TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr
1. 17. Dėl įgyjamosios senaties netaikymo
savavališkos statybos atveju

Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi,
jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi
būti nuosavybės teisės objektu. Tai teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka
atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto
sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4. 47 straipsnio
4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės
aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją
senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai
įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės
teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą
reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų
neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK
4. 67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. T-a turi būti konstatuojama,
kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti.
Jei pradėto valdyti nesudėtingo statinio neišliko,
o dėl statybos darbų buvo pastatytas nekilnojamasis daiktas kaip nekilnojamojo
turto kadastro objektas, tai nuosavybės teisė į jį negali būti pripažįstama
įgyjamosios senaties būdu, o turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisės
įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką (CK 4. 69 straipsnio 1 dalis,
4. 47, 4. 12 straipsniai, Statybos įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro
įstatymo 5. 7 straipsnis ir kiti teisės aktai).

Civilinė byla Nr. 3K-3-514/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 30. 8; 92 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. spalio 29 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Z-o L-io (kolegijos
pirmininkas), E-aus L-o ir A-io N-o (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal pareiškėjos O. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m.
vasario 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. L. pareiškimą dėl nuosavybės teisės
įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys –
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko
administracija, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VĮ Registrų
centras, VĮ Valstybės turto fondas, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė
įstaiga Pavilnių ir V-kių regioninių parkų direkcija, M. L. , R. K. ,
R. R. , E. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė

Pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės į pastatą
įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Jis teigia, kad 1991 m. suremontavo,
perstatė ir pritaikė arklidėms apleistą ir niekieno nenaudojamą pastatą-sandėliuką,
esantį (duomenys neskelbtini), ir valdo šį pastatą sąžiningai, teisėtai,
atvirai ir nepertraukiamai jau daugiau kaip dešimt metų. VĮ Registrų centre nėra
duomenų, kad šis pastatas būtų įregistruotas kaip kieno nors nuosavybė.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos R-ų seniūnija sutiko, kad pareiškėjas
naudotųsi šiuo pastatu, taip pat leido jam naudotis prie pastato esančiu žemės
sklypu. Per visą valdymo laikotarpį niekas kitas neįgyvendino savo teisių į šį
pastatą.


II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m.
vasario 20 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas, įvertinęs byloje
pateiktų įrodymų visumą, konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog pastato–arklidžių
statybos buvo neteisėtos, todėl pareiškimas negali būti tenkinamas vien dėl
šios priežasties. Pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų paaiškinimais, liudytojų
parodymais nustatyta, kad pareiškėjas apie 1990 m. ėmė naudotis statiniu
(pašiūre ar sandėliuku), kuris buvo itin paprastos konstrukcijos, labai
fiziškai nusidėvėjęs, iki 36–40 kv. m bendro ploto. Šis statinys nėra
išlikęs, jo vietoje šiuo metu pastatytos 68,79 kv. m bendro ploto
arklidės. V-areikšmių duomenų apie tai, kieno ir kada šis neišlikęs statinys
buvo pastatytas, byloje nėra. N-s pareiškėjo pateiktame 1959 m. vietovės
plane buvo pažymėtas negyvenamasis pastatas, negalima teigti, kad tai tas pats
statinys, nes vėliau jis niekur nebuvo žymimas. N-jos kokybės statinys–arklidės
galėjo būti pradėtas statyti nuo 1994 iki 1996 m. , baigtas – nuo 1998 iki
2000 m. Pareiškėjas neturėjo statybos leidimo ir negalėjo vykdyti nei
buvusio statinio rekonstrukcijos, nei naujo statinio statybos darbų valstybei
priklausančioje žemėje, kuria naudotis jis neturėjo jokio teisėto pagrindo, be
to, teritorijoje, priskirtoje Pavilnių regioniniam parkui, kuriame ribojama
ūkinė veikla, naujų statinių statyba bei esamų rekonstrukcija.
Teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo
manyti, jog ginčo pastato valdymas tęsėsi CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje
nustatytą dešimties metų terminą, kuris skaičiuojamas nuo daikto užvaldymo iki
kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Kadangi byloje
nustatyta, kad ginčo pastatas–arklidės galėjo būti baigtas statyti laikotarpiu nuo
1998 iki 2000 m. , tai jo valdymas iki pareiškimo padavimo teisme (2006 m. )
nesitęsė dešimt metų. Be to, pagal CK 4. 27 straipsnio
2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo
viešame registre momento (ši teisės norma įsigaliojo nuo 2003 m.
liepos 1 d. ). N-s įgyjamosios senaties terminas skaičiuojamas ir daikto
valdymui, kuris prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau, netgi ir pripažinus,
kad pareiškėjas ginčo pastatą pradėjo valdyti 1998 m. , tai iki 2003 m.
liepos 1 d. nebuvo praėję dešimt metų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį skundą, 2008 m.
birželio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko
nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis išvadomis, kad ginčo
statinio valdymas nesitęsė dešimt metų ir kad jo statyba buvo neteisėta.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad
pareiškėjo pateikti nauji įrodymai – Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos R-ų seniūnijos 2008 m. balandžio 2 d. pranešimas ir
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1997 m. ištrauka
iš 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemos (žemėlapis) – nepaneigia pirmosios
instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo. S-ijos pranešimas patvirtina
aplinkybę, kad pareiškėjui leista prižiūrėti žemės sklypą, esantį prie
arklidžių, tačiau tik iki teismo sprendimo priėmimo. Žemėlapis patvirtina
faktą, kad jau 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemoje buvo matomas statinys,
kurį pareiškėjas įvardija kaip jo valdomą. Tačiau žemėlapyje nematyti, ar tai
yra tas pats pastatas, kurį pareiškėjas šiuo metu įvardija kaip arklides. S-ys
gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo
statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi arklidžių statybos yra
neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei
teisėto valdymo, t. y. nėra CK 4. 68–4. 71 straipsniuose nurodytų
įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį
teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti teismų
sprendimą ir nutartį ir priimti naują sprendimą – nustatyti prašomą įgyjamosios
senaties faktą. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė materialinės
teisės normas, reglamentuojančias turto įgijimą pagal įgyjamąją senatį (CK 4. 47 straipsnio
11 punktą, 4. 68-4. 71 straipsnius), pažeidė procesinės teisės normas,
reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176-185 straipsnius),
bei CPK 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kasatoriaus nuomone, yra visos sąlygos jam
nuosavybės teisei į ginčo pastatą įgyjamosios senaties pagrindu pripažinti, nes
teismai byloje nenustatė: 1) kad daiktas buvo užvaldytas nesąžiningai
(ginčo pastatą kasatorius valdo turėdamas R-ų seniūnijos sutikimą); 2) kad
daiktas įregistruotas kito asmens vardu (ginčo pastatas neįregistruotas kaip
kieno nors nuosavybė); 3) kad daiktas buvo valdomas neteisėtai, su
pertraukomis ar kitaip nesąžiningai; 4) kad daiktu nesinaudojama kaip savo
(ginčo pastatą kasatorius suremontavo, jame užsiima visuomenei naudinga veikla,
jį prižiūri ir kasmet remontuoja).
Teismai visiškai
netyrė ir neįvertino nuo 1957 m. egzistavusio ūkinio pastato išlikimo ir jo
priežiūros aplinkybių. Byloje esantys įrodymai (liudytojų parodymai ir
oficialusis dokumentas – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla) įrodo, kad
ginčo pastatas tuo pačiu adresu stovėjo jau nuo 1957 m. , jis buvo
bešeimininkis, niekada nebuvo įregistruotas savivaldybės ar seniūnijos vardu, o
valstybė turėjo pakankamai laiko atlikti jo teisinę registraciją, tačiau to
nepadarė. Kasatorius nuo 1991 m. sąžiningai, teisėtai, nepertraukiamai ir
kaip savo valdo ginčo pastatą.
Teismai netyrė ir
nevertino liudytojų parodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Atvirą ir
sąžiningą pastato valdymą daugiau nei dešimt metų patvirtina kasatoriaus pateikti
rašytiniai įrodymai: R-ų seniūnijos 2001 m. gruodžio 12 d. pažyma Nr. 292
apie tai, kad seniūnija neprieštarauja, jog būtų laikomi žirgai ginčo pastate; R-ų
seniūnijos 2006 m. vasario 6 d. raštas Nr. A6-974-(2. 5-SEN-13),
kuriuo seniūnija sutinka, kad kasatorius naudotųsi žemės sklypu prie jo valdomo
pastato; Vilniaus miesto savivaldybės 2006 m. vasario 22 d. raštas Nr. A51-3093-(3. 5-PD),
adresuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kuriuo prašoma padėti
kasatoriui įregistruoti jo valdomą pastatą; R-ų seniūnijos 2007 m.
gegužės 22 d. raštas Nr. A6-2308(4. 4-SEN-13), kuriuo seniūnija
patvirtino, kad kasatorius daugiau kaip dešimt metų naudojasi ginčo pastatu.
Teismai nepagrįstai kasatoriaus veiksmus,
susijusius su ginčo pastato remontu ir prižiūrėjimu, traktavo kaip savavališką
statybą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šią teismų išvadą, t. y. statybas
prižiūrinčių institucijų protokolų, aktų ir pan. ; jų ir negalėjo būti, nes nuo
1991 m. nebuvo atlikta jokių pastato rekonstrukcijos ar statybos darbų.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pastatas natūra yra tas pats, koks
nekilnojamojo daikto techninės apskaitos byloje yra pažymėtas nuo 1957 m.
Pastatas nėra kasatoriaus naujai sukurtas
nuosavybės objektas. Jo pagrindinės konstrukcijos ir paskirtis iki šiol yra
nepakeisti – jis buvo ir liko ūkinės paskirties pastatu.
Teismai, siekdami išsiaiškinti reikšmingas bylos
aplinkybes, turėjo paskirti pastato ekspertizę, kuri nustatytų, ar kasatorius
nuo 1991 m. rekonstravo pastatą, ar tik sąžiningai juo naudojosi, t. y.
jį remontavo, dažė, šildė ir pan. , nekeisdamas pagrindinių jo konstrukcijų ir
paskirties. Pažymėtina, kad R-ų seniūnija teisme patvirtino, jog kasatorius visus
pastato remonto darbus atliko su seniūnijos leidimu.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti, apeliacinės
instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad teismai
pagrįstai netenkino kasatoriaus pareiškimo dėl įgyjamosios senaties fakto, nes
byloje nustatyta, jog ginčo statinio rekonstrukcija buvo neteisėta, o jo
valdymas truko mažiau negu dešimt metų. Kasatorius pareiškime nurodė, kad
suremontavo sandėliuką, jį perstatė ir pritaikė arklidėms, prie pareiškimo
pridėjo sandėliuko rekonstrukcijos darbų projektą. Šios rekonstrukcijos rezultatas
– ginčo statinio plotas padidėjo iki 68,79 kv. m. Tas aplinkybes, kad
iki rekonstrukcijos statinys buvo 6 m x 6 m patvirtino ne tik
liudytojai, bet ir pats kasatorius, teigdamas, kad statinį praplėtė.
Kasatoriaus pateikti dokumentai, įrodantys statinio valdymo trukmę, datuojami
2001 m. ir vėlesne data, taigi nepatvirtina daikto valdymo dešimties metų
laikotarpiu fakto.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir V-kių regioninių
parkų direkcija prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti
nepakeistus. Jame nurodoma, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog iki ginčo
statinio užvaldymo šis buvo sukurtas ir įteisintas įstatymo nustatyta tvarka. Dėl
to laikytina, kad ginčo statinys nuo pat jo sukūrimo pradžios yra savavališkas,
taigi nelaikytinas daiktinių teisių objektu ir jo užvaldymas negali būti
laikomas sąžiningu ir teisėtu. Remiantis byloje esančiais duomenimis ginčo statinio
iki jo užvaldymo ir savavališkų statybos darbų atlikimo apskritai negalima buvo
laikyti pastatu, todėl kasatoriaus veiksmai laikytini ne kaip jau esančio
pastato užvaldymas, bet kaip savavališka naujo statinio statyba valstybinėje
žemėje, šiurkščiai pažeidžiant įstatymus. N-s ginčo pastatas neįregistruotas
kitų asmenų vardu, tačiau laikytina, kad jei pastatas būtų sukurtas teisėtai,
jis būtų priskirtas valstybei ar savivaldybei.
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo
VĮ Valstybės turto fondas prašo spręsti skundo atmetimo ar tenkinimo klausimą
teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą
pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis
teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės
įgijimo būdas (CK 4. 47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas,
kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų,
nustatytų CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje, suėjimo, o prašo teismo konstatuoti,
kad yra visos CK 4. 68–4. 71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties
taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė
transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės
teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino
suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju
teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4. 58–4. 71 straipsniuose nustatytų
aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir
nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto
pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį
taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs
nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4. 47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra
visos CK 4. 68–4. 71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas
yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens
vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai,
sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį
buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas
ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą;
e) valdymas tęsėsi CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą
(žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. C.
v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2006 m.
lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“
v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt. , bylos Nr. 3K-3-586/2006;
ir kt. ).
Kasacinis teismas, aiškindamas įgyjamosios
senaties taikymo sąlygas, taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CK nustatytą reglamentavimą
nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi
konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:
1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį
kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip
nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4. 22, 4. 68 straipsniai).
Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz. , pagal nuomos sutartį, neatitinka nurodytos
įstatymo sąlygos;
2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį
sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti
pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą
daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis,
trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4. 68, 4. 70 straipsniai);
3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4. 23, 4. 68 straipsniai).
Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir
nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.
Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant
teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4. 69 straipsnio 2 dalį
įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar
savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai
valdyti kaip savo;
4) daikto atviras valdymas (CK 4. 68 straipsnis).
Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;
5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau
kaip dešimt metų (CK 4. 68, 4. 71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai
įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto
valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems
asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to
daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl
daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens
teisę į jį (žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje V. M. ir kt. , V. G. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-345/2004;
2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-586/2006
ir kt. ).
V-a iš sąlygų įgyjamosios senaties nuostatoms taikyti
yra tai, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą
kitokiu CK 4. 47 straipsnyje nurodytu būdu. Pagal įgyjamąją senatį
nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4. 68 straipsnio
1 dalis). Jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip
nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar
kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali
būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas
negina.
Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi,
jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi
būti nuosavybės teisės objektu. Tai teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka
atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto
sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4. 47 straipsnio
4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės
aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją
senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios
senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti
taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių
teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai
jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4. 67 straipsnio
1 dalies reikalavimų. T-a turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų
įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Aplinkybės, kad neteisėtai statybai
panaudotos pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios medžiagos, įdėtas jo
darbas, lėšos ar panaudoti kiti jo ar pasitelkti resursai, neturi teisinės
reikšmės taikant nuostatas dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu
fakto pripažinimo, nes kaip neteisėtos statybos rezultatas toks statinys negali
būti pripažintas nuosavybės teisės objektu (CK 4. 69 straipsnio 1 dalis).
Šioje byloje teismai sprendė, kad arklidės kaip
nekilnojamasis daiktas yra sukurtas statybos būdu ir nesilaikant tai
reglamentuojančių aktų, todėl netaikė įgyjamąją senatį reglamentuojančių aktų.
Tokia teismų išvada dėl teisės aktų, reglamentuojančių įgyjamąją senatį,
taikymo yra pagrįsta, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas sąlygas, kurios
keliamos nekilnojamam daiktui kaip privačios nuosavybės teisės objektui, nes
jis turi atitikti visas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas. Tai sudaro
pagrindą atmesti kasacinio skundo argumentus dėl įgyjamąją senatį
reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo.

Dėl statybą reglamentuojančių teisės normų taikymo

Teismai nustatė faktus, kurių kasaciniame skunde
neneigia ir kasatorius, t. y. kad jo valdymo pradžioje pradėtas valdyti
statinys buvo itin paprastos konstrukcijos, labai fiziškai susidėvėjęs, iki
36–40 kv. m ploto. Statybos rezultatas yra 67,79 kv. m ploto
statinys, kurį kasatorius kvalifikuoja kaip nekilnojamąjį daiktą. Jeigu daiktas
yra sukurtas statybos būdu, tai reikalavimai jam kaip nekilnojamajam daiktui
vertinami atsižvelgiant ne tik į bendruosius nekilnojamiesiems daiktams
keliamus reikalavimus, bet ir į keliamus reikalavimus jam pagal statybos
norminius aktus. S-iai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo
turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio
1 dalis 2 punktas). Jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka
(Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Teismai
pagrįstai taikė statybą reglamentuojančius teisės aktus, spręsdami, ar teisės
aktų nustatyta tvarka pastatytas nekilnojamasis daiktas.
S-io nuosavybės teisė jo valdymo pradžios metu
ir dabar neįteisinta, jai įteisinti taikomi šiuo metu galiojantys teisės aktai,
nustatantys statybai keliamus reikalavimus. Pagal teismų nustatytas ir kasatoriaus
nurodytas aplinkybes nesudėtingas statinys kaip stogas ant stulpų (gali būti su
galinėmis sienomis ar be jų) žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių ar
saulės, kuris gali būti atskiras statinys ar priestatas prie kito pastato, yra
inžinerinis statinys – stoginė (aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d.
įsakymu Nr. 184 patvirtinto STR 1. 01. 07:2002. „Nesudėtingi (tarp jų
laikini) statiniai“ 6. 11 punktas). Tokiam statiniui statyti statybos leidimas
nereikalingas. Nesudėtingas statinys, kuriam nereikia statybos leidimo, pagal Nekilnojamojo
turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies. 2 punktą nelaikytinas
nekilnojamuoju daiktu. Teismai nustatė, kad toks pradėtas valdyti objektas
neišliko dėl atlikto remonto. Remontas yra statyba, jeigu tai veikla, kuria
siekiama pastatyti naują, rekonstruoti ar remontuoti esamą statinį (Statybos įstatymo
2 straipsnio 13 punktas). S-io remontas – statybos rūšis, kai yra
tikslas iš dalies ar visiškai atkurti normatyvinių statybos techninių dokumentų
nustatytas statinio ar jo dalies savybes, pablogėjusias dėl jo naudojimo, ar
jas pagerinti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 19 punktas). Tuo tarpu
statinio rekonstrukcijos metu siekiama iš esmės pertvarkyti esamą statinį,
sukurti naują kokybę (Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 punktas). Ji
gali būti padaroma tokiais būdais kaip kad pristatant ne didesnį kaip 10 proc.
esamo statinio ploto priestatą (kitu atveju tai bus nauja statyba pagal
Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 punktą), iš esmės keičiant statinio
fasado išvaizdą; iš esmės keičiant statinio patalpų planą pertvarkant
laikančias konstrukcijas, apšiltinant statinio išorines atitvaras (sienas,
stogą) ir kt. Teismai nustatė, kad 36–40 kv. m statinio kaip stoginės
neliko, nes planuose buvusio statinio vietoje nurodomas 16 kv. m statinys,
t. y. jis iš esmės perstatytas, ir tai kvalifikuojama kaip rekonstrukcija
ar naujo daikto sukūrimas, t. y. statyba. Jos rezultatas – patalpos,
pritaikytos arkliams laikyti. Arklidės pagal aplinkos ministro 2003 m.
birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintą STR 1. 01. 09:2003 „S-ių
klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ yra kitos (fermų) paskirties
pastatas (8. 18 punktas). Byloje įrodyta, kad nesudėtingas inžinerinis
statinys dėl rekonstrukcijos ar naujos statybos darbų tapo nekilnojamuoju
daiktu – fermų paskirties pastatu arkliams laikyti. Jei pradėto valdyti nesudėtingo
statinio neišliko, o dėl statybos darbų buvo pastatytas nekilnojamasis daiktas
kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas, tai nuosavybės teisė į jį negali
būti pripažįstama įgyjamosios senaties būdu, o turi būti sprendžiama dėl
nuosavybės teisės įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką (CK 4. 69 straipsnio
1 dalis, 4. 47 straipsnis, 4. 12 straipsnis, Statybos įstatymas, Nekilnojamojo
turto kadastro įstatymo 5. 7 straipsnis ir kiti teisės aktai). Dėl nurodytų
motyvų kasacinio skundo teisiniai argumentai, kaip neišsamūs ir neapgrįsti, atmetami.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų
kolegija nepasisako, nes jie yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacinio
nagrinėjimo dalyko (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio
1 dalis).
Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindų
skundžiamiems teismų sprendimui ir nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 359 straipsnio
3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės
biudžetinė įstaiga Pavilnių ir V-kių regioninių parkų direkcija pateikė
įrodymus, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą sumokėjo advokatui 2360 Lt.
Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85
patvirtintų R-omendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už
advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio 8. 14 punkte
nustatyta, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą taikytinas
koeficientas – 2, kurio pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali
mėnesinė alga. Taigi šiuo atveju maksimalus užmokesčio dydis yra 1600 Lt
(MMA – 800 Lt x 2). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomų
priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis viršija rekomenduotiną, taip
pat į tai, kad byla nebuvo labai sudėtinga, joje nebuvo nagrinėjami nauji
teismų praktikos klausimai, dėl to advokato darbo ir laiko sąnaudos nėra didelės,
prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas mažina iki 1000 Lt (CPK 93 straipsnio
1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
1 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m.
vasario 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį palikti
nepakeistus.
Priteisti iš pareiškėjos O. L. suinteresuotam
asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir V-kių
regioninių parkų direkcijai 1000 (vieną tūkstantį) Lt advokato pagalbai
kasacinės instancijos teisme apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt