TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
1
1. 18. Dėl nekilnojamojo daikto valdymo

CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas
reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d.
daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to,
kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam
įsigaliojus. Daikto registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo
patvirtintas daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Jeigu
nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK
4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo
iki 2003 m. liepos 1 d. , tai, po šios datos daikto valdymo
neįregistravus viešame registre, laikytina, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta
sąlyga – daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas,
neįregistravus jo viešame registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad
nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį. Po 2003 m. liepos 1 d. ,
įregistravus daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 CK įsigaliojimo, šis terminas
įskaitomas į dešimties metų terminą, skaičiuojamą nuo daikto valdymo
įregistravimo viešame registre momento.

Civilinė byla Nr. 3K-3-535/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 29. 2; 30. 8 (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 10 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Z-o L-io
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), S-o G-aus ir A-io N-o,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Pakruojo arka“
kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. birželio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal pareiškėjo AB „Pakruojo arka“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės
pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja
V. I. , valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas, Šiaulių
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėjas prašė nustatyti faktą,
kad AB „Pakruojo arka“ įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į
nekilnojamąjį turtą – Paežerių poilsio bazę, esančią (duomenys neskelbtini):
pastatą svetainę–pirtį 1K1/p, pastatą poilsinę 2K1/m, pastatą klėtį 3I1/m,
pastatą pirtį 4I1/m ir kitus statinius – tualetą V1, tualetą V2. Pareiškėjas
nurodė, kad 1981 m. Pakruojo tarpkolūkinė statybos organizacija (1986 m.
reorganizuota į Pakruojo rajono statybos organizaciją, 1991 m. – į
valstybinę įmonę „Arka“) iš valstybės gavo pastatus ir vieno pastato akmeninius
pamatus. K-iu pagrindu buvo perduoti pastatai, nežinoma, nes neišliko tai
patvirtinančių dokumentų. Taip pat buvo gauta teisė naudotis 1,5 ha žemės
sklypu, kuriame yra pastatai. 1982 m. ant akmeninių pamatų buvo pastatytas
naujas pastatas. Statybos dokumentų neišliko. 1995 m. kovo 28 d. VĮ „Arka“
buvo privatizuota, įregistruojant akcinę bendrovę „Pakruojo arka“. Be kito
turto, į bendrovės balansą buvo įtraukti ir pastatai, esantys (duomenys
neskelbtini), teisė naudotis žemės sklypu. Už žemės sklypą nuo 1991 m.
mokami žemės nuomos mokesčiai.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės
instancijos teismo sprendimų esmė

Pakruojo rajono apylinkės teismas
2007 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą patenkino.
Teismas nustatė, kad nekilnojamasis
daiktas, dėl kurio į teismą kreipėsi pareiškėjas, nėra įregistruotas kito
asmens, taip pat valstybės ar savivaldybės, vardu. Teismas neanalizavo ir
nevertino nekilnojamųjų daiktų valdymo sąžiningumo, teisėtumo, nepertraukiamumo
laikotarpiu nuo 1981 m. ; konstatavo, kad pareiškėjas užvaldė pastatus 1995 m.
kovo 28 d. , kai, privatizavus VĮ „Arka“, į pareiškėjo balansą buvo
įtraukti ir šie pastatai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą pastatų
valdymo įgyjamąja senatimi terminą (iki 2005 m. kovo 28 d. ), taip pat
kreipdamasis į teismą ir bylos nagrinėjimo metu išliko sąžiningas – nežinojo
apie kliūtis, trukdančias jam įgyti šį turtą nuosavybėn.
Teismas nurodė, kad suinteresuotas
asmuo V. I. ginčijo valdymo sąžiningumą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjas
teismo posėdžio metu sužinojo apie kliūtis, trukdančias įgyti jam šį turtą
nuosavybėn: kad yra 1969 m. spalio 25 d. testamentas, kuriuo E. D.
ir P. D. visą savo turtą, kuris mirties dieną jiems bepriklausytų, paliko A. T. ,
suinteresuoto asmens tėvui, ir suinteresuotam asmeniui; be to, suinteresuotas
asmuo 2006 m. rugpjūčio 18 d. prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo
į šiuos pastatus kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybės administraciją.
Teismas atmetė kaip nepagrįstą šį suinteresuoto asmens atsikirtimą, pažymėjęs,
kad kliūtis, trukdanti įgyti asmeniui daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, yra
tokio asmens suvokimas, jog kitas asmuo turi daugiau teisių į užvaldomą daiktą.
Teismas laikė, kad suinteresuotas asmuo neįrodė, jog po E. D. ir P. D.
mirties ji arba jos tėvas priėmė palikimą pagal 1969 m. spalio 25 d.
testamentą tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 587 straipsnio nustatyta
tvarka. Teismas nesivadovavo suinteresuoto asmens argumentu, kad ji iki tol,
kol neperskaitė skelbimo laikraštyje apie pareiškėjo pareiškimą, nežinojo apie
1969 m. spalio 25 d. testamentą.
Teismas nurodė, kad suinteresuotas
asmuo ginčijo pastatų valdymo atvirumą motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas šio nekilnojamojo
turto valdymo neįregistravo viešame registre. Teismas netaikė Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 4. 27 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl
valdymo įregistravimo viešame registre, nes pareiškėjas pradėjo valdyti nekilnojamąjį
turtą iki CK 4. 27 straipsnio 2 dalyje nustatytos nuostatos
įsigaliojimo 2003 m. liepos 1 d.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas
nuo 1995 m. kovo 28 d. iki pat tos dienos, kai kreipėsi su pareiškimu
į teismą, pastatus valdė nepertraukiamai.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 16 d. sprendimu
panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą –
pareiškimą atmetė; priteisė iš pareiškėjo 100 Lt žyminio mokesčio ir
2000 Lt atstovavimo išlaidų suinteresuoto asmens V. I. naudai ir 44,30 Lt
pašto išlaidų valstybei.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad
šioje byloje turi būti taikoma CK 4. 27 straipsnio 2 dalies nuostata,
kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame
registre momento, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį
ji įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d. Fakto, kad asmuo daiktą valdo
kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra valdymo įregistravimas viešame
registre savo vardu. Pareiškėjo naudojamų ginčo pastatų neišviešintas valdymas
tęsėsi nuo 1995 m. kovo 28 d. , ir iki 2003 m. liepos 1 d.
nebuvo praėję dešimt metų. Taigi pareiškėjo valdymas neatitiko CK 4. 68 straipsnio
nuostatų, t. y. reikalavimo nekilnojamąjį daiktą valdyti ne mažiau kaip
dešimt metų taip, kad daikto savininkas būtų turėjęs teisinę galimybę
įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nebūtų pasinaudojęs ja.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašė
panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie
argumentai:
1. Apeliacinės instancijos
teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nustatančias
įgyjamosios senaties sąlygas  (CK 4. 68,
4. 27 straipsnius, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymo 30, 33 straipsnius), nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Nei CK 4. 68 straipsnyje
nenustatyta, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje
nėra išaiškinta, kad tik viešame registre įregistruotas valdymas reiškia daikto
valdymo atvirumą ir ar daikto savininko (jei toks būtų) galimybę įgyvendinti
savo teises į daiktą. Sistemiškai aiškinant CK 4. 68, 4. 27 straipsnius,
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30, 33 straipsnius,
darytina išvada, kad jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki kodekso
įsigaliojimo ir tęsiasi, tai toks daikto valdymas (neįregistravus jo viešame
registre) yra teisėtas ir pakankamas pagrindas įgyti daiktą nuosavybės teise,
jeigu įvykdomos visos kitos įgyjamosios senaties sąlygos. Apeliacinės
instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas negali įgyti nuosavybės teisių į
pastatus įgyjamąja senatimi, nes pastatų valdymas nuo 2003 m. liepos 1 d.
nebuvo įregistruotas, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007 pateiktų
išaiškinimų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m.
birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-345 ir 2006 m.
lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006,
priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nenumato, kad valdymas
yra teisėtas ir atviras tik tuo atveju, jeigu yra įregistruotas viešame
registre. Teisinės registracijos, kaip paviešinimo, nebuvimas galėtų būti
naudojamas tik tuo atveju ir tų asmenų, kurie faktiškai nežino apie
registruotiną faktą ar kitą žinotiną informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2006).
Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai ir neteisėtai nekilnojamojo daikto valdymą skaičiavo ne nuo to
momento, kai pareiškėjas iš tikrųjų pradėjo valdyti nekilnojamąjį turtą (1981 m. ),
o nuo AB „Pakruojo arka“ įregistravimo 1995 m. momento. Teismas nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartyje
civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007 pateikto išaiškinimo.
2. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso 183, 185 straipsniai, 197 straipsnio 1 dalis,
331 straipsnio 4 dalis). Teismas nelaikė įrodymais, nevertino ir
sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų
įrodymų ir argumentų, buvo neatskleistos esminės reikšmingos aplinkybės.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai
argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą
suinteresuotas asmuo V. I. prašė palikti nepakeistą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą, priteisti iš pareiškėjo išlaidas advokato
pagalbai apmokėti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Kasatorius ginčija fakto
klausimus, kurie nėra kasacinio teismo kompetencija. Kasatorius rėmėsi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007,
kurioje analizuojama situacija, kai iki 2003 m. liepos 1 d. pastatai
buvo valdomi daugiau kaip dešimt metų. Nagrinėjamoje civilinėje byloje
pareiškėjas iki 2003 m. liepos 1 d. pastatus valdė aštuonerius metus.
2. Civilinėje byloje yra dokumentas,
įrodantis pastatų valdymo neteisėtumą. Tai – Pakruojo rajono darbo žmonių
deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1971 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. 49
„Dėl piliečių vienkiemių, nukeliamų nuo melioruojamų plotų, įkainojimo aktų
patvirtinimo“, kuriuo buvo nurodyta, kad nurodytų piliečių pastatai bus
griaunami, sodybos likviduojamos.
3. Kasatoriaus argumentai dėl
valdymo teisėtumo nepagrįsti, nes pastatų užvaldymas nurodytu 1971 m.
vasario 23 d. sprendimu Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m.
kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 m. gegužės 12 dienos Lietuvos
Konstitucijos galiojimo atstatymo“, 1990 m. kovo 11 d. įstatymu ,,Dėl
Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ ir 1994 m. gegužės 27 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažintas neteisėtu.
4. Pareiškėjas nėra sąžiningas
va1dytojas, nes žinojo, kad į tą patį nekilnojamąjį daiktą pretenduoja V. I. ,
kuriai Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 1 d.
sprendimu atnaujino terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį
turtą paduoti ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku
patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į
pastatus.
5. Procesinės teisės
pažeidimai, jeigu jų ir buvo padaryta, yra formalūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su
CK 4. 68–4. 71 straipsnių, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymu ir
aiškinimu. S-stant kasacinio skundo argumentų pagrįstumą, būtina atsižvelgti
į CK nustatytą reguliavimą. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas
įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:
1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį
kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą,
nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4. 22, 4. 68 straipsniai).
Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz. , pagal nuomos sutartį, neatitinka nurodytos
įstatymo sąlygos;
2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį
sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti
pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą
daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis,
trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4. 68,
4. 70 straipsniai);
3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4. 23, 4. 68 straipsniai).
Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir
nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.
Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant
teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4. 69 straipsnio 3 dalį
įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar
savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai
valdyti kaip savą;
4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4. 68 straipsnis).
Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;
5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau
kaip dešimt metų (CK 4. 68, 4. 71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai
įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto
valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems
asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to
daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl
daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens
teisę į jį.
Tokių reikalavimų viseto būtinumą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
birželio 23 d. nutartis, priimta byloje V. M. ir T. M. v. V. G. ,
M. Š. , R. M. ir kt. ; bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m.
lapkričio 13 d. nutartis, priimta byloje UAB ,,Stoties turgus“ v. Kauno
apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-586/2006;
2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta byloje O. L. v.
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko
administracija ir kt. , bylos Nr. 3K-3-514/2008).
Iš išdėstyto įstatyminio reglamentavimo bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo šių normų aiškinimo matyti, kad vienas jame nustatytų reikalavimų
yra jo valdymo terminas – jis turi būti ne trumpesnis kaip dešimt metų. Būtent
dėl šio daikto valdymo termino trukmės, suteikiančios teisę įgyti nuosavybės
teises į valdomą daiktą, teismai padarė skirtingas išvadas. Apeliacinės
instancijos teismas padarė išvadą, kad tik išviešinus valdymą viešame registre
atsiranda nekilnojamojo daikto teisėtas valdymas. V-inant tokią apeliacinės
instancijos išvadą, kuri turi esminę reikšmę aiškinant daikto valdymo viešumą,
būtina atsižvelgti į tai, kad teismų konstatuotos pastatų užvaldymo pradžios
momentu (1995 m. kovo 25 d. ) galiojo 1964 m. CK. Pagal šiame
kodekse nustatytą reglamentavimą jame nebuvo normų, kurios nustatytų nuosavybės
teisės įgijimą daikto valdymu pagal įgyjamąją senatį. Tačiau tokių normų
nebuvimas nereiškia, kad daikto valdymas, prasidėjęs iki 2000 m. CK,
nesukelia teisinių pasekmių. Tokių pasekmių atsiradimą lemia Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 33 straipsnio
norma, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus
trečiojo skirsnio normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai
daikto valdymas prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam
įsigaliojus.
V-inant daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m.
CK įsigaliojimo ir jo valdymą, kuris tęsėsi jam įsigaliojus, būtina atsižvelgti
į Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso
ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška
daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d. , išskyrus atvejus,
kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma reiškia,
kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir CK 4. 68 straipsnio
1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos
1 d. , tai CK 4. 27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti, kad
nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame
registre momento, netaikoma. Tokiu atveju daikto valdymo pagrindu pagal
įgyjamąją senatį jau buvo įgytos nuosavybės teisės į valdomą daiktą. Pareiga
išviešinti daikto valdymą nustatyta ir CK 4. 27 straipsnio 2 dalyje.
Neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį, nes pagal
CK 4. 23 straipsnio 3 dalį slaptas įgyto daikto valdymas yra
neteisėtas. Pareigą išviešinti faktinį nekilnojamojo daikto valdymą formuoja ir
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta
byloje A. S. v. VĮ Registrų centras, Kauno apskrities valstybinė
mokesčių inspekcija, K. M. , bylos Nr. 3K-3-363/2007). Šioje
nutartyje taip pat konstatuota, kad CK 4. 27 straipsnio 2 dalies
nuostata, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo
viešame registre momento, netaikoma, nes pareiškėjo tėvas iki 2003 m.
liepos 1 d. jau buvo valdęs įgyjamąja senatimi statinius daugiau kaip
dešimt metų.
Kitokios teisinės pasekmės atsiranda, jeigu įstatymu
nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki Įstatymo 30 straipsnyje
nustatytos 2003 m. liepos 1 d. datos. Pagal CK 4. 27 straipsnio 2 dalį
nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo jo įregistravimo viešame registre
momento. Taigi tokiu atveju, kai CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje
nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m. liepos 1 d. ,
ir daikto valdymas nebuvo įregistruotas viešame registre, laikytina, kad daikto
valdymas nėra viešas. Minėta, kad neišviešintas daikto valdymas negali sukurti
nuosavybės teisės į jį, nes pagal CK 4. 23 straipsnio 3 dalį slaptas
įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Tokią teismų praktiką formuoja ir
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta
byloje A. M. v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Kauno
apskrities viršininko administracija ir kt. , bylos Nr. 3K-3-408/2007).
Taigi teismų praktika tokios kategorijos bylose jau yra atitinkamai formuojama.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d.
nutarime konstatavo, kad (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat,
t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus,
konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios
kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti
koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami
tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai
pagrindžiama ir pateisinama. Teisėjų kolegija mano, kad nėra būtinybės koreguoti
ar kurti naujos teismų praktikos, negu ji formuojama šioje nutartyje. Tačiau ji
turi būti papildyta CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatyto dešimties
metų termino skaičiavimo prasme. Kasacinis teismas formuluoja tokią teisės
aiškinimo ir taikymo taisyklę: CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas
reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d.
daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to,
kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus.
Daikto registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas
daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Jeigu nekilnojamojo daikto
valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4. 68 straipsnio
1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas nesuėjo iki 2003 m.
liepos 1 d. , tai, po šios datos daikto valdymo neįregistravus viešame
registre, laikytina, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – daiktą dešimt
metų valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame
registre, negali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos
pagal įgyjamąją senatį. Po 2003 m. liepos 1 d. , įregistravus daikto
valdymą, prasidėjusį iki 2000 CK įsigaliojimo, šis terminas įskaitomas į dešimties
metų terminą, skaičiuojamą nuo daikto valdymo įregistravimo viešame registre
momento.
Kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. , T. M. v. V. G. ,
M. Š. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-345/2004, ir 2006 m. lapkričio
13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Stoties turgus“ v.
Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė ir kt. ,
bylos Nr. 3K-3-586/2006, dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto
registravimo viešame registre fakto reikšmės tuo atveju, kai CK 4. 68 straipsnio
1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas iki 2003 m. liepos 1 d.
nėra suėjęs, šia prasme atitinkamos teisės aiškinimo taisyklės neformulavo.
Taigi kasatoriaus nurodytos nutartys šioje byloje neturi precedentinės
reikšmės. Minėta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą
byloje A. S. v. VĮ Registrų centras, Kauno apskrities valstybinė
mokesčių inspekcija, K. M. , bylos Nr. 3K-3-363/2007, dešimties
metų termino taikymo prasme šioje byloje taip pat neturi precedentinės reikšmės.
Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad valdymas prasidėjo 1995 m.
kovo 25 d. , todėl CK 4. 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas
dešimties metų terminas iki 2003 m. liepos 1 d. nebuvo suėjęs.
Minėta, kad abiejų instancijų teismai konstatavo pastatų
užvaldymo pradžią – 1995 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismas
neteikė reikšmės Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatai, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su
valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise įsigalioja nuo 2003 m.
liepos 1 d. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į šį
reikalavimą. Tačiau teismai nesuteikė teisinės reikšmės ir nevertino pareiškėjo
argumentų, kad Pakruojo tarpkolūkinė statybos organizacija (1986 m. reorganizuota
į Pakruojo rajono statybos organizaciją, 1991 metais – į valstybinę įmonę „Arka“)
iš valstybės gavo pastatus ir vieno pastato akmeninius pamatus. Tuo pačiu buvo
gauta teisė naudotis 1,5 ha žemės sklypu, kuriame yra pastatai, ir 1982 metais
ant akmeninių pamatų buvo pastatytas naujas pastatas. Panašius argumentus
kasatorius nurodo ir kasaciniame skunde. Šios kasatoriaus nurodomos aplinkybės
turi reikšmės, nes CK 4. 71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu
per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems
asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4. 68 straipsnyje
nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.
Minėti kasatoriaus argumentai dėl pastatų valdymo
pradžios ir pagrindo turi reikšmės ir kita prasme. Iš nurodytų argumentų išplauktų,
kad pastatus Pakruojo tarpkolūkinei statybos organizacijai perdavė valstybė.
Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK turtą, priskirtą valstybinėms,
tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms
organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos
įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo
teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Teismai konstatavo, kad 1995 m.
kovo 28 d. buvo privatizuota valstybinė įmonė „Arka“ ir įregistruota akcinė
bendrovė „Pakruojo arka“, kuri įtraukė į savo balansą valstybinės įmonės turtą,
taip pat ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Taigi tuo atveju,
jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, tai pagal CK 4. 69 straipsnio 3 dalį
tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Ši norma
yra draudžiamoji, todėl jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Kai
asmuo prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamosios senaties
faktą, teismas turi patikrinti visas įstatymų nustatytas sąlygas, būtinas turtui
pagal šį institutą įgyti. Iš naujo nagrinėjant bylą aiškintina, kokiu pagrindu
valstybinės įmonės „Arka“ pastatai privatizavimo metu buvo įtraukti į pareiškėjo
balansą ir ar tie pastatai neliko valstybės nuosavybė. Tai, kad pagal VĮ
Registrų centro duomenis šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos
valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė,
nes priešingu atveju būtų paneigta minėta imperatyvioji CK 4. 69 straipsnio
3 dalies nuostata. Byla susijusi su galbūt valstybei priklausančio turto
įgijimu remiantis įgyjamąja senatimi, todėl iš naujo nagrinėjant bylą
svarstytina, ar dalyvaujančiu byloje asmeniu neturi būti įtrauktas Valstybės
turto fondas.
Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios
nuosavybės teisės įgijimą daikto valdymu pagal įgyjamąją senatį, išaiškintos ir
pritaikytos netinkamai. Byloje neišaiškinta esminė aplinkybė – ar pastatai nėra
valstybės nuosavybė. Taigi dėl šios dalies neatskleista bylos esmė ir
priimtas neteisėtas teismo sprendimas. Dėl to pirmosios instancijos teismo ir
apeliacinės instancijos teismo sprendimai naikintini, o byla perduotina iš
naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. ir Pakruojo rajono apylinkės
teismas 2007 m. sausio 30 d. sprendimus panaikinti ir perduoti bylą
iš naujo nagrinėti Pakruojo rajono apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt