TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
1
1. 2. Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės

CK 4. 80 straipsnio prasme atidalijimas
reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu
įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu
pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiu. Tuo atveju,
kai atidalijamas vienas bendraturtis, o kiti bendraturčiai tarp savęs lieka
neatidalyti, šie ir toliau būna likusios daikto bendrosios dalinės nuosavybės
savininkai. Atidalijimu gali pasibaigti ir bendroji jungtinė nuosavybė (CK 4. 90 straipsnis)
CK 4. 81 straipsnyje nustatytas ir kitas
nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas. Tai – atitinkamų daiktų naudojimosi
tvarkos nustatymas. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi
nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto
dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Pagal tokį nuosavybės teisės
įgyvendinimo būdą atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji
dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Taigi naudojimosi bendru nekilnojamuoju
daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės
skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais. Į tokį teisinį reglamentavimą
būtina atsižvelgti sprendžiant bendraturčių ginčą, priklausomai nuo to, kokį
reikalavimą bendraturtis pareiškė – dėl atidalijimo (CK 4. 80 straipsnis)
ar naudojimosi tvarkos nustatymo (4. 81 straipsnis).
V-a atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
sąlygų yra bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo būdo. Šios įstatyme
nustatytos sąlygos teismas negali aiškinti kaip reikalavimo įrodyti nesutarimą
dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. CK 4. 75 straipsnio 1 dalies
ir 4. 80 straipsnio 2 dalies sisteminis aiškinimas reikštų, kad
ieškinio pareiškimas patvirtina, jog bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios
dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl neturi būti reikalaujama įrodyti
nesutarimą, o neįrodžius jo – atmesti ieškinį dėl atidalijimo.
Tuo atveju, kai bendraturtis siekia atidalijimo,
kito bendraturčio interesai negali būti ginami remiantis CK 4. 79 straipsnyje
įtvirtinta pirmumo teise pirkti parduodamą dalį. Suteikiant prioritetą
bendraturčiui pirmenybės teisė pirkti atidalijamą dalį, gali būti paneigta
įstatymo nustatyta kito bendraturčio teisė būti atidalytam, kartu paneigiant
įstatyme nustatytą teisę būti ne bendraturčiu, bet atskiru savininku,
suformuojant jam atskirą (atidalytą) daiktą, vadinamąjį „daiktą daikte“.
Iš CK 4. 12–4. 15 straipsnių normų darytina
išvada, kad daikto atidalijimo procese esminę reikšmę turi pagrindinis daiktas.
Jeigu bendraturčiui jį galima atidalyti, o antraeilio daikto atidalijimas
negalimas, bendraturčio pasirinktas pagrindinio daikto visiško atidalijimo
būdas, tačiau kartu antraeiliui daiktui pasirenkant kitokį nuosavybės teisės
įgyvendinimo būdą, pvz. , naudojimosi tvarkos nustatymą, toks nuosavybės teisės
įgyvendinimas savaime nesudaro kliūčių pagrindiniam daiktui atidalyti.
Daikto nedalumas fizine prasme nereiškia, kad
bendraturtis negali būti atidalijamas. CK 4. 80 straipsnio 2 dalies
normoje yra nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos
žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių
gauna kompensaciją pinigais. Ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo
reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra
galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik
nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus
padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems
bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija
reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks
tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka
daikto rinkos kainą. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš
atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį
daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas
reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga
priteisti kompensaciją pinigais. Įstatymų nedraudžiama ir mišraus atidalijimo
būdo, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos
jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje
dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai
kompensuojant pinigais už atidalijamam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę
daikto dalį.
Civilinė byla Nr. 3K-7-466/2008
                                                                                            Procesinio
sprendimo kategorija 30. 9. 1 (S)



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS


NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 11 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų J-os
S-ės (kolegijos pirmininkė), D-ės A-ės, V-us
G-o, B-ės J-ės, G-o K-aus, Z-o L-io
(pranešėjas), A-io N-o,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui V. R. dėl nekilnojamojo turto dalies
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymo.
Byloje trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų dalyvauja S. G. R. ,
A. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Ieškovas prašė: 1) atidalyti du
jam ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius
daugiabučius gyvenamuosius namus (duomenys neskelbtini), paskiriant
kiekvieno nuosavybėn atitinkamus butus; 2) nustatyti naudojimosi namo pusrūsyje
esančiais sandėliukais ir kitomis pagalbinėmis patalpomis tvarką pagal ieškovo
pasiūlytą variantą; 3) nustatyti naudojimosi žemės sklypo dalimis tvarką
pagal ieškovo pasiūlytą variantą.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu
bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį valdo dalytiną
nekilnojamąjį turtą, kuriuo naudojasi pagal notaro patvirtintos ir
Nekilnojamojo turto registre įregistruotos sutarties sąlygas. Šalių ginčas kilo
dėl bendro turto valdymo, ginčo taikiai išspręsti nepavyksta, todėl, remiantis
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4. 80 straipsnio 1, 2 dalių
nuostatomis, yra pagrindas atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės,
atsižvelgiant į tai, kaip šiuo metu realiai naudojamasi turtu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės
instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės
teismas 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį; priteisė
iš ieškovo valstybei 21 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, nors ieškovas ieškinį grindė aplinkybėmis, jog
nesutaria su atsakovu dėl bendro turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, iš
tiesų į bylą nepateikė jokių rašytinių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas
konstatavo, kad šalys laikosi nustatytos naudojimosi tvarkos, įrodymų apie
ginčus ir nesutarimus dėl šių aplinkybių byloje nepateikta. Į bylą pateiktas
preliminariąsias sutartis, ieškovo ir
atsakovo susirašinėjimą dėl ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto dalies pardavimo atsakovui pirmumo teise, 2006 m. spalio
24 d. liudijimą Vilniaus miesto 28-ajame notaro biure teismas vertino kaip
patvirtinančius aplinkybę, jog ieškovas siekia bet kokiais būdais išvengti jam
priklausančios turto dalies pardavimo pirmenybės teise atsakovui. Teismas
padarė išvadą, kad ieškovas siekia atidalyti turto dalį dėl to, kad galėtų
parduoti tretiesiems asmenims, o nurodytus atidalijimo motyvus laikė darančiais
žalą visam nekilnojamojo turto objektui ir pažeidžiančiais atsakovo, turinčio
pirmumo teisę pirkti iš ieškovo turto dalį, teises (CK 4. 79 straipsnis).
Netenkinęs pagrindinio ieškinio reikalavimo, teismas atmetė ir išvestinius.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.
balandžio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko
nepakeistą.
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad ieškovas, kaip bendraturtis, turi teisę atsidalyti (atskirti
savo dalį) iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu ir kad jo motyvai šiam
veiksmui atlikti nėra teisiškai reikšmingi, tačiau atidalijimas pagal ieškovo
pareikštus reikalavimus negalimas, nes toks veiksmas neatitiktų atidalijimo iš
bendrosios nuosavybės teisinio ir faktinio turinio, nes po jo liktų nemažai
bendrų nekilnojamojo turto objektų, o tai reikštų bendrosios dalinės nuosavybės
statuso išsaugojimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašė
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas,
patirtas surašant ir paduodant kasacinį skundą. Kasaciniame skunde nurodyti šie
argumentai:
1. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CK 4. 80, 4. 82 straipsnių normas, nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos (2003 m. spalio 29 d. nutartis
civilinėje byloje J. K. ir kt. v. N. A. , bylos Nr. 3K-3-1016/2003,
2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v.
A. U. , T. G. , bylos Nr. 3K-3-638/2005).
Teismas aiškino CK 4. 80 straipsnio
2 dalies normą turto padalijimui nustatydamas papildomą, įstatyme
nenustatytą kriterijų, – tai, kad, atidalijus turtą, bendrosios nuosavybės
neturi likti. Teismas neatsižvelgė į esminę faktinę aplinkybę, kad dalijamą
turtą sudaro gyvenamieji namai, susidedantys iš atskirų butų ir administracinių
patalpų, todėl buvo būtina taikyti CK 4. 82 straipsnio 1 dalį, kurioje
nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės
teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo
konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė ir kita
įranga. Sistemiškai aiškinant CK 4. 80 ir 4. 82 straipsnių normas, galima
daryti išvadą, kad tuo atveju, kai dalijamą turtą sudaro atskiri butai ir kitos
patalpos, bendraturčiams atsidalijus butus, bendrojoje dalinėje nuosavybėje
gali likti bendrojo naudojimo patalpos, inžineriniai tinklai, bendros namo
konstrukcijos ir pan.
2. Teismas nesvarstė jokių
kompensavimo pinigais ar mišrių (dalies turto ir piniginės kompensacijos
galimybės) variantų, nors, taikydamas CK 4. 80 straipsnio 2 dalį, privalėjo
tai svarstyti. Teismas, nusprendęs, kad daiktas negali būti padalytas be
neproporcingos žalos jo paskirčiai, privalėjo tirti įrodymus ir aplinkybes,
susijusias su kompensavimo pinigais galimybe. Teismas nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos (2007 m. spalio 31 d. nutartis
civilinėje byloje A. I. J. v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-459/2007).
Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje
įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
3. G-o objektai, sudarantys
dalijamą turtą, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip pastatai –
gyvenamieji namai, kurių tikslinė paskirtis yra dviejų butų pastatas ir trijų
ir daugiau butų pastatas. Gyvenamieji daugiabučiai namai gali būti padalijami
tik bendraturčiams priskiriant atskirus butus ir kitas patalpas, bendrąja
daline nuosavybe išlaikant bendrojo naudojimo patalpas, pagrindines
konstrukcijas, bendrojo naudojimo inžinerines konstrukcijas. B-ai ir kitos
patalpos taptų atsakovo asmenine nuosavybe, juos būtų galima suformuoti kaip
atskirus kadastrinius vienetus. Vadovaujantis CK 4. 82 straipsniu, Lietuvos
Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705
,,Dėl statybos techninio reglamento STR 2. 02. 01:2004 ,,Gyvenamieji pastatai“
patvirtinimo“, daugiabutis gyvenamasis namas negali būti padalijamas kitaip,
kaip bendraturčiams priskiriant atskirus butus ar kitas atskiras patalpas, o
bendrojo naudojimo patalpas paliekant bendrąja daline nuosavybe.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai
argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą
atsakovas prašė kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo
nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime
nurodyti šie argumentai:
1. Kasatorius neteisingai
traktuoja CK 4. 80 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl daikto padalijimo
natūra. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad, nustačius
dalis pagal ieškovo pateiktą projektą ir patenkinus ieškovo prašymą atidalyti
iš bendro turto tik dalį jiems priklausančios dalies bendrojoje dalinėje
nuosavybėje, šalių gyvenamojo namo bendroji dalinė nuosavybė nebūtų nutraukta,
nes liktų bendrojo naudojimo patalpos. Toks atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas atitinka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (2008 m. liepos 18 d.
nutartis civilinėje byloje P. R. ir P. R. v. A. U. , bylos
Nr. 3K-3-359/2008; 2000 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-7-316/2000, Teismų praktika 14; 2007 m. spalio
31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007).
2. Kasatorius ne tik
neteisingai traktuoja CK 4. 80 straipsnio 2 dalį, bet ir labai susiaurina
jos esmines nuostatas. Pagal CK 4. 80 straipsnio 2 dalį bendraturčio teisė
reikalauti atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinama bendru
sutarimu, ir, tiktai nesutarus dėl atidalijimo būdo, klausimą pagal bet kurio
iš bendraturčio ieškinį sprendžia teismas. Jokių pasiūlymų ar bandymų taikiai
spręsti turto padalijimo klausimą ieškovas nebuvo pateikęs. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad bendraturčiai privalo išnaudoti
visas galimybes, siekdami suderinti savo valią dėl bendro daikto (2007 m.
liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008). Jeigu
bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus,
teismas tokius veiksmus gali įvertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise (2003 m.
rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B.
ir kt. , bylos Nr. 3K-3-780/2003).
3. Ieškovas nebendradarbiavo su
bendraturčiu ir nesiekė taikaus sprendimo ir interesų suderinimo.
4. Ieškovas nepateikė įrodymų,
kad jo pasiūlytas turto padalijimo variantas yra priimtinausias. Tokių įrodymų
ir negalėjo būti, nes ieškovo pasiūlytas turto padalijimo variantas buvo
visiškai nepriimtinas.
5. Kasacinio skundo argumentai
dėl CK 4. 82 straipsnio taikymo ir nurodyta teismų praktika nesusiję su
šioje civilinėje byloje keliamais klausimais.
6. Kasatorius nepagrįstai
kaltina apeliacinės instancijos teismą, kad jis savo iniciatyva nesvarstė jokių
kompensavimo variantų. Šioje civilinėje byloje ieškovas pasirinko atidalijimo
būdą natūra ir kitų variantų nesiūlė, o atsakovo pasiūlytus variantus atmesdavo
nenagrinėjęs. Dėl to teismas savo iniciatyva neprivalėjo svarstyti kitų turto
padalijimo būdų.
7. Kiti kasacinio skundo
argumentai, nurodytas Aplinkos ministro įsakymas, teismų praktika (nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-1016/2003, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005)
nesusiję su šioje byloje keliamais klausimais.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V-a- bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo
būdų yra CK 4. 80 straipsnyje nustatytas atidalijimas iš bendrosios dalinės
nuosavybės. Dėl tokiu būdu įgyvendinamos bendraturčio nuosavybės teisės
ieškovas pareiškė reikalavimą, prašydamas daugiabučiuose namuose atidalyti jo
dalį iš šalims nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų. Kasaciniame
skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė CK 4. 80 straipsnio teisės
normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sampratos ir teismų praktikos

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas
valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Jeigu dėl to
nesutariama, tai kilęs ginčas išsprendžiamas teismo (CK 4. 75 straipsnio
1 dalis). CK 4. 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas
bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Pareiškus tokį reikalavimą, teismas jį turi išspręsti.
Esminis klausimas, kuris kyla teismų praktikoje,
yra CK 4. 80 straipsnyje nustatytos atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės sąvokos turinio nustatymas. CK 4. 80 straipsnio prasme
atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso
pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo
bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais)
bendraturčiu. Tuo atveju, kai atidalijamas vienas bendraturtis, o kiti
bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti, šie ir toliau būna likusios daikto
bendrosios dalinės nuosavybės savininkai. Atidalijimu gali pasibaigti ir
bendroji jungtinė nuosavybė (CK 4. 90 straipsnis), tačiau šioje byloje
tokio atidalijimo klausimo nekeliama ir jis nenagrinėjamas.
CK 4. 81 straipsnyje nustatytas ir kitas
nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas. Tai – atitinkamų daiktų naudojimosi
tvarkos nustatymas. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus
naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo
daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Pagal tokį nuosavybės
teisės įgyvendinimo būdą atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir
bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Taigi naudojimosi bendru
nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės
nuosavybės skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais. Į tokį teisinį
reglamentavimą būtina atsižvelgti sprendžiant bendraturčių ginčą, priklausomai
nuo to, kokį reikalavimą bendraturtis pareiškė – dėl atidalijimo (CK 4. 80 straipsnis)
ar naudojimosi tvarkos nustatymo (4. 81 straipsnis).
Minėta, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės
nuosavybės reiškia bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimą. Šiuo atveju
pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės
teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai,
bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia. Aiškinant 1964 m. CK 126 straipsnio
(1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) normas,
buvo formuojama teismų praktika, kad tik visiškas turto dalies atidalijimas,
t. y. nepaliekant bendrai naudojamų jo dalių, yra teisingas ir tinkamas
bendraturčio aitdalijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. I. Z. , bylos Nr. 3K-7-316/2000;
Teismų praktika 14). Analogiškai aiškinamos ir 2000 m. CK 4. 80 straipsnio
normos, reglamentuojančios atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, pvz. ,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. , H. M. ,
E. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, R. R. ,
bylos Nr. 3K-3-836/2002; 2003 m. sausio 15 d. nutartis G. Š.
v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-93/2003; 2006 m. spalio 13 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K. , M. T. ,
bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. spalio 30 d. nutartis AB
„Prospero polis“ v. UAB „Kauno gelžbetonis“, VĮ Registrų centro Kauno filialas,
bylos Nr. 3K-3-473/2006; 2008 m. liepos 18 d. P. R. ,
P. R. v. A. U. (A. U. ) bylos Nr. 3K-3-359/2008, ir
kt. ). Tokią teismų praktiką, kai siekiama visiškai atidalyti bendraturtį iš
bendrosios dalinės nuosavybės, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta teisinga,
nes visiškas daikto atidalijimas yra prioritetą geriausiai užtikrinantis
maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą. Kartu
pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog
bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės
atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo
patalpų (lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, kitos
bendrojo naudojimo patalpos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. M. v. A. U. , T. G. , bylos Nr. 3K-3-638/2005);
fiziškai nedalūs ir būtini visiems atsidalijantiems bendraturčiams tam, kad
galėtų naudotis pagal paskirtį atsidalyta nuosavybe, negali būti dalijami
natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje S. J. v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-459/2007).

Dėl teisės reikalauti atidalyti dalį iš bendrosios
dalinės nuosavybės

CK 4. 80 straipsnio, reglamentuojančo
atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 1 dalyje nustatyta, kad
kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios
dalinės nuosavybės. Taigi, šioje įstatymo nuostatoje reglamentuojama
bendraturčio teisė reikalauti jį atidalyti. Kartu ši nuostata reiškia, kad
atidalijimas turi būti natūra. K-ios sąlygos lemia atidalijimo galimybę
natūra, šioje įstatymo nuostatoje nenustatyta. Tai nustatyta CK 4. 80 straipsnio
2 dalies normoje.
Taigi, CK 4. 80 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio
bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos
žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių
gauna kompensaciją pinigais. Taigi, viena atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės sąlygų yra bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo būdo. Šios
įstatyme nustatytos sąlygos teismas negali aiškinti kaip reikalavimo įrodyti
nesutarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. CK 4. 75 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas,
naudojamas ir disponuojamas bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą
patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tik tuo
atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, sprendžia
teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Šių įstatymo normų (CK 4. 75 straipsnio
1 dalies ir 4. 80 straipsnio 2 dalies) sisteminis aiškinimas
reikštų, kad ieškinio pareiškimas patvirtina, jog bendraturčiai nesutaria dėl
bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl neturi būti reikalaujama
įrodyti nesutarimą, o neįrodžius jo – atmesti ieškinį dėl atidalijimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad visi civilinių teisinių santykių
dalyviai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi elgtis
sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų ir įgyvendinti savo
teises taip, kad be teisinio pagrindo nebūtų pažeidžiamos ar varžomos kitų
asmenų teisės ar teisėti interesai (CK 1. 5, 1. 137 straipsniai). Remiantis
CK 1. 5 straipsnyje įtvirtintu protingumo principu, spręsdamas ginčą
teismas turi siekti, kad bendraturčiai išnaudotų visas galimybes derindami savo
valią dėl atidalijimo. Tai reiškia, kad daikto atidalijimo būdu negali būti
ginami tik vieno (grupės) ir nepaisoma kitų bendraturčių interesų. Jeigu
atidalijimo prašantis bendraturtis (grupė) siekia patenkinti tik savo
interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. , R. V.
ir kt. v. S. B. , Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt. ,
bylos Nr. 3K-3-780/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra
nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas
galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems
bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme;
optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių
kooperavimasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. ,
R. V. ir kt. v. S. B. , Alytaus apskrities viršininko administracija
ir kt. , bylos Nr. 3K-3-780/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U. , T. G. , bylos
Nr. 3K-3-638/2005). V-inant tokią formuojamą teismų praktiką, kartu
pažymėtina, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas,
nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Pažymėtina,
kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog bendraturtis,
siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas
bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir kad kiti
bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius
atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d.
nutartis civilinėje byloje B. M. M. , I. M. v. L. M. ir
kt. , Nr. 3K-3-485/2005).
Atsakovas savo nesutikimą dėl ieškovo pareikšto
atidalijimo būdo grindžia ir tuo, kad ieškovas pareikštu ieškiniu siekia
nepaisyti CK 4. 79 straipsnyje nustatytos bendraturčio pirmenybės teisės
pirkti parduodamą dalį, o tokia teise atsakovas nori pasinaudoti. Aiškinant CK
4. 79 įtvirtintą teisinį reglamentavimą, galima daryti išvadą, kad šio
reglamentavimo vienas tikslų – sudaryti sąlygas, kad pasibaigtų bendroji
nuosavybė. Jos pasibaigimas turi atitikti bendraturčių interesus ir nepažeisti
jų nuosavybės teisių į daiktą. Apskritai bendrosios nuosavybės teisės
įgyvendinimas susijęs su interesų derinimu, nuosavybės teisės ribojimais,
bendraturčių ginčais, todėl vieno savininko buvimas gali optimaliau atitikti
atidalijamų savininkų interesus – viena vertus, gauti už parduodamą dalį
pinigus, kita vertus, sumažinti bendraturčių skaičių arba panaikinti bendrąją
dalinę nuosavybę. Plačiau apie bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą
dalį pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje L. D. v. M. V. P. , R. P. ,
bylos Nr. 3K-7-133/2007; 2007 m. spalio 8 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje V. S. v. L. J. , R. S. , bylos Nr. 3K-7-273-2007).
CK 4. 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmenybės teisė pirkti kito
bendraturčio dalį įgyvendinama tik tada, kai ši dalis yra parduodama. Tuo
atveju, kai bendraturtis siekia atidalijimo, kito bendraturčio interesai negali
būti ginami remiantis CK 4. 79 straipsnyje įtvirtinta pirmumo teise pirkti
parduodamą dalį. Įstatyme nustatyta bendraturčio teisė reikalauti jį atidalyti
negali būti aiškinama ir taikoma siaurinamai. Suteikiant prioritetą
bendraturčiui pirmenybės teisė pirkti atidalijamą dalį, gali būti paneigta
įstatymo nustatyta kito bendraturčio teisė būti atidalytam, kartu paneigiant
įstatyme nustatytą teisę būti ne bendraturčiu, bet atskiru savininku,
suformuojant jam atskirą (atidalytą) daiktą, vadinamąjį „daiktą daikte“.

Dėl dalies atidalijimo natūra

Kita CK 4. 80 straipsnio 2 dalies
nuostata yra ta, kad pagal bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek
galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Teismas, spręsdamas atidalijimo
klausimus, visų pirma turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad atidalijamam
bendraturčiui daikto dalis būtų paskirta natūra. Sprendžiant dėl galimybės
padalyti daiktą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4. 6 straipsnio normas
apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Pagal šio straipsnio 1 dalį
daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus,
nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas
dalykas. Pagal CK 4. 6 straipsnio 2 dalį nedaliaisiais daiktais
laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis,
ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.
Taigi daikto dalumą ar nedalumą lemia jo tikslinė paskirtis ir tai, ar,
padalijus jį, ši paskirtis išlieka, pasikeičia ar išnyksta. S-tama, kad
pagal CK 4. 6 straipsnio 2 dalį nedalusis daiktas taip pat yra toks,
kurį nedaliuoju pripažįsta įstatymai.
Tikslinę daikto paskirtį taip pat
lemia tai, ar atidalijamas daiktas yra pagrindinis, kuris pagal CK 4. 12 straipsnį
gali būti savarankišku teisinių santykių objektu, ar antraeilis, kuris pagal CK
4. 13 straipsnio 1 dalį yra tik su pagrindiniais daiktais
egzistuojantis arba pagrindiniam daiktui priklausantis, arba kitaip su juo
susijęs daiktas. Šis įstatyme nustatytas pagrindinio ir antraeilio daikto
apibūdinimas turi reikšmės sprendžiant klausimus dėl bendraturčio atidalijimo
iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes gali lemti CK 4. 80 straipsnio 2 dalies
nuostatos, kad daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos
jo paskirčiai, taikymą. Atsižvelgdamas į pagrindinių ir antraeilių daiktų
buvimą, teismas gali spręsti, ar padalijamam daiktui natūra padaroma
neproporcinga žala jo paskirčiai.
Sprendžiant, ar galima atidalyti
daiktą natūra, taip pat turi reikšmės ir CK 4. 15 straipsnis, kuriame
nustatyta, kad esminės pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina
į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų
pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų
pripažintas nevisaverčiu. Ši įstatymo norma reiškia, kad bendraturčio
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju ta daikto dalis, kuri, nors
ir įeina į pagrindinio daikto sudėtį, bet be šio daikto pagrindinis daiktas
gali būti naudojamas pagal paskirtį ir išlieka visavertis, gali būti atskirtas
nuo pagrindinio daikto ir toks atskyrimas gali būti pripažintas kaip
proporcingos žalos padarymas atidalijamam daiktui.
Pagal CK 4. 14 straipsnio
1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu
sutarties ir įstatymo nenustatyta kitaip. Ši nuostata leidžia sutartyje ar
įstatyme nustatyti kitokį antraeilio daikto likimą negu pirmaeilio. Iš šios ir
kitų pirmiau nurodytų įstatymo (CK 4. 12–4. 15 straipsnių) normų darytina
išvada, kad daikto atidalijimo procese esminę reikšmę turi pagrindinis daiktas.
Jeigu bendraturčiui jį galima atidalyti, o antraeilio daikto atidalijimas
negalimas, bendraturčio pasirinktas pagrindinio daikto visiško atidalijimo
būdas, tačiau kartu antraeiliui daiktui pasirenkant kitokį nuosavybės teisės
įgyvendinimo būdą, pvz. , naudojimosi tvarkos nustatymą, toks nuosavybės teisės
įgyvendinimas savaime nesudaro kliūčių pagrindiniam daiktui atidalyti. G-mybė
nustatyti skirtingą antraeilio daikto likimą, kitokį nei pagrindiniam daiktui,
yra įtvirtinta ir CK 4. 19 straipsnio 1 dalies normoje, kurioje
nustatytas antraeilių daiktų, kaip pagrindinio daikto priklausinių, teisinis
režimas. Sisteminis šių CK normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju antraeilio daikto, esančio
priklausiniu, teisinis režimas gali būti nustatytas kitoks, negu jį turės
pagrindinis daiktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje S. J. v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-459/2007,
konstatuota, kad svarbu, jog dėl atidalijimo pagrindinis daiktas neprarastų
savo pirminės paskirties, išskyrus atvejus, kai atidalijamas bendraturtis
siekia naudoti atidalyto daikto dalį pagal kitokią paskirtį ir toks daikto
paskirties keitimas galimas pagal galiojančius teisės aktus. Taigi, remiantis
įstatymų nustatytu reglamentavimu ir formuojama teismų praktika, darytina
išvada, kad tam tikrais atvejais pagrindinio daikto paskirties, sprendžiant jo
atidalijimo klausimą, negali lemti antraeilis daiktas, net ir tada, jeigu jis
yra priklausinys.

Dėl žalos padarymo atidalijant iš
bendrosios dalinės nuosavybės

Minėta, kad sprendžiant daikto
atidalijimą natūra neturi būti padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai. Ši
įstatymo formuluotė reiškia tai, kad daikto paskirčiai gali būti padaroma tam
tikra žala. Jeigu atidalijant daiktą jo paskirčiai padaryta žala yra proporcinga,
tai toks atidalijimas nepažeidžia CK 4. 80 straipsnio 2 dalyje
nustatyto reglamentavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje V. J. , R. V. , O. Š. v. S. B. , E. G. , Alytaus
apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-780/2003,
konstatavo, kad, atidalijant daiktą, žalą galima laikyti neproporcinga tuo
atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, pavyzdžiui,
praktiškai nelieka daikto panaudojimo pagal paskirtį galimybės. Žalos padarymas
yra pateisinamas, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal
paskirtį, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Taigi, ar žala yra proporcinga ar
ne, sprendžiama pagal tai, ar daikto paskirtis išlieka ar jos neišlieka. Ši
paskirtis gali pasižymėti įvairiai, pavyzdžiui, daikto techninės būklės esminiu
pablogėjimu, meninės vertės esminiu sumažėjimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M. , I. M. v. L. M.
ir kt. , bylos Nr. 3K-3-485/2005). Atidalijimu turi būti užtikrintas
tokio turto naudojimo racionalumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje M. K. v. V. M. , G. M. ,
bylos Nr. 3K-3-166/2007). Kiekvienu atveju, ar padaryta žala yra
proporcinga daikto paskirčiai, teismas sprendžia nagrinėdamas bylą dėl daikto
atidalijimo.

Dėl piniginės kompensacijos
atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės

Daikto nedalumas fizine prasme nereiškia, kad
bendraturtis negali būti atidalijamas. CK 4. 80 straipsnio 2 dalies
normoje yra nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos
žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių
gauna kompensaciją pinigais. Ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo
reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra
galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik
nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus
padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems
bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija
reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks
tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka
daikto rinkos kainą. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš
atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį
daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas
reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga
priteisti kompensaciją pinigais. Įstatymų nedraudžiama ir mišraus atidalijimo
būdo, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos
jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje
dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai
kompensuojant pinigais už atidalijamam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę
daikto dalį.

Dėl daugiabučių namų atidalijimo

Palyginus žodine ir logine prasme 2000 m. CK
4. 80 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 1964 m. CK 126 straipsnio 1
ir 2 dalių (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459
redakcija) normas, galima daryti išvadą, kad jų esmė yra ta pati – atidalyti
bendraturčius iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kad ši būtų pakeista kita
privačios nuosavybės teisės rūšimi. Tačiau esminis šiose normose nustatytas
reglamentavimo skirtumas, sprendžiant dėl butų atidalijimo, atsirado dėl
reglamentavimo, įtvirtinto CK 4. 82 straipsnyje. Šios normos įtraukimas į
2000 m. CK reiškia tam tikrą ypatumą atidalijant butus daugiabučiame name,
t. y. turinčiame tris ir daugiau butų (D-iabučių namų savininkų bendrijų
įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio
5 dalį bendrojo naudojimo objektai – bendrosios konstrukcijos, bendroji
inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo patalpos yra bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė, jei
jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems
asmenims. Analogiška šių objektų nuosavybės teisė įtvirtinta ir CK 4. 82 straipsnyje,
kurio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios
dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos,
pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros,
sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Toks reglamentavimas reiškia, kad
daugiabučiame name butas yra atskiras nuosavybės teisės objektas, tačiau tokio
buto savininkas yra bendraturtis su kitais butų savininkais namo objektams,
kurie yra neišvengiami norint butą naudoti pagal paskirtį.
Nagrinėjamo ginčo atveju yra tam tikra šalių specifika, taip pat daugiabučių namų butų savininkų teisinės padėties skirtumas – šalių nuosavybės teisės įregistruotos į namus, bet ne į atskirus butus. Tačiau tiek daugiabučiuose, tiek ginčo šalims nuosavybės teise priklausančiuose namuose butai yra pagrindiniai daiktai, turintys tokią pačią paskirtį: jie yra pritaikyti gyventi. Teismai konstatavo, kad ieškovas siekia atidalyti daiktus, paskiriant kiekvienam atitinkamus butus, paliekant naudojimosi tvarką kai kuriomis pagalbinėmis patalpomis. Ieškovas tokio atidalijimo būtinumą grindžia 1994 m. birželio 24 d. šalių sudaryta ir notariškai patvirtinta sutartimi, kuria nustatyta naudojimosi tvarka atskirais butais ir kitomis patalpomis.
Apeliacinės instancijos teismas,
įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad, atidalijus butus pagal ieškovo pateiktą
pasiūlymą ir patenkinus ieškovų prašymą atidalyti iš bendro turto butais tik
dalį jiems priklausančios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, šalių
gyvenamojo namo bendroji dalinė nuosavybė nebūtų nutraukta, nes liktų bendrojo
naudojimo objektų – rūsių, laiptinių ir pan. , būtų nesprendžiami šiluminio
mazgo, vandentiekio tinklų atskyrimo ir kiti klausimai. Šie apeliacinės
instancijos teismo motyvai reiškia, kad teismas nesvarstė, ar namo atidalijimas
butais, o kai kurių bendrojo naudojimo objektų bei įrenginių neatidalijimas
padarys neproporcingą žalą butams, kurių paskirtis yra žmonių gyvenimas juose.
Namo dalumo butais nepaneigė ir atsakovas. Pirmosios instancijos teismas,
atmesdamas ieškinį, iš esmės apsiribojo tik tuo, kad ieškovas nepateikė
rašytinių įrodymų, kad šalių nesutarimai kyla dėl bendrosios dalinės nuosavybės
įgyvendinimo, taip pat tuo, kad atidalijimu bus paneigta atsakovo pirmumo
teisės pirkti parduodamą dalį, o vieno nekilnojamojo objekto sutelkimas vieno
asmens nuosavybėn turės didesnę vertę. Šie teismo argumentai neatitinka CK 4. 80 straipsnyje
nustatyto reglamentavimo. Taigi šis teismas faktiškai neaiškino atidalijimo
galimybės, todėl neatskleidė bylos esmės. Šis proceso pažeidimas yra esminis ir
jis negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl remiantis CPK
360 straipsniu byla perduotina iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 3-iajam
apylinkės teismui.
Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas
konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai materialiąsias teisės
normas, reglamentuojančias bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš
bendrosios dalinės nuosavybės, taikė netinkamai, todėl jų priimti sprendimai
naikintini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio
1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto
3-iojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti
ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt