TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 3. Dėl atsakomybės už žalą aplinkai

Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į
jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų
ūkinės veiklos. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad atsakomybė už aplinkai
padarytą žalą siejama su neteisėta veikla, dėl kurios atsiranda ar gali kilti
žala aplinkai. G-ma teigti, kad įstatyme įtvirtinta griežtoji atsakomybė
(atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai,
atsižvelgiant į įstatyme nustatytas išimtis.
Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės
funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta
grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot.
restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą
žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą
vadovaujantis CK 6. 249 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas gali
atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia
jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali
priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką
užtikrinti žalos atlyginimą. Taip pat žala gali būti priteista kaip išlaidos,
susijusios su prevencinių priemonių, skirtų sumažinti žalą aplinkai ar užkirsti
kelią jos atsiradimui, taikymu. T-a taikoma CK 6. 249 straipsnio 4 dalis.
Pastarasis atvejis laikytinas civiline atsakomybe už realią žalos grėsmę
Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies prasme.
Atskiriant civilinę atsakomybę už žalą aplinkai
nuo civilinės atsakomybės už realią žalos grėsmę, darytina išvada, kad pirmoji
atsakomybė sietina su neigiamais padariniais aplinkai ir dėl to jos atkūrimo
priemonių taikymu bei su tuo susijusiomis išlaidomis, o antroji – su
prevencijos priemonių taikymo išlaidų atlyginimu.
Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės
sąlygą (CK 6. 249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus:
žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti
įrodinėjamas įprastine tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas, bet kai
kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku. Taip
yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams
(pavyzdžiui, žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama žala), taip
pat nematerialiems objektams (pavyzdžiui, intelektinei nuosavybei). Tokiais
atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos
apskaičiavimo metodikas, kurios naudotinos atsižvelgiant į Konstitucijos
nuostatas, CK 1. 5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir
sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas. Dėl to teismas
tam tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo
dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais
įrodymais paneigia nurodytus dydžius.

Civilinė byla Nr. 3K-7-465/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 44. 2. 4. 2; 44. 5. 2. 17 (S)



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS


NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


2008 m. lapkričio 18 d.
Vilnius 


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: J-os
S-ės (kolegijos pirmininkė), G-os D-ės, B-ės
J-ės, E-aus L-o (pranešėjas), A-io N-o, A-o S-io
ir J-o Š-o,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Graanul invest“ kasacinį skundą
dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo ir
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Alytaus
regiono Aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui UAB „Graanul invest“ dėl
žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I. G-o esmė

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo
109 253,50 Lt aplinkai padarytai žalai atlyginti. Byloje nustatyta,
kad atsakovas, neturėdamas teisės eksploatuoti ūkinės veiklos objektų ir Taršos
integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo (toliau – TIPK leidimas), nuo 2005 m.
birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d. sudegino 7345,11 t
medienos žievių ir atraižų, 42,67 t medžio granulių, teršė aplinkos orą
kenksmingomis medžiagomis ir į jį išmetė 58,37 t anglies monoksido CO (A),
7,72 t azoto oksido NOx (A) bei 1,36 t kietųjų dalelių k. d. (A).
Remdamasis aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471
patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika,
ieškovas apskaičiavo aplinkai padarytą žalą. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovas
medžio granulių gamybą pradėjo 2005 m. birželio mėn. , bet paraišką TIPK leidimui
gauti kompetentingoms institucijoms pateikė 2005 m. gruodžio 6 d. ir
jį gavo 2006 m. rugsėjo 19 d. Be to, atsakovo direktoriui Alytaus
regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. liepos 18 d. nutarimu
paskirta administracinė nuobauda už įmonės veiklos eksploatavimą neturint tam
leidimo ir pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2007 m. lapkričio 13 d.
sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo
109 253,50 Lt žalai atlyginti ir 3185,07 Lt žyminio mokesčio. Teismas
padarė išvadą, kad atsakovas padarė žalos aplinkai, nes jo eksploatuoti
įrenginiai į aplinkos orą išmetė teršalus, todėl šis asmuo privalo atlyginti
žalą, kurią ieškovas apskaičiavo pagal aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d.
įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių
apskaičiavimo metodiką. Teismas nurodė, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymą
atsakovas, prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektus, turėjo gauti
gamtos išteklių naudojimo ir teršalų išmetimo į aplinką leidimą, kuris buvo
būtinas, bet be leidimo nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m.
rugsėjo 19 d. vykdė ūkinę veiklą. Teismas nenustatė ieškovo kaltės dėl
atsiradusios žalos, todėl netaikė CK 6. 248 straipsnio 4 dalies.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi atmetė
atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad atsakovas teršalus į orą
išleido neteisėtai, nes pažeidė Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnį,
aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-330
patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo,
atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių 26 punktą – veiklą pradėjo 2005 m.
birželio mėnesį, bet paraišką leidimui gauti pateikė tik 2005 m. gruodžio
6 d. , nors dėl leidimo turėjo kreiptis ne vėliau negu likus keturiems
mėnesiams iki planuojamos veiklos. Teismas pabrėžė, kad atsakovas turi mokėti
žalos atlyginimą tiek už savo neteisėtais veiksmais sukeltus padarinius, tiek
ir už tai, kai neteisėti veiksmai nesukėlė neigiamų padarinių, bet galėjo
sukelti, nes realią grėsmę žalai atsirasti sukėlę asmenys atsako taip, kaip
asmenys, dėl kurių neteisėtų veiksmų atsirado padarinių (Aplinkos apsaugos
įstatymo 34 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 13 d.
nutartis civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono
aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Autalis“ ir R. Š. , byla Nr. 3K-3-267/2007).
Teismas nurodė, kad dėl atsakovo veiklos be TIPK leidimo kilo rimta grėsmė
gamtai. Kai ūkio subjektai nesilaiko nustatytos tvarkos ir į aplinkos orą
išmeta teršalus be atitinkamų institucijų žinios ir leidimo, teršalų išmetimo
procesai tampa nevaldomi, valstybė negali kontroliuoti į orą išmetamų medžiagų
kiekio. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos
teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas įrodė žalos dydį. Teismas konstatavo,
kad atsakovo motyvai dėl pareigūnų, išduodančių TIPK leidimus, vilkinančių
veiksmų negali būti pagrindas pateisinti atsakovo veiksmus, nes šis neginčijo
pareigūnų veiksmų įstatymų nustatyta tvarka. Be to, atsakovas kelis kartus buvo
baustas administracine tvarka, nes nepašalino trūkumų, užkertančių kelią TIPK
leidimui gauti. Teismas, įvertinęs atsakovo neteisėtos veiklos pobūdį, jo
veiksmus, priėjo prie išvados, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų
ir grėsmės gamtai sukėlimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą, Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai
nesivadovavo teisės aktuose aiškiai apibrėžta žalos aplinkai sąvoka, todėl nepagrįstai
pripažino žalos atsiradimo faktą. Teismai žalos aplinkai faktą konstatavo
nenustatę neigiamo aplinkos poveikio, nors pagal teisės aktų nuostatas
nurodytas faktas siejamas su realiais neigiamais aplinkos ir jos elementų
pokyčiais arba jų funkcijų, turimų savybių aplinkai ar žmonėms pablogėjimu (2005 m.
kovo 24 d. Aplinkos apsaugos įstatymo 1, 2, 6–8, 14, 19, 26, 31–34 straipsnių
ir priedo pakeitimo ir papildymo, 24 straipsnio pripažinimo netekusiu
galios ir Įstatymo papildymo 32(1), 32(2) straipsniais įstatymas (Žin. ,
2005, Nr. 47-1558). Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkos oro
neigiamas pokytis gali atsirasti tik viršijus ribines užterštumo vertes, kurios
anglies monoksidui CO, azoto oksidui NOx ir kietosioms dalelėms nustatytos
aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 596
patvirtintomis Aplinkos oro kokybės vertinimo taisyklėmis (Aplinkos oro
apsaugos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).
2. Apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 12, 178 straipsnius ir padarė
nepagrįstą išvadą, kad kasatoriaus veikla iki TIPK leidimo gavimo kėlė realią
žalos grėsmę aplinkai, nes ieškovas neįrodė žalos aplinkai atsiradimo fakto,
taip pat kad kasatoriaus veiklos vietovėje viršytos ribinės užterštumo vertės,
nors patikrinti oro užterštumą yra jo kompetencija (aplinkos ministro 2003 m.
gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtintų Alytaus regiono Aplinkos
apsaugos departamento nuostatų 8. 8 punktas).
3. Lietuvos
apeliacinis teismas nepagrįstai rėmėsi Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio
2 dalimi, nes nėra argumentų, kad kasatoriaus veikla darė realios žalos
aplinkai. Kasatorius nurodo, kad ieškovas išdavė TIPK leidimą ir taip
patvirtino, jog dėl kasatoriaus veiklos aplinkai nepadaryta žalos. Ieškovas
apeliacinės instancijos teisme atsisakė argumento, kad žala aplinkai atsirado
dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo iš kasatoriaus įrenginių, nes
kasatoriaus išmestos dujos nepriskirtinos prie darančių tokį poveikį. Taip pat
ieškovas neįrodinėjo realios žalos aplinkai padarymo grėsmės.
4. Kasatorius
nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvada, jog teršalų išmetimas į orą,
kai šiam veiksmui negautas kompetentingų institucijų pritarimas, yra realios
žalos gamtai grėsmės sukėlimas, nes tokie atsakovo veiksmai nėra atsakingų
institucijų prižiūrimi ir kontroliuojami, neturi pagrindo. Tokios praktikos
laikomasi teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d.
sprendimas civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas
v. UAB „LITESKO“, byla Nr. 2-1940-34/2007). Šį argumentą kasatorius grindžia
taip pat tuo, kad jo veiklą ieškovas prižiūrėjo ir tikrino, surašė privalomus
nurodymus, duomenis apie kasatoriaus įrenginių išmetamus teršalus turėjo 2005 m.
rugpjūčio 25 d. , kurie išnagrinėti 2005 m. rugsėjo 14 d. Be to,
kasatoriaus nuomone, jam ieškovas faktiškai leido vykdyti veiklą, nes privalomais
nurodymais nereikalavo stabdyti veiklos, pripažino, kad TIPK leidimo neišduoda ne
dėl teršalų išmetimo, bet dėl to, kad kasatoriaus statinys nepripažintas
tinkamu naudoti.
5. Apeliacinės
instancijos teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 13 d. nutartimi
civilinėje byloje Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos
departamentas v. UAB „Autalis“ ir kt. , byla Nr. 3K-3-267/2007, nes jos
ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos.
6. Kasatorius
nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo teisės jam taikyti civilinės
atsakomybės, nes nėra priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų, t. y.
TIPK leidimo neturėjimo, ir žalos orui atsiradimo. Kasatorius negavo leidimo
dėl to, kad vienas iš jo statinių pripažintas tinkamu naudoti tik 2006 m.
rugpjūčio 2 d. Vėluota dėl nesutvarkyto lietaus nuotekų valymo. Kasatorius
atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nesusiejo vėlavimo statinį pripažinti
tinkamu naudoti su teršalų išmetimu.
7. Pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai taikė aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d.
įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių
apskaičiavimo metodiką, nes ji gali būti taikoma tik tada, kai padaryta žalos
aplinkai. Nagrinėjamu atveju, kasatoriaus nuomone, jis nepadarė žalos, kaip ji
apibrėžiama Aplinkos apsaugos įstatyme.
8. Bylą nagrinėję
teismai neįvertino Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo
29 d. nutartyje nustatytos aplinkybės, kad kasatorius rūpinosi leidimo
gavimu. Leidimas laiku neišduotas dėl įvairių priežasčių, ne visada
priklausiusių nuo kasatoriaus pastangų.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo
kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodoma, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnį,
Aplinkos oro apsaugos įstatymo 15 straipsnį į aplinkos orą teršalus galima
išmesti tik turint leidimą. Ieškovas nurodo, kad kasatorius padarė žalos
aplinkos orui, nes išmetė teršalus nuo 2005 m. birželio 10 d. iki
2006 m. rugsėjo 16 d. neturėdamas TIPK leidimo.


Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai


CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą
nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra
materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės
vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti
įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies
2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tada, jeigu
skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Šioje byloje esminiai kasacinio
skundo argumentai yra susiję su materialinės teisės normų, reglamentuojančių
aplinkos apsaugą ir aplinkai padarytos žalos atlyginimą, taikymu bei aiškinimu.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neigiamą
poveikį aplinkai, aiškinimo ir taikymo

Aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio,
cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančio įgyvendinant
planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius (Aplinkos
apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 punktas). V-a- iš pagrindinių
aplinkos apsaugos politikos tikslų yra išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos
kokybę. Dėl to turi būti nukreipiami visuomeniniai ir privatūs interesai
aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir
priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai bei
ekologizuoti gamybą (Aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio
2 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį subjektas,
kurio veikla sukėlė žalą arba neišvengiamą tokios žalos grėsmę, turi būti
finansiškai atsakingas. Pagal nurodytą principą subjektas, padarantis žalos
aplinkai, turi imtis priemonių žalai ištaisyti, o sukeliantis neišvengiamą
(realią) tokios žalos grėsmę, turi imtis prevencinių priemonių, kad užkirstų
kelią žalai atsirasti. Žalos aplinkai išvengimas sietinas su Europos Bendrijos
aplinkosaugos – atsargumo ir prevencijos principų taikymu.
Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta, kad
juridiniai ir fiziniai asmenys, projektuojantys objektų, galinčių turėti
poveikį aplinkai, statybą, rekonstravimą ar plėtimą, projektinėje
dokumentacijoje turi numatyti priemones gamtos ištekliams racionaliai naudoti,
neigiamam poveikiui aplinkai išvengti, o pastatyti, rekonstruoti ir išplėsti
ūkinės veiklos objektai priimami eksploatuoti tik įvykdžius visas projektinėje
dokumentacijoje numatytas aplinkos apsaugos priemones (Aplinkos apsaugos
įstatymo 16–18 straipsniai, Aplinkos oro apsaugos įstatymo 11 straipsnis).
Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinta pareiga, jog juridiniai ir fiziniai asmenys,
prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdydami ūkinę veiklą,
privalo įstatymų nustatytais atvejais gauti leidimą ir tokie asmenys ūkinės
veiklos objektus eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas, neviršydami
aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų (Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio
1, 2 dalys). Dėl vykdomos ūkinės veiklos į aplinką patenka teršalai –
medžiaga arba medžiagų mišinys – ir, veikdami atskirai ar su atmosferos
komponentais, gali pakenkti žmonių sveikatai bei aplinkai. Dėl to, siekiant
užtikrinti teršalų patekimo į orą kontrolę, Aplinkos oro apsaugos įstatyme
nustatyta, kad teršalai iš stacionaraus taršos šaltinio gali būti išmetami į
aplinkos orą tik tam turint leidimą. Fiziniai ir juridiniai asmenys ūkinės
veiklos objektus eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas (Aplinkos
apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Aplinkos apsaugos įstatymo
15 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinta, kad Aplinkos ministerija
nustato leidimų išdavimo tvarką ir sąlygas bei leidžiamus išmesti į orą iš
stacionarių taršos šaltinių teršalų kiekius pagal naudojamų technologijų įrenginių
pajėgumus ir kitas su aplinkos oro taršos reguliavimu susijusias sąlygas.
Remiantis šia įstatymine nuostata aplinkos ministro 2005 m. birželio 29 d.
įsakymu Nr. D1-330 patvirtintos Taršos integruotos prevencijos ir
kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės (toliau – Taisyklės).
Pagal Taisyklių 26 punktą paraišką leidimui naudoti naujus Taisyklių 1
priede nustatytus įrenginius gauti veiklos vykdytojas privalo pateikti Regiono
aplinkos apsaugos departamentui (RAAD) ne vėliau kaip likus keturiems mėnesiams
iki planuojamos veiklos pradžios. Be to, įstatyme nustatyta, kad leidimą
teršalams į aplinkos orą išmesti turintis taršos šaltinio naudotojas privalo vesti
susidarančių ir išmetamų į aplinkos orą teršalų apskaitą bei teikti leidimą
išdavusiai institucijai ataskaitą apie išmetamus į orą teršalus (Aplinkos oro
apsaugos įstatymo 19 straipsnis). Taigi konstatuotina, kad teisės aktais detaliai
reglamentuota, kokiomis sąlygomis galima ūkinė veikla, susijusi su poveikiu
aplinkai, nagrinėjamos bylos atveju – su aplinkos tarša. Iš teisės aktų
nuostatų, kuriose reglamentuojama aplinkos apsauga, išplėstinė teisėjų kolegija
daro išvadą, kad leidimų sistema tam tikros veiklos rūšims reikalinga tam, jog
valstybės institucijos galėtų nustatyti išmetamų teršalų kiekius, reguliuoti į
aplinką išmetamus teršalus bei kontroliuoti jų paskirstymą šalies teritorijoje,
taip kiek įmanoma optimaliau sumažindamos poveikio aplinkai neigiamą įtaką. Kai
fiziniai ar juridiniai asmenys nesilaiko teisės aktuose nustatytos tvarkos
išmesdami teršalus be valstybės institucijų leidimo, padaroma neleistina žala
aplinkai, atsiranda galimybė aplinkos taršai tapti nekontroliuojamai. Tai, kad
leidimas išmesti teršalus į aplinką išduotas, dar nereiškia, kad dėl išmetamų
teršalų nedaromas neigiamas poveikis aplinkai, bet tokių medžiagų išmetimas
tampa kontroliuojamas ir apskaitomas, taip užtikrinant kuo mažesnį poveikį ir
grėsmę aplinkai. Tai, kad galima vykdyti ūkinę veiklą, galinčią turėti neigiamą
poveikį aplinkai, patvirtina ir Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 5 dalies
nuostata, kad ūkinės veiklos, kurią nustatyta tvarka leidžia vykdyti įgaliotos
institucijos ir kuri vykdoma nepažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimų,
neigiamą poveikį aplinkai ūkio subjektai atlygina (kompensuoja) vykdydami
Aplinkos apsaugos ir kituose įstatymuose nustatytus aplinkos apsaugos
reikalavimus.

Dėl žalos aplinkai padarymo sampratos

Kasatorius teigia, kad jam negalėjo atsirasti
civilinė atsakomybė, nes žalos atsiradimo faktas gali būti siejamas tik su
realiais neigiamais aplinkos ir jos elementų pokyčiais arba realiu jų funkcijų,
turimų savybių aplinkai ar žmonėms pablogėjimu, o tokių pasekmių byloje nenustatyta.
Šis kasatoriaus teiginys aiškinamas per Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio
21 punkte nustatytą „žalos“ sąvoką, kad žala aplinkai – tai tiesiogiai ar
netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugias
teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų
savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas. Be to,
kasatoriaus teigimu, pagal Aplinkos oro apsaugos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį
oro neigiamas pokytis gali atsirasti tik tada, kai viršijamos ribinės
užterštumo vertės, o byloje ieškovas neįrodė, kad, nors ir be nustatyto leidimo
vykdant ūkinę veiklą ir teisės aktų nustatyta tvarka nepripažinus tinkamais
naudoti gamybinių objektų, buvo padaryta žalos aplinkai. Su tokiais kasatoriaus
argumentais išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka dėl tokių priežasčių.
Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į
jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų
ūkinės veiklos. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad atsakomybė už aplinkai padarytą
žalą siejama su neteisėta veikla, dėl kurios atsiranda ar gali kilti žala
aplinkai. G-ma teigti, kad įstatyme įtvirtinta griežtoji atsakomybė
(atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant
į įstatyme nustatytas išimtis. Šią įstatymo nuostatos formuluotę, kuria reglamentuojama
atsakomybė už žalą ar realią jos grėsmę, nagrinėjamoje byloje būtina detaliau
aptarti, todėl išplėstinė teisėjų kolegija pasisako šiuo klausimu.
Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės
funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti
nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot.
restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą
žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą vadovaujantis
CK 6. 249 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas gali atidėti
būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos
atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali
priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką
užtikrinti žalos atlyginimą. Taip pat žala gali būti priteista kaip išlaidos,
susijusios su prevencinių priemonių, skirtų sumažinti žalą aplinkai ar užkirsti
kelią jos atsiradimui, taikymu. T-a taikoma CK 6. 249 straipsnio 4 dalis.
Pastarasis atvejis laikytinas civiline atsakomybe už realią žalos grėsmę
Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies prasme.
Taigi atskiriant civilinę atsakomybę už žalą
aplinkai nuo civilinės atsakomybės už realią žalos grėsmę, darytina išvada, kad
pirmoji atsakomybė sietina su neigiamais padariniais aplinkai ir dėl to jos atkūrimo
priemonių taikymu bei su tuo susijusiomis išlaidomis, o antroji – su
prevencijos priemonių taikymo išlaidų atlyginimu.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad,
išmetant teršalus į orą, žala aplinkai daroma nepriklausomai nuo to, turi ūkio
subjektas TIPK leidimą ar ne, taip pat nepriklausomai nuo to, viršijama dėl to
ribinės užterštumo vertės ar ne. Tačiau leidimo turėjimas ar neturėjimas
svarbus, sprendžiant klausimą, ar kilo civilinė atsakomybė. Jei ūkio subjektas išmeta
teršalus iš stacionaraus šaltinio turėdamas tam leidimą, jis veikia teisėtai. Teisėtais
veiksmais padarytos žalos atlyginimas gali būti taikomas tik įstatymo
nustatytais atvejais (CK 6. 246 straipsnio 3 dalis). Jei teršalai
išmetami į aplinką neturint tam leidimo, žala daroma neteisėtai (CK 6. 246 straipsnio
1 dalis), todėl kyla deliktinė civilinė atsakomybė.
Taigi asmenims, padariusiems ekologinės teisės
pažeidimą, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Bylos faktiniais duomenimis
nustatyta, kad atsakovas, neturėdamas teisės aktuose nustatyto leidimo
teršalams išmesti į aplinkos orą, taip pat neturėdamas teisės eksploatuoti
ūkinės veiklos objekto, nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo
19 d. vykdė ūkinę veiklą ir išmetė į orą byloje nustatytą teršalų kiekį.
N-s ūkinę veiklą ieškovas pradėjo 2005 m. birželio 10 d. , bet
paraišką leidimui gauti RAAD pateikė tik 2005 m. gruodžio 6 d. , t. y.
nevykdė Taisyklių 26 punkto reikalavimų dėl leidimo išdavimo tvarkos ir,
neturėdamas teisės aktuose nustatyto leidimo, toliau vykdė ūkinę veiklą, taip
pažeisdamas Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Aplinkos
oro apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos
teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus,
nes nustatyta tvarka negavo leidimo ūkinei veiklai, susijusiai su oro tarša, ir
vykdė savo veiklą jo neturėdamas. Tai, kad atsakovas nežinojo apie nurodytus
teisės aktų reikalavimus, o valstybės institucijos neinformavo jo apie leidimo
būtinumą, nėra atsakovo neteisėtus veiksmus pateisinanti ir nuo atsakomybės
atleidžianti aplinkybė (CK 1. 6 straipsnis). Be to, atsakovas nesilaikė
Aplinkos apsaugos įstatymo 18 straipsnio reikalavimų, nes vykdė ūkinę
veiklą iki 2006 m. rugpjūčio 2 d. , kai statinys (objektas) buvo
nepripažintas tinkamu naudoti. Atsakovas nevykdė Alytaus RAAD privalomojo 2005 m.
birželio 20 d. nurodymo gauti TIPK leidimą, todėl įmonės vadovui surašyti
administracinio teisės pažeidimo protokolai, jis patrauktas administracinėn
atsakomybėn, kuri jam taikyta už ekologinės teisės normų pažeidimus (b. l.
138–151, 172–173). Pažymėtina, kad atsakovas pripažino jo daromus teisės normų
pažeidimus. Bendrovės direktorius paaiškinime dėl 2006 m. liepos 12 d.
administracinio teisės pažeidimo protokolo nurodė, kad buvo vykdomi privalomojo
nurodymo reikalavimai ir atlikta nemažai gamtosauginių darbų: paaukštintas kaminas,
kad apsaugotų aplinkos želdinius, įrengta apsauginė tvora, lietaus nuotekų
valymo įrengimai, sumontuota pelenų nusodinimo sistema, jo teigimu, atlikta
darbų už daugiau kaip 700 tūkst. Lt (b. l. 148–149). Taigi tuo
pripažįstama, kad atsakovas, pradėdamas ūkinę veiklą, ne tik neturėjo įstatyme nustatyto
leidimo, bet ir nebuvo įvykdęs aplinkosauginių teisės aktų reikalavimų. Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie neteisėti atsakovo veiksmai yra
pagrindas taikyti jam deliktinę civilinę atsakomybę (Aplinkos apsaugos įstatymo
34 straipsnio 2 dalis).
Minėta, kad ūkinės veiklos objektai gali būti
eksploatuojami tik įvykdžius projektinėje dokumentacijoje nustatytas aplinkos
apsaugos priemones ir esant aplinkos apsaugos pareigūnų išvadoms (Aplinkos
apsaugos įstatymo 18 straipsnis), o fiziniai ir juridiniai asmenys, prieš
pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo
įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti leidimą (Aplinkos apsaugos
įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Dėl to ir šių nuostatų nevykdymas
laikytinas aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimu, kuris pagal Aplinkos
apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 4 punktą gali būti
pripažįstamas žalos aplinkai padarymu, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis
poveikis kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms), kai pažeidžiami aplinkos
apsaugos reikalavimai. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo sukeltas neigiamas
poveikis orui ir kitos deliktinės civilinės atsakomybės už ekologinės teisės
pažeidimą sąlygos yra nustatytos. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija atmeta
kasacinio skundo argumentus, kad byloje nenustatytos būtinosios civilinės
atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų
veiksmų ir žalos (CK 6. 246–6. 249 straipsnis).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas,
reglamentuojančias civilinę atsakomybę už žalos aplinkai padarymą, ir nepažeidė
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose.
Iš galiojančių materialinės teisės ir proceso teisės
normų analizės darytina išvada, kad, siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės
atsakomybės sąlygą (CK 6. 249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo
įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas
ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas,
bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai
sunku. Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį
objektams (pavyzdžiui, žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama
žala), taip pat nematerialiems objektams (pavyzdžiui, intelektinei nuosavybei).
Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas
žalos apskaičiavimo metodikas, kurios naudotinos atsižvelgiant į Konstitucijos
nuostatas, CK 1. 5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir
sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas. Dėl to teismas tam
tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo
dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais
įrodymais paneigia nurodytus dydžius.
Bylą nagrinėję teismai, priteisdami žalą,
pagrįstai ir teisėtai taikė aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d.
įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių
apskaičiavimo metodiką (Metodikos redakcija, galiojusi žalos padarymo metu),
kurioje nustatyti aplinkai padarytos žalos, pažeidus teisės aktų nuostatas,
atlyginimo dydžių skaičiavimo metodai, padarytos žalos dydžiai, skaičiuojami žalai
atsiradus dėl ilgalaikės ūkinės veiklos arba vienkartinio (ūmaus) teršimo, kai
žala padaroma išmetus teršalus neleistinoje vietoje, neleistinu būdu (be
aplinkos apsaugos institucijų išduoto leidimo) arba kitaip užteršus aplinkos
komponentus, taip pat orą. Byloje nustatyta, kad žalos aplinkai padaryta dėl
atsakovo, kuris, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, vykdė ūkinę
veiklą, veiksmų. Metodikos 7 punkte nustatyta, kad teršalų išmetimas – kenksmingų
medžiagų ar atliekų, nuotekų, turinčių tokių medžiagų patekimas iš objekto,
įrenginio, transporto priemonės į aplinką, neatsižvelgiant į priežastis, dėl
kurių tai įvyko. Žalos dydis apskaičiuotas pagal paties atsakovo pateiktus
duomenis: nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d.
jis sudegino 7345,11 t medienos žievių ir atraižų, 42,67 t medžio
granulių, todėl teršė aplinkos orą kenksmingomis medžiagomis. Iš pagal Metodiką
atliktų skaičiavimų matyti, kad atsakovas į orą išmetė 58,37 t anglies
monoksido CO (A), 7,72 t azoto oksido NOx (A) ir 1,36 t kietųjų dalelių
k. d. (A). Taigi teismai teisingai nustatė žalos padarymo faktą ir
žalos dydį, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių šiuo klausimu,
nes byloje nėra šalių ginčo dėl teršalų išmetimo fakto ir teršalų kiekio.

Dėl vienodos teismų praktikos formavimo

Teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų
sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų
praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės,
teisingumo, asmenų lygybės teismui principais ir kitais konstituciniais
principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos
turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne
sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su
esamomis, bet paisant jau įtvirtintų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d.
nutartis civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt. , byla Nr. 3K-7-57/2008;
2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje A. L.
v. UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“; byla Nr. 3K-3-214/2003; 2007 m.
sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v.
M. M. ; byla Nr. 3K-3-8/2007). Atsižvelgti į teismų išaiškinimus
galima tada, kai jie yra procesiniuose sprendimuose, priimtuose bylose, kurių ratio
decidendi sutampa su nagrinėjamos konkrečios bylos faktine fabula. Pažymėtina,
kad teismų praktika formuojama „byla po bylos“, ji (praktika) natūraliai
plėtojama ir tobulinama. Taigi teismų praktiką formuoja tas teismas, kuris yra
paskutinė instancija atitinkamos kategorijos civilinėms byloms, o Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas kaip vienintelis kasacinis teismas valstybėje atlieka
teisės taikymo ir aiškinimo vienodinimo funkciją.
Kasatorius nurodo, kad, sprendžiant šalių ginčą,
turėjo būti atsižvelgta į teismų praktiką šios kategorijos bylose, konkrečiai –
į Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą, priimtą
civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB
„LITESKO“, byla Nr. 2-1940-34/2007. Po Konstitucinio Teismo 2007 m.
spalio 24 d. nutarimo, byla Nr. 26/07, priėmimo teismai, spręsdami
bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų
aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės
taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant
analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo
išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam
jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis). Kasacinio teismo
išaiškinimai ne tik formuoja, bet ir vienodina teismų praktiką visos valstybės
mastu, nes pagrindinė kasacijos funkcija – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą
ir taikymą visoje valstybėje. Dėl to kasacinio teismo taisyklės jam turi tik
horizontalųjį poveikį. Nagrinėjamos bylos atveju nustatytų faktinių aplinkybių
kontekste Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija suvienodina
teisės normų dėl žalos aplinkai sampratos, jos atsiradimo ir dydžio nustatymo
tvarkos taikymo bei aiškinimo praktiką.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažintina, kad
kiti kasacinio skundo argumentai nagrinėjamoje byloje yra nereikšmingi, todėl
dėl jų nepasisakoma. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra
pagrindo remiantis kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstos apeliacinės
instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 28 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt