TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr
1. 4. Dėl
vartojimo rangos teisinių santykių

Vartojimo
sutarties instituto tikslas – didesnės vartotojo teisių ir teisėtų interesų
apsaugos užtikrinimas. Vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės
taisyklių taikomos specialios taisyklės sutarčių aiškinimo, sutarties šalių
teisių ir pareigų, sutarčių pabaigos klausimams reguliuoti. Šio teisės
instituto specifika, be kita ko, reiškiasi platesniu vartotojo teisių gynimo
būdų nustatymu, atitinkamais atvejais suteikimu vartotojui teisės nutraukti
vartojimo sutartį specialiose vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiose
teisės normose, kurios su CK 6. 217 straipsnio 1 dalimi koreliuoja
kaip specialiosios su bendrąja, nustatytais pagrindais.
Įstatyme
įtvirtinti vartotojo teisių gynimo būdai tiek esant vartojimo pirkimo–pardavimo,
tiek ir vartojimo rangos teisiniams santykiams neturi būti diferencijuojami.
Įstatymuose nustatytas teisinis reglamentavimas bei jo tikslas lemia išvadą,
kad esant vartojimo rangos teisiniams santykiams užsakovas (vartotojas) disponuoja
CK 6. 363 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi
teisę pasirinkti kurį nors iš šio straipsnio 4–8 dalyse įtvirtintų
pažeistų teisių gynimo būdų, tuo tarpu ginčą nagrinėjantis teismas patikrina,
ar yra užsakovo (ieškovo–vartotojo) pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo
sąlygos, ir arba taiko užsakovo (ieškovo–vartotojo) pasirinktą, minėtame
straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako
jį taikyti ar parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų užsakovo (ieškovo–vartotojo)
teisių gynimo būdą.
Vartojimo
rangos teisiniuose santykiuose CK 6. 666 straipsnis bei
6. 665 straipsnio 1 ir 3 dalys taikytini kaip specialiosios teisės
normos, nepaisant to, kad jie yra CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“
pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, ir užsakovas (vartotojas) turi
teisę savo pasirinkimu reikšti minėtose teisės normose nustatytus reikalavimus,
tuo tarpu ginčą nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra užsakovo (ieškovo–vartotojo)
pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo sąlygos, ir (arba) taiko užsakovo
(ieškovo–vartotojo) pasirinktą, minėtame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių
gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti ar parenka ir taiko
proporcingą bei adekvatų užsakovo (ieškovo–vartotojo) teisių gynimo būdą.
Esant
vartojimo rangos teisiniams santykiams, darbo rezultato priėmimo ar naudojimo
metu nustačius jo trūkumus, užsakovas (vartotojas) turi teisę savo pasirinkimu
pareikšti rangovui CK 6. 665 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei
6. 363 straipsnio 4–8 dalyse nustatytus reikalavimus. CK įtvirtinta
vartotojo teisių gynimo būdų, kurių taikymo pasirinkimo teisė suteikta
vartotojui, įvairovė yra viena iš vartojimo sutarčių instituto specifikos
išraiškų.
G-ą
nagrinėjantis teismas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo
taikymo galimybę, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas
aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo
proporcingumo principo įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas
prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių
pasekmių.
Aiškinimas,
kad CK 6. 363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto vartotojo teisių gynimo
būdo taikymas yra galimas tik CK 6. 217 straipsnio 2 dalyje nurodytais
pagrindais, neatitiktų teisinio reguliavimo bei vartojimo sutarties instituto
tikslų.
Esant
vartojimo rangos santykiams, rangovas, esant ginčui įrodinėjantis, kad darbo
rezultatą užsakovui (vartotojui) perdavė ne šalių sutartyje įvardytu dokumentu
(arba, jeigu šalių sutartyje toks dokumentas neįvardytas, ne paprastai įforminamu
aktu, pavyzdžiui, perdavimo–priėmimo aktu), taip pat turi pareigą įrodyti, kad
užsakovui (vartotojui), prieš pasirašant tą dokumentą, buvo išaiškinta to
dokumento paskirtis, teisinė reikšmė, taip pat užsakovo (vartotojo) teisė tame
dokumente nurodyti priimamo darbo rezultato trūkumus, jeigu tokių yra. Rangovo
veiksmai, darbo rezultatą užsakovui (vartotojui) perduodant ne šalių sutartyje
įvardytu dokumentu (arba, jeigu šalių sutartyje toks dokumentas neįvardytas, ne
paprastai įforminamu aktu, pavyzdžiui, perdavimo–priėmimo aktu) ir neišaiškinus
užsakovui (vartotojui), prieš pasirašant tą dokumentą, jo (dokumento)
paskirties, teisinės reikšmės, taip pat užsakovo (vartotojo) teisės tame
dokumente nurodyti priimamo darbo rezultato trūkumus, vertintini kaip
nesąžiningi.


Civilinė
byla Nr. 3K-7-581/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
42. 3;
42. 11. 1; 52. 2; 90 (S)



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS



NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


2008 m. gruodžio 23 d.
Vilnius


Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: J-os S-ės (kolegijos pirmininkė),
V-us G-o, Č-o J-o, G-o K-aus, S-os
R-ėnaitės, A-o S-io (pranešėjas) ir J-o Š-o,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
uždarosios akcinės bendrovės „LB baldai“ (buvęs pavadinimas – UAB „L-batas“)
kasacinį skundą dėl M-mpolės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio
29 d. sprendimo bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „L-batas“
dėl sutarties nutraukimo, daiktų grąžinimo, sumokėtų pinigų grąžinimo ir
neturtinės žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų
kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl vartojimo
rangos sutarties šalies – užsakovo – teisės reikalauti, nustačius pagamintų
baldų trūkumus, nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtus pinigus.
Šalys 2006 metais sudarė sutartį, pagal
kurią atsakovas įsipareigojo iš savo medžiagų ir savo priemonėmis pagaminti,
surinkti bei pristatyti nestandartinius virtuvės baldus, o ieškovė įsipareigojo
darbą priimti ir už jį sumokėti: sutarties pasirašymo dieną sumokėti 3000 Lt
avansą, o likusią 3600 Lt sumą – per tris dienas po priėmimo–perdavimo
akto pasirašymo dienos. Atsakovas baldus pagamino, pristatė ieškovei bei surinko
(sumontavo). Ieškovė 2006 m. birželio 19 d. sumokėjo atsakovui
3000 Lt avansą, o 2006 m. rugsėjo 15 d. – likusią pagal sutartį
pinigų dalį, t. y. 3600 Lt. Valstybinės ne maisto produktų
inspekcijos prie Ūkio ministerijos Kauno skyriaus M-mpolės poskyrio
2007 m. balandžio 18 d. patikrinimo akte Nr. 7MP-07-1023-38,
priimtame atlikus patikrinimą pagal ieškovės skundą, konstatuota, kad
virtuvinių baldų montavimo darbai atlikti nekokybiškai, netinkamai įmontuota
buitinė technika neužtikrina saugaus ir patogaus naudojimo pagal paskirtį.
Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas pateikė
nekokybiškus baldus, pirmieji nekokybiškos produkcijos požymiai išaiškėjo baldų
pristatymo ir montavimo dieną, kiti – vėliau. Ieškovės teigimu, darbų perdavimo
priėmimo akto šalys nėra pasirašiusios. Anot ieškovės, atsakovas kelis kartus
bandė taisyti greitai išryškėjusius trūkumus, bet jam to nepavyko padaryti. Ieškovės
nuomone, šalinant trūkumus, praktiškai visas baldų komplektas turėtų būti
perdarytas ir abejotina, ar atsakovo meistrai sugebės pagaminti geros kokybės
produktą. Ieškovės teigimu, ji patyrė neturtinę žalą – daiktų negali naudoti
pagal paskirtį, jautė atvykusių šalinti defektus asmenų nepagarbą, žeminimą ir
pan. Ieškovė prašė: nustatyti, kad ji vienašališkai nutraukia su atsakovu
sudarytą sutartį; priteisti iš atsakovo už prekę sumokėtus 6600 Lt bei
10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Marijampolės
rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį
tenkino iš dalies: nutraukė šalių sudarytą vartojimo rangos sutartį; priteisė
ieškovei iš atsakovo 6600 Lt nuostoliams atlyginti; nutraukė bylos dalį
dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmus ieškovės atsisakymą nuo šios ieškinio dalies.
Teismas konstatavo, kad šalių sudaryta sutartis yra vartojimo rangos sutartis. Nustatęs,
kad baldai buvo gaminami iš atsakovo medžiagos, teismas nurodė, jog atsakovas
atsako už baldų kokybę (CK 6. 647 straipsnio 2 dalis). Teismas taip
pat nustatė, kad darbų priėmimo–perdavimo aktas nėra surašytas, ieškovė su
atsakovu visiškai atsiskaitė 2006 m. rugsėjo 15 d. Teismas
konstatavo, kad atsakovas byloje neįrodė, jog defektai ir trūkumai atsirado dėl
pačios ieškovės kaltės, t. y. dėl to, kad virtuvėje remontas buvo atliktas
ne taip, kaip buvo užfiksuota atliekant užsakymo išmatavimus, ruošiant
brėžinius (ne toje vietoje sumontuota kriauklė virtuvėje, pakeisti vamzdžiai).
Atkreipęs dėmesį į tai, kad atsakovas nereiškė jokių pretenzijų ieškovei dėl
netinkamo remonto ar kriauklės buvimo vietos, t. y. neįspėjo ieškovės, kad
yra nuo rangovo nepriklausančių aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamų darbų
tinkamumui ir kokybei (CK 6. 659 straipsnio 1 dalis), teismas sprendė,
jog atsakovas atsako už Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio
ministerijos Kauno skyriaus M-mpolės poskyrio 2007 m. balandžio
18 d. patikrinimo akte nustatytus trūkumus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas
yra verslo įmonė, veikianti savo rizika, todėl atsakovo sutartinė atsakomybė
atsiranda visais atvejais, jeigu neįrodo, kad prievolę netinkamai įvykdė dėl
nenugalimos jėgos (CK 6. 256 straipsnio 4 dalis), be to, atsakovas gamina,
montuoja nestandartinius baldus, todėl jam taikomi griežtesni reikalavimai dėl
savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą
standartai. Teismas sprendė, kad ieškovė apie pastebėtus trūkumus iš karto
pranešė atsakovui. N-s Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio
ministerijos Kauno skyriaus M-mpolės poskyrio 2007 m. balandžio
18 d. patikrinimo akte, surašytame išnagrinėjus ieškovės skundą,
konstatuota, kad trūkumai gali būti taisomi, tačiau, teismo vertinimu,
atsakovas nesiėmė priemonių jiems ištaisyti per protingą terminą, neįrodė ieškovės
vengimo bendradarbiauti. Atsižvelgdamas į tai, kad patikrinimo akte užfiksuota,
jog netinkamai įmontuota buitinė technika neužtikrina saugaus ir patogaus
naudojimo pagal paskirtį, taip pat kad ieškovės šeimoje auga trys nepilnametės
dukterys ir kad nustatyti trūkumai gali kelti grėsmę ieškovės ir jos šeimos
narių sveikatai (saugumui), teismas konstatavo, jog atsakovas tinkamai
sutarties neįvykdė, nustatyti trūkumai yra esminiai ir nėra realaus pagrindo
manyti, kad trūkumai gali būti tinkamai ištaisyti (CK 6. 678 straipsnio 2 dalis,
6. 665 straipsnio 3 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. birželio 19 d. nutartimi
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d sprendimą
paliko nepakeistą. Sutikusi su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo
sutartis yra vartojimo rangos sutartis, kolegija nurodė, kad šiai sutarčiai
taikytini ir vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai, t. y. CK
6. 350–6. 370 straipsnių reikalavimai bei vartotojų teisių gynimo ir kiti su
šių teisių gynimu susiję įstatymai (CK 6. 672 straipsnio 2, 3 dalys). Kolegija
sprendė, kad ginčo atveju taikytinos CK 6. 363 straipsnio ir 2000 m.
rugsėjo 19 d. priimto Vartotojų teisių gynimo įstatymo Nr. VIII-1946
7 straipsnio nuostatos. Kolegijos vertinimu, ieškovė, reikalaudama būtent
nutraukti sutartį ir grąžinti jos sumokėtus pinigus, neviršija įstatymo jai
suteiktų teisių (CK 6. 363 straipsnio 8 dalis). Kolegija pažymėjo, kad
Vartotojų teisių gynimo įstatyme, kuriame įtvirtinta pirkėjo teisė nutraukti pirkimo–pardavimo
sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus, daroma išimtis tik kai prekės trūkumas
yra mažareikšmis, tačiau, kolegijos vertinimu, šios bylos atveju patikrinimo
nustatytų trūkumų negalima pripažinti mažareikšmiais. Kolegija sprendė, kad atsakovas
neįrodė, jog trūkumai atsirado dėl pačios ieškovės kaltės ir netinkamo baldų naudojimo.
Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė gali pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir
reikalauti nutraukti sutartį bei grąžinti sumokėtus pinigus; kaip nereikšmingus
įvertino apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė, pasirašydama
sąskaitą-faktūrą, baldus priėmė, nenurodydama jų trūkumų, ir kad ji
nebendradarbiavo bei ribojo atsakovo teisę pačiam pašalinti trūkumus ar
atlyginti trūkumų pašalinimo išlaidas. Kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendimą grindė taikydamas kitas
materialines teisės normas, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, todėl jis
nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Kasacinio
skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu
skundu atsakovas UAB „LB baldai“ prašo panaikinti M-mpolės rajono
apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą bei Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 19 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismui nepagrįstai taikius kitas materialinės teisės normas (CK
6. 363 straipsnio 8 dalį), negu buvo taikytos pirmosios instancijos
teisme, ir padarius išvadą, kad ieškovė turi teisę pasirinkti teisių gynimo
būdą, liko nepatikrintas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas taikė tinkamas materialinės
teisės normas, tik netinkamai jas aiškino ir savo išvadas padarė remdamasis
nevisapusišku ir neobjektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Anot
kasatoriaus, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, turėjo būti
remiamasi CK 6. 665 straipsniu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas CK 6. 363 straipsnio 8 dalimi rėmėsi ir ją aiškino
izoliuotai nuo kitų teisės normų ir tai neatitinka CK 1. 9 straipsnio
nuostatų. Anot kasatoriaus, sprendžiant dėl sutarties nutraukimo ir sumokėtų
pinigų grąžinimo, reikėtų atsižvelgti ne tik į CK 6. 363 straipsnį, bet ir
į specialiąją teisės normą – CK 6. 665 straipsnį. Apeliacinės instancijos
teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje S. J. v. G. A. , bylos Nr. 3K-3-207/2005, pateikto
išaiškinimo, jog esant šalių sudarytai vartojimo rangos sutarčiai taikytinas ne
tik CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus antrasis skirsnis (Vartojimo ranga), bet
ir pirmasis skirsnis (Bendrosios nuostatos). Kasatorius pažymi, kad CK
6. 665 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta užsakovo galimybė reikalauti ne
sumokėtų pinigų grąžinimo, o nuostolių atlyginimo, tuo tarpu ieškovė jokių
patirtų nuostolių neįrodinėjo ir jų atlyginimo nereikalavo. Kasatoriaus
teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie esminius
ir nepašalinamus baldų trūkumus. Priešingai, Valstybinės ne maisto produktų
inspekcijos prie Ūkio ministerijos Kauno skyriaus M-mpolės poskyrio
2007 m. balandžio 18 d. patikrinimo akte pateikta išvada, kad
nustatyti defektai taisytini. Taigi, ieškovei neįrodžius esminių ir nepašalinamų
trūkumų, ieškinys neturėjo būti patenkintas. Be to, sprendžiant, ar pažeidimai
yra esminiai ir nepašalinami ir ar galima nutraukti sutartį, turėtų būti
atsižvelgta ne tik į ieškovės, bet ir į atsakovo interesus, t. y. turi
būti išsiaiškinta, ar ieškovės reikalavimas dėl sutarties nutraukimo yra
proporcinga ir adekvati priemonė. Konstatuodami esminį sutarties pažeidimą ir
šiuo pagrindu nutraukdami sutartį, teismai turėjo įvertinti reikšmingas bylos
aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės
sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z.
v. UAB „B-dras ir kt. , bylos Nr. 3K-P-346/2004). Tuo tarpu
byloje nenustatyta aplinkybių, kad kasatorius būtų vengęs pareigos pašalinti
trūkumus. Priešingai, kasatorius siūlė ieškovei ištaisyti trūkumus, tačiau
ieškovė su tuo nesutiko.
2. Apeliacinės
instancijos teismo aiškinimas, kad neturi reikšmės aplinkybė, jog pasirašydama
sąskaitą-faktūrą ieškovė baldus priėmė nenurodydama jų trūkumų ir kad ji
nebendravo bei ribojo kasatoriaus teisę pačiam pašalinti trūkumus ar atlyginti
trūkumų pašalinimo išlaidas, kasatoriaus nuomone, neatitinka CK 1. 5 straipsnio,
1. 137 straipsnio 2 dalies, 6. 38 straipsnio 1, 3 dalių,
6. 158, 6. 200, 6. 662, 6. 665 straipsnių nuostatų. Remdamasis CK
6. 662 straipsnio 2, 3 dalimis, kasatorius teigia, kad, ieškovei
pripažinus, jog defektai egzistavo darbų priėmimo metu ir jai darbus priėmus be
pastabų, teismas negalėjo tenkinti reikalavimo dėl vienašalio sutarties
nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo, o turėjo taikyti nurodytas nuostatas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė nesilaikė CK 1. 5 straipsnio
1 dalyje, 1. 137 straipsnio 2 dalyje, 6. 38 straipsnio 1,
3 dalyse, 6. 158, 6. 200 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų ir apie
darbų priėmimo metu atsiradusius trūkumus rangovui pranešė tik 2007 m.
vasario 23 d. , t. y. praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams, be to,
rangovui siekiant susisiekti su ieškove ir pašalinti trūkumus, ieškovė su
kasatoriumi nebendradarbiavo. Kasatorius taip pat pažymi, kad ieškovė yra
advokatė, gerai suprantanti teisės normas ir jų pasekmes, todėl teismas,
aiškindamasis jos veiksmus, į tai taip pat turėjo atsižvelgti.
3. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai taikė Vartotojų teisių gynimo įstatymą, kurio
redakcija galiojo iki 2007 m. kovo 1 d. Kadangi ieškovė į Valstybinę
ne maisto produktų inspekciją kreipėsi 2007 m. kovo 21 d. , o į teismą
– 2007 m. birželio 6 d. , tai turėjo būti remiamasi nuo 2007 m.
kovo 1 d. įsigaliojusia Vartotojų teisių apsaugos įstatymo redakcija. Dėl
to apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad Vartotojų teisių gynimo įstatyme
daroma išimtis tik kai prekės trūkumas yra mažareikšmis, yra nepagrįstas, nes
remtasi ginčo nagrinėjimo dieną negaliojančiu teisės aktu. Be to, teismas
nepagrindė teiginio, kad šioje byloje nustatytų trūkumų negalima pripažinti
mažareikšmiais.
4. Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu šalių sutartis nutraukta, baldai yra pas
ieškovę ir dar jai priteista 6600 Lt nuostoliams atlyginti. N-s
apeliacinės instancijos teismas taikė CK 6. 363 straipsnio 8 dalį,
tačiau kasatorius neturi jokios galimybės reikalauti iš ieškovės, kad jam būtų
grąžintas baldų komplektas, nes apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas
taikomą materialinės teisės normą, paliko nepakeistą pirmosios instancijos
teismo sprendimą, kuriame nurodyta, jog ieškovei priteisiama 6600 Lt
nuostoliams atlyginti.
Atsiliepimų į
kasacinį skundą negauta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl užsakovo
(vartotojo) teisių gynimo būdų vartojimo rangos teisiniuose santykiuose, kai
darbo rezultato priėmimo ar naudojimo metu nustatomi jo trūkumai

Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad
valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių
Lietuvos ūkio tvarkymo principų. Ji įgyvendinama per žemesnės teisinės galios norminius
teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra
Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina,
kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina
padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta
bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę
vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės.
Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios
sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne
kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad: vartotojų
gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis,
konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga
susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų
teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam
vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; teismas turi pareigą vartojimo
sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
I. A. V. v. SP UAB „K-iškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001,
2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S.
ir kt. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m.
vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji
daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB „G-kės“ ir kt. ,
bylos Nr. 3K-3-211/2008, 2008 m. spalio 28 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“,
bylos Nr. 3K-3-536/2008); vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo
pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G. ,
civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-1137/2002, 2008 m. spalio 28 d
nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“
, bylos Nr. 3K-3-536/2008).
Pažymėtina,
kad vartojimo sutarties institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi
būti taikomas atsižvelgiant į jo tikslus. Vartojimo sutarties instituto tikslas
– didesnės vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimas.
Vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos
specialios taisyklės sutarčių aiškinimo, sutarties šalių teisių ir pareigų,
sutarčių pabaigos klausimams reguliuoti. Šio teisės instituto specifika, be
kita ko, reiškiasi platesniu vartotojo teisių gynimo būdų nustatymu,
atitinkamais atvejais suteikimu vartotojui teisės nutraukti vartojimo sutartį specialiose
vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose, kurios su CK
6. 217 straipsnio 1 dalimi koreliuoja kaip specialiosios su bendrąja,
nustatytais pagrindais.
Šioje byloje
nagrinėjamas ginčas, kilęs iš vartojimo rangos teisinių santykių. Šalių
sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo rangos sutartis, nes užsakovas
yra fizinis asmuo, jo užsakyto atlikti darbo rezultato paskirtis – tenkinti
užsakovo ir jo šeimos buitinius poreikius, o rangovas yra verslininkas – juridinis
asmuo (CK 6. 672 straipsnio 1 dalis).
CK 6. 672 straipsnio
1 dalyje vartojimo rangos sutartis apibrėžta kaip sutartis, pagal kurią
rangovas, kuris verčiasi tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens
(vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą buitiniams ar asmeniniams
užsakovo ar jo šeimos poreikiams tenkinti, o užsakovas – priimti darbo
rezultatą ir už jį sumokėti. Taigi ši sutartis yra konsensualinė, dvišalė,
atlygintinė. V-ai jos šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius savo
sutartinę prievolę, kitos šalies reikalavimu gali būti taikomi vartojimo rangos
teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatyti pažeistų
teisių gynimo būdai, taip pat atitinkamais atvejais gali būti taikoma sutartinė
civilinė atsakomybė (CK 6. 256 straipsnis). Kadangi rangovu pagal vartojimo
rangos sutartį visada yra verslininkas, tai sutartinės civilinės atsakomybės
taikymo atveju jis atsako be kaltės (CK 6. 256 straipsnio 4 dalis,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. J.
ir kt. v. UAB „Novaturas“, bylos Nr. 3K-3-524/2004).
Kasatorius
kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
konstatavęs, jog ginčo, kilusio iš vartojimo rangos sutarties, išsprendimui taikytinos
CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios
nuostatos“ ir antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. G. A. , bylos
Nr. 3K-3-207/2005). Šios bylos kontekste aktualu pažymėti, kad CK šeštosios
knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos yra
specialiosios to paties skyriaus pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normų
atžvilgiu ir pagal tai išspręsti ginčui, kilusiam iš vartojimo rangos teisinių
santykių, taikytinos prioritetiškai. CK 6. 644 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio
„Bendrosios nuostatos“ normų nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos
atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir kt. ), jeigu ko kita
nenustato kitų XXXIII skyriaus „Ranga“ skirsnių normos.
Analizuojant
ginčui išspręsti reikšmingas specialiąsias CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus
„Ranga“ antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normas, pažymėtina, kad: CK 6. 672 straipsnio
2 dalyje nustatyta, jog vartojimo rangos sutarčiai mutatis mutandis taikomos
CK 6. 188, 6. 350–6. 370 straipsniuose nustatytos taisyklės; CK6. 672 straipsnio
3 dalyje nustatyta, jog vartojimo rangos santykiams, kurių šio kodekso
normos nenustato, taikomi vartotojų teisių gynimo ir kiti su šių teisių gynimu
susiję įstatymai; CK 6. 678 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbų
rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultatų
trūkumus, užsakovas turi teisę per CK 6. 666 straipsnyje nustatytus
terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš CK 6. 665 straipsnyje numatytų
reikalavimų arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus arba
atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas; CK 6. 680 straipsnyje nustatyta, jog
jeigu rangovas neatlieka arba netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje
numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti CK 6. 334 straipsnyje
numatytomis pirkėjo teisėmis. Aiškinant šias teisės normas nagrinėjamos bylos
kontekste darytinos tokios išvados:
1. CK
6. 672 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nukreipiančioji teisės norma,
skirta visiems iš vartojimo rangos sutarties kylantiems teisiniams santykiams
reglamentuoti. CK straipsniai, į kuriuos ji nukreipia, taikytini vartojimo
rangos teisiniuose santykiuose. Pažymėtina, kad CK 6. 350–6. 370 straipsniai,
į kuriuos nukreipia aptariama norma, sudaro CK šeštosios knygos IV dalies
„Atskiros sutarčių rūšys“ XXIII skyriaus „Pirkimas–pardavimas“ ketvirtojo
skirsnio „Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai“ turinį, t. y. jie
taip pat reglamentuoja teisinius santykius, susijusius su vartotojo teisių bei
teisėtų interesų apsauga, ir yra vartojimo sutarties instituto dalis. Įstatyme
įtvirtinti vartotojo teisių gynybos būdai nediferencijuojami vien pagal
kriterijų, ar vartotojo teisės buvo pažeistos tuo, kad jam buvo parduotas
netinkamos kokybės daiktas, arba tuo, kad darbo pagal vartojimo rangos sutartį
rezultatas yra su trūkumais. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinti vartotojo
teisių gynimo būdai tiek esant vartojimo pirkimo–pardavimo, tiek ir vartojimo
rangos teisiniams santykiams neturi būti diferencijuojami. Įstatymuose
nustatytas teisinis reglamentavimas bei jo tikslas lemia išvadą, kad esant
vartojimo rangos teisiniams santykiams užsakovas (vartotojas) disponuoja CK
6. 363 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo (vartotojo) teisėmis ir turi teisę
pasirinkti kurį nors iš šio straipsnio 4–8 dalyse įtvirtintų pažeistų
teisių gynimo būdų, tuo tarpu ginčą nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra
užsakovo (ieškovo–vartotojo) pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo sąlygos, ir
arba taiko užsakovo (ieškovo–vartotojo) pasirinktą, minėtame straipsnyje
įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti
ar parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų užsakovo (ieškovo–vartotojo)
teisių gynimo būdą.
2. CK
6. 672 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena iš bendrosios taisyklės,
kad CK jo reglamentuojamiems santykiams turi pirmumą prieš kitus to paties
lygmens nacionalinius įstatymus, išraiškų bei nustatyta, kad vartotojų teisių
gynimo ir kiti su šių teisių gynimu susiję įstatymai taikomi tik tiems
vartojimo rangos santykiams, kurių CK normos nenustato. Šioje byloje
nagrinėjamų ginčo teisinių santykių, CK normų ir Vartotojų teisių gynimo
įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1946
redakcija) 7 straipsnio nuostatų dėl prekių kokybės, vartotojo teisių
gynimo būdų, jų taikymo sąlygų, termino reikalavimams dėl prekės trūkumų
pareikšti ir pan. analizės pagrindu darytina išvada, kad ginčui išspręsti
aktualius vartojimo rangos teisinius santykius, susijusius su darbo rezultato
(prekės) kokybe, vartotojo teisių gynimo būdais, jų taikymo sąlygomis, terminu reikalavimams
dėl trūkumų pareikšti ir pan. , reglamentuoja CK normos. Dėl to konstatuotina,
kad Vartotojų teisių gynimo įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo
Nr. VIII-1946 redakcija) 7 straipsnio nuostatos dėl prekių kokybės,
vartotojo teisių gynimo būdų, jų taikymo sąlygų, termino reikalavimams dėl
prekės trūkumų pareikšti ir pan. šioje byloje netaikytinos.
3. CK 6. 378 straipsnio
1 dalis reglamentuoja užsakovo (vartotojo) teises, kai darbo rezultato
priėmimo arba naudojimo metu nustatomi jo trūkumai, taip pat pažeistų užsakovo
(vartotojo) teisių gynimo būdus bei terminą reikalavimams dėl trūkumų
pareikšti. Joje užsakovui įtvirtintos platesnės teisės nei CK 6. 665 straipsnyje.
Aptariama teisės norma, reglamentuodama terminą reikalavimams pareikšti,
nukreipia į CK 6. 666 straipsnį, o reglamentuodama pažeistų teisių gynimo
būdus, be kita ko, nukreipia į CK 6. 665 straipsnį, konkrečiau – į CK
6. 665 straipsnio 1 ir 3 dalis, nes būtent jose yra nustatyti užsakovo
galimi pareikšti reikalavimai. Toks reguliavimas lemia išvadą, kad vartojimo
rangos teisiniuose santykiuose CK 6. 666 straipsnis bei 6. 665 straipsnio
1 ir 3 dalys taikytini kaip specialiosios teisės normos, nepaisant to, jog
jie yra CK šeštosios knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmajame skirsnyje
„Bendrosios nuostatos“, ir užsakovas (vartotojas) turi teisę savo pasirinkimu
reikšti minėtose teisės normose nustatytus reikalavimus, tuo tarpu ginčą
nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra užsakovo (ieškovo–vartotojo) pasirinkto
teisių gynybos būdo taikymo sąlygos, ir (arba) taiko užsakovo (ieškovo–vartotojo)
pasirinktą, minėtame straipsnyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, arba
argumentuotai atsisako jį taikyti ar parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų
užsakovo (ieškovo–vartotojo) teisių gynimo būdą.
4. CK
6. 680 straipsnis reglamentuoja užsakovo (vartotojo) teises vartojimo rangos
sutartyje numatyto darbo atlikimo metu, t. y. kol dar nėra darbo
rezultato, ir nereglamentuoja užsakovo teisių, kai darbo rezultato trūkumai
nustatomi jo (rezultato) priėmimo ar naudojimo metu, todėl ši nukreipiančioji
teisės norma bei CK 6. 334 straipsnis, į kurią ji nukreipia, nereguliuoja
ginčo, susijusio su atsakovo (rangovo) atlikto ir ieškovei (užsakovui) pateikto
darbo rezultato trūkumais, teisinių santykių ir šioje byloje netaikytina.
Remiantis
išdėstytais argumentais konstatuotina, kad, esant vartojimo rangos teisiniams
santykiams, darbo rezultato priėmimo ar naudojimo metu nustačius jo trūkumus,
užsakovas (vartotojas) turi teisę savo pasirinkimu pareikšti rangovui CK
6. 665 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 6. 363 straipsnio 4–8 dalyse
nustatytus reikalavimus. CK įtvirtinta vartotojo teisių gynimo būdų įvairovė,
kurių taikymo pasirinkimo teisė suteikta vartotojui, yra viena iš vartojimo
sutarčių instituto specifikos išraiškų.
Nagrinėjamos
bylos kontekste aiškinant CK 6. 363 straipsnį, pažymėtina, kad šio
straipsnio 4–8 dalyse įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo
užsakovui (pirkėjui) pagal šiose normose nustatytas sąlygas suteikiama teisė
pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto
pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei
pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. CK 6. 363 straipsnio 8 dalyje
įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių
gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra sąlygota daikto nepašalinamų trūkumų
egzistavimu, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali
būti pašalinami. Jo, kaip ir kitų CK 6. 363 straipsnyje nustatytų gynimo
būdų, taikymą lemia netinkama daikto kokybė ir vartotojo pasirinkimas.
R-alavimus daikto kokybei reglamentuoja aptariamo straipsnio 1–3 dalys. Pagal
juos kiekvienu atveju, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes,
spręstina dėl daikto atitikimo tinkamos kokybės reikalavimams, o nustačius, kad
daiktas yra netinkamos kokybės, vertintina, ar nustatyti nukrypimas nuo kokybės
reikalavimų ir daikto netinkama kokybė yra tokie, jog sudaro pagrindą taikyti vartotojo
pasirinktą teisių gynimo būdą, tarp jų ir įtvirtintą CK 6. 363 straipsnio
8 dalyje. Esant vartojimo rangos teisiniams santykiams, daikto kokybė
vertintina ir šalių individualaus susitarimo kontekste. G-ą nagrinėjantis
teismas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo galimybę,
turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti
civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo
įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių
pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių pasekmių.
Aiškinimas, kad CK 6. 363 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto vartotojo
teisių gynimo būdo taikymas yra galimas tik CK 6. 217 straipsnio 2 dalyje
nurodytais pagrindais, neatitiktų teisinio reguliavimo bei vartojimo sutarties
instituto tikslų.
Išplėstinė
teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, atsižvelgia ir į Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „T-lis“, bylos
Nr. 3K-3-237/2008, pateiktus teisės taikymo išaiškinimus.
Bylą nagrinėję
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad darbo rezultatas pagal
šalių sudarytą vartojimo rangos sutartį yra su trūkumais, kurie nurodyti
Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Kauno
skyriaus M-mpolės poskyrio 2007 m. balandžio 18 d. patikrinimo
akte Nr. 7MP-07-1023-38, ir neatitinka kokybės reikalavimų, nes
apibendrintai, virtuvinių baldų montavimo darbai atlikti nekokybiškai,
netinkamai įmontuota buitinė technika neužtikrina saugaus ir patogaus naudojimo
pagal paskirtį. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti darbo
rezultato kokybės trūkumai, ypač akcentuojant netinkamą buitinės technikos
įmontavimą bei saugaus ir patogaus naudojimo pagal paskirtį neužtikrinimą, bei
ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas sudarė pagrindą apeliacinės instancijos
teismui taikyti CK 6. 363 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą vartotojo
teisių gynimo būdą. Sutarties nutraukimas ir sumokėtų pinigų grąžinimas
ieškovei nagrinėjamu atveju yra proporcinga ir adekvati ieškovės, kaip
vartotojos, pažeistų teisių gynimo priemonė. Tuo tarpu byloje nėra duomenų,
leidžiančių manyti, kad tokio ieškovės pažeistų teisių gynimo būdo taikymas
sukeltų kasatoriui neadekvačių teisinių pasekmių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad
kasatorius, kaip rangovas, turi CK 6. 363 straipsnio 8 dalyje
nustatytą teisę reikalauti netinkamos kokybės daikto grąžinimo savo
(kasatoriaus) sąskaita. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius jau
būtų pareiškęs tokį reikalavimą, taip pat nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad
ši kasatoriaus teisė būtų ginčijama, apribota ar pažeista, todėl bylą nagrinėję
teismai neturėjo pagrindo spręsti dėl šios kasatoriaus teisės gynimo.
Konstatavus,
kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 6. 363 straipsnio
8 dalį, kasacinio skundo argumentas, jog sprendžiant dėl ieškovės
reikalavimų pagrįstumo turėjo būti remiamasi CK 6. 665 straipsniu,
atmestinas kaip nepagrįstas. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas
skundžiamoje nutartyje tiesiogiai nepasisakė dėl CK 6. 665 straipsnio
taikymo, nevertintina kaip materialinės teisės normos pažeidimas, nes
apeliacinės instancijos teismas pritaikė ieškovės pasirinktą vartotojo teisių
gynimo būdą, įtvirtintą CK 6. 363 straipsnio 8 dalyje. Esant vartojimo
rangos teisiniams santykiams, rangovas negali primesti užsakovui savo valios
dėl pažeistų teisių gynimo būdo pasirinkimo ar apriboti užsakovo pasirinkimą. Jis
(rangovas) prisiima riziką ir ,žinodamas savo teises ir pareigas, turi žinoti,
kad nekokybiško daikto pagaminimo atveju užsakovo (vartotojo) teisės gali būti
ginamos taikant įvairius įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo būdus, kurių
pasirinkimo teisę turi užsakovas (vartotojas).
Remiantis pirmiau
išdėstytais argumentais dėl CK 6. 672 straipsnio 3 dalies aiškinimo,
pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos
teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė Vartotojų teisių gynimo įstatymo
(2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1946 redakcija) 7 straipsnį,
tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tai neteikia teisinio pagrindo
naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes nėra pagrindo pripažinti,
jog minėto įstatymo taikymas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties
priėmimui. Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos
teismas, taikydamas 2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1946
redakcijos Vartotojų teisių gynimo įstatymo 7 straipsnį, pritaikė
negaliojantį įstatymą (nes šio įstatymo redakcija galiojo iki 2007 m.
vasario 28 d. imtinai), neduoda teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės
instancijos teismas šiuo atveju pažeidė materialinės teisės normos taikymo
civiliniams teisiniams santykiams taisyklę, pagal kurią konkrečius civilinius
teisinius santykius reglamentuoja tos materialinės teisės normos, kurios
galioja tiems santykiams atsirandant.
Kasacinio
skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, atmestinas kaip
nepagrįstas, nes kasatoriaus nurodomos ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio
decidendi skiriasi, civilinėje byloje S. J. v. G. A. ,
bylos Nr. 3K-3-207/2005, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d.
nutartimi remiasi kasatorius, nebuvo nagrinėjami reikalavimai dėl vartojimo
rangos sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo.

Dėl atlikto
pagal vartojimo rangos sutartį darbo rezultato priėmimo

CK šeštosios
knygos XXXIII skyriaus „Ranga“ antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos
nereglamentuoja rangovo atlikto darbo rezultato perdavimo užsakovui, todėl šiam
santykiui reguliuoti taikytinos CK 6. 662 straipsnio nuostatos (CK
6. 644 straipsnio 2 dalis).
Sprendžiant
dėl atlikto darbo, jo rezultato trūkumų, taip pat dėl užsakovo galimybės remtis
šiais trūkumais, svarbią reikšmę turi perdavimo-priėmimo akto turinys ir jo
pasirašymo aplinkybės (CK 6. 662 straipsnis). Kasacinis teismas,
formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad įstatyme
nenustatyta specialios privalomos priėmimo–perdavimo akto formos, todėl tokiu
aktu gali būti laikomas dokumentas, atitinkantis įstatyme nurodytus
priėmimo-perdavimo akto požymius. Esminę reikšmę kvalifikavimui turi ne
dokumento pavadinimas, bet jo turinys, jį sudariusių šalių valia, tikslai,
kurių jos siekė surašydamos konkretų vertinamą dokumentą (CK
6. 193 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. Š-io TŪB „Be priekaištų“ v.
UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007). Išplėstinė teisėjų
kolegija šioje byloje konstatuoja, kad, esant vartojimo rangos santykiams,
rangovas, esant ginčui įrodinėjantis, jog darbo rezultatą užsakovui
(vartotojui) perdavė ne šalių sutartyje įvardytu dokumentu (arba, jeigu šalių
sutartyje toks dokumentas neįvardytas, ne paprastai įforminamu aktu,
pavyzdžiui, perdavimo-priėmimo aktu), taip pat turi pareigą įrodyti, kad
užsakovui (vartotojui), prieš pasirašant tą dokumentą, buvo išaiškinta to
dokumento paskirtis, teisinė reikšmė, taip pat užsakovo (vartotojo) teisė tame
dokumente nurodyti priimamo darbo rezultato trūkumus, jeigu tokių yra. Rangovo
veiksmai, darbo rezultatą užsakovui (vartotojui) perduodant ne šalių sutartyje
įvardytu dokumentu (arba, jeigu šalių sutartyje toks dokumentas neįvardytas, ne
paprastai įforminamu aktu, pavyzdžiui, perdavimo-priėmimo aktu) ir neišaiškinus
užsakovui (vartotojui), prieš pasirašant tą dokumentą, jo (dokumento)
paskirties, teisinės reikšmės, taip pat užsakovo (vartotojo) teisės tame
dokumente nurodyti priimamo darbo rezultato trūkumus, vertintini kaip
nesąžiningi.
Šioje byloje
pirmosios instancijos teismas byloje nustatė aplinkybę, kad darbų
perdavimo-priėmimo aktas nepasirašytas, o apeliacinės instancijos teismas iš
esmės sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudarytoje sutartyje yra nustatyta,
jog: užsakovas (ieškovė) su vykdytoju (atsakovu) atsiskaito pagal vykdytojo pateiktą
PVM sąskaitą faktūrą mokėjimo pavedimu, pinigus pervedant į vykdytojo nurodytą
sąskaitą banke, arba grynais (3. 3 punktas); atlikti darbai priimami darbų
perdavimo priėmimo aktu, kurį pasirašo šalių įgalioti atstovai (5. 2 punktas).
Šios sutarties sąlygos rodo, kad šalys sulygo, jog sutarties vykdymo
baigiamajame etape bus pateikti du atskiri dokumentai – PVM sąskaita–faktūra ir
perdavimo–priėmimo aktas, taigi ieškovė galėjo pagrįstai tikėti, kad tokie
atskiri dokumentai ir bus pateikti. Pagal šalių sudarytą sutartį atsakovas
turėjo pareigą pateikti ieškovei atskirą dokumentą – PVM sąskaitą–faktūrą. Byloje
nėra duomenų, kad atsakovas, pateikdamas ieškovei PVM sąskaitą-faktūrą, būtų
jai, kaip silpnesniajai sutarties šaliai, išaiškinęs, jog šiam dokumentui
teikiama perdavimo-priėmimo akto reikšmė, taip pat jog ieškovė būtent šiame
dokumente turėtų nurodyti darbo rezultato trūkumus, jeigu tokių yra, nes joks
kitas dokumentas apie darbo perdavimą nebebus forminamas. Prie nagrinėjamos
civilinės bylos pridėtoje M-mpolės rajono apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. L2-2549-399/2007 esančiuose kasatoriaus 2007 m. birželio
14 d. atskirajame skunde ir 2007 m. birželio 26 d.
prieštaravimuose kasatorius nurodė, kad ieškovė jau iš pat pradžių vengė
tinkamai vykdyti sutartį, vengdama pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą; vengė
priėmimo-perdavimo aktu nustatyti trūkumų šalinimo tvarką (civilinė byla
Nr. L2-2549-399/2007; b. l. 19, 39). Taigi byloje yra
duomenų, rodančių, kad PVM sąskaitos–faktūros pateikimo ieškovei ir pasirašymo
metu pats kasatorius šio dokumento nevertino kaip perdavimo–priėmimo akto.
Ieškovė byloje laikėsi nuoseklios pozicijos, kad perdavimo-priėmimo aktas nėra
pasirašytas. Tai rodo, kad aptariamą PVM sąskaitą–faktūrą pasirašiusių šalių
valia ir siekiami tikslai nebuvo siejami su šio dokumento vertinimu kaip
perdavimo-priėmimo akto.
Remdamasi
nurodytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius
nepagrįstai apeliuoja į CK 1. 5 straipsnio 1. 137 straipsnio
2 dalies, 6. 38 straipsnio 1, 3 dalių, 6. 158, 6. 200 straipsnių, 6. 662 straipsnio
2, 3 dalių nuostatas, todėl su jomis siejami kasacinio skundo argumentai
atmestini kaip nepagrįsti.

Kiti kasacinio
skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos apskųstų procesinių
sprendimų teisėtumui, todėl nenagrinėtini.

Apibendrindama
pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję
teismai pagrįstai tenkino ieškovės pareikštus ieškinio reikalavimus ir priėmė
iš esmės pagrįstus ir teisėtus procesinius sprendimus, kurių naikinti kasacinio
skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis,
359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,

n u t a r i a :

Marijampolės
rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą bei Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt