TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 5. Dėl išbandymo termino darbo teisėje

Darbo sutarties šalių susitarimo dėl išbandymo
turinį sudaro ne tik išbandymo terminas, bet ir tai, kokiu tikslu (kurios iš
darbo sutarties šalių iniciatyva) išbandymas nustatytas. Dėl to, šalims
susitarus dėl išbandymo, rašytinėje darbo sutartyje nurodytinas ne tik
nustatytas išbandymo terminas, bet ir kitas esminis tokio susitarimo elementas
– išbandymo tikslas (išbandymo nustatymo iniciatorius). Ydinga ir neatitinkanti
DK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo yra
praktika, kai rašytinėje darbo sutartyje nenurodoma, kieno iniciatyva
nustatomas išbandymas. Jeigu darbo sutartyje nustatytas tik išbandymo terminas,
tai vien ši aplinkybė išbandymo sąlygos nedaro negaliojančios ir nereiškia, kad
dėl išbandymo sąlygos iš viso nesusitarta. Tačiau, neįrašęs darbo sutartyje
išbandymo tikslo, darbdavys neatlieka DK 99 straipsnio 3 dalyje jam
nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, nes nenurodo visų esminių
išbandymo susitarimo elementų. Dėl to darbdavys turi prisiimti dėl tokios
pareigos neįvykdymo atsirandančią riziką. Tokiu atveju, kilus ginčui dėl nustatyto išbandymo tikslo (išbandymo
iniciatoriaus), ši darbo sutarties sąlyga aiškintina darbuotojo naudai
(t. y. išbandymas nustatytas darbuotojui pageidaujant patikrinti, ar
darbas jam tinka), jeigu darbdavys neįrodo priešingai.
Tokia darbo teisinių subjektų praktika, kai
išbandymas nustatomas pakartotinai ar, pratęsiant jo terminą, viršijamas
įstatyme nustatytas maksimalus išbandymo terminas, neatitinka DK 106 straipsnyje
nustatyto teisinio reglamentavimo ir yra neleidžiama, nes ja iš esmės siekiama
išvengti DK 106, 124–129, 136 straipsniuose bei XII skyriaus 4 skirsnyje
nustatyto teisinio reglamentavimo. Pasibaigus išbandymo laikotarpiui, sprendžiama
apie darbuotojo tinkamumą, o naujos darbo sutarties sudarymas, vėl nustatant
išbandymo laikotarpį, turi būti laikomas pirmiau sudarytos neterminuotos darbo
sutarties tęstinumu.
Civilinė byla Nr. 3K-3-318/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 11. 5. 6; 24. 3 (S)



LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS


NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


2008 m. birželio 19 d.
Vilnius 


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: J-os
S-ės (kolegijos pirmininkė), V-us G-o ir E-aus
L-o (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. sausio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
A. S. ieškinį atsakovui UAB „Mobilios visatos
telekomunikacijos“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
neišmokėtų darbo užmokesčio ir kitų išmokų išieškojimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. G-o esmė

Ieškovas ir atsakovas 2006 m. kovo 17 d.
sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 150, kuria atsakovas priėmė ieškovą
eiti verslo klientų projektų vadovo pareigas. Šalys sutartyje nustatė trijų
mėnesių išbandymo laikotarpį, nenurodydamos, kieno iniciatyva išbandymas
nustatomas. Atsakovas 2006 m. birželio 16 d. atleido ieškovą iš darbo
dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų (DK 107 straipsnio 1 dalis).
Šalys tą pačią dieną sudarė dar vieną darbo sutartį Nr. 150 tomis pačiomis
sąlygomis, kurioje nustatytas šešių mėnesių išbandymo laikotarpis. Atsakovas
2006 m. rugsėjo 20 d. įsakymu nutraukė ir šią darbo sutartį tuo pačiu
pagrindu kaip ir anksčiau. Ieškovas su tokiu atleidimu iš darbo nesutiko ir prašė
teismo pripažinti 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties Nr. 150
nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2006 m.
rugsėjo 20 d. ) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vieno mėnesio
vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 8400 Lt komisinių,
5992,38 Lt išeitinę išmoką, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas atsisakė nuo
reikalavimų priteisti 406,52 Lt kuro išlaidų ir 311,24 Lt automobilio
panaudos mokesčio. Jis taip pat prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties
terminą, nes negalėjo laiku paduoti ieškinio, nes nuo 2006 m. rugsėjo 20 d.
iki 2006 m. lapkričio 7 d. jam nustatytas nedarbingumas, vėliau taikytas
reabilitacinis gydymas. Be to, ieškovas slaugė ir prižiūrėjo onkologine liga
sergančią motiną.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-a-is apylinkės teismas 2007 m.
spalio 16 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį: atnaujino ieškinio senaties
terminą; pripažino neteisėtu 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties Nr. 150
nutraukimą; priteisė ieškovui iš atsakovo 2975,47 Lt (įskaitant mokesčius)
išeitinę išmoką, 41 231,53 Lt (įskaitant mokesčius) vidutinį darbo
užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2006 m.
rugsėjo 20 d. ) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos ir 2400 Lt
išlaidų advokato pagalbai apmokėti; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė atsakovui
iš ieškovo 1429,45 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas padarė
išvadą, kad ieškovas nesikreipė laiku į teismą dėl objektyvių priežasčių, todėl
atnaujino vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, nustatytą DK 297 straipsnio
1 dalyje. Teismas nurodė, kad darbo sutartis nutraukta neteisėtai, nes ją sudarant
ir vykdant neaptartos ir nekonkretizuotos ieškovo darbo funkcijos, apimtis bei
pobūdis. Dėl to teismas sprendė, kad, atleidžiant ieškovą iš darbo dėl
tiesioginių funkcijų tinkamo neatlikimo, pažeisti ieškovo interesai. Teismas
nurodė, kad vidutinis ieškovo vienos dienos darbo užmokestis yra 141,69 Lt,
o vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis – 2975,47 Lt, ir apskaičiavo
išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Teismas atsisakė priteisti 8400 Lt komisinių, nes ieškovas neįrodė, kad
atliko papildomą darbą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2008 m. sausio 31 d. nutartimi iš dalies patenkino
ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus: panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl darbo sutarties
nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės
pravaikštos laiko priteisimo, išlaidų advokato pagalbai priteisimo, ir šią
ieškinio dalį atmetė; panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį,
kuria ieškinys atmestas, priteistos atsakovui iš ieškovo atstovavimo išlaidos,
valstybei iš atsakovo – žyminis mokestis, ir bylą dėl šios dalies perdavė
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; paliko nepakeistą teismo
sprendimo dalį, kuria byla nutraukta. Kolegija nurodė, kad, atnaujindamas
ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino
įrodymus. Teismas nustatė, kad atleidimo iš darbo įsakymo tinkamai patvirtintas
nuorašas ieškovui neįteiktas. Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad ieškovas
apie atleidimą iš darbo sužinojo 2006 m. rugsėjo 20 d. , kai jam
įsakymas dėl atleidimo iš darbo, todėl šią dieną laikė ieškinio senaties
termino pradžia. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad ieškovo liga buvo svarbi priežastis ieškinio
senaties terminui praleisti iki 2006 m. lapkričio 7 d. Vilniaus
apygardos teismas sprendė, kad nuo 2006 m. lapkričio 8 d. iki 2007 m.
vasario 12 d. ieškinio senaties terminas praleistas be svarbios
priežasties, nes ieškovas buvo darbingas, rūpinosi sergančia motina ir neįrodė,
ar dėl reabilitacinio gydymo buvo gydymo įstaigoje. Teismas pabrėžė, kad
pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio dalį, kuria ieškovo reikalavimas
priteisti 8400 Lt komisinių, nevisapusiškai ištyręs bylos aplinkybes. Dėl
to Vilniaus apygardos teismas nusprendė grąžinti bylą dėl šio reikalavimo iš
naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, neatskleista esminė aplinkybė, ar
ieškovas atliko darbą, už kurį prašo priteisti komisinius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo: 1) panaikinti Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
31 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus  miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m.
spalio 16 d. sprendimo dalis dėl 2006 m. kovo 17 d. darbo
sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už
priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, išlaidų advokato pagalbai
priteisimo, ir šią Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio
16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; 2) palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
sausio 31 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalis dėl ieškinio
atmetimo, bylinėjimosi išlaidų šalims priteisimo ir byla dėl šios dalies
perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; 3) palikti
nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo
dalis dėl bylos nutraukimo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 1 dalį,
nes plečiamai aiškino šioje teisės normoje įtvirtintą frazę „nuo atitinkamo
nurodymo (dokumento) gavimo dienos“, išplėtė jos turinį, pirmenybę teikė ne
bendriniam, o specialiam teisės normos aiškinimui, todėl nepagrįstai
konstatavo, kad įstatyme nenustatyta, jog darbuotojui privalo būti įteiktas
atleidimą pagrindžiančio dokumento nuorašas. Kasatorius mano priešingai, nes
atleidimo įforminimo pareiga tenka darbdaviui, todėl tik jis gali ir privalo
sudaryti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas galimybes darbuotojui
gauti šio dokumento originalą ar nuorašą.
2. Apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m.
gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių
įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7. 5, 7. 7 punktuose ir 2003 m.
gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų,
reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra
darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 14 punkte
suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl ieškinio senaties
termino eigos pradžios nustatymo. Kasatorius tvirtina, kad teismas neatsižvelgė
į tai, kad pagal nurodytą išaiškinimą vieno mėnesio senaties terminas siejamas
su objektyviu kriterijumi – dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo,
gavimo diena, bet ne subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu
ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Tik darbuotojo supažindinimas su
atitinkamu dokumentu neprilyginamas jo gavimui ir neturi reikšmės ieškinio
senaties termino eigos pradžiai nustatyti. Taigi kasatorius mano, kad senaties
termino pradžia negalėjo būti skaičiuojama nuo 2006 m. rugsėjo 20 d.
įsakymo priėmimo dienos, nes atsakovas ieškovui neįteikė šio dokumento
originalo ar tinkamai patvirtinto nuorašo.
3. Vilniaus
apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1. 131 straipsnio 2 dalį,
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d.
nutarimo Nr. 39 15. 1 punkte suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo
praktikos dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Kasatoriaus nuomone, teismas
atsisakė atnaujinti tik formaliai praleistą ieškinio senaties terminą,
neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo pricipus, ieškinio
senaties trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino
praleistą ieškinio senaties terminą, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių,
o apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl tas priežastis laiko
nesvarbiomis. Kasatorius nesutinka, kad ieškinio senaties terminą nuo 2006 m.
spalio 11 d. iki 2007 m. vasario 12 d. praleido be svarbių
priežasčių. Kasatorius akcentavo tai, kad ieškinį teismui išsiuntė 2007 m.
vasario 8 d. Teismas neteisingai įvertino tai, kad šiuo laikotarpiu
kasatoriui taikytas reabilitacinis gydymas ir kad jis tuo pačiu metu turėjo
nuolat rūpintis onkologine liga sergančia motina. Taigi kasaciniame skunde
teigiama, kad spręsdamas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo
klausimą pirmosios instancijos teismas teisingai taikė individualius sąžiningo,
atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, o apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai taikė bendruosius elgesio standartus.
4. Kasatorius
pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178 straipsnį,
nes netinkamai taikė darbo teisėje pripažįstamą neteisėto atleidimo iš darbo
prezumpciją ir neteisėtai darbuotojui perkėlė įrodinėjimo naštą dėl tinkamo
įsakymo įteikimo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nepagrįstas teismo teiginys, kad
ieškovas nenurodė, kada ir kas jam įteikė įstatymo kopiją, kurią jis pridėjo
kaip 2007 m. birželio 18 d. prašymo priedą, todėl nepagrįstai teigia,
jog įsakymo nuorašas jam neįteiktas.
5. Vilniaus
apygardos teismas teisės aiškino normas ne kartu, nesusiejo DK 297 straipsnio
1 dalies su CPK 114 straipsnio 1 dalimi, kuriame reglamentuojama
teikiamų teismui rašytinių įrodymų forma, neatsižvelgė į tai, kad darbuotojas,
gavęs tinkamai nepatvirtintą atleidimo iš darbo įsakymo kopiją, negalėjo
teismui pateikti tinkamo rašytinio įrodymo. Dėl to kasatorius įsitikinęs, kad
teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d.
nutartis civilinėje byloje H. J. v. Vilniaus miesto
valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-50/1999; 1999 m.
rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje IAB „Palangos investicija“ v.
Palangos miesto valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-455/1999;
1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, byla
Nr. 3K-3-363/1999).
6. Kasatorius taip
pat nurodo, kad, suteikdamas prioritetą teisinių santykių stabilumui, bet ne
pažeistų teisių gynimui, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio
teismo praktikos, jog, svarstant ieškinio senaties termino atnaujinimo
klausimą, turi būti ieškoma protingos šių abiejų vertybių pusiausvyros
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007). Kasatorius
tvirtina, kad, priešingai, prioritetiškai turi būti apgintos jo pažeistos
teisės, bet ne apsaugotas santykių stabilumas. Kasaciniame skunde pabrėžiama,
kad teismas nenagrinėjo šalių santykių esmės, nepasisakė dėl kasatoriaus
reikalavimo teisėtumo, t. y. ar jo subjektinė teisė pažeista, todėl
nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, jog tik nustačius, ar subjektinė teisė
pažeista, galima spręsti klausimą dėl ieškinio senaties taikymo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. UAB „BNA Ergo“, byla
Nr. 3K-3-331/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m.
gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 15 punktas).
7. Apeliacinės
instancijos teismas DK 297 straipsnio 1 daliai, CK 1. 131 straipsnio
2 daliai taikyti reikšmingas ieškovo nurodytas aplinkybes ir jas
patvirtinančias aplinkybes įvertino pažeisdamas CPK 176, 185 straipsniuose
įtvirtintus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reikalavimus.
8. Kasatorius mano,
kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti DK 106, 107 straipsnius,
pagal kuriuos, jo nuomone, DK nenustatyta darbdaviui galimybės, pasibaigus
trijų mėnesių išbandymo laikotarpiui, pratęsti šį terminą dar iki šešių
mėnesių. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 26 d.
nutartis civilinėje byloje L. R. v. UAB „A-ima“, byla
Nr. 3K-3-200/1999). Kasatorius akcentavo tai, kad atsakovas, 2006 m.
birželio 16 d. sudarydamas „naują darbo sutartį“, siekė išvengti nurodyto
teisinio reglamentavimo ir nustatyti teisiškai nepagrįstą devynių mėnesių
išbandymo laikotarpį.
9. Vilniaus
apygardos teismas neįvertino to, kad atsakovo įsakyme, kuriuo kasatorius
atleistas iš darbo, atleidimo formuluotė yra abstrakti, atkartojanti DK 107 straipsnio
1 dalį, bet nenurodyta konkrečių priežasčių. Tai, kasatoriaus įsitikinimu,
prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d.
nutarimo Nr. 44 8. 5 punktui ir patvirtina, jog kasatoriaus teisės
pažeistos.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo
kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti
nepakeistą. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais dėl DK 297
straipsnio 1 dalies aiškinimo. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas nepadarė išvados, jog atleidžiamam darbuotojui nereikia
išduoti atleidimą pagrindžiančio dokumento. Atsakovas mano, kad teismas priėjo
prie teisingos išvados, kad kasatorius su darbdavio įsakymo dėl atleidimo
supažindintas ir turi jo kopiją, todėl nesvarbu, ar darbuotojas turi šio
dokumento nuorašą ar nepatvirtintą tinkamai kopiją. Dėl to atsiliepime
teigiama, kad teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią 2006 m.
rugsėjo 20 d. Atsakovas pabrėžia, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje
darbo sutarties nutraukimo įforminimas siejamas ne tik su darbdavio įsakymo,
bet ir kitų dokumentų, patvirtinančių atleidimo faktą, įteikimu. Jie (darbo
sutartis) kasatoriui įteikti, todėl, atsakovo manymu, teismo išvados dėl
ieškinio senaties termino pradžios yra pagrįstos. Atsiliepime taip pat
nurodoma, kad įrodymais patvirtinta, jog ieškovui atleidimą iš darbo
patvirtinantys dokumentai įteikti atleidimo dieną. Neigdamas nurodytų dokumentų
gavimą atleidimo dieną, kasatorius pateikia argumentus, kurių nekėlė žemesniųjų
instancijų teismuose. Taigi, atsakovas mano, kad kasacinio skundo argumentai
dėl ieškinio senaties termino pradžios nėra kasacijos dalykas. Atsiliepime taip
pat nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad jam Vilniaus apygardos teismas
nemotyvuotai perkėlė įrodinėjimo pareigą. Atsakovas pabrėžė, kad, pateikęs
prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kasatorius pripažino šį
faktą ir turėjo įrodyti praleidimo priežasčių svarbumą. Dėl to, atsakovo
manymu, teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsakovas nesutinka su
kasatoriaus teiginiais, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių
priežasčių. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje
byloje Nr. 3K-3-121/2007 ir savo nuomonę dėl kasatoriaus nurodytų termino
praleidimo priežasčių nesvarbumo grindžia tuo, kad jos nekliudė kasatoriui
laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo teises, taip pat jos
priklausė nuo kasatoriaus valios. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika,
atsakovas mano, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai prioritetą
teikė šalių santykių stabilumui, o ne atsakovo teisių gynimui (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2002; 2000 m.
rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga
iki ieškinio padavimo yra savarankiškas pagrindas jam atmesti. Tokiu atveju
teismas gali atmesti ieškinį tik motyvuodamas ieškinio senaties termino
pabaiga, nes to pakanka ir nebūtina teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje
išdėstyti argumentų dėl ieškinio materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.
Atsakovas nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl kasatoriaus atleidimo iš
darbo pagrįstumo, t. y. dėl įspėjimo apie atleidimą ir darbdavio įsakymo
neatitikties DK reikalavimams, nebuvo keliami ir nagrinėjami žemesniųjų
instancijų teismuose. Taigi, atsakovo nuomone, tai yra nauji reikalavimai,
negalintys būti kasacinio nagrinėjimo dalyku.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos
aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas
peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas,
turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis
pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio
2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai,
jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas
turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis
interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje kasacinio skundo
argumentais ginčijamas ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos
šiam terminui atnaujinti vertinimas, bet esminiai kasacinio skundo argumentai
yra susiję su Darbo kodekso normų, reglamentuojančių išbandymą sudarant darbo
sutartį, jo termino nustatymą bei išbandymo rezultatų įvertinimą, taikymu ir aiškinimu
(DK 105–107 straipsniai). Kasatorius neskundžia Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d.
nutarties dalies, kuria panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m.
spalio 16 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dėl 8400 Lt
komisinių priteisimo, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir byla dėl šios dalies
perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui, taip pat nutarties dalies,
kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria
byla nutraukta. Teisėjų kolegija nepasisako dėl nurodytų kasatoriaus neskundžiamų
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
sausio 31 d. nutarties dalių, nes nėra viešojo intereso, kurio pagrindu
būtų galima peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai skirtingai aiškino ir taikė CK 1. 131straipsnio 2 dalį, todėl
nevienodai vertino kasatoriaus praleisto vieno mėnesio ieškinio senaties
termino, per kurį kasatorius turėjo kreiptis į teismą, priežastis. Abu teismai
nustatė, kad kasatorius kreipėsi į teismą suėjus ieškinio senaties terminui,
nustatytam DK 297 straipsnio 1 dalyje. Taigi teisėjų kolegija
nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties
termino pradžios nustatymu, nes jais siekiama nustatyti kitas negu byloje jau
nustatytos faktines aplinkybes, t. y. keliami fakto, bet ne teisės
klausimai, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl
svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio
senaties terminas atnaujinamas (CK 1. 131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, svarstant ieškinio
senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti ieškoma protingos viešųjų
interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti
teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007). CK ir
kituose įstatymuose nenustatyta aplinkybių (ieškinio senaties termino
praleidimo priežasčių), kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio
senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat neįvardyti kriterijai, pagal
kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos
svarbiomis. K-imą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo
priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti
vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1. 5 straipsnio
4 dalis), atsižvelgdamas į ieškinio senaties trukmę (bendrasis ar
sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties instituto esmę ir
paskirtį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos
teismas pripažino nesvarbiomis priežastis, dėl kurių kasatorius praleido
ieškinio senaties terminą nuo 2006 m. lapkričio 7 d. iki 2007 m.
vasario 12 d. Apskųstoje nutartyje teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti
praleistą ieškinio senaties terminą, nes įvertino tik kasatoriaus nurodytas ieškinio
senaties termino praleidimo priežastis, bet neatsižvelgė į teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo pricipus, sutrumpintą ieškinio senaties trukmę, ginčo
esmę, į tai, kad šalių ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, kurie turi
ypatingą socialinę reikšmę ir specifiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
nagrinėjamoje byloje socialinis teisingumas užtikrinti realią pažeistų
subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių
stabilumą, kurį apsaugoti yra ieškinio senaties paskirtis. Šioje byloje ginčo
šalių santykių pobūdis yra išskirtinis, ekonomiškai skirtinga darbo sutarties
šalių padėtis. Spręsdamas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo
klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė individualius
sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, o apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai taikė bendruosius elgesio standartus. Dėl to
pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino kasatoriaus praleistą
ieškinio senaties terminą ir teisingai taikė CK 1. 131 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje nepakako nagrinėti vien klausimus,
susijusius su ieškinio senaties pradžios nustatymu ir termino praleidimo
priežasčių svarbumu, bet buvo būtina pasisakyti ir dėl darbo sutarties nutraukimo
pagrindo, kai sutartyje nustatytas išbandymas.
Šioje byloje svarbiausia teisės problema – išbandymą
reglamentuojančių darbo teisės normų aiškinimas ir taikymas. Išbandymas – tam
tikras terminas, darbo sutarties šalių susitarimu nustatomas sudarant darbo
sutartį, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam
darbui, o darbuotojas – ar darbas ir jo sąlygos tinka jam (DK 105 straipsnio
1 dalis). Taigi darbo sutarties šalių susitarimo dėl išbandymo turinį
sudaro ne vien tik išbandymo terminas, bet ir tai, kokiu tikslu (kurios iš
darbo sutarties šalių iniciatyva) išbandymas nustatytas. Dėl to, šalims
susitarus dėl išbandymo, rašytinėje darbo sutartyje nurodytinas ne tik
nustatytas išbandymo terminas, bet ir kitas esminis tokio susitarimo elementas
– išbandymo tikslas (išbandymo nustatymo iniciatorius). Ydinga ir neatitinkanti
DK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo yra
praktika, kai rašytinėje darbo sutartyje nenurodoma, kieno iniciatyva
nustatomas išbandymas. Jeigu darbo sutartyje nustatytas tik išbandymo terminas,
tai vien ši aplinkybė išbandymo sąlygos nedaro negaliojančios ir nereiškia, kad
dėl išbandymo sąlygos iš viso nesusitarta. Tačiau, neįrašęs darbo sutartyje
išbandymo tikslo, darbdavys neatlieka DK 99 straipsnio 3 dalyje jam
nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, nes nenurodo visų esminių
išbandymo susitarimo elementų. Dėl to darbdavys turi prisiimti dėl tokios pareigos
neįvykdymo atsirandančią riziką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu
atveju, kilus ginčui dėl nustatyto išbandymo tikslo (išbandymo iniciatoriaus),
ši darbo sutarties sąlyga aiškintina darbuotojo naudai (t. y. išbandymas
nustatytas darbuotojui pageidaujant patikrinti, ar darbas jam tinka), jeigu
darbdavys neįrodo priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 13 d. nutartis A. K.
v. UAB „L-na“, byla Nr. 3K-3-432/2002). Šioje byloje,
šalių sulygto išbandymo tikslui darbo sutartyje esant nenurodytam, teismai
nustatė, kad išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, norint patikrinti, ar
darbuotojas tinka darbui.
Išbandymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys
mėnesiai (DK 106 straipsnio 1 dalis). Ši draudžiamoji darbo teisės
nuostata yra imperatyvi, todėl darbo sutarties šalys neturi jokių galimybių
susitarti dėl ilgesnio išbandomojo termino ar jį pratęsti. Įstatymų nustatytais
atvejais norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, gali būti taikomi
ilgesni išbandymo terminai, bet neilgesni kaip šeši mėnesiai (DK 106 straipsnio
2 dalis). Pabrėžtina, kad ilgesnis negu trys mėnesiai terminas gali būti
nustatomas tik įstatymu. Tai reiškia, kad, jeigu specialiajame įstatyme
nenustatytas ilgesnis negu trijų mėnesių išbandymo terminas, tai draudžiama
darbdaviui darbo sutartyje nustatyti ilgesnį terminą. Išbandymo laikotarpiu
darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai, todėl laikoma, kad darbo sutartis
įsigalioja nuo jos sudarymo momento. Darbo sutarties sąlyga dėl išbandymo yra
tik viena iš darbo sutarties papildomųjų sąlygų (DK 95 straipsnio 4 dalis).
Nuo šios sąlygos priklauso ne darbo sutarties galiojimas, bet tik paprastesnė
darbo sutarties nutraukimo tvarka, t. y. jei išbandymas nustatytas
darbdavio iniciatyva, tai darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai
nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo,
apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti šiam išeitinės
kompensacijos (DK 107 straipsnio 1 dalis). Kai išbandymo terminas
pasibaigia, o darbuotojas toliau tebedirba, tai darbo sutartį leidžiama
nutraukti tik DK 124–129 ir 136 straipsniuose įtvirtintais pagrindais ir
laikantis DK XII skyriaus 4 skirsnyje nustatytos darbo sutarčių nutraukimo
tvarkos.
Be to, pažymėtina, kad byloje susidariusiai ginčo
situacijai kvalifikuoti svarbu tai, kad atleidimo iš darbo DK 107 straipsnio
1 dalies pagrindu yra neigiami išbandymo rezultatai. L-vistinis šios
teisės normos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad išbandymo rezultatų
vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio
prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina ir darbo teisinių santykių sutartinis
pobūdis – darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali
spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu)
arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas
nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš
darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad
darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių
ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo
sulygta sudarant sutartį. N-amą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti
visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau
nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal
įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva,
t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui.
Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai
turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m.
spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. L. –P.
v. UAB „Wellman“, byla Nr. 3K-3-1012/2000).
Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 17 d.
ieškovas ir atsakovas sudarė darbo sutartį, kuria atsakovas priėmė ieškovą į
verslo klientų projektų vadovo pareigas. Šalys sutartyje nustatė trijų mėnesių
išbandymo laikotarpį. Taigi šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį su darbo
sutarties papildomąja sąlyga – trijų mėnesių išbandymo terminu, nenurodydamos,
kieno iniciatyva nustatomas išbandymo laikotarpis (93 straipsnis, 95 straipsnio
4 dalis, 105 straipsnio 1 dalis). Nurodyta darbo sutartis
nutraukta atsakovo 2006 m. birželio 16 d. įsakymu pagal DK 107 straipsnio
1 dalį, nes atsakovas pripažino išbandymo rezultatus nepatenkinamais. Nepaisant
to, kad pats pripažino, jog ieškovas negali tinkamai atlikti verslo klientų
vadovo pareigų, darbdavys tą pačią dieną sudarė naują neterminuotą darbo
sutartį su ieškovu, kuria šis priimtas dirbti į tas pačias pareigas ir jam nustatytas
šešių mėnesių bandomas laikotarpis pagal DK 106 straipsnio 2 dalį. Šioje
antroje darbo sutartyje nurodyta, kad kasatorius pradeda dirbti nuo 2006 m.
birželio 19 d. Atsakovas 2006 m. rugsėjo 18 d. įsakymu nutraukė šią
darbo sutartį nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. pagal DK 107 straipsnio 1 dalį,
nes vėl pripažino išbandymo rezultatus nepatenkinamais. Pirmosios instancijos
teismas patikrino, ar atsakovas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad
kasatorius neišlaikė išbandymo, ir nustatė, kad atsakovas neįrodė neigiamo
išbandymo rezultato. Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas
aplinkybes ir į tai, kad atsakovas du kartus atleido kasatorių tuo pačiu
pagrindu dėl neigiamo išbandymo rezultato, teisėjų kolegija konstatuoja, kad
atsakovo veiksmai, kai jis, sudaręs neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju ir
nustatęs išbandymo laikotarpį, šią nutraukė paskutinę išbandymo termino dieną,
po to tą pačią dieną su tuo pačiu darbuotoju sudarė kitą darbo sutartį tomis
pačiomis sąlygomis ir pakartotinai savo iniciatyva nustatė bandomąjį
laikotarpį, norėdamas patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui,
vertintini kaip darbdavio nesąžiningumas ir piktnaudžiavimas savo teisėmis
prieš darbuotoją (DK 35 straipsnio 1 dalis). Be to, pabrėžtina, kad
atsakovo direktorė įsakymuose pažeidė DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktą,
nes nurodė tik DK straipsnį, kuriuo vadovaudamasi atleido kasatorių iš darbo,
nors įspėjime apie atleidimą iš darbo dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų,
darbdavys privalo nurodyti konkrečias atleidimo iš darbo aplinkybes ir
priežastis, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, bei jas
konkretizuoti (DK 107 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 2 dalies
1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje G. D. v. Alytaus Vizgirio vidurinė mokykla,
byla Nr. 3K-3-330/2005). Esant tokiai situacijai, darbdaviui sudaroma
lengvesnė darbuotojo atleidimo iš darbo tvarka, kuria darbdavys gali pasinaudoti
bet kada, nepaisydamas darbo teisės imperatyviosios ir draudžiamosios normos ir
viršydamas įstatyme nustatytą maksimalų išbandymo terminą, ir nuolat
pažeidinėti darbuotojo teisėtus interesus. Taigi tokia darbo teisinių subjektų
praktika, kai išbandymas nustatomas pakartotinai ar, pratęsiant jo terminą,
viršijamas įstatyme nustatytas maksimalus išbandymo terminas, neatitinka DK 106 straipsnyje
nustatyto teisinio reglamentavimo ir yra neleidžiama, nes ja iš esmės siekiama
išvengti DK 106, 124–129, 136 straipsniuose bei XII skyriaus 4 skirsnyje
nustatyto teisinio reglamentavimo. Pasibaigus išbandymo laikotarpiui,
sprendžiama apie darbuotojo tinkamumą, o naujos darbo sutarties sudarymas, vėl nustatant
išbandymo laikotarpį, turi būti laikomas pirmiau sudarytos neterminuotos darbo
sutarties tęstinumu (t. y. teisėjų kolegija pabrėžia, kad 2006 m.
rugsėjo 20 d. atsakovas nutraukė 2006 m. kovo 17 d. su
kasatoriumi sudarytą darbo sutartį). Dėl to pripažintina, kad su ieškovu 2006 m.
kovo 17 d. sudaryta neterminuota darbo sutartis 2006 m. rugsėjo 20 d.
galėjo būti nutraukta tik DK XII skyriaus 4 skirsnyje nustatyta tvarka,
bet ne pagal DK 107 straipsnio 1 dalį.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė, o pirmosios instancijos
teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šalių
ginčą (CK 1. 131 straipsnio 2 dalį, DK 105–107 straipsnius,
297 straipsnio 1, 4 dalis), todėl kasatoriaus kasacinis skundas
tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalis, kuria atmesta
ieškinio dalis dėl 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties nutraukimo
pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos
laiką priteisimo, advokato pagalbai turėtų išlaidų priteisimo ir dėl šios dalies
panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, naikintina, o ši Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalis
paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Kasatorius prašo priteisti 2000 Lt išlaidų
advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą. P-enkinusi kasacinį skundą,
teisėjų kolegija šį prašymą tenkina, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m.
balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų R-omendacijų dėl civilinėse
bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8. 12 punktą, kuriame
nurodyta, kad už kasacinio skundą surašymą rekomenduojama priteisti 3,5
minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Dėl to kasatoriui priteisiamos 2000 Lt išlaidos advokato pagalbai už
kasacinį skundą surašymą. J- patvirtina prie kasacinio skundo pridėtas 2008 m.
kovo 3 d. pinigų priėmimo kvitas (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi,
359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 362 straipsnio
1 dalimi,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties
dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m.
spalio 16 d. sprendimo dalis dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, 2006 m.
kovo 17 d. darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio
darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, advokato
pagalbai turėtų išlaidų priteisimo ir ši ieškinio dalis atmesta.
Palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl ieškinio senaties
termino atnaujinimo, 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties nutraukimo
pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos
laiką priteisimo, advokato pagalbai turėtų išlaidų priteisimo.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalį
palikti nepakeistą.
Ieškovui A. S. iš atsakovo UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“
(juridinio asmens kodas 126420521) priteisti 2000 Lt (du tūkstančius litų)
išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt