TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 6. Dėl asmens pripažinimo neveiksniu
kriterijų, įrodinėjimo ypatumų

Pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri
lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą,
pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialinėmis ir teisinėmis pasekmėmis
iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų
visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo
prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei
tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti,
rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais
klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo
paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui
tampa jo įstatyminiu atstovu, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu
asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (CK 3. 240 straipsnio
1 dalis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
konvencijos 8 straipsnio objektas – asmens psichinės sveikatos apsauga, be
kita ko, apima ir valstybės nustatomas priemones, užtikrinančias psichikos
sutrikimų turinčių ar proto negalios ištiktų asmenų teisių apsaugą teisminiuose
procesuose svarstant jų neveiksnumo nustatymo klausimus. Taigi
institucionalizacijos (psichikos sutrikimų turinčių asmenų nukreipimo
nuolatinei globai tam paskirtiems asmenims ar į specialias institucijas)
proceso, kuris šiandien pripažįstamas neefektyviu ir neatitinkančiu
šiuolaikinių visuomenės psichikos sveikatos principų bei sukuriančiu palankią
terpę žmogaus teisių pažeidimams, stabdymas yra ir teismo, nagrinėjančio bylas
dėl asmenų pripažinimo neveiksniais, pareiga, kad asmuo, kuris negali visiškai
savarankiškai pasirūpinti savimi, nebūtų pernelyg skubotai, remiantis vien
formaliais argumentais, grindžiamais tik psichinio sutrikimo diagnoze,
pripažintas neveiksniu.
Subjektas, kurio pareiga pateikti teisinį asmens,
susirgusio psichikos liga ar ištikto proto negalios, veiksnumo įvertinimą,
t. y. nuspręsti, ar konkrečiam asmeniui, atliekant medicininį jo
vertinimą, yra nustatyti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių jis negali
suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti CK 2. 10 straipsnio prasme,
yra teismas.
Psichinės ligos ar proto negalios, dėl kurios
asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pagal teismo
psichiatrijos ekspertizės išvadą turėjimas savaime nereiškia teisinio veiksnumo
neturėjimo, o CK 2. 10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos
priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip
nustatančios, jog visais atvejais, kai yra gydytojo psichiatro išvada, kad
asmuo serga psichine liga ar turi proto negalią, dėl kurios negali suprasti
savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, teismas pripažįsta jį neveiksniu.
Teisinis asmens veiksnumo įvertinimas reiškia
asmeniui nustatytų psichikos sutrikimų įvertinimą tuo aspektu, ar jų nulemtas
asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti pripažintinas
tokiu sunkiu, kad leidžia pagrįstai spręsti, jog asmeniui reikalinga globa,
todėl tai pateisintų jo teisių bei laisvių suvaržymą pripažįstant jį
neveiksniu.
Įstatymuose nustatytos išimtys, kurios leidžia
apriboti žmogaus teises tam tikrais ypatingais atvejais, neturi tapti taisyklė.
Siekti optimalios pusiausvyros tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus
teisių nepažeidžiančios pagalbos sistemos sutrikusios psichikos asmenims
sukūrimo – tokia priemonė nustatyta nurodytam strategijos principui dėl šių
asmenų teisių apsaugos užtikrinimo įgyvendinti.
Neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų
būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat
egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio
psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis,
dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus
ir už juos atsakyti. Pirmiau nurodytos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo
27 straipsnio nuostatos dėl prievartinio psichikos sutrikimų turinčio asmens
hospitalizavimo sąlygų (realios grėsmės, kad sunkia psichikos liga sergantis
asmuo savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo sveikatai ar gyvybei arba
aplinkinių sveikatai ar gyvybei, buvimas) taip pat laikytinos tomis gairėmis, į
kurias turėtų atsižvelgti teismas, vertindamas asmens galėjimo suvokti savo
veiksmų reikšmę ir juos valdyti pobūdį.
Tikimybių pusiausvyros principu – taisykle, kad
jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, jog yra didesnė
tikimybė, kad tam tikras faktas (šiuo atveju – atitinkamo pobūdžio asmens,
sergančio psichikos liga ar turinčio proto negalią, nesugebėjimas suprasti savo
veiksmų reikšmės ar jų valdyti) egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta
tą faktą nustatytu – byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu, atsižvelgiant į
joje priimamo sprendimo lemiamas socialines ir teisines pasekmes, negali būti
vadovaujamasi.
Įrodymų pakankamumo klausimas šios kategorijos
bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant bylas,
susijusias su viešojo intereso gynimu.
Atsižvelgiant į proceso dėl asmens pripažinimo
neveiksniu teisines ir socialines pasekmes asmeniniam šio asmens
savarankiškumui ir laisvei, jo tiesioginis dalyvavimas teismo procese yra
būtinas ne tik dėl jo, kaip byloje dalyvaujančio asmens, procesinių teisių
(teisės būti asmeniškai išklausytam, teisės pareikšti nušalinimą bylą
nagrinėjančiam teisėjui, teisės duoti paaiškinimus, dėstyti argumentus ir
teikti prašymus, teisės išdėstyti savo nuomonę baigiamojoje kalboje)
įgyvendinimo užtikrinimo, bet ir dėl galimybės teisėjui susidaryti objektyvią
nuomonę apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, psichinę būklę bei
gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti ir taip patikrinti byloje
surinktos medžiagos, taip pat ir teismo psichiatro eksperto išvados, kuri
teismui nėra privaloma (CPK 218 straipsnis), tikrumą bei tinkamai
įvertinti juridinį asmens neveiksnumo kriterijų.

Civilinė
byla Nr. 3K-3-370/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos: 26. 3; 128. 4 (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS



NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. liepos 11 d.
Vilnius


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Č-o J-o (kolegijos
pirmininkas), V-o V-o ir P- Ž-io (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. Č. kasacinį skundą dėl Kauno
miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimo ir Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno
miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos
skyriaus prašymą dėl asmens pripažinimo neveiksniu; suinteresuoti asmenys: V. Č. ,
F. Č. , I. M. D.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės
administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius, remdamasis
CK 2. 10 straipsniu, prašė pripažinti V. Č. , gimusią (duomenys
neskelbtini), neveiksnia. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad
suinteresuotam asmeniui V. Č. nustatyta psichikos liga – (duomenys
neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, V. Č. dėl psichinės sveikatos būklės
sutrikimų ne kartą gydyta psichiatrijos ligoninėje, jai nustatytas 30 proc.
darbingumo lygis, jos būklė ypač pablogėjo 2006 m. balandžio mėnesį, kai
nustojo vartoti vaistus. V. Č. nuolat atrodo, kad ją kažkas stebi, ji bijo
išeiti į gatvę, tapo agresyvi, nekritiška savo sveikatos būklei, matyti jos
nuotaikų kaita.

II. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas
2007 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškimą patenkino, pripažino V. Č.
neveiksnia ir nusprendė inicijuoti bylą dėl globos V. Č. nustatymo,
globėjo bei turto administratoriaus paskyrimo. Teismas nustatė, kad V. Č.
nustatytas 70 proc. netektas darbingumas, bei pažymėjo, kad iš byloje
esančios ligos epikrizės matyti, jog nuo 2001 m. vasario 2 d. iki
2001 m. kovo 23 d. ji gydėsi VšĮ Kauno psichiatrijos ligoninėje,
diagnozė – (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktų išrašų iš V. Č.
medicininių dokumentų duomenimis, V. Č. konsultavo psichologai, jai
darytas asmenybės, mąstymo ir emocijų tyrimas. 2007 m. vasario 8 d. V. Č.
atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė. Ekspertizės akto Nr. 21/2007 išvadoje
konstatuota, kad V. Č. serga lėtine psichine liga – (duomenys
neskelbtini), ir kad ji negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, taip
pat pažymėta, jog pagal esamą psichinę būseną V. Č. G- dalyvauti teismo
posėdyje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad V. Č. atsiuntė teismui
prašymus, kuriuose nurodė, jog nenori būti pripažinta neveiksnia, taip norima susidoroti
su ja dėl buto, bei smulkiai aprašė, kaip I. M. D. ir Ž. B. ją
terorizuoja (iškirto obelis, pavogė žieminį paltą, pusę pietų servizo ir pan. ).
Teismas pažymėjo, kad viename iš teismo posėdžių dalyvavo ir V. Č. , jai
buvo pasiūlyta atlikti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę arba pasitelkti
advokatą, tačiau ji atsisakė. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje apklaustas
ekspertas S. S. patvirtino savo išvadą, duotą ekspertizės akte, bei
paaiškino, kad nuo 1997 m. iki 2006 m. V. Č. gulėjo psichiatrinėje
ligoninėje dvylika kartų, ji savimi negali pasirūpinti, be to, gali būti
pavojinga sau ir aplinkiniams, nes nevartoja medikamentų. Eksperto manymu,
stacionarinės ekspertizės V. Č. nereikia skirti, nes jos diagnozė aiški, o
tai, kad V. Č. rašo tokius pareiškimus teismui, yra vienas iš jos ligos
simptomų. Teismas taip pat nurodė, kad teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja
Ž. B. , kuri yra V. Č. kaimynė, prižiūri jos tėvą, tvarko jo namus,
moka mokesčius. L-ytoja paaiškino, kad kai V. Č. vartoja vaistus, su ja
įmanoma susikalbėti, tačiau kai juos nustoja vartoti, tampa agresyvi; šviesa jos
namuose dega ir dieną, ir naktį; kai gauna pensiją, kažkur pradingsta ir nebūna
namuose po 4–5 dienas. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, liudytojos parodymus,
teismo posėdžio metu eksperto duotą jo išvados išaiškinimą ir 2006 m.
vasario 8 d. teismo psichiatrinės ekspertizės aktą Nr. 21/2007,
teismas sprendė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog V. Č. serga lėtine
psichine liga – (duomenys neskelbtini), dėl kurios negali suprasti savo
veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismo vertinimu, ekspertų išvada yra motyvuota,
nėra pagrindo ja abejoti, todėl, vadovaujantis CK 2. 10 straipsniu, yra
pagrindas pripažinti V. Č. neveiksnia.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2008 m. sausio 10 d. nutartimi suinteresuoto asmens V. Č.
apeliacinį skundą atmetė ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio
19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjo
Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos
skyriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad apeliantė nenurodė,
kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu teismas pažeidė CPK 21, 179, 185,
264-268, 270 straipsnius ir netinkamai taikė CK 2. 10 straipsnį. Teisėjų
kolegija nustatė, kad apeliantės tėvas F. Č. 2006 m. spalio 12 d.
pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų
departamento Sveikatos skyriui prašymą, kuriame nurodė, jog turi ligonę dukterį
V. Č. , kuri atsisako gydymo, dėl to pablogėjo jos sveikatos būklė, ji
dažnai verkia, reiškia pretenzijas ir nesuvokia, kad tėvas nori jai padėti,
taip pat nurodė, jog jis prašė I. M. D. kreiptis į Sveikatos skyrių
dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia. 2006 m. spalio 12 d. I. M. D.
pateikė nurodytam Sveikatos skyriui prašymą dėl V. Č. pripažinimo
neveiksnia, nurodydama, kad V. Č. serga psichine liga – (duomenys
neskelbtini), nuo 23 metų ji dažnai gydosi ligoninėje dėl įvairių
susirgimų, nutraukė vaistų vartojimą, atsisako gydytis, dėl to pablogėjo jos
sveikatos būklė. Atsižvelgdamas į nurodytus prašymus, pareiškėjas Kauno miesto
savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius
2006 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą,
prašydamas išreikalauti V. Č. medicininius dokumentus iš VšĮ Kauno apskrities
psichiatrijos ligoninės ir VĮ Kauno medicinos universiteto klinikų, paskirti V. Č.
psichiatrinę ekspertizę, pripažinti ją neveiksnia. Teisėjų kolegija pažymėjo,
kad pirmosios instancijos teismas, gavęs iš medicinos įstaigų V. Č. ligos
istorijas (dvylika ligos istorijų dėl V. Č. gydymosi 1997 m. –2006 m.
laikotarpiu iš VšĮ Kauno apskrities psichiatrijos ligoninės ir ligos istoriją
iš VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų), 2007 m. sausio 16 d.
nutartimi paskyrė psichiatrinę ekspertizę V. Č. psichinei būklei nustatyti.
2007 m. vasario 8 d. Kauno I teismo psichiatrinės komisijos atliktos ambulatorinės
pirminės ekspertizės akto Nr. 21/2007 duomenimis, V. Č. serga lėtine
psichine liga – (duomenys neskelbtini); ji negali suprasti savo veiksmų
esmės ir jų valdyti; šiuo metu pagal esamą psichinę būseną tiriamoji V. Č.
G- dalyvauti teismo posėdyje. Teisėjų kolegija nurodė, kad įstatymuose
nustatytais atvejais CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytų
įrodinėjimo priemonių panaudojimo galimybės civilinėse bylose yra ribojamos.
CPK 177 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios
pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis,
negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Ši CPK norma
yra bendro pobūdžio, nes joje nenurodoma, kokiais atvejais ji turėtų būti
taikoma. Konkretūs jos taikymo atvejai nustatyti specialiosiose CPK ir
materialinės teisės normos. Pagal CPK 466, 469 straipsnių nuostatas asmens
psichinei būklei nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada. Pirmosios
instancijos teismo 2007 m. birželio 19 d. posėdyje apklaustas
ekspertas S. S. patvirtino savo išvadą dėl V. Č. ligos ir nurodė, kad
ji gali būti pavojinga, negali pasirūpinti savimi, V. Č. būklė šiuo metu
pablogėjo, nes ji nevartoja vaistų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CPK
185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto
nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie),
kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus
paneigtos įstatymuose nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Eksperto išvada teismui taip pat neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjų
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų
ištyrimu. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba
neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Įvertinusi
pareiškėjo atstovo, suinteresuoto asmens I. M. D. paaiškinimus, duotus
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kad V. Č. dažnai gydosi
psichiatrijos ligoninėje, nesupranta savo veiksmų ir negali jų valdyti, taip
pat liudytojos Ž. B. , kuri rūpinasi F. Č. šeima, parodymus, kad V. Č.
yra nerami, kai nevartoja vaistų, kartais išeina kelioms dienoms iš namų arba
dieną ir naktį degina elektros prietaisus, teisėjų kolegija konstatavo, jog
nurodyti paaiškinimai atitinka ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės
akte nustatytas aplinkybes dėl V. Č. gyvenimo sąlygų ir sveikatos būklės.
Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vadovavosi
ekspertizės aktu Nr. 21/2007, eksperto S. S. paaiškinimais, liudytojos Ž. B.
parodymais ir nustatė, kad V. Č. dėl psichinės ligos (duomenys
neskelbtini) negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, teisėjų
kolegija sprendė, jog neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo
išvadomis, nes byloje surinktų įrodymų visuma atitinka teismo išvadas dėl V. Č.
psichinės ligos. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant ekspertų išvadai dėl V. Č.
psichinės būklės ir byloje nustatytai aplinkybei, jog V. Č. negali
suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, pirmosios instancijos teismas
neturėjo pagrindo vadovautis jos rašytiniais prašymais ir teismo posėdyje
duotais paaiškinimais, kad ji nenori būti pripažinta neveiksnia, pati tinkamai
rūpinasi savo poreikiais ir sveikata, vartoja vaistus. Įvertinusi byloje surinktus
įrodymus, teisėjų kolegija pripažino, kad pareiškėjo prašymas dėl V. Č.
pripažinimo neveiksnia patenkintas pagrįstai.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas,
atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. Č.
prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d.
sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. sausio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylos dėl fizinio asmens pripažinimo
neveiksniu nagrinėjamos ypatingąja teisena (CPK 462–469 straipsniai),
kurios metu teismas turi ne tik imtis visų būtinų priemonių, kad būtų
visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis),
bet ir būti aktyvus, dėmesingas bei atidus, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei
bylai reikšmingas aplinkybes, nes fizinio asmens pripažinimas ar nepripažinimas
neveiksniu turi būti suprantamas yra viešojo intereso dalykas. Kasatorės
teigimu, bylą nagrinėję teismai neatliko šių pareigų, todėl priėmė neteisėtus
procesinius sprendimus.
2. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos
teismas skundžiamą sprendimą priėmė teismo posėdyje, kuriame nedalyvavo nei
suinteresuotas asmuo V. Č. , nei jos tėvas – suinteresuotas asmuo F. Č. ,
nors byloje esančiame ekspertizės akte pažymėta, kad V. Č. G- dalyvauti
teismo posėdyje. Taip teismas pažeidė CPK 14 straipsnyje įtvirtintą
betarpiškumo principą, CPK 13, 17 straipsnius, 443 straipsnio 9 dalį,
kurioje draudžiama priimti sprendimą už akių ypatingosios teisenos bylose, taip
pat CPK 464 straipsnio 1 dalies, 467 straipsnio nuostatas,
reglamentuojančias bylų nagrinėjimo dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu
procesą, ir tai lėmė, kad nebuvo išsamiai ir objektyviai ištirtos bylai
reikšmingos aplinkybės, taip pat tai, kad V. Č. neturėjo procesinės
galimybės paaiškinti teismui, jog nustatyti, ar jos elgesio ypatumai ir
nukrypimai yra psichinės ar fiziologinės prigimties, galėtų tik išsamus
stacionarus medicininis, o ne vien ambulatorinis psichiatrinis tyrimas, bei
paprašyti atlikti kompleksinę ekspertizę.
3. Kasatorės teigimu, tai, kad asmeniui nustatyta
tam tikra psichinė liga, teisės aspektu nebūtinai reiškia, jog jis yra
neveiksnus ir negali pagal savo galimybes, sugebėjimus bei poreikius dalyvauti
visuomeniniame gyvenime, tvarkyti būtinus asmeninius reikalus. Tik labai sunkūs
psichiniai sutrikimai lemia žmogaus elgesį, kai jis nesuvokia savęs, aplinkos
ir nesugeba valdyti savo veiksmų. CK 2. 10 straipsnyje įtvirtinta tik
galimybė, bet ne teismo pareiga pripažinti asmenį neveiksniu. Kasatorės manymu,
bylą nagrinėjusiems teismams pagal byloje esančius įrodymus nebuvo pagrindo
taikyti CK 2. 10 straipsnio 1 dalį. V- tai, kad byloje esančiuose
prašymuose suinteresuotas asmuo V. Č. pareiškė, jog nenori būti pripažinta
neveiksnia, reiškia, kad ji suvokia savo veiksmus, sugeba juos valdyti ir
supranta, kokios yra neveiksnumo teisinės bei socialinės pasekmės.
Suinteresuoto asmens V. Č. teismui pateikti prašymai buvo jos teisių ir
interesų gynimas, o ne neveiksnumo įrodymas. Bylą nagrinėję teismai tam tikrus V. Č.
veiksmus, kurie nekelia pavojaus nei jai pačiai, nei aplinkiniams, klaidingai
vertino kaip pakankamą faktinį pagrindą V. Č. neveiksnumui konstatuoti.
4. Pirmosios instancijos teismas,
nepranešdamas V. Č. apie 2007 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdį,
kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl globėjo paskyrimo, pažeidė CPK 507 straipsnio
3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismo 2007 m. birželio 19 d.
sprendimas dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia įsiteisėjo 2007 m. liepos
19 d. , tačiau teismo posėdis dėl globos nustatymo ir globėjo paskyrimo
įvyko tik 2007 m. rugsėjo 5 d. , todėl teismas pažeidė ir CPK 506 straipsnio
4 dalį, kurioje nustatyta teismo pareiga baigti pasirengimą nagrinėti bylą
dėl globos nustatymo iki teismo sprendimo, kuriuo asmuo pripažintas neveiksniu,
įsiteisėjimo. Be to, pripažinta neveiksnia V. Č. ne tik nedalyvavo 2007 m.
rugsėjo 5 d. teismo posėdyje, bet ir neturėjo jame atstovo pagal įstatymą,
todėl teismas privalėjo paskirti kuratorių (CPK 39 straipsnis). Kadangi
nustatant globą ir skiriant globėją neveiksnia pripažinta V. Č. neturėjo
atstovo pagal įstatymą (kuratoriaus), tai buvo pažeista CPK 507 straipsnio
3 dalyje nustatyta jos teisė išdėstyti savo nuomonę dėl globėjo
kandidatūros.
5. Apeliacinės instancijos teismas
išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka ir skundžiamą nutartį priėmė 2008 m.
sausio 10 d. žodiniame posėdyje, kuriame nedalyvavo V. Č. Taip buvo
nesilaikyta CPK 13, 17 straipsnių, 161 straipsnio 1 dalies, 302,
324, 467 straipsnių reikalavimų, taip pat Europos Tarybos M-strų
Komiteto R-omendacijos Nr. R(99) 41, kurioje pateikti
Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principai, 13 principo,
įtvirtinančio asmens teisę būti asmeniškai išklausytam kiekviename procese,
kuris galėtų turėti įtakos jo veiksnumui,
Atsiliepimais į kasacinį skundą pareiškėjas Kauno
miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos
skyrius ir suinteresuotas asmuo I. M. D. prašo kasacinį skundą
atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimuose
nurodoma, kad kasatorės teiginiai dėl sprendimo už akių priėmimo atmestini, nes
toks sprendimas šioje byloje nebuvo priimtas (CPK 443 straipsnio 9 dalis).
V. Č. vieną kartą dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, be to,
jos dalyvavimo teismas nepripažino būtinu. Kasatorės tėvas F. Č. nebuvo
kviestas į teismo posėdį dėl sveikatos būklės. Dėl to nepagrįsti kasacinio
skundo argumentai dėl CPK 14 straipsnyje įtvirtinto betarpiškumo principo,
464 straipsnio 1 dalies, 467 straipsnio nuostatų pažeidimo. Byloje
esančią eksperto išvadą patvirtino kiti bylos rašytiniai įrodymai (medicininių
dokumentų išrašai, liudytojos Ž. B. parodymai), todėl teismams nebuvo
pagrindo ja abejoti ir nesivadovauti. Kasatorės argumentai dėl CPK 506 straipsnio
3, 4 dalių pažeidimo neturi jokios įtakos skundžiamo pirmosios instancijos
teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes teismas išnagrinėjo pareiškimą
dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia ir inicijavo bylą dėl globėjo paskyrimo,
nepažeisdamas nurodytų procesinės teisės normų. CPK 319 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad žodinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka atveju dalyvaujantys
byloje asmenys kviečiami į teismo posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo
nagrinėti bylą. V. Č. apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas žodine tvarka
ir apie posėdį jai buvo tinkamai pranešta, todėl nepagrįsti kasacinio skundo
argumentai, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėdamas
bylą viešame teismo posėdyje nedalyvaujant V. Č. , pažeidė CPK 13, 17 straipsnių,
161 straipsnio 1 dalies, 302, 324, 467 straipsnių reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami materialinės teisės
normų, reglamentuojančių asmens pripažinimą neveiksniu, taip pat procesinės teisės
normų, nustatančių bylų dėl asmens pripažinimo neveiksniu nagrinėjimą,
aiškinimo ir taikymo klausimai.
Kasacinis teismas šioje byloje, nenustatęs
pagrindų, dėl kurių turėtų būti peržengtos suinteresuoto asmens V. Č.
kasaciniame skunde nurodytos kasacijos ribos (CPK 353 straipsnio 2 dalis),
pasisako dėl šiam teismui apskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimo ir nutarties teisėtumo pirmiau nurodytų materialinės ir procesinės
teisės normų aiškinimo bei taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys),
remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis bylos
aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
1. Teisėjų kolegija pažymi, kad Suvienytųjų
Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d.
priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurios Lietuvos Respublika
įsipareigojo laikytis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m.
kovo 12 d. nutarimu Nr. I-1136 „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo
prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“, skelbiama, jog
kiekvienas, kad ir kur būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių
subjektu (Deklaracijos 6 straipsnis). R-šminga Deklaracijos nuostata,
kad kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę,
kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal
kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir
laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės
teisės (Deklaracijos 22 straipsnis).
Asmens teisės į jo privataus gyvenimo gerbimą,
ginamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu,
taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu, dalis, be kita
ko, yra ir asmens teisė į tai, kad būtų saugoma jo tapatybė, asmeninis
vystymasis, galimybė kurti ir plėtoti ryšius su kitais žmonėmis bei išoriniu
pasauliu (žr. B-ghartz v. Switzerland, judgment of 22 February
1994, Series A no. 280-B, opinion of the Commission, p. 37, § 47, and Friedl
v. A-ia, judgment of 31 J-uary 1995, Series A no. 305-B, p. 20,
§ 45, Bensaid v. U-ited K-dom, no. 44599/98, judgment of 6
February 2001, p. 12, § 47). Žmogaus orumui ir laisvam asmenybės
vystymuisi, suteikiančiam galimybes savarankiškai priimti sprendimus įvairiose
gyvenimo srityse, kurti ir plėtoti ryšius su kitais žmonėmis bei išoriniu
pasauliu, užtikrinti būtinos socialinės ir teisinės priemonės, be kita ko,
apima asmens psichinės sveikatos apsaugą. Asmens psichinė sveikata, kuri šiuo
metu laikoma viena svarbiausių individo sveikatos sričių (Psichikos sveikatos
strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d.
nutarimu Nr. X-1070 1, 7, 9. 1 punktai) bei vertinama kaip lemianti
bendrą visuomenės sveikatą, gyvenimo kokybę ir socialinę gerovę, laikytina
esmine jo privataus gyvenimo dalimi. Tokios pozicijos laikomasi ir Europos
Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (žr. Bensaid v. U-ited K-dom,
no. 44599/98, judgment of 6 February 2001).
Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio
14 punktą psichikos sveikata – tai natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri
turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal to paties straipsnio
3 punktą asmuo, sergantis psichikos liga, laikomas psichikos ligoniu.
Nurodyto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad psichikos
ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises.
Tačiau tokie asmenys labiau pažeidžiami nei kiti tas pačias teises turintys
visuomenės nariai. Dėl to valstybė turi sudaryti ne tik sąlygas psichikos
ligoniams ugdyti, padėti jiems įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti,
prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti (Psichikos sveikatos
priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), bet ir sąlygas tokiems
asmenims įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus, taip pat sukurti bei
užtikrinti jiems specialias ir efektyvias apsaugos priemones, prioritetą
teikiant toms, kurios nelemia psichikos sutrikimų turinčių asmenų socialinės
atskirties ir intervencijos į jų laisvę, asmens, nuosavybės ir privataus
gyvenimo neliečiamybę, o maksimalų šių asmenų teisių ir laisvių suvaržymą
naudojant tik kaip išimtinio pobūdžio priemonę (ultima ratio).
Tam atvejui, kai psichikos ligonis negali suprasti
savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, kai tai lemia jo nesugebėjimą
pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam
suteiktomis teisėmis ir laisvėmis bei už juos atsakyti, CK 2. 10 straipsnio
1 dalyje ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje
įtvirtinta galimybė teismui pripažinti tokį asmenį neveiksniu ir CK
reglamentuojama tvarka nustatyti neveiksniam psichikos ligoniui globą.
Taigi neveiksnumo instituto taikymo ir globos
neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir
apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus,
apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios
grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar)
gyvybei, buvimą (CK 3. 238 straipsnio 1 dalis).
Kita vertus, pripažinimas neveiksniu – tai
procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso
pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialinėmis ir teisinėmis
pasekmėmis iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui
iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį
savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei
tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti,
rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais
klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo
paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui
tampa jo įstatyminiu atstovu, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu
asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (CK 3. 240 straipsnio
1 dalis).
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje
laikoma, kad asmens teisinio veiksnumo atėmimas yra ypač sunkus Konvencijos 8 straipsnyje
įtvirtintų teisių apribojimas, todėl asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik
ypatingais atvejais (žr. M-ter v. Slovakia, no. 31534/96,
judgement of 5 J-y 1999; Bensaid v. U-ited K-dom,
no. 44599/98, judgement of 6 February 2001).
Ypač reikšmingas šiuo aspektu yra Europos Tarybos
M-strų Komiteto rekomendacijos Nr. R(99)4 dėl Pilnamečių
neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principų, kurioje įtvirtintos esminės
gairės, į kurias rekomenduojama atsižvelgti kiekvienos valstybės nacionaliniu
lygiu reglamentuojant bei nagrinėjant neveiksnumo nustatymo klausimus,
principas 3 – sutrikusios psichikos asmenų veiksnumo maksimalaus
išsaugojimo principas, pagal kurį, atsižvelgiant į tai, kad gali egzistuoti
įvairaus laipsnio nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti,
ir jis, be to, gali kisti, visiškas sutrikusios psichikos asmenų teisinio
veiksnumo atėmimas neturėtų būti neišvengiamas tokių asmenų teisinės apsaugos
priemonių įgyvendinimo rezultatas.
V-a prioritetinių Lietuvos valstybės psichikos
sveikatos strategijos krypčių ir vienu pagrindinių šios strategijos uždavinių
nurodomas žmogaus teisių ir jų apsaugos užtikrinimas bei stebėsena (Psichikos
sveikatos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m.
balandžio 3 d. nutarimu Nr. X-1070, 21. 1, 22, 29. 5 punktai). Šis
principas reiškia, kad turi būti užtikrintos ir nepriklausomu būdu stebimos
žmonių, turinčių psichikos sutrikimų, ir jų šeimų narių žmogaus teisės. Šie
žmonės turi turėti tokias pačias žmogaus teises, kaip visi visuomenės nariai.
Žmonės, ištikti psichikos ar proto negalios, turi teisę gyventi kuo mažiau
suvaržytoje socialinėje aplinkoje ir tenkinti savo poreikius. Psichikos
sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas apriboti žmogaus teises.
Įstatymuose nustatytos išimtys, kurios leidžia apriboti žmogaus teises tam
tikrais ypatingais atvejais, neturi tapti taisyklė. Siekti optimalios
pusiausvyros tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių
nepažeidžiančios pagalbos sistemos sutrikusios psichikos asmenims sukūrimo –
tokia priemonė nustatyta nurodytam strategijos principui dėl šių asmenų teisių
apsaugos užtikrinimo įgyvendinti. V-a šios priemonės įgyvendinimo išraiškų
laikytina Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio,
reglamentuojančio prievartinį asmens, sergančio sunkia psichikos liga,
hospitalizavimą, nuostatos, pagal kurias toks asmuo gali būti hospitalizuojamas
prievarta tik tuo atveju, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali
padaryti esminės žalos: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių
sveikatai, gyvybei.
Konvencijos 8 straipsnio objektas – asmens
psichinės sveikatos apsauga, be kita ko, apima ir valstybės nustatomas
priemones, užtikrinančias psichikos sutrikimų turinčių ar proto negalios
ištiktų asmenų teisių apsaugą teisminiuose procesuose svarstant jų neveiksnumo
nustatymo klausimus. Taigi institucionalizacijos (psichikos sutrikimų turinčių
asmenų nukreipimo nuolatinei globai tam paskirtiems asmenims ar į specialias
institucijas) proceso, kuris šiandieną pripažįstamas neefektyviu ir
neatitinkančiu šiuolaikinių visuomenės psichikos sveikatos principų bei
sukuriančiu palankią terpę žmogaus teisių pažeidimams, stabdymas yra ir teismo,
nagrinėjančio bylas dėl asmenų pripažinimo neveiksniais, pareiga, kad asmuo,
kuris negali visiškai savarankiškai pasirūpinti savimi, nebūtų pernelyg
skubotai, remiantis vien formaliais argumentais, grindžiamais tik psichinio
sutrikimo diagnoze, pripažintas neveiksniu.
Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas dėl asmens,
sergančio psichikos liga ar turinčio proto negalią, pripažinimo neveiksniu
turėtų būti pagrįstas išsamiais, protingais ir svariais vertinimais, atliktais
teisingo, visus įstatyme nustatytus procesinius reikalavimus atitinkančio
teisminio nagrinėjimo metu, priimtas vadovaujantis šio asmens interesų apsaugos
tikslais ir tik įsitikinus, kad tuo konkrečiu atveju asmens teisių ir laisvių
suvaržymo pagrindai yra svarbūs bei pakankami, ir šis jo privataus gyvenimo
(Konvencijos 8 straipsnis, Konstitucijos 22 straipsnis) apribojimas
nebus neproporcingas teisėtam tikslui apsaugoti jo paties ir kitų asmenų
sveikatą bei interesus.
2. Pagal CK 2. 10 straipsnio 1 dalies
ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas, yra du
būtini neveiksnumo nustatymo kriterijai: medicininis – asmens psichinė liga ar
proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti
teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu (CPK 466 straipsnis,
467 straipsnio 4 dalis), ir juridinis – psichinės ligos ar proto
negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų
valdyti. Tiek medicininis asmens, dėl kurio pripažinimo neveiksniu kreiptasi į
teismą, vertinimas, teismui skiriant ir kompetentingiems asmenims atliekant
teismo psichiatrijos ekspertizę, tiek asmens negalėjimo suprasti savo veiksmų
reikšmės ar jų valdyti svarstymas (juridinis kriterijus) yra sudėtinės asmens
neveiksnumo nustatymo proceso dalys, kurios yra būtinos ir vienodai
svarbios kiekvienos bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu atveju. Pagal
pirmiau nurodytas CK ir įstatymo nuostatas neveiksnumas yra nustatomas tik
teismo. Taigi subjektas, kurio pareiga pateikti teisinį asmens, susirgusio
psichikos liga ar ištikto proto negalios, veiksnumo įvertinimą, t. y.
nuspręsti, ar konkrečiam asmeniui, atliekant medicininį jo vertinimą, yra
nustatyti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių jis negali suprasti savo
veiksmų reikšmės ar jų valdyti CK 2. 10 straipsnio prasme, yra teismas.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet kuris
psichikos sutrikimas, psichikos ligos ar proto negalios forma yra pagrindas
pripažinti asmenį neveiksniu.
Pagal CK 2. 10 straipsnio 1 dalies ir
Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas tik tuo
atveju, kai psichikos liga ar proto negalia yra tokios formos, kad dėl jos
asmuo negali suvokti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, galima pripažinti jį
neveiksniu. Atsakymas į klausimą, ar asmuo, turintis psichikos sutrikimų ar
proto negalią, gali suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, turi būti
pateiktas teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje. Tačiau pripažinti asmenį
neveiksniu, atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą, gali tik
teismas.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos
teismo nutartyje nurodytu argumentu, kad, vadovaujantis įrodinėjimo priemonių
leistinumo taisykle (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 466 straipsnis),
asmens psichinei būklei nustatyti būtina teismo psichiatrijos ekspertizės
išvada, tačiau pažymi, kad neveiksnumo nustatymo klausimas negali būti
sprendžiamas pernelyg formaliai, vadovaujantis tik eksperto išvadoje nustatytu
medicininiu kriterijumi ir vertinant jį kaip pakankamą pagrindą asmens
neveiksnumui konstatuoti. Sprendimo pagrindimą iš esmės tik dokumentiniu
įrodymu – teismo psichiatrijos ekspertizės išvada – ir dėl to jo buvimą
tinkamai nemotyvuotu, kaip vieną iš argumentų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
(teisės į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimui konstatuoti, nurodė ir Europos
Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. kovo 27 d. sprendime, priimtame byloje
Shtukaturov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 44009/05).
Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad
nurodytose CK ir įstatymo nuostatose įtvirtinta tik teismo teisė, bet ne
pareiga pripažinti asmenį, kuris dėl psichinės ligos ar proto negalios negali
suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (medicininis kriterijus),
neveiksniu, tačiau jokiu būdu ne neišvengiamas tokio asmens neveiksnumo
nustatymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad psichinės ligos ar proto
negalios, dėl kurios asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti,
pagal teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą turėjimas savaime nereiškia
teisinio veiksnumo neturėjimo, o CK 2. 10 straipsnio 1 dalies ir
Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatos negali būti
aiškinamos kaip nustatančios, jog visais atvejais, kai yra gydytojo psichiatro
išvada, kad asmuo serga psichine liga ar turi proto negalią, dėl kurios negali
suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, teismas pripažįsta jį neveiksniu.
P-eikti teisinį asmens veiksnumo įvertinimą,
t. y. remiantis eksperto (gydytojo psichiatro) pateiktos išvados
duomenimis (medicininiu kriterijumi), nuspręsti, ar egzistuoja juridinis asmens
neveiksnumo pripažinimo kriterijus, minėta, yra teismo pareiga. Europos Žmogaus
Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad iš asmens neturėtų būti atimama
galimybė savarankiškai spręsti dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir
laisvėmis vien dėl to, kad jo idėjos ar elgesys, jeigu jis nėra impulsyvus ir
pavojingas jam pačiam bei aplinkiniams, nukrypsta nuo normų, dominuojančių
konkrečioje visuomenėje ar neatitinka visuotinai priimtų standartų. Realus
asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir (ar) jų valdyti turi būti
įrodytas kompetentingų tą padaryti subjektų (teismo), remiantis objektyvia
medicinos ekspertize, ir šis negalėjimas turi būti tokio pobūdžio ar masto, kad
pateisintų asmens galimybės savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi
jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis, atėmimą, ir šis atėmimas gali trukti tik
tol, kol egzistuoja nurodytas negalėjimas (žr. Winterwerp v. the
Netherlands, no. 6301/73, judgement of 24 October 1979).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia,
kad teisinis asmens veiksnumo įvertinimas reiškia asmeniui nustatytų psichikos
sutrikimų įvertinimą tuo aspektu, ar jų nulemtas asmens negalėjimas suprasti
savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti pripažintinas tokiu sunkiu, kad leidžia
pagrįstai spręsti, jog asmeniui reikalinga globa, todėl tai pateisintų jo
teisių bei laisvių suvaržymą pripažįstant jį neveiksniu. Psichikos sutrikimai,
dėl kurių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nurodyti
CK 2. 10 straipsnyje, reiškia tokius sutrikimus, dėl kurių pobūdžio ar
masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei
interesai nebus apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos.
Kiekvienas psichinės ligos ar proto negalios
atvejis individualus, todėl, įstatyme nekonkretizuojant, kokiais kriterijais
remdamasis teismas turėtų vertinti psichikos ar proto negalios ištikto asmens
neveiksnumą CK 2. 10 straipsnio prasme ir kokius psichinės sveikatos
sutrikimus turintys asmenys galėtų būti pripažįstami nesugebančiais suprasti
savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pagrindą šiai asmens būklei nustatyti,
įvertinęs konkrečiu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja
teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės
galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir
nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo,
kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam
orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti
sprendimus ir už juos atsakyti. Pirmiau nurodytos Psichikos sveikatos
priežiūros įstatymo 27 straipsnio nuostatos dėl prievartinio psichikos
sutrikimų turinčio asmens hospitalizavimo sąlygų (realios grėsmės, kad sunkia
psichikos liga sergantis asmuo savo veiksmais gali padaryti esminės
žalos savo sveikatai ar gyvybei arba aplinkinių sveikatai
ar gyvybei, buvimas) taip pat laikytinos tomis gairėmis, į kurias turėtų
atsižvelgti teismas, vertindamas asmens galėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę
ir juos valdyti pobūdį.
Taigi asmens neveiksnumui nustatyti ir CK 2. 10 straipsnio
1 dalies nuostatoms taikyti reikšmingas ne tik klausimas – gali asmuo,
kurį prašoma pripažinti neveiksniu, ar ne dėl jam diagnozuotos psichinės ligos
arba proto negalios suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti,  bet ir klausimas – ar šis negalėjimas yra
tokio pobūdžio ar masto, kad jam reikalinga globa ir tai pateisina asmens
galimybės savarankiškai priimti sprendimus ir atlikti įvairius teisinę reikšmę
turinčius veiksmus atėmimą, paskiriant asmenį (instituciją), kuris tai darytų
už jį. Tuo tikslu teismas privalo aiškintis ir analizuoti aplinkybes,
pareiškime išdėstytas kaip rodančias tokį asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio
jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, vertinti byloje
esančius įrodymus (teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą, medicininius
dokumentus, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus) apie asmens
psichinės sveikatos būklę, prireikus, tiesiogiai teismo posėdyje (CPK 217 straipsnio
2 dalis) įsitikinti, kaip ir kokiais profesiniais kriterijais remdamiesi
medikai psichiatrai suvokia asmens nesugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę
ir juos valdyti ir, remdamasis ištirtų įrodymų visuma, vertinti, ar asmens liga
yra tokia sunki, kad jos nulemtas negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir
juos valdyti yra tokio pobūdžio, jog jam reikalinga globa, ir tai sudaro
pagrindą pripažinti jį neveiksniu pagal CK 2. 10 straipsnio 1 dalį. Didesnis
asmenų, turinčių psichinės sveikatos sutrikimų, pažeidžiamumas reikalauja ir
didesnio teismų atidumo (žr. Herczegfalvy v. A-ia, no. 10533/93,
judgement of 24 September 1992). Dėl to, sprendžiant neveiksnumo klausimą,
labai svarbu kuo išsamiau išanalizuoti asmens psichinės ligos ar proto negalios
pasekmes jo socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, jo paties
ir aplinkinių saugumui, įvertintini asmens gebėjimus įvairiose socialinio
gyvenimo srityse, ypač tose, kuriose, konstatavus asmens neveiksnumą, kyla
sunkių įstatyme nustatytų padarinių – suvaržomos pagrindinės asmens teisės ir
laisvės, nustatomi įvairūs draudimai ir (ar) apribojimai.
3. V-indamas pirmosios instancijos teismo
išvadą dėl suinteresuoto asmens V. Č. nesugebėjimo suprasti savo veiksmų
reikšmės ir jų valdyti, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje
motyvavo, kad apie tai, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,
egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros
principu.
Nesutikdama su šiais apeliacinės instancijos
teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kartu pritardama kasatorės
tvirtinimui, kad bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu, kuri nagrinėjama
ypatingąja teisena (CPK 462–469 straipsniai), metu teismas turi ne tik
imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės
(CPK 185 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 8 dalis), bet
ir būti ypač dėmesingas bei atidus, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei bylai
reikšmingas aplinkybes, nes asmens pripažinimo neveiksniu klausimo sprendimas
yra viešojo intereso dalykas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tikimybių
pusiausvyros principu – taisykle, kad jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui
padaryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad tam tikras faktas (šiuo atveju –
atitinkamo pobūdžio asmens, sergančio psichikos liga ar turinčio proto negalią,
nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti) egzistavo, negu
neegzistavo, teismas pripažįsta tą faktą nustatytu – byloje dėl asmens
pripažinimo neveiksniu, atsižvelgiant į joje priimamo sprendimo lemiamas
socialines ir teisines pasekmes, negali būti vadovaujamasi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens nesugebėjimas
suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarantis pagrindą pripažinti
asmenį neveiksniu pagal CK 2. 10 straipsnio 1 dalį, turi būti
įrodinėjamas teismo psichiatrijos ekspertizės išvados duomenimis (CPK 177 straipsnio
4 dalis, 466 straipsnis) bei gali būti įrodinėjamas kitomis CPK 177 straipsnio
2, 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau kartu sprendžia,
kad šių įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti nebejotiną (o ne tikėtiną)
išvadą, kad asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, turi tokių psichikos
sutrikimų (medicininis kriterijus), dėl kurių jis nesugeba suprasti savo
veiksmų reikšmės ir jų valdyti taip, kad jam reikalinga globa (juridinis
kriterijus). Dėl to įrodymų pakankamumo klausimas šios kategorijos bylose turi
būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant bylas, susijusias su
viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija,
bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „A-a“ v. Vilniaus m.
valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-943/1999; 2004 m.
spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž.
v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004). Tik visų
pirmiau nurodytų psichinės ligos ar proto negalios nulemtų padarinių (galimybės
orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti
sprendimus ir už juos atsakyti nuolatinio ir visiško praradimo) asmens
socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams konstatavimas galėtų
būti pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu civiliniu teisiniu požiūriu (CK
2. 10 straipsnio 1 dalis).
4. Įvertinusi pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų sprendimo ir nutarties argumentus, teisėjų kolegija pažymi,
kad išvadą, jog V. Č. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti,
patvirtinančiais įrodymais teismai laikė pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės
administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriaus paaiškinimus
(grindžiamus tik V. Č. tėvo F. Č. , mirusio 2007 m. lapkričio 17 d. ,
bei I. M. D. , kuri buvo F. Č. įgaliotinė, nurodytomis
aplinkybėmis), eksperto S. S. (kuris 2007 m. birželio 19 d.
teismo posėdžio metu tik keliais sakiniais palaikė savo pateiktą išvadą) išaiškinimus,
liudytojos Ž. B. (kuri yra liudytojos I. M. D. duktė; be to,
byloje yra duomenų, kad ji ir jos sutuoktinis sudarė su F. Č. įgaliotine
I. M. D. suinteresuoto asmens V. Č. tėvo F. Č. išlaikymo
iki gyvos galvos sutartį) parodymus apie neramų V. Č. elgesį, išėjimą
kelioms dienoms iš namų ir elektros prietaisų neišjungimą visą parą, taip pat
teismo išreikalautus V. Č. ligos medicininius dokumentus, kurie kartu su
byla buvo pateikti ekspertui S. S. ambulatorinei pirminei teismo
psichiatrijos ekspertizei atlikti, bei 2007 m. vasario 8 d. eksperto
išvadą, kurioje, pacitavus kai kuriuos pirmiau nurodytuose 1997–2006 m.
medicininiuose dokumentuose esančius duomenis ir teiginius, įvertinama tai, kad
V. Č. daugelį metų serga lėtine psichikos liga, yra iš dalies nedarbinga,
daug kartų gydyta psichiatrinio profilio stacionare, pažymima apie atsiradusią (duomenys
neskelbtini), neadekvatų elgesį, apie tai, kad jos kritika formali, ji
šiurkšti, agresyviai elgiasi su tėvu, ir nurodoma, kad V. Č. paliekama
anksčiau nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) ir ji negali
suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, tačiau visiškai neminima, kaip
konkrečiai pasireiškia šis negalėjimas, kuo remiantis sprendžiama apie jos šiurkštumą,
nerimą, agresyvų ir neadekvatų elgesį. V. Č. paaiškinimai, duoti 2007 m.
balandžio 3 d. vykusiame teismo posėdyje, taip pat į bylą pateikti
prašymai nepripažinti jos neveiksnia teismų nebuvo įvertinti. Apeliacinės
instancijos teismas, be kita ko, nutartyje pažymėjo, kad, esant eksperto išvadai
apie V. Č. psichinę būklę, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo
vadovautis rašytiniais V. Č. prašymais ir paaiškinimu teismo posėdyje, jog
ji nenori būti pripažinta neveiksnia, nes pati tinkamai rūpinasi savo
poreikiais ir sveikata, vartoja vaistus.
Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami suinteresuoto
asmens V. Č. pripažinimo neveiksnia klausimą, suabsoliutino medicininį
neveiksnumo nustatymo kriterijų ir savo išvadas grindė iš esmės tik
dokumentiniu įrodymu – teismo psichiatrijos ekspertizės išvada – ir ją
pateikusio eksperto teismo posėdžio metu duotais šios išvados išaiškinimais,
kuriuose išsamiai neanalizuojamas V. Č. veiksnumo klausimas: nenurodomos
ir nevertinamos V. Č. ligos pasekmės jos socialiniam gyvenimui, sveikatai,
turtiniams interesams, kitų asmenų saugumui, nepasisakoma, kaip konkrečiai ji
nesugeba suprasti savo veiksmų ar jų kontroliuoti. Visiškai nesiaiškindami V. Č.
neramumo, agresyvumo, išėjimo kelioms dienoms iš namų, elektros prietaisų
neišjungimo visą parą bei kitokio neadekvataus jos elgesio priežasčių ir
nevertindami, ar V. Č. turi būtent tokių psichikos sutrikimų, dėl kurių
pobūdžio ar masto jos ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti
nenustačius jai globos, teismai nesvarstė asmens neveiksnumo nustatymo
juridinio kriterijaus. Tai lėmė netinkamą CK 2. 10 straipsnio 1 dalies
nuostatų, reglamentuojančių asmens pripažinimą neveiksniu, taikymą.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismų išvada dėl
V. Č. negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti, nėra
pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtais bei įvertintais bylos
įrodymais, nes tam tikrų teismo išreikalautų medicininių dokumentų (ligos
istorijų, pažymų) apie V. Č. psichinę būklę išvardijimas ir bylos dalyvių
duotų paaiškinimų pirmosios instancijos teismo sprendime citavimas arba
nuorodos į tai, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino jo
išvardytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarymas,
visiškai neatskleidžiant ištirtų ir įvertintų įrodymų turinio bei nepateikiant
jokios argumentuotos teismų nuomonės dėl vienos ar kitos byloje dalyvaujančių
asmenų nurodytos aplinkybės ar į bylą pateikto įrodymo, kaip patvirtinančio ar
nepatvirtinančio atitinkamą V. Č. nesugebėjimą suprasti savo veiksmų
reikšmės ar jų valdyti, negali būti laikomas pirmiau nurodytos teismo pareigos
dėl visų bylos aplinkybių išsiaiškinimo ir įrodymų ištyrimo pagal CPK 185 straipsnyje,
443 straipsnio 8 dalyje nustatytus reikalavimus įvykdymu.
Be to, teismai, skundžiamuose teismų procesiniuose
sprendimuose nenurodydami, kokios nustatytos aplinkybės patvirtina teismų
išvadą, jog V. Č. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, bei
kokie įrodymai pagrindžia, kad šis negalėjimas yra tokio pobūdžio, jog ji gali
būti pripažinta neveiksnia, taip pat visiškai nemotyvuotai atsisakydami
įvertinti V. Č. vienintelį kartą 2007 m. balandžio 3 d. teismo
posėdyje žodžiu išdėstytus bei jos į bylą pateiktus rašytinius paaiškinimus,
nesilaikė teismo sprendimo (CPK 270 straipsnis) ir nutarties (CPK 331 straipsnis)
turinio išdėstymui keliamų reikalavimų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję
teismai, spręsdami suinteresuoto asmens V. Č. pripažinimo neveiksnia
klausimą, netinkamai taikė pirmiau nurodytas materialinės teisės normas (CK
2. 10 straipsnis), nesilaikė procesiniame įstatyme šios kategorijos byloms
nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nurodytais klausimais suformuotos teismų praktikos bei
priėmė turinio aspektu CPK 270, 331 straipsnių reikalavimų neatitinkančius
procesinius sprendimus. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimas ir nutartis, kuriais patenkintas pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės
administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriaus prašymas dėl
V. Č. pripažinimo neveiksnia, negali būti laikomi teisėtais bei pagrįstais
ir paliktais galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai,
359 straipsnio 3 dalis).
5. Minėta, pagal galiojantį asmens
pripažinimo neveiksniu teisinį reglamentavimą įtvirtintas labai rimtas asmens
privataus gyvenimo apribojimas: neveiksniu pripažintas asmuo tampa visiškai
priklausomu nuo savo globėjo beveik visose gyvenimo srityse neapibrėžtą periodą
(CK 2. 10 straipsnio 2 dalis, 3. 238 straipsnio 2 dalis,
3. 240 straipsnio 1, 2 dalys), šis apribojimas gali būti peržiūrimas
taip pat tik globėjo ar kitų CK 2. 10 straipsnio 4 dalyje, 3. 243 straipsnio
6 dalyje išvardytų asmenų, tačiau ne nurodytą apribojimą patyrusio asmens
iniciatyva. Taigi teisminis procesas bylos, kuriame sprendžiamas asmens
veiksnumo klausimas, ypač svarbus tokiam asmeniui. Įvertindamas tai, Europos
Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad šiame procese privalo būti užtikrinti
atitinkami procedūriniai saugikliai, kurie garantuotų tinkamą suinteresuoto
asmens teisių apsaugą bei atsižvelgimą į jo interesus (žr. H. F. v. Slovakia,
no. 54797/00, judgement of 8 N-vember 2005). Atsižvelgiant į tai,
proceso dėl asmens veiksnumo apribojimo metu turi būti kreipiamas ypatingas
dėmesys asmens, tariamai stokojančio veiksnumo, teisių apsaugai, privalo būti
užtikrinamas teisingas bylos nagrinėjimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartį
civilinėje byloje G. L. v. D. L. , bylos Nr. 3K-3-328/2007),
nes teisė į teisingą teismą, saugoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje,
apima ir teisminius procesus, susijusius su asmens veiksnumo statusu (žr. Winterwerp
v. the Netherlands, no. 6301/73, judgement of 24 October 1979).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją
teisė į teisingą teismą, be kita ko, apima rungimosi principą, reiškiantį
galimybę abiem bylos šalims gauti informaciją ir pasisakyti dėl visų pateiktų
įrodymų ir išsakytų argumentų ar pastabų, taip pat šalių procesinį
lygiateisiškumą, pagal kurį kiekvienas proceso dalyvis turi turėti tinkamą
galimybę išdėstyti savo argumentus teismui ir tokiomis sąlygomis, dėl kurių jis
neatsiduria iš esmės nepalankioje padėtyje, palyginus su jo oponentais (žr. Van
Orshoven v. B-gium, no. 20122/92, judgement of 25 June 1997).
Nurodyti principai įtvirtini ir CPK 12, 17 straipsniuose. Jų privalu
laikytis nagrinėjant bylas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų
teismuose.
Pagal CPK 464 straipsnio 1 dalį byloje
dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu dalyvaujantys asmenys yra
pareiškėjas, taip pat asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, ir globos
institucija, kaip suinteresuoti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad jeigu fizinio asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu ar
ribotai veiksniu, dėl sveikatos būklės, patvirtintos eksperto išvada, negalima
iškviesti ir apklausti teisme ar įteikti jam teismo dokumentus, teismas bylą
nagrinėja šiam asmeniui nedalyvaujant. Iš išdėstytų procesinio įstatymo
nuostatų darytina išvada, kad nurodyta proceso dalyvių sudėtis yra būtina,
išskyrus atvejį, kai asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, dėl savo
sveikatos būklės, patvirtintos eksperto išvada, negali dalyvauti teismo
posėdyje. Tai reiškia, kad byla dėl asmens pripažinimo neveiksniu nedalyvaujant
šiam asmeniui, kai dėl jo eksperto išvadoje nepatvirtinta ar eksperto
neišaiškinta, jog jis pagal psichinę būklę negali dalyvauti teismo posėdyje,
negali būti nagrinėjama. Juolab šiam asmeniui nedalyvaujant, negali vykti
teismo posėdis, kuriame iš esmės svarstomas jo neveiksnumo nustatymo klausimas.
Šiuo aspektu reikšmingas Europos Tarybos M-strų Komiteto rekomendacijos Nr. R(99)4
principas 13 – teisė būti asmeniškai išklausytam, pagal kurį ši
suinteresuoto asmens teisė turėtų būti garantuota kiekviename procese, kuris
galėtų turėti įtakos jo teisiniam veiksnumui. Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad bylose, kuriose sprendžiamas
asmens teisinio veiksnumo klausimas, psichikos sutrikimų turintis asmuo turėtų
būti išklausytas asmeniškai arba turėtų būti naudojama kokia nors atstovavimo
forma (žr. Shtukaturov v. Russia, no. 44009/05,
judgement of 27 M-h 2008).
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į
proceso dėl asmens pripažinimo neveiksniu teisines ir socialines pasekmes
asmeniniam šio asmens savarankiškumui ir laisvei, jo tiesioginis dalyvavimas
teismo procese yra būtinas ne tik dėl jo, kaip byloje dalyvaujančio
asmens, procesinių teisių (teisės būti asmeniškai išklausytam, teisės pareikšti
nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, teisės duoti paaiškinimus, dėstyti
argumentus ir teikti prašymus, teisės išdėstyti savo nuomonę baigiamojoje
kalboje) įgyvendinimo užtikrinimo, bet ir dėl galimybės teisėjui susidaryti
objektyvią nuomonę apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, psichinę
būklę bei gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti ir taip
patikrinti byloje surinktos medžiagos, taip pat ir teismo psichiatro eksperto
išvados, kuri teismui nėra privaloma (CPK 218 straipsnis), tikrumą bei
tinkamai įvertinti juridinį asmens neveiksnumo kriterijų.
Kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nenustatyta
valstybės pareigos užtikrinti asmeniui, kurio byla dėl pripažinimo neveiksniu
nagrinėjama teisme, teisinį atstovavimą, tai, atsižvelgiant į tai, jog šio
asmens dalyvavimas dėl pirmiau nurodytų priežasčių neabejotinai svarbus
teisingam bylos išsprendimui, kiekvienu konkrečiu atveju, jeigu byloje nėra
duomenų, kad asmuo, dėl kurio pripažinimo neveiksniu kreiptasi į teismą, dėl
sveikatos būklės negali būti apklaustas teisme, teismas privalo išklausyti jį
asmeniškai teismo posėdyje. Asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu,
nedalyvavimas teismo posėdyje, kai jo sveikatos būklė jam tą leidžia, yra
pakankamai svarbi priežastis, dėl kurios teismas ne tik turi teisę, bet ir
privalo atidėti bylos nagrinėjimą pagal CPK 156 straipsnio 1 dalį
(CPK 443 straipsnio 1 dalis), ir kartu pagrindas spręsti dėl CPK 467 straipsnio
2 dalyje teismui nustatytos galimybės nutarti atvesdinti šį asmenį į
teismą padedant policijai pasinaudojimo.
Byloje esančioje 2007 m. vasario 8 d.
teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje konstatuota, kad V. Č. pagal
esamą psichinę būseną gali dalyvauti teismo posėdyje. Nagrinėjamos bylos
duomenimis, V. Č. dalyvavo vieninteliame 2007 m. balandžio 3 d.
teismo posėdyje, tačiau jame nedalyvavo nei ekspertas, nei liudytoja, kurių
išaiškinimais ir parodymais rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą dėl V. Č.
pripažinimo neveiksnia. Kiti pirmosios instancijos teismo posėdžiai (taip pat
ir 2007 m. birželio 19 d. posėdis, kuriame iš esmės buvo svarstomas V. Č.
neveiksnumo nustatymo klausimas, savo išvados išaiškinimą pateikė ekspertas ir
buvo apklausta liudytoja) bei apeliacinės instancijos teismo 2008 m.
sausio 9 d. posėdis vyko nedalyvaujant V. Č. , todėl ji pati negalėjo
išsakyti savo pozicijos, išklausyti kitų teismo posėdžiuose dalyvavusių asmenų
argumentų ir į juos atsikirsti, o teismai – tinkamai įvertinti jos gebėjimus
civiliniu teisiniu požiūriu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atstovo,
eksperto ir liudytojos dalyvavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje,
kuriame iš esmės buvo sprendžiamas V. Č. teisinio veiksnumo stokos
klausimas, teismui ne tik tiesiogiai neišklausius šiame teismo posėdyje V. Č. ,
bet ir be jokių argumentų atsisakius įvertinti tiek jos prieš tai vykusiame
teismo posėdyje duotus žodinius, tiek į bylą pateiktus rašytinius paaiškinimus,
o apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus V. Č. apeliacinį skundą
žodinio proceso tvarka dalyvaujant tik pareiškėjo atstovams, nepadarė
nagrinėjamos bylos proceso nei rungtyniško, kaip to reikalaujama pagal CPK 12 straipsnį,
nei užtikrinusio šalių procesinį lygiateisiškumą, kaip tai nustatyta CPK 17 straipsnyje.
Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija,
nustačiusi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose
išvardytus kasacijos pagrindus, pripažindama, kad dėl bylą nagrinėjusių teismų
padarytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų galėjo būti
neteisingai išspręsta byla, peržiūrimus pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų procesinius sprendimus naikina ir, laikydama, kad bylos duomenys apie V. Č.
gebėjimą suprasti savo veiksmus ar juos valdyti, tirtinų aplinkybių ir įrodymų
apimtis bei pobūdis neleidžia daryti išvados dėl galimybės išnagrinėti bylą iš
esmės apeliacinės instancijos teisme buvimo, grąžina bylą pirmosios instancijos
teismui suinteresuoto asmens V. Č. pripažinimo neveiksnia klausimui,
įvertinant abu neveiksnumo nustatymo kriterijus, atsižvelgiant į asmens
pripažinimo neveiksniu, kaip išimtinio pobūdžio priemonės, taikymo principą ir
laikantis šios kategorijos bylų nagrinėjimui įstatyme nustatytų procesinių
reikalavimų, iš naujo išspręsti (CPK 360 straipsnis).
6. Bylos duomenimis, Kauno miesto apylinkės
teismas skundžiamu 2007 m. birželio 19 d. sprendimu pripažinęs V. Č.
neveiksnia, tos pačios dienos, t. y. 2007 m. birželio 19-osios,
nutartimi, vadovaudamasis CPK 505 straipsniu, pradėjo bylos dėl globos V. Č.
nustatymo ir globėjo paskyrimo nagrinėjimą. Šio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d.
nutartimi V. Č. nustatyta globa, jos globėja paskirta I. M. D.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 468 straipsnio
4 dalį teismo sprendimas pripažinti fizinį asmenį neveiksniu yra pagrindas
šiam asmeniui nustatyti globą. Taigi globos instituto (CK 3. 238 – 3. 247 straipsniai)
taikymas yra nulemtas įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl asmens pripažinimo
neveiksniu buvimo. Nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl konkretaus asmens
pripažinimo neveiksniu, negalimas ir globos šiam asmeniui nustatymas bei
globėjo jam paskyrimas. Darytina išvada, kad, teisėjų kolegijai konstatavus
pagrindą panaikinti žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus dėl V. Č.
pripažinimo neveiksnia ir nusprendus grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teismui, išnyko teisinis pagrindas, nurodytas CPK 468 straipsnio
4 dalyje, nustatyti V. Č. globą ir paskirti jos globėją.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno miesto apylinkės
teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nustatyta V. Č. globa,
įgyvendinama jos globėja paskirtos I. M. D. , pasibaigė (CPK 3 straipsnio
6 dalis, CK 1. 8 straipsnio 1 dalis, 3. 247 straipsnis).
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija neanalizuoja ir
nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, globos nustatymą ir globėjo
paskyrimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo klausimais, nes šių
argumentų nagrinėjimas teisiškai nereikšmingas šioje byloje peržiūrimų
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų dėl
suinteresuoto asmens V. Č. pripažinimo neveiksnia teisėtumo klausimui
išspręsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m.
birželio 19 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti
bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt