TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka
Darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimo terminai,
vieta ir tvarka

Iki DK
įsigaliojimo (2003 m. sausio 1 d. ) sudarytose darbo sutartyse
sulygtos darbo užmokesčio sąlygos, neatitinkančios naujų įstatymų ir kitų
norminių aktų nuostatų, savaime nepanaikinamos. DK įstatymuose ir jų
lydimuosiuose aktuose nustatyta darbo sutarties keitimo tvarka. Tokia tvarka nustatyta
DK XII skyriaus trečiajame skirsnyje, DK 139 straipsnio ir kitų norminių
aktų nuostatose.
Įsigaliojus DK
ir pasikeitus darbo sutarties sąlygų ir jų pakeitimo tvarkos reglamentavimui
darbdavys negali vienašališkai pakeisti pirmiau sudarytos darbo sutarties
sąlygų, tarp jų ir darbo apmokėjimo, išskyrus darbo sąlygų pakeitimą ypatingais
atvejais, taip pat prastovos atveju (DK 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas,
93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis, 95, 120, 121, 122 straipsniai).
DK 120 straipsnio
3 dalyje reglamentuojamas darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų
keitimas. Pagal šias nuostatas darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo
sąlygas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Tokio
sutikimo nereikia, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę
sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos
darbo apmokėjimas. Šiuo atveju buvo keičiamos švietimo darbuotojo
(priešmokyklinio ugdymo pedagogo) darbo apmokėjimo sąlygos dėl darbo
organizavimo pakeitimo, bet ir tokiais atvejais negalima buvo sumažinti darbo
sutartimi sulygto darbo užmokesčio be darbuotojo raštiško sutikimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
gegužės 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-265/2005).
DK 120 straipsnyje
reglamentuojamas darbo sutarties būtinųjų sąlygų, taip pat darbo apmokėjimo ir
kitų darbo sutarties sąlygų pakeitimas. Šio straipsnio 3 dalies nuostatos
reglamentuoja darbo apmokėjimo sąlygų, sulygtų darbo sutartyje, pakeitimą.
Kolektyvinės sutarties nuostatomis keičiamos visos įmonės ar tam tikros
kategorijos darbuotojų darbo apmokėjimas. Jose suteikiama teisė darbdaviui
keisti individualioje darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas be
darbuotojų raštiško sutikimo. Darbuotojo raštiškas sutikimas reikalingas tik
tuo atveju, jeigu dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo sumažėja to darbuotojo
darbo užmokestis, sulygtas darbo sutartyje, sudarytoje iki kolektyvinės
sutarties pakeitimo. G-a- dėl atskiro darbuotojo darbo užmokesčio sumažinimo
yra individualus darbo ginčas, nagrinėtinas DK trečiosios dalies devynioliktojo
skyriaus normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis byloje
Nr. 3K-3-317/2005).
DK neįtvirtinta
galimybės kompensuoti darbdaviui DK 220 straipsnyje ir Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1365
„Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo
tvarkos“ išvardytų, su darbuotojo tarnybine komandiruote vykdyti darbo
funkcijas susijusių išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-36/2006).
Darbo
užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį,
jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu
būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio
1, 2 dalys). Taigi, darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo
užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio
išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius,
t. y. priedus, priemokas ir pan. Vadovaujantis DK 186 straipsnio 2 dalimi
darytina išvada, kad darbo užmokestis apima ir premijas, kurios numatytos darbo
sutartyse už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kuriuos įvykdęs darbuotojas įgyja
subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys privalo ją išmokėti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-451/2006; Teismų praktika 26,
p. 125–131).
Darbo kodekso
2 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad Darbo kodekso
reglamentuojantiems santykiams taikomas teisingo apmokėjimo už darbą principas.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai faktiškai dirbo. Kad
ieškovai dirbo, neneigia ir atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius. Taigi pagal
įstatymą ieškovams atitinkamas atlyginimas už darbą turi būti sumokėtas ir jį
turi sumokėti įmonė, kurioje ieškovai dirbo. Ta aplinkybė, kad šalių sudarytos
darbo sutartys pripažintos negaliojančiomis, šiuo atveju neturi reikšmės, nes,
minėta, ieškovai dirbo ir už darbą turi būti atlyginta (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
balandžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-143/2007).
Kolegija
pažymi, kad abiem darbo sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui – yra
privalomos sąlygos, įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo
sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos
aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo
sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė
tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis. Ieškovės ir atsakovo 2005 m.
birželio 28 d. sudarytoje darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis,
kurį sudaro 1200 Lt pastovi mėnesinė alga ir iki 35 proc. pastovios
atlyginimo dalies dydžio kintamoji dalis. Darbo sutartyje kintamosios dalies
konkretaus dydžio apskaičiavimas nesusietas su konkrečiu įmonės administracijos
aktu, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad 2005 m. vasario 1 d.
Atlyginimo kintamosios dalies išmokėjimo nuostatai yra neatskiriama darbo
sutarties dalis. Ieškovė nenurodė, o bylą nagrinėję teismai nenustatė tokių
aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teismams spręsti, kad darbo sutarties
pasirašymo metu šalys turėjo kitokių ketinimų ir siekė susitarti dėl kitokių
sąlygų, nei įformino sutartyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai byloje
nustatė, jog, 2005 m. birželio 28 d. pakeičiant darbo sutartį,
ieškovės darbo apmokėjimas buvo pagerintas ne tik nustatant kintamąjį priedą,
bet ir 20 proc. padidinant pastoviąją atlyginimo dalį, t. y. toks
sutarties pakeitimas atitiko ieškovės interesus net ir nevertinant ginčo
sąlygos dėl kintamosios atlyginimo dalies.
DK
120 straipsnyje reglamentuojamos darbo sutarties sąlygų pakeitimas, o šio straipsnio
3 dalis – specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nurodytų DK 95 straipsnio
3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio 1 dalį, sistemiškai
aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių,
reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, kolegija daro
išvadą, kad DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o
apie darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Taigi
darbdaviui keičiant darbo apmokėjimo sąlygas taip, kad nustatytosios darbo
sutartyje lieka nepažeistos, DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyti
reikalavimai netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-300/2007;
Teismų praktika 28, p. 84–89).
Atsižvelgiant
į bendrovės ir bendrovės vadovo teisinių santykių prigimtį, ieškovui jo
gaunamas atlyginimas galėjo būti nustatytas ne tik jam pradėjus eiti bendrovės
vadovo pareigas, bet ir vėliau, vadovui einant pareigas, kolegialaus bendrovės
valdymo organo nutarimu. Tai padaryta pirmiau nurodytu 2004 m. spalio 1 d.
nutarimu. Nagrinėjamam ginčui spręsti svarbi aplinkybė yra ta, kad remiantis
šiuo nutarimu ieškovui buvo mokamas didesnis 8200 Lt mėnesinis
atlyginimas, kartu buvo nustatytas ir papildomas darbo užmokestis,
priklausantis nuo metinių bendrovės veiklos rezultatų (premija, „bonusas“).
Pažymėtina, kad šis papildomas darbo užmokestis buvo susietas ne su vadovo
darbo trukme įmonėje, bet su bendrovės veiklos rezultatais, kurie tiesiogiai
priklauso nuo jo, kaip bendrovės vadovo, atliekamo darbo kokybės ir efektyvumo,
nes šis vienasmenis bendrovės valdymo organas veikia bendrovės vardu
vienvaldiškai, organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, užtikrina personalo
kompetenciją ir kvalifikaciją, įgyvendina bendrovės teisnumą ir veiksnumą (CK 2. 81 straipsnio 1 dalis, 2. 82 straipsnio 2, 3 dalys, Akcinių
bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalis, 37 straipsnio
1, 5–13 dalys). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apmokėjimo už
atliekamą darbą tvarkos nustatymas, atsižvelgiant į bendrovę ir jos vadovą
siejančių teisinių santykių ypatumus, neprieštaravo DK 186, 233 straipsnių nuostatoms.
Atsižvelgdama
į į bendrovės vadovo teisinio statuso ypatumus, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad, esant bendrovės valdybos nustatytai bendrovės vadovo apmokėjimo tvarkai,
pagal kurią premija bendrovės vadovui priklauso nuo metinių bendrovės veiklos
rezultatų, atleidžiant bendrovės vadovą netaikomas darbdaviui DK 141 straipsnio
1 dalyje nustatytas reikalavimas su darbuotoju atsiskaityti visiškai jo
atleidimo dieną, nes bendrovės vadovo darbo užmokesčio dalis, priklausanti nuo
bendrovės metinių darbo rezultatų, (premija) tampa žinoma tik įstatyme ir
bendrovės įstatuose nustatyta tvarka patvirtinus bendrovės finansinę atskaitomybę
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-422/2007).

Mokėjimas
už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų

DK 192 straipsnis,
reglamentuojantis darbo apmokėjimą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
aiškintinas ir taikytinas sistemiškai su DK 191 straipsniu,
reglamentuojančiu normalių darbo sąlygų užtikrinimą ir nurodančiu, kokios
sąlygos yra laikomos normaliomis darbo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-451/2006; Teismų praktika 26,
p. 125–131).

Mokėjimas už darbą
poilsio ir švenčių dienomis

DK 194 straipsnis
yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir
švenčių dienomis. Kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas
švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal DK 194 straipsnio nuostatas, DK 193 straipsnis
netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-451/2006;
Teismų praktika 26, p. 125–131).

Darbo apmokėjimas, kai
padidinamas darbų mastas

Tokiu atveju,
kai darbuotojui privalomos atlikti darbo funkcijos konkrečiai neįvardytos sudarytoje
darbo sutartyje, tačiau nurodytos darbdavio ir darbuotojo pasirašytame papildomame
dokumente, kuris neatskiriamas nuo darbo sutarties ir gali būti laikomas darbo
sutarties sudėtine dalimi, nėra pagrindo pripažinti, kad atlikdamas papildomame
dokumente nurodytas darbo funkcijas darbuotojas dirba papildomą darbą ir turi
teisę į papildomą apmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-368/2005).

Atostogų
apmokėjimas, piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas

DK
226 straipsnyje, kuris savo ruožtu yra ir blanketinė norma, įtvirtintas
draudimas daryti išskaitas iš išeitinių, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių
pagal įstatymus neišieškoma. Šios bylos atveju teismų konstatuota, kad
darbdavys su darbuotoju (atsakovas su ieškovu) neatsiskaitė nesumokėdamas
kompensacijos už dalį nepanaudotų kasmetinių atostogų. CK 739 straipsnyje
išvardytos pajamų rūšys (pinigų sumos), iš kurių negali būti išieškoma, o CK
6. 134 straipsnyje – atvejai, kada draudžiamas įskaitymas. P-inė
kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriskiriama nei prie sumų,
iš kurių būtų draudžiama išieškoti, nei prie atvejų, kada draudžiamas
įskaitymas. Tačiau, minėta, įskaitymas nepašalina darbdavio pareigos
atsiskaityti, atsirandančios DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Šioje byloje šalių tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymo klausimai
buvo sprendžiami netinkamai išsprendus ieškovui priklausančios sumokėti
kompensacijos už nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį dydžio klausimą, todėl ir
galutinis įskaitymo rezultatas nustatytas neteisingai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008).

Kompensacijos
tarnybinių komandiruočių atveju

Absoliutus
dienpinigių mokėjimo nutraukimas nėra galimas, nes darbdavio pareiga mokėti
dienpinigius į komandiruotę vykstančiam darbuotojui nustatyta įstatyme, sprendimas
nemokėti dienpinigių apskritai paneigtų dienpinigių institutą. Kita vertus,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konkrečioje byloje spręsdamas dienpinigių
darbuotojui priteisimo klausimą, yra nurodęs, kad darbdavio sprendimas nemokėti darbuotojui dienpinigių už faktiškai komandiruotėse
būtą laiką prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams, toks sprendimas neatitinka sąžiningo darbdavio
kriterijaus (žr. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo
22 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje A. R. v. UAB „Lietmedis“, byla Nr. 3K-3-182/2004, kat. 5. 3. 3;5. 7) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-415/2004).

Delspinigių
už pavėluotą darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų
mokėjimas

Delspinigių
nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą 1996 m.
vasario 20 d. įstatymas taikomas
skaičiuoti ir priteisti delspinigiams, kurie turi būti sumokami už pavėluotai
išmokamas darbuotojams sumas. Delspinigiai yra skaičiuojami už tą laiką, kol su
darbuotoju neatsiskaityta, bet ne vėliau, kaip iki darbo santykių įmonėje
pasibaigimo. Tai, kad darbo sutartis pasibaigė, neatima iš buvusio darbuotojo
teisės reikalauti delspinigių pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių
su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą 1996 m. vasario 20 d. įstatymą už tą laiką, kol su darbuotoju
nebuvo atsiskaityta ir dar galiojo darbo sutartis, laikantis ieškinio senaties
terminų.
R-alavimas
priteisti delspinigius yra papildomas reikalavimas. Pagrindinis reikalavimas
yra priteisti konkrečias su darbo santykiais susijusias išmokas (darbo
užmokestį, atlyginimo priedus ir kt. ). Darbdavys, gera valia išmokėdamas dalį
darbuotojui priklausančių išmokų, dėl konkretaus savarankiško reikalavimo
atnaujino ieškinio senaties terminą, nes atliko veiksmus, kurie rodo, jog jis
pripažino skolą (Civilinio kodekso 89 straipsnis). Pasibaigus pagrindinio
reikalavimo ieškinio senaties terminui, išnyksta teisė ir į papildomų reikalavimų
gynybą. Nutraukus ieškinio senaties termino eigą pagrindiniam reikalavimui,
gali būti atnaujinama senatis papildomam reikalavimui. Darbdavys pats neapskaičiavo
ir nesumokėjo delspinigių nuo nepriemokos sumos už visą pradelstą laiką. Tai
rodo, kad dėl delspinigių mokėjimo jis neatliko veiksmų, kurie nutrauktų
senaties eigą. Kartu dėl vėlesnio sumokėjimo buvo perkeltas prievolės įvykdymo
laikas. Tai sukelia teisines pasekmes. Pagrindinio reikalavimo patenkinimo
geruoju faktas nutraukia senaties terminą pagrindiniam reikalavimui ir sukuria
teisę reikalauti dalies delspinigių, kiek juos riboja senaties terminas,
taikomas papildomam reikalavimui, nors skolininkas delspinigių neapskaičiavo ir
kartu nesumokėjo. Šiuo atveju, kai galutinis atsiskaitymas su darbuotoju įvyko
1998 m. birželio 29 d. , reiškia, kad kartu tą dieną darbuotojui
atsirado teisė reikalauti delspinigių už pavėluotai sumokėtą sumą, apskaičiuotą
už šešis mėnesius (Civilinio kodekso 84 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Galutinio atsiskaitymo dieną nutrūko delspinigių skaičiavimas, nes buvo
įvykdyta prievolė. Darbuotojui dar šešis mėnesius išliko teisė reikalauti
delspinigių, tačiau dėl senaties termino eigos ieškovo galimybės gauti
delspinigius mažėjo, priklausomai nuo praleisto termino iki ieškinio pareiškimo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2001 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-175/2001).
Delspinigių
nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą
įstatymas taikomas delspinigiams, kurie turi būti sumokami už darbuotojams ne
dėl jų kaltės pavėluotai išmokamą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais
susijusias išmokas, skaičiuoti ir priteisti. Priklausanti išmokėti suma yra ta,
kurią darbuotojas turi teisę gauti pagal darbo sutartį, kolektyvinę sutartį ar
kitus teisės aktus. Delspinigiai yra skaičiuojami už laiką, kol darbuotojui
išmokamos pavėluotos išmokos, bet ne ilgiau, kaip iki darbo santykių su išmokas
pavėlavusiu išmokėti darbdaviu pasibaigimo. Esant delspinigių mokėjimo
sąlygoms, teisę gauti delspinigius darbuotojas turi ir tuo atveju, kai darbo
užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų dydis darbuotojui
palankia linkme nustatomas išnagrinėjus ginčą pagal jo ieškinį teisme.
Apygardos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, nurodytomis
nuostatomis nesivadovavo. Tai, kad darbo santykiai tarp šalių yra pasibaigę,
neatima iš ieškovo teisės gauti delspinigius už laikotarpį, kol šalis siejo
darbo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2001 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-679/2001).
Iš teismų
sprendimų šalintini motyvai, kad, esant nutrūkusiems šalių darbo santykiams,
negalima vadovautis Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų,
susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu. Toks aiškinimas
prieštarautų Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų
profesine liga laikinojo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies (1999 m.
lapkričio 11 d. įstatymo redakcija) tikslams ir eliminuotų taikymo
galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1088/2001).
Atsižvelgiant
į administracijos vadovo ir bendrovės santykių pobūdį bei šioje byloje
nagrinėjamą ginčą dėl ieškovo, kaip bendrovės administracijos vadovo, teisės į
delspinigius pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo
santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad
uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovui netaikomas Delspinigių nustatymo
už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas.
Atsakovo bendrovei dėl jos kaltės praleidus terminą piniginei prievolei
ieškovui, kaip administracijos vadovui, įvykdyti, atsakomybę už prievolės
pažeidimą šiuo atveju reglamentuoja 1964 m. CK 236 straipsnis
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-6/2003).
Išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai ieškovės prašomus
priteisti delspinigius nepagrįstai priskyrė prie išmokų, nesusijusių su darbo
santykiais, bei netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias
materialinės teisės normas. N-s, kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai,
Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą
mokėjimą įstatyme nustatyti delspinigiai yra sankcija darbdaviui, tačiau
pažymėtina, kad ši sankcija darbdaviui taikoma už teisės aktuose ar
kolektyvinėje sutartyje (jeigu jos nėra – darbo sutartyje) arba darbdavio nustatytu
laiku darbuotojui neišmokėtą darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais
susijusias išmokas, be to, šie delspinigiai mokami darbuotojo naudai. Taip pat
pažymėtina, kad dėl delspinigių mokėjimo sąlygų, darbuotojams palankesnių nei
nustatytos įstatyme, gali būti sulygstama kolektyvinėje sutartyje, o jeigu jos
nėra, – darbo sutartyje. Tokios kolektyvinės sutarties, o jeigu jos nėra, –
darbo sutarties sąlygos ją sudariusioms šalims yra privalomos. Jeigu darbo
santykių nebūtų arba nebūtų atitinkamų pagal darbo santykius darbuotojui
priklausančių išmokų mokėjimo terminų pažeidimo, tai su šiais delspinigiais
susijusios teisės ir pareigos asmenims iš viso neatsirastų. Taigi, darbuotojo
teisės gauti, o darbdavio pareigos mokėti šiuos delspinigius atsiradimas yra
visų pirma neatskiriamai susijęs su darbo santykiais. Dėl to ir delspinigiai už
darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą
mokėjimą yra tiesiogiai susiję su darbo santykiais ir pagal savo pobūdį
priskirtini prie išmokų, susijusių su darbo santykiais. Tai, kad pagal įstatymą
delspinigiai nustatyti už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą
mokėjimą, nesudaro pagrindo šiuos delspinigius pripažinti su darbo santykiais
nesusijusia išmoka ir juos priskirti CK reglamentuojamų santykių sferai. Darbo
teisėje ir civilinėje teisėje delspinigių institutai gali turėti savo ypatumų
ir skirtumų. Darbo teisėje šio instituto ypatumus lemia darbo sutarties, palyginus
su kitomis sutartimis, ypatumai bei nevienoda darbo sutarties šalių –
darbuotojo ir darbdavio – padėtis. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių
su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą paskirtis – ginti darbuotoją, kaip silpnesniąją
darbo sutarties šalį. Dėl to socialine prasme delspinigių instituto darbo
teisėje vienodas traktavimas su delspinigių institutu civilinėje teisėje būtų
neteisingas. Tokia išvada jokiu būdu neprieštarauja nuostatai, kad visų tapačių
teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos vienodai, nes
pažeistų teisių analogiškų gynimo būdų taikymą ar netaikymą lemia būtent
teisinių santykių tapatumas ar netapatumas. Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo
santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyti delspinigiai yra su darbo santykiais
susijusi išmoka, reikalavimui dėl šių delspinigių priteisimo ieškinio senaties
terminai nustatomi pagal darbo teisės normas. Šią bylą nagrinėję teismai, esant
atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, spręsdami ieškinio dėl
delspinigių priteisimo senaties termino klausimą, už laikotarpį iki 2000 m.
liepos 12 d. , t. y. iki Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo (toliau –
DGNĮ) įsigaliojimo, turėjo pagal įstatymo analogiją taikyti Darbo įstatymų
kodekso 242 straipsnio 2 dalį ir šioje normoje nustatytą vienerių
metų terminą, kuris pagal savo teisinę prigimtį yra ieškinio senaties terminas,
o už laikotarpį nuo 2000 m. liepos 12 d. – taikyti DGNĮ 10 straipsnio
4 dalį ir šioje normoje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
sausio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-128/2003; Teismų praktika
19, p. 58–64).
Apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas (kasatorius) nepraleido ieškinio
senaties termino reikalavimams priteisti delspinigius už pavėluotą darbo
užmokesčio mokėjimą, tačiau atsižvelgė į tai, kad delspinigių suma, palyginus
su priteistu darbo užmokesčiu, yra pernelyg didelė, todėl pritaikė įstatymą,
leidžiantį delspinigius sumažinti (CK 197 straipsnis, galiojęs iki 2001 m.
liepos 1 d. ) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. vasario 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-87/2003).
Darbo
užmokesčio mokėjimas yra piniginė prievolė. B- kokios piniginės prievolės
neatskiriama savybė yra palūkanos, kurios saugo kreditoriaus turtinius
interesus. Kai darbuotojui laiku neišmokamas darbo užmokestis, pradedami
skaičiuoti delspinigiai, nustatyti 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių
nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą
įstatyme. Dėl to šiuo atveju CK 6. 210, 6. 261 straipsniai netaikomi. Tačiau
šis Įstatymas taikomas tik tada, kai šalis sieja darbo santykiai. Kai darbo
santykiai nutrūksta, buvusių darbo sutarties šalių santykiams darbo teisė
nebetaikoma. Tokiais atvejais šalių turtiniams santykiams turi būti taikomos CK
normos, ginančios kreditoriaus turtinius interesus. Taigi piniginės prievolės
atveju buvę darbuotojai turi teisę reikalauti priteisti iš buvusio darbdavio
palūkanas pagal CK 6. 37 straipsnio 2 dalį. Atsisakymas tenkinti
tokius reikalavimus pažeistų lygybės įstatymui principą, o buvusių darbuotojų
turtiniai interesai būtų ginami menkiau negu kitų kreditorių (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo
24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-856/2003).
Delspinigių
nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo
2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės
pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios
išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Taigi, viena iš šio
įstatymo nustatytų delspinigių mokėjimo sąlygų yra darbuotojo kaltės dėl
atitinkamų išmokų pavėluoto išmokėjimo nebuvimas. Vadinasi, esant darbuotojo
kaltei dėl atitinkamų išmokų pavėluoto jam išmokėjimo, jo (darbuotojo) teisė
gauti ir darbdavio pareiga mokėti pagal minėtą įstatymą delspinigius
neatsiranda. Nagrinėjant darbuotojo reikalavimą priteisti delspinigius pagal
Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą
mokėjimą įstatymą, teismas, nustatęs darbo užmokesčio ar kitų su darbo
santykiais susijusių išmokų pavėluoto išmokėjimo faktą, kiekvienu atveju turi
aiškintis pavėluoto išmokėjimo priežastis ir svarstyti darbuotojo kaltės
klausimą, o teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje motyvuotai išdėstyti savo
išvadas dėl darbuotojo kaltės buvimo ar nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-151/2006).
Šioje byloje
teismai turėjo pagrindą taikyti Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų
darbe ar susirgus profesine liga laikinojo įstatymo 13 straipsnio 3 dalį
ir priteisti iš atsakovo Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo
santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyto dydžio delspinigius. Pagal
byloje esančius duomenis, ieškovė prašė teismo priteisti 5 proc. metines
palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2004 m.
lapkričio 29 d. iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo, tačiau šiame įstatyme
tokios galimybės nenustatyta, nes ieškovės reikalavimas priteisti patirtus
nuostolius yra kilęs iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių
santykių, kuriuos reglamentuoja CK
teisės normos. Be to, CPK 135 straipsnio, reglamentuojančio
ieškinio turinį, 1 dalies 2 punkte nustatyta pareiga ieškovui
nurodyti tik faktinį, bet ne teisinį pagrindą. Dėl to teismas, spręsdamas dėl
šio ieškovės reikalavimo, turėjo taikyti tinkamą teisės normą, nustatančią
sankciją darbdaviui, kai jis nemoka darbuotojui, patyrusiam žalą dėl nelaimingo
atsitikimo darbe, priklausančios netekto darbingumo kompensacijos. Delspinigių
nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl
darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo
santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami 0,06 proc.
priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną delspinigiai
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. kovo 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-112/2007).
Delspinigiams
iš darbo santykių išieškoti yra taikomas bendrasis DK 27 straipsnyje
nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, jeigu neturi būti taikomas
kitas darbo įstatymas, nustatantis
trumpesnį senaties terminą delspinigiams išieškoti (DK 27 straipsnio
2 dalis). Civilinis kodeksas nėra
darbo įstatymas, jo nuostatos dėl
netesybų taikomos tik papildomai ir tik tais klausimais, kurių Darbo
kodeksas nereglamentuoja. Darbo
kodekse nustatytas bendrasis ieškinio senaties
terminas, o trumpesni terminai gali būti nustatyti kituose darbo įstatymuose. Delspinigiai figūruoja darbo teisėje, jie yra nustatyti
pagal Darbo kodekso 207 ir 292 straipsnius.
N-s juose nenustatytas delspinigių senaties terminas, bet tai yra darbo
santykių, o ne tik civilinės teisės institutas. Civilinio
kodekso nuostatos dėl netesybų senaties termino neturi
būti taikomos, nes bendrasis senaties terminas nustatytas, trumpesnių senaties
terminų klausimas Darbo kodekse
reglamentuotas (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo
praktiką delspinigių ieškinio senaties terminas taikomas pagal atitinkamų
santykių metu galiojusius įstatymus – Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymą arba Darbo kodeksą, kuriuose nustatyta trejų
metų ieškinio senatis (žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-128/2003).
Trečiojo
asmens kasacinio skundo argumentai dėl delspinigių nepriteisimo yra teisiškai
nepagrįsti. Delspinigiai savo prigimtimi yra skirti kompensuoti nominalius, o
ne realius nuostolius (CK 6. 71 straipsnis). Nominalūs
nuotoliai – tai preziumuojami dėl pažeidimo (vėlavimo atsiskaityti) nuostoliai.
Jie priteisiami už sutarties pažeidimo faktą, o ne dėl realių nuostolių
padarymo. Įstatymo ar sutarties
nustatytas delspinigių dydis neįrodinėjamas. Darbo teisėje delspinigių
prigimtis ir paskirtis nesikeičia (DK 207, 292 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis
byloje Nr. 3K-3-152/2008).

Išskaitos
iš darbo užmokesčio ir jų dydžio apribojimas, draudimas daryti išskaitas

DK 226 straipsnyje,
kuris savo ruožtu yra ir blanketinė norma, įtvirtintas draudimas daryti
išskaitas iš išeitinių, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių pagal įstatymus
neišieškoma. Šios bylos atveju teismų konstatuota, kad darbdavys su darbuotoju
(atsakovas su ieškovu) neatsiskaitė nesumokėdamas kompensacijos už dalį
nepanaudotų kasmetinių atostogų. CPK 739 straipsnyje išvardytos pajamų
rūšys (pinigų sumos), iš kurių negali būti išieškoma, o CK 6. 134 straipsnyje
– atvejai, kada draudžiamas įskaitymas. P-inė kompensacija už nepanaudotas
kasmetines atostogas nepriskiriama nei prie sumų, iš kurių būtų draudžiama
išieškoti, nei prie atvejų, kada draudžiamas įskaitymas. Tačiau, minėta,
įskaitymas nepašalina darbdavio pareigos atsiskaityti, atsirandančios DK 141 straipsnio
3 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008).
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt