|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška M-erialinė atsakomybė M-erialinė atsakomybė M-erialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos S-bu nustatyti priežastinį ryšį tarp darbdavio veiksmų ir jo pareigos užtikrinti sveikas ir saugias darbo sąlygas įvykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo intereso prasme darbdavys, organizuodamas darbus, turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų. Kai ne visi saugos reikalavimai įvykdomi, turi būti vertinama, kiek jie objektyviai buvo žalos priežastis ir lėmė neigiamas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-450/2006). Bendrovės vadovui materialinė atsakomybė atsiranda pagal sąlygas, kurios nustatytos DK 246 straipsnyje, ABĮ 38 straipsnyje, CK 2. 87 straipsnyje ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat įmonės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose. M-erialinės darbuotojo atsakomybės taikymo ypatumas yra tas, kad sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija išvardytuose įstatymuose nenustatyta. Skolininko kaltės prezumpcija civilinėje atsakomybėje yra bendrojo sąžiningumo principo išimtis, todėl pagal analogiją netaikoma, o DK darbuotojo materialiąją atsakomybę reglamentuoja kaip taikomą už kaltą pažeidėjo veiką (DK 246 straipsnio 4 punktas). Bendrovės administracijos vadovo pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu (nerūpestingai, neatidžiai, neapdairiai, per daug rizikuojant sudarant sandorius) padaryti nuostoliai yra bendrovei padaryta žala kaip pagrindas jo materialinei atsakomybei. Ar sudarant arba vykdant sandorį yra padaryta žalos, sprendžiama pagal tai, kokia ir kokiomis sąnaudomis buvo numatyta gauti nauda ir kiek tai buvo pagrįsta. Padaryta žala gali būti konstatuota, jeigu įmonės lėšos išleidžiamos beverčiam turtui įsigyti ar jis neatperka išleidžiamų lėšų, nes dėl to pablogėja įmonės turtinė padėtis. Jeigu sudarytais sandoriais įgyjamos reikalavimo teisės ir užtikrinamas laidavimu reikalavimų patenkinimas, tai žalos padarymo faktui konstatuoti turi būti įvertinta reikalavimo teises perleidusių asmenų ir laiduotojo turtinė padėtis. Civilinės atsakomybės taikymo prasme šios nuostatos reiškia tai, kad administracijos vadovo veiksmai ir sprendimai sudarant ir vykdant sandorius (cesijos ir laidavimo sutartis) turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta nuostolių. Jos įpareigoja bendrovės vadovą veikti atidžiai ir rūpestingai, kad bendrovė nepatirtų nuostolių dėl nepateisinamos rizikos. Jeigu nuostolių patirta, t. y. jeigu būtų nustatyta, kad dėl sutarčių sudarymo už grynuosius pinigus įgytas bevertis turtas ar vėliau tapo bevertis, tai būtų pagrindas išvadai, kad bendrovės vadovo veiksmai yra neteisėti – pažeidžiantys jo teisinę pareigą veikti bendrovės naudai. Faktinę aplinkybę, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. pažeidė teisinę pareigą nedaryti bendrovei nuostolių, privalo įrodyti bendrovė (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-428/2008). Darbdavio neteisėtiems veiksmams ar neveikimui dėl darbuotojo žūties konstatuoti lemiamą reikšmę turi tai, ar darbdavys laikėsi teisinės pareigos, sudarydamas užtikrinančias darbuotojo saugumą sąlygas. Darbo kodekso 259 straipsnyje ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje darbdavio prievolė užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą apibrėžta kaip visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta. Darbuotojo teisė į saugias darbo sąlygas apima galimybę turėti saugią darbo aplinką tiek jo tiesioginių darbo pareigų atlikimo vietoje, tiek darbuotojui esant kitoje vietoje darbdavio pavedimu ar jo interesais. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar darbdavys buvo rūpestingas ir pakankamu lygiu užtikrino darbuotojų teisę į saugią aplinką, turi būti sprendžiama pagal individualias bylos aplinkybes. Trečiojo asmens veiksmai, buvę tiesioginė darbuotojo mirties priežastis, nėra šalinanti darbdavio atsakomybę sąlyga, jeigu šis savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu neapsaugojo darbuotojo nuo nelaimingo atsitikimo ir, nors ir netiesiogiai, taip prisidėjo prie įvykio atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-476/2008). Žalos, susijusios su darbuotojo sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar susirgimu profesine liga, atlyginimas CK 6. 291 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais išmokama laidojimo pašalpa įskaitoma į laidojimo išlaidas. Pagal šia normą į laidojimo išlaidas turėtų būti įskaitoma Lietuvos Respublikos įstatyme dėl paramos mirties atveju nustatyta laidojimo pašalpa (2000 m. gegužės 23 d. įstatymas Nr. VIII-1704). CK 6. 291 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normomis, todėl darytina išvada, kad būtent CK 6. 291 straipsnyje nurodytą laidojimo pašalpą įstatymų leidėjas sieja su žalos atlyginimu fizinio asmens mirties atveju, ir tai nėra laidojimo pašalpa, kuri išmokama pagal N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnį. Ši laidojimo pašalpa – lygi 100 vidutinių mėnesinių atlyginimų, nelaikytina socialinio draudimo išmoka, nes tai nėra žalos atlyginimas deliktinės atsakomybės prasme, o tai yra valstybės skiriama socialinė pašalpa mirus apdraustam asmeniui, kai valstybinio socialinio draudimo įmokas už jį moka jo darbdavys ir tokiam asmeniui žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe ir žuvusiojo šeima įgyja teisę į laidojimo pašalpą. Dėl to, atsižvelgiant į nurodytos laidojimo pašalpos prigimtį, ją išmokėjusi VSD įstaiga neįgyja regreso teisės dėl trečiojo asmens veikimo ar neveikimo (CK 6. 290 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1331/2002). N-s eismo įvykis, kurio metu žuvo ieškovės sutuoktinis A. G. , įvyko B-arusijos teritorijoje, tačiau atsakovą UAB „Eura“ ir žuvusįjį A. G. siejo darbo santykiai. Žala, padaryta esant darbo santykiams, atlyginama pagal specialiąsias teisės normas (1964 m. CK 499 straipsnis), o ne pagal bendrąsias žalos atlyginimo taisykles, nes šiuo atveju yra sprendžiamas ne bet kokio asmens, o darbdavio civilinės atsakomybės klausimas. Kadangi ieškovė ir atsakovas yra Lietuvos asmenys, tai, sprendžiant klausimą dėl UAB „Eura“ atsakomybei taikytinos teisės, Lietuvos Respublikos ir B-arusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 41 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes byla yra labiau susijusi su Lietuva (CK 1. 11 straipsnio 3 dalis). V- ta aplinkybė, kad įvykis, sukėlęs žalą, įvyko B-arusijoje, nėra pakankamas pagrindas ginčo santykiui taikyti B-arusijos teisę, nes abi ginčo šalys yra Lietuvos asmenys. Minėta Sutarties norma taikytina tik tais atvejais, kai prievolės atlyginti žalą šalys yra skirtingų valstybių asmenys. Dėl tų pačių argumentų šiuo atveju netaikytinas ir CK 1. 44 straipsnis. Taigi darytina išvada, kad įvykio, sukėlusio žalą, įvykimas B-arusijos teritorijoje nėra pakankama aplinkybė, leidžianti kvalifikuoti ginčo santykį kaip turintį užsienio elementą, dėl kurio šiam santykiui reikėtų taikyti užsienio teisę, reglamentuojančią žalos atlyginimo klausimus. Nagrinėjamoje byloje yra reikšminga tik B-arusijos Respublikos viešoji teisė, t. y. teisės normos, reglamentuojančios kelių eismą, nes, sprendžiant klausimą, ar buvo pažeistos kelių eismo taisyklės, šį klausimą būtina spręsti pagal avarijos vietoje, t. y. B-arusijos Respublikoje, galiojančias Kelių eismo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-640/2003). CK 6. 283 straipsnio 4 dalyje nustatyta šio straipsnio taikymo sritis. Jis taikomas, kai negalima taikyti 1999 m. gruodžio 23 d. N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo. Kadangi ieškovei padaryta turtinė žala dėl jos sužalojimo nelaimingo atsitikimo darbe metu 2001 m. rugpjūčio 31 d. yra atlyginama pagal 1999 m. gruodžio 23 d. įstatymą, šioje byloje svarstytinas tik neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Šis įstatymas neturtinei žalai atlyginti netaikomas, nes draudėjas pagal šį įstatymą dirbantįjį apdraudęs tik dėl turtinės žalos atlyginimo ryšium su nelaimingu atsitikimu darbe ir susirgimu profesine liga (2 straipsnis), o dėl neturtinės žalos atlyginimo darbuotojai nėra draudžiami. Dėl to neturtinė žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 250 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1049/2003). Taikant civilinę deliktinę atsakomybę, turi būti siekiama kompensuoti nukentėjusiojo turtinius praradimus, t. y. visiškai atlyginti jo turėtus nuostolius. Pagal CK 6. 283 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas sudaro nuostolius, padarytus sveikatos sužalojimu, t. y. nukentėjusiajam turi būti atlyginamos jo negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų buvusi sužalota. Šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. (CK 6. 283 straipsnio 4 dalis). Teismai nustatė, kad ieškovui profesinė liga išsivystė nuo 1973 metų dirbant įvairiose organizacijose kenksmingomis sveikatai sąlygomis. Tai patvirtina ir byloje esantys Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos dokumentai. Profesinė liga vystėsi ieškovui nuo tada, kai dar negaliojo Socialinio draudimo įstatymas ir jis nebuvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, taip pat jis dirbo kenksmingomis sveikatai sąlygomis ir kai jau galiojo minėtas įstatymas bei jis buvo apdraustas nurodyta draudimo rūšimi (t. y. nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. vasario 20 d. , kada buvo atleistas iš darbo). Dėl to ieškovo sveikatai padaryta žala dėl profesinio susirgimo už 50 procentų darbingumo netekimą turi būti atlyginta visiškai atsakingų už jos padarymą asmenų (CK 6. 263 straipsnio 2 dalis), atsižvelgiant į netekto darbingumo procentus, ieškovui dirbant įvairiose darbovietėse, kaip yra nustatyta ekspertizės aktu Nr. 187. Nuo 2000 m. sausio 1 d. draudžiant ieškovą (darbuotoją) nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga pagal Socialinio draudimo įstatymą iki 2001 m. vasario 20 d. , atsirado tik ribota draudiko atsakomybė mokėti apdraustajam netekto darbingumo kompensaciją, kuri šiuo atveju aiškiai nepadengia visos ieškovui padarytos žalos (tai rodo ir kasatoriaus padarytas apskaičiavimas remiantis Socialinio draudimo įstatymo nuostatomis), todėl ieškovui padarytos žalos dalį, kurios nepadengia atlyginimas pagal Socialinio draudimo įstatymą, turi atlyginti už žalą atsakingi asmenys, vadovaujantis bendraisiais žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju pagrindais. Pažymėtina, kad darbdavio atsakomybė yra deliktinė, o draudiko – sutartinė. Tokiu atveju turėjo būti nustatyta kiekvienam už žalą atsakingam asmeniui tenkanti žalos nedraudiminė dalis bei kokią žalos dalį turi atlyginti draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-1115/2003). Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčo teisinių santykių atsiradimo metu) 13 straipsnyje nustatyta, kad darbdavio pareiga yra užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais, 77 straipsnio 1 dalyje – kad darbdavys, kuris savo veikimu arba neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka, o šio straipsnio 2 dalyje – kad darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba darbdavio atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe <. . . > nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdavys negalėjo kontroliuoti, arba dėl atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės. Toks įstatyminis reglamentavimas įgalina padaryti išvadą, kad darbdavys, nesant įstatyme nustatytų jo atsakomybę eliminuojančių sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka atsako ir už dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris nepripažintas draudiminiu įvykiu, atsiradusią žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2005 m. birželio 13 d. nutarimas byloje Nr. 3K-P-276/2005; Teismų praktika 24, p. 83–91). Atsižvelgiant į darbdavio turimą pareigą kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi saugos darbe reikalavimų aprūpinti darbuotojus saugiais įrengimais (ŽSDĮ 28 straipsnio 4, 5 punktai) ir bylos duomenis, negalima sutikti su kasatoriaus teiginiais apie pareigos rūpintis eksploatuojamo automobilio technine būkle priskyrimą vien tik nukentėjusiam K. P. S. , kasatoriaus negalėjimą žinoti apie automobilio techninę būklę. Esant atsakovo kaltei, nukentėjusiojo didelis neatsargumas šios bylos atveju neeliminuoja atsakovo atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-467/2005). Pagal CK 6. 283 straipsnio 2 dalį už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti negautas pajamas, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi jo vidutiniu darbo užmokesčiu, apskaičiuotu paskutinėje darbovietėje, kurioje jis dirbo traktorininku. Dėl to vadovautis Statistikos departamento duomenimis apie vidutinį ne traktorininko profesijos darbo užmokestį, buvusį 2002 metais šalies ūkyje, nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis Nr. 3K-3-100/2006). Žala fiziniam asmeniui dėl profesinio susirgimo atsiranda iš delikto. Iš įstatymo ar šios prievolės esmės neišplaukia, kad žalos atlyginimą turėtų mokėti tik pats skolininkas, todėl kreditorius privalo priimti įvykdymą, kurį už skolininką pasiūlo trečiasis asmuo. Žala dėl profesinio susirgimo daroma nuo susirgimo momento, o ji paaiškėja nuo tada, kai profesinis susirgimas konstatuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Teisė į žalos, padarytos fizinio asmens sveikatai dėl profesinio susirgimo, atlyginimą atsiranda nuo profesinio susirgimo konstatavimo teisės aktų nustatyta tvarka momento, o už šią žalą yra atsakingi tie asmenys, kurie kaltais neteisėtais veiksmais – saugių ir sveikų darbo sąlygų neužtikrinimu, nulėmusiu profesinį susirgimą ar sudariusiu jam sąlygas – ją padarė. Jų pareiga atlyginti žalą atsiranda nuo darbingumo netekimo fiziniam asmeniui nustatymo dienos. Teisės į žalos atlyginimą atsiradimui neturi reikšmės, ar teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dieną sužalotasis asmuo yra susijęs darbo santykiais su kaltus neteisėtus veiksmus atlikusiu asmeniu. Teisinės reikšmės turi tai, ar nukentėjusysis iš karto reikalauja žalos atlyginimo. Jeigu nukentėjusysis iš karto nereikalauja žalos, tai nėra šios prievolės pasibaigimo pagrindas. Jeigu asmuo kreipiasi dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo jos padarymo dienos, tai žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos (1964 m. CK 507 straipsnis, CK 6. 288 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2006). Teisėjų kolegija sutinka, kad kai yra regresinė prievolė, turi būti atlyginama žalai padengti sumokėta suma ir priteistinos žalos dydis nustatomas pagal tai, kiek žalos atlyginimo yra sumokėjęs asmuo ir kiek tokio dydžio priteisimo neriboja įstatymas. DK 257 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tiek CK 6. 280 straipsnio 1 dalyje, tiek DK 257 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos nereiškia, jog regreso tvarka reikalaujama žalos atlyginimo suma negali būti ginčijama ar peržiūrima tais atvejais, kai atlygintinos žalos dydį regredentas ir nukentėjęs trečiasis asmuo nustatė tarpusavio susitarimu, nes dalis žalos gali būti atsiradusi ne dėl to asmens, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, o dėl kitų asmenų, be to, dėl žalos atsiradimo gali būti visa ar dalinė paties regredento kaltė. Taigi tokiu atveju asmuo, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, turi teisę ginčyti atgręžtinio reikalavimo tvarka prašomos priteisti iš jo žalos dydį, be to, jis turi teisę įrodinėti aplinkybes, dėl kurių atlygintinos žalos dydis gali būti teismo mažinamas (CK 6. 251 straipsnio 2 dalis, 6. 282 straipsnis; DK 257 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-210/2007). N-s teismai nurodė, kad išvados grindžiamos prima facie laikomo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akto duomenų pagrindu, tačiau aplinkybėms, nurodytoms šiame oficialiajame rašytiniame įrodyme, nepagrįstai nesuteikė didesnės įrodomosios galios (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismai, teigdami, kad dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo A. M. , nėra atsakovo (darbdavio) kaltės, netinkamai vertino tą aplinkybę, jog viena iš nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių, susijusių su darbų saugos norminių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu, akte įvardytas Stoties tvarkdario pareiginių nuostatų 2. 2. 11 punkto, kuriame nustatyta darbdavio pareiga kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbų saugos instrukcijų bei taisyklių reikalavimų, pažeidimas; teismai sprendė, kad bylos duomenimis nepatvirtintas faktas, jog darbdavys būtų pažeidęs darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų vykdymo kontrolę, nurodytas pažeidimas įrašytas prevencijos tikslu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, taikytinos ir CK 6. 270 straipsnio nuostatos; darbdaviui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, keliami didesni reikalavimai sugebėjimui sudaryti saugias darbo sąlygas, atsižvelgiant į jo veiklos, susijusios su didesniu pavojumi aplinkiniams, pobūdį; darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais taip pat išplaukia iš Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo, DK normų reikalavimų; darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais (DK 229, 264 straipsniai); darbdavys taip pat privalo imtis veiksmingų priemonių, kai nepaisoma nustatytų reikalavimų. Vadinasi, esant byloje duomenų apie didelio laipsnio darbuotojo girtumą (M-o R-erio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2005 m. lapkričio 17 d. pranešimas), yra pagrindas teigti, kad alkoholis buvo vartojamas tam tikrą laiką ir kad to nebuvo galima nepastebėti, jeigu darbdavys būtų tinkamai vykdęs jam nustatytas pirmiau nurodytas pareigas. Bylą nagrinėję teismai turėjo tirti ir vertinti, ar nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir surinkti įrodymai suponavo išvadą, kad nėra atsakovo kaltės dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo A. M. , spręsti priežastinio ryšio, kaip atsakomybės sąlygos, buvimo klausimą, atsižvelgiant į visus veiksnius, lėmusius nelaimingą atsitikimą, taip pat ir dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, taip pat dėl galimybių atleisti darbdavį nuo atsakomybės. Pagal CK 6. 282 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą didelis nukentėjusiojo neatsargumas pripažįstamas pagrindu žalos atlyginimui sumažinti arba visiškai atsisakyti ją atlyginti; nurodyto straipsnio 2 dalies norma yra bendrosios CK 6. 282 straipsnio 1 dalies išimtis, nustatanti, kad į nukentėjusio asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, jeigu asmens, pavyzdžiui, darbdavio, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, atsakomybė yra be kaltės, tai ieškinys dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo gali būti atmestas CK 6. 282 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (dėl nukentėjusiojo kaltės) tik tada, kai padaroma išvada, jog žalos atsiradimo svarbiausia priežastis yra kalti nukentėjusiojo veiksmai. Tačiau kai nelaimingo atsitikimo darbe metu atimama gyvybė darbuotojui, kuris darbo vietoje nukentėjo nuo darbdavio valdomo didesnio pavojaus šaltinio, tai darbdavio kaltė (nesugebėjimas užtikrinti kontrolės, kad darbo vietoje nebūtų vartojamas alkoholis ir kad nuo alkoholio apsvaigęs darbuotojas jo ir kitų asmenų saugumo užtikrinimui būtų nušalintas nuo darbo), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas visiškai atleisti darbdavį nuo atsakomybės CK 6. 282 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-130/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad visiškas žalos atlyginimas reiškia, jog nukentėjęs darbuotojas turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi, jei nebūtų padaryta žala. Negalima reikalauti atlyginti daugiau, nei buvo padaryta žalos. Dėl to atlyginant žalą būtina įvertinti, kad ją atlyginus darbuotojas neatsidurtų geresnėje padėtyje nei ta, kuri buvo iki žalos padarymo. CK 6. 283 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, 2 dalyje nustatyta, kad nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-129/2008). N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas Pagal N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 ir 29 straipsnių nuostatas apdraustasis asmuo įgyja teisę į draudimo išmokas nuo draudimo įvykio, kuris apibrėžiamas kaip profesinės ligos nustatymo diena. N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnis nereglamentuoja profesinės ligos nustatymo dienos. Jame nustatyta, nuo kada turi būti mokamos draudimo išmokos. Ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad profesinė liga, kaip draudimo įvykis, yra ligos nustatymo momentas. Nurodytoje normoje profesinės ligos nustatymo diena, nors ir vadinama draudimo įvykiu, tačiau kaip įvykis reikšmingas tiek, kad tai yra teisiškai reikšminga data – pradžia mokėti draudimo išmokas. Pagal N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą darbdavys apdraudžia darbuotojus nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, mokėdamas už juos valstybinio socialinio draudimo įmokas. Įmokų mokėjimas reiškia, kad įstatymo pagrindu draudėjas (darbdavys) sudaro draudimo sutartį su draudiku (įmokas administruojančiu asmeniu) apdraustojo (darbuotojo) naudai. V-a vertus, tai reiškia apdraustojo interesų apsaugą, nes darbuotojui atlyginama padaryta žala. Kita vertus, tai reiškia draudimo apsaugos suteikimą darbdaviui. Jis, mokėdamas draudimo įmokas, t. y. sutarties galiojimo ir vykdymo laiku, pagrįstai tikisi, kad tuo metu žalos padarymo rizika yra padengiama draudiko įsipareigojimu apmokėti apdraustojo darbuotojo nuostolius dėl profesinės ligos iš sukauptų draudimo lėšų. Asmens teisė į draudimo išmokas dėl profesinės ligos siejama su asmeniui darbe daroma fizine žala. Profesinės ligos nustatymo data tėra jau egzistuojančios fizinės žalos užfiksavimo momentas, todėl neteisinga ir nepagrįsta jį vertinti kaip draudimo įvykio faktą. Juridinis faktas, sudarantis pagrindą atlyginti žalai, yra pats sveikatos pakenkimas, kaip fizinė žala. Žalos atsiradimo rizika draudimo sutarties galiojimo metu (draudimo įmokų mokėjimo laiku) padengta draudiko įsipareigojimu, todėl teisinga draudimo išmokas susieti su apdraudimo faktu fizinės žalos darymo metu, o ne jos nustatymo momentu. Dėl draudimo santykių pasibaigimo nebūtų pagrindo išvadai, kad pasibaigė draudiko prievolė teikti draudimo apsaugą buvusiam apdraustajam ir buvusiam draudėjui, jeigu prievolė atsirado iš draudimo sutarties galiojimo laikotarpio. Iki N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo darbdavys nebuvo apdraudęs žalos atsiradimo rizikos ir yra atsakingas už žalą, nors jos pasekmės užfiksuotos vėliau. Draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką atsirado iš to fakto, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. galiojant N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui ir darbdaviui vykdant darbuotojo draudimą, atsitiko draudimo įvykis – draudimo periodo metu darbuotojui buvo daroma žala sveikatai dėl profesinės ligos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1737/2002). Kada darbdavys tikslu turėti draudiminę apsaugą žalos padarymo atveju apdraudžia darbuotojus nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu ir moka tikslines įmokas draudimo apsaugai garantuoti, draudimo išmokų regresinis išieškojimas iš draudimo įmokas mokėjusio darbdavio neturi įstatyminio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2003). Vyriausybės 1999 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl profesinių ligų nustatymo“ patvirtintų Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų 20 punkte nustatyta, kad ginčytinus klausimus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendžia Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija, kurios narius tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi CDMEK išvadomis, nes spręsti ginčytinus klausimus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, pavesta tik šios komisijos kompetencijai. Teismo padarytos išvados apie faktines bylos aplinkybes sprendime motyvuotos CPK 57 straipsnio 3 dalyje išvardytais įrodymais, gautais CPK normų nustatyta tvarka. Teismo sprendimas apie profesinės ligos buvimą ar nebuvimą paprastai pagrindžiamas specialiomis įrodinėjimo priemonėmis – ekspertų išvadomis, nes tokios ligos buvimui ar nebuvimui konstatuoti reikalingos specialios medicininės žinios, todėl šio svarbaus fakto buvimas ar nebuvimas liudytojų parodymais neįrodinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-627/2003). CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį turi būti taikomos, kai žala padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Tai yra bendro pobūdžio taisyklė, kuri taikoma, jei konkretaus delikto atveju CK normos nėra nustačiusios kitos taisyklės. Deliktinę atsakomybę dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo reguliuoja CK 6. 283 straipsnis, kurio 4 dalyje nurodyta šio straipsnio taikymo sritis. CK nurodytos žalos atlyginimo dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo nuostatos taikomos tada, kai negalima taikyti N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo. N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas įsigaliojo 2000 m. sausio 1 d. ir pagal jį kompensuojamos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos prarastos pajamos asmenims, apdraustiems šios rūšies draudimu (N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Kompensacijos mokėjimo pagrindas yra draudiminis įvykis. Išmokoms pagal šį įstatymą mokėti turi būti nustatyta: 1) nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga faktas; 2) nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga pripažinimo draudiminiu įvykiu faktas. Šis įstatymas taikomas draudiminiams įvykiams, įvykusiems įstatymui įsigaliojus, t. y. nuo 2000 m. sausio 1 d. , ir asmenims, apdraustiems pagal šį įstatymą. Jeigu šių abiejų sąlygų nėra, tai N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas netaikomas kompensacijoms mokėti. Kartu pabrėžtina, kad N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme yra nuostatos, kokios teisės normos taikytinos žalai atlyginti dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo nelaimingo atsitikimo darbe metu ar dėl susirgimo profesine liga, nes 36 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad atsiradusi žala dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykusių nelaimingų atsitikimų ir susirgimų profesine liga atlyginama pagal Laikinąjį įstatymą. Tai reiškia, kad netaikomos CK nuostatos dėl žalos atlyginimo už fizinio asmens sveikatos sužalojimą, bet taikomas specialusis įstatymas. Ši įstatymo 36 straipsnio 3 dalies nuostata atitinka CK 6. 283 straipsnio 4 dalies nurodymą dėl minėtos CK normos taikymo srities. Kasaciniame skunde iškeltas klausimas dėl N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo ir Laikinojo įstatymo taikymo žalos atlyginimui, kuri padaryta neteisėtais veiksmais iki CK įsigaliojimo, atsirado po CK įsigaliojimo. Laikinojo įstatymo 23 straipsnio nuostatos dėl šio įstatymo taikymo nebuvo aiškios ir nuoseklios, bet teismų praktika Civilinio kodekso, N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo ir Laikinojo įstatymo nuostatas aiškino ir taikė taip, kad fizinio asmens dėl sveikatos sužalojimo patirta žala dėl profesinio susirgimo valstybinėje įmonėje iki įmonės privatizavimo atlyginama pagal Laikinojo įstatymo 18(1) straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas valstybės, o mokėjimo prievolę vykdo įstatymu paskirti asmenys (savivaldybės, šiuo metu – SODRA). Žala atlyginama taikant Laikinąjį įstatymą, vadovaujantis profesinės ligos nustatymo faktu. Taikant Laikinojo įstatymo nuostatas yra mokamas žalos atlyginimas, o ne draudimo išmoka, todėl pakanka nustatyti profesinę ligą, bet jos nereikia pripažinti draudiminiu įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-732/2003). Drausdamasis socialiniu draudimu nukentėjusysis esant neterminuotam viso ar dalies darbingumo netekimui turi būti garantuotas dėl adekvataus periodinės netekto darbingumo kompensacijos dydžio išmokėjimo. Tai reiškia, kad tiek tas VSDF valdybos teritorinio skyriaus sprendimas, kuriuo atsisakoma mokėti sveikatos žalos atlyginimą, tiek sprendimas, kuriuo nusprendžiama išmokėti asmeniui jo netenkinančias žalos atlyginimo sumas, gali būti skundžiami 1997 m. rugsėjo 15 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 997 8 punkto nustatyta tvarka. Šio poįstatyminio norminio akto norma nurodo dvi institucijas, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą bei teismą, kurios nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų žalos atlyginimo klausimais teisėtumo, jų pagrįstumo. Asmeniui kreipiantis į kurią nors iš nurodytų institucijų su skundu įstatyme nenustatyta vienos iš šių dviejų institucijų pirmenybės nagrinėti kilusį ginčą. 1997 m. rugsėjo 15 d. Vyriausybės nutarimas, įvardydamas tokio pobūdžio ginčų sprendimų institucijas, suteikė joms atitinkamus įgalinimus, tačiau dėl to įstatymai neįpareigoja konkretaus asmens kreiptis pirmiau į viešojo administravimo subjektą, t. y. VSDFV valdybą, o tik po to į teismą. Šiame poįstatyminiame akte nenustatyta išankstinės ikiteisminės kilusių ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl teismas esant suinteresuoto asmens skundui neprivalo a priori nustatyti, ar asmuo anksčiau buvo apskundęs VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą valdybai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-820/2003). Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga civilinius teisinius santykius šiuo metu reglamentuoja 2000 m. CK, 1999 m. gruodžio 23 d. N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas bei 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas. Derinant šių įstatymų teisės normas buvo siekiama ginti nukentėjusių asmenų, patyrusių nelaimingą atsitikimą darbe ar susirgusių profesine liga, civilines teises. Atsižvelgus į pasikeitusius ekonominius santykius (ekonominę sistemą) buvo nustatyta, kad kai kuriais atvejais prievolę atlyginti tokiems nukentėjusiesiems žalą perima valstybė. Derinant šiuos įstatymus tarpusavyje buvo nustatytos įstatymų galiojimo nuostatos, viena iš jų – Laikinojo įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl susirgimų profesine liga, nustatyta tvarka pripažintų profesinėmis ligomis nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d. tiems nukentėjusiesiems, kurie nebuvo apdrausti pagal N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas. Šiame įstatymo straipsnyje nustatant terminą 2001 m. liepos 1 d. iki kurio pripažinus susirgimą profesine liga būtų taikomos šio įstatymo nuostatos buvo atsižvelgiama į tai, kad po 2001 m. liepos 1 d. šiuos civilinius teisinius santykius reglamentuos įsigaliojusios naujojo CK nuostatos. Kaip nurodoma kasaciniame skunde, CK 6. 289 straipsnyje pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kada žalos atlyginimas pereina valstybei – tik kai likviduojama valstybės įmonė ir įstaiga, tuo tarpu pagal Laikinojo įstatymo 181 straipsnio nuostatas tokia prievolė valstybei buvo nustatyta platesnei asmenų kategorijai – kai įmonei iškelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedūra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės išieškoti nukentėjusiesiems teismo priteistą žalos atlyginimą ir kt. , o po 2002 m. spalio 8 d. Laikinojo įstatymo 2, 12, 181, 20, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. ) ir tais atvejais, kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, dirbdami buvusiose valstybinėse įmonėse ir buvusiose žemės ūkio įmonėse (kolūkiuose, valstybiniuose ūkiuose iki jų privatizavimo). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, Laikinojo įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytas terminas, po kurio pasibaigimo (2001 m. liepos 1 d. ) pripažinus susirgimą profesine liga nebūtų taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, atsižvelgiant į siauresnį sąrašą atvejų, kai žalos atlyginimas pereina valstybei pagal CK nuostatas, iš esmės numatė teisinę nelygybę tarp dviejų kategorijų asmenų (tiems, kuriems profesinė liga diagnozuota iki 2001 m. liepos 1 d ir po šio termino). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks šių kategorijų asmenų skirtingos teisinės padėties nustatymas nėra pateisinamas ir pažeidžia lygiateisiškumo principą (CK 1. 2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-846/2003). Ieškovė ieškinį pareiškė CK 6. 283 straipsnio pagrindu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo buvo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Ši norma taikoma tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka (CK 6. 283 straipsnio 4 dalis). Jeigu nukentėjusysis, apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, buvo sužalotas dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar neteko dalies ar viso darbingumo dėl profesinės ligos, jam yra skiriama viena iš išmokų, nurodytų N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. CK 6. 263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Taigi šioje normoje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, išreiškiantis civilinės atsakomybės kompensavimo funkcijos esmę: taikant civilinę atsakomybę, siekiama kompensuoti nukentėjusiojo turtinius praradimus, siekiama grąžinti nukentėjusįjį į tokią turtinę padėtį, kokia būtų nepadarius žalos. Tokiais atvejais, kai paskirta socialinio draudimo išmoka nevisiškai padengia atsiradusią žalą, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu, likusią žalos dalį turi atlyginti už žalą atsakingas asmuo bendraisiais pagrindais. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnyje išvardytos socialinio draudimo išmokos. Tai – Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme bei N-arbo socialinio draudimo įstatyme numatytos išmokos. Visos šios išmokos, sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju mokamos nukentėjusiajam, kurio sveikata ar gyvybė buvo apdrausta privalomuoju socialiniu draudimu, yra įskaitomos į atlygintiną žalą (CK 6. 290 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-103/2005). Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas gali būti taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 2000 m. sausio 1 d. , ir netaikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių po 1999 m. gruodžio 31 d. Darbdavys, nesant įstatyme nustatytų jo atsakomybę eliminuojančių sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka atsako už dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris nepripažintas draudiminiu įvykiu, atsiradusią žalą. CK tiesiogiai nesieja žalos atlyginimo su draudiminiais ar nedraudiminiais įvykiais, numatytais N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. Dėl to CK 6. 284 straipsnį ir jo 4 dalį aiškinant sistemiškai darytina išvada, kad šis CK straipsnis gali būti taikomas ir tais atvejais, kai, esant nustatytoms darbdavio atsakomybės sąlygoms, nukentėjęs asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nelaimingas atsitikimas darbe nepripažintas draudiminiu įvykiu (CK 6. 284 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2005 m. birželio 13 d. nutarimas byloje Nr. 3K-P-276/2005; Teismų praktika 24, p. 83–91). Teismai, vertindami savanoriškojo draudimo sutartį dėl nelaimingo atsitikimo darbe, turi atkreipti dėmesį į tai, ar draudėjas–darbdavys, apdrausdamas savo darbuotojus, teisingai paskyrė draudimo išmokos gavėją. Nustačius, kad draudimo išmokų gavėjas paskirtas neteisėtai, pripažįstama, kad draudėjas nepaskyrė naudos gavėjo, todėl, mirus apdraustajam, draudimo išmoka išmokama pagal paveldėjimo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-27/2006; Teismų praktika 25; p. 63–70). Draudimo liudijime kaip naudos gavėją atsakovas įvardijo save, tačiau remiantis Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalimi gyvybės draudimo sutartis asmens, kuris nėra apdraustasis, naudai gali būti sudaryta tik gavus apdraustojo raštišką sutikimą. Kadangi byloje nustatyta, kad tokio apdraustojo (V. G. ) raštiško sutikimo nebuvo, laikomasi Draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad gyvybės draudimo sutartis yra sudaryta asmens, kurio gyvybė draudžiama (apdraustojo), naudai, o draudimo sutarties sąlyga, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekinė ir negalioja (CK 1. 80 straipsnio 1 dalis, 6. 154 straipsnio 2 dalis, 6. 157 straipsnis). CK 6. 290 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio taisyklė, pagal kurią savanoriškojo draudimo pagrindu gautos išmokos į atlygintinos žalos dydį neįskaitomos. Pažymėtina ir tai, kad šios normos taikymui nereikšminga, ar draudėjas ir apdraustasis yra tas pats asmuo, ar skirtingi, kaip yra šiuo atveju. CK 6. 290 straipsnio 2 dalies taikymui reikšminga tik draudimo forma (CK 6. 988 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-482/2007). Darbuotojui padarytos neturtinės žalos atlyginimas Darbuotojui padarytos neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymas laiko atžvilgiu CK 6. 283 straipsnio 4 dalyje nurodyta šio straipsnio taikymo sritis. Jis taikomas, kai negalima taikyti 1999 m. gruodžio 23 d. N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo. Kadangi ieškovei padaryta turtinė žala dėl jos sužalojimo nelaimingo atsitikimo darbe metu 2001 m. rugpjūčio 31 d. yra atlyginama pagal 1999 m. gruodžio 23 d. įstatymą, šioje byloje svarstytinas tik neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Šis įstatymas neturtinei žalai atlyginti netaikomas, nes draudėjas pagal šį įstatymą dirbantįjį apdraudęs tik dėl turtinės žalos atlyginimo ryšium su nelaimingu atsitikimu darbe ir susirgimu profesine liga (2 straipsnis), o dėl neturtinės žalos atlyginimo darbuotojai nėra draudžiami. Dėl to neturtinė žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 250 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1049/2003). Darbdavio atsakomybės už neturtinę žalą sąlygos Teisė į garbę ir orumą gali būti ginama, jeigu, paskleidžiant apie asmenį tam tikrą informaciją, šios asmeninės neturtinės vertybės buvo pažeistos. Teisė į garbę ir orumą nėra absoliuti teisė, todėl, sprendžiant, ar ši teisė, darbdaviui vykdant savo funkcijas, nepažeista, būtina atriboti šių asmeninių neturtinių vertybių pažeidimą nuo darbdavio teisės vertinti darbuotojo darbines, dalykines asmens savybes, darbo rezultatus, įgyvendinimo. Darbdavys turi teisę vertinti darbuotoją pagal jo dalykines savybes, darbo rezultatus, tikrinti, ar darbuotojas laikosi darbo sutartimi pavestų pareigų, nes už tai mokamas atlyginimas. Iš atsakovo darbuotojų 2000 m. rugpjūčio 21 d. ir 2000 m. spalio 10 d. surašytų aktų turinio matyti, kad atsakovo darbuotojai, neturėdami tikslo įžeisti ieškovo garbės ir orumo, pagal savo sugebėjimus užfiksavo, kad pirmuoju atveju ieškovas, nesuderinęs su darbdaviu, darbo metu su kitais darbuotojais svarstė būsimos kolektyvinės darbo sutarties sąlygas, o antruoju atveju buvo patikrinta, kaip ieškovas laikosi darbo drausmės. Minėtų faktų užfiksavimas aktuose, jų perskaitymas sargų susirinkimuose nelaikytinas ieškovo asmeninių neturtinių teisių pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-498/2004). Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1. 1 straipsnio 3 dalis, 6. 250 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005m. kovo 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-164/2005). Pagal CK 6. 250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. DK 250 straipsnio formuluotė leidžia išskirti gana daug atvejų, kai tiek darbdaviui, tiek darbuotojui gali būti atlyginama neturtinė žala. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz. , kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan. Kolegijos nuomone, sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnioji teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresniajai darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo, atleidžiant darbuotoją iš darbo, parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Tai ypač svarbu ir dėl to, kad šiandien asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio darbuotojui priemonėmis, kaip atleidimas iš darbo be įspėjimo už darbo drausmės ar kitus darbo veiklos pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 sausio 4d. nutartis byloje Nr. 3K-3-10/2006; Teismų praktika 25, p. 54–63). DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Ši norma blanketinė, nes nukreipia į Civilinį kodeksą, kurio 6. 250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikalstamų veiksmų asmens sveikatai arba dėl asmens gyvybės atėmimo. Tokiu atveju reikia pagrįsti reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį. Šią žalą darbdavys turi atlyginti pagal CK 6. 284 straipsnio nuostatas nepriklausomai nuo to, ar asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, nes N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo. Teismai netinkamai taikė CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir nepagrįstai sprendė, kad negalima išnagrinėti mirusiojo įpėdinių reikalavimo priteisti neturtinę žalą iš darbdavio, kol neišnagrinėta baudžiamoji byla dėl nelaimingo atsitikimo darbe, nors mirusio darbuotojo įpėdinių reikalavimo darbdaviui patenkinimas nepriklauso nuo konkretaus jo darbuotojo kaltumo nustatymo baudžiamojoje byloje. Šie faktai reikšmingi, kai darbdavys regreso tvarka reikalauja atlyginimo iš kalto darbuotojo (DK 254, 255 straipsniai). Tais atvejais, kai atlyginti neturtinę žalą darbdavio reikalauja darbe žuvusio asmens darbuotojo įpėdiniai ir išlaikytiniai, baudžiamasis tyrimas, kuriame sprendžiamas konkretaus darbuotojo atsakomybės dėl nelaimingo atsitikimo klausimas, negali būti privalomo civilinės bylos dėl neturtinės žalos atlyginimo sustabdymo pagrindas, nes darbdavys privalo atlyginti neturtinę žalą esant nelaimingam atsitikimo darbe faktui nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties ir jo konkretaus darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-27/2006; Teismų praktika 25, p. 63–70). Nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas be teisėto pagrindo pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, yra pagrindas konstatuoti, kad neturtinę žalą ieškovo naudai apeliacinės instancijos teismas priteisė taip pat nesant tam teisėto pagrindo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo negrindė aplinkybe, jog neturtinė žala jam padaryta tuo, kad atsakovas nesuteikė galimybės atlikti visas darbo sutartyje aptartas funkcijas, ir taip klaidino ieškovą. Bylos duomenys nepatvirtina, kad dėl to ieškovas iš tikrųjų būtų patyręs nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ar pan. Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priteisdamas ieškovo naudai neturtinės žalos atlyginimą netinkamai taikė DK 248 straipsnio 4 punktą, 250 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-492/2006). Neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, kaip turtinės žalos atlyginimu (kompensacija), pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama. Teismai, priteisdami ieškovui neturtinę žalą, konstatavo, kad atsakovas tendencingai siekė atleisti ieškovą iš darbo, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, jog tokie neteisėti darbdavio veiksmai neabejotinai sukėlė ieškovui dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, byla Nr. 3K-3-10/2006) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2007). Darbdavio atsakomybė už darbuotojo patirtą neturtinę žalą dėl jo sveikatos vykdant darbo pareigas sužalojimo kyla dėl to, kad būtent darbdavys privalo užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą (DK 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, 260 straipsnis). Taigi pagal civilinėje byloje pareikštą reikalavimą teisinis santykis dėl neturtinės žalos, patirtos ieškovo sužalojus jo sveikatą, atlyginimo sieja ieškovą, kaip darbuotoją, ir atsakovą, kaip darbdavį. Nurodytoje baudžiamojoje byloje sprendžiama dėl konkrečių atsakovo darbuotojų baudžiamosios atsakomybės už įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų darbų saugos reikalavimų pažeidimą, taigi baudžiamojoje byloje nustatinėjama būtent šių asmenų, o ne atsakovo civilinėje byloje AB „Ukmergės gelžbetonis“ kaltė, kaip nurodyta Apeliacinio teismo nutartyje. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai žala darbuotojui atsiranda dėl kitų darbuotojų kaltės, tai už šią žalą nukentėjusiam darbuotojui atsako darbdavys, nes būtent jam, kaip samdančiam darbuotojus asmeniui, kyla atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės (CK 6. 264 straipsnis). Baudžiamojoje byloje nustatinėjami faktai dėl nurodytų darbuotojų kaltų veiksmų turėtų teisinės reikšmės, jeigu būtų sprendžiamas darbdavio, atlyginusio žalą nukentėjusiam darbuotojui, regresinis reikalavimas dėl žalos atsiradimo kaltiems darbuotojams, taip pat, pavyzdžiui, darbdavio reikalavimas dėl turtinės žalos, padarytos įmonei per sprogimą, atlyginimo (DK 254, 255 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-261/2007; Teismų praktika 28, p. 77–84). Pagal ieškovo, kaip darbdavio, regresinio reikalavimo įgyvendinimui taikytiną DK 257 straipsnio 4 dalį (CK 1. 1 straipsnio 3 dalis) atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. Pagal DK 255 straipsnio 2 punktą darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui visą žalą, jeigu žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka. Darbuotojo materialinės atsakomybės specifika yra ta, kad pagal darbdavio regresinius reikalavimus kaltas darbuotojas materialiai atsako vadovaujantis bendrosiomis materialinės atsakomybės taisyklėmis, t. y. paprastai jis atsako ribotai (DK 254 straipsnis) ir tik specialiai įstatyme nustatytais atvejais (DK 255 straipsnis) – visiškai. Tai reiškia, kad tik specialiais įstatyme nustatytais atvejais darbdavys turi teisę reikalauti iš darbuotojo visiško žalos atlyginimo, neribojant jo iš anksto nustatytais dydžiais, ir, įrodęs reikalavimo pagrįstumą, tokį atlyginimą gauti. Visais kitais atvejais darbdavys neturi net tokios (visiško žalos atlyginimo) reikalavimo teisės. DK 255 straipsnio 2 punkto nuostatoje, įtvirtinančioje specialų darbuotojo materialinės atsakomybės atvejį, nustatyta tik darbdavio teisė reikalauti regreso tvarka visiško žalos atlyginimo, o ne jo teisė į atgręžtinio reikalavimo patenkinimą visa apimtimi, kaip kad laiko kasatorius. Taigi tiek CK 6. 280 straipsnio 1 dalyje, tiek DK 255 straipsnio 2 punkte ir DK 257 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos reiškia, kad regresine tvarka priteistino žalos atlyginimo dydis nustatytinas atsižvelgiant į tai, kiek žalos atlyginimo sumokėjo šią žalą, atsiradusią dėl kito asmens kaltės, atlyginęs asmuo, tačiau jokiu būdu nereiškia, kad sumokėto ir regreso tvarka reikalaujamo žalos atlyginimo suma negali būti peržiūrima ar ginčijama, juolab tokiu atveju, kai atlygintinos žalos dydis buvo nustatytas regredento ir nuketėjusiųjų (trečiųjų asmenų) tarpusavio susitarimu, nes dalis žalos gali būti atsiradusi ne dėl to asmens, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, o dėl kitų asmenų, tarp jų – ir paties regredento, kaltės, t. y. dėl tokių aplinkybių, kurios, atlyginant nukentėjusiesiems (tretiesiems asmenims) kito asmens padarytą žalą, nėra reikšmingos, tačiau įgyja reikšmės tais atvejais, kai kito asmens padarytą žalą atlyginęs asmuo (regredentas) regreso tvarka reikalauja atlyginimo iš žalą tiesiogiai padariusio asmens. Praktika, kad tokiu atveju asmuo, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, turi teisę ginčyti atgręžtinio reikalavimo tvarka prašomo priteisti iš jo žalos atlyginimo dydį ir, be to, įrodinėti aplinkybes, dėl kurių atlygintinos žalos dydis teismo gali būti sumažintas (CK 6. 251 straipsnio 2 dalis, 6. 282 straipsnis, DK 257 straipsnio 5 dalis), yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Š. įmonė v. J. S. , byla Nr. 3K-3-210/2007. Dėl to ta aplinkybė, kad atsakovas nedalyvavo ieškovui susitariant su nukentėjusiais trečiaisiais asmenimis dėl geranoriškai atlygintinos neturtinės žalos dydžio, reikšminga tik atsakovo, kaip asmens, kuriam pareikštas regresinis reikalavimas, teisės ginčyti tokiu susitarimu nustatytą žalos atlyginimo dydį aspektu, o ne ieškovo prašomo priteisti regresine tvarka žalos atlyginimo dydžiui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai asmuo regreso tvarka reikalauja nuostolių atlyginimo, nustatyto ir kaip neturtinė žala sumokėto pagal galiojantį ir neginčijamą regredento ir nukentėjusiųjų (trečiųjų asmenų) tarpusavio susitarimą, regredento prašomas priteisti žalos atlyginimo dydis vertintinas kaip nustatytas, išskyrus jei paaiškėja, kad nurodytas susitarimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Regredento pareiga pagrįsti turint teisę reikalauti iš atsakovo būtent tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek jis geranoriškai sumokėjo tretiesiems asmenims pagal jų tarpusavio susitarimą. Atsakovas, minėta, turi teisę ginčyti iš jo regreso tvarka prašomos priteisti žalos dydį, nurodydamas argumentus dėl pagrindo jį sumažinti buvimo (CK 6. 251 straipsnio 2 dalis, 6. 282 straipsnis, DK 257 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-517/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs tokią CK 6. 270 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką: jeigu darbuotojas sužalojamas darbdaviui (draudėjui) priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdymas (aptarnavimas) neįėjo į to darbuotojo pareigas, nors įvykis ir buvo darbo metu, tai atsakomybė už darbuotojo sveikatai padarytą žalą atsiranda darbdaviui (draudėjui) pagal CK 6. 270 straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės (Teismų praktika 5–6, p. 154). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad eismo įvykio metu, dėl kurio buvo sunkiai sužalotas ieškovas, automobilį vairavo trečiasis asmuo J. B. , kuris buvo atsakingas už saugų vairavimą. N-s įvykis ir buvo darbo metu, tačiau ieškovas didesnio pavojaus šaltinio tuo metu nevairavo, o ilsėjosi ant automobilyje įrengto gulto ir nebuvo atsakingas už saugų padidinto pavojaus šaltinio vairavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis teismai padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, yra atsakingas už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal CK 6. 270 straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-90/2008). Darbuotojas dėl darbdavio veiksmų patyrė nepatogumų, emocinį sukrėtimą, nes darbdavys jį atleido iš darbo kaip asmenį, kuris pažeidė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nors byloje nustatyta, kad darbo sutartį ir darbo įstatymus pažeidė atsakovas (darbdavys), t. y. ieškovui teisingai nemokėjo darbo užmokesčio už jo faktiškai dirbtą laiką, nenutraukė darbo sutarties pagal darbuotojo prašymą, nesumokėjo darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesutvarkė atleidimo iš darbo dokumentų, kad ieškovas galėtų įsidarbinti ar registruotis darbo biržoje, kad gautų lėšų pragyvenimui, tai yra faktinis ir teisinis pagrindas taikant DK 250 straipsnį priteisti darbuotojui patirtą neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-195/2008). Neturtinės žalos dydžio nustatymas Neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6. 250 straipsnio 2 dalimi. Nustatant neturtinės žalos dydį, reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, t. y. darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, taip pat jo teisių pažeidimo aplinkybės ir pasekmės, pažeistų teisių apgynimas teismo sprendimu ir kita. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovės darbo pas atsakovą trukmė buvo nedidelė, jai priteistos dėl darbo teisių pažeidimo negautos pajamos, kolegija ieškovei priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį mažina nuo 2000 Lt iki 500 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22d. nutartis byloje Nr. 3K-3-351/2006). Esminis neturtinis žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui. M-ikai nukentėjusiojo nelaimingo atsitikimo darbe metu patirtą traumą įvertino kaip pavojingą gyvybei sunkų kūno sužalojimą, nes buvo nustatytas galvos smegenų pakenkimas, kaukolės pamato lūžis. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas šį kriterijų ir nustatydamas neturtinės žalos dydį, konstatavo, kad ieškovo nelaimingo atsitikimo metu patirta sunki trauma dėl sužalojimo pobūdžio (galvos smegenų ir kaukolės pažeidimas) gali išryškėti ir vėliau. Be to, nukentėjusysis dėl sužalojimo pobūdžio turi nuolat rūpintis savo sveikata (medikų rekomendacijos), jis yra jauno amžiaus. P-irta trauma gali turėti įtakos jo darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui, siekiant išsilavinimo ir kt. Nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama į žalą padariusio asmens kaltę. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp darbdavio veiksmų ir jo pareigos užtikrinti sveikas ir saugias darbo sąlygas įvykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo intereso prasme darbdavys, organizuodamas darbus, turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų. Kai ne visi saugos reikalavimai įvykdomi, turi būti vertinama, kiek jie objektyviai buvo žalos priežastis ir lėmė neigiamas pasekmes. Minėta, kad teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nėra visiškai laisvas. Spręsdamas šį klausimą, jis privalo vadovautis CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. CK 6. 250 straipsnis yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti neturtinės žalos atlyginimą. Jo 2 dalyje nustatytos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir jos dydžio skaičiavimo kriterijai. Kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Dėl to kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų – žalai padėjęs atsirasti nukentėjusiojo paprastas neatsargumas – taikytinas, kai jį konstatuoja teismas (CK 6. 250 straipsnio 2 dalis). Nustatant neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgta į ginamų vertybių specifiką ir jų tarpusavio santykį, nes asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, bei teisės į privatų gyvenimą, garbę ir orumą, kurios yra santykinės teisės, negali būti vertinamos vienodai neturtinės žalos dydžio aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-450/2006). Neturtinė žala, išreikšta pinigais, yra bendrieji nuostoliai. Jų dydį nustato teismas pagal įstatyme nustatytus ir teismo pripažintus reikšmingais kriterijus (CK 6. 250 straipsnis). Tai reiškia, kad teismas pagal teisinius kriterijus nustato neturtinės žalos dydį, o ne svarsto dėl įrodyto žalos dydžio sumažinimo taikant CK 6. 282 straipsnį. Iki tol, kol teismas neturtinės žalos dydžio nenustatė, konkretaus mažintino žalos atlyginimo dydžio nėra. Nukentėjusiojo ar kreditoriaus prašomas priteisti kaip neturtinė žala nuostolių dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes šio nustatymas yra teisingos kompensacijos principo įgyvendinimas ir yra priskirtas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui. Neįsiteisėjusiu teismo sprendimu parinktas neturtinės žalos dydis taip pat negali būti vertinamas kaip nustatytas neturtinės žalos dydis, kuris, peržiūrint apskųstą apeliacine tvarka neįsiteisėjusį teismo sprendimą, būtų mažinamas taikant CK 6. 282 straipsnį. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas neįsiteisėjusį teismo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, daro išvadą, kad yra aplinkybės, nustatytos CK 6. 282 straipsnyje, tai nesudaro pagrindo šią normą taikyti ir jos pagrindu mažinti neturtinės žalos dydį. Tokiu atveju turi būti daroma išvada dėl to, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6. 250 straipsnį, tiesiogiai reglamentuojantį neturtinės žalos dydžio nustatymą. Jeigu konstatuojamas netinkamas neturtinės žalos dydžio nustatymas, tai pagrindas panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą yra CK 6. 250 straipsnio netinkamas aiškinimas, taikymas ar kitoks šios normos pažeidimas, o ne CK 6. 282 straipsnio pažeidimas. Minėta, kad neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į CK 6. 250 straipsnyje, kituose įstatymuose nurodytus neturtinės žalos dydžiui reikšmingus kriterijus arba konkrečioje byloje pripažintas svarbias aplinkybes. Kreditoriaus elgesys gali turėti reikšmės nustatant jam padarytos neturtinės žalos dydį. Darbuotojo padarytas darbų saugos norminių aktų pažeidimas ar elementarios savisaugos reikalavimų nesilaikymas gali būti teismo pripažintas kaip vienas iš kriterijų, reikšmingų darbuotojui padarytos neturtinės žalos dydžiui nustatyti (CK 6. 250 straipsnis). Pagal suformuotą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo teismai atsižvelgia į skolininko veiksmus, kurie nors minimaliai turi įtakos šios žalos atsiradimui (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2005 ir kt. ). Tinkamai taikant CK 6. 250 straipsnį turi būti įvertinta neturtinės žalos dydžiui turinti įtakos kriterijų visuma – ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybės, dėl kurių jis gali būti nustatytas mažesnis (pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-157/2007). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dėl neturtinės žalos, padarytos vieno darbo teisinių santykių subjekto kitam, dydžio teismas sprendžia, atsižvelgdamas kiekvienu atveju į ginamos neturtinės vertybės specifiką, vadovaudamasis CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje įvardytų, taip pat teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintų kriterijų visuma. Žalą padariusio asmens kaltė yra tik vienas iš CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje nurodytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų. Pažymėtina, kad pagal teisės normų dėl neturtinės žalos sveikatos sužalojimo atveju atlyginimo aiškinimo ir taikymo praktiką ypač svarbus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus yra šios žalos pasekmės (žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Ranga IV“, byla Nr. 3K-3-450/2006, kt. ) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-261/2007; Teismų praktika 28, p. 77–84). Sprendžiant dėl atlygintino žalos dydžio, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, rizikos prisiėmimas yra reikšmingos aplinkybės (CK 6. 253 straipsnio 5 dalis, DK 247 straipsnis). Teismas nepasisakė, ar konstatuotas žuvusiojo neblaivumas dirbant statybos darbus gali būti vertinamas kaip tokia žalos atlyginimo dydžiui reikšminga aplinkybė ir neužtikrino iškilusių klausimų tinkamo išsprendimo, nenurodė, kokias aplinkybes būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti, t. y. neįvykdė teisėjo vadovavimo procesui pareigos (CPK 159, 179 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-131/2008). Darbdavio pareiga atlyginti neturtinę žalą, nepaisant nukentėjusiojo socialinio draudimo CK 6. 283 straipsnio 4 dalyje numatyta šio straipsnio taikymo sritis. Jis taikomas, kai negalima taikyti 1999 m. gruodžio 23 d. N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo. Kadangi ieškovei padaryta turtinė žala dėl jos sužalojimo nelaimingo atsitikimo darbe metu 2001 m. rugpjūčio 31 d. yra atlyginama pagal 1999 m. gruodžio 23 d. įstatymą, tai šioje byloje svarstytinas tik neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Šis įstatymas neturtinei žalai atlyginti netaikomas, nes draudėjas pagal šį įstatymą dirbantįjį apdraudęs tik dėl turtinės žalos atlyginimo ryšium su nelaimingu atsitikimu darbe ir susirgimu profesine liga (2 straipsnis). , o dėl neturtinės žalos atlyginimo darbuotojai nėra draudžiami. Dėl to neturtinė žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 250 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Tačiau neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1049/2003). Draudžiant darbuotoją pagal Socialinio draudimo įstatymą nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga draudimu, atsiranda tik ribota draudiko atsakomybė ir visa žala nukentėjusiajam nėra padengiama iš draudimo mokamo atlyginimo, todėl už žalą atsakingas asmuo turi atlyginti likusią jam neatlygintą jos dalį bendraisiais pagrindais. Pagal deliktinės atsakomybės principą žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas už žalą asmuo (CK 6. 263 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 6. 283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio asmens patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Socialinio draudimo įstatyme nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo apdraustajam, todėl draudikas ieškovui atsiradusios dėl jo sužalojimo neturtinės žalos pagal minėtą įstatymą neatlygino, o tik kompensavo nukentėjusiojo patirtus turtinius praradimus. Kadangi neturtinė žala nukentėjusiajam neatlyginta pagal Socialinio draudimo įstatymą iš jam mokamo draudimo atlyginimo, tai šią žalą nukentėjusiajam privalo atlyginti už žalą atsakingas asmuo (CK 6. 263 straipsnio 2 dalis, 6. 283 straipsnio 1 dalis) remiantis CK 6. 250 straipsnio 2 dalimi. Vadovaujantis CK 6. 250 straipsnio 2 dalimi, neturtinė žala atlyginama visais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6. 283 straipsnio 1 dalis), kai ji padaryta asmens sveikatai (jeigu asmuo buvo suluošintas arba kitaip buvo sužalota jo sveikata), nepriklausomai nuo to, kad ji padaryta ne nusikaltimu, ir nuo to, kad nukentėjęs asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe Socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-358/2004). Darbuotojų materialinė atsakomybė Žalos, atsiradusios dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimas DK 253 straipsnio 3 punkte nurodytas atvejis dėl darbuotojo kaltės darbdavio turėtos išmokos, pasireiškusios bauda, atlyginimas darbuotojo materialinės atsakomybės tvarka suprantamas kaip viešosios teisės aktų nustatytos baudos atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-138/2005). Nagrinėjamu atveju ieškovės (darbdavio) atsakomybė trečiajam asmeniui kilo iš civilinės teisės normų, reglamentuojančių didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę (CK 6. 270 straipsnis), be to, samdančio darbuotojus asmens, atsakančio už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės, atsakomybę (CK 6. 264 straipsnis). Tuo tarpu atgręžtinį reikalavimą savo darbuotojui ieškovė (darbdavys) gali įgyvendinti laikydamasi darbo teisės normų nuostatų, nes žalos atsiradimo metu šalis siejo darbo teisiniai santykiai: pagal CK 1. 1 straipsnio 3 dalį darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai, ir CK normos šiems santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Ieškovės sumokėta trečiajam asmeniui žalos atlyginimo suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę dėl jo darbuotojo, t. y. atsakovo, kaltės, ir gali būti priteisiama atgręžtinio reikalavimo tvarka, vadovaujantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą (DK XVII skyrius). Darbdavys turi įrodyti, kad yra visos materialinės atsakomybės sąlygos (DK 246 straipsnis), taip pat pagrįsti jam padarytos žalos dydį. Darbuotojas regreso tvarka gali atsakyti tiek, kiek leidžiama pagal darbo įstatymus (DK 254 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-210/2007). Visiška darbuotojų materialinė atsakomybė ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su jam perduotų materialinių vertybių gabenimu, o automobilis jam buvo perduotas kaip priemonė toms vertybėms gabenti, todėl už jo sugadinimą (DK 253 straipsnio 1 punktas) atsakovas privalo atlyginti visą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-327/2004). DK 256 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių perduotų darbuotojui naudotis darbe. Byloje nustatyta, kad kasatorius pas atsakovą dirbo vadybininku ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu bei išdavimu. Esant tokiam darbo pobūdžiui, darbdavys pagrįstai sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-279/2006). Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neišnagrinėjo pirmiau nurodytų ieškovo (darbdavio) ieškinio faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. neanalizavo įrodymų, patvirtinančių DK 246 straipsnyje nustatytas darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas, netyrė jos prievolės pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, neatsižvelgė į tai, kad nusikaltėlis nebūtų galėjęs pasisavinti banko turto, jeigu atsakovė (darbuotoja) nebūtų pažeidusi pareiginių nuostatų ir Asmens identifikavimo taisyklių. Ieškovą ir atsakovę siejo darbo teisiniai santykiai, su ja buvo sudaryta individuali rašytinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis, todėl turėjo būti taikomos DK 246 straipsnio ir 255 straipsnio 3 punkto nuostatos. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės kaltės formą, rūšį ir laipsnį, kitas svarbias aplinkybes (apgaulės būdą ir t. t. ), galėjo sumažinti ieškovui iš atsakovės priteistinos žalos atlyginimą (DK 257 straipsnio 5 dalis). Ieškovą ir atsakovę sieja darbo teisiniai santykiai. Jų santykius reglamentuoja DK normos. Pagal CK 1. 1 straipsnio 3 dalį darbo santykius reglamentuoja specialūs (darbo) įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Pagal DK 4 straipsnio 1 dalies 11 punktą darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas) reglamentuoja Darbo kodekso normos. Taigi atsakovės materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti reikia taikyti DK 246 straipsnyje nustatytas materialinės atsakomybės sąlygas, 255 straipsnio 3 punktą ir 256 straipsnio 1 dalį, kuriuose nustatyta atsakovės materialinės atsakomybės riba, ir 257 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias pagrindus žalos atlyginimui mažinti. Dėl tų pačių argumentų šioje byloje netaikytinos ir CK normos, reglamentuojančios dviejų ir daugiau asmenų solidariąją atsakomybę. Be to, pagal CK 6. 6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų pareiga atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Solidariosios atsakomybės Darbo kodekse nenumatyta. Žalą padariusių asmenų susitarimo nenustatyta. Prievolės dalykas yra dalus. Atsakovės O. R. ir nuteistojo V. V. R. atsakomybė negali būti solidari, nes atsakovės O. R. bendrininkavimo padarant nusikaltimą teismo nuosprendyje nekonstatuota. Tokiomis aplinkybėmis galima O. R. atsakomybė, kylanti iš darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Jos dydis priklausys nuo DK 257 straipsnio 5 dalyje nurodytų ir teismo nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-120/2006). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotojais prielaida yra ta, kad jų darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu. Pagal savo teisinį pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė, dvišalė, t. y. pagal ją abi šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad atsakovas (darbuotojas) nesikreipė į darbdavį dėl netinkamų darbo sąlygų, todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad ieškovas nesudarė tinkamų darbo sąlygų, kurioms esant galima apsaugoti darbuotojui patikėtas vertybes. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl jo turėjo taikyti DK 257 straipsnio 5 dalį ir sumažinti žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas DK 257 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, galėjusių turėti įtakos žalos atsiradimui (materialinių vertybių apsaugos trūkumų nekonstatuota, įmonės ūkinės-finansinės veiklos pažeidimų nenustatyta), nepateikta įrodymų, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-37/2007). Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje nustatyta, kad su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis ir kad su juo gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad bendrovės vadovui taikoma materialinė darbuotojo atsakomybė pagal bendrąsias DK nustatytas taisykles, papildomai taikant specialiuosius įstatymus. Jie taikomi tiek, kiek turtinės bendrovės vadovo atsakomybės klausimų nereglamentuoja DK (CK 1. 1 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 2. 87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens organo nariui nustatyta visiška atsakomybė už padarytą žalą juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal DK 255 straipsnio 5 punktą darbuotojui, kuris yra juridinio asmens valdymo organo narys, taikoma visiška materialinė atsakomybė, išskyrus atvejus, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-428/2008). Sistemiškai aiškinant ginčo šalių sudarytos 2002 m. gruodžio 10 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo visiškai atsakyti už jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, ir 2006 m. sausio 16 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktą, pagal kurį atsakovas priėmė materialinėn atsakomybėn automobilį „Kia Carnival“, darytina išvada, kad automobilis taip pat buvo visiškos materialinės atsakomybės objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-445/2008). Darbuotojo darbdaviui padarytos žalos dydžio nustatymas ir jos atlyginimo (išieškojimo) tvarka Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs visas DK 246 straipsnyje nustatytas materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, pagrįstai pripažino, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui visą žalą, tačiau, atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, į atsakovo turtinę padėtį bei į tai, kad įmonėje jis dirbo tik keturis mėnesius, gaudavo minimalų 430 Lt darbo užmokestį, teismas pagrįstai atlygintinos žalos dydį sumažino iki 6000 Lt (DK 257 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-327/2004). Pagal Civilinio kodekso 1. 1 straipsnio 3 dalį Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja darbo įstatymai. Dėl to l darbuotojų neteisėtais veiksmais darbdaviui padaryta žala atlyginama pagal darbo įstatymus, o Civilinio kodekso normos šiems santykiams taikomos tik tada, jeigu yra darbo teisės spraga. G-o šalių pasirašyta taikos sutartis nereiškia, kad darbo santykiai transformavosi į civilinius santykius. Taikos sutartis nebuvo patvirtinta teismo, todėl šiuo atveju šalims ji neturi res judicata galios (CK 6. 985 straipsnis). Nagrinėjamu atveju taikos sutartis reiškia tik viena – kad atsakovės pripažino padariusios žalos darbdaviui ir padarytos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-28/2005). Darbo kodekso 257 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Kadangi nagrinėjamu atveju žala nebuvo padaryta tyčiniais atsakovo veiksmais, tai teismas, nustatęs aplinkybes, turinčias reikšmės žalos atsiradimui, galėjo spręsti klausimą dėl atlygintinos žalos dydžio sumažinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasinaudojo DK 257 straipsnio 5 dalyje nustatyta teise sumažinti atlygintinos žalos dydį ir, atsižvelgdamas į kaltės laipsnį, atsakovo turtinę padėtį ir jo šeiminę padėtį, sumažino priteistinos žalos dydį 50 proc. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažįstantis, kad tiek kaltės forma, tiek atsakovo turtinė padėtis yra pagrindas taikyti DK 257 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje J. D. IĮ v. D. Z. , byla Nr. 3K-3-327/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. , byla Nr. 3K-7-2/2004) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-215/2005). Pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai dėl nepagrįsto ieškovui (darbuotojui) išmokėtinų 3038,68 Lt įskaitymo į ieškovo atsakovui (darbdaviui) atlygintiną žalą. Kadangi atsakovas sprendimą įskaityti šią sumą priėmė 2003 m. balandžio 18 d. , t. y. dar nesibaigus teisminiam ginčui dėl žalos padarymo fakto ir dydžio (pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2003 m. gegužės 19 d. ), tai toks įskaitymas prieštaravo CK 6. 134 straipsnio 1 dalies 1 punktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-368/2005). Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudarymo su darbuotojų grupe galimybė nustatyta Darbo kodekse (DK 256 straipsnio 2 dalis), todėl nėra pagrindo sutikti, kad ginčijama sutartis pablogino darbuotojų padėtį, palyginus su ta, kuri nustatyta įstatymuose. Darbuotojų materialinės atsakomybės paskirtis yra užtikrinti darbdavio galimos materialinės žalos atlyginimą, todėl natūralu, kad šia sutartimi siekiama apginti visų pirma darbdavio interesus. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ginčijamoje sutartyje greta darbuotojų pareigų yra nustatytos ir darbuotojų teisės bei paties darbdavio pareigos, susijusios su materialinių vertybių išsaugojimu, jų kontrole ir pan. , todėl nėra pagrindo pripažinti, kad sutartyje yra pažeista sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra. Taip pat nepagrįstas kasatorės argumentas, kad sutartyje turėjo būti nustatytos atsakomybės ribų korektyvos, nes tokios darbdavio pareigos DK neįtvirtinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-396/2005). Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
3873: Svečiai