TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Individualūs darbo ginčai
Individualūs darbo ginčai

Darbo ginčų
nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje

DK 289 straipsnyje
nustatyta, kad darbo ginčų komisija yra privalomas pirminis organas,
nagrinėjantis darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato
kitos ginčo sprendimo tvarkos. Tai reiškia, kad jeigu DK arba kiti įstatymai
nenustato kitos tam tikro individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, tai
tokio darbo ginčo nagrinėjimas priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai
ir darbuotojas dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai
kreiptis į darbo ginčų komisiją. Darbo ginčus, kurie, nesikreipiant į darbo
ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami, reglamentuoja DK 295 straipsnio 2 dalis. Pagal
blanketinę DK 295 straipsnio 2 dalies 6 punkto
normą darbo ginčai, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose
nagrinėjami tais atvejais, kai tai nustatyta kitų įstatymų. Kai darbuotojas,
nesilaikydamas privalomos darbo ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme (darbo
ginčų komisijoje) tvarkos, dėl darbo ginčo išnagrinėjimo kreipiasi tiesiogiai į
teismą, t. y. nesilaikydamas individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos,
nustatytos DK 285, 289, 295 straipsniuose, ieškinio priėmimo
teisme klausimas išsprendžiamas vadovaujantis CPK 137 straipsnio
2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 412 straipsnio
1 dalimi.
Darbuotojo
prašymas darbo ginčų komisijai paduodamas DK 288 straipsnio 2 dalies,
290 straipsnio 2 dalies
nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė (darbuotoja) yra įstaigos
vadovė ir kartu darbdavio atstovė, jos prašymas, adresuotas darbo ginčų komisijai, paduotinas per tą jos
darbdavio – Vilniaus lopšelio–darželio „Gėlynas“ – atstovą, kuris šiam
darbdaviui atstovauja darbo santykiuose su ieškove (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-274/2006).

Darbo ginčų
nagrinėjimas teisme

Darbuotojo
atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu ir konstatavus, kad darbuotojo negalima
grąžinti į darbą, jo pažeistos teisės ginamos DK 297 straipsnio
4 dalyje nurodytu būdu, laikant, jog darbo sutartis su darbuotoju
nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio
4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-299/2004).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad, vertinant įrodymus,
būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose
lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai
įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Jis, tvarkydamas įmonės
dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai
naudingi jam ir atitinkamai nenaudingi darbuotojui. Be to, reikia turėti
omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme.
Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus
darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu ir bijodamas
prarasti darbą, gali nereikšti darbdaviui jokių pretenzijų. Į šią darbo bylų
specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant
apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims (žr. , pvz. , Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje L. R. v. A. V. IĮ, byla Nr. 3K-3-217/1999; 2001 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. A. v. UAB „Pas J-ą“, byla Nr. 3K-3-48/2001; ir kt. ).
Įstatymų
leidėjas, atsižvelgdamas į nelygiavertį darbuotojo ir darbdavio ekonominį ir
socialinį statusą, nustatė tam tikrus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šie
ypatumai nustatyti siekiant labiau apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomine ir
socialine prasme silpnesnės darbo santykių šalies, interesus. Darbo bylos
priskiriamos vadinamosioms nedispozityvioms byloms, kuriose bendrieji civilinio
proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų. V-a- tokių ypatumų yra
teismo pareiga būti aktyviam. CPK 414 straipsnyje nustatyta, kad darbo
bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus. CPK 417 straipsnyje
teismui suteikiama teisė išplėsti ieškinio pagrindą, t. y. savo iniciatyva
įtraukti į įrodinėjimo dalyką faktus, kuriais šalys nesiremia. Taip pat
pažymėtina, kad nepakankamas teismo aktyvumas, nagrinėjant darbo bylas, gali
sudaryti sąlygas nesąžiningiems darbdaviams išnaudoti darbuotojus. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje darbuotojams
garantuojama teisė į teisingą apmokėjimą už darbą. Teisingu apmokėjimu gali
būti pripažintas tik toks apmokėjimas, kuris atitinka faktiškai darbuotojo
dirbtą laiką. Be to, nepakankamas teismo aktyvumas, nagrinėjant darbo bylas,
gali sudaryti sąlygas darbdaviams daryti ir kitokių teisės pažeidimų.
Pavyzdžiui, melagingai nurodant, kad darbuotojas dirba tik 0,5 etato, nors iš
tikrųjų jis dirba visą darbo dieną, darbdaviui būtų sudaromos sąlygos
nepagrįstai mažinti mokamus mokesčius. Dėl to teismas darbo bylose privalo būti
aktyvus siekdamas apsaugoti tiek privatų darbuotojo interesą, tiek ir viešąjį (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
vasario 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-113/2005).
Darbuotojas,
nesutikdamas su darbo sutartyje sulygtų darbo sąlygų pakeitimu, turi teisę
kreiptis tiesiogiai į teismą, nesikreipdamas į darbo ginčų komisiją (DK 295 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Tokiais atvejais pagal DK 297 straipsnio
1 dalies nuostatas taikytinas vieno mėnesio sutrumpintas ieškinio senaties
terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-195/2005).
Darbo bylose
teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus,
jeigu dalyvaujantis byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais,
kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
balandžio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-229/2005).
Darbo bei
kitose bylose, susijusiose su viešojo intereso gynimu, apeliacinės instancijos
teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva išreikalauti naujus
įrodymus, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms
nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-314/2005).
Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas (darbdavys) pažeidė
Darbo kodekso 109 straipsnio 2 dalį, nes terminuotą sutartį sudarė
atlikti nuolatinio pobūdžio darbą. Šis atsakovo pažeidimas konstatuotas ir
Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo metu, o atsakovas šios
inspekcijos išvadų įstatymo nustatyta tvarka neskundė. Valstybinės darbo
inspekcijos reikalavimas buvo surašytas inspekcijai vykdant įstatymų nustatytas
funkcijas, todėl jis turi būti laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio
2 dalis), kurį galima nuginčyti tik įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-568/2005).
DK
297 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jei teismas nustato, jog
darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia
jam šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę
išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo
atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo
įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta
teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo
dienos.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teismai, taikydami šią įstatyminę nuostatą, turi visų pirma teismo posėdyje nustatyti ir
aptarti sprendime vidutinio darbo užmokesčio dydį. Antra, kai darbo sutartis
nutraukiama teismo sprendimu, tai ji yra laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo
įsigaliojimo dienos. Apeliacinės instancijos paliktas galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo
nutarties priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės
instancijos teismas ex officio turi apskaičiuoti išmokėtiną darbuotojui
darbo užmokesčio dydį teismo nutarties priėmimo dieną ir nurodyti jį savo
nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-649/2005).
Profesinių sąjungų
įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės
sąjungos atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo narių
teises ir teisėtus interesus valstybės organuose. Vykdydamos šią nuostatą,
profesinės sąjungos savo narių teises ir teisėtus interesus civilinėse bylose
teisme dažniausiai gina šiais būdais: 1) reiškia ieškinius profesinių
sąjungų narių teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 49 straipsnio
1 dalis, DK 22 straipsnio
1 dalies 8 punktas, Profesinių sąjungų
įstatymo 18 straipsnio
3 dalis); 2) atstovauja profesinės sąjungos nariams – dalyvaujantiems
byloje asmenims – darbo teisinių santykių bylose (CPK 56 straipsnio
1 dalies 5 punktas).
Profesinių sąjungų
įstatymo 18 straipsnyje
įtvirtinta profesinių sąjungų teisė reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus
bei šios teisės įgyvendinimo tvarka. Šiame straipsnyje nustatyta, kad
profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo
sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių
sąjungų narių teises; darbdavys šiuos reikalavimus turi išnagrinėti ne vėliau
kaip per dešimt dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos
atstovams; jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo
panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi
teisę kreiptis į teismą. Ši profesinės sąjungos teisė kreiptis į teismą gali
būti įgyvendinama CPK 49 straipsnio 1 dalies
pagrindu ir tokiu atveju civilinėje byloje ieškovas yra profesinė sąjunga (CPK 50 straipsnio 1 dalis).
DK 295 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad,
nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami ginčai
pagal profesinių sąjungų ieškinius, kai darbdavys laiku neišnagrinėja ar
nepatenkina profesinės sąjungos reikalavimo panaikinti darbdavio sprendimus,
kurie pažeidė įstatymų nustatytas
darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad toks profesinių sąjungų teisės reikalauti panaikinti
darbdavio sprendimus teisinis reglamentavimas įgalina teigti, kad profesinės
sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti drausminę nuobaudą, jų
(profesinių sąjungų) nariui paskirtą pažeidžiant DK 240 straipsnio 2 dalies, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies
nuostatas, o darbdaviui ne vėliau kaip per dešimt dienų neišnagrinėjus ar
nepatenkinus reikalavimo, profesinės sąjungos įgyja teisę kreiptis su ieškiniu
tiesiogiai į teismą.
Apeliacinės
instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai sprendė, kad reikalaudama
panaikinti drausminę nuobaudą profesinė sąjunga privalo laikytis ne Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje
nustatytos tvarkos, o tos DK
nustatytos tvarkos, kuria gali būti įgyvendinama darbuotojo teisė apskųsti
drausminę nuobaudą. Kadangi ieškinį nagrinėjamoje byloje pareiškė ir ieškovas
yra profesinė sąjunga, tai byloje nustatyta aplinkybė, kad trečiasis asmuo
L. S. nesikreipė į darbo ginčų komisiją, nesilaikė išankstinės bylos
sprendimo ne teisme tvarkos ir ta tvarka nebegalima pasinaudoti, nedavė
apeliacinės instancijos teismui teisinio pagrindo taikyti CPK 293 straipsnio 2 punktą
ir bylą nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-181/2006; Teismų
praktika 25, p. 151–155).
Darbo sutartis
pasibaigia šios sutarties šalių valia, likvidavus darbdavį kaip juridinį asmenį
arba mirus darbuotojui (DK 124 straipsnis).
Darbdaviui tenka įstatyminė pareiga įforminti darbo sutarties sudarymą, jos
nutraukimą. Tais atvejais, kai darbo sutartis gali pasibaigti keliais
pagrindais, darbdavys pasirenka vieną iš sutarties pasibaigimo pagrindų. Jeigu
kyla ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir ginčą išnagrinėjęs
teismas konstatuoja, kad egzistuoja DK 297 straipsnio
4 dalyje nurodytos aplinkybės, tokiais atvejais darbo sutartis pasibaigia
ne DK 124 straipsnyje, bet 297 straipsnio
4 dalyje nustatytu pagrindu (teismo sprendimu). Nutraukus darbo sutartį
kitu pagrindu, darbuotojo pareiškimas neturi teisinės galios. Kai darbdavio
pasirinkimo neteisėtumą patvirtina teismas, darbo sutartis baigiasi teismo
sprendimo, o ne šalių valinių veiksmų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-351/2006).
Pažymėtina,
kad darbo bylų nagrinėjimo ypatumus nustatančiame CPK XX skyriuje įtvirtintos
taisyklės reikalauja teismo aktyvumo renkant įrodymus, kai tai būtina siekiant
teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio
1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbo bylų nagrinėjimo
ypatumus nustatančios proceso teisės normos nustato teismo pareigą patikrinti
ieškinyje dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies
1 punktą pripažinimo neteisėtu jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas
aplinkybes, nors ir nenurodytas ieškinio pagrindu, bet susijusias su pareikšto
ieškinio pagrindu.
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad procesinė teismo pareiga patikrinti ieškinyje dėl
atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies
1 punktą pripažinimo neteisėtu jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas
aplinkybes, negali būti aiškinama kaip taisyklė, leidžianti apskritai nepaisyti
ieškinio ribų, kurios nustatomos paties ieškovo kreipiantis į teismą teisminės
gynybos. Šiuo atveju ieškovė jai skirtų drausminių nuobaudų nepagrįstumą grindė
tuo, kad direktoriaus 2005 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 23-V
laiptinė neįtraukta į jai paskirtų valomų patalpų sąrašą. Šiais argumentais ji
rėmėsi ir paaiškinimų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu,
todėl rinkti įrodymus, pagrindžiančius valomų plotų apskaičiavimus, nebuvo
pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-331/2007).

Darbo
ginčai dėl darbo sutarties

Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar
pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką,
teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už
visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kasatoriaus
argumentai, kad Darbo kodekso 297 straipsnio
3 dalis gali būti taikoma tik tais atvejais, kai iš bylos aplinkybių
galima daryti išvadą, jog sprendimo vykdymas dėl atsakovo nepagrįstos pozicijos
gali užtrukti, neatitinka šios normos turinio. Darbo kodekso
297 straipsnio
3 dalyje nenustatyta jokių sąlygų ar išlygų dėl vidutinio darbo užmokesčio
už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo įvykdymo dienos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-45/2004).
N-s proceso dalyviai
ir nebuvo įspėti apie teismo teisę taikyti įstatyme (DK 297 str. 4 d. ) nurodytą alternatyvų darbuotojo teisių ar
teisėtų interesų gynimo būdą, tačiau teisiškai reikšmingi faktai, kurie yra
būtini taikant DK 297 straipsnio 4 dalį,
teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyti ir tinkamai įvertinti. Dėl to CPK 414 straipsnio 3 dalies
pažeidimas šiuo atveju nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
DK 140 straipsnio 1 dalyje,
į kurią nukreipia DK 297 straipsnio 4 dalis,
nustatytos išeitinių išmokų mokėjimo sąlygos ir jų dydis. Išeitinė išmoka yra
viena iš garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką
pragyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių
priežasčių. Atleidžiant kasatorių (darbuotoją) iš darbo jam išmokėta išeitinė
pašalpa, o pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, vadovaujantis DK 297 straipsnio 4 dalimi
priteistas vidutinis darbo užmokestis nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi kasatoriaus
teisės teismų sprendimais apgintos neviršijant įstatymų nustatytų ribų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
liepos 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-366/2004).
Nagrinėdamas
darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu,
teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš
darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3
ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų
taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis
teismas nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs,
kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali
savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių
gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose
dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali
būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių
priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos
dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio
4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri
nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų
pagrindu. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti
motyvuotas teismo sprendimo
motyvuojamojoje dalyje. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė DK 297 straipsnio 4 dalį
motyvuodamas tuo, kad iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, kad ieškovui
gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tai reiškia, kad apeliacinės
instancijos teismo išvada dėl DK 297 straipsnio 4 dalies
taikymo nėra reikiamai motyvuota, apeliacinės instancijos teismas ieškovo
teisių gynimo būdą parinko nenustatęs tam reikšmingų aplinkybių. Tai sudaro
pagrindą pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas DK 297 straipsnio 4 dalį
taikė netinkamai ir pažeisdamas proceso teisės normas (CPK 331 straipsnio 4 dalis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-638/2004).
Už dokumentų
apie darbo sutarties pasibaigimą tinkamą įforminimą atsakingas darbdavys.
Šiuose dokumentuose darbo sutarties pasibaigimo formulavimas turi atitikti
sutarties pasibaigimo aplinkybes ir įstatymus. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį,
dokumentuose apie darbo sutarties pasibaigimą, jos pasibaigimo įstatyminiu
pagrindu nurodytinas DK 129 straipsnis.
Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad dokumentuose
apie darbo sutarties su ieškove nutraukimą jos (sutarties) nutraukimo
įstatyminis pagrindas nurodytas nevienodai (vienuose – DK 129 straipsnio
1 dalis, kituose – DK 129 straipsnio
2 dalis), turėjo pagrindą konstatuoti, kad atsakovas, įformindamas
dokumentus apie darbo sutarties nutraukimą, elgėsi nenuosekliai ir neteisėtai.
Kita vertus, toks netinkamas dokumentų apie darbo sutarties nutraukimą
įforminimas savaime nėra pagrindas atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 10 straipsnio 3 dalis,
297 straipsnio
3 dalis, CPK 3 straipsnio 7 dalis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-238/2005).
Išplėstinė
teisėjų kolegija, aiškindama DK 297 straipsnio
3 dalį, konstatuoja, kad teismas, taikydamas DK 297 straipsnio
3 dalį, į darbuotojui (ieškovui) priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką turi įskaityti šio darbuotojo gautą išeitinę
išmoką (DK 10 straipsnis). Toks DK 297 straipsnio
3 dalies aiškinimas grindžiamas tuo, kad šioje teisės normoje nustatytos
išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo
pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Jų
dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į išeitinės išmokos forma
darbuotojui (ieškovui) jau išmokėtas lėšas neatitiktų DK 297 straipsnio 3 dalies,
kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama
yra didesniu mastu, nei darbuotojas (ieškovas) būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista
jo teisė dirbti.
Pirmosios
instancijos teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir pagal DK 297 straipsnio
3 dalį priteisdamas darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką, privalo apskaičiuoti ir priteisti darbuotojui
(ieškovui) konkrečią vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės
pravaikštos laikotarpį nuo jo (darbuotojo) atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo priėmimo, taip pat privalo priteisti darbuotojui (ieškovui) vidutinį
darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo teismo sprendimo
priėmimo iki jo (sprendimo) įvykdymo dienos, kartu nurodydamas duomenis,
reikšmingus vidutiniam darbo užmokesčiui už šį priverstinės pravaikštos
laikotarpį apskaičiuoti. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmosios
instancijos teismas tokiu atveju turi nurodyti: 1) priteisiamą vidutinio
darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo
darbuotojo (ieškovo) atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo
dienos imtinai; 2) priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už
priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio
laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo (ieškovo) savaitės
darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui
(ieškovui) išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos
laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo (jeigu toks laikotarpis buvo),
sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d.
nutartis byloje Nr. 3K-7-290/2005).
Nepaisant
civilinės teisinės bendrovės vadovo ir bendrovės tarpusavio santykių
prigimties, jie įforminti ir ginčai nagrinėjami pagal DK taisykles. Dėl
darbdavio reikia vadovautis nuostata, kad darbdavys gali būti įmonė, su kuria
sudaryta darbo sutartis. Darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima pareigas,
taip pat jas įgyvendina per savo organus. Ieškovo darbo sutartis sudaryta su
UAB „Lietuviškas midus“, todėl ši bendrovė yra darbdavys (DK 14, 16 straipsniai).
Lietkoopsąjunga yra darbdavio visų akcijų savininkė, bet nėra darbdavė.
Civilinėje byloje dėl direktoriaus atleidimo iš darbo atsakovas turi būti ne
akcininkas, turintis 100 proc. akcijų, o UAB, su kuria bendrovės
direktorius sudarė darbo sutartį. Lietkoopsąjungos sprendimai jos įstatų
nustatyta tvarka sukuria darbdaviui teises ir pareigas (DK 14 straipsnio
2 dalis). Lietkoopsąjungos valdybos sprendimas yra UAB „Lietuviškas midus“ akcijų savininko sprendimas, kartu tai yra darbdavio valdymo organo sprendimas. Darbo ginčas neturi būti vedamas su akcininku, nors jam
priklauso 100 proc. akcijų, kaip ir su darbdavio valdymo organu
(visuotiniu akcininkų susirinkimu, valdyba ar stebėtojų taryba), tik su pačiu
darbdaviu – įmone. Darbdavys yra tas asmuo, kurio naudai dirba bendrovės
vadovas. Kad teismas patenkintų reikalavimą dėl darbuotojo grąžinimo į darbą,
reikia nagrinėti, ar atsakovas yra tas asmuo, kuriam dirbo ieškovas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-123/2006).
DK 297 straipsnio
4 dalyje yra nuostata, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į
pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių,
organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos
nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties
nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje
nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos
laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šios
nuostatos dalis dėl išeitinės išmokos priteisimo aiškintina atsižvelgiant į DK 10 straipsnio 1 ir 3 dalyse
įtvirtintus DK
normų aiškinimo principus. DK 140 straipsnyje
nustatyta išeitinė išmoka – tai viena iš garantinių išmokų rūšių, kurios
tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams,
netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Minėta, kad ši išmoka
ieškovei buvo išmokėta. Taigi šio išmokos antrą kartą ji negalėjo gauti. Kitoks
DK 297 straipsnio
4 dalies nuostatos aiškinimas ir taikymas prieštarautų ne tik Darbo kodekso
normoms, bet ir teisėje priimtai taisyklei – negalima nepagrįstai praturtėti.
Taigi tuo atveju, kai atleistam iš darbo darbuotojui yra išmokėta išeitinė
išmoka, ji negali būti priteista.
CK 6. 241 straipsnio 1 dalies
4 punkte nustatyta, kad negali būti išreikalautos kaip be pagrindo įgytas
darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos turtas, jeigu gavėjas veikė
sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaida. Ši įstatymo nuostata
taikytina ir dėl darbuotojo gautos išeitinės išmokos išreikalavimo. Taigi
darbuotojo gauta išeitinė išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be
pagrindo įgyta, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba
buvo padaryta sąskaitybos klaida. Minėta, kad ši išmoka ieškovei priteista.
Teismo priteista suma nelaikytina išmokėta CK 6. 241 straipsnio 1 dalies
4 punkto prasme.
Kai
darbo sutartis nutraukta neteisėtai, taikant DK 297 straipsnio
4 dalį, laikoma, kad šalių darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu
nuo jo įsigaliojimo dienos. Taigi pagal šios normos prasmę laikas, praėjęs nuo
atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, yra užskaitomas į
darbuotojo darbo stažą. Kartu darbuotojui išlieka teisė į išeitinę išmoką,
atsižvelgiant į jo trukmę teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-321/2006).
DK 130 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą dėl
darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys turi surengti konsultacijas su
darbuotojų atstovais. Tokios konsultacijos turi būti išankstinės, t. y.
įvykti iki įspėjimų darbuotojams įteikimo. Šia nuostata siekiama išvengti
numatomų pertvarkymų neigiamų pasekmių arba jas sušvelninti. Konsultacijos
numatytos kaip priemonė, užtikrinanti darbuotojų teises bei skatinanti
darbuotojus ir darbdavius bendradarbiauti. Ji įtvirtinta 1998 m. liepos 20 d.
Europos Sąjungos Tarybos Direktyvoje 98/59/EB „Dėl valstybių narių įstatymų,
susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo“ ir 1982 m.
Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijoje Nr. 158 „Dėl darbo santykių
nutraukimo darbdavio iniciatyva“. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad
darbdavio konsultacijos su darbuotojų atstovais turi būti išankstinės, o tik po
jų turi būti įteikiami įspėjimai darbuotojui. Teisėjų kolegija mano, kad DK 130 straipsnio 4 dalies
nuostata dėl konsultacijų laiko turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios
nuostatos turinį, tikslus, taip pat į tarptautinius aktus ir Europos Sąjungos
teisės dokumentus, kurių nuostatos įgyvendinamos.
DK 130 straipsnio 4 dalyje
nurodyta, kad iki įspėjimų įteikimo konsultacijos turi būti surengtos, bet
neaišku, ar jos turi būti pasibaigusios. Nurodytos Direktyvos 2 straipsnyje
nustatyta, kad kolektyvinio atleidimo atveju darbdavys turi iš anksto pradėti
konsultuotis su darbuotojų atstovais, kad būtų pasiektas susitarimas, o per
šias konsultacijas reikia tartis, kokiais būdais ir priemonėmis galima išvengti
kolektyvinių atleidimų arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių, taip pat
sušvelninti šių atleidimų padarinius papildomomis socialinėmis priemonėmis. Jos
gali būti skirtos atleistiesiems darbuotojams iš naujo įdarbinti arba
perkvalifikuoti. Pagal Konvencijos Nr. 158 13 straipsnį darbuotojų
atstovams su būsimų atleidimų priežastimis susijusi informacija turi būti
pateikiama laiku, o galimybė konsultuotis apie priemones, mažinančias atleidimų
skaičių ar jų neigiamas pasekmes, turi būti suteikta kaip įmanoma anksčiau.
Jeigu konsultacijos iš viso nebūtų surengtos, tai gali būti svarstoma kaip
darbuotojų ar jų atstovų teisių pažeidimas ir darbuotojų atleidimo iš darbo
tvarkos pažeidimas. Jeigu konsultacijas vėluojama surengti, bet jos įvyko, tai
įstatyme nenumatyta šio reikalavimo nesilaikymo pasekmių. Bendriausia prasme
pasekmės būtų darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos nesilaikymas, kaip
pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (DK 130 straipsnio 4 dalis,
297 straipsnio
3 dalis), jeigu būtų nustatyta, kad konsultacijų su darbuotojų atstovais
nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminės įtakos
konkretaus darbuotojo atleidimo atveju. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta, kad
dėl DK 130 straipsnio 4 dalies
pažeidimo - dėl konsultacijų nesurengimo laiku - būtų prarasta galimybė
nepanaikinti konkretaus darbuotojo darbo vietos, funkcijos ar ją iš esmės
išsaugoti nors ir vykdant pertvarkymus. Jeigu konsultacijos yra surengtos
pavėluotai, o iki jų darbuotojai yra įspėjami apie būsimą atleidimą, kuris,
įvykus konsultacijoms, nevyksta, tai darbuotojų teisių pažeidimas gali būti
kaip nepatogumų jiems sukėlimas, papildomų nereikalingų išgyvenimų sudarymas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal DK 130 straipsnio 4 dalį
reikalaujamų konsultacijų pavėluotas surengimas savaime nesudaro pagrindo
pripažinti atleidimo iš darbo neteisėtu. Jeigu pagal konkrečios bylos
aplinkybes būtų įrodyta, kad laiku surengus konsultacijas konkretaus darbuotojo
atleidimo iš darbo būtų išvengta, tai gali būti vertinama kaip darbuotojo
atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas (DK 297 straipsnio 3 dalis). Nagrinėdami bylas dėl
darbuotojų atleidimo iš darbo teismai turi analizuoti aplinkybes, ar pavėluotos
konsultacijos pagal DK 130 straipsnio 4 dalį
turėjo įtakos konkretaus darbuotojo atleidimui iš darbo ir ar tai pagal DK 297 straipsnio
3 dalį nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo iš darbo neteisėtu dėl atleidimo
iš darbo tvarkos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-186/2008).
Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog vietoje
ieškovo į jo pareigas buvo priimtas kitas darbuotojas, nėra kliūtis grąžinti į
darbą ieškovą, įvertinus jo, kaip specialisto bei mokslininko, pasiekimus.
Kasacinis teismas šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta teisėta
ir atitinkančia teisės doktriną bei teismų praktiką. Kasacinio skundo teiginys
dėl negalimumo grąžinti ieškovą į darbą dėl galimų konfliktinių santykių su
atsakovui vadovaujančiu asmeniu kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinamas
kaip hiperbolizuotas, be to, net ir tokios padėties egzistavimo galimybė nei
teisiniu, nei dorovės požiūriu negalėtų sukelti siekiamų pasekmių tokioje kaip
atsakovo įstaigoje.
Įstatyme
nustatyta, kad, grąžinus į darbą neteisėtai atleistą darbuotoją, jam yra
priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką
nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ( DK 297 straipsnio
3 dalis). Kasatoriaus nuomone, DK 297 straipsnio
3 dalyje nurodyta išmoka darbuotojui, nustačius, kad jis atleidimo
laikotarpiu dirbo kitą darbą ir gavo darbo užmokestį, turėtų būti atitinkamai
sumažinta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos išmokos
dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybės jį mažinti
dėl kokių nors priežasčių. Siekimas sumažinti šią išmoką ne įstatyminiu
pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme,
pažeidimą. V-inio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką
mažinimas kasatoriaus nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už
tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio
darbuotojas įsidarbino epizodiškai darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Kitu
atveju, jeigu darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu darbuotojas kitur
neįsidarbintų, tai, vadovaujantis kasatoriaus logika, mažinti jam DK 297 straipsnio
3 dalyje nustatytą išmoką nebūtų pagrindo. Tokia pozicija yra
nepateisinama nei DK normų aiškinimo principų (DK 10 straipsnis)
požiūriu, nei darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo (DK 35 straipsnis)
aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-218/2008).
Kai teismas
pritaiko DK 297 straipsnio
4 dalį, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos
laiką mažinimas išeitinės išmokos dydžiu apskritai yra negalimas, nes šios
teisės normos taikymo atveju turi būti priteisiamos abi išmokos – tiek DK 140 straipsnio
1 dalyje nustatyto dydžio išmoka, tiek vidutinis darbo užmokestis už
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš
darbo, jau yra sumokėjęs DK 140 straipsnio
1 dalyje nustatytą išmoką, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu
bei taikant DK 297 straipsnio
4 dalį, antrą kartą DK 140 straipsnio
1 dalyje nustatyta išmoka nebepriteisiama.
Priteisto
vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis
skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal N-arbo socialinio
draudimo įstatymą. N-arbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kuri
įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems
asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį (N-arbo socialinio draudimo
įstatymo 2 straipsnis).
N-arbo
draudimo išmoka su darbo teisiniais santykiais yra susijusi ta apimtimi, kad
dirbantys asmenys, dalyvaujantys socialinio draudimo santykiuose ir mokėdami
socialinio draudimo įmokas, savo darbu sukuria materialines prielaidas
socialiniam draudimui ir atsiradus įstatyme nustatytoms sąlygoms įgyja teisę į
socialinio draudimo išmokas, kurių dydis priklauso nuo mokėtų draudimo įmokų,
apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio sumos ir kitų su darbo santykiais susijusių
išmokų. Tačiau asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo
teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti
žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies
yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. N-arbo draudimo
išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo
fondo lėšų (N-arbo socialinio draudimo įstatymo
17 straipsnio 1 dalis).
Tokia pozicija išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje I. G. v. AB ,,Vilniaus Vingis“, byla Nr. 3K-3-70/2007.
Taigi darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą
priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę
apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė
kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai
atleidžia darbuotoją iš darbo. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo
biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino iš darbdavio vidutinio darbo
užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-400/2008).
Teisėjų
kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad teismas, pripažinęs
ieškovo (darbuotojo) atleidimą iš darbo neteisėtu, DK 297 straipsnio 4 dalyje
nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą taiko, jeigu nustato, jog
ieškovas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl šioje teisės normoje
nurodytų priežasčių, tuo tarpu tokių priežasčių nenustačius – taiko DK 297 straipsnio
3 dalyje nustatytą gynimo būdą. DK 297 straipsnio 4 dalyje
nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos
dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias
faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei
interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-545/2008).


Civilinių bylų skyrius
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt