TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
I
Kolektyviniai darbo santykiai

Įmonės ar jos struktūrinio padalinio
kolektyvinė sutartis

Šalių
ginčas kilo dėl kolektyvinės sutarties aiškinimo. Kolektyvinės sutarties
teisinis reglamentavimas yra darbo teisės sritis. Darbo santykiams civilinės
teisės normos taikomas tik tada, kai darbo teisėje nėra normų, kuriomis būtų
galima tam tikrą klausimą išspręsti (CK 1. 1 straipsnio 3 dalis, DK 9 straipsnio
2 dalis). Kadangi darbo teisėje nėra normų, reguliuojančių individualios
darbo sutarties ar kolektyvinės sutarties aiškinimą, taikytinos civilinės
teisės normos, nustatančios sutarčių aiškinimo taisykles.
Pagal
CK 6. 193 straipsnio 1 dalį sutartis aiškinama atsižvelgiant į jos
šalių tikruosius ketinimus.
Pagal
Darbo kodekso 60 straipsnį kolektyvinės sutarties šalimis yra darbdavys ir
įmonės darbuotojų kolektyvas, atstovaujamas profesinės sąjungos. Taigi
kolektyvinės sutarties šalis yra ne pavienis įmonės darbuotojas, o darbuotojų
visuma – įmonės kolektyvas. Pavienis įmonės darbuotojas civilinės teisės
požiūriu šiuo atveju yra trečiasis asmuo, kuriam kolektyvinė sutartis suteikia
tam tikrų teisių (CK 6. 191 straipsnis). Profesinė sąjunga, kaip kolektyvo
atstovas, o ne pavieniai darbuotojai dalyvauja derantis dėl kolektyvinės
sutarties, ją sudaro ir kontroliuoja jos vykdymą. Dėl to būtent profesinės
sąjungos, kaip kolektyvinės šalies atstovo, pateiktas kolektyvinės sutarties
aiškinimas atskleidžia tikruosius jos šalių ketinimus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-597/2003).

Kolektyvinius ginčus nagrinėjančios institucijos, jų
kompetencija, šių ginčų nagrinėjimo procedūra

G-a- dėl įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo ir
pakeitimo DK įstatymų priskirtas kolektyvinių darbo ginčų kategorijai.
Kolektyviniai darbo ginčai nagrinėjami DK antrosios dalies dešimtojo skyriaus
normų nustatyta tvarka. Pagal DK 71 straipsnį kolektyvinius darbo ginčus
nagrinėja: 1) taikinimo komisija; 2) darbo arbitražas arba trečiųjų
teismas. Kauno apskrities darbuotojų profesinė sąjunga „S-auga“ šios tvarkos
nesilaikė. Bendrosios kompetencijos teismai neturi procesinės galimybės
panaikinti kolektyvinės sutarties 2003 m. kovo 28 d. pakeitimų, taigi
ir AB „Kaišiadorių paukštynas“ generalinio direktoriaus 2003 m. kovo 31 d.
įsakymo Nr. 43/G, kuriame pakartoti įmonės kolektyvinės sutarties
pakeitimai. Pripažinus negaliojančiomis 2003 m. kovo 28 d. pakeistas
įmonės kolektyvinės sutarties nuostatas ir įmonės generaliniam direktoriui
atsisakius atšaukti 2003 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 43/G „Dėl
priemonių ekonominei-finansinei padėčiai įmonėje stabilizuoti“, Kauno
apskrities darbuotojų profesinė sąjunga „S-auga“ turės galimybę vėl kreiptis
į teismą dėl šio įsakymo panaikinimo (DK 295 straipsnio 2 dalies 4 punktas,
Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (1991 m. lapkričio
21 d. įstatymo Nr. I-2018 redakcija) 18 straipsnis).
Kasatoriaus (profesinės sąjungos) argumentas, kad 2002 m.
liepos 3 d. kolektyvinė sutartis galėjo būti keičiama tik šalių
susitarimu, yra pagrįstas DK 64 straipsnio ir 2002 m. liepos 3 d.
kolektyvinės sutarties bendrųjų nuostatų 5 punkto normomis. Kita vertus,
kasatorius, teisingai nurodęs kolektyvinės sutarties keitimo tvarką,
neatsižvelgė į tai, kad nesutarimai, atsiradę dėl darbo, socialinių ir
ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo vedant derybas, sudarant ir vykdant
kolektyvinę sutartį, yra kolektyvinis darbo ginčas, spręstinas DK antrosios dalies
dešimtojo skyriaus normų nustatyta tvarka taikinimo komisijoje. G-o
nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo
stadija (DK 70 straipsnis, 73 straipsnio 1 dalis, 74 straipsnis).
Tik išsprendus kolektyvinį ginčą, galima bus spręsti apie generalinio
direktoriaus įsakymo teisėtumą.
Kasatorius, teigdamas, kad įmonės kolektyvinės
sutarties pakeitimą galima įrodinėti tik dokumentu, patvirtintu kolektyvinę
sutartį pasirašiusių asmenų, per siaurai aiškina CPK 177 straipsnio 4 dalies
nuostatas, nes nenurodo specialiosios CPK ar materialinės teisės normos,
ribojančios įrodinėjimo priemonių panaudojimą.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad
tais atvejais, kai darbdavio įsakymas pakartoja kolektyvinės sutarties
nuostatas, jo teisėtumas bendrosios kompetencijos teisme spręstinas tik
išnagrinėjus profesinės sąjungos ir darbdavio nesutarimus kolektyvinių darbo
ginčų nagrinėjimo tvarka, bet ne priešinga eile.
DK 120 straipsnis
reglamentuoja darbo sutarties būtinųjų sąlygų, taip pat darbo apmokėjimo ir
kitų darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Šio straipsnio 3 dalies nuostatos
reglamentuoja darbo apmokėjimo sąlygų, sulygtų darbo sutartyje, pakeitimą. Tai
yra individualių darbo ginčų dalykas. Kolektyvinės sutarties nuostatomis
keičiamos visos įmonės ar tam tikros kategorijos darbuotojų darbo apmokėjimas.
Jos suteikia teisę darbdaviui keisti individualioje darbo sutartyje sulygtas
darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojų raštiško sutikimo. Darbuotojo raštiškas
sutikimas reikalingas tik tuo atveju, jeigu dėl darbo apmokėjimo sąlygų
pakeitimo sumažėja to darbuotojo darbo užmokestis, sulygtas darbo sutartyje,
sudarytoje iki kolektyvinės sutarties pakeitimo. G-a- dėl atskiro darbuotojo
darbo užmokesčio sumažinimo yra individualus darbo ginčas, nagrinėtinas DK
trečiosios dalies devynioliktojo skyriaus normų nustatyta tvarka (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-317/2005).

Kolektyvinio ginčo reguliavimas
streikuojant

DK X skyriaus normos nustato derybų, taikinimo ir
kitų priemonių bei būdų, kuriais pirmiausia turi būti sprendžiamas kolektyvinis
darbo ginčas, sistemą, tuo tarpu streikas, kaip ultima ratio, galimas
tik išnaudojus kitas priemones. DK 76 straipsnyje nustatyta, kad
streikas – tai vienos įmonės ar kelių įmonių darbuotojų ar jų grupės laikinas
darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus
tenkinantis taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas. Taigi streikas,
kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo
būdas, gali būti naudojamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, kai kitos įstatymuose įtvirtintos ginčo sprendimo galimybės yra išnaudotos.
Teisinis reguliavimas teikia pagrindą išvadai, kad
neteisėtu gali būti pripažintas ir neprasidėjęs (neįvykęs) streikas.
Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnyje
nustatyta, kad profesinės sąjungos veikia laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Profesinių
sąjungų įstatymo bei kitų įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų ir savo veiklą
grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais
(statutu). Šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
profesinės sąjungos, gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką. Streiko
skelbimą reglamentuoja DK 77 straipsnis, kurio 1 dalyje,
be kita ko, nustatyta, jog priimti sprendimą
skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos
įstatuose nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų įstatams (statutui) keliamus
reikalavimus reglamentuoja CK 2. 47 straipsnis, PSĮ 8 straipsnis.
Šiose teisės normose nenustatyta reikalavimo, kad profesinės sąjungos įstatuose
turi būti specialiai nurodyta sprendimo
skelbti streiką priėmimo, streiko skelbimo tvarka. DK 77 straipsnio
1 dalies nuostata, jog priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat įspėjamąjį) turi teisę profesinė
sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka, negali būti aiškinama kaip nustatanti
reikalavimą, jog profesinės sąjungos įstatuose turi būti specialiai nustatyta sprendimo skelbti streiką priėmimo,
streiko skelbimo tvarka, nes ji pagal savo reguliavimo dalyką nereglamentuoja
reikalavimų profesinių sąjungų įstatams. DK
77 straipsnio 1 dalies
nuostata nagrinėjamos bylos kontekste aiškintina taip, kad profesinė sąjunga sprendimą skelbti streiką (taip pat
įspėjamąjį) turi teisę priimti jos įstatuose nustatyta sprendimams priimti tvarka. Tai, kad profesinės sąjungos įstatuose nėra
specialiai aptarta sprendimo skelbti
streiką priėmimo tvarka, nėra kliūtis profesinei sąjungai įgyvendinti teisę
priimti sprendimą skelbti streiką.
Profesinių sąjungų, kaip įstatyminių darbuotojų atstovų, įgaliojimai priimti sprendimus atstovaujamųjų vardu nėra absoliutūs. S-biausi
kolektyvinių derybų ir kolektyvinių ginčų sprendimai, darantys lemiamą įtaką visų darbuotojų interesams
(kolektyvinės sutarties patvirtinimas, streiko paskelbimas) įsigalioja tik
darbuotojų daugumos pritarimu (DK 62, 77 straipsniai).
DK 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės streikuoti
įgyvendinimo sąlygos: 1) profesinė sąjunga turi priimti sprendimą
skelbti streiką; 2) sprendimui skelbti
streiką turi pritarti nustatyta darbuotojų dauguma; 3) darbuotojų valia
dėl streiko skelbimo turi būti išreikšta slaptu balsavimu. Nustatydamas šias
privalomas teisės streikuoti įgyvendinimo sąlygas, įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja, ar profesinė sąjunga sprendimą skelbti streiką turi teisę
priimti tik jau esant slaptu balsavimu išreikštam darbuotojų daugumos
pritarimui dėl streiko skelbimo, ar profesinė sąjunga sprendimą skelbti streiką turi teisę priimti ir dar nesant slaptu
balsavimu išreikštos darbuotojų valios dėl streiko skelbimo, o streikas
skelbiamas, jeigu vėliau profesinės sąjungos sprendimui slaptu balsavimu pritars nustatyta darbuotojų dauguma.
Esant tokiam DK 77 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam
reguliavimui, darytina išvada, kad
profesinė sąjunga turi teisę priimti sprendimą skelbti streiką ir dar nesant slaptu balsavimu išreikštos
darbuotojų valios dėl streiko skelbimo, tačiau toks profesinės sąjungos sprendimas gali būti įgyvendinamas ir
streikas gali būti skelbiamas tik tada, jeigu sprendimui skelbti streiką slaptu balsavimu pritarė nustatyta
darbuotojų dauguma. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ginčijamas
atsakovo tarybos sprendimas skelbti
streiką negali būti pripažintas neteisėtu dėl to, jog yra priimtas dar nesant
išreikštos darbuotojų daugumos valios dėl pritarimo streikui.
N-s streikuodami darbuotojai siekia patenkinti savo
darbo, socialinius ir ekonominius interesus, tačiau streikai neišvengiamai
sukelia neigiamus socialinius ir ekonominius padarinius, dėl jų nukenčia tam
tikros visuomenės dalies ar visos visuomenės interesai. Siekiant sumažinti
galimus žalingus streiko padarinius, DK
77 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse
nustatyta, kad darbdavys apie streiko pradžią turi būti įspėtas ne vėliau kaip
atitinkamai prieš septynias ir keturiolika dienų. Įstatyme įspėjimo termino
trukmė tiesiogiai siejama su galimų sukelti padarinių mastu. DK 77 straipsnio
4 dalyje, kurioje įtvirtintas keturiolika dienų įspėjimo terminas, nustatyta,
kad priėmus sprendimą dėl streiko
(taip pat įspėjamojo) geležinkelio ir miesto visuomeninio transporto, civilinės
aviacijos, ryšių, energetikos, medicinos ar farmacijos, maisto, vandens,
kanalizacijos ir atliekų išvežimo, centralizuoto elektros energijos, šilumos
tiekimo ir dujų tiekimo, naftos perdirbimo, nepertraukiamos gamybos ir kitose
įmonėse, kurių sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais
visuomenei arba žmonių gyvybei ir sveikatai, apie jo pradžią darbdavys turi
būti įspėtas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų (2005 m. gegužės 12 d.
įstatymo Nr. X-188 redakcija). Šioje teisės normoje pateiktas nebaigtinis
sąrašas, nes yra nurodyta ir į kitas įmones, kurių sustabdymas susijęs su
sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar
sveikatai. Teisės streikuoti apribojimai yra pagrindinio principo išimtis ir
jie turi būti aiškinami ir taikomi taip, kad nebūtų nepagrįstai apribota
darbuotojų teisė streikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-141/2008).
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt