TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Darbo sutarties nutraukimo (pasibaigimo) įforminimas ir atsiskaitymas su
atleidžiamu darbuotoju
Darbo sutarties nutraukimo (pasibaigimo) įforminimas
ir atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju

Darbo
sutarties nutraukimo tvarka

Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad formalūs drausminės nuobaudos
skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindą naikinti paskirtą drausminę
nuobaudą, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta
drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2003 m. balandžio 2 d. nutartis
civilinėje byloje V. K. v. V. S. individuali įmonė
(duomenys neskelbtini), byla Nr. 3K-3-446/2003, kat. 2. 4. 3. 10; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis
civilinėje byloje V. M. v. UAB
„Pašventupio B-ė“, byla Nr. 3K-3-1298/2002, kat. 2. 4. 3. 10; ir kt. ). Dėl to aplinkybė, kad iš ieškovo
nebuvo raštu pareikalauta pasiaiškinti ir jis pasirašytinai nebuvo
supažindintas su jam paskirta drausmine nuobauda, nedaro jo atleidimo iš darbo
neteisėto ir nėra pagrindas panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
lapkričio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-590/2004).
DK expresis verbis nenustatyta, kokia forma nutraukiama darbo sutartis, tačiau imperatyvus reikalavimas darbo sutartį sudaryti rašytine forma lemia tai, kad darbo sutarties nutraukimo įforminimas turi būti atliekamas analogiška, t. y. rašytine, forma. Tačiau šių reikalavimų vykdymas (nevykdymas) sudarant ar nutraukiant darbo sutartį neturi pažeisti darbuotojo teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-350/2007).
Bendrovės
vadovo, kaip specifinio darbo teisinių santykių subjekto, teisinį statusą visų
pirma reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ). Bendrovės
vadovo rinkimo ir atšaukimo bei atleidimo iš pareigų tvarka nustatyta ABĮ 37 straipsnyje,
kuriame įtvirtinta visuotinio akcininkų susirinkimo absoliuti kompetencija
šiais klausimais. Darbo sutarties pasibaigimo galimybė sutartį nutraukti ne tik
DK, bet ir kituose įstatymuose įtvirtintu pagrindu, nustatyta DK 124 straipsnio
1 punkte. Šios normos turi būti nurodytos nutraukiant darbo sutartį su
bendrovės vadovu (ABĮ 37 straipsnis, DK 124 straipsnio 1 punktas)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gegužės 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008).

Išeitinė
išmoka

Darbo sutartis su
ieškovu buvo nutraukta darbdavio iniciatyva, vadovaujantis specialiuoju Viešųjų
įstaigų įstatymu. Toks darbo sutarties pasibaigimas įtvirtintas DK 124 straipsnio
1 punkte, todėl atleistam darbuotojui turėjo būti išmokėta jo vidutinio
mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į to
darbuotojo nepertraukiamą stažą toje darbovietėje, kaip tai nustatyta DK 140 straipsnyje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
lapkričio 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-640/2004).
Atitinkamas bendrovės
organas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą bendrovės vadovą,
nepriklausomai nuo šio kaltės buvimo. S-bu tik tai, kad visuotinio akcininkų
susirinkimo nutarimas būtų priimtas laikantis nustatytų procedūros reikalavimų.
Visuotiniam akcininkų susirinkimui įgyvendinus šią teisę, su bendrovės vadovu
sudaryta darbo sutartis pasibaigia, nes pasibaigia visuotinio akcininkų susirinkimo
pavedimas. Šiuo atveju bendrovės vadovui išmokama išeitinė pašalpa pagal Darbo
kodekso 140 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis
byloje Nr. 3K-3-191/2005).
DK 140 straipsnyje
nustatyta išeitinė išmoka yra viena iš garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas
yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias pragyvenimo lėšas darbuotojui,
netekusiam darbo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. DK 140 straipsnio
1 dalyje reglamentuojamas išeitinės išmokos darbuotojams mokėjimas darbo
sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį atvejais. Kai darbo sutartis
nutraukiama pagal DK 129 straipsnį, išeitinė išmoka priklauso visiems tuo
pagrindu atleidžiamiems darbuotojams, o jos dydis – nuo atleidžiamo darbuotojo
nepertraukiamojo darbo stažo toje darbovietėje ir nuo jo gauto vidutinio darbo
užmokesčio. DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nutraukus
darbo sutartį ne pagal DK 129 straipsnį, o kitais DK (išskyrus DK 125 ir
126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus
atvejus) arba kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo
kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė
išmoka. Šiuo atveju, t. y. nutraukiant darbo sutartį pagal kitus, išskyrus
minėtą išimtį, DK straipsnius ar kituose įstatymuose nustatytais atvejais,
išeitinė išmoka taip pat priklauso visiems atitinkamu pagrindu atleidžiamiems
darbuotojams, jos išmokėjimo galimybę siejant su vienintele sąlyga –
atleidžiamo iš darbo darbuotojo kaltės dėl atleidimo nebuvimu, o dydį – su jo
gautu vidutiniu darbo užmokesčiu.
Atsakovo bendrovės
valdybai įgyvendinus ABĮ 38 straipsnio 8 dalyje (2002 m.
gruodžio 10 d. Įstatymo Nr. IX-1275 (įsigaliojo nuo 2002 m.
gruodžio 27 d. ) redakcija) įtvirtintą teisę atšaukti (atleisti) šios
bendrovės administracijos vadovą (ieškovą M. M. ) iš einamų (direktoriaus)
pareigų, su ieškovu sudaryta darbo sutartis pasibaigė. Tokiu atveju laikytina, kad
darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta ne pagal DK 129 straipsnį, o
kitame įstatyme (ABĮ) nustatytu atveju, tai visiškai atitinka DK 140 straipsnio
2 dalyje reglamentuojamą situaciją. Pareiga teisme įrodyti atleidžiamo
darbuotojo kaltę tenka darbdaviui.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad, galiojant ir nagrinėjamoje byloje esant taikytinam
aptartam išeitinės išmokos atleidžiamam darbuotojui mokėjimo klausimo teisiniam
reglamentavimui, ta aplinkybė, kad atsakovo bendrovės ir ieškovo 2003 m.
gegužės 2 d. sudarytoje individualioje darbo sutartyje išeitinės išmokos išmokėjimo
ieškovui jo atleidimo iš darbo atveju klausimas nebuvo aptartas, nepaneigia
įstatyme jam suteiktos teisės gauti šią garantinę išmoką, jeigu darbo sutartis
su juo nutraukta ne dėl jo kaltės, nes byloje nustatytomis aplinkybėmis, remiantis
DK 140 straipsnio 2 dalimi, darbdavys (šiuo atveju – atsakovo
bendrovė) turi pareigą išmokėti, o darbuotojas (šiuo atveju – ieškovas) – teisę
gauti jo dviejų mėnesinių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
Būtent tokius DK 140 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo
išaiškinimus ne kartą savo nutartyse yra išdėstęs Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
J. P. su Kauno miesto savivaldybe, byla Nr. 3K-3-640/2004;
2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J.
su UAB „Zepter International“, byla Nr. 3K-3-644/2004; 2005 m.
kovo 21 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. K. su UAB „Kivija“, byla Nr. 3K-3-191/2005)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-336/2006).

Atsiskaitymo
su darbuotoju tvarka

Delspinigių
nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo
2 straipsnio 1 dalyje nustatyta sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu
gali būti taikoma, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos
atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai. Po darbo santykių
pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DSĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytos
prievolės, gali būti taikoma DSĮ 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta
sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 24 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-177/1999; Teismų praktika 12,
p. 29–34).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant bylas, kuriose aktualus tinkamo
atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, disponuojančiu darbdavio lėšomis,
faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas pripažįstamas svarbiu
svarstant darbdavio kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje R. N. v. UAB „A-esa“, byla Nr. 3K-3-396/2000;
2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. UAB „Gelsta“, byla Nr. 3K-3-617/2002) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
sausio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-33/2006).
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, DK 141 straipsnio 3 dalį
išaiškinę vadovaudamiesi DK 10 straipsnyje nustatytais Darbo kodekso normų
aiškinimo principais, byloje kilusį ginčą pagrįstai sprendė taikydami DK, o ne
CK normas, nes negalima pripažinti, kad DK 141 straipsnio 3 dalis
tiesiogiai ir visa apimtimi nereglamentuoja ginčo teisinio santykio. Tokia
išvada darytina dėl to, kad darbo sutartiniai santykiai, nors ir pripažįstami
privatinės teisės sudedamąja dalimi, turi savo specifiką. DK 141 straipsnio
3 dalyje nustatytos ne CK reglamentuojamos netesybos, o kompensacinis
mechanizmas, kuriuo kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir
kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. DK 141 straipsnio 3 dalyje
nustatyta išmoka nekvalifikuotina kaip netesybos. Byloje nagrinėjamo ginčo
aspektu DK 141 straipsnio 3 dalis ginčo teisinį santykį reglamentuoja
tiesiogiai ir išsamiai. Tai, kad DK neįtvirtinta aptariamos išmokos sumažinimo
galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio
3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga.
Aptariamosios išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis
už uždelsimo laiką – nustatytas įstatyme ir negali būti pripažintas neprotingai
dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
birželio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-400/2006).
Jei
nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė savo
pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio
uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje
nustatytos pasekmės – darbdavys už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu
darbuotoju laiką privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį. Tokių
pasekmių už darbo pareigų pažeidimą nustatymas atlieka dvejopą funkciją. Pirma,
šia DK norma yra įtvirtinamas kompensuojamasis mechanizmas, kai darbuotojui yra
kompensuojami neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais
susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį
darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui
sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.
Antra, atsižvelgiant į tai, kad kai nutraukiami darbo teisiniai santykiai, už
atsiskaitymą atsakingas asmuo yra darbdavys ir nuo jo tiesiogiai priklauso
darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų
mokėjimas, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra
papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys
netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. DK 141 straipsnio 3 dalyje
nustatytas konkretus išmokos dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už
uždelsimo laiką.
Darbdavio
darbuotojui, remiantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, mokamo vidutinio
darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką esmė ir paskirtis yra skirtinga
nei, remiantis N-arbo socialinio draudimo įstatymu, mokamos nedarbo draudimo
išmokos.
N-arbo
draudimo išmoka su darbo teisiniais santykiais yra susijusi ta apimtimi, kad
dirbantys asmenys, dalyvaujantys socialinio draudimo santykiuose ir mokėdami
socialinio draudimo įmokas, savo darbu sukuria materialines prielaidas
socialiniam draudimui ir atsiradus įstatyme nustatytoms sąlygoms įgyja teisę į
socialinio draudimo išmokas, kurių dydis priklauso nuo mokėtų draudimo įmokų,
apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio sumos ir kitų su darbo santykiais susijusių
išmokų. Tačiau asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo
teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą. Taigi, kai darbo teisiniai
santykiai baigiasi, asmuo įgyja bedarbio teisinį statusą ir yra įvykdomos kitos
įstatyme nustatytos sąlygos, tarp asmens, siekiančio gauti nedarbo draudimo
išmoką, ir teritorinės darbo biržos susiklosto viešosios teisės reglamentuojami
socialinės apsaugos teisiniai santykiai.
Darbdavio
prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą atsiskaityti
uždelstą laiką nėra susijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise
gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš
individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys nevykdo (ar netinkamai
vykdo) Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos
laiku ir visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, taip
pažeisdamas įstatyme nustatytas savo pareigas (DK 35 straipsnio 1 dalis)
ir teisėtus darbuotojo interesus – už atliktą darbą gauti darbo užmokestį ir
kitas su darbo santykiais susijusias išmokas bei savarankiškai disponuoti jam
priklausančiomis pajamomis. Dėl to šios darbdavio prievolės vykdymas ar dydis
nepriklauso nuo to, ar darbuotojas gauna nedarbo socialinio draudimo išmoką.
Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad
nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti
išskaičiuojama iš darbdaviui priklausančios mokėti sumos už prievolės laiku
atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju nevykdymą ar netinkamą vykdymą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
vasario 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-70/2007; Teismų praktika 27,
p. 128–135).
Kasaciniame
skunde teigiama, kad ginčo atveju DK 140 straipsnio 2 dalis,
reglamentuojanti išeitinės išmokos mokėjimą, kai darbo sutartis nutraukiama,
apskritai neturėjo būti taikoma, nes darbo sutartis su bendrovės vadovu ne
nutraukiama, bet pasibaigia. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasatoriaus
argumentais. Sąvoka „darbo sutarties pasibaigimas“ yra plačiausia ir apima
visus atvejus, kai visiškai pasibaigia šios sutarties šalių tarpusavio teisės
ir pareigos, nepaisant to, kieno iniciatyva ir kokiu pagrindu tai įvyko. Darbo
sutarties nutraukimas yra vienas iš darbo sutarties pasibaigimo būdų, kai
sutartis pasibaigia dėl valinių darbo sutarties šalių veiksmų. Šiuo atveju
darbo sutartis su administracijos vadove pasibaigė kompetentingam bendrovės
organui – visuotiniam akcininkų susirinkimui – atšaukus ją iš pareigų. Be to,
kasatorius nepagrįstai teigia, kad DK 140 straipsnio 2 dalis neturėjo
būti taikoma ir dėl to, jog ieškovė, buvusi bendrovės administracijos vadovė, negali
būti laikoma darbuotoja, nes įmonės vadovas yra darbdavys. Visais atvejais
darbdavys yra įmonė, o įmonės vadovas yra vienasmenis valdymo organas,
dirbantis įmonės naudai.
Bylą nagrinėję
teismai pagrįstai sprendė dėl DK 140 straipsnio 2 dalies taikymo
ginčo atveju, nes pagal šią teisės normą išeitinė išmoka mokama nutraukus darbo
sutartį ne tik DK ketvirtajame skirsnyje nurodytais, bet ir kituose įstatymuose
nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės. Teisėjų kolegija nesutinka su
ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad vien tas
faktas, jog ji atleista pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, įrodo jos
kaltės nebuvimą, nes šiuo pagrindu darbo sutartis nutraukiama tik tada, kai
nėra darbuotojo kaltės. Minėta, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio
3 dalį kompetentingas bendrovės organas turi teisę bet kada atšaukti jo
išrinktą administracijos vadovą, nepaisant to, yra jo kaltės ar ne. Taigi
nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai
šią išmoką, pagrįstai nustatinėjo ir tyrė bylos aplinkybes, susijusias su
ieškovės atleidimu iš pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju,
sprendžiant dėl išeitinės išmokos mokėjimo ieškovei, esminę reikšmę turi tai,
kad ji buvo bendrovės direktorė. Įmonės vadovo teisinė padėtis įmonėje lemia
tai, kad jam keliami kitokie reikalavimai negu kitiems įmonės darbuotojams,
taigi ir bendrovės vadovo kaltė dėl atleidimo iš pareigų turi būti vertinama
pagal kriterijus, nustatytus atsižvelgiant į jo teisinį statusą, o ne vertinant
jo veiksmus drausminių nuobaudų už darbo drausmės pažeidimus skyrimo požiūriu.
Bendrovės administracijos vadovą, kuris atsako už visos bendrovės kasdienės
veiklos organizavimą, ir bendrovę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai.
Tai reiškia, kad vadovas privalo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir
tik bendrovės interesais, vengti privačių ir bendrovės interesų konflikto. Kita
vertus, tai reiškia, kad bendrovė, kartu ir jos akcininkai turi teisę
reikalauti iš bendrovės vadovo, kad jis veiktų bendrovės interesais
kvalifikuotai, rūpestingai ir apdairiai.
DK
141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai
atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar
darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju
dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas. Tuo atveju, kai
kyla šalių ginčas dėl išeitinės išmokos mokėjimo ir teismas konstatuoja, kad
darbuotojui ši išmoka priklauso ir turėjo būti sumokėta, tokia situacija
reiškia, kad darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo
atleidimo dieną. Dėl to, jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomos DK
141 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės pasekmės, nepaisant to,
buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė
atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2007).
Atsižvelgdama
į į bendrovės vadovo teisinio statuso ypatumus, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad, esant bendrovės valdybos nustatytai bendrovės vadovo apmokėjimo tvarkai,
pagal kurią premija bendrovės vadovui priklauso nuo metinių bendrovės veiklos
rezultatų, atleidžiant bendrovės vadovą netaikomas darbdaviui DK 141 straipsnio
1 dalyje nustatytas reikalavimas su darbuotoju atsiskaityti visiškai jo
atleidimo dieną, nes bendrovės vadovo darbo užmokesčio dalis, priklausanti nuo
bendrovės metinių darbo rezultatų, (premija) tampa žinoma tik įstatyme ir
bendrovės įstatuose nustatyta tvarka patvirtinus bendrovės finansinę
atskaitomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-422/2007).
Pagrindas
taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes yra
konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su
atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo
darbuotojas nėra kaltas.
Aiškinant
ir taikant DK 141 straipsnio 3 dalį svarbu nustatyti šios normos
tikslus ir paskirtį, užtikrinti šios normos sisteminį aiškinimą. DK 141 straipsnio
3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį
mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis
ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio
pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo
nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su
darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, šioje normoje kartu nustatyta
sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito
atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir
pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji
proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas
reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo
padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo,
sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės
pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų.
Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo
užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija.
Tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio,
tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką gali
reikšti neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą. Neadekvačios sankcijos taikymas
tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos
kitų darbuotojų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai
didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės
darbuotojai ir kreditoriai.
Atsižvelgiant
į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje
nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką
– taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo
išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo
užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam
priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos
sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo
laiką.
Taigi,
nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo
visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas,
teismai turi taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes,
tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam
priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos
sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
sausio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-82/2008).

K-imus,
susijusius su bendrovės vadovu, reglamentuoja tiek specialieji teisės aktai,
tiek DK normos. Bendrovės
vadovo, kaip specifinio darbo teisinių santykių subjekto, teisinį statusą visų
pirma reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas. Jis nereglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju
tvarkos, todėl šiuo klausimu turi būti laikomasi DK 141 straipsnio
reikalavimų.
Aktualu tai,
kad darbdavys įstatymo įpareigotas nurodytą išmoką mokėti už visą uždelsimo
atsiskaityti laiką, nepaisant to, jog buvo kilęs šalių ginčas dėl išmokos ar
jos dalies mokėjimo pagrįstumo. Šios pareigos neeliminuoja ir tokia situacija,
kai atleidžiamas iš darbo darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Aplinkybė, kad
darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su
darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų
įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio
susitarimo, net ir kilus ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys
uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia
darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje
įvardytą arba, priklausomai nuo darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio,
proporcingai mažesnę sumą. Darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju,
prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui
yra tęstinė ir, minėta, apima visą uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-267/2008).
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt