TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Prievolių teisė

Prievolių teisė


 


1.12. Dėl
elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra
socialinio būsto nuomininkas

 
E-ektros
energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teisė iš abonento pusės tiek
CK 6.383 straipsnio 2 dalyje, tiek E-ektros energetikos įstatyme
kildinama ne nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas bei elektros energiją
naudojančius įrenginius (reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus), o prekės
vartojimo poreikio pagrindu, kai vartojimas atitinka CK 6.383 straipsnio
2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. kai asmuo turi (bet kuriais
teisėtais pagrindais) elektros energiją naudojančius įrenginius (vidaus
tinklus), prijungtus prie elektros energijos tiekimo tinklų, ir yra įrengti
energijos apskaitos prietaisai.
Administracinių
bylų teisenos įstatymo XVI skirsnyje nustatyta tvarka Vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimu buvo
tiriamas norminio administracinio akto – ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d.
įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų E-ektros energijos pirkimo–pardavimo ir
naudojimo taisyklių – atitinkamų nuostatų teisėtumas; aktas pripažintas
teisėtu, todėl taisyklių 30 punkto nuostata, suteikianti operatoriui ar
tiekėjui teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku, yra galiojanti.
Tačiau nėra nekvestionuojamų civilinių teisių ir tokia, juridinės technikos
prasme absoliuti ir išskirtinai tik nuo operatoriaus ar tiekėjo subjektyvios
valios priklausanti nuostata, nors de iure ir galiojanti, negali nemotyvuotai,
ne įstatyme įtvirtintais argumentais, todėl nepagrįstai varžyti vartotojo, kaip
silpnesniosios šalies, teisės pirkti iš tiekėjo elektros energiją savo
buitiniams poreikiams tenkinti. Neneigiant galiojančios nuostatos teisėtumo,
nagrinėjamos bylos kontekste tampa aktualus jos aiškinimas ir taikymas – ji negali
būti traktuojama kaip absoliuti tiekėjo ar operatoriaus teisė nemotyvuotai,
nepagrįstai atsisakyti sutarties su socialinio būsto nuomininku sudarymo ir
taip pažeisti jo, kaip prioritetiškai ginamo vartotojo, kaip sutarties šalies,
teises ir teisėtus interesus.
 
Civilinė byla Nr. 3K-3-185/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos:
42.2; 42.3; 42.5; 45.5;
114.8.2

(S)


 
 
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
 
 
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
 
 
2009 m. balandžio 14 d.
Vilnius
 
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Č-o J-o (kolegijos pirmininko), V-us G-o
(pranešėjas) ir S-o G-aus,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB
„VST“

kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kaišiadorių rajono vyriausiojo
prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, ieškinį atsakovui AB „VST“, dalyvaujant
tretiesiems asmenims Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, D. F., dėl įpareigojimo sudaryti elektros energijos
pirkimo–pardavimo sutartį.
 
Teisėjų
kolegija
 
n u s t a t ė :
 
I. G-o esmė
 
2006 m.
spalio 2 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija sudarė su D. F. gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini),
nuomos sutartį. D. F. išnuomotos patalpos yra
daugiabučiame name, į kurį tiekiama elektros energija, tačiau visuomeninis
elektros energijos tiekėjas – atsakovas AB „VST“ atsisakė sudaryti su ja elektros
energijos pirkimo–pardavimo sutartį, nes D. F. yra
tik patalpų nuomininkė, o ne savininkė. Atsakovas siūlė buto nuomininkei ir
savivaldybei sudaryti trišalę visuomeninio elektros energijos pirkimo–pardavimo
sutartį, pagal kurią savivaldybė būtų subsidiariai atsakinga bendrovei už
atsiskaitymą už nuomininkei patiektą elektros energiją, tačiau savivaldybė
nesutiko su šiuo reikalavimu. Ieškovo teigimu, pagal Vyriausybės 2001 m.
liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių
gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros
energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 punktą
elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro būtent gyvenamųjų
patalpų nuomininkai. Atsakovas privalo sudaryti viešąją elektros energijos
pirkimo–pardavimo sutartį su vartotoja – D. F. (CK
6.161 straipsnio 1–3 dalys, 6.383 straipsnis). Ūkio ministro
2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų E-ektros
energijos pirkimo–pardavimo ir naudojimo taisyklių 30 punkto nuostata dėl elektros
energijos tiekėjo galimybės atsisakyti sudaryti sutartį prieštarauja
įstatymams, todėl atsakovas privalo vadovautis būtent įstatymuose nustatytomis
teisės normomis. Įstatymų leidėjas nesieja vartotojo su jo nuosavybės teise ir
nenustato reikalavimų, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis turi būti
sudaroma tik su savininku (CK 6.383–6.391 straipsniai). Ieškovas
Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras prašė teismo įpareigoti
atsakovą sudaryti su D. F. elektros energijos
pirkimo–pardavimo sutartį dėl elektros tiekimo į butą.
 
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
 
Vilniaus
miesto 2-a-is apylinkės teismas 2008 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį
atmetė. Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m.
lapkričio 19 d. sprendime pripažino, kad ūkio ministro 2005 m. spalio
7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų E-ektros energijos pirkimo–pardavimo
ir naudojimo taisyklių 29 ir 30 punktai dėl dalies dėl operatoriaus ar
tiekėjo teisės atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku atitinka CK 6.161 straipsnio
2 dalies, E-ektros energetikos įstatymo 25 straipsnio ir Vyriausybės
2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir
savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą
vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas
tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas. Šis teismo sprendimas turi prejudicinę
reikšmę nagrinėjamoje civilinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas nurodė, kad pagal CK 6.161 straipsnio 2 dalį visiems
paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo privalo sudaryti
sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta
tvarka patvirtintas išimtis, o E-ektros energijos įstatymo 25 straipsnyje
nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį gali sudaryti tik
vartotojas, o ne bet kuris asmuo, kuris kreipiasi dėl tokios sutarties
sudarymo. Vartotojas E-ektros energetikos įstatymo prasme yra tik asmuo, kurio
įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės
linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams (E-ektros
energetikos įstatymo 2 straipsnio 35 punktas). Taigi įstatymo norma
įpareigoja tiekėją sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tik su
tuo asmeniu, kuriam priklauso įrenginiai, prijungti prie perdavimo ar
skirstomųjų tinklų. D. F. išnuomotas butas nuosavybės
teise priklauso Kaišiadorių rajono savivaldybei. Be to, ir po šio buto nuomos
sutarties sudarymo už saugų elektros įrenginių eksploatavimą ir priežiūrą liko atsakinga
Kaišiadorių rajono savivaldybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m.
lapkričio 19 d. sprendime konstatavo, kad vartotoju teisiniuose
santykiuose, kylančiuose iš elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties,
laikytinas patalpų, į kurias bus tiekiama elektros energija, savininkas. Su
nuomininku elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti sudaroma tik
šalių susitarimu. Teismas sprendė, kad neturi teisės įpareigoti atsakovą sudaryti
elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su buto nuomininku, nes taip būtų
pažeistas vienas ir pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės
principas (CK 6.156 straipsnis). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, savivaldybė civiliniuose
teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti
civilinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Ta
aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo,
t. y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio
4 punktą priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia
savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.
lapkričio 19 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkė teismo
2008 m. gegužės 30 d. sprendimą ir ieškinį patenkino – įpareigojo atsakovą
AB „VST“ sudaryti su D. F. elektros energijos
pirkimo–pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į butą. Kolegija
nustatė, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimas
turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Tai, kad administracinio teismo
sprendime konstatuota, jog teisė atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku neprieštarauja
kitų teisės aktų nuostatoms, nelemia išvados, kad operatoriaus ar tiekėjo teisė
atsisakyti sudaryti sutartį yra absoliuti ir negali būti ginčijama. Administracinėje
byloje nebuvo nagrinėjama šiai bylai reikšminga aplinkybė, ar operatorius ir
tiekėjas turi teisę bet kokiu pagrindu atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku.
Atsakovas atsisako sudaryti sutartį su nuomininkais, nes didėja atsiskaitymo už
patiektą elektros energiją rizika. Kolegijos teigimu, atsakovas yra verslo
įmonė ir tai, kad jo verslas yra elektros energijos tiekimas, nėra pagrindas
sudaryti jam išimtines teises gauti pelną ir perkelti pareigą viešajam
juridiniam asmeniui – savivaldybei solidariai atsakyti už nuomininkui suteiktą
paslaugą. Remdamasi Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876
patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų
atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją
ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 punktu nuomininkė pagrįstai
reikalauja, kad su ja būtų sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo
sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Kaišiadorių rajono  apylinkės
vyriausiojo prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008). Aplinkybė,
kad nuomininkė gali neapmokėti už tiekiamą elektros energiją, nėra pagrindas
atsakovui atsisakyti sudaryti tokią sutartį. Atsakovas turi teisę siekti, kad
gyvenamosios patalpos savininkas nuomos sutartyje su nuomininku numatytų teisę
nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, jam neapmokėjus tam tikrą laiką
už patiektą elektros energiją, t. y. siekti gyvenamosios patalpos nuomos
sutarties pakeitimo, jei be šios sąlygos atsakovas negali pelningai plėtoti verslo.
Taip pat atsakovas gali siekti, kad gyvenamosios patalpos savininkas atlygintų
atsakovui atsiradusią žalą dėl to, kad nėra galimybės iš buto nuomininko
išieškoti apmokėjimo už suteiktą paslaugą. Atsakovo atsisakymas sudaryti
sutartį būtų pagrįstas tik tokiu atveju, jei būtų galima spręsti, kad sutarties
sudarymas su nuomininku atsakovui lems neatlyginamus nuostolius.
 
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio
19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo
2008 m. gegužės 30 d. sprendimą.
1. Dėl
E-ektros energetikos įstatymo 25 straipsnio taikymo. Šis įstatymo straipsnis
turi būti taikomas kartu su 24 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią
skirstomųjų tinklų įmonė, kai jos turimoje elektros energijos skirstymo
licencijoje nurodytoje teritorijoje kitam asmeniui neišduota visuomeninio pirkimo–pardavimo
licencija, privalo vykdyti ir elektros energijos visuomeninio pirkimo–pardavimo
veiklą. Taip siekiama užtikrinti, kad visi fiziniai ir juridiniai asmenys
galėtų pirkti elektros energiją valstybės reguliuojamomis kainomis. Šis
skirstomųjų tinklų operatorių įpareigojimas, teisės atsisakyti sudaryti
elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir sutarties laisvės principo
apribojimas pateisinamas visuomenės interesais – būtinumu užtikrinti visuomenės
aprūpinimą elektros energija. Tačiau E-ektros energetikos įstatymo nuostatos
negali būti taikomos neapibrėžtam asmenų sąrašui, suteikiant teisę bet kuriam
asmeniui bet kada reikalauti visuomeninio tiekėjo sudaryti su juo visuomeninio
elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatoriaus nuomone, elektros
energijos skirstymas ir tiekimas yra neatskiriamai susijęs su turtu, į kurį
skirstoma ir tiekiama elektros energija, kuri yra perduodama ne tiesiogiai ją
perkančiam asmeniui skirstomųjų  tinklų
operatoriaus verslo vietoje (CK 6.318 straipsnio 2 dalies 3 punktas),
o prie skirstomųjų elektros tinklų prijungtiems elektros energijos vartotojo
elektros įrenginiams (elektros energijos vartotojui priklausančiam vidaus
elektros tinklui) šių elektros įrenginių buvimo vietoje (operatoriaus ir
vartotojo elektros tinklo nuosavybės riboje). Be to, būtina elektros energijos
skirstymo ir pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlyga – elektros energijos
vartotojo elektros įrenginių (vidaus elektros tinklo) prijungimas prie
skirstomųjų tinklų bei tai, ar šie vartotojo elektros įrenginiai atitinka
teisės aktų nustatytus techninius reikalavimus. Dėl to remiantis E-ektros
energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatomis reikalauti visuomeninio
tiekėjo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį dėl elektros
energijos tiekimo į konkrečiame turte esančius elektros įrenginius (vidaus
elektros tinklą) turi teisę tik turto, į kuriame esančius elektros įrenginius
(vidaus elektros tinklus) turi būti tiekiama elektros energija, savininkas, turintis
teisę reikalauti prijungti (atjungti) savo įrenginius (vidaus elektros tinklus)
prie skirstomųjų tinklų bei sudaryti (nutraukti) sutartis dėl elektros
energijos tiekimo į jo vidaus tinklą (E-ektros energetikos įstatymo 2 straipsnio
35 dalis, CK 6.383 straipsnio 1, 2 dalys, 6.384 straipsnio 1 dalis,
6.390 straipsnio 3 dalis, ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d.
įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų E-ektros energijos pirkimo–pardavimo ir
naudojimo taisyklių 81–84 punktai, ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 17 d.
įsakymu patvirtintų E-ektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų
(elektros tinklų, elektros įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių
energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) taisyklių 41 punktas).
Vadovaujantis ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350
patvirtintų E-ektros energijos pirkimo–pardavimo ir naudojimo taisyklių
29, 30 punktais visuomeninis tiekėjas turi teisę, o ne pareigą, esant
savininko raštiškam sutikimui, sudaryti visuomeninio elektros energijos pirkimo–pardavimo
sutartį su turtą nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdančiu asmeniu bei turi
teisę atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku. Visuomeniniam tiekėjui
atsisakius sudaryti visuomeninio elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį
su nuomininku ar kitu turtą valdančiu asmeniu, ją visada su visuomeniniu
tiekėju gali sudaryti turto savininkas ir taip išspręsti aprūpinimo elektros
energija klausimą. Atsakovo nuomone, trečiųjų asmenų buto nuomos sutartis nesukūrė
teisių ir pareigų visuomeniniam elektros energijos tiekėjui AB „VST“ (CK 6.189 straipsnio
1 dalis). E-ektros energetikos įstatymo 25 straipsnio aiškinimas,
įpareigojant visuomeninį tiekėją visais atvejais sudaryti visuomeninio elektros
energijos pirkimo–pardavimo sutartį ne tik su savininkais, bet ir su kitais
asmenimis, nepagrįstai apribotų visuomeninio tiekėjo teises ir sudarytų sąlygas
savininkams nemokėti už patiektą elektros energiją.
Europos
Sąjungos teisės aktuose neįtvirtinta kitokios negu Lietuvos Respublikos nacionalinėje
teisėje elektros energijos vartotojo sąvokos ir nenumatyta elektros tiekėjo
pareigos sudaryti sutartį su gyvenamųjų patalpų nuomininkais. 2003 m.
birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB dėl
elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą
96/92/EB, įtvirtinta sąvoka „namų ūkio vartotojai“ – tai elektros energijos
vartotojai, perkantys elektros energiją savo namų ūkio vartojimui, išskyrus
komercinę ar profesinę veiklą. Ši sąvoka neturi būti aiškinama kaip sukurianti
tiekėjui pareigą sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su
kiekvienu asmeniu, kuris turi elektros energijos vartojimo poreikį ir kreipiasi
dėl sutarties sudarymo, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių.
2. Dėl
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo prejudicinės reikšmės. Šiaulių
miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje buvo pareikštas
analogiškas reikalavimas AB „VST“, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį
administracinį teismą, prašydamas ištirti ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d.
įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų E-ektros energijos pirkimo–pardavimo ir naudojimo
taisyklių 29 ir 30 punktų atitiktį CK 6.161 straipsnio 2 dalies,
E-ektros energetikos įstatymo 25 straipsnio ir Vyriausybės 2001  m.
liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių
gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros
energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 punkto
nuostatoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio
19 d. sprendimu nenustatė teisės aktų prieštaravimo. Šioje byloje kolegija
nepagrįstai sprendė, kad administracinėje byloje nebuvo nagrinėjama šiai bylai
reikšminga aplinkybė, ar operatorius bei tiekėjas turi teisę bet kokiu pagrindu
atsisakyti sudaryti sutartį su nuomininku. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas sprendė ne abstrakčiai (formaliai) ūkio ministro 2005 m.
spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų E-ektros energijos pirkimo–pardavimo
ir naudojimo taisyklių 29, 30 punktų teisėtumo klausimą ir nustatė, kad
operatorius (tiekėjas) turi teisę atsisakyti sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo
sutartį, ir tai neprieštarauja CK 6.161 straipsnio 2 daliai, E-ektros
energetikos įstatymo 25 straipsniui. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo išvadas, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymo prioritetas teiktinas įrenginių savininkui, kuris privalo
visiškai užtikrinti aprūpinimo elektros energija patikimumą ir saugumą bei
atsiskaitymą už suvartotą elektros energiją laiku (ūkio ministro 2005 m.
spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų E-ektros energijos pirkimo–pardavimo
ir naudojimo taisyklių 10 punktas).
3. Dėl
atsakovo sąžiningumo. Atsakovas, atsisakydamas sudaryti sutartį su nuomininke, siekia
užtikrinti aprūpinimo elektros energija patikimumą ir saugumą, atsiskaitymą už suvartotą
elektros energiją laiku. Šie tikslai pasiekiami sudarant elektros energijos pirkimo–pardavimo
sutartį būtent su gyvenamųjų patalpų savininku. Atsakovas teise atsisakyti sudaryti
sutartį su nuomininku naudojasi sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauja. Pažymėtina,
kad kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, jog sąžiningumas ar nesąžiningumas
yra fakto, o ne teisės klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. I. Š.,
bylos Nr.3K-3-1298/2001; 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje AB „ Ūkio bankas“ v. M. K., bylos Nr. 3K-3-121/2005; ir kt.).
Pažymėtina, kad kaip ieškovas ieškinio pagrindo nenurodė ir šioje byloje
neįrodinėjo, jog atsakovas savo veiksmais pažeidė pareigą veikti sąžiningai.
4. Dėl
savivaldybės administracijos teises ir pareigas reglamentuojančių teisės normų
taikymo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo perkelti pareigą
solidariai atsakyti už nuomininkui suteiktą paslaugą viešajam juridiniam
asmeniui–savivaldybei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m.
lapkričio 19 d. sprendimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008). Atsakovo teigimu, savivaldybės
civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais ir lygiomis
teisėmis su kitais šių santykių dalyviais (CK 2.36 straipsnio 1 dalis,
Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Sudarydama,
vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos ir kitas civilines
teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo
įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose–teisiniuose santykiuose dalyvaujantis
viešasis juridinis asmuo. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra
pažymėta ir tai, kad konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne
tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (1996 m. vasario 28 d.,
1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m.
gruodžio 6 d. nutarimai). Aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena
iš socialinės paramos teikimo, t. y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos
savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtosios (ribotai
savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties
civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinio
būsto nuomos funkciją, ne tik veikia vienodais pagrindais su kitais teisinių santykių
dalyviais, bet ir negali perkelti atsakomybės ir rizikos dėl vykdant šią funkciją
galinčių atsirasti nuostolių kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008).
5. Dėl
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymo. Teismas nepagrįstai vadovavosi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono
apylinkės vyriausiojo prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008,
kaip jau suformuota teismų praktika. Išvadą apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotą praktiką galima daryti tik išanalizavus pakankamą skaičių nutarčių
už atitinkamą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje F. S. v. A. S., bylos
Nr. 3K-3-443/2004). Teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
neformuoja teismų praktikos, nes yra vienintelė nutartis, kurioje teismas
pasisakė dėl E-ektros energetikos įstatymo 25 straipsnio aiškinimo ir
taikymo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo
prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008, prieštarauja
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams 2008 m. sausio 30 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus
miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimui. Remiantis
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu Konstitucijoje
įtvirtintas teisinės valstybės principas lemia jurisprudencijos tęstinumą. Prieštaravimai
tarp Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimo patvirtina teismų
praktikos nevienodumą šiuo klausimu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Pažymėtina, kad atsakovo nesąžiningumas šioje civilinėje byloje nebuvo
įrodinėjamas, priešingai nei civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2008.
Atsakovas
pateikė prašymą perduoti šią civilinę bylą nagrinėti išplėstinei septynių
teisėjų kolegijai. Atsakovas nurodo, kad byla yra sudėtinga teisės aiškinimo ir
taikymo atžvilgiu. Teismų praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių elektros
energijos sutarčių sudarymą, elektros energijos vartotojo sąvoką, yra
prieštaringa, ir tai lėmė skirtingų teismų sprendimų priėmimą šioje byloje.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kaišiadorių rajono savivaldybės
administracija prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus nurodytos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės
nėra analogiškos, todėl šiose bylose netaikomos tos pačios teisės normos, o
kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis negali turėti
precedento reikšmės nagrinėjamoje byloje. Precedentu reikia laikyti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių apylinkės
vyriausias prokuroras v. AB ,,VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008, kurios
faktinės aplinkybės yra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, tos pačios
šalys ir tretieji asmenys, išskyrus socialinio būsto nuomininką.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą ieškovas prašė atmesti kasacinį skundą ir palikti galioti
apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįstas
kasatoriaus argumentas, jog teismai netinkamai išaiškino ir taikė E-ektros
energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatas. Įstatymo 26 straipsnyje
nustatyta, kad 25 straipsnio reikalavimą vykdyti neprivaloma, jeigu tai
padaryti trukdo nuo visuomeninio tiekėjo nepriklausančios aplinkybės. Tokių
aplinkybių kasatorius nenurodė, jų nenustatė ir teismai. Nepagrįstas
kasatoriaus argumentas, kad elektros energijos skirstymas ir tiekimas yra neatskiriamai
susijęs su turtu, į kurį tiekiama elektros energija. Tiekimas neatskiriamai
susijęs su reikalavimus atitinkančių elektros įrenginių buvimu. Ūkio ministro
2004 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 4-432 patvirtintų E-ektros
įrenginių eksploatavimo saugos taisyklių 10 punkte elektros įrenginių
savininku nurodytas fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nuosavybės ar patikėjimo
teise priklauso elektros įrenginiai. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad D. F., sudariusi būsto nuomos sutartį, neįgijo teisės
reikalauti, kad su ja būtų sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo
sutartis. E-ektros pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK6.383 straipsnio
3 dalis), todėl pagal CK 6.161 straipsnį visiems paslaugas teikiantis
asmuo privalo tokią sutartį sudaryti su bet kuriuo asmeniu, kai jis kreipiasi,
išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas,
kad, įpareigojant visuomeninį tiekėją sudaryti elektros energijos tiekimo
sutartis ne tik su savininkais, bet ir su kitais asmenimis, būtų apribotos
visuomeninio tiekėjo teisės ir tai sudarytų sąlygas savininkams piktnaudžiauti
ir vengti apmokėti už patiektą elektros energiją. E-ektros energetikos įstatymo
27 straipsnyje nustatytos atsiskaitymo garantijos visuomeninam tiekėjui. Nepagrįstas
kasatoriaus argumentas, kad skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimui
ir kad teismas, atsisakydamas ja vadovautis, pažeidė procesinės teisės normas.
Nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo motyvo,
kad nėra pagrindo perkelti pareigą solidariai atsakyti už nuomininkui suteiktas
paslaugas viešajam juridiniam asmeniui – savivaldybei. Kasatorius nenurodė
įstatymų, kurių pagrindu savivaldybė privalėtų sudaryti elektros energijos
tiekimo į socialinius būstus pirkimo–pardavimo sutartis. Vadovaujantis CK 6.584 straipsniu
ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 879 patvirtinto
Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą
ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines
paslaugas tvarkos aprašo 2 punktu, elektros energijos vartojimo
pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių
gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenustatyta kitaip, ir
už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą elektros energiją jie atsiskaito
pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo
ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas,
kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Skunde nurodyta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus
energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008, netaikytina
sprendžiant elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo klausimus.
Teismai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta
civilinėje byloje Kaišiadorių apylinkės vyriausias prokuroras v. AB ,,VST“, bylos
Nr. 3K-3-551/2008. Kasatorius teisingai pasisako, kad Europos Sąjungos
teisės aktuose nėra įtvirtintos kitokios nei Lietuvos Respublikos nacionalinėje
teisėje suformuluotos elektros energijos sąvokos, nenustatyta pareigos sudaryti
sutartį su gyvenamųjų patalpų nuomininkais. Tačiau 2003 m. birželio 26 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/54/EB dėl elektros energijos
vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančioje Direktyvą 96/92/EB, nurodyta,
kad Direktyvoje svarbu pateikti bendras minimalias normas, kurių turi laikytis
visos valstybės narės, atsižvelgiant į vartotojų apsaugos, tiekimo saugumo,
aplinkos pasaugos ir lygiaverčio konkurencijos laipsnio užtikrinimo visose
valstybėse narėse tikslus. Vartotojai nurodyti kaip perkantieji elektros
energiją savo asmeniniams poreikiams. Tokie principai įtvirtinti ir Lietuvos
teisės aktuose.
 
Teisėjų kolegija
 
k o n s t a t u o j a:
 
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
 
Dėl
kasatoriaus prašymo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai
 
Bylos
perdavimas nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje galimas konstatavus CPK
357 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą – kasacinėje byloje yra
kilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Kiekvienos bylos
kontekste tai yra vertinamojo pobūdžio pagrindas. Teisės normų, reguliuojančių
energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą bei šalių teises ir pareigas
sudarant šias sutartis, tinkamas bei vienodas aiškinimas ir taikymas iš tiesų
yra itin svarbus, kaip ir kitų teisės institutų vienodas aiškinimas ir taikymas
nagrinėjant bylas. To reikalauja Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės
principas, suponuojantis jurisprudencijos tęstinumą – teismų instancinė sistema
turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai
bendrosios kompetencijos teismų praktikai, analogiškos bylos turi būti
sprendžiamos taip pat, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi
būti prognozuojama, o praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti
koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Konstitucinio
Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Teismų praktika bylose, kuriose
būtų aiškinamos teisės normos, reguliuojančios energijos pirkimo–pardavimo
sutarčių sudarymą bei šalių teises ir pareigas sudarant šias sutartis, nėra
gausi (tik pavienės kasacinės nutartys), ji dar tik formuojasi, kol kas ji nėra
prieštaringa, todėl kolegija, nagrinėdama kasacinį skundą, atsižvelgs į esamą,
formuojamą praktiką, joje pateiktas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles.
Pagrindas koreguoti esamą praktiką perduodant bylą nagrinėti išplėstinei
teisėjų kolegijai atsirastų, jei praktika būtų prieštaringa ar kiltų
aplinkybės, dėl kurių būtų neišvengiama ir objektyviai būtina nukrypti nuo
formuojamos praktikos. Minėta, tokių faktorių nėra, o tik pavienėmis nutartimis
besiformuojančią praktiką koreguoti aukštesniu procesiniu lygmeniu –
išplėstinėje teisėjų kolegijoje, ją keisti dar nesant pakankamai analizuotinų
nutarčių, nėra pagrindo.
 
Dėl
vartotojo apskritai ir vartotojo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse
sampratos
 
Vadovaujantis
vartotojų apsaugos srityje priimtomis Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės
aktų normomis, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji
atitinka tam tikrus esminius požymius. Pirma, prekes ar paslaugas įsigyja
fizinis asmuo. Antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo
ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio
poreikiams tenkinti. Trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis
ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks
teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai
kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis,
yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ar paslaugų
įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“, bylos
Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. AB
„G-kės“ , bylos  Nr. 3K-3-211/2008).
E-ektros energetikos
įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje vartotoju įvardijamas asmuo, kurio
įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės
linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. Pagal šio įstatymo
2 straipsnio 3 dalį buitinis vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis
elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su
verslu ar profesija, tenkinti, taigi atitinka vartojimo sutarties šalies pagal
CK 1.39 straipsnio 1 dalį teisinį statusą.
Nagrinėjamos
bylos kontekste akivaizdi ir neginčijama aplinkybė yra ta, kad galutinis
elektros energijos vartotojas yra trečiasis asmuo byloje – socialinio būsto
nuomininkė.
 
Dėl
prioriteto vartotojo teisėms suteikimo
 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
konstatuota, kad sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai
įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės
padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu,
gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas,
išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Tele2“ v. IĮ
,,Rogrinta“, bylos Nr. 3K-3-579/2008). Siekiant apginti silpnesniosios
sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali
būti ribojamas įstatymo. V-a- iš tokio teisinio reguliavimo, skirto
silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos
institutas. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip
silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo
nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų
gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis,
konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas ir Lietuvos valstybės
įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės; su vartotojų teisių
apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos,
vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik
pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. A. v.
SP UAB „K-iškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2006 m.
vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S.
v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų
bendrija v. AB „G-kės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2008 m.
spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K.
v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008). Taigi
tuo atveju, kai elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis –
abonentas yra fizinis asmuo, kuris elektros energiją perka asmeniniams, savo
šeimos ar namų ūkio poreikiams, jis yra vartotojas vartotojų teisės (CK 1.39 straipsnis)
prasme ir turi gauti įstatyminę vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties
šalies, teisių apsaugą.
 
Dėl
elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra
socialinio būsto nuomininkas
 
Spręsdamas dėl elektros energijos
tiekėjo reikalavimo sudaryti sutartį ne tik su socialinio būsto nuomininku, bet
ir su savininku (savivaldybe), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino ir į
šioje nutartyje pateiktus teisės aiškinimus kolegija atsižvelgia pirmiau
nurodytais argumentais, kad CK 6.383 straipsnio 2 dalyje
apibrėžiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo su
abonentu sąlygos, CK 6.161 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu
vertintinos kaip įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos išimtys, kuriomis gali
būti grindžiamas atsisakymas sudaryti elektros energijos tiekimo sutartis. E-ektros
energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teisė iš abonento pusės tiek
CK 6.383 straipsnio 2 dalyje, tiek E-ektros energetikos įstatyme
kildinama ne nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas bei elektros energiją
naudojančius įrenginius (reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus), o prekės
vartojimo poreikio pagrindu, kai vartojimas atitinka CK 6.383 straipsnio
2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. kai asmuo turi (bet kuriais
teisėtais pagrindais) elektros energiją naudojančius įrenginius (vidaus
tinklus), prijungtus prie elektros energijos tiekimo tinklų, ir yra įrengti
energijos apskaitos prietaisai. E-ektros energijos tiekimo ir naudojimo
taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d.
įsakymu Nr. 4-350, 29 ir 30 punktuose vartojamos formuluotės:
„operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti
(...) ir su nuomininkais“ ir „operatorius ar tiekėjas turi teisę atsisakyti
sudaryti sutartį su nuomininku“, – operatoriaus (tiekėjo) dispozityvumo aspektu
negali būti suprantamos kaip įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos prievolės sudaryti
elektros energijos tiekimo sutartį išimtys (CK 6.161 straipsnio 2 dalis).
E-ektros energetikos įstatymas įgyvendino 2003 m. birželio 26 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/54/EB dėl elektros energijos
vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 96/92/EB, kurioje
nustatytos bendrosios elektros energijos gamybos, perdavimo, paskirstymo ir
tiekimo taisyklės. Direktyvoje vartotojo, kaip elektros energijos
pirkimo–pardavimo sutarties šalies, teisinio statuso įgijimui nekeliami nuosavybės
teisės į daiktus reikalavimai, o pateikiamos bendrosios minimalios normos,
kurių turi laikytis visos valstybės narės, atsižvelgiant į vartotojų apsaugos
ir tiekimo saugumo laipsnio užtikrinimo visose valstybėse narėse tikslus;
nacionaliniuose teisės aktuose, kuriais įgyvendinama ES antrinė teisė,
įtvirtinamas teisinis reguliavimas turi būti aiškinamas taip, kad vartotojų
teisių apsaugos minimalieji reikalavimai būtų įgyvendinti taip, kaip jie
apibrėžiami Direktyvoje. Remiantis šiuo požiūriu, galima teigti, kad elektros
energijos tiekėjo galimybė sudaryti ar teisė nesudaryti elektros energijos
pirkimo–pardavimo sutarties su nuomininku, nurodytos Taisyklių 29 ir 30 punktuose,
turi būti aiškinama ne kaip absoliuti pasirinkimo laisvė, o kaip pareigos ir
teisės derinys, pagrįstas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos
sutartiniuose santykiuose imperatyvais (CK 6.158 straipsnis).
Sąžiningumas, be kita ko, reiškia nepiktnaudžiavimą teise, o atsisakymas
sudaryti viešąją sutartį ne įstatymuose nustatyta tvarka patvirtintais
pagrindais, kai be teisėto pagrindo nuosavybės teisė į daiktus pripažįstama
lemiančiu veiksniu atsisakymui pagrįsti, prieštarauja subjektinių teisių,
kurias siekiama įgyvendinti, paskirčiai, pažeidžia tiek vartotojų kaip abonentų
pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, tiek kaip vartotojų pagal
vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnio 1 dalį) teises (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono
apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-551/2008).
Taigi kasatoriaus argumentacija, kad
remiantis E-ektros energetikos įstatymo 25 straipsnio nuostatomis
reikalauti visuomeninio tiekėjo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo
sutartį dėl elektros energijos tiekimo į konkrečiame turte esančius elektros
įrenginius (vidaus elektros tinklą) turi teisę tik turto, į kuriame esančius
elektros įrenginius (vidaus elektros tinklus) turi būti tiekiama elektros energija,
savininkas, turintis teisę reikalauti prijungti (atjungti) savo įrenginius
(vidaus elektros tinklus) prie skirstomųjų tinklų bei sudaryti (nutraukti)
sutartis dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo (skirstymo) į jo vidaus
tinklą, yra nepriimtina, nes elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties
sudarymo teisė iš abonento pusės tiek CK 6.383 straipsnio 2 dalyje,
tiek E-ektros energetikos įstatyme įtvirtintame teisiniame reguliavime
kildinama ne nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas bei elektros energiją
naudojančius įrenginius (reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus), o prekės
vartojimo poreikio pagrindu, kai vartojimas atitinka CK 6.383 straipsnio 2 dalyje
nustatytas sąlygas, t. y. kai asmuo turi (bet kuriais teisėtais
pagrindais) elektros energiją naudojančius įrenginius (vidaus tinklus),
prijungtus prie elektros energijos tiekimo tinklų, ir yra įrengti elektros
energijos apskaitos prietaisai. Toks asmuo yra socialinio būsto nuomininkas,
teisėtai, sudarytos socialinio būsto nuomos sutarties pagrindu valdantis ir elektros
energiją naudojančius įrenginius (vidaus tinklus), prijungtus prie elektros energijos
tiekimo tinklų, ir kuriuose yra įrengti elektros energijos apskaitos
prietaisai.
Nurodytais argumentais pirmasis ir
trečiasis kasacinio skundo argumentai atmetami.
 
Dėl Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimo
 
Pagal CPK 182 straipsnio
2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo
sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie
patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines
pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra
prejudiciniai faktai. Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos
nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo
sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės
turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja
tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines
pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje
nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo
įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų
reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje G. S. v. UAB „Midoja“, bylos
Nr. 3K-3-374/2004; 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Z. A. v. V- 1-a-is notarų
biuras, bylos Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „S-teksas“ v. UAB „B-tateksas“, bylos
Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje I. K. v. G. D.,
bylos Nr. 3K-3-191/2008).
Administracinių bylų teisenos įstatymo
XVI skirsnyje nustatyta tvarka Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m.
lapkričio 19 d. sprendimu buvo tiriamas norminio administracinio akto – ūkio
ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų
E-ektros energijos pirkimo–pardavimo ir naudojimo taisyklių – atitinkamų
nuostatų teisėtumas; aktas pripažintas teisėtu, todėl taisyklių 30 punkto
nuostata, suteikianti operatoriui ar tiekėjui teisę atsisakyti sudaryti sutartį
su nuomininku, yra galiojanti. Tačiau nėra nekvestionuojamų civilinių teisių ir
tokia, juridinės technikos prasme absoliuti ir išskirtinai tik nuo operatoriaus
ar tiekėjo subjektyvios valios priklausanti nuostata, nors de iure ir galiojanti,
negali nemotyvuotai, ne įstatyme įtvirtintais argumentais, todėl nepagrįstai
varžyti vartotojo, kaip silpnesnės šalies, teisės pirkti iš tiekėjo elektros
energiją savo buitinių poreikių tenkinimui. Neneigiant galiojančios nuostatos
teisėtumo, nagrinėjamos bylos kontekste tampa aktualus jos aiškinimas ir taikymas
– ji negali būti traktuojama kaip absoliuti tiekėjo ar operatoriaus teisė nemotyvuotai,
nepagrįstai atsisakyti sutarties su socialinio būsto nuomininku sudarymo ir
taip pažeisti jo, kaip prioritetiškai ginamo vartotojo, kaip sutarties šalies, teises
ir teisėtus interesus. Dėl to pagal aukščiau išdėstytą argumentaciją,  remiantis E-ektros energetikos įstatymo 25 straipsnio
nuostatomis teisę reikalauti visuomeninio tiekėjo sudaryti elektros energijos
pirkimo–pardavimo sutartį dėl elektros energijos tiekimo į konkrečiame turte
esančius elektros įrenginius (vidaus elektros tinklą) turi ne tik turto, į
kuriame esančius elektros įrenginius (vidaus elektros tinklus) turi būti
tiekiama elektros energija, savininkas, bet ir teisėtas socialinio būsto
nuomininkas, kuris teisėtu (socialinio būsto nuomos sutarties) pagrindu turi elektros
energiją naudojančius įrenginius, prijungtus prie elektros energijos tiekimo
tinklų, ir kur yra įrengti energijos apskaitos prietaisai.
Nurodytais motyvais antrasis kasacinio
skundo argumentas atmestinas.
 
Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos
 
Aukščiausiasis
Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės
normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje,
atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su
taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas
gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes
šis aiškinimas, minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo
konkrečioje byloje ratio decidendi. B-dymas taikyti teisės taikymo
taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio
panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas,
reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma
nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti
konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis
aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas
išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Alytaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. UAB
„Sverida“, bylos Nr. 3K-122/1998; 1999 m. gruodžio 13 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. personalinė
įmonė „A-a“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999;
2000 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G.
v. S. P., bylos Nr. 3K-3-271/2000;
2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002;
ir kt.). Tokiu turiniu konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra
suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime.
Kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008,
skiriasi faktinėmis aplinkybėmis – prekė ne elektros energija, bet šilumos
energija, kurios tiekimo vartotojui techninės sąlygos dėl tiekimo tinklų
bendrumo yra esmingai skirtingos, skirtingas teisinis prekių pardavimo teisinis
reguliavimas, skirtinga vartotojo valios išraiška, todėl nutartyje suformuluotomis
teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo
vadovautis.
Nurodytais
motyvais ketvirtasis ir penktasis kasacinio skundo argumentai taip pat atmetami,
ir kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje įtvirtintų, apeliacinės
instancijos teismo sprendimo panaikinimą lemiančių pagrindų nenustatyta.
Kartu kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 2006 m. spalio 2 d. gyvenamosios
patalpos nuomos sutartį trečiajam asmeniui buvo išnuomotas butas. Apeliacinės
instancijos teismas 2008 m. lapkričio 19 d. sprendimu įpareigojo
kasatorių sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį dėl energijos
tiekimo į butą. Teismui nustačius rašymo apsirikimą, jis taisytinas CPK 276 straipsnyje
nustatyta tvarka.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,

vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
 
n u t a r i a :
 
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio
19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt