TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr

Vykdymo
procesas


 


1.3.
Dėl vykdomosios bylos nutraukimo, kai vykdomasis dokumentas perduotinas
bankroto bylą nagrinėjančiam teismui

 
Įmonių
bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio
1 dalies, CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatų sisteminė–loginė
analizė bei šių normų tarpusavio funkcinis ryšys teikia pagrindą konstatuoti,
kad tais atvejais, kai turtinio pobūdžio išieškojimas iš įmonės dalyvio
vykdomas vykdymo proceso tvarka, tai tokie vykdomieji dokumentai perduotini
bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, vadovaujantis CPK 626 straipsnio
3 punkto nuostatomis.
CPK 632 straipsnio, reglamentuojančio
vykdomosios bylos užbaigimą, 6 punkte nustatyta, kad vykdomoji byla
laikoma baigta persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam
teismui. Ši teisės norma, teismui nagrinėjant skundą dėl antstolio veiksmų,
kaip vykdomosios bylos užbaigimo teisinis pagrindas taikoma ir tuo atveju, kai
teismas nustato, kad antstolis vykdymo procese privalėjo persiųsti vykdomąjį
dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir užbaigti vykdomąją bylą
aptariamos teisės normos pagrindu, tačiau to nepadarė.
Civilinė
byla Nr. 3K-7-162/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
32.5.4; 40.1; 126.1;
126.8;
128.11; 129.10 (S)
 
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
 
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
 
 
2009 m. gegužės
25 d.
Vilnius
 
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: J-os S-ės (kolegijos pirmininkė), D-ės
A-ės, E-aus B-o, B-ės J-ės, E-aus L-o,
A-io N-o ir A-o S-io (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. Z.


kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą dėl antstolės veiksmų,
suinteresuoti asmenys antstolė A. R. Ž., D. Z., O. P. ir
akcinė bendrovė bankas „H-abankas“.
 
Išplėstinė
teisėjų kolegija
 
n u s t a t ė :
 
I. G-o esmė
 
Byloje
nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai įpareigoti antstolę nutraukti vykdomąją
bylą.
Personalinė D. Z.
įmonė ir Lietuvos taupomojo banko Kretingos skyrius 1993 m. lapkričio
3 d. sudarė kredito sutartį. Šioje sutartyje nurodytų prievolių įvykdymui
užtikrinti buvo įkeistas pareiškėjo turtas. Negrąžinus bankui kredito,
Kretingos rajono apylinkės teismas 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimu
priteisė iš D. Z. ir R. Z. solidariai, o iš O. P. subsidiariai
35 125,43 Lt ir 1756,27 Lt valstybinio mokesčio Lietuvos
taupomojo banko Kretingos skyriaus naudai.
Klaipėdos
apygardos teismas 2004 m. liepos 2 d. nutartimi D. Z. ūkinei–komercinei
įmonei iškėlė bankroto bylą; 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi
patvirtino likviduojamos įmonės kreditorių reikalavimus, tarp jų AB banko
„H-abankas“ (Lietuvos taupomojo banko teisių perėmėjo) 31 246,59 Lt
reikalavimą; 2004 m. spalio 4 d. nutartimi leido parduoti R. Z. priklausantį
turtą, kuris buvo įkeistas 1993 m. lapkričio 3 d. kredito sutartyje
nurodytų prievolių įvykdymui užtikrinti (šis turtas 2004 m. lapkričio
23 d. parduotas iš varžytynių). Klaipėdos miesto apylinkės teismas
2004 m. gruodžio 20 d. nutartimi patvirtino R. Z. nuosavybės
teisėmis priklausiusio turto įkeitimo teisės pasibaigimą. Klaipėdos apygardos
teismas 2005 m. sausio 31 d. sprendimu pripažino D. Z. ūkinės–komercinės
įmonės veiklos pabaigą ir patvirtino nepatenkintus kreditorių reikalavimus,
tarp jų – AB banko „H-abankas“ 28 746,59 Lt reikalavimą.
D. Z. ūkinė–komercinė įmonė 2005 m. kovo 9 d. išregistruota iš
juridinių asmenų registro.
Antstolė
A. R. Ž. vykdo vykdomąją raštą, išduotą Kretingos rajono apylinkės
teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimo pagrindu, dėl
36 881,70 Lt išieškojimo iš skolininko R. Z. išieškotojo
AB banko „H-abankas“ naudai.
Pareiškėjas
prašė įpareigoti antstolę nutraukti vykdomąją bylą. Jis nurodė, kad pateikė
antstolei prašymą nutraukti vykdomąją bylą, motyvuodamas tuo, jog, Klaipėdos
apygardos teismui priėmus 2005 m. sausio 31 d. sprendimą dėl D. Z.
ūkinės–komercinės įmonės veiklos pabaigos, jo prievolės įmonės kreditoriams
pasibaigė, tačiau antstolė 2007 m. rugsėjo 28 d. patvarkymu prašymo
netenkino, nurodydama, kad skolininkas yra ne individuali įmonė, o fizinis
asmuo R. Z. Pareiškėjo teigimu, jo prievolės bankui atsiradimo pagrindas
yra 1993 m. lapkričio 3 d. kredito sutartis. Anot pareiškėjo, po
įmonės veiklos pabaigos bankrutuojančios įmonės savininkės ir jos sutuoktinio
prievolės įmonės kreditoriams pasibaigė, todėl vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo
turi būti nutraukta.
 
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
 
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 8 d.
nutartimi skundą tenkino – įpareigojo antstolę nutraukti vykdomąją bylą.
Teismas nurodė, kad kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei)
įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi
kreditoriai finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo
nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku
(savininkais), kaip privačiu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis), – buvo
sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditorių reikalavimas. Teismas nustatė, kad
D. Z. ūkinės–komercinės įmonės bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismas
patvirtino AB banko „H-abankas“ 31 246,59 Lt reikalavimą (ši
įmonės skola priteista tik iš jos dalyvių), nors vykdomoji byla pagal teismo
1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir nebuvo perduota įmonės bankroto
bylą nagrinėjančiam teismui. Šis kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje liko
iš dalies nepatenkintas. Atkreipęs dėmesį į tai, kad bankrutuojančios įmonės
savininkas privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio
bendrąja jungtine nuosavybe, teismas nurodė, jog AB bankas „H-abankas“,
būdamas bankrutuojančios įmonės kreditorius, turėjo galimybę kontroliuoti šį
procesą ir esant neišieškotai skolai bei likus turto galėjo ginčyti teismo
sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismas darė išvadą, kad kai likviduojama dėl
bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės
atsakomybės asmuo, ir nėra šio juridinio bei fizinio asmens, esančio jo
dalyviu, turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės
kreditorių reikalavimus, laikytina, jog pasibaigia šio fizinio asmens prievolės
(CK 6.128 straipsnio 3 dalis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens AB banko
„H-abankas“ atskirąjį skundą, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį
panaikino ir pareiškėjo skundą atmetė. Nurodžiusi, kad CK 6.128 straipsnio
3 dalies norma galėtų būti taikoma tik spendžiant įmonės dalyvio
atsakomybę už įmonę, kolegija pažymėjo, jog, pabaigus bankroto procedūras,
baigiasi bankrutavusio subjekto turtinės prievolės kreditoriams, tačiau įmonės
savininkų – fizinių asmenų – teisinis statusas nesikeičia, jų asmeninės
prievolės nesibaigia, o įmonės savininkų kreditoriai turi teisę reikalauti jas
vykdyti. Kolegija konstatavo, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra
savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, o pagal CK
2.50 straipsnį bankrutuojančios individualios įmonės savininkui atsiranda
pareiga atsakyti už įmonės prievoles, tačiau bankrutuojančiai įmonei nekyla
atsakomybė už jos savininko asmenines prievoles. Kolegijos vertinimu, šioje
byloje negali būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d.
nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, nes nesutampa šios
nutarties ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi. Nustačiusi, kad
vykdomasis raštas AB bankui ,,H-abankas“ išduotas pagal Kretingos rajono
apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimą, kuriuo iš D. Z.,
R. Z. ir O. P., kaip fizinių asmenų, priteista skola, kolegija
sprendė, jog šis skolinis įsipareigojimas yra asmeninio pobūdžio, todėl,
likvidavus D. Z. individualią įmonę, prievolė nesibaigia. Kolegijos
nuomone, nepripažįstant AB banko ,,H-abankas“ teisės reikalauti visiško
prievolių įvykdymo, būtų pažeisti teisėtų lūkesčių, teisingumo ir protingumo
principai.
 
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
 
Kasaciniu
skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį ir palikti
galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d.
nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorius
nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad nagrinėjamoje byloje
negali būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos
Nr. 3K-7-308/2004. Anot kasatoriaus, kai bankroto byla iškeliama
individualiai (personalinei) įmonei, tai visi kreditoriai savo finansinius
reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka
nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu,
– buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla reikalavimas. Kreditorius
AB bankas „H-abankas“ D. Z. ūkinės–komercinės įmonės bankroto
byloje buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą su tuo pačiu reikalavimu, kilusiu iš
1993 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarties, todėl teisiškai
nereikšminga aplinkybė, kad skola už įmonės prievoles iš įmonės savininkų buvo
priteista iki bankroto bylos iškėlimo. B-kroto proceso metu buvo parduotas
visas bankrutuojančios įmonės savininkų turtas, todėl individualios įmonės
savininkų prievolės įvykdymas savo bankrutavusios individualios įmonės
kreditoriams ribojamas jos savininkų bankroto proceso metu turimu turtu. Kitaip
galėtų būti tik tuo atveju, jeigu bankroto bylą nagrinėjantis teismas būtų
konstatavęs, jog žala įmonės kreditoriams ar pačiai įmonei atsirado dėl
neteisėtų įmonės savininkų veiksmų, tačiau teismas tokios išvados nepadarė.
Kasatorius pažymi, kad jo ir jo sutuoktinės D. Z. prievolių atsiradimo
pagrindas yra 1993 m. lapkričio 3 d. paskolos sutartis, t. y.
prievolė atsirado iš kreditoriaus santykių su kasatoriaus sutuoktinės ūkine–komercine
įmone, kuri likviduota dėl bankroto, o ne su kasatoriumi ir (arba) jo
sutuoktine.
2. Anot
kasatoriaus, tuo pačiu klausimu, kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio
22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v.
A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004, pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senatas 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33
11 punkte. Kasatoriaus manymu, įvykdžius visas sąlygas, nurodytas Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo
Nr. 33 11 punkte, įmonės savininkų prievolės įmonės kreditoriams
pasibaigė. Dėl to pirmiau nurodytos Aukščiausiojo Teismo nutarties ir
nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą suinteresuotas asmuo AB bankas „H-abankas“ prašo
kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Nuo
Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimo
įsiteisėjimo D. Z., R. Z. ir O. P. įgijo asmenines prievoles
bankui ir jos atsirado anksčiau negu D. Z. ūkinei–komercinei įmonei buvo
iškelta bankroto byla. Suinteresuoto asmens nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamos teismų praktikos, nurodytos kasaciniame skunde, faktinės
aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių,
t. y. jų ratio decidendi nesutampa. Kasatoriaus nurodomoje
Aukščiausiojo Teismo praktikoje analizuojami tie atvejai, kai individualių
įmonių skolų mokėjimo terminai pasibaigia ir įmonininkų atsakomybė atsiranda
tik iškėlus bankroto bylą, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje kasatoriaus prievolė
bankui atsirado iš teismo sprendimo dar iki bankroto bylos iškėlimo.
2. Suinteresuoto
asmens manymu, kasatorius neteisingai aiškina Aukščiausiojo Teismo suformuotą
praktiką panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L.,
bylos Nr. 3K-7-308/2004, konstatuota, kad tais atvejais, kai kreditorių
reikalavimai individualios įmonės bankroto byloje atsiranda iš prievolinių
santykių su įmone ir bylose nagrinėjami klausimai tik dėl įmonės kreditorių
tolimesnių reikalavimų pasibaigus bankroto byloms, tai, pasibaigus įmonei ir
nesant daugiau įmonės ar įmonininko turto, laikytina, kad įmonės savininko
(dalyvio) prievolės įmonės kreditoriams pasibaigia. Taigi, likvidavus neribotos
atsakomybės juridinį asmenį, pasibaigia įmonės savininko (dalyvio) prievolės tik
įmonės, bet ne asmeniniams kreditoriams. Kadangi nagrinėjamoje byloje
kasatoriaus skola bankui atsirado iki bankroto bylos įmonei iškėlimo ir ši
skola yra asmeninė, tai kasatoriaus skundas prieštarauja CK
6.128 straipsniui ir Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai
panašaus pobūdžio bylose.
 
Išplėstinė teisėjų kolegija
 
k o n s t a t u o j a :
 
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
 
Dėl CPK
346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo
 
Kasaciniame
skunde teigiant apie CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte
įtvirtintą kasacijos pagrindą – nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos – remiamasi, be kita ko,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimu
Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“. Šiuo aspektu
išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjantys teismai turi
vadovautis teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota sprendžiant
analogiškas bylas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo
28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-591/2008; ir kt.). Dėl to kasacinio skundo nuorodos į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimą
Nr. 33, kuris yra tik metodinė medžiaga, negali patvirtinti ir
nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto
kasacijos pagrindo buvimo. Tai konstatavusi, išplėstinė teisėjų kolegija šioje
nutartyje daugiau nepasisako dėl kasacinio skundo teiginių, kuriais apeliuojama
į pirmiau nurodytą Senato nutarimą.
 
Dėl
suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių precedentinės reikšmės
 
Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, be kita ko, nurodyta, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų
instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos
formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos
teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje
įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais
(bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų
kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos
taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo
precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos
teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir
jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie
veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų
kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų
analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai,
priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės
instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų
kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai,
peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus,
privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais
teisiniais kriterijais. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės
nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo
samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas
nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau
sprendžiant analogiškas bylas. Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate
rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos)
teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto
teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti
nemotyvuotai ignoruojami. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų
precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab
suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina,
kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų
sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas
taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai
panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir
kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo
sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m.
spalio 24 d. nutarimas).
Šiuo aspektu
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad
nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori
(lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į
konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės
norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti
suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas
yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio
decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). B-dymas taikyti
teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose
esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo
precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui,
kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis
aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras,
ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; ir kt.).
Pirmiau
nurodytų išaiškinimų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog
būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės
aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų
faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų
turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir
taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba
esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių
pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba
esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos
aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant
atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę.
Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-7-308/2004, nes nesutampa šios nutarties ir nagrinėjamo atvejo ratio
decidendi. Nesutikdamas su šia apeliacinės instancijos teismo išvada,
kasatorius nurodo, kad teisiškai nereikšminga aplinkybė, jog skola už įmonės
prievoles iš įmonės savininkų buvo priteista iki bankroto bylos iškėlimo.
Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento, išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, pirma, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d.
nutarties turinio matyti, jog nurodytoje byloje ta faktinė aplinkybė, kad
ieškinio reikalavimai skolininkui – likviduotos dėl bankroto individualios
įmonės savininkui – buvo pareikšti po įmonės likvidavimo dėl bankroto, buvo
teisiškai reikšminga – į ją atsižvelgta tiek formuluojant teisės aiškinimo ir
taikymo taisyklę, kuria remiasi kasatorius, tiek ir priimant procesinį
sprendimą. Tai reiškia, kad ši faktinė aplinkybė buvo nurodytoje byloje
suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kuria kasatorius remiasi, ratio
decidendi (t. y. taisyklės pagrindas). Antra, išplėstinė teisėjų
kolegija pažymi ir tai, kad kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m.
birželio 22 d. nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra susiję su įmonės
savininko (dalyvio) prievolių būtent įmonės, o ne paties savininko ar dalyvio
kreditoriams pasibaigimu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl tokios
prievolės pasibaigimo, kurios šalys yra kreditorius ir įmonės dalyvis (o ne
pati įmonė).
Kadangi
aptariamų bylų pirmiau nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios
ar esmingai panašios, tai išplėstinė teisėjų kolegija, atmesdama kaip
nepagrįstą aptariamą kasacinio skundo argumentą, sutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d.
nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-7-308/2004 ir nagrinėjamos
bylos ratio decidendi nesutampa.
 
Dėl
kasatoriaus prievolės, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą
 
Civilinio
proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, be kita ko,
įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus
išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto
procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir
tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu
susijusias procedūras reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, kurio
1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos,
reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą,
kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas
privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse
taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Taigi
nurodytoje įstatymo normoje įtvirtintas ĮBĮ nuostatų prioritetas kitų įstatymų
normų atžvilgiu, vykdant bankroto procedūras.
Pasisakydamas
dėl bankroto instituto esmės, tikslo ir (arba) paskirties, kasacinis teismas
yra nurodęs, kad bankroto instituto paskirtis yra apsaugoti pirmiausia nemokaus
skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, interesus,
taip pat kreditorių teises ir interesus. B-kroto procedūra paprastai siekiama
patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę
padėtį, o visų kreditorių interesus, tuo tikslu išviešinant nemokaus skolininko
turimas skolas ir finansines galimybes joms padengti bei kartu sudarant sąlygas
visiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei
priklausančio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje pagal ieškovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
kasacinį skundą UAB „B-ic Building Fund“ bankroto byloje, bylos
Nr. 3K-3-448/2004). B-kroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių
reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei –
skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar
ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Įmonių bankroto
įstatyme įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia nuosekliai
vykdyti įmonės bankroto procedūras tam tikromis stadijomis ir neleidžia grįžti
prie tų bankroto procedūros stadijų ir etapų, kurie jau buvo atlikti ir
bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo Finansų ministerijos
atstovo AB „Turto bankas“ kasacinį skundą, bylos Nr. 3K-3-653/2005).
Nagrinėjamoje byloje, pasisakydama dėl kasatoriaus prievolės, individualiai
įmonei iškėlus bankroto bylą, išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmiau
nurodytus išaiškinimus.
Pagal Įmonių
bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija)
1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais
atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto,
savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti
administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja
jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata koreliuoja su CK 2.50 straipsnio
4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka
neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako
juridinio asmens dalyvis. Pirmiau nurodytos materialinės teisės normos, viena
vertus, teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad kai bankroto
byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, tai visi kreditoriai savo
finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta
tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu
asmeniu, – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla reikalavimas. Šiuo aspektu
konstatuotina: kadangi už individualios įmonės – neribotos civilinės
atsakomybės juridinio asmens – prievoles atsako ne vien tik įmonė, bet ir jos
dalyviai, tai visos civilinės bylos, kuriose nagrinėjami įmonės dalyviui
(dalyviams) pareikšti turtiniai reikalavimai, turi būti perduodami bankroto
bylą nagrinėjančiam teismui (ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalis (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija),
CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus reikalavimai kasatoriui jau buvo
pareikšti ir patenkinti Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo
1 d. sprendimu, t. y. dar iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl to
aptariamu atveju tenka spręsti klausimą ne dėl kreditoriaus reikalavimų
pareiškimo ir jų nagrinėjimo, o dėl iki bankroto bylos iškėlimo pareikštų,
teismo išnagrinėtų, patenkintų ir jau vykdymo proceso stadiją pasiekusių
kreditoriaus reikalavimų. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia
dėmesį į ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatą (2003 m. balandžio
3 d. įstatymo Nr. IX-1463 redakcija),
kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti
bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui
įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų
ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto bei
vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės ir praneša apie tai
turto saugotojui bei ieškovui. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių
nepatenkino antstolių kontora, yra tenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka.
Pirmiau nurodytų ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio
1 dalies, CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatų sisteminė-loginė
analizė bei šių normų tarpusavio funkcinis ryšys, išplėstinės teisėjų kolegijos
vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad tais atvejais, kai turtinio
pobūdžio išieškojimas iš įmonės dalyvio vykdomas vykdymo proceso tvarka, tai
tokie vykdomieji dokumentai perduotini bankroto bylą nagrinėjančiam teismui,
vadovaujantis CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostatomis.
Apibendrindama
nurodytus motyvus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu
atveju AB banko „H-abankas“ reikalavimai kasatoriui, kaip įkaito davėjui
ir (arba) solidariajam skolininkui (Kretingos rajono apylinkės teismas
1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimas), turėjo būti reiškiami būtent
individualios įmonės bankroto byloje, o iki bankroto bylos iškėlimo pradėti
vykdyti vykdomieji dokumentai – perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
Tuo tarpu iš
nagrinėjamos bylos ir prie jos pridėtų bankroto ir vykdomosios bylų matyti, kad
D. Z. ūkinės–komercinės įmonės turto neužteko visiems įmonės kreditorių
reikalavimams bankroto byloje patenkinti. Dėl to šios įmonės bankroto byloje
išieškojimas galėjo ir turėjo būti nukreipiamas, be kita ko, ir į atitinkamą
kasatoriaus turtą (išieškojimo nukreipimas į D. Z. turtą nėra šios bylos
nagrinėjimo dalykas). B-kroto bylos duomenys patvirtina, kad: D. Z. ūkinės–komercinės įmonės
bankroto byloje išieškojimas į kasatoriaus turtą buvo nukreiptas, kreditorius
AB bankas „H-abankas“ buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą su reikalavimu,
kilusiu iš 1993 m. lapkričio 3 d. paskolos sutarties; AB bankas
„H-abankas“ 2004 m. rugsėjo 29 d. raštu (bankroto byla,
b. l. 55) pranešė bankroto administratoriui, kad neprieštarauja dėl
R. Z. įkeisto turto pardavimo; Klaipėdos apygardos teismas 2004 m.
spalio 4 d. nutartimi leido bankrutuojančios įmonės administratoriui
parduoti R. Z. įkeistą turtą ir 2004 m. lapkričio 23 d.
įvykusiose antrosiose varžytynėse tas turtas buvo parduotas (bankroto byla,
b. l. 56, 59, 60).
Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu,
kasatoriaus, kaip įkaito davėjo pagal 1993 m. lapkričio 3 d. įkeitimo
sutartį, atsakomybės kreditoriui aspektu būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad turto
įkeitimas yra daiktinis teisinis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas,
palyginti su pagrindine prievole, suteikiantis papildomą garantiją kreditoriui,
kad jo reikalavimas bus patenkintas. Skolininkui neįvykdžius įkeitimu
užtikrintos prievolės, kreditoriaus turima įkeitimo teisė įgyvendinama
realizuojant įkeistą turtą ir perduodant kreditoriui tam tikrą pinigų sumą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos
statyba“ v. AB bankas „H-abankas“, bylos Nr. 3K-3-470/2004).
Šių išaiškinimų kontekste pripažintini teisiškai ydingi apeliacinės instancijos
teismo nutarties motyvai bei iš esmės analogiški atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai, kad kasatoriaus skolinis įsipareigojimas (skola) bankui yra
asmeninio pobūdžio. Pažymėtina, kad Kretingos rajono apylinkės teismo
1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad
R. Z. įkeitimo sutartimi garantavęs prievolės įvykdymą su D. Z. atsako
įkeistu turtu už D. Z. prievolių neįvykdymą (CK 208 straipsnis).
1964 m. CK 198 straipsnio 1 dalies, 208 straipsnio
1 dalies nuostatos, kasacinio teismo suformuota šių nuostatų aiškinimo ir
taikymo praktika bei nagrinėjamos bylos duomenys, išplėstinės teisėjų kolegijos
vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad kasatoriaus, kaip įkaito davėjo,
prisiimtų įsipareigojimų (atsakomybės) bankui ribos apibrėžtos būtent įkeistu
turtu.


Nagrinėjamoje ir prie jos pridėtoje bankroto
bylose nėra duomenų, kad D. Z. ūkinės–komercinės įmonės bankroto byloje
išieškojimas buvo nukreiptas ne į visą individualios įmonės ir jos dalyvių
turtą. Taip pat nėra duomenų, kad vykdant bankroto procedūras kasatorius turėjo
turto, apie kurį bankroto byloje nebuvo žinoma. Atsižvelgiant į nurodytus
teisiškai reikšmingus faktus, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu,
kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad bankroto proceso metu buvo parduotas
visas bankrutuojančios įmonės savininkų turtas, todėl individualios įmonės
savininkų prievolės įvykdymas savo bankrutavusios individualios įmonės
kreditoriams ribojamas jų (savininkų) bankroto proceso metu turimu turtu. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų
kolegija konstatuoja, kad, iš varžytynių pardavus kasatoriaus įkeistą
nekilnojamąjį turtą ir nelikus kito turto, į kurį galėjo būti nukreipiamas
išieškojimas, kasatoriaus, kaip įkaito davėjo ir kaip solidariojo skolininko (Kretingos
rajono apylinkės teismas 1994 m. rugsėjo 1 d. sprendimas), prievolė pasibaigė (Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio
4 dalis, CK 4.197 straipsnio
1 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalis). Šios išvados nepaneigia vien
ta aplinkybė, kad vykdomoji byla, kurioje išieškojimas iš kasatoriaus buvo
vykdomas pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 1 d.
sprendimą, nebuvo perduota individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjusiam
teismui. CPK 626 straipsnio 3 punkto nuostata dėl vykdomojo dokumento
persiuntimo bankroto bylą iškėlusiam teismui nustato antstoliui pareigą ir
reiškia, kad antstolis privalo atitinkamą vykdomąjį dokumentą persiųsti
bankroto bylą iškėlusiam teismui. Šios pareigos neįvykdymas nesukuria teisėtų
pasekmių.
CPK 632 straipsnio, reglamentuojančio
vykdomosios bylos užbaigimą, 6 punkte nustatyta, kad vykdomoji byla
laikoma baigta persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam
teismui. Ši teisės norma, teismui nagrinėjant skundą dėl antstolio veiksmų,
kaip vykdomosios bylos užbaigimo teisinis pagrindas taikoma ir tuo atveju, kai
teismas nustato, kad antstolis vykdymo procese privalėjo persiųsti vykdomąjį
dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir užbaigti vykdomąją bylą
aptariamos teisės normos pagrindu, tačiau to nepadarė. Remiantis pirmiau
nurodytais argumentais, konstatuotina, kad šiai bylai aktuali vykdomoji byla
dėl išieškojimo iš kasatoriaus turėjo pasibaigti CPK 632 straipsnio
6 punkto pagrindu.
Remdamasi nurodytais motyvais, išplėstinė
teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino ir taikė teisės normas ir nepagrįstai, be teisinio pagrindo panaikino
iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį. Dėl to kasaciniu skundu
skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, paliekant
galioti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
 
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, priteisimo
 
Kasacinės
instancijos teisme patirta iš viso 53,05 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu. Kasacinį skundą tenkinant ir paliekant galioti
pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patenkintas kasatoriaus skundas dėl
antstolės veiksmų ir antstolė įpareigota nutraukti vykdomąją bylą, šios
išlaidos valstybės naudai priteistinos iš antstolės (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio
1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,

vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
 
n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio
19 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį.


Priteisti
valstybės naudai iš antstolės A. R. Ž. 53,05 Lt (penkiasdešimt tris Lt
ir 5 ct) bylinėjimosi išlaidų.


Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt