TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr

1.4. Dėl
turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų ir
pasekmių

 
Turto
pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu
pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Šios
teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo
negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės
normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto
pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas
atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką.
Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti
teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą
(vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto
turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus.
Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų
patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų
operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių
stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų
pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais.
Esant teisės
aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio
ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal
galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip
teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės
atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų
teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto
pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik esminiai
imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus
interesus. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti
pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK
602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.
Kiekvienu
konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto
pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus
akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su
kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies
6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK
713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio
1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto
įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti
užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo
reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės
pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš
varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto
pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir
tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese,
teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę
atsakomybę.
Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę
negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK
602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimo,
teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos
už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. K-s
konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK
602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra
vienareikšmiškai reglamentuota, tai yra vertinamasis
kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio
6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir
pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš
varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta
pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei
ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos
pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus
konkrečios bylos duomenis.
Turto
rinkos kaina bei kainų (ginčijamo pardavimo ir pardavimo įstatymų nustatyta
tvarka) skirtumas teisme nagrinėjant ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių
akto pripažinimo negaliojančiu nustatomi teismui paskyrus ekspertizę CPK 212–219 straipsniuose
nustatyta tvarka. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių
metu, galima spręsti apie varžytynių teisėtumą.
CPK 681 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas
prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių
dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, o CPK
682 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis ekspertizę
turto vertei nustatyti skiria priimdamas patvarkymą. Šios įstatymo nuostatos
aiškintinos sistemiškai su CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostata, jog
areštuojamas turtas įkainojamas rinkos kainomis, ir darytina išvada, kad
antstolis skiria ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. Ją skirdamas,
antstolis patvarkyme, siekiant užtikrinti šio procesinio dokumento aiškumą,
išvengti dviprasmybių bei garantuoti atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio
skiriama ekspertizė, gavimą, turi aiškiai nurodyti, kad ekspertizė skiriama
būtent turto rinkos vertei nustatyti. Ekspertizės aktas, kuriame ekspertas nėra
išdėstęs savo išvados dėl turto rinkos vertės, o yra išdėstęs išvadą dėl kokios
nors kitos to turto vertės, pavyzdžiui, turto rinkos vertės priverstinai
parduoti, turi būti vertinamas kaip keliantis abejonių ir juo remtis, nustatant
areštuoto turto rinkos vertę, pagal įstatymą reikšmingą to turto pardavimui iš
varžytynių, negalima.
Turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu
ir restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto
turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą
turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji
visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos
antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti, nes,
pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, priverstinis
skolos išieškojimas iš skolininko lieka nebaigtas; jeigu iš pirkėjo gauta
pinigų suma yra antstolio pervesta Hipotekos skyriui prie atitinkamo apylinkės
teismo ir yra šio sąskaitoje, tai pirkėjui ji priteisiama iš Hipotekos
skyriaus; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai
pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama
iš skolininko (buvusio iš varžytynių parduoto turto
savininko).
Kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus
negaliojančiu ir taikant restituciją šalys turi būti grąžinamos į iki turto
pardavimo iš varžytynių buvusią padėtį, tai turtas asmeniui turi būti
grąžinamas su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais (areštas ir kt.).
Varžytynes vykdžiusiam antstoliui gali būti reiškiami
reikalavimai dėl civilinės atsakomybės taikymo.
Pažymėtina, kad vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus
neteisėtus veiksmus neatlygintinos.
Civilinė
byla Nr. 3K-7-90/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
25.3; 41; 129.2;
129.19.2 (S)
 
 
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
 
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
 
2009 m. balandžio 23 d.
Vilnius
 
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: J-os S-ės (kolegijos pirmininkė), S-o
G-aus, J-os J-ės, G-o K-aus, A-io N-o, S-os
R-ėnaitės ir A-o S-io (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės antstolės
R. S.

kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovų A. G. ir V. G. ieškinį atsakovams
antstolei R. S, M. K., O. P., trečiasis asmuo uždaroji akcinė
bendrovė „BTA draudimas“, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto bei protokolo
pripažinimo negaliojančiais ir varžytynių pripažinimo neįvykusiomis.
 
Išplėstinė teisėjų
kolegija
 
n u s t a t ė :
 
I. G-o esmė
 
Kauno miesto
apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2004 m. liepos 1 d. nutartimi, patenkinant
O. P. reikalavimus, nutarta iš skolininko V. G. ne ginčo tvarka išieškoti
123 500 Lt skolą, priverstinai parduoti iš varžytynių V. G.
turtą – gyvenamąjį namą su priklausiniais. Vykdydama šią nutartį, antstolė R. S.
2004 m. liepos 14 d. areštavo skolininko V. G. turtą –
gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, šiltnamį ir kiemo statinius; turto arešto
akte viso areštuoto turto vertė nurodyta 403 000 Lt. Antstolei
paskyrus šio turto ekspertizę, ekspertas nustatė, kad turto rinkos vertė
priverstinai parduoti yra 210 000 Lt. Šis turtas 2005 m. kovo
1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu parduotas pirkėjai M. K. iš
viso už 176 500 Lt. Turto pardavimo iš varžytynių aktas 2005 m.
kovo 22 d. patvirtintas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo rezoliucija.
2005 m. balandžio 6 d. V. G. mirė, ieškovai yra jo teisių
perėmėjai.
Ieškovai
nurodė, kad parduotas turtas buvo įsigytas V. ir A. G. bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės pagrindu, todėl, išvaržant V. G. turtą, turėjo
būti išskirta ieškovės, kaip bendraturtės (sutuoktinės), turto dalis. Ieškovai
pažymėjo, kad antstolė ne tik nesikreipė į teismą dėl bendrasavininkės dalies
bendrojoje nuosavybėje nustatymo, bet ir nepaaiškino ieškovei, kad ši pati kreiptųsi
į teismą dėl jungtinės nuosavybės teisėmis priklausančio turto padalijimo. Be
to, ieškovų nuomone, iš varžytynių parduoto turto kaina buvo nustatyta per
maža. Turto savininkai nesutiko su turto vertintojo kandidatūra, tačiau skolininko
prašymai dėl naujo vertintojo buvo atmesti. Turto savininkai savo lėšomis
atliko turto ekspertizę ir šios ekspertizės išvada (turto vertė –
370 000 Lt) prieštaravo teismo paskirto turto vertintojo išvadai (212 000 Lt).
Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 2005 m. kovo 1 d. turto
pardavimo iš varžytynių aktą, turto pardavimo iš varžytynių protokolą ir įvykusias
varžytynes.
 
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
 
Kauno
apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad antstolės R. S. kontoroje 2004 m. liepos
12 d. gauta vykdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. liepos
1 d. nutartis dėl priverstinio, ne ginčo tvarka skolos išieškojimo iš V. G.;
nutartyje nurodyta priverstinai parduoti iš varžytynių V. G. turtą (duomenys
neskelbtini). Pažymėjęs, kad pirmiau nurodyta teismo nutartis priimta CPK
558 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, kad priverstine tvarka
parduotinas turtas šioje įsiteisėjusioje teismo nutartyje yra nurodytas ir kad pagal
CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktą antstolė tokią nutartį privalėjo
vykdyti, teismas sprendė, kad šioje byloje nediskutuotinas klausimas dėl
priverstine tvarka parduotino turto masto ir apimties. Atkreipęs dėmesį į tai,
kad ieškovė neginčija fakto, jog ji davė sutikimą vyrui įkeisti santuokos metu
įgytą nekilnojamąjį turtą, teismas konstatavo, kad realizuojant hipoteka
įkeistą turtą CPK 666 straipsnio nuostatos netaikomos ir skolininko dalis
bendrame turte nenustatinėjama. Teismas pažymėjo, kad CPK 602 straipsnyje
nustatytas išsamus pagrindų, kuriems esant turto pardavimo iš varžytynių aktas
gali būti pripažintas negaliojančiu, sąrašas. Skolininko V. G. turtas buvo
areštuotas 2004 m. liepos 14 d. dalyvaujant skolininkui ir jo
sutuoktinei – ieškovei A. G. Teismas nurodė, kad nors turto arešto akte
buvo nurodyta areštuoto turto vertė 403 000 Lt, tačiau teisme
antstolė R. S. paaiškino, jog tokią areštuojamo turto vertę nurodė
skolininkas V. G.. Kadangi po statiniais esanti žemė nėra skolininko
nuosavybė, tai antstolei kilo abejonių dėl areštuoto turto vertės, todėl ji
2004 m. spalio 28 d. paskyrė ekspertizę turto vertei nustatyti. N-s skolininkas
nesutiko su antstolės paskirtu ekspertu ir prašė skirti jo siūlomą asmenį,
tačiau konkrečių eksperto nušalinimo pagrindų nenurodė, todėl jo prašymas
nebuvo patenkintas; šį antstolės patvarkymą patvirtino teisėjas (CPK 682 straipsnio
1 dalis). 2005 m. sausio 7 d. aktu antstolės paskirtas ekspertas
nustatė V. G. turto vertę 212 000 Lt. Kadangi areštuoto turto
vertę CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatė ekspertas, tai antstolė,
teismo vertinimu, pagrįstai šią vertę pripažino areštuoto turto verte (CPK 681 straipsnio
4 dalis) ir, skelbdama varžytynes, parduodamo turto kainą nustatė pagal
CPK 718 straipsnio nuostatas. Nurodęs, kad nei išieškotojas, nei
skolininkas prieštaravimų dėl ekspertizės išvados nepareiškė, papildomos ar
pakartotinės ekspertizės skirti neprašė, teismas sprendė, jog parduodamo turto
kaina nustatyta teisingai (CPK 682 straipsnio 2 dalis). Teismas atkreipė
dėmesį į tai, kad ieškovų pateikta turto įvertinimo ataskaita yra parengta jau
po turto pardavimo iš varžytynių – 2005 m. kovo 25 d. – ir šioje ataskaitoje
rinkos vertė nustatyta tam atvejui, jeigu turtas būtų parduodamas laisvo
pardavimo sąlygomis. Tuo tarpu antstolės patvarkymu paskirtos ekspertizės akte
turto kaina nustatyta būtent parduoti per antstolio kontorą. Teismas darė
išvadą, kad antstolė R. S., nustatydama parduodamo turto kainą, teisės
normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo turto pardavimo iš varžytynių aktą
pripažinti negaliojančiu. Teismas nustatė, kad V. G. ir A. G. su
skundu dėl antstolės veiksmų parduodant turtą iš varžytynių į teismą kreipėsi
2005 m. kovo 14 d., tačiau skundas buvo paduotas su trūkumais, todėl priimtas
tik 2005 m. balandžio 8 d. Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių
aktas teisėjo rezoliucija buvo patvirtintas 2005 m. kovo 22 d., t. y.
pasibaigus CPK 725 straipsnio 1 dalyje nustatytam minimaliam terminui.
Kadangi pareiškėjai teismo nustatytu terminu pašalino skundo dėl antstolės
veiksmų trūkumus, tai laikytina, kad jų skundas teismui buvo paduotas
2005 m. kovo 14 d. (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Teismas
konstatavo, kad jeigu varžytynių aktas patvirtintas rezoliucija, tai šio
teisėjo veiksmo teisėtumas ir pagrįstumas sprendžiamas, nagrinėjant ieškinį dėl
varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Teismas sprendė, kad, nenustačius
antstolės veiksmų vykdant varžytynes neteisėtumo, nėra pagrindo pripažinti, kad
varžytynių aktas yra patvirtintas neteisėtai; atkreipė dėmesį į tai, kad ir
patys pareiškėjai savo procesinių teisių atžvilgiu elgėsi nerūpestingai,
neinformavo antstolės apie tai, kad yra paduotas skundas dėl jos veiksmų, nors
tai būtų užkirtę kelią aktui patvirtinti iki bus išnagrinėtas skundas dėl
antstolės veiksmų. Teismas nurodė, kad antstolė neturėjo procesinės pareigos
rūpintis skolininko atstovavimu vykdymo procese. Ieškovė neginčija fakto, kad
apie visus vykdomojoje byloje atliekamus veiksmus buvo informuojamas tiek
skolininkas, tiek ieškovė, kaip skolininko sutuoktinė. Be to, ieškovė,
įgyvendindama tiek sutuoktinio, tiek savo teises, nepasinaudojo CPK 704 straipsnyje
suteikta teise pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų
apeliacinį skundą, 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Kauno apygardos
teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują
sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais 2005 m. kovo
1 d. turto pardavimo iš varžytynių protokolą, turto pardavimo iš
varžytynių aktą bei įvykusias varžytynes; priteisė iš antstolės R. S.
atsakovei M. K. 176 500 Lt; priteisė iš atsakovės M. K.
ieškovams gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, šiltnamį ir kiemo statinius (duomenys
neskelbtini). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo
motyvais ir išvadomis dėl išieškojimo nukreipimo į ieškovei priklausantį turtą.
Nurodžiusi, kad vykdomojoje byloje nėra jokių duomenų, jog vykdymo proceso
šalys būtų nesutikusios su turto arešto akte nurodytu turto įkainojimu (CPK
681 straipsnio 3 dalis), kolegija konstatavo, kad turto arešto akte
nurodyta kaina galėjo būti remiamasi nustatant pirmosiose varžytynėse
parduodamo turto pradinę kainą (CPK 718 straipsnis). Kolegija atkreipė
dėmesį į tai, kad, dar prieš antstolei 2004 m. spalio 28 d. paskiriant
ekspertizę, vykdomojoje byloje buvo nekilnojamojo turto registro centrinio
duomenų banko išrašas, kuriame, 2000 m. spalio 30 d. duomenimis,
ginčo pastatų vidutinė rinkos vertė nurodyta 250 494 Lt. Atsižvelgdama
į pirmąjį turto įvertinimą, padarytą areštuojant turtą, į tai, kad skolininkas
nepasitikėjo ekspertu A. B., reiškė jam nušalinimą, eksperto nustatyta
vertė daug mažesnė negu dar 2000 m. nekilnojamojo turto registro centrinio
duomenų banko išraše nurodoma pastatų vertė, antstolė, kolegijos nuomone,
turėjo pagrindą papildomai išsiaiškinti areštuoto turto vertę, kad parduodant
šį turtą iš varžytynių nebūtų pažeisti vykdymo procese dalyvaujančių asmenų
interesai, tačiau to nepadarė. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjant ginčą trys
skirtingi ekspertai ir turto vertintojai nustatė, kokia buvo ginčo pastatų
vertė jų pardavimo iš varžytynių metu: remiantis jų išvadomis 2004 m.
lapkričio mėnesį ginčo pastatų vertė buvo 370 000 Lt,
273 214 Lt ir 312 000 Lt. Nė vieno iš šių vertinimų metu
nebuvo nustatyta ginčijamo turto rinkos kaina, artima eksperto A. B.
nustatytai kainai, t. y. 212 000 Lt. V-indama pirmiau nurodytų
įrodymų visumą, kolegija sprendė, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių
už nepagrįstai žemą kainą, t. y. daugiau kaip 30–50 proc. mažesnę
negu byloje nustatyta šio turto rinkos kaina. Toks kainos skirtumas, kolegijos
vertinimu, pripažintinas esmingai mažesniu, todėl parduodant turtą per žema
kaina buvo pažeistos skolininko teisės. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo išaiškinimus, kad, parduodant turtą už gerokai mažesnę nei rinkos kainą,
teismų praktikoje pagrįstai pripažįstamas ne tik turtą pardavusio, bet ir jį
nupirkusio asmens nesąžiningumas, kolegija sprendė, jog turto pardavimo iš varžytynių
sandoris neteisėtas, o sandorio šalys nesąžiningos (CK 1.80, 1.81 ir
6.307 straipsniai, CPK 602 straipsnio 6 punktas), todėl sandoris
pripažintinas negaliojančiu ir taikytina restitucija. Kolegija konstatavo, kad
pagal Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalį antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako
įstatymų nustatyta tvarka. Tuo atveju, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu
dėl antstolio kaltės, pinigai turto pirkėjui priteisiami ir išmokami iš
varžytynes vykdžiusio antstolio. Kadangi gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai,
šiltnamis ir kiemo statiniai pagal turto pardavimo iš varžytynių aktą buvo
parduoti už 176 500 Lt, tai nurodyta suma priteisiama iš antstolės R. S.
atsakovei (pirkėjai) M. K., o V. G. priklausęs ir iš varžytynių
parduotas turtas priteisiamas jo teisių perėmėjams – ieškovams.
 
III. Kasacinio
skundo teisiniai argumentai
 
Kasaciniu
skundu atsakovė antstolė R. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo
23 d. sprendimą ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti
iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismo teiginys, kad antstolė nenurodė jokių prieštaravimų ar
abejonių dėl ekspertizės akte nurodytos turto kainos, anot kasatorės,
prieštarauja patvarkymui dėl ekspertizės paskyrimo. Kasatorė pažymi, kad, turto
vertę – 212 000 Lt nustačius ekspertui, areštuoto turto verte laikoma
eksperto nustatyta vertė (CPK 681 straipsnio 1, 4 dalys). Apeliacinės
instancijos teismas paskyrė dvi ekspertizes, kurios nustatė parduoto turto
kainą atitinkamai 273 000 Lt ir 312 000 Lt. Kasatorė
atkreipia dėmesį į tai, kad paskutinioji ekspertizė buvo atlikta 2008 m.
kovo 31 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo varžytynių, be to,
atlikta nekokybiškai – nustatydamas vertę lyginamosios vertės metodu,
ekspertizės autorius parinko analogus, turinčius esminių skirtumų, taip pat ekspertizės
akte nemažai vienas kitam prieštaraujančių teiginių.
2. Kasatorės
nuomone, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Enifas“ v. antstolė V. M. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-525/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. v. V. Š. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-360/2005; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje antstolis A. S. v. UAB „Edana“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-7-5/2007; 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R. B. v. antstolis M. D. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-293/2008). Kasatorė pažymi, kad nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo išnagrinėtose bylose turtas antstolio buvo pardavinėjamas be eksperto
įvertinimo. Nagrinėjamoje byloje paskirtų ekspertizių nustatyta didžiausia
turto kaina buvo 312 000 Lt. Anot kasatorės, netgi vadovaujantis šia
nekokybiškos ekspertizės nustatyta kaina, pradinė turto pardavimo pirmosiose
varžytynėse kaina būtų buvusi 249 600 Lt, ir tai nėra toks didelis
skirtumas, kaip pirmiau nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse.
3. Apeliacinės
instancijos teismui pritaikius vienašalę restituciją, skolininkai, atgavę namą
ir nebeturintys pareigos grąžinti skolą, akivaizdžiai praturtėjo. K-ie bebūtų
skolininkų praradimai, jų turto padidėjimas šiame procese neatitinka teisingumo
ir protingumo principų, įtvirtintų CK 1.5 straipsnyje, ir prieštarauja CK
6.237, 6.242 straipsnių nuostatoms dėl nepagrįsto praturtėjimo. Kasatorės
manymu, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais galimas tik parduoto
namo realios vertės ir faktiškos pardavimo kainos skirtumo priteisimas
skolininkams. Siekiant kreditorių ir skolininko teisėtų interesų apsaugos pusiausvyros,
vadovaujantis koncentracijos ir ekonomiškumo principais, įtvirtintais CPK
7 straipsnyje, net ir pripažinus, kad turtas parduotas už per mažą kainą,
būtų galima priteisti kainų skirtumą. Kasatorės teigimu, apeliacinės
instancijos teismas nenustatė realios namo kainos, nors buvo ne viena
ekspertizė; neatskleidė dalies bylos esmės, todėl byla grąžintina apeliacinės
instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
4. Anot
kasatorės, turto pirkėjo ir antstolės santykiuose ji (kasatorė) yra skolininkė,
o pirkėjas – kreditorius. N-s apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
dėl neteisėto turto pardavimo varžytynėse kalti ir antstolė, ir pirkėjas,
tačiau visą nuostolį pirkėjui priteisė iš kasatorės. Toks teismo sprendimas
prieštarauja įstatymų nuostatai, kad kaltam asmeniui negrąžinama tai, ką jis
turėjo iki sandorio, ir kad, esant abiejų kaltei, nuostolių dydis mažinamas
proporcingai priešingos šalies kaltei (CK 4.26 straipsnio 4 dalis, 1.81 straipsnio
2, 3 dalys, 6.248 straipsnio 4 dalis), taip pat protingumo
ir teisingumo principams, įtvirtintiems CK 1.5 straipsnyje. Kasatorės
nuomone, šiuo atveju galima tik dalinė jos, kaip antstolės, atsakomybė.
Atsakovė
M. K. pareiškimu prisidėjo prie atsakovės antstolės R. S. kasacinio
skundo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija
2009 m. vasario 5 d. ir 2009 m. vasario 10 d. nutartimis
atsisakė priimti ieškovų ir atsakovės M. K. atsiliepimus į kasacinį skundą
kaip neatitinkančius CPK reikalavimų.
 
Išplėstinė teisėjų kolegija
 
k o n s t a t u o j a :
 
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
 
Dėl
taikytinos teisės
 
Šioje byloje
ginčui išspręsti taikytina nacionalinė teisė. Byloje
aktualūs teisės normų, reglamentuojančių priverstinį turto išieškojimą,
parduodamo iš varžytynių turto kainos nustatymą, vykdymo proceso dalyvių teises
ir pareigas, turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu,
restituciją, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Europos
Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad teismo
sprendimo vykdymas yra sudėtinė „bylos nagrinėjimo“ (angl. trial) dalis,
atsižvelgiant į Konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos
nagrinėjimą) tikslus. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje
nustatyta, jog būtų nesuvokiama, jei Konvencijos 6 straipsnis detaliai
apibrėžtų procesines bylinėjimosi šalių garantijas, t. y. teisę į
teisingą, viešą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką,
neapsaugodamas sprendimų vykdymo proceso. Teisė į teismą nėra vien teorinė
teisė galutiniu teismo sprendimu užsitikrinti atitinkamos teisės pripažinimą,
bet taip pat ji apima teisėtą lūkestį šį sprendimą įvykdyti. Veiksminga
bylinėjimosi šalių apsauga ir teisėtumo atkūrimas suponuoja valstybinės
valdžios institucijų pareigą įvykdyti privalomą sprendimą (žr. H. v. Greece,
judgment of 19 M-h 1997, Reports 1997-II, p. 510,
par. 40). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika patvirtina, kad galutiniam
teismo sprendimui įgyvendinti negali būti užkirstas kelias, jis negali būti
pripažintas negaliojančiu ar nepagrįstai uždelstas jo vykdymas (žr. cituotą H.
v. Greece, p. 510–11, par. 40; B. v. Russia, no. 59498/00,
par. 34; J. v. Lithuania, no. 41510/98, judgment of 6 M-h
2003, par. 27).
Europos
Žmogaus Teisių Teismas taip pat akcentuoja ir tai, kad, vykdant teismo
sprendimus, privalu griežtai laikytis priverstinės teismo sprendimų vykdymo
tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų
teisės ir teisėti interesai, t. y. turi būti užtikrintas antstolio veiksmų
teisėtumas. Pažymėtina, kad sprendimų vykdymo procesiniai pažeidimai gali
paveikti ir kitas Konvencijoje saugomas turtinio pobūdžio asmens teises, pavyzdžiui,
turtinio pobūdžio sprendimų vykdymo procese gali būti pažeista Konvencijos 1 protokolo
1 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į nuosavybės apsaugą. Europos
Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatyta, kad sprendimu priteista
skola gali būti laikoma „nuosavybe“ (angl. possession) Konvencijos 1 protokolo
1 straipsnio prasme arba „reikalavimas“ gali sudaryti nuosavybę, jei jis
yra pakankamai apibrėžtas, kad galėtų būti vykdomas (žr. B. v. Russia, no. 59498/00,
ECHR 2002-III, par. 40). Pagal šią nuostatą ir Konvencijos
6 straipsnio 1 dalį valstybė privalo pasinaudoti visomis jos
dispozicijoje esančiomis priemonėmis, kad būtų įgyvendintas galutinis sprendimas,
netgi bylose, kuriose bylinėjasi privačios šalys (žr. F. v. Ukraine,
par. 89–91; Sovtransavto Holding v. Ukraine, no. 48553/99,
ECHR 2002-VII, par. 96). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs,
kad pareiškėjo naudai priimto sprendimo nevykdymas apriboja jo galimybę
netrukdomai naudotis nuosavybe, kaip apibrėžta Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje
(žr. cituotus B. v. Russia, par. 40; J. v. Lithuania, par. 45).
Europos
Žmogaus Teisių Teismas skolininko nuosavybės teisių ribojimą laiko pateisinamu,
kai jis atliekamas teisės aktų pagrindu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konvencijai
neprieštaraujančiam nuosavybės teisės apribojimui svarbūs ir kiti reikalavimai:
teisėtas tikslas, taikomos priemonės proporcingumas siekiamam tikslui,
išlaikant teisingą visuomenės (bendrųjų) ir individo interesų pusiausvyrą.
Europos
Žmogaus Teisių Teismas įpareigoja nacionalinėje teisėje nenustatyti galimybės
atlikti tokį sandorį, kai nepaisoma tikrosios turto vertės ir teisėtų
skolininko bei kreditoriaus interesų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje
įtvirtinama skolininko teisių apsauga ir teisinga konkuruojančių interesų
pusiausvyra, akcentuojant skolininko galimybę parduoti turtą už kainą,
atitinkančią rinkos vertę (K. v. Slovakia, no. 57239/00, par. 61).
Šioje byloje išplėstinė
teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmiau nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktiką tikslu, kad aiškinant ir taikant nacionalinę teisę būtų užtikrinta
valstybės pozityvioji pareiga.


 
Dėl
pažeistų skolininko teisių, jo turtą pardavus iš varžytynių, gynimo
pripažįstant turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu bei šio akto
pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų santykio su bendraisiais sandorių
negaliojimo pagrindais
 
CK
1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta
tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, taip pat nurodyti
civilinių teisių gynimo būdai. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus
nustato tos teisės normos, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį. Asmuo,
kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti
vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai
nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais
civilinių teisių gynimo būdą asmuo gali pasirinkti savo nuožiūra.
Šioje byloje
aktualus ieškovų prašomas taikyti teisių gynimo būdas – turto pardavimo iš
varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu. Ieškovai nereikalauja išieškoti
žalą iš teisę pažeidusių asmenų, t. y. taikyti civilinę atsakomybę.
Sandorio
pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Teismo
sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose
įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji
sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti CK pirmosios knygos
II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ normose.
Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo
negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis.
Šios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių
pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip
specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių
akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose
įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei
specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai
įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką
efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį
areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo
interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių
institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės
būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių
stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų
pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. CPK 725 straipsnyje
įtvirtintas išankstinės varžytynių akto teisminės kontrolės institutas, kuriuo
sudarytos teisinės garantijos šalinti pažeidimus, padarytus parduodant turtą iš
varžytynių, pasiekti didesnį vykdymo proceso operatyvumą, turto pardavimo iš varžytynių
efektyvumą, ekonomiškumą ir stabilumą, elimiminuoti arba minimalizuoti varžytynių
būdu sudaromų sandorių rizikingumą. Valstybė priverstinio turto pardavimo CPK
nustatyta tvarka procesą yra teisės aktais įgaliojusi vykdyti antstolius
(Antstolių įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX-876
redakcija) 2 straipsnio 1 dalis). Jiems teisės aktais nustatyti
specialūs kvalifikaciniai reikalavimai. Antstoliai vykdymo procese yra
profesionalai. Jų profesijos specifika reikalauja užtikrinti varžytynių būdu
sudaromų sandorių teisėtumą. Teisines pasekmes sukelia tik teismo patvirtintas
turto pardavimo iš varžytynių aktas (CPK 725 straipsnis). Teismas, prieš
tvirtindamas tokį aktą, turi išsiaiškinti ir patikrinti, ar buvo laikytasi
teisės normų reikalavimų, susijusių su turto areštavimu bei jo įkainojimu,
vykdymo procese dalyvaujančių bei kitų suinteresuotų asmenų teisių apsauga, varžytynių
organizavimu ar vykdymu. Jeigu nustatomi esminiai pažeidimai, pagrindai, dėl
kurių turto pardavimo iš varžytynių aktas vėliau galėtų būti pripažįstamas
negaliojančiu, teismas negali tvirtinti tokio akto (CPK 725 straipsnio 4 dalis).
Taigi esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės
mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių
aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą
vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą
bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik
minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes.
Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio
proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai,
varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Remdamasi išdėstytais
argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto pardavimo iš varžytynių
aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje
teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.
Parduodant
turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes
procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš
varžytynių aktą tvirtina teismas. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių
vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei
įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų
parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Dėl šių priežasčių CPK
602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese
ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas,
pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti
pripažįstamas negaliojančiu, taikytinas tik išimtiniais atvejais. Pagal CPK
602 straipsnio 1 dalies 6 punktą teismo patvirtintas turto
pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: turtas
parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK
713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio
1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas,
vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą
negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu
pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui,
CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos
taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu
ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta
areštuojamo turto įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą
siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo
reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės
pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių
sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo
iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia
priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar
pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę.
Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę
negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK
602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimo,
teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos
už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. K-s
konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio
6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti
varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai yra vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas
konstatuoti CPK 602 straipsnio
6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir
pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš
varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta
pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei
ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau
nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios
bylos duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto
vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti
antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-211/2007).
Šioje byloje
apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių
už nepagrįstai žemą kainą – 176 500 Lt, turto pardavimo iš varžytynių
kaina yra daugiau kaip 30–50 proc. mažesnė negu byloje nustatyta turto
rinkos kaina, sprendė, jog toks kainos skirtumas pripažintinas esmingai
mažesniu, parduodant turtą per žema kaina buvo pažeistos skolininko teisės,
turto pardavimo iš varžytynių sandoris yra neteisėtas ir pripažintinas
negaliojančiu. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis,
konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės
instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, turėjo teisinį pagrindą taikyti
CPK 602 straipsnio 6 punktą ir pripažinti negaliojančiu ginčijamą
turto pardavimo iš varžytynių sandorį. Turto pardavimo iš varžytynių akto
pripažinimas negaliojančiu, kaip išimtinis pažeistų teisių gynimo būdas, šioje
byloje taikytas tinkamai. Kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo
pripažinti, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas
neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
 
Dėl
areštuoto turto įkainojimo rinkos kaina ir su tuo susijusių antstolio teisių
bei pareigų vykdymo procese
 
Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens
teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu
pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis
reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas
teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas
yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo
principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus,
antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai
apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų
(Antstolių įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. IX-876
redakcija) 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių,
kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims
ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus.
CPK 681 straipsnyje
nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad
skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto
nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones
apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo
vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto
rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota
pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius
tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą
pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys
veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų.
Taigi pagal įstatymą vykdymo procese
areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai
laisvoje rinkoje turto rinkos kaina.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų
praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra
ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui
keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą.
Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus
(išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo,
tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja
antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G.
ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007;
2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B.
ir kt. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo
procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų
teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas
vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis
ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis, antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka
jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo
reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio
pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys
naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir
suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas
atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo,
tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje
byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-604/2008). Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tam, kad būtų pripažintas turto
pardavimo iš varžytynių aktas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai
įsitikinęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos
kainos. Tokiu atveju teismas turi skirti ekspertizę ginčijamai turto kainai
nustatyti ir, ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, yra
objektyvus pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą
negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“
v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007).
Taigi turto rinkos kaina bei kainų (ginčijamo pardavimo ir pardavimo įstatymų
nustatyta tvarka) skirtumas teisme nagrinėjant ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių
akto pripažinimo negaliojančiu nustatomi teismui paskyrus ekspertizę CPK 212–219 straipsniuose
nustatyta tvarka. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių
metu, galima spręsti apie varžytynių teisėtumą. Kartu pažymėtina, kad turto
rinkos vertės nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinės instancijos
teismas nesprendžia.
CPK 681 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas
prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių
dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę, o CPK
682 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis ekspertizę
turto vertei nustatyti skiria priimdamas patvarkymą. Šios įstatymo nuostatos
aiškintinos sistemiškai su CPK 681 straipsnio 1 dalies nuostata, jog
areštuojamas turtas įkainojamas rinkos kainomis, ir darytina išvada, kad
antstolis skiria ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. Ją skirdamas,
antstolis patvarkyme, siekiant užtikrinti šio procesinio dokumento aiškumą,
išvengti dviprasmybių bei garantuoti atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio
skiriama ekspertizė, gavimą, turi aiškiai nurodyti, kad ekspertizė skiriama
būtent turto rinkos vertei nustatyti. Pažymėtina, kad ekspertizės akte
turi būti duodami pagrįsti atsakymai į iškeltus klausimus, smulkiai aprašomi
atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados (CPK 216 straipsnio 1 dalis,
682 straipsnio 6 dalis). Antstoliui patvarkyme tinkamai
nesuformulavus ekspertui adresuojamo klausimo, egzistuoja tikimybė, jog
atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio skiriama ekspertizė, nebus gauta, ir
tai gali lemti vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus. Pažymėtina
ir tai, kad ekspertizės aktas, kuriame ekspertas nėra išdėstęs savo išvados dėl
turto rinkos vertės, o yra išdėstęs išvadą dėl kokios nors kitos to turto
vertės, pavyzdžiui, turto rinkos vertės priverstinai parduoti, turi būti
vertinamas kaip keliantis abejonių ir juo remtis, nustatant areštuoto turto rinkos
vertę, pagal įstatymą reikšmingą to turto pardavimui iš varžytynių, negalima.
CPK 681 straipsnio
4 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto
vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta
turto vertė. Nagrinėjant antstolio teisę (pareigą) vertinti eksperto nustatytą
turto įvertinimą ir savo iniciatyva skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę
turto rinkos vertei nustatyti, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės
įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam
skolininko turto įkainojimui nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir
išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos. Tiek pirminė,
tiek papildoma ar pakartotinė turto vertės nustatymo ekspertizė pagal įstatymą gali būti paskirta antstolio
arba vykdymo proceso šalių iniciatyva. V-a- iš papildomos ar pakartotinės
ekspertizės skyrimo pagrindų įtvirtintas CPK 682 straipsnio 2 dalyje
– tai vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės išvados. Antstolis šiuos prieštaravimus
turi įvertinti pagal tai, ar jie pagrindžia esant abejonių dėl turto vertės
įkainojimo teisingumo, ir atitinkamai skirti arba atsisakyti skirti papildomą
ar pakartotinę ekspertizę. Kitas papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo
pagrindas – paties antstolio abejonės dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 3 dalis).
Antstolis, vykdydamas savo įstatymines pareigas ir siekdamas vykdymo proceso
tikslų, visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais
duomenimis apie turto rinkos kainą ir kilus abejonių dėl ekspertizės akto
privalo pasinaudoti įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę
ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimus dėl
ekspertizės akto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK
statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008).
Šioje byloje
išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis įstatymų
nuostatomis ir teisės aiškinimo taisyklėmis bei remdamasi apeliacinės
instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, sutinka su
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad antstolė R. S., nustatydama
areštuoto turto rinkos vertę, negalėjo apsiriboti eksperto A. B. atliktos
ekspertizės aktu, o privalėjo papildomai išsiaiškinti areštuoto turto rinkos
vertę. Ši išvada grindžiama tuo, kad eksperto A. B. atliktos ekspertizės
akte apskritai neišdėstyta išvadų apie turto rinkos vertę, o tik duodama išvada
dėl turto rinkos vertės priverstiniam pardavimui, be to, tokia eksperto nustatyta
areštuoto turto vertė priverstiniam pardavimui yra daug mažesnė nei
nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodoma to paties
turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2000 m. spalio 30 d.
Vykdomosios bylos medžiaga rodo, kad šie duomenys apie areštuoto turto vidutinę
rinkos vertę antstolei buvo žinomi. Taigi areštuoto turto rinkos vertei
nustatyti vykdymo procese privalėjo būti skiriama papildoma ar pakartotinė
ekspertizė. Kasatorės argumentas, kad, ekspertui A. B. nustačius areštuoto
turto vertę – 212 000 Lt, areštuoto turto verte turi būti laikoma ši
eksperto nustatyta vertė, atmestinas kaip nepagrįstas.
 
Dėl
restitucijos taikymo
 
Įstatymų
leidėjas, Civilinio proceso kodekso normose nustatęs specialų turto pardavimo
iš varžytynių akto negaliojimo institutą, nenustatė specialiųjų restitucijos
taikymo taisyklių, todėl turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus
negaliojančiu taikytinos bendrosios restitucijos taisyklės.
Bendrąsias
restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“
I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos. CK
6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas
gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos
taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos
atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija
atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių
nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą
pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo
konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į
įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios
bylos aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad bendrąsias restitucijos taisykles
reglamentuojančios CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies
„Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos sistemiškai
taikytinos su CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ III dalies „Kitais
pagrindais atsirandančios prievolės“ XX skyriaus „Nepagrįstas
praturtėjimas ar turto gavimas“ normomis, nes CK 6.237 straipsnio 5 dalyje
yra įtvirtinta nuostata, kad pastarojo skyriaus taisyklės taikomos ir tuo
atveju, kai reikalavimas susijęs su įvykdymo pagal negaliojantį sandorį
grąžinimu. CK 6.241 straipsnis reglamentuoja turtą, kuris negali būti
išreikalautas. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma
turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio
2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina,
teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat
įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio
2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo
ir taikymo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atveju,
yra konstatavęs kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo
būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai.
Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda
sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio
2 dalis). Vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių
netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš
sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi, pripažinus
turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos
taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos
sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė
R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra
teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio
interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip
turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes
(CK 4.96 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007).
Minėtose bylose kasacine tvarka priimtose nutartyse išdėstyta pozicija, kad CK
4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo
įgijėjo, sprendžiant dėl restitucijos taikymo klausimų, netaikytinas.
Minėta, kad,
vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle,
restitucija yra atliekama natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant
ekvivalentą pinigais, kurio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis.
K-į iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje
nustatytų faktinių aplinkybių. B- kokiu atveju teismo sprendimas dėl
restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo
ir nuosavybės teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams. Šioje byloje nenustatyta
aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti
sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucija natūra nagrinėjamos bylos atveju
galima. Kai pirkėjas yra nesąžiningas, o restitucijos taikymas natūra yra galimas,
tai restitucijos taikymas tokiu būdu yra teisiškai pagrįstas. Dėl to išplėstinė
teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais
teigiama apie netinkamą restitucijos atlikimo būdo parinkimą.
Teismų
praktikoje nagrinėjamos kategorijos bylose nuo 1999 metų buvo laikomasi
teisinės pozicijos, suformuotos pagal 1964 m. CK normas, kad, taikant
restituciją natūra, tais atvejais, kai gautos iš pirkėjo už iš varžytynių parduotą
turtą lėšos išmokėtos išieškotojams, o turto pardavimo iš varžytynių aktas
pripažintas negaliojančiu dėl antstolio (teismo antstolio) kaltės, tai pinigai
pirkėjui priteistini iš priverstinį turto pardavimą vykdžiusios teismo
antstolių kontoros. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įvykusius
esminius teisinio reguliavimo pokyčius (įsigaliojo ir galioja nauji Civilinis
kodeksas bei Civilinio proceso kodeksas, kurie esmingai naujai reglamentuoja
teisinius santykius, 2002 m. gegužės 9 d. buvo priimtas ir galioja
Antstolių įstatymas, pagal kurio nuostatas antstolio teisinė padėtis yra kitokia,
nei buvo 1999 metais, ir kt.), į galiojančiuose teisės aktuose įtvirtiną
teisinį reguliavimą, be kita ko, į tai, kad pagal galiojančius teisės aktus
antstolis nėra varžytynių būdu sudaromo sandorio šalis, o restitucija taikytina
tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio
24 d. nutarime suformuotas teismų praktikos keitimo sąlygas,
sprendžia, kad vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos formavimo tikslu yra objektyviai būtinas teismų praktikos koregavimas.
Šioje byloje,
taikant restituciją, pinigus turto pirkėjai priteisus iš varžytynes vykdžiusios
antstolės, o iš varžytynių parduotą turtą grąžinus ieškovams, pastarieji
nepagrįstai praturtėtų antstolės sąskaita. Restitucija remiasi idėja, pagal
kurią turi būti atkuriama neteisėto sandorio vykdymu sugriauta šalių turtinės
padėties pusiausvyra. Pritaikius restituciją, asmuo negali gauti daugiau, nei
turėjo. Antstolis, būdamas tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo vykdymo
procese, apskritai net nėra sandorio šalis, o restitucija taikytina tarp
pripažinto negaliojančiu sandorio šalių (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).
Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais
argumentais, nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad, turto pardavimo iš varžytynių
aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, skolininkui
(buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o
pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma
yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant
to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms
atlyginti, nes, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu,
priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko lieka nebaigtas; jeigu iš
pirkėjo gauta pinigų suma yra antstolio pervesta Hipotekos skyriui prie
atitinkamo apylinkės teismo ir yra šio sąskaitoje, tai pirkėjui ji priteisiama
iš Hipotekos skyriaus; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta
išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo
prievolėje, ji priteisiama iš skolininko (buvusio iš varžytynių
parduoto turto savininko).
Kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus
negaliojančiu ir taikant restituciją šalys turi būti grąžinamos į iki turto
pardavimo iš varžytynių buvusią padėtį, tai turtas asmeniui turi būti
grąžinamas su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais (areštas ir kt.).
Varžytynes vykdžiusiam antstoliui gali būti reiškiami
reikalavimai dėl civilinės atsakomybės taikymo. Antstolio atsakomybės taikymo
teismų praktika pradedama formuoti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „H-abankas“ v. antstolis
A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-114/2008).
Pažymėtina, kad vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus
neteisėtus veiksmus neatlygintinos. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad vykdymo išlaidų atlyginimo
išieškojimas kitaip, negu nustatyta CPK 611 straipsnyje, reiškia
neteisėtus viršijančius antstolio įgalinimus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. antstolis A. S.,
bylos Nr. 3K-3-693/2004; 2007 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą, bylos Nr. 3K-3-136/2007;
2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Aibės
mažmena“ v. antstolis D. S., bylos Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m.
kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. antstolis
A. S., bylos Nr. 3K-3-173/2008; 2008 m. birželio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S.,
bylos Nr. 3K-7-277/2008). Be to, kasacinis teismas pripažįsta, kad CPK
611 straipsnyje nustatyta vykdymo išlaidų išieškojimo procedūra antstoliui
privaloma visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 15 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje M. V. v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-3-173/2008;
2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B.
v. antstolis A. S., bylos Nr. 3K-7-277/2008).
Šios bylos
duomenys suponuoja galimybę teigti, kad atsakovui O. P., kaip išieškotojui
vykdymo procese, jau yra išmokėta dalis pinigų sumos, gautos iš atsakovės M. K.,
kaip pirkėjos, tuo tarpu identifikuoti likusią dalį M. K. sumokėtos pinigų
sumos turinčius subjektus pagal bylos duomenis nėra galimybės. Dėl to, kas
išdėstyta, šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija iš dalies sutinka su
kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos
teismas, taikant restituciją pirkėjo sumokėtą sumą priteisdamas iš antstolio,
netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialinės teisės normas. Tai
yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį
dėl restitucijos taikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas,
359 straipsnio 3 dalis) ir bylą dėl tos dalies grąžinti apeliacinės
instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Naikinant
aptartą skundžiamo sprendimo dalį, taip pat naikintina ir sprendimo dalis dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Nagrinėjant
bylos dalį iš naujo, be kita ko, būtina nustatyti faktines aplinkybes,
susijusias su atsakovės M. K. sumokėtų už iš varžytynių pirktą turtą
pinigų gavėjais ir turėtojais.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,

vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
 
n u t a r i a :

 

Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuria, panaikinus Kauno apygardos teismo
2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, pripažinti negaliojančiais
2005 m. kovo 1 d. turto pardavimo iš varžytynių protokolas Nr. 106/04/1076,
2005 m. kovo 1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0106/04/01076
bei 2005 m. kovo 1 d. įvykusios varžytynės, palikti galioti.
Likusią
sprendimo dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam
teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt