TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška


Paveldėjimo teisė


 


1.8. Dėl išlaikymo reikalingumo ir
teisės į privalomąją palikimo dalį

 
Testamento laisvė yra laisvės disponuoti nuosavybe
išraiška paveldėjimo teisėje, kuria remdamasis palikėjas, sudarydamas
testamentą, gali būti užtikrintas, kad po mirties jo sukauptas turtas bus
paveldėtas pagal jo valią. Šio principo veikimas gali būti ribojamas tik
įstatyme nustatytais atvejais. Tokio ribojimo įtvirtinimo būtinybę lemia kitas
paveldėjimo teisės principas – privalomųjų įpėdinių teisių ir teisėtų interesų
užtikrinimo principas. Jo esmė – Europos teisės kultūroje susiformavusi
nuostata, kad, palikėjui piktnaudžiavus testamento laisve ir artimiausius
šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalinus nuo
palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius
šeimos narius, suteikiant jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. Teisės į
privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi
šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis
teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių
gerove. Taigi, ribodamas testamento laisvę, įstatymų leidėjas gina viešąjį
interesą ir, derindamas nurodytus principus bei užtikrindamas palikėjo ir jo
šeimos narių bei visuomenės interesų pusiausvyrą, stiprina šeimos vienybės ir
šeimos narių tarpusavio atsakomybės suvokimą visuomenėje.
Kadangi teisė į privalomąją išlaikymo dalį
nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, tai viena ši aplinkybė taip pat nėra
reikšminga sprendžiant klausimą dėl tokios teisės įgijimo.
Išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos
reikšmės neturi kompetentingų institucijų nustatytas ar nenustatytas darbingumo
lygis, invalidumo grupė, bet būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti
objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti
pajamų ir kitas faktines aplinkybes, iš kurių visumos galima padaryti išvadą,
kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo
reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į
palikimo dalį. Taigi klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui
įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas,
galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens
konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. V-inant
būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis
statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą.
Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai
jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis
įgyja ir teisę į paramą (pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to,
ar tokią teisę jis įgyvendino. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą
pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas
objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Sunki
materialinė padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, neįgyvendinant savo
subjektinių teisių (teisės į valstybės paramą, skolos grąžinimą ir kitų
turtinių teisių), neturėtų būti vertinama kaip pagrindas išlaikymo
reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu tokią teisę pareiškėjas
galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių, kurios nepripažintinos
svarbiomis. Tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad pareiškėjas palikimo
atsiradimo momentu buvo tokios sveikatos būklės, kurios būdamas jis įgijo teisę
į netekto darbingumo pensiją, šios pensijos suma gali būti įskaičiuojama kaip
pajamos, kurias jis palikimo atsiradimo metu turėjo galimybę gauti ir,
sprendžiant dėl išlaikymo reikalingumo, gali būti skaičiuojamos su realiai
gautomis pajamomis.
Faktas, kad pareiškėjo suaugęs vaikas teikia
pareiškėjui išlaikymą, gali būti vertinamas kaip patvirtinantis išlaikymo
reikalingumą, jei tokiai išvadai neprieštarauja kitų bylos aplinkybių visuma.
Kadangi paveldėjimo teisės normų nenustatyta
išlaikymo reikalingumo kriterijų, aiškinant CK 5.20 straipsnio 1 dalį,
vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgtina į kitas
Civilinio kodekso normas, nustatančias išlaikymo reikalingumo šeimos nariams
kriterijus (CK 3.72 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalys, 3.192, 3.205 straipsniai).
Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis – teismai kiekvienoje byloje turi
individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę. Jei byloje
paaiškėja aplinkybės, kad išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats
kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas
alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi
įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti
prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į
privalomą palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą kyla todėl, kad asmens,
tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgiu apsirūpinti pragyventi
būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų
proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų
(CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies
paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos
narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios
nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą.
Civilinė byla Nr. 3K-3-596/2008
Procesinio sprendimo kategorija 34.4.3 (S)
 
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
 
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
 
2008 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: D-ės
A-ės (kolegijos pirmininkė), B-ės J-ės (pranešėja) ir V-o
V-o,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo I. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo
I. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo;
suinteresuoti asmenys: R. Z., Klaipėdos miesto 8-ojo notarų biuro notarė
B-ė V-i-ė.
 
Teisėjų kolegija
 
n u s t a t ė :
 
I. G-o esmė
 
Pareiškėjas I. Ž. prašė
teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 2007 m. gegužės 24 d.,
t. y.jo motinos D. Ž. mirties dieną, jam buvo reikalingas išlaikymas.
Pareiškėjas siekia paveldėti CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą
privalomąją palikimo dalį, nes D. Ž. visą turtą testamentu paliko savo dukteriai
R. Z. Kasaciniu
skundu keliami klausimai dėl išlaikymo reikalingumo sąvokos, įtvirtintos CK
5.20 straipsnio 1 dalyje, aiškinimo.
 
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė
 
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m.
vasario 7 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas konstatavo šiuos
faktus: pareiškėjas 2007 m. gegužės 28 d. įtrauktas į gyvenamosios
vietos neturinčių asmenų apskaitą, nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. – į
darbo biržos sąrašus; 2005 m. sausio 1 d. pareiškėjas išregistruotas
iš motinos gyvenamosios vietos, invalidumo grupės neturi, tik po motinos
mirties – 2007 m. birželio 29 d. – jam nustatytas 35 proc. darbingumo
lygis iki 2008 m. birželio 28 d., t. y. jis yra iš dalies
darbingas. Teismas nurodė, kad liudytojai reikšmingų bylos aplinkybių
nepatvirtino. Kadangi jie iš pareiškėjo ir suinteresuoto asmens pusės yra
artimieji giminaičiai bei suinteresuoti bylos baigtimi, tai teismas jų
paliudijimų nevertino. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į išvardytus
faktus, negalima teigti, jog pareiškėjui jo motinos mirties dieną buvo reikalingas
išlaikymas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.
rugpjūčio 6 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m.
vasario 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, sistemiškai aiškindama
CK 3.72 straipsnio 2 dalį, CK trečiosios knygos XII skyriaus antrąjį
skirsnį „Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“, Valstybinio socialinio
draudimo įstatymą bei Invalidų socialinės integracijos įstatymą, padarė išvadą,
kad CK 5.20 straipsnio 1 dalyje išvardytiems subjektams (nepilnamečiams,
nedarbingiems dėl savo amžiaus (pensinio) ir invalidams) išlaikymo
reikalingumas yra preziumuojamas, o kiti asmenys, pretenduojantys į privalomąją
palikimo dalį, šią aplinkybę privalo įrodyti. Pareiškėjo motina iki savo
mirties jam neteikė jokio išlaikymo. Pareiškėjas nurodė, kad į darbo biržą
kreipėsi daugiau dėl to, kad galėtų nemokamai gydytis, todėl kolegija konstatavo,
kad jis darbo neieškojo ir oficialiai įsidarbinti nenorėjo, tačiau turėjo
pajamų, iš kurių gyveno. Kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas turi du suaugusius
darbingo amžiaus vaikus. Pareiškėjas teigia, kad jį išlaiko duktė, tačiau
nepateikė įrodymų, kad būtų prisiteisęs išlaikymą iš kito savo pilnamečio vaiko,
kuris taip pat privalo teikti išlaikymą tėvui (CK 3.205 straipsnio 1 dalis).
Ši aplinkybė, kolegijos nuomone, įrodo, kad pareiškėjui papildomos lėšos
palikimo atsiradimo metu nebuvo reikalingos.
 
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį
teisiniai argumentai
 
Kasaciniu skundu pareiškėjas I. Ž.
prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d.
sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 6 d.
nutartį bei priimti naują sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja
šiais argumentais:
Skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai
CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išlaikymo reikalingumo sąvoką
nepagrįstai aiškino per siaurai, be to, skirtingai. Pirmosios instancijos
teismas, konstatuodamas išlaikymo pareiškėjui nereikalingumą, atsižvelgė tik į
jo likusį 35 proc. darbingumą. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo
pareiškėjo pilnamečių vaikų pareigą jį išlaikyti. Teismų praktikoje nėra
suformuluoto išaiškinimo, kas gali pretenduoti į privalomąją palikimo dalį:
asmuo, kuriam palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, ar tik asmuo,
turėjęs dar ir teisę gauti išlaikymą būtent iš palikėjo jo mirties dieną.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo
R. Z. prašo skundžiamus
teismų sprendimus palikti nepakeistus, savo prašymą motyvuodama taip:
Teismai tinkamai taikė CK 5.20 straipsnio 1 dalį.
Ši norma kasatoriui galėtų būti taikoma, jei iki palikėjos mirties jis būtų
buvęs neįgalus ir nebūtų turėjęs pilnamečių vaikų, privalančių jį išlaikyti (CK
3.205 straipsnis).
 
Teisėjų kolegija
 
k o n s t a t u o j a :
 
IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
 
Dėl išlaikymo reikalingumo sąvokos aiškinimo,
sprendžiant dėl palikėjo vaiko teisės į privalomąją palikimo dalį
 
Teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde
suformuluotos teisės aiškinimo problemos, kurios esmė – CK 5.20 straipsnio
1 dalyje įtvirtinto išlaikymo reikalingumo kriterijaus aiškinimas,
sprendžiant, ar asmuo yra tinkamas subjektas pretenduoti į privalomąją palikimo
dalį.
Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, jei
palikėjo mirties dieną jo vaikams reikalingas išlaikymas, jie paveldi,
nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų
paveldint pagal įstatymą, jeigu testamentu neskirta daugiau.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas teisę į
privalomąją palikimo dalį, atitinkama apimtimi apribojo testamento laisvės
principo veikimą. Vadovaudamasis šiuo paveldėjimo teisės principu palikėjas gali
savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto, palikdamas jį
bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstydamas dalimis, susiedamas
paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu arba apskritai nepriimti
jokio sprendimo palikimo klausimu. Testamento laisvė yra laisvės disponuoti
nuosavybe išraiška paveldėjimo teisėje, kuria remdamasis palikėjas, sudarydamas
testamentą, gali būti užtikrintas, kad po mirties jo sukauptas turtas bus
paveldėtas pagal jo valią. Šio principo veikimas gali būti ribojamas tik įstatyme
nustatytais atvejais. Tokio ribojimo įtvirtinimo būtinybę lemia kitas
paveldėjimo teisės principas – privalomųjų įpėdinių teisių ir teisėtų interesų
užtikrinimo principas. Jo esmė – Europos teisės kultūroje susiformavusi nuostata,
kad, palikėjui piktnaudžiavus testamento laisve ir artimiausius šeimos narius,
kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalinus nuo palikimo, valstybė
turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius,
suteikiant jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. Teisės į privalomąją
palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių
solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet
ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove. Taigi,
ribodamas testamento laisvę, įstatymų leidėjas gina viešąjį interesą ir,
derindamas nurodytus principus bei užtikrindamas palikėjo ir jo šeimos narių
bei visuomenės interesų pusiausvyrą, stiprina šeimos vienybės ir šeimos narių
tarpusavio atsakomybės ir suvokimą visuomenėje.
Įstatymų leidėjas, nustatydamas išlaikymo
reikalingumą kaip vieną iš juridinę reikšmę turinčių faktų, lemiančių teisės į
palikimo privalomąją dalį atsiradimą, detaliau neatskleidė šios sąvokos turinio.
Tokiu atveju, kiekvienoje konkrečioje byloje taikydamas teisės normą, ją
aiškina teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais
(CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kadangi juridinę reikšmę turintis išlaikymo
reikalingumo faktas nustatinėjamas pareiškėjui siekiant pasinaudoti įstatyme
nustatyta teise, kurios įgyvendinimas apriboja palikėjo testamento laisvę ir testamentinio
įpėdinio teisių į paveldimą turtą apimtį, tai, aiškinant CK 5.20 straipsnio
1 dalį, būtina vadovautis proporcingumo principu, pagal kurį teisės aktų
nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o
asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai
reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (CK 1.2 straipsnio
1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje M. D. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2008,
pasisakydama dėl išlaikymo reikalingumo kriterijaus, pažymėjo, kad įrodinėjimo dalykas
tokiose bylose neapribojamas pavieniais faktais, susijusiais su asmens, pretenduojančio
į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis.
Kadangi teisė į privalomąją išlaikymo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu
išlaikymu, tai viena ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga sprendžiant klausimą
dėl tokios teisės įgijimo. Teisė į privalomąją palikimo dalį įstatyme siejama
ne su viena ar keliomis iš išvardytų aplinkybių, todėl net jų konstatavimas
nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad tokiam asmeniui reikalingas išlaikymas.
Išlaikymo reikalingumui konstatuoti lemiamos reikšmės neturi kompetentingų
institucijų nustatytas ar nenustatytas darbingumo lygis, invalidumo grupė, bet būtina
leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens
galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų ir kitas faktines aplinkybes,
iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo
neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių
pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį. Taigi klausimas dėl išlaikymo
reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo
asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises,
taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių
visumą. V-inant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos
būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti
pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo
metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai,
kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą (pavyzdžiui, valstybės
pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę jis įgyvendino. Teismai,
vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų
įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti
lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Sunki materialinė padėtis, atsiradusi dėl
asmens neveikimo, neįgyvendinant savo subjektinių teisių (teisės į valstybės
paramą, skolos grąžinimą ir kitų turtinių teisių), neturėtų būti vertinama kaip
pagrindas išlaikymo reikalingumui konstatuoti, jei palikimo atsiradimo metu
tokią teisę pareiškėjas galėjo įgyvendinti, tačiau neįgyvendino dėl priežasčių,
kurios nepripažintinos svarbiomis. Tuo atveju, jei šioje byloje būtų
konstatuota, kad pareiškėjas palikimo atsiradimo momentu buvo tokios sveikatos
būklės, kurios būdamas jis įgijo teisę į netekto darbingumo pensiją, šios
pensijos suma gali būti įskaičiuojama kaip pajamos, kurias jis palikimo atsiradimo
metu turėjo galimybę gauti ir, sprendžiant dėl išlaikymo reikalingumo gali būti
skaičiuojamos su realiai gautomis pajamomis.
Faktas, kad pareiškėjo suaugęs vaikas teikia
pareiškėjui išlaikymą, gali būti vertinamas kaip patvirtinantis išlaikymo
reikalingumą, jei tokiai išvadai neprieštarauja kitų bylos aplinkybių visuma.
Jei kitos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas gali patenkinti būtiniausias
gyvenimo reikmes ir be išlaikymo, jo teikimo faktas nesudaro pagrindo išvadai,
kad CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme išlaikymas pareiškėjui
reikalingas.
Kadangi paveldėjimo teisės normose nenustatyta
išlaikymo reikalingumo kriterijų, aiškinant CK 5.20 straipsnio 1 dalį,
vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgtina į kitas
Civilinio kodekso normas, nustatančias išlaikymo reikalingumo šeimos nariams kriterijus
(CK 3.72 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalys, 3.192, 3.205 straipsniai).
Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis – teismai kiekvienoje byloje turi
individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę. Jei byloje
paaiškėja aplinkybės, kad išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats
kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas
alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi
įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti
prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į
privalomą palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą iškyla todėl, kad
asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgiu apsirūpinti
pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį
neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies
paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos
narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių
priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią
bylą, konstatavo išlaikymo pareiškėjui nereikalingumą, apsiribojęs byloje
nustatytų faktų išvardijimu ir remdamasis pareiškėjui nustatytu 35 proc. darbingumo
lygiu, pažymėjęs, kad pareiškėjas yra iš dalies darbingas. Minėta, kad nei šis,
nei kuris nors kitas pavienis faktas savaime nėra pakankamas išvadai daryti sprendžiant
klausimą dėl išlaikymo reikalingumo. D-iau aplinkybių, reikšmingų šiam klausimui
išspręsti, teismas nevertino.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
pareiškėjas turėjo pajamų, iš kurių gyveno, tačiau nenurodė įrodymų, kurių
pagrindu tokią išvadą padarė, nesprendė, ar jo turimos lėšos pakankamos
būtiniems poreikiams tenkinti. Nurodžiusi, kad pareiškėjas į darbo biržą
kreipėsi dėl to, kad galėtų nemokamai gydytis, o darbo neieškojo ir oficialiai
įsidarbinti nenorėjo, nevertino byloje esančių dokumentų, kuriuose yra duomenų,
jog kreipimosi į darbo biržą metu jam jau buvo konstatuotas vidutinio sunkumo
pažinimo sutrikimas, jis nukreiptas tęsti tyrimų dėl invalidumo grupės
pripažinimo. Teismas netyrė, ar tokios būklės pareiškėjas turėjo galimybę
ieškoti darbo ir įsidarbinti. Teismas nesiėmė priemonių, kad būtų visapusiškai
išaiškintos bylos aplinkybės (nors tokia teismo pareigą nustatyta CPK 443 straipsnio
8 dalyje), nustatyti būtiniausi pareiškėjo poreikiai ir galimybės gauti
reikiamas pajamas palikimo atsiradimo metu, bet padarė išvadą, kad pareiškėjui
papildomos lėšos nebuvo reikalingos.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos
teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, reikšmingų, sprendžiant dėl pareiškėjo
subjektiškumo pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės
instancijos teismas šio teismo padarytų pažeidimų nepašalino, tačiau padarė
proceso teisės pažeidimų, kurie galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą (CPK
185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai,
443 straipsnio 8 dalis). Kadangi bylos esmė neatskleista ir pagal
byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės
instancijos teisme, tai skundžiami teismų sprendimas ir nutartis panaikintini
kaip nepagrįsti ir neteisėti ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
360, 362 straipsniais,
 
n u t a r i a :
 
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m.
vasario 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti bei perduoti bylą iš naujo
nagrinėti pirmosios instancijos – Klaipėdos miesto apylinkės – teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt