TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška


1.9. Dėl
pilnamečių vaikų pareigos išlaikyti savo tėvus bei teisės į palikimo
privalomąją dalį reglamentavimo

 
CK 3.194 straipsnio
5 dalis taikytina sprendžiant tiek vaikų, tiek tėvų išlaikymo klausimus,
mirus išlaikymą teikusiajam.
Įpėdinis
paveldėjimo, t. y. universaliu teisių perėmimo būdu, perimdamas palikėjo
turtines teises, prisiima ir pareigas pagal palikėjo turtines, inter alia
išlaikymo, prievoles. Išlaikymo prievolė atsiranda teismo sprendimo ar
susitarimo pagrindu (CK 3.205 straipsnio 2 dalis). Tokiu pagrindu
egzistuojančią išlaikymo prievolę gali patvirtinti faktiškai egzistuojantys
išlaikymo santykiai: kai asmeniui išlaikymas yra reikalingas, jis savo
pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo
poreikių, o išlaikymą privalantis teikti asmuo tokius išlaikomojo poreikius
tenkina, teikdamas būtinas lėšas, maistą, būstą ar kitais būdais. Taigi, jei
išlaikomasis turėjo savo pajamų, tačiau jų nebūtų užtekę apsirūpinti būsto
nuoma, maistu ir kitų būtinų poreikių tenkinimu, o išlaikymo pareigą turintis
asmuo tenkino bent dalį šių poreikių, pavyzdžiui, sudarydamas galimybę gyventi
jam priklausančiame būste, yra pagrindas konstatuoti egzistavusius išlaikymo
santykius. Konstatavus, kad palikėjas turėjo prievolę teikti išlaikymą, ji
pagal CK 3.194 straipsnio 5 dalies nuostatas pereina įpėdiniui,
priėmusiam palikimą. Įpėdinis, perėmęs palikėjo teises ir pareigas, perimtą
išlaikymo prievolę, sutaręs su išlaikomuoju, gali vykdyti ne būtinai lėšomis,
bet ir kitais būdais tenkindamas išlaikomojo poreikius: uzufrukto ar panaudos
pagrindu suteikdamas gyvenamąjį būstą, aprūpindamas maistu ir kt.
Paveldėjimo
pagal įstatymą institute neįtvirtinta palikėjo tėvų teisė į privalomąją
palikimo dalį, analogiška nustatytajai CK 5.20 straipsnyje, kurią palikėjo
tėvai turi paveldėjimo pagal testamentą atveju.
Paveldėjimo
pagal įstatymą santykiams negalimas CK 5.20 straipsnio 1 dalies
taikymas pagal analogiją, nes ši norma yra specialioji teisės norma, nustatanti
bendrosios normos išimtį, taikytina paveldėjimo pagal testamentą atveju, kai
palikėjas testamente išreikšta valia nesuteikė paveldėjimo teisės asmeniui,
turinčiam teisę į privalomą palikimo dalį. Specialiųjų teisės normų taikymas
pagal analogiją CK 1.8 straipsnio 3 dalyje draudžiamas.
Pagal CK
5.20 straipsnio 1 dalies nuostatas joje išvardytiems asmenims
paveldėjimo pagal testamentą atveju suteikiama teisė paveldėti dalį to turto, į
kurį jie būtų įgiję teisę nesant testamento – paveldėjimo pagal įstatymą būdu.
Taigi teisė į palikimo privalomąją dalį priklauso nuo būtinos sąlygos – kad,
nesant testamento, asmuo būtų įgijęs teisę paveldėti pagal įstatymą. Palikėjo
tėvai (įtėviai), būdami antros eilės įstatyminiai įpėdiniai, CK 5.20 straipsnio
1 dalies pagrindu teisę pretenduoti į privalomąją palikimo dalį įgytų tik
nesant pirmos eilės įstatyminių įpėdinių, turinčių teisę į privalomąją palikimo
dalį, jiems nepriėmus palikimo, jo atsisakius arba kai teisė paveldėti iš jų
atimta.
Civilinė byla Nr. 3K-3-183/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos:
34.3,
34.4.3, 78.2.2 (S)

 

 
 
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
 
 
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
 
2009 m. balandžio 14 d.
Vilnius
 
 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: A-o
S-io (kolegijos pirmininkas), B-ės J-ės (pranešėja) ir A-io
N-o,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal
ieškovės Ž. T
.
kasacinį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. T. ieškinį atsakovei S. T.,
atstovaujamai įstatyminės atstovės M. T., dėl teisės į
privalomąją palikimo dalį pripažinimo; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 25-ojo
notarų biuro notarė J-a G-enė.
 
Teisėjų
kolegija
 
n u s t a t ė :
 
I. G-o esmė
 
Ieškovė Ž. T. prašė pripažinti jai teisę į privalomąją
1/2 dalį sūnaus P. T. palikimo – buto, kurį po
sūnaus mirties pagal įstatymą paveldėjo jo nepilnametė duktė S. T.
Ieškovė savo reikalavimą grindžia tuo, kad privalomosios palikimo dalies
paskirtis yra tikslinė – apsaugoti įpėdinio, kuriam reikalingas išlaikymas,
turtinius interesus. Ji yra pirmos grupės invalidė, nedarbinga dėl savo
sveikatos būklės ir amžiaus, neturinti lėšų banke, nekilnojamojo turto,
t. y. reikalinga išlaikymo.
G-a- byloje
kilo dėl palikėjo tėvų teisės paveldėti privalomąją palikimo dalį, nustatytą CK
5.20 straipsnyje, tuo atveju, kai paveldima pagal įstatymą.
 
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
 
Vilniaus
miesto 1-a-is apylinkės teismas 2008 m. birželio 18 d. sprendimu už
akių ieškinio netenkino. Teismas nurodė, kad šioje byloje CK 5.20 straipsnis
negali būti taikomas, nes ši teisės norma reglamentuoja privalomosios palikimo dalies
nustatymą tik tuo atveju, kai yra paveldima pagal testamentą. Teismas nustatė,
kad palikėjas – ieškovės sūnus – testamento nebuvo sudaręs, todėl jo
nepilnametė duktė palikimą priėmė pagal įstatymą. CK 5.11 straipsnio 1 dalyje
nustatytos įpėdinių, paveldint pagal įstatymą, eilės. Palikėjo duktė yra pirmos
eilės įpėdinė, o ieškovė – antros. Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal
įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių ar jiems nepriėmus ar atsisakius
palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta
paveldėjimo teisė. Teismas pažymėjo, kad įstatymo ar teisės analogijos taikymas
šioje byloje negalimas, nes ginčo teisiniai santykiai teisės normų
reglamentuoti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo 2008 m. birželio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos
teismo sprendime išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis bei atkreipė
dėmesį į tai, kad, net paveldint pagal testamentą, tėvai teisę į
privalomąją palikimo dalį įgyja tik tuo atveju, kai nėra pirmos eilės įpėdinių,
jie nepriėmė palikimo arba jo atsisakė.
 
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
 
Kasaciniu
skundu ieškovė Ž. T. prašo: kreiptis į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą ir prašyti spręsti, ar CK 5.20 straipsnio
1 dalis, pagal kurią privalomoji palikimo dalis paveldima tik paveldėjimo
pagal testamentą atveju, neprieštarauja CPK 6 straipsnyje įtvirtintam
lygybės įstatymui ir teismui principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsniui, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms
valstybės institucijoms visi asmenys yra lygūs; panaikinti Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasatorė savo prašymą
motyvuoja šiais argumentais:
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 1 d. konsultacijoje nurodė, kad
tokiu atveju, kai kitiems įpėdiniams pagal įstatymą arba pagal testamentą paveldėjimo teisės liudijimai įstatymo nustatyta tvarka jau yra
išduoti, asmuo, pretenduojantis į palikimą CK 5.20 straipsnio 1 dalies pagrindu, CK 5.8 straipsnio
nustatyta tvarka ir terminais gali kreiptis į teismą su ieškiniu, ginčydamas
kitų įpėdinių palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotus paveldėjimo teisės
liudijimus. Atsižvelgdama į šią konsultaciją, kasatorė daro išvadą, kad CK 5.20 straipsnio
1 dalyje nurodyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas
išlaikymas, turi teisę į privalomąją palikimo dalį paveldint ne tik pagal
testamentą, bet ir pagal įstatymą. Kasatorės nuomone, toks CK 5.20 straipsnio
1 dalies aiškinimas yra teisingas lygybės įstatymui prasme. Priešingu
atveju, paveldint pagal testamentą, išlaikymo reikalingų asmenų interesus
įstatymas gina, o paveldint pagal įstatymą – ne. Pagal Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnį ir CPK 6 straipsnį įstatymui, teismui ir
kitoms valstybės institucijoms visi asmenys yra lygūs, todėl CK 5.20 straipsnio
1 dalyje nurodyti asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas
išlaikymas, turi turėti vienodas įstatyme nustatytas garantijas į išlaikymą po
jį išlaikiusio asmens mirties.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovė S. T., atstovaujama įstatyminės
atstovės M. T., prašo skundo netenkinti ir skundžiamą teismo nutartį
palikti nepakeistą. Šis prašymas motyvuojamas tokiais argumentais:
CK 5.20 straipsnio
1 dalies, nustatančios privalomąją palikimo dalį, taikymas galimas tik
paveldėjimo pagal testamentą atveju. Priešingu atveju netektų prasmės CK 5.2 straipsnio
norma, atskirianti paveldėjimo pagrindus. Taikant CK 5.11 straipsnio 1 dalies
1 ir 2 punktus, lygybės įstatymui principas nepažeidžiamas, nes įstatyme
imperatyviai nustatytas peveldėjimo eiliškumas paveldint pagal įstatymą. Kasatorė,
būdama antros eilės įpėdinė, neįgijo paveldėjimo teisės, todėl jos teisės nepažeidžiamos.
Byloje taikyti teisės analogiją nėra pagrindo, nes ginčo teisiniai santykiai
reglamentuoti teisės normoje (CK 5.11 straipsnyje).
 
Teisėjų
kolegija
 
k o n s t a t u
o j a :
 
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
 
Dėl teisės į privalomąją palikimo dalį reglamentavimo
 
Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl Civiliniame kodekse
įtvirtinto paveldėjimo reglamentavimo, pagal kurį palikėjo tėvams nenustatoma
teisė į privalomąją dalį, kai paveldima pagal įstatymą, konstitucingumo.
Kasatorės
nuomone, teisinis reglamentavimas, pagal kurį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje
nustatyta palikėjo tėvams teisė į privalomąją palikimo dalį suteikta tik
paveldint pagal testamentą (CK 5.15–5.42 straipsniai), o paveldint pagal
įstatymą (CK 5.11–5.14 straipsniai) – ne, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, kasatorės
vertinimu, teisės į privalomąją palikimo dalį nereglamentavimas paveldėjimą
pagal įstatymą nustatančiose teisės normose yra teisės spraga, draudžiama
Konstitucijos.
Konstitucijos
110 straipsnio 2 dalyje ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas
teisės aktas ar jo dalis, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje,
prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir
kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka
Konstituciją.
Sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su
prašymu išaiškinti, ar konkreti teisės norma atitinka Konstituciją, būtina
išsamiai išanalizuoti egzistuojantį teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant į
Konstitucinio Teismo jau priimtuose nutarimuose išaiškintus šioje byloje
aktualius klausimus.
Teisinis
reguliavimas teisės aktuose gali būti įtvirtintas tiek eksplicitiškai
(tiesiogiai išreiškiamas teisės akto tekste), tiek implicitiškai (aiškinant teisę yra išvedamas
iš eksplicitinių teisės nuostatų). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio
8 d. nutarime pažymėjo, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo konkrečiame teisės akte ar
jo dalyje nenustatymas (teisinio reguliavimo stoka, atitinkamų eksplicitinių
nuostatų nebuvimas) ne visada reiškia, kad tas teisės aktas (jo dalis)
atitinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, juolab kad tų
visuomeninių santykių nereguliuoja jokie kiti teisės aktai. Tokia situacija
gali reikšti, kad: atitinkamos teisės nuostatos eksplicitiškai arba
implicitiškai įtvirtintos kitame teisės akte (kitose to paties teisės akto dalyse);
tokiu būdu išreikštas implicitinis teisinis reguliavimas, papildantis bei
pratęsiantis eksplicitinį teisinį reguliavimą; tame teisės akte (jo dalyje)
esama teisės spragos, kuri savo ruožtu gali būti traktuojama arba kaip
legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia
Konstitucija (nes Konstitucija reikalauja, kad atitinkamas teisinis
reguliavimas būtų nustatytas būtent tame teisės akte), arba kaip tokia teisės
spraga, kuri negali būti interpretuojama kaip legislatyvinė omisija, nes
Konstitucija nereikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų
nustatytas, juolab kad jis būtų nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje
jo dalyje).
Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 4 d. nutarime jau
yra sprendęs klausimą dėl paveldėjimą reglamentavusių teisės normų – 1964 m.
CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) atitikties
Konstitucijai ir pasisakė dėl paveldėjimo
instituto konstitucinės prasmės. Teismas,
nagrinėdamas šį klausimą, pabrėžė viso konstitucinio reguliavimo ir ypač
Konstitucijos 38 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių šeimą kaip visuomenės
ir valstybės pagrindą, valstybės pareigą saugoti ir globoti šeimą, motinystę,
tėvystę ir vaikystę, tėvų teisę ir pareigą iki pilnametystės savo vaikus
išlaikyti, vaikų pareigą globoti tėvus senatvėje ir tausoti jų palikimą,
reikšmę. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad paveldėjimo teisės institutas
kyla iš Konstitucijos ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas
paveldėjimo santykius, privalo užtikrinti Konstitucijos ginamų vertybių
pusiausvyrą, paisyti Konstitucijos principų ir normų, todėl turi būti
nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, nesant pareikštos palikėjo
valios, kuriems asmenims palikti nuosavybę kaip palikimą, prioritetas teikiamas
asmenims, susijusiems su palikėju Konstitucijoje įtvirtintais šeimos, tėvų ir
vaikų ryšiais. Taigi nurodytos Konstitucijos nuostatos
lemia įstatymų leidėjo įtvirtintą paveldėjimo teisinį reglamentavimą, kuriuo
vadovaujantis, paveldėjimo pagal įstatymą atveju pirmenybės teisė priimti
palikimą suteikiama artimiausiems šeimos nariams.
Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d.
nutarime dar kartą analizavo Konstitucijos 38 straipsnio
nuostatas, pasisakydamas dėl CK 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m.
lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad
Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta ne tik tėvų teisė ir pareiga –
auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės
juos išlaikyti, bet ir inter alia vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti
juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Teismas pabrėžė, kad tėvų ir vaikų, net
sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai
yra konstituciškai vertingi. Tėvų ir vaikų abipusės pareigos kildinamos ne tik
iš įstatymų, bet ir iš Konstitucijos
nuostatų visumos, inter alia iš tėvų ir vaikų ryšių vertingumo
konstitucinio įtvirtinimo, atviros, teisingos, darnios ir pilietinės visuomenės
siekio, valstybės socialinės orientacijos. Atsižvelgdamas į šių Konstitucijos
nuostatų visumą, įtvirtinančią šeimos ryšių reikšmę, Konstitucinis Teismas
konstatavo, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti besimokančius savo
pilnamečius vaikus, kuriems išlaikymas objektyviai būtinas, nepaisant to, kad
Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų pareiga savo
vaikus išlaikyti iki pilnametystės.
Konstitucinio
Teismo atskleistas Konstitucijoje įtvirtintas teisinis reglamentavimas yra
reikšmingas sprendžiant nagrinėjamoje byloje iškeltus klausimus. Kadangi
įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, yra saistomas Konstitucijos,
preziumuojama, kad ir priimdamas teisės aktą, įtvirtinantį ginčo santykius,
atsižvelgė į Konstitucijos normų nuostatas bei priimtu teisės aktu įtvirtino
reglamentavimą, atitinkantį Konstituciją. Dėl to, kilus abejonių dėl įstatymo
normų reikšmės, jos aiškinamos, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą
reguliavimą. Kolegija, aiškindama konkrečių santykių teisinį reglamentavimą,
vadovaujasi CK 1.9 straipsnyje įtvirtintais Civilinio kodekso normų
aiškinimo principais – normos aiškinamos, atsižvelgiant į kodekso sistemą ir
struktūrą, šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus bei uždavinius.
Paveldėjimas pagal įstatymą yra paveldimų teisių perėmimo
būdas, kurio įgyvendinimą lemia ne palikėjo valia, bet paveldėjimo teisės normų
nuostatos. Jos grindžiamos konstituciniais privačios nuosavybės, šeimos, kaip
valstybės pagrindo, interesų apsaugos, teisingumo principais. Tokios nuostatos
atitinka nusistovėjusią paveldimo turto socialiai teisingo paskirstymo
sampratą, pagrįstą šeimos, giminystės ir palikėjo artimųjų materialinio
aprūpinimo užtikrinimo idėjomis. Paveldėjimo pagal įstatymą atveju įpėdinių
teisė pretenduoti į palikimą susieta su CK 5.11 straipsnyje imperatyviai
nustatytomis įpėdinių eilėmis. Šios paveldėjimo tvarkos negali pakeisti nei
įpėdiniai, nei teismas. Pirmos eilės įpėdiniai yra palikėjo vaikai (įvaikiai),
o palikėjo tėvai (įtėviai) – antros eilės įpėdiniai (CK 5.11 straipsnio 1 dalies
1, 2 punktai). Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai
nesant pirmos eilės įpėdinių ar jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip
pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Paveldėjimo
pagal įstatymą institute neįtvirtinta palikėjo tėvų teisė į privalomąją
palikimo dalį, analogiška nustatytajai CK 5.20 straipsnyje, kurią palikėjo
tėvai turi paveldėjimo pagal testamentą atveju. Toks reglamentavimas iš esmės
atitinka nustatytą kitose Europos šalyse, kurių paveldėjimo teisei taip pat
didelę įtaką turėjo romėnų teisė (pavyzdžiui, Vokietijos civilinio kodekso §
1922–2063, Prancūzijos civilinio kodekso 734–740 straipsniai).
Paveldėjimo
pagal įstatymą santykiams negalimas CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymas
pagal analogiją, nes ši norma yra specialioji teisės norma, nustatanti bendrosios
normos išimtį, taikytina paveldėjimo pagal testamentą atveju, kai palikėjas
testamente išreikšta valia nesuteikė paveldėjimo teisės asmeniui, turinčiam
teisę į privalomą palikimo dalį. Specialiųjų teisės normų taikymas pagal
analogiją CK 1.8 straipsnio 3 dalyje draudžiamas.
Kolegija
atkreipia dėmesį į palikėjo tėvų galimybės tapti privalomaisiais įpėdiniais
reglamentavimą testamentinio paveldėjimo atveju. Pagal CK 5.20 straipsnio
1 dalies nuostatas joje išvardytiems asmenims paveldėjimo pagal testamentą
atveju suteikiama teisė paveldėti dalį to turto, į kurį jie būtų įgiję teisę
nesant testamento – paveldėjimo pagal įstatymą būdu. Taigi teisė į palikimo
privalomąją dalį priklauso nuo būtinos sąlygos – kad, nesant testamento, asmuo
būtų įgijęs teisę paveldėti pagal įstatymą. Palikėjo tėvai (įtėviai), būdami
antros eilės įstatyminiai įpėdiniai, CK 5.20 straipsnio 1 dalies
pagrindu teisę pretenduoti į privalomąją palikimo dalį įgytų tik nesant pirmos
eilės įstatyminių įpėdinių, turinčių teisę į privalomąją palikimo dalį, jiems
nepriėmus palikimo, jo atsisakius arba kai teisė paveldėti iš jų atimta. Šios
bylos atveju, net jei palikėjas būtų sudaręs testamentą, neskirdamas palikimo įpėdiniams,
turintiems teisę į privalomąją palikimo dalį, dėl to, kad kasatorė yra antros
eilės įpėdinė, teisę į privalomąją dalį įgytų tik pirmos eilės įpėdinė –
palikėjo duktė. Toks įstatyminis reglamentavimas, priešingai nei teigia
kasatorė, nesumažina išlaikymo reikalingų palikėjo tėvų (įtėvių) interesų
apsaugos, priklausomai nuo paveldėjimo būdo.
Įstatymų
leidėjas, paveldėjimą reglamentuojančiose teisės normose užtikrindamas
Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsaugą, nustatė adekvatų
jų apsaugos būdą, prioritetą suteikdamas asmenims, susijusiems su palikėju
šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais. Iš šių artimųjų pirmenybė paveldėti suteikta
palikėjo vaikams (įvaikiams), įtrauktiems į pirmą įstatyminių įpėdinių eilę.
Toks paveldėjimo reguliavimas atitinka paveldimo turto
socialiai teisingo paskirstymo sampratą, pagrįstą būtinybe teisę paveldėti visų
pirma suteikiant tai asmenų kategorijai, kurie, mirus palikėjui,
paprastai būna labiau socialiai pažeidžiami: pirmos eilės įpėdiniai, t. y.
palikėjo vaikai, būdami gerokai jaunesnio amžiaus nei palikėjo tėvai, turi
mažiau galimybių materialiai apsirūpinti: įsigyti būtinoms reikmėms tenkinti
reikalingo turto, sukaupti santaupų, jie paprastai turi  mažesnes valstybės socialines garantijas, dar
neįgiję išsilavinimo ir kt.


Teisėjų
kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai, atsižvelgdami į įtvirtintą teisinį reglamentavimą,
pagrįstai padarė išvadą, kad kasatorės prašomas taikyti CK 5.20 straipsnis
negali būti taikomas. Tokia išvada nereiškia, kad išlaikymo reikalingų palikėjo
tėvų interesai gauti būtiniausią materialinį aprūpinimą apskritai neginami –
jie tik neginami privalomosios palikimo dalies instituto nuostatų. Teisės į privalomąją palikimo dalį nenustatymas nebūtinai
reiškia Konstitucijos draudžiamą teisinio reguliavimo spragą – toks
reguliavimas eksplicitiškai arba implicitiškai gali būti įtvirtintas kitame
teisės akte ar kitose to paties teisės akto dalyse.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.
gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. Ž. v. R. Z.
ir kt., bylos Nr. 3K-3-596/2008, nurodė, kad teisės į
privalomąją palikimo dalį suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi
šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis
teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių
gerove. Taigi CK 5.20 straipsnyje užtikrinta
išlaikymo reikalingų palikėjo artimųjų šeimos narių interesų apsauga, pagrįsta Konstitucijoje įtvirtintais giminystės ir
šeimos ryšiais, jų pareiga rūpintis savo šeimos
narių gerove. Privalomoji palikimo dalis atlieka
tą pačią funkciją kaip išlaikymas – užtikrina paramą jos reikalingiems
asmenims, su paramos teikėju susijusiems artimais giminystės ir šeimos ryšiais.
Pareiga esant galimybei teikti
išlaikymą artimiesiems, kuriems ji reikalinga,
reglamentuojama CK trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“: sutuoktinių – 3.27 straipsnyje,
vaikų ir tėvų – XII skyriaus antrajame skirsnyje, kitų šeimos narių – XVI
skyriuje. Vaikų pareiga išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus
bei jais rūpintis įtvirtinta CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio
„Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“ 3.205 straipsnio 1 dalyje.
Pagal šio straipsnio 2 dalį išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio
susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš
vaikų. Išlaikymo priteisimas taip pat reglamentuojamas to paties skirsnio
„Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos“ CK 3.194 straipsnyje. Šio straipsnio
1–4 dalių nuostatos skirtos išlaikymo priteisimui vaikams iš tėvų
nustatyti. Tuo tarpu to paties straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatytas
išlaikymo pareigos perėjimas, ją turėjusiam asmeniui mirus, įstatymų leidėjas
nekonkretizavo, ar ši norma taikytina sprendžiant vaikų ar tėvų išlaikymą: joje
nurodyta, kad kai asmuo, iš kurio buvo priteistas išlaikymas, mirė, išlaikymo
pareiga pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, nesvarbu, koks palikimo
priėmimo būdas pagal šio kodekso penktosios knygos normas. Aiškinant šią teisės
normą būtina atsižvelgti į aukštesnės galios teisės akto – Konstitucijos –
normų nuostatas dėl nagrinėjamų teisinių santykių. Pagal šio straipsnio
struktūrą (kitos straipsnio dalys reglamentuoja tėvų išlaikymą vaikams) galima
būtų daryti išvadą, kad ir jo 5 dalis skirta būtent vaikų išlaikymui
reglamentuoti, tačiau, siekiant tinkamai atskleisti teisės normos turinį,
nepakanka apsiriboti vien įstatymo straipsnio struktūros analize. Šią teisės
normą būtina sistemiškai įvertinti visų teisės normų, reglamentuojančių tėvų ir
vaikų tarpusavio išlaikymą, kontekste. Pažymėtina, kad kitos išlaikymą
reglamentuojančios teisės normos nesprendžia paramos reikalingų tėvų išlaikymo
teikimo klausimų, kylančių mirus išlaikymą teikusiam vaikui. Tuo tarpu
analogiška situacija, susidaranti, kai miršta buvusį sutuoktinį išlaikęs asmuo,
įstatyme reglamentuojama – tokiu atveju išlaikymo pareiga pereina jo
įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas (CK 3.72 straipsnio 12 dalis).
Įvertinusi tai, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio
normų įtaką su šeimos ryšiais susijusių teisinių santykių reglamentavimui,
remdamasis teisingos ir darnios visuomenės siekiu, valstybės socialine
orientacija, jau ne kartą pabrėžė šeimos ryšių vertingumą, iš šių ryšių
kylančių tėvų ir vaikų pareigų abipusiškumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad
CK 3.194 straipsnio 5 dalis taikytina sprendžiant tiek vaikų, tiek
tėvų išlaikymo klausimus, mirus išlaikymą teikusiajam.
Įpėdinis
paveldėjimo, t. y. universaliu teisių perėmimo būdu, perimdamas palikėjo
turtines teises, prisiima ir pareigas pagal palikėjo turtines, inter alia
išlaikymo, prievoles. Išlaikymo prievolė atsiranda teismo sprendimo ar susitarimo
pagrindu (CK 3.205 straipsnio 2 dalis). Tokiu pagrindu egzistuojančią
išlaikymo prievolę gali patvirtinti faktiškai egzistuojantys išlaikymo
santykiai: kai asmeniui išlaikymas yra reikalingas, jis savo pajamomis ir jam
priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių, o
išlaikymą privalantis teikti asmuo tokius išlaikomojo poreikius tenkina,
teikdamas būtinas lėšas, maistą, būstą ar kitais būdais. Taigi, jei
išlaikomasis turėjo savo pajamų, tačiau jų nebūtų užtekę apsirūpinti būsto nuoma,
maistu ir kitų būtinų poreikių tenkinimu, o išlaikymo pareigą turintis asmuo
tenkino bent dalį šių poreikių, pavyzdžiui, sudarydamas galimybę gyventi jam
priklausančiame būste, yra pagrindas konstatuoti egzistavusius išlaikymo
santykius. Konstatavus, kad palikėjas turėjo prievolę teikti išlaikymą, ji
pagal CK 3.194 straipsnio 5 dalies nuostatas pereina įpėdiniui,
priėmusiam palikimą. Įpėdinis, perėmęs palikėjo teises ir pareigas, perimtą
išlaikymo prievolę, sutaręs su išlaikomuoju, gali vykdyti ne būtinai lėšomis,
bet ir kitais būdais tenkindamas išlaikomojo poreikius: uzufrukto ar panaudos
pagrindu suteikdamas gyvenamąjį būstą, aprūpindamas maistu ir kt.
Teisėjų
kolegija, išanalizavusi paveldėjimo ir išlaikymo teisinius santykius
reglamentuojančias teisės normas, konstatuoja, kad paveldėjimo pagal įstatymą
atveju, jei palikėjo tėvai, kuriems reikalingas išlaikymas, neįgyja teisės
paveldėti pagal įstatymą, jų teisių ir interesų gauti būtiną paramą apsaugą
užtikrina ne paveldėjimo, bet išlaikymą reglamentuojančios teisės normos,
t. y. CK 3.194 straipsnio 5 dalis. Konstatavus, kad
Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga tinkamai reglamentuota įstatyme,
užtikrinant atitinkamų subjektinių teisių įgyvendinimą, kolegija sprendžia, kad
nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu
spręsti, ar CK 5.20 straipsnio 1 dalis atitinka Konstituciją.
Nekonstatavus pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą
apeliacinės instancijos teismo nutartį, ji paliktina nepakeista.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
 
n u t a r i a :
 
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio
20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt