TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Baudžiamoji byla Nr
5. Turto prievartavimas (BK 181 straipsnis).
Savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis)

Turto prievartavimas ir savavaldžiavimas visada
atribojami pagal jų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
Savavaldžiaujant –  savavališkai,
nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama,
bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė. Prievartaujant
turtą nukentėjusysis verčiamas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam
asmeniui neturint tam jokio teisinio pagrindo. Savavaldžiautojo psichiniam
santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir
neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią
teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą.

Baudžiamoji byla Nr.
2K-432/2009
         
Procesinio sprendimo kategorijos:
          1. 2. 14. 4. 1;
1. 2. 28. 4(S)       


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gruodžio 15 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko V-o M-o,
A-os R-ės ir pranešėjo A-o K-aus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir V. B. kasacinius skundus
dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendžio ir
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gegužės 27 d. nuosprendžio.
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d.
nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294
straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Į paskirtos bausmės laiką
įskaičiuotas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. lapkričio 11 d. iki
gruodžio 14 d. įskaitytinai. V. B. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį
laisvės atėmimu dvejiems metams ir, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3
dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Pakruojo rajono
apylinkės teismo 2007 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir
galutinė subendrinta bausmė V. B. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams
trims mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas sulaikymo ir suėmimo
laikas nuo 2007 m. lapkričio 11 d. iki gruodžio 5 d. įskaitytinai.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas D. A. I. , o E. J. (buvusi K. ) išteisinta.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu Pakruojo
rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendis pakeistas: R. K. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu trejiems metams; V. B. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį trejiems metams ir, vadovaujantis
BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirta
bei neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės
atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Kita nuosprendžio dalis jiems palikta
nepakeista.
Taip pat šiuo
nuosprendžiu nuteisti D. A. I. ir E. J. (buvusi K. ).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir
susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio
1 dalį R. K. , D. A. I. , V. B. ir E. J. (buvusi K. ) nuteisti už tai, kad 2007 m.
lapkričio 4–6 d. , veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo,
prisidengdami tariamu E. J. išžaginimu, atvirai savo naudai, panaudodami
psichinę prievartą, reikalavo perduoti 20 000 Lt šiomis aplinkybėmis:
2007 m. lapkričio 4 d. , apie 20 val. , A. B.
namuose, esančiuose Pakruojo r. (duomenys neskelbtini), veikdami
bendrininkų grupe, panaudodami psichinę prievartą, V. B. pristačius R. K.
kaip kriminalistą ir šiam pasakius, kad žino, kaip elgtis su tokiais, kurie
„prisidirba“, bei parodžius į E. J. , R. K. pareikalavo iš A. B. už
jos išžaginimą mokėti „babkes“ – 20 000 Lt, o E. J. galvos linktelėjimu
patvirtino šį reikalavimą; po to R. K. išsitraukus iš kišenės popieriaus
lapą bei pasakius, kad tai E. J. „abdukcija“, V. B. perskaičius lapuose
tariamai nurodytus straipsnius ir bausmes, V. B. paragino sumokėti
pinigus, kad nereikėtų sėstis į kalėjimą, D. A. I. reikalavo, kad kuo
greičiau būtų pinigai, o E. J. pasakė, jog jai reikia 20 000 Lt, taip
pat D. A. I. grasinant panaudoti fizinį smurtą – perlaužti per pusę,
jie visi reikalavo skubiai surinkti pinigus, siūlydami parduoti kiaules,
skalbimo mašiną, automobilį, pasiimti iš banko paskolą.
Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, prisidengdami
E. J. išžaginimu, 2007 m. lapkričio 5 d. , ryte, tiksliau nenustatytą
valandą, vykdydami bendrą susitarimą, V. B. , paskambinęs telefonu (duomenys
neskelbtini) nukentėjusiajam A. B. į mobiliojo ryšio telefoną (duomenys
neskelbtini), reikalavo greičiau parduoti automobilį „Ford Esccort“ jo
surastam pirkėjui, o R. K. , panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo
gautus pinigus atiduoti E. J. , kad ši nerašytų pareiškimo policijai dėl
išžaginimo; taip jie vertė nukentėjusįjį parduoti savo turtą – automobilį, kurį
jis tą pačią dieną, bijodamas, kad grasinimas nebūtų įvykdytas, pardavė V. B.
surastam pirkėjui už 200 Lt.
Tęsdami nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie
17. 00 val. , nukentėjusiajam A. B. paskambinus V. B. ir pranešus apie
parduotą automobilį, apie 21. 00 val. , R. K. , V. B. , D. A. I. bei
E. J. atvykus į A. B. namus, esančius Pakruojo r. (duomenys
neskelbtini), vykdydami bendrą susitarimą, E. J. pareikalavo iš
A. B. atiduoti jai gautus už automobilį 200 Lt, kuriuos nukentėjusysis jai
perdavė, o R. K. , panaudodamas psichinę prievartą, grasindamas kalėjimu ir
„blogu“ elgesiu, reikalavo iš nukentėjusiojo likusios dalies pinigų, ragino
juos greičiau rinkti, vertė kitą dieną paimti iš banko paskolą, reikalavo
parduoti kiaules, jam pritarė D. A. I. ir E. J.
Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, 2007 m.
lapkričio 6 d. , apie 21. 00 val. , R. K. , V. B. , D. A. I. ir E. J.
atvykus į A. B. namus, esančius Pakruojo r. (duomenys neskelbtini),
vykdydami bendrą susitarimą, nukentėjusiajam A. B. pasakius, kad banke AB
„H-abankas“ paskolos jam nedavė, panaudodami psichinę prievartą: visi
patvirtino, kad jeigu nebus pinigų, bus rašomas pareiškimas policijai dėl
E. J. išžaginimo; R. K. supykęs iš A. B. reikalavo pinigų E. J.
vardu ir nurodė, kad A. B. , gavęs pinigus iš „Snoro“ banko, paskambintų V.
B. ; R. K. pritarė E. J. bei D. A. I. , taip reikalaudami iš
nukentėjusiojo perduoti turtą – 20 000 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo
panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Pakruojo rajono
apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendį be pakeitimų.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas, perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio
2 dalies į 181 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes
nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kasatoriaus manymu, bylos
duomenys patvirtina, kad buvo savavaldžiaujama, o ne prievartaujamas svetimas
turtas. Nukentėjusysis neneigia, kad jis su nuteistąja E. J. lytiškai
santykiavo prieš jos valią, be to, jis šios dar ir atsiprašė už tai. Taigi
nuteistoji E. J. turėjo pagrindą, padedant pažįstamiems, reikalauti jai
padarytos žalos atlyginimo ir tai buvo padaryta.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo
panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m.
vasario 6 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gegužės 27 d. nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka.
Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų
teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti pažeidžiant BPK 1, 2,
20, 305 bei 320 straipsnių reikalavimus, taip pat nesilaikant Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. G-ydamas Šiaulių apygardos teismo
nuosprendį, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
konstatavo, jog jis padarė BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. R.
K. tvirtina, kad jo atliktuose veiksmuose nėra BK 181 straipsnio 1 dalyje
numatyto nusikaltimo sudėties – objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.
R-alavimą nukentėjusiajam atlyginti nuteistajai E. J. žalą už patirtą
skriaudą (išžaginimą) kasatorius suvokė kaip visiškai teisėtą. Skunde
atkreipiamas dėmesys į įvykių seką, kurią teismas nustatė nevisapusiškai ir
kuri patvirtina, kad turtas iš nukentėjusiojo A. B. nebuvo prievartaujamas.
Anot kasatoriaus, pagal bylos medžiagą, nuteistieji nuvyko pas nukentėjusįjį reikalauti atsiskaityti su E. J. už jos
išprievartavimą, tik šiai kreipusis
į D. A. I. ir pranešus, kad nukentėjusysis ją išprievartavo, bei
paprašius nuvykti pas jį
padėti išsiaiškinti. Kasatorius
pažymi, kad nukentėjusysis
atvykusius nuteistuosius priėmė, neginčijo E. J. teisės reikalauti žalos
atlyginimo, prisipažino
nuskriaudęs nepilnametę E. ir su ja kalbėjosi, kaip galėtų atlyginti padarytą
žalą. Dėl sumos tarėsi abu. Nukentėjusiajam buvo pasakyta, kad už nepilnametės išžaginimą yra skiriama griežta bausmė ir kad į nepilnamečių prievartautojus neigiamai
žiūri tiek visuomenė, tiek kalinimo įstaigose kalintys asmenys. Taip pat jam buvo paaiškinta, kad jei
nepavyks susitaikyti,
E. J. kreipsis į policiją. Tai savo parodymais patvirtino ir A. B. Iš viso buvo trys derybų vakarai. Antrąjį vakarą A. B. atlygino dalį sutartos sumos. Pardavęs automobilį ir gavęs 200 Lt, tą vakarą
nukentėjusysis norėjo pinigus paduoti R. K. , tačiau šis jų neėmė, todėl jie buvo paduoti nuteistajai E. J. Kasatorius taip pasielgė dėl to, kad žala buvo padaryta ne jam ir jis neturėjo jokio turtinio intereso. Po pinigų
perdavimo E. J. , A.
B. ir toliau derėjosi su ja dėl žalos
atlyginimo. Be to, nukentėjusysis patvirtino, kad smurto prieš
jį niekas nenaudojo. Taigi, kasatoriaus teigimu, E. J. turėjo teisę reikalauti žalos atlyginimo už jai padarytą skriaudą. Įvykių
metu buvo ginama ir įgyvendinama E. J. valia
išsiaiškinti su ją išprievartavusiu asmeniu dėl žalos atlyginimo pirmiausia geruoju, o vėliau, to nepasiekusi, 2007 m.
lapkričio 9 d. E. J. kreipėsi į Pakruojo
r. policiją dėl išžaginimo. Dėl šio įvykio kartu nuvyko paliudyti kasatorius,
V. B. , T. K. , D. A. I. , D.
Š. ir kiti. Taip pat kasatorius
nurodo, kad jokiais veiksmais
nukentėjusiajam negrasino ir sau
jokios naudos negavo. Šių
duomenų pagrindu nuteistasis tvirtina, kad jis turto neprievartavo.
T-iau skunde R. K. nurodo BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus ir
tai motyvuoja tokiais argumentais. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos
teismas išskirtinai rėmėsi
nukentėjusiojo A. B. parodymais, nevertino ir nemotyvavo, kodėl atmetė kitus įrodymus: nuteistųjų, liudytojos D. Š. parodymus, SMS
žinutes, kuriomis E. J. kreipiasi
pagalbos į D. A. I. , pareiškimą Pakruojo r. policijos komisariatui dėl išžaginimo. Teismas
neatsižvelgė į įrodymų visumą. Kartu apeliacinės instancijos teismas nesilaikė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.
40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3. 1. 4 ir
3. 1. 8 punktų reikalavimų. Teismas iš esmės neatsižvelgė ir į tai,
kad A. B. pats pripažino lytiškai
santykiavęs su E. J. , buvo išgėręs, tai, kad E. J. parašė pareiškimą
Pakruojo r. policijos komisariatui dėl išžaginimo, o A. B. buvo sulaikytas
dviem parom ir išleistas tik tada, kai parašė pareiškimą, jog yra reketuojamas.
Teismas buvo šališkas ir nekompetentingas. Taip pat kasaciniame skunde
atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apeliaciniame skunde
nurodytų argumentų. Teismas vadovavosi tik prokuratūros apeliaciniu skundu ir atmetė nuteistojo skundą, nenurodydamas konkrečių motyvų. Teismas
neanalizavo apeliaciniame skunde išdėstytų
argumentų dėl nusikaltimo sudėties esant savavaldžiavimui, nesiaiškino, ar kasatorius gavo kokią nors
naudą ir kokius konkrečiai grasinimo veiksmus
atliko. Taigi teismas padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą.
Be to, nuteistasis pažymi, kad
Pakruojo r. apylinkės prokuratūra, nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme, baigiamųjų kalbų metu pagal BK 181 straipsnio 1
dalį siūlė kasatorių nuteisti laisvės atėmimu dvejiems metams, o apeliacinėje instancijoje už šį nusikaltimą reikalavo,
jog būtų dar labiau pasunkinta nuteistojo padėtis – paskirtas laisvės atėmimas
trejiems metams. T-iau kasaciniame skunde
ginčijamas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d. nuosprendis. Kasatorius
tvirtina, kad šis teismas taip pat nepagrįstai pripažino, jog jis ir kiti nuteistieji savavaldžiavo nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu. Nuteistasis dar kartą prašo atsižvelgti į jo
pirmiau išdėstytas faktines bylos aplinkybes, kurios teismo buvo ignoruojamos
ir kurios patvirtina, kad jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta.
Kasatoriaus atsakomybė pagal BK
294 straipsnio 2 dalį negalima, nesant nusikaltimo sudėties. Nuteistosios E. J. pripažįstama tikra teisė buvo įgyvendinta
tinkamai, t. y. pirmiausia derybomis, po to
kreipiantis į teisėsaugos institucijas. T-a- derybų laikas iki pareiškimo
padavimo policijai patvirtina visų
nuteistųjų tikslą nustatyti tiesą ir įvykdyti teisingumą. Be to, baudžiamojoje teisėje galioja principas „leistina
tai, kas nedraudžiama“. BPK
nedraudžia asmenims susitaikyti ne baudžiamojo proceso metu. Taip
pat skunde pažymima, kad ir pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje
nuosprendžio dalyje nurodė, jog atsižvelgia į nukentėjusiojo veiksmus: jis atvykusius priėmė, neginčijo E. J.
teisės reikalauti žalos atlyginimo, derėjosi
dėl sumos ir dalį jos atlygino, o tai reiškia, kad tokią E. J. teisę
pripažino, be to, įvykis (lytinis
santykiavimas) tarp jų iš tiesų buvo. Tai dar kartą patvirtina, kad visi
nuteistieji įgyvendino E. J. teises nepažeisdami įstatymų. Nuteistasis neigia psichinės
prievartos jam inkriminavimą, nes jis tik nurodė nukentėjusiajam A. B. , kad už jo padarytą nusikaltimą numatyta ilgalaikė laisvės atėmimo
bausmė ir kad nepilnamečių prievartautojai vertinami labai neigiamai, o tai visuotinai žinoma. Kita vertus, kasatorius yra atlikęs bausmę pataisos namuose, todėl jam gerai
žinomas kalinčių asmenų požiūris į nepilnamečių prievartautojus. Taip pat R. K. tvirtina, kad
nukentėjusiajam A. B.
nebuvo padaryta reali žala
jo teisėms ir teisėtiems interesams. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-490/2002 išaiškino, kad sprendžiant, ar
padaryta didelė turtinė žala asmens teisėms ir
teisėtiems interesams, taip pat turi būti atsižvelgta į teisės pažeidimo
trukmę, nuostolius, iš daikto gaunamas pajamas, moralinę žalą. Kasatoriaus teigimu, teismas visiškai
neanalizavo, kokią žalą jis padarė A. B. teisėms ir teisėtiems interesams. Nuteistasis pripažįsta, kad
nurodė A. B. , kokia bausmė jo
laukia už padarytą nusikaltimą, tačiau daugiau jokių veiksmų neatliko. Turtinės
žalos taip pat nepadarė, nes nukentėjusiojo siūlomų 200 Lt nepaėmė. Be to, nukentėjusysis A. B. teisme pripažino, kad dėl žalos niekam jokių pretenzijų nereiškia. Taip pat, pagrįsdamas kasacinio skundo teiginį dėl
ikiteisminio tyrimo neteisėtumo ir tendencingumo, kasatorius tvirtina, kad ikiteisminis
tyrimas buvo atliktas su teisėsaugos institucijoms neparankiais asmenimis
(kurie buvo teisti arba bausti). Nagrinėjamu atveju realiai nukentėjęs asmuo – E. J. – pati tapo
nuteistąja, o asmuo, prieš ją panaudojęs
smurtą – A. B. , – nukentėjusiuoju. Ikiteisminio tyrimo atlikimo eiga, tendencingumas
ir rezultatas iš esmės pažeidė BPK 1 ir 2 straipsnio normas.
Atsileipimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo
nuteistųjų R. K. ir V. B. kasacinius skundus atmesti.
Dėl nuteistojo R. K. kasacinio skundo atsiliepime
nurodoma, kad kasatorius savaip interpretuoja bylos
aplinkybes ir neteisingai aiškina įstatymą. Prokuroras teigia, kad neatitinka
tikrovės kasacinio skundo argumentai, jog kasatoriaus ir kitų nuteistųjų
veiksmais buvo įgyvendinta tikroji nukentėjusiosios E. J. valia išsiaiškinti su
ją išžaginusiu asmeniu dėl žalos atlyginimo prieš kreipiantis į Pakruojo r.
policiją, nes yra priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą A. B. , jam
nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 3 dalyje,
požymių. Taip pat nepagrįstas ir atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad R.
K. ir kiti nuteistieji neprievartavo A. B. turto, o tik atvyko pas jį
reikalauti atsiskaityti su E. J. už jos išžaginimą, ir kad tai nėra
nusikalstami veiksmai. Byloje nustatyta, kad nuteistieji tarėsi, jog iš A. B.
gautus pinigus tarpusavyje visi pasidalys, o A. B. duotus E. J. 200
Lt D. A. I. vėliau iš jos paėmė ir padavė V. B. Tokie nuteistųjų
veiksmai rodo, kad jie nesiekė padėti E. J. įgyvendinti jos tariamą teisę,
o tikėjosi turtinės naudos kiekvienas sau, prievartaudami turtą iš
nukentėjusiojo A. B. ir panaudodami prieš jį psichinę prievartą.
Nepagrįstas skundo argumentas, kad A. B. pripažino E. J. teisę į žalos
atlyginimą. Byloje nustatyta, kad A. B. su E. J. lytiškai santykiavo abipusiu
sutikimu. Tačiau, atvykus nuteistiesiems ir pareikalavus pinigų už tariamą
išžaginimą, nukentėjusysis išsigando, bijojo dėl galimos baudžiamosios
atsakomybės, nes E. J. lytinio santykiavimo metu buvo nepilnametė. Dėl to,
nuteistiesiems naudojant psichinę prievartą, nukentėjusysis buvo priverstas
derėtis, nes buvo išsigandęs grasinimų. Kasacinio skundo argumentas, kad
apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo tik pagal prokuroro apeliacinį
skundą ir neatsakė į nuteistojo skundo argumentus, nepagrįstas. Apeliacinės
instancijos teismas atsakė į esminius skundų argumentus. Tai, kad kasatorius
nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nesudaro pagrindo
teigti, jog liko neišnagrinėtas jo apeliacinis skundas. Teismas nustatė, kad
žemesnės instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto
baudžiamojo įstatymo – nepagrįsto nuteistųjų veikos perkvalifikavimo iš
BK 181 straipsnio 1 dalį į 294 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgdamas į tokią
teismo išvadą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo pagrindinį dėmesį skirti
šios išvados pagrindimui. A-umentuodamas savo išvadas dėl nuteistųjų veikos
kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, teismas motyvuotai
atmetė kasatoriaus apeliacinio skundo teiginius, kad jo veiksmai nėra
nusikalstami. Atsiliepime taip pat pabrėžiama, kad skunde formuluojamas
alternatyvus kasatoriaus prašymas rodo, jog jis pats abejoja skundo pagrįstumu.
Dėl nuteistojo V. B. kasacinio skundo atsiliepime nurodoma, kad
nuteistasis nepagrįstai teigia, jog E. J. turėjo
teisę į žalos atlyginimą, todėl jis savavaldžiavo padėdamas įgyvendinti šią
teisę. Prokuroras teigia, kad, atsakant į nuteistojo R. K. kasacinį skundą, jau
pasisakyta dėl teisingo veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.
Nėra jokio pagrindo nesutikti su Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu.
Nuteistojo R. K. kasacinis skundas netenkintinas,
V. B. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ir
savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) nusikalstamų veikų atribojimo

Baudžiamajame
kodekse savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo
tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės
aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas
objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata
ir kt. ). Turto prievartavimas yra nusikaltimas nuosavybei, kurio rūšinis
objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas
ir kt. Šios kartais išoriškai viena į kitą labai panašios nusikalstamos veikos
atribojamos pagal esminius jų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atskiriant
objektyviuosius šių nusikalstamų veikų požymius, svarbu pažymėti tai, kad
savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos
tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito
asmens tikra ar tariama teisė, o esant turto prievartavimui,
nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui,
kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas
perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo buvimas ar
nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą –
turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis)
– taikyti. Atskiriant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo pagal
subjektyviuosius požymius, būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip kaltininkas
suvokia savo veiksmus. Savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma
nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir neteisėtomis
priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę. Tuo
tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą.
Turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai
išdėstyti CK 1. 136 straipsnyje. V-a- iš tokių pagrindų – žalos padarymas (CK
1. 136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Žala gali būti tiek turtinė, tiek
neturtinė. Pagal CK 6. 250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais
atvejais, kai yra padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens
gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad
nuteistieji iš nukentėjusiojo reikalavo perduoti turtą ne išgalvotais motyvais,
o turėdami pagrindą, nes, jų žiniomis, nukentėjusysis A. B. išžagino
nepilnametę E. J. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad turtas
buvo reikalaujamas neturint teisėto pagrindo, esant tariamam išžaginimui ir
kiekvienam nuteistajam siekiant naudos sau.
Bylos duomenimis, nuteistoji tuo metu buvo
nepilnametė E. J. (buvusi K. ); apie išžaginimą, prašydama padėti, pasisakė
savo draugui D. A. I. , o vėliau apie tai sužinojo kiti jų pažįstami –
R. K. ir V. B. Šiems asmenims pagal E. J. pasakojimą buvo
žinoma, kad ją išžagino nukentėjusysis A. B. N-s vėliau, iškėlus
baudžiamąją bylą A. B. dėl E. J. išžaginimo, paaiškėjo, kad A. B.
neįvykdė šios nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje
(priimtas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą), tačiau, kaip
matyti iš faktinių bylos aplinkybių, nepilnametė E. J. , pasakodama apie
įvykį kitiems nuteistiesiems, manė, kad vis dėlto buvo išžaginta, o kiti
nuteistieji neturėjo jokio pagrindo netikėti tokiais E. J. teiginiais.
Nuteistieji pasiūlė E. J. nuvykti pas A. B. ir viską išsiaiškinti. Nuvykę pas
nukentėjusįjį, visi nuteistieji pareikalavo iš A. B. atsiskaityti su E. J. už
jos išprievartavimą, t. y. reikalavo perduoti jos naudai 20 000 Lt už
patirtą žalą, tuo tarpu nuteistoji E. J. pritarė tokiam reikalavimui
galvos linktelėjimu, o dar vėliau ir pati tiesiogiai reikalavo tokios sumos.
Šių įvykių metu A. B. visų nuteistųjų akivaizdoje neneigė jam pareikšto
reikalavimo atsiskaityti su tariamai išprievartauta E. J. , atsiprašė jos
už padarytą skriaudą bei derėjosi dėl mažesnės sumos, visus atvykusius
nuteistuosius priėmė į savo namus. Be to, derybos dėl atsiskaitymo vyko tris vakarus,
o antrąjį iš jų nukentėjusysis A. B. padavė nuteistajai 200 Lt už parduotą
automobilį. Iš pradžių tą vakarą pinigus A. B. bandė paduoti nuteistajam
R. K. , tačiau šis jų neėmė ir liepė juos paimti E. J. Nė vienu iš tų atvejų,
kai vyko susitikimai su nukentėjusiuoju A. B. , nei R. K. , nei
V. A. I. , nei V. B. nereikalavo iš nukentėjusiojo suteikti tam tikro
turto būtent jiems. N-s nukentėjusysis, kalbėdamas buitine, o ne teisine
kalba, pasakė, kad jį reketavo, tačiau jis taip pat patvirtino, kad atsiskaityti
buvo reikalaujama būtent su nuteistąja E. J. dėl jos išžaginimo.
Taigi šie byloje nustatyti faktai patvirtina, kad
nuteistųjų reikalavimas A. B. atsiskaityti už išžaginimą buvo pareikštas su
nuteistosios E. J. žinia, jai pritariant ir pačiai tiesiogiai dalyvaujant
pokalbiuose su nukentėjusiuoju bei to reikalaujant. Nukentėjusiajam išdėstytas
reikalavimas atsiskaityti su nuteistąja E. J dėl šios išžaginimo reiškia, kad
buvo siekiama gauti nuteistosios (tariamai) patirtos neturtinės žalos
atlyginimą. Tai visiškai atitinka jau minėtą vieną iš CK numatytų teisių ir
pareigų atsiradimo pagrindų – žalos, taip pat ir neturtinės, kuri atlyginama
visais atvejais dėl nusikaltimo, padarymą. Vadinasi, skirtingai nei pripažino
apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiajam pareikštas reikalavimas turėjo
įstatyminį pagrindą, o tai reiškia, kad šiuo reikalavimu buvo įgyvendinama
asmens teisė. Pažymėtina, kad nuteistieji R. K. , V. B. ir
V. A. I. nežinojo, jog nukentėjusysis A. B. nežagino nepilnametės
E. J. , dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų buvo įsitikinusi ir pati
E. J. ; taigi jie visi sąžiningai klydo dėl nuteistosios teisės į žalos
atlyginimą tikrumo ir, reikalaudami iš nukentėjusiojo atsiskaityti už
išžaginimą, vykdė tariamą asmens teisę. Ši nuteistųjų klaida laikytina
pateisinama, nes, pagal bylos duomenis, jie negalėjo ir neturėjo galimybės jos
išvengti. P-eisinama klaida, kai asmuo klaidingai mano, kad vykdo savo ar kito
asmens teisę, nors iš tikrųjų jokios teisės nevykdo, nepaneigia
savavaldžiavimo. Pagal savaldžiavimo nusikalstamos veikos dispoziciją
savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, asmens subjektinę teisę
gali vykdyti ne tik teisės turėtojas, bet ir kitas asmuo. Taigi nagrinėjamo
savavaldžiavimo atveju nuteistieji R. K. ir V. B. galėjo ne tik pasiūlyti
nepilnametei E. J. siekti žalos atlyginimo iš nukentėjusiojo A. B. ,
nustatyti tokios neturtinės žalos dydį, kurio minimumo ir maksimumo civilinis
įstatymas nenurodo, bet ir patys tiesiogiai reikalauti iš A. B. atlyginti
jo padarytą žalą.
Byloje nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos
požymiai, įvertinant ir pačių nuteistųjų parodymus apie jų psichinį santykį su
padaryta nusikalstama veika, leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji, nurodydami
nukentėjusiajam A. B. atsiskaityti su E. J. , sumokant jai 20 000 Lt
už jos išžaginimą, manė, kad vertė jį įvykdyti pareikštą teisėtą pretenziją, t.
y. pagrįstą įstatyme numatytą teisę, o tai patvirtina savavaldžiavimui būdingus
subjektyviuosius požymius, kai tyčia yra nukreipta į teisės įgyvendinimą.
Kolegijos vertinimu, situacijos kvalifikavimo
nekeičia ir tai, kad po to, kai nukentėjusysis A. B. padavė nuteistajai E.
J. 200 Lt, vėliau šių pinigų iš jos paprašė R. K. ir D. A. I. , o juos gavę,
atidavė V. B. Kaip patvirtino nuteistoji E. J. , jai tai pasirodė visiškai
normalu, nes jos pažįstami ir draugai padėjo jai, rūpinosi patirtos žalos
atlyginimu. Taip pat E. J. nemanė, kad nuteistųjų R. K. , V. B.
ir D. A. I. susitarimas ateityje, gavus visą iš nukentėjusiojo reikalautą sumą,
pasidalyti ją kartu su E. J. yra neteisingas. Kolegija laiko, kad
nagrinėjamos bylos kontekste šis visų nuteistųjų siekis iš esmės patvirtina
ateityje galimos nuteistosios E. J. nuosavybės (reikalautų 20 000 Lt)
disponavimo teisės įgyvendinimą.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes
klaidingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, atribodamas
BK 181 straipsnio 1 dalį nuo BK 294 straipsnio 2 dalies.
Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina,
kad tiek BK 294 straipsnio 2 dalyje, tiek BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytų
veikų padarymo būdas – panaudojant psichinę prievartą – sutampa. Apeliaciniu
skundu nuteistieji V. B. ir R. K. , pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu
nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, ginčijo inkriminuotą psichinės
prievartos panaudojimą prieš nukentėjusįjį A. B. , jiems savavališkai
vykdant pripažįstamą, bet nerealizuotą tariamą nuteistosios E. J. teisę
gauti žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamu klausimu
pasisakė ir paneigė skundų argumentus, kuriais buvo neigiamas minėtas veikos
požymis. Taigi šiuo aspektu teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma
apeliaciniuose skunduose, ir esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 320
straipsnio 3 dalies pažeidimų nepadarė. Bylos aplinkybės patvirtina, kad
psichinės prievartos panaudojimas reiškėsi tuo, kad nuteistieji, reikalaudami
iš nukentėjusiojo 20 000 Lt, atvirai išsakė grasinamojo pobūdžio žodžius
bei sukūrė bauginamojo pobūdžio situaciją.
Skundžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį
apeliacine tvarka, nuteistieji taip pat ginčijo jiems inkriminuotą „didelės
žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams“ požymį. Apeliacinės instancijos
teismas, be pagrindo perkvalifikavęs nuteistųjų nusikalstamą veiką iš
BK 294 straipsnio 2 dalies pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, dėl šio veikos
požymio detalesnių argumentų nepateikė, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK
pažeidimu. Tokia išvada darytina todėl, kad pirmiausia teismas, priėmęs
sprendimą dėl veikos perkvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, pagrindinį dėmesį pagrįstai skyrė šios išvados pagrindimui,
taip motyvuotai atmesdamas ir kasatorių apeliacinių skundų teiginius, kad jų
veiksmai nėra nusikalstami. Antra, dėl šio veikos požymio pasisako ir kasacinės
instancijos teismas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos
faktinės aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti
išvadą, kad nuteistieji savo neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą
nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Tokie nuteistųjų veiksmai,
kaip grasinimai kalėjimu, ilgalaike laisvės atėmimo bausme, fiziniu smurtu,
intensyvus, tris vakarus iš eilės, vykimas į nukentėjusiojo namus, reikalaujant
didelės piniginės kompensacijos už tariamos žalos atlyginimą, prisistatymas
pareigūnu, sukurta bauginamoji situacija, kai nukentėjusysis A. B. ,
bijodamas būti namuose vienas, tenkindamas nuteistųjų turtines pretenzijas,
pardavė dalį savo nedidelio turto – mašiną, be abejo, padarė didelę žalą
nukentėjusiojo teisėms bei teisėtiems interesams.
Nuteistojo R. K. kasacinio skundo teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo neteisėtumo ir tendencingumo yra
deklaratyvūs, todėl nenagrinėtini.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir
palikti galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 6 d.
nuosprendį be pakeitimų.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt