TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Baudžiamoji byla Nr
6. Turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis)

Išperkamosios nuomos sutarties pagrindu kaltininkui
patikėto svetimo turto pasisavinimas kvalifikuojamas pagal pasisavinimo metu
likusią nesumokėtą šioje sutartyje nustatytos turto vertės dalį.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-374/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
                                                                                      1. 2. 14. 6. 1;
1. 2. 14. 6. 2; 1. 1. 8. 8 (S)



LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU

2009
m. lapkričio 17 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko G-o G-os, V-o
A-uko ir pranešėjo V-o Ranonio,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
nuteistojo J. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m.
liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio
2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutartis, kuria
nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmestas.
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 14 d.
nuosprendžiu J. M. dėl visų kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 186
straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį išteisintas,
jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,
o baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį nutraukta,
suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi
prokuroro apeliacinis skundas atmestas. Dėl šios nuosprendžio ir nutarties
dalies kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n
u s t a t ė :

J. M. nuteistas už tai,
kad, būdamas J. M. individualios įmonės „Runplasta“ (kodas 4748368,
registruotos Panevėžyje, Lazdynų g. 2–2) savininkas, o nuo 2002 m. rugsėjo 12
d. UAB „Runplasta“ vienintelis akcininkas, pasisavino jam patikėtą didelės
vertės svetimą UAB „VB lizingas“ turtą. 2002 m. gegužės 7 d. V-,
S-iškių g. 12, ilgalaikės išperkamosios nuomos pagrindu pagal 2002 m.
balandžio 24 d. ilgalaikės išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį Nr.
2002-041109 su UAB „VB lizingas“ automobiliui „Seat L- S-go 1,9 TDI 2002“ įsigyti,
ją patvirtinęs savo parašu bei antspaudu, įmokėjęs pradinį įnašą –
6355,93 Lt, nuo 2002 m. gegužės 25 d. iki 2002 m. rugpjūčio 25 d. įmokėjęs
privalomas įmokas – 1654,58 Lt, 1639,15 Lt ir 1623,44 Lt,
žinodamas, kad pagal sutarties Nr. 2002-041109 18 punktą „VB lizingas“ turi
teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau termino, klientui ilgiau kaip
per 20 dienų nuo nustatytos mokėjimo dienos nesumokėjus bet kokių mokėjimų, iki
2003 kovo 23 d. gavęs 2002 m. gruodžio 10 d. UAB „VB lizingas“ pranešimą dėl sutarčių
nutraukimo, nevisiškai atsiskaitęs su UAB „VB lizingas“, 34 790,15 Lt
vertės automobilio „Seat L- S-go 1,9 TDI 2002“ UAB „VB lizingas“ negrąžino,
taip jį pasisavindamas.
Lietuvos apeliacinis
teismas, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nustatė tokias
patikslintas faktines bylos aplinkybes:
J. M. , būdamas J. M.
individualios įmonės „Runplasta“ savininkas, o nuo 2002 m. rugsėjo 12 d.
UAB „Runplasta“ vienintelis akcininkas, pasisavino jam patikėtą didelės vertės
svetimą UAB „VB lizingas“ turtą. 2002 m. gegužės 7 d. V-, S-iškių g.
12, ilgalaikės išperkamosios nuomos pagrindu pagal 2002 m. balandžio 24 d.
ilgalaikės išperkamosios nuomos finansinio lizingo sutartį Nr. 2002-041109 su
UAB „VB lizingas“ automobiliui „Seat L- S-no 1,9 2002“ įsigyti, ją
patvirtinęs savo parašu bei antspaudu, įmokėjęs pradinį įnašą – 6355,93 Lt, nuo
2002 m. gegužės 25 d. iki 2002 m. rugpjūčio 25 d. įmokėjęs privalomas
įmokas – 1654,58 Lt, 1639,15 Lt ir 1623,44 Lt, žinodamas, kad pagal sutarties Nr.
2002-041109 18 punktą „VB lizingas“ turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį
anksčiau termino, klientui ilgiau kaip per 20 dienų nuo nustatytos mokėjimo
dienos nesumokėjus bet kokių mokėjimų, UAB „VB lizingas“ 2002 m. gruodžio 18 d.
nutraukus minėtą sutartį ir pareikalavus grąžinti automobilį, nuo 2002 m.
gruodžio 23 d. privalėdamas jį grąžinti sąmoningai jo negrąžino ir taip
pasisavino 34 790,15 Lt vertės svetimą turtą.
Kasaciniu skundu J. M. prašo pakeisti Panevėžio
apygardos teismo 2008 m. liepos 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d.
nutartį – perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 183 straipsnio
2 dalies į 183 straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina, kad J. M. kasacinis skundas identiškas jo
apeliaciniam skundui, tik kasacinis skundas papildytas nauja dalimi „Dėl
Lietuvos apeliacinio teismo nutarties“.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės
instancijos teismo nutartyje yra esminių prieštaravimų ir BPK normų
neatitikimų. J. M. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties
teiginiu, kad jis, pertvarkydamas savo individualią įmonę „Runplasta“ į UAB
„Runplasta“, iš anksto siekė išvengti asmeninės atsakomybės, nes, anot teismo,
praėjus trejiems metams po individualios įmonės pertvarkymo į uždarąją akcinę
bendrovę, uždarosios akcinės bendrovės akcininkas trejus metus atsako asmeniniu
turtu už pertvarkytos bendrovės prievoles. Nuteistasis pabrėžia, kad teismas be
pagrindo jo individualios įmonės pertvarkymą į uždarąją akcinę bendrovę
įvardija kaip tiesioginės tyčios elementą.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas
padarė neteisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirta penkerių
metų laisvės atėmimo bausmė yra šiek tiek mažesnė už sankcijoje numatytą
bausmės vidurkį ir nėra per griežta. J. M. pažymi, kad BK
183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas maksimalus bausmės dydis
– laisvės atėmimas iki dešimties metų, todėl, anot kasatoriaus, šiek tiek
mažesnė už bausmės vidurkį bausmė turėtų būti laisvės atėmimas iki penkerių
metų, o ne penkeriems metams.
J. M. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas,
pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, neteisingai pritaikė
kvalifikuojančio požymio – didelės vertės – nustatymo metodiką. Kasatorius pažymi,
kad turto vertė nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos 1999 m.
gegužės 25 d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo Nr. VIII-1202 6
straipsniu, kuriame nurodyti turto vertės nustatymo principai. Pagal pateiktą
Turto vertinimo ataskaitą buvo nustatyta automobilio vertė – 40 000 Lt. J. M.
teigimu, iš šios vertės būtina atimti pinigus, sumokėtus už automobilį, ir šia
suma sumažinti automobilio vertę. Nuteistojo manymu, teismas privalėjo
atsižvelgti į tai, kad, vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatyme nustatytais turto vertės nustatymo principais, sumokėti už turtą
pinigai sumažina jo vertę.
Atsiliepimu į J. M. kasacinį skundą Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras
prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad J. M. kasacinis skundas iš
esmės atkartoja jo apeliacinį skundą, kurį Lietuvos
apeliacinis teismas 2009
m. balandžio 17 d.
išnagrinėjo ir į skundo motyvus išsamiai atsakė.
Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad J. M. veiksmuose
nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties subjektyviųjų
požymių. Atsiliepime pažymima, kad byloje nustatytos aplinkybės
paneigia šį skundo teiginį. J. M. įmokas pagal automobilio „Seat L- S-go 1,9 TDI“
lizingo sutartį mokėjo iki 2002 m. liepos 25 d. , jo individuali įmonė „Runplasta“ 2002 m. rugsėjo 12 d. buvo
reorganizuota į UAB „Runplasta“. 2002 m.
rugsėjo 12 d. įmonės turtas buvo 9400 Lt vertės automobilis. Atsižvelgiant
į J. M. turėtų įsipareigojimų
dydį, šio turto nebūtų užtekę įsipareigojimams padengti ir jam būtų tekę trejus
metus po įmonės
reorganizavimo už turimas prievoles atsakyti savo turtu. Tai suvokdamas J. M. 2002 m. lapkričio 15 d. išvyko į užsienį, tikėdamasis
pasislėpti nuo kreditorių ir išvengti turtinės atsakomybės už turėtas turtines
prievoles. Kai kuriuose savo parodymuose to neneigė ir pats kasatorius. Vengimą atsiskaityti už savo
įsipareigojimus patvirtina ir jo elektroninis susirašinėjimas su UAB „VB lizingas“: žinodamas visą informaciją, kaip
atsiskaityti už minėtą automobilį, pinigų UAB
„VB lizingas“ nepervedė, automobilio negrąžino. Visos šios nustatytos
aplinkybės tik patvirtina, kad
kasatorius žinojo, jog, neteisėtai naudodamasis ir disponuodamas UAB „VB lizingas“ priklausančiu automobiliu Ispanijoje,
yra jį pasisavinęs, ir to norėjo. Šioje skundo dalyje kasatorius
prieštarauja pats sau: tai jis mano, kad yra išteisintinas dėl veikos,
numatytos BK 183 straipsnyje, ir nuosprendis
yra naikintinas, tai skundo galutiniame reikalavime prašo jo veiką
perkvalifikuoti iš BK 183 straipsnio
2 dalies į 183 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime
prokuroras nurodo, kad kasatorius klysta, manydamas, jog teismai neteisingai
nustatė automobilio „Seat L- S-go
1,9 TDI“ vertę ir nepagrįstai jo padarytą veiką kvalifikavo pagal BK 183
straipsnio 2 dalį, nes automobilio
vertė yra ne 34 790,15 Lt, o 30 087,66 Lt. Prokuroras pabrėžia, kad
Lietuvos apeliacinis teismas motyvuotai atsakė į šį apeliaciniame skunde
nurodytą argumentą. Teismas konstatavo, kad padaryta žala yra atribotina nuo pasisavinto turto vertės, t. y. už automobilį
sumokėta 14 487,56 Lt įmokos suma mažina tik padarytos žalos dydį, bet nemažina automobilio
pasisavinimo dieną nustatytos jo vertės – 34 790,15 Lt.
Prokuroro teigimu, nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl paskirtos
bausmės dydžio. Bausmės dydis nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teigdamas,
kad Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės suklydo, kad paskirta penkerių metų
laisvės atėmimo bausmė yra truputį mažesnė, nei BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas sankcijos vidurkis, kasatorius,
anot prokuroro, neatkreipia dėmesio, kad pagal BK 50 straipsnio 2 dalį minimali
laisvės atėmimo bausmė yra trys mėnesiai, todėl šiuo atveju bausmės vidurkis
yra truputį didesnis nei penkeri metai.
Panevėžio apygardos teismas, skirdamas bausmę, įvertino visas bausmei reikšmingas
aplinkybes: padarytas sunkus nusikaltimas, J. M. apibūdinamas teigiamai, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių
nenustatyta. BPK 54 straipsnio reikalavimų teismas nepažeidė, paskirta bausmė
savo dydžiu nėra aiškiai per didelė.
Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius kasaciniame skunde pažodžiui perrašė savo
apeliacinį skundą, papildomai pridėdamas atskirą skundo dalį, pavadintą „Dėl
Lietuvos apeliacinio teismo nutarties“, kurioje pateikti argumentai dėl, jo
nuomone, neteisingų motyvų, patvirtinančių jo tiesioginę tyčią pasisavinti jam
patikėtą svetimą turtą, neteisingai nustatyto įstatyme numatytos bausmės
vidurkio ir neteisingai nustatytos pasisavinto turto vertės, lėmusios jo
veiksmų kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kaip didelės
vertės svetimo turto pasisavinimą. Kasatorius, skirtingai negu apeliaciniame
skunde, kuriuo prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują
išteisinamąjį nuosprendį, kasaciniame skunde prašo perkvalifikuoti jo veiksmus
į BK 183 straipsnio 1 dalį. Kasacinio skundo dalyje dėl apeliacinės instancijos
teismo nutarties šio teismo išvados dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219
straipsnio reikalavimams, nuteistajam patikėto svetimo turto pasisavinimo
objektyviųjų požymių buvimo nebeginčijamos. Taigi atskiros kasacinio skundo
dalys yra prieštaringos, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 381 straipsnio 1
dalimi, nagrinėja tik tuos kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamos
apeliacinės instancijos teismo išvados, išskyrus kasatoriaus tvirtinimą, kad
teismas be pagrindo jo individualios įmonės pertvarkymą į uždarąją akcinę bendrovę
įvardija kaip tiesioginės tyčios elementą. Kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas
yra netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ar esminiai BPK pažeidimai (BPK
369 straipsnis). Neginčijant veiksmų kvalifikavimo kaip kaltininkui patikėto
svetimo turto pasisavinimo, kartu ir tiesioginės tyčios, šis argumentas nesusijęs
su bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Nuteistojo J. M. įmonė „Runplasta“ ir UAB „VB
lizingas“ 2002 m. balandžio 24 d. sudarė lizingo (finansinės nuomos)
sutartį, pagal kurią lizingo davėjas UAB „VB lizingas“ įsipareigojo įgyti
nuosavybės teise iš UAB „Žvaigždžių vartai“ automobilį „Seat L- S-no“, kurio
kaina 50 000 Lt, ir perduoti jį lizingo gavėjui J. M. įmonei
„Runplasta“ valdyti ir naudoti už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus
visą lizingo sutartyje numatytą kainą, automobilis pereis lizingo gavėjui
nuosavybės teise. 2002 m. gegužės 7 d. automobilis pagal sutarties sąlygas buvo
perduotas naudotis lizingo gavėjui.
Teismai nustatė, kad nuteistasis J. M. šį automobilį
pasisavino 2002 m. gruodžio 23 d. , kai per tris darbo dienas negrąžino
automobilio savininkui UAB „VB lizingas“, kuris, remdamasis sutarties
sąlygomis, dėl periodinių įmokų nesumokėjimo 2002 m. gruodžio 18 d. nutraukė sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada
dėl pasisavinto turto vertės – 34 790,15 Lt, kuri nustatyta iš automobilio
pirkimo kainos atimant sumokėtas įmokas. Apeliacinės instancijos teismo
nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, sutapatindamas
pasisavinto turto vertę su lizingo bendrovei padarytos žalos dydžiu. Šis
teismas vadovavosi apelianto nuteistojo J. M. pateikta nepriklausomų
vertintojų ataskaita, pagal kurią veikos padarymo metu nustatyta automobilio
rinkos vertė 40 000 Lt, bet nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad iš
šios sumos turėtų būti išskaičiuotos sumokėtos įmokos. Nesant atitinkamo
skundo, pirmosios instancijos nuosprendis paliktas nepakeistas.
Su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais
dėl pasisavinto turto vertės nustatymo negalima sutikti.
Kolegija pažymi, kad nusikaltimas padarytas vieno iš
civilinių teisinių santykių dalyvio, o nusikaltimo dalykas yra automobilis,
kurio kaina nustatyta šalių sutartimi. Taigi turto vertintojų nustatyta
automobilio rinkos vertė šio civilinio teisinio santykio dalyviams yra
nesusijusi su nusikaltimo dalyku ir negali būti pagrindas nustatant pasisavinto
turto vertę. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis J. M.
iš pradžių valdė jam patikėtą daiktą teisėtai – išperkamosios nuomos sutarties
pagrindu. Šios sutarties sudedamoji dalis yra mokėjimų grafikas–sąskaita,
kurioje nurodytos periodinės įmokos automobilio vertei padengti ir likutinė
automobilio vertė. Sutarties šalims automobilio vertė tolygi nesumokėtoms
įmokoms. Po sutarties nutraukimo negrąžindamas automobilio, nuteistasis užvaldė
tokios vertės svetimą turtą, kokia buvo to turto likutinė vertė po sumokėtų
periodinių įmokų.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl
pasisavinto turto vertės nustatymo preziumuoja, kad nuteistojo J. M. veika
būtų kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir tuo atveju, jeigu
automobilio pasisavinimo metu būtų likusi nesumokėta neviršijanti 250 MGL
dydžio suma. Faktiškai ši suma, kartu ir automobilio likutinė vertė, yra
didesnė, tolygi pirmosios instancijos teismo nustatytai sumai, todėl kolegija,
pripažindama apeliacinės instancijos teismo argumentus nepagrįstais ir
atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra
nepakeistas, šiuo pagrindu nekeičia ir apeliacinės instancijos teismo
nutarties.
Kvalifikuojant nuteistojo J. M. veiksmus pagal BK 183
straipsnio 2 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 61
straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, šiek tiek mažesnė už
sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nėra per griežta. Kasatoriaus nuomone,
tokiu atveju jam paskirta bausmė turėtų būti mažesnė nei laisvės atėmimas
penkeriems metams.
Toks kasatoriaus teiginys prieštarauja BK bendrosios
dalies normoms.
BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje minimalus
laisvės atėmimo bausmės dydis nenumatytas, o maksimali bausmė – laisvės
atėmimas dešimčiai metų. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už
padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį,
vadovaujamasi tos bausmės minimaliu dydžiu (BK 61 straipsnio 3 dalis). Pagal BK
50 straipsnio 2 dalį terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimalus dydis
yra trys mėnesiai. Taigi pagal BK 61 straipsnio 3 dalyje nurodytą taisyklę
apskaičiuotas BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės vidurkis yra laisvės
atėmimas penkeriems metams vienam mėnesiui 15 dienų. Nuteistajam J. M.
paskirta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams iš tikrųjų šiek tiek mažesnė
už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį; jį nustatydami, teismai
įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369
straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės
instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1
punktu,

n
u t a r i a :

Atmesti nuteistojo J. M. kasacinį skundą.


Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt