TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Dėl pirkėjo pareigos sumokėti kainą ir pardavėjo pareigos parduoti
tinkamos kokybės daiktą santykio; dėl pirkėjo teisių gynimo būdų pardavus
netinkamos kokybės daiktą
1. 20. Dėl pirkėjo pareigos sumokėti kainą ir
pardavėjo pareigos parduoti tinkamos kokybės daiktą santykio; dėl pirkėjo
teisių gynimo būdų pardavus netinkamos kokybės daiktą

Pirkėjo pareigos sumokėti prekių kainą vykdymas
gali priklausyti nuo to, kaip pardavėjas vykdo pareigą perduoti daiktą;
pirkėjas, kuriam pareikštas pardavėjo reikalavimas sumokėti perduotų daiktų
kainą, gali nuo šio reikalavimo gintis tuo, kad perduotas daiktas neatitinka
kokybės reikalavimų.
Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys
– įsipareigojimas perduoti tinkamus daiktus, atitinkančius sutartyje įtvirtintus
kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastus
reikalavimus (CK 6. 327 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas atleidžiamas
nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad
sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, kad
daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6. 327 straipsnio 2 dalis).
Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą, turi būti
nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. daikto
trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis.
Pažymėtina, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo
pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti
perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas
pardavėjas. Pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per
protingą terminą po to, kai pastebėjo ar turėjo pastebėti neatitikimą, apie tai
nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka; termino
atitiktis protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, šiam
vertinimui gali turėti įtakos tokios aplinkybės kaip parduoto daikto rūšis,
šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. Šioje normoje nurodytos neigiamos
pasekmės pirkėjui atsiranda tik tuo atveju, jeigu pardavėjas įrodo esant CK
6. 348 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, be to, jis nežinojo
ir neturėjo žinoti, kad perduodami daiktai neatitinka pirkimo–pardavimo
sutarties sąlygų ( CK 6. 348 straipsnio 3 dalis).
CK 6. 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte
įtvirtinto pirkėjo teisių gynimo būdo esmė yra ta, kad pirkėjas gali naudoti
daiktus pagal paskirtį, tačiau jų kaina pardavimo metu dėl neaptartų trūkumų
viršijo rinkos vertę; taikant šį teisių gynimo būdą turi būti nustatyta, kokia
kaina pardavimo metu buvo ,,atitinkama“, t. y. adekvati prekių kokybei ir
tokios kokybės prekių rinkos vertei.
Specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti
derinami su nuostolių atlyginimu. Kai pirkėjas reikalauja atlyginti dėl
sutarties pažeidimo atsiradusius nuostolius, visų pirma turi būti nustatytos
būtinosios sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų – nuostolių faktas
ir dydis (CK 6. 249, 6. 258 straipsniai), o tik po to sprendžiama dėl
atsakomybės mažinimo pagrindų ir apimties (CK 6. 259 straipsnis).

Civilinė
byla Nr. 3K-3-182/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos:
42. 8;
42. 9; 44. 2; 44. 5. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. liepos 3 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: J-os
J-ės, Z-o L-io (kolegijos pirmininkas( ir S-os R-ėnaitės
(pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Ruukki Lietuva“ ir atsakovo UAB „Laugina“
kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ruukki Lietuva“ ieškinį atsakovui
UAB „Laugina“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Byloje
keliamas pirkimo–pardavimo sutarties turinio ir jos sąlygų aiškinimo,
sutartinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.
Ieškovas
UAB „Ruukki Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Gasell profil“) 2005 m. lapkričio 22 d. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą ir nurodė,
kad su atsakovu UAB „Laugina“ 2004 m. vasario 27 d. sudarė
pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią
ieškovas pardavė atsakovui statybinių medžiagų – stiklo pluošto dangą GA45-60.
Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas nesumokėjo ieškovui visos prekių kainos ir
liko skolingas 547 941,92 Lt.
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 547 941,92 Lt skolos,
4739,71 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso 552 681,63 Lt, taip pat
6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme
dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Panevėžio apygardos teismas 2005 m.
gruodžio 13 d. preliminariu sprendimu ieškovo UAB „Ruukki Lietuva“ ieškinį
tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 547 941,92 Lt skolos,
4739,71 Lt žyminio mokesčio, 6 proc. metines palūkanas už priteistą
547 941,92 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo
visiško įvykdymo. Atsakovas pateikė prieštaravimus, prašė ieškinį atmesti,
nurodydamas, kad ieškovas jį suklaidino, nes vietoje stogui dengti skirtos
dangos pardavė sienoms dengti skirtą dangą.

II. Pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas
2008 m. gegužės 6 d. sprendimu Panevėžio
apygardos teismo 2005 m. gruodžio 13 d. preliminarų sprendimą
pakeitė, ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovo pareiškėjui priteistą
skolą sumažino iki 164 382,58 Lt, priteistą žyminį mokestį sumažino
iki 1421,91 Lt; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 6 proc. metines
palūkanas nuo 164 382,58 Lt sumos, kurios skaičiuojamos nuo ieškinio
padavimo 2005 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo, ir 3354 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš pareiškėjo atsakovo
naudai 6635,60 Lt žyminio mokesčio bei 7000 Lt išlaidų, susijusių su
bylos nagrinėjimu, iš viso 13 635,60 Lt bylinėjimosi išlaidų;
priteisė valstybės naudai iš pareiškėjo 85 Lt, iš atsakovo – 37 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2004 m. vasario 27 d.
sudarė statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo sutartį. Nupirktas statybines
medžiagas atsakovas panaudojo birių trąšų sandėlio stogui dengti. Atsakovas
nesumokėjo visos kainos už pirktas prekes nurodydamas, kad pateikta danga buvo
netinkama stogui dengti. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai
patvirtina, jog ieškovas, dar prieš sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį su
atsakovu, žinojo, kad atsakovui turi pasiūlyti ir patiekti stogui dengti
tinkamą dangą. Teismas, remdamasis teismo ekspertizės 2007 m. gruodžio 9 d.
akto išvadomis, nustatė, kad pagal statinio projektą atsakovui turėjo būti
patiekti Hallodur-H-J profiliuoti skaidrūs anglies stiklo plaušo lakštai
stogui, tačiau buvo parduota stiklo pluošto danga, kurios profilis GA 45-60 ir
kuri yra skirta sienų dangai naudoti. Ekspertizės akte nurodyta, kad stogo
dangai buvo panaudoti ne stogams, o sienoms skirti lakštai ir tai yra
pagrindinė vandens pro stogą pratekėjimo priežastis. Dėl to teismas priėjo prie
išvados, kad atsakovo teiginiai, jog atsakovui pateiktos medžiagos buvo
netinkamos stogui dengti, yra pagrįsti. Kadangi ieškovas yra gamintojo
atstovas, tai jis privalėjo būti susipažinęs su gamintojo produkcija bei jos
panaudojimo sritimi ir jam yra taikomi aukštesni rūpestingumo reikalavimai,
parenkant pirkėjo poreikius ir sutarties tikslus atitinkančią prekę. Teismas
nustatė, kad atsakovui buvo reikalinga stogo danga ir atsakovas šią aplinkybę
ieškovui nurodė visuose savo prašymuose dėl komercinio pasiūlymo pateikimo.
Kadangi ieškovas žinojo statomo objekto specifiką, tai kaip dangų pardavėjas
privalėjo suteikti atsakovui išsamią informaciją apie stogui dengti skirtas
dangas bei dangų GA 45-30 ir GA 45-60 ypatumus, jų skirtumus, pateikti
informaciją apie dangos GA 45-60 paskirtį ir tvirtinimo specifiką, taip pat
aiškiai informuoti atsakovą, kad jo 2004 m. sausio 29 d. prašyme
pateikti pasiūlymą stogo dangai įsigyti nurodyta danga kodu GA 45-60 nėra
skirta stogui dengti. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas, nebūdamas
specialistas, ieškovui nurodžius, jog jam yra siūloma stogui dengti tinkama
stogo danga, pasitikėjo ieškovo, kaip dangų gamintojo atstovo, žiniomis ir
galėjo būti suklaidintas. Teismas, remdamasis ekspertizės aktu, nustatė, kad
stiklo pluošto danga GA 45-60 galėjo būti naudojama stogui dengti tik ją
perdirbus arba papildomai užsandarinus išilgines lakštų jungtis. Duomenų, kad
ieškovas apie tai informavo atsakovą, teismui nepateikta, be to, perdirbant
dangas, atsakovas būtų patyręs papildomų išlaidų ir laiko sąnaudų, o esant
galimybei nedideliu kainos skirtumu įsigyti tinkamą stogo dangą, kyla abejonių,
kad atsakovas būtų pasirinkęs perdirbti dangą. Kadangi ieškovui buvo žinomas
atsakovo statomas objektas bei jam reikalingų medžiagų asortimentas, tai
ieškovas, žinodamas konkretų tikslą, kuriam atsakovas perka dangą, privalėjo
perduoti atsakovui tokios kokybės medžiagas, kad jos tiktų konkrečiam tikslui.
Remdamasis surinktais įrodymais, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas
pagrįstai tikėjosi, jog gamintojo atstovo siūloma danga yra tinkama trąšų
sandėlio stogui ir pasitikėjo ieškovu, tačiau pardavėjas, kaip tiekiamos
produkcijos specialistas, atsakovui patiekė prekę, kuri neatitiko anksčiau
ieškovui nurodyto perkamos statybinės medžiagos panaudojimo tikslo, dėl ko
atsakovas patiria nuostolių. Pardavėjo pareiga yra suteikti pirkėjui būtiną,
teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus ir ši informacija
neturi būti klaidinanti. Teismas, įvertindamas aplinkybes, kad atsakovas yra
statybinė organizacija, kuri taip pat privalo būti rūpestinga, parinkdama bei
priimdama statomam objektui reikalingas medžiagas, kurios turi atitikti
statinio projektą, o darbai – garantuoti statybos kokybę, bei tai, kad
atsakovas sienoms dengti skirtą dangą gali panaudoti savo reikmėms, nusprendė,
jog atsakovas privalo ieškovui už parduotas statybines medžiagas apmokėti 30 proc.
ieškinio sumos bei įstatymo nustatytas 6 proc. dydžio metines palūkanas,
nes tai atitiktų teisingumo ir protingumo interesus.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 2 d.
nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą
pakeitė, ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovo naudai iš
atsakovo 273 970,96 Lt skolos ir 6 proc. metines palūkanas nuo
šios sumos, jas skaičiuojant nuo ieškinio padavimo iki visiško teismo sprendimo
įvykdymo; priteisė iš ieškovo ir iš atsakovo į valstybės biudžetą po 71,05 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismuose.
Kolegija nurodė, kad, sprendžiant tarp šalių
kilusį ginčą, svarbus yra sutarties sąlygų, tikslo aiškinimas, t. y. kokią
dangą siekė įsigyti atsakovas ir dėl kokios dangos pirkimo susitarė šalys.
Kolegijos teigimu, nustatytos aplinkybės, kad atsakovas prašė ieškovo pateikti
pasiūlymus dėl stogo dangos pirkimo ir ieškovas domėjosi statomo objekto
projekto medžiaga, leidžia daryti išvadą, jog atsakovas siekė iš ieškovo
nusipirkti dangą, skirtą stogui dengti. Kolegija, vadovaudamasi CK 6. 333 straipsnio
nuostatomis, priėjo prie išvados, kad jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas
pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai
pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam
konkrečiam tikslui. Byloje nesant įrodymų, kad atsakovas buvo informuotas apie
perduotos dangos ypatumus, o ieškovui žinant apie perkamos dangos panaudojimo
tikslą, ieškovas, kaip pardavėjas, tinkamai neinformavo pirkėjo apie dangos
savybes ir paskirtį. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentu, kad jis neprivalo
atsakovo konsultuoti, kaip tinkamai montuoti dangą, nes pardavėjas turi pareigą
pirkėjui suteikti visą reikiamą informaciją apie parduodamą daiktą. Kadangi
nagrinėjamu atveju sutartį parengė ieškovas, tai sutarties sąlygos aiškinamos
jo nenaudai (CK 6. 193 straipsnio 4 dalis). Tačiau kolegija sutiko su
pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas patyrė nuostolių ne tik dėl
ieškovo, bet ir dėl savo veiksmų. Be pirmosios instancijos teismo nurodytų
argumentų, kolegija pabrėžė, kad atsakovas, būdamas rūpestingas, galėjo
išsiaiškinti dangos GA-45-60 savybes, kurios ieškovo gaminių kataloge
apibūdinamos kaip skirtos sienoms dengti. Kolegija, remdamasi ekspertizės aktu,
nustatė, kad dangos nesandarumo priežastis buvo ne tik stogams dengti netinkama
danga, bet ir netinkamas jos sumontavimas, neužsandarinant varžtų angų ir netinkamai
panaudojant užsandarinimo juosteles. Kolegija, vadovaudamasi teisingumo,
sąžiningumo ir protingumo principais ir atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes,
nutarė, kad atsakovas ieškovui už pirktas statybines medžiagas privalo sumokėti
50 proc. ieškinio sumos bei įstatymo nustatytas 6 proc. metines
palūkanas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos
teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį ir priimti naują
sprendimą – patenkinti ieškovo ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
teisiniais argumentais:
1. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad
atsakovas neginčijo 2004 m. vasario 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties
Nr. 2004-05 bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, įtvirtintais CK
IV skyriuje, todėl šiuo atveju galioja civilinės teisės principas, jog
teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK
6. 189 straipsnio 1 dalis ); įstatymas visus civilinių teisinių
santykių dalyvius įpareigoja vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6. 200 straipsnio
1 dalis). Kasatoriaus teigimu, atsakovas nėra įvykdęs pagrindinės savo
pareigos – sumokėti už perduotą tinkamos kokybės ir komplektacijos bei
sutartyje aiškiai identifikuotą daiktą.
2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK
6. 193 straipsnio nuostatas. Ieškovas ir atsakovas 2004 m. vasario 27 d.
pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 2004-05 susitarė dėl dangos GA 45-60
įsigijimo, atsakovui pateikta produkcija visiškai atitinka šioje sutartyje
aptartą produkciją. Atsakovas pats prašė ieškovo pateikti komercinį pasiūlymą,
nurodydamas dangą GA 45-60, todėl ieškovas tokią dangą ir pateikė. Sudarytas
sandoris atitiko tikrąją šalių valią, sutarties vykdymo laikotarpiu sutarties
sąlygos nebuvo pakeistos.
3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė
Statybos įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas. Remiantis aplinkos
ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 179 patvirtinto
Statybos techninio reglamento STR 1. 09. 05:2002 „S-io statybos techninė
priežiūra“ 33. 15 punktu, statybos techninis prižiūrėtojas priima sprendimą
ir atsako už tai, ar pateiktos medžiagos gali būti naudojamos objekto
statyboje, ar jų panaudojimui reikalingi papildomi technologiniai pritaikymai,
ar pateiktos medžiagos statybos darbams apskritai yra netinkamos. Kasatoriaus
nuomone, net ir pardavus stogui dengti netinkamas medžiagas, statybos techninis
prižiūrėtojas turėjo neleisti jų naudoti statyboje ir grąžinti pardavėjui.
4. Teismai pažeidė įrodymų visumos vertinimo
principą, t. y. nukrypo nuo CPK 177, 178 ir 185 straipsnių taikymo
praktikos, dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas (nutartis), ir tai turi
esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas. ) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo
26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2001, 2002 m. balandžio 15 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003 m. lapkričio 12 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1083/2003). Kasatoriaus teigimu,
nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pardavėjas tinkamai
neinformavo pirkėjo apie perkamos dangos savybes ir paskirtį, nes atsakovas
buvo informuotas, kad vietoje ieškovo pasiūlytos dangos GA 45-30 stogams ir
sienoms, atsakovo pasirinkta danga GA 45-60 sienoms yra skirta sienoms dengti.
Ši informacija buvo aiškiai nurodyta atsakovui pateiktame kataloge ,,Profiliai
stogams ir sienoms“. Ieškovas pateikė atsakovui statomo sandėlio stogo dangos
charakteristikų ir montavimo instrukcijas ir visą kitą techninę informaciją
apie lapų sujungimą, tvirtinimą, užsandarinimą. Kasatoriaus nuomone, iš ieškovo
ir atsakovo susirašinėjimo matyti, kad būtent ieškovas vietoje atsakovo
pasiūlytos dangos GA 45-30 stogams ir sienoms pats pasirinko dangą GA 45-60
sienoms. 2007 m. gruodžio 9 d. teismo ekspertizės aktas patvirtina,
kad, atlikus papildomus darbus ir technologiškai pritaikius, atsakovo
pasirinkta danga GA 45-60 galėjo būti panaudota vietoje dangos GA 45-30. Teismų
išvados, kad pardavėjas, net ir esant pirkėjo pageidavimui, apskritai neturi
teisės vietoje tam tikrų prekių parduoti panašias technines savybes turinčias
pigesnes prekes, prieštarautų sutarčių laisvės principui ir nepagrįstai ribotų
ekonominius santykius. Kasatorius nurodė, kad atsakovas yra statybos darbų
įmonė, vykdanti statybos rangos darbus ne vienerius metus; įmonės įstatuose
nurodytas stogo dangos montavimo veiklos pobūdis, todėl atsakovas laikomas
profesionalu ir pasirinkdamas statybos medžiagas turi elgtis rūpestingai.
5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė
CPK 263, 331 straipsnių nuostatas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės
instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje pateikti teisiniai
argumentai yra nepakankami tam, kad sprendimas (nutartis) būtų laikomas
motyvuotas, kartu teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis). Kasatoriaus
nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika įpareigoja teismą
pasisakyti dėl kiekvieno šalies nurodyto ar pateikto argumento ar aplinkybės
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 28 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2001). Tokios pozicijos laikomasi ir
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje (Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. , 2006 m. rugsėjo 21 d.
nutarimai). Kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties
motyvuojamojoje dalyje nurodytos ieškovui priteistinos sumos skaičiavimo
metodika nėra argumentuota. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės
nemotyvavo, kodėl kasatoriui priteistina suma turėtų būti mažinama 50 proc.
Kasatorius nurodė, kad jis ne tik negavo atlygio už parduotą didelės vertės
daiktą, bet ir neturi galimybės juo disponuoti, todėl pažeidžiamos kasatoriaus
teisės ir teisėti finansiniai interesai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė
skundą atmesti. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad kasatoriaus kasacinis skundas
ir kasacijos pagrindai iš esmės yra grindžiami faktinių aplinkybių vertinimu.
Atsakovo teigimu, kasatoriui nepateikus teisinių argumentų, patvirtinančių
teismo sprendime padarytų esminių teisės pažeidimų dėl netinkamo CK 6. 193 straipsnio,
Statybos įstatymo ir įrodinėjimo proceso nuostatų taikymo ir nepagrindus jų
įtakos vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, neturėtų būti pagrindo
konstatuoti esant CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte išvardytą
kasacijos pagrindą. Atsakovas nurodė, kad kasatorius kasaciniame skunde remiasi
aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismuose, t. y. aplinkybė, kad atsakovas nesiekė ginčyti 2004 m.
vasario 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties bendraisiais sandorių
negaliojimo pagrindais, bei su ja susiję argumentai nebuvo analizuojami
žemesnės instancijos teismuose, todėl, remiantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi,
353 straipsniu, šie kasacinio skundo argumentai negali būti teisminio
nagrinėjimo dalykas kasacinės instancijos teisme. Kasacinio skundo argumentai
dėl CK 6. 193 straipsnio netinkamo taikymo ir aiškinimo yra grindžiami
faktinių aplinkybių vertinimu, tuo tarpu kasacinio skundo pagrindą gali
sudaryti tik teisės, o ne fakto klausimai. Atsakovo nuomone, bylą nagrinėję
teismai nustatė visas esmines bylos aplinkybes, susijusias su 2004 m.
vasario 27 d. sutarties sudarymu, tinkamai taikė CK 6. 193 straipsnį
ir padarė pagrįstą išvadą, kad šia sutartimi šalys susitarė ir atsakovas siekė
įsigyti dangą, skirtą stogui dengti. Kasatoriaus pateikti argumentai, susiję su
rangos teisinių santykių subjektų atsakomybe ir jų veiklai taikytina teise,
nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme ir negalėjo būti apeliacinės
instancijos teismo nagrinėjamos bylos dalykas (CPK 306 straipsnio 2 dalis),
todėl, atsakovo nuomone, šie kasatoriaus argumentai negali būti vertinami
kasacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnis 2 dalis). Atsakovas
pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl pirkimo–pardavimo sutarties, todėl ir
šalių atsakomybė turi būti vertinama, vadovaujantis CK nuostatomis,
reglamentuojančiomis pirkimo–pardavimo sutarties šalių teises ir pareigas.
Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į teisinių santykių pobūdį, CK 6. 331, 6. 333,
6. 327, 6. 353 straipsniuose įtvirtintas pardavėjo pareigas ir viešosios
teisės nustatytus reikalavimus tiekėjui, būtent ieškovui tenka atsakomybė už
netinkamos (neprojektinės) ir sutarties tikslo neatitinkančios dangos perdavimą
atsakovui. Kasatorius nepateikė teisinių argumentų dėl konkrečių jo nurodytų
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo proceso normų pažeidimų. Kasatorius
nepagrįstai teigia, kad atsakovas buvo informuotas apie perduotos neprojektinės
dangos GA 45-60 paskirtį, nes ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas buvo
informuotas apie parduotos dangos ypatumus, jog atsakovui iki sutarties
sudarymo buvo pateiktas gamintojo prekių katalogas. Nepagrįstas kasacinio
skundo argumentas, jog atsakovas pats pasirinko įsigyti dangą, skirtą sienoms
dengti, nes 2004 m. vasario 27 d. sutartyje parduodamos prekės nebuvo
konkrečiai įvardytos; sutarties priede nurodyti tik dangų kodai, todėl bylą
nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi CK 6. 193 straipsniu ir nustatė
tikruosius šalių ketinimus, t. y. kad atsakovas turėjo tikslą įsigyti
stogui dengti skirtą dangą. Atsakovas sutinka su kasacinio skundo argumentais,
jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263, 331 straipsnių
reikalavimus ir nepagrįstai nustatė ieškinio reikalavimo tenkinimo dydį, tačiau
nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovas gautą iš kasatoriaus
dangą gali panaudoti savo reikmėms ir minėtą dangą naudoja, taip pažeisdamas
kasatoriaus finansinius interesus, nes bylą nagrinėję teismai nustatė, jog
būtent kasatorius pažeidė 2004 m. vasario 27 d. sutartį, perduodamas
sutarties tikslo neatitinkantį daiktą, ir atsakovas patyrė nuostolių.
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo ir Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. vasario 2 d. nutarties dalis, kuriose
tenkintas ieškovo ieškinys ,ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį
atmesti. Kasacinis skundas grindžiamais tokiais teisiniais argumentais:
1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų procesiniai sprendimai prieštarauja tarp tų pačių asmenų kasacinės
instancijos byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d.
nutartimi nustatytiems faktams taikytų materialinių teisės normų, tarp jų CK
6. 256 straipsnio 3 dalies, 6. 259 straipsnio išaiškinimams dėl
ieškovo ir atsakovo rūpestingumo reikalavimų ir civilinės atsakomybės taikymo.
Kasatorius nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai išėjo už ginčo
teisinių santykių ribų ir vertino kasatoriaus veiksmus statybos rangos teisinių
santykių kontekste, neatsižvelgdami į ieškovo, kaip pardavėjo, pareigas, todėl
nepagrįstai konstatavo kasatoriaus sutartinės prievolės pažeidimą. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 11 d. nutartyje išaiškino,
kad ieškovas, kaip gamintojo atstovas, laikomas savo srities profesionalu,
todėl būtent jam, o ne pirkėjui taikomi aukštesni rūpestingumo reikalavimai,
parenkant pirkėjo poreikius ir sutarties tikslus atitinkančią prekę. Be to,
bylą nagrinėję teismai nenustatė kasatoriaus sutartinei civilinei atsakomybei
taikyti būtinų sąlygų, t. y. neįrodė jo kaltės, neteisėtų veiksmų ir
priežastinio ryšio, todėl nepagrįstai konstatavo kasatoriaus kaltę dėl jo
patirtų nuostolių. Kasatorius pažymėjo, kad tik uždengus stogą, buvo pastebėta,
jog šis pralaidus vandeniui, apie tai nedelsiant informuotas ieškovas;
kasatorius, laikydamasis ieškovo nurodymų ir savo sąskaita daug kartų perdarė
dangos tvirtinimą, siūlė atlikti eksperimentą dėl perduotos dangos tinkamumo,
todėl jis tinkamai įgyvendino šalių bendradarbiavimo (CK 6. 200 straipsnio
2, 3 dalis, 6. 208 straipsnio 5 dalis) bei rūpestingumo pareigą
ir nėra pagrindo konstatuoti, kad kasatorius atliko neteisėtus veiksmus.
Kadangi bylą nagrinėję teismai nepaisė CK 6. 333, 6. 353 straipsniuose
nustatytų pardavėjo pareigų, nepagrįstai nustatė kasatoriaus, kaip pirkėjo,
kaltę, tai apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6. 256 straipsnio 3 dalį,
6. 259 straipsnį.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė
CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio, 185 straipsnio
nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino teismo
ekspertizės išvadas ir nustatė, kad dangos nesandarumo priežastis buvo ne tik
stogams dengti netinkama danga, bet ir netinkamas montavimas. Kasatoriaus
teigimu, dangos montavimo darbų įtaka stogo pralaidumui yra tik teorinė
galimybė, kuri teismo ekspertizės metu faktiškai nenustatyta; ekspertas teismo
posėdžio apklausos metu nepatvirtino, kad sandarumo intarpas buvo blogai
įrengtas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nusprendė,
jog kasatorius gautą iš ieškovo neprojektinę dangą gali panaudoti savo
reikmėms. Sienų danga, remiantis ieškovo rekomendacijomis, buvo daug kartų
perdaryta, todėl teismai neturėjo objektyvios galimybės savarankiškai nustatyti
mechaniškai paveiktos sienų dangos tolesnio techninio panaudojimo galimybės,
dangos likutinės vertės bei jos ekonominio panaudojimo tikslingumo. Teismo
ekspertizės išvadose ir kituose įrodymuose duomenų šiais klausimais nėra. Dėl
to teismų išvada dėl kasatoriui perduotų neprojektinių statybinių medžiagų
galimybės panaudoti savo veikloje nepagrįsta ir nemotyvuota.
3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų procesiniai sprendimai prieštarauja CPK 263 straipsniui, 270 straipsnio
4 daliai, 331 straipsnio 4 daliai. Kasatoriaus teigimu, teismų
procesiniais sprendimais konstatuota, jog būtent ieškovas pažeidė 2004 m.
vasario 27 d. sutartį, taip sukeldamas kasatoriui nuostolių, todėl teismų
išvada, jog kasatorius sienoms skirtą dangą gali panaudoti savo reikmėms ir dėl
šios priežasties kasatorius privalo sumokėti ieškovui už parduotas medžiagas dalį
ieškinio sumos bei palūkanas, prieštarauja sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo
reikalavimams (CPK 263 straipsnis). Įpareigojimas kasatoriui vykdyti
sutartį ir mokėti už sienų dangą, dėl kurios sutarties šalys nesitarė,
prieštarauja sutarčių laisvės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principams. Kasatorius pažymėjo, kad naudota sienų danga nebeatitinka pirminės
kokybės reikalavimų bei kitų techninių specifikacijų ir charakteristikų, todėl
kasatoriui dėl šios dangos nebegali būti išduota atitikties deklaracija ir nėra
galimybės užtikrinti, jog mechaniškai paveikta sienų danga bus tinkama naudoti
pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, į pirmiau
nurodytas aplinkybes nepateikė teisinių argumentų, kuriais vadovavosi darydamas
išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis), todėl apeliacinės instancijos
teismo išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos (CPK 263 straipsnis).
4. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje
įvertino ne visus kasatoriaus apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį
nurodytus argumentus: neįvertino argumentų dėl kasatoriaus rūpestingumo, sienų
dangos panaudojimo galimybės, pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių
teisės normų pažeidimo, turėjusių esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui,
ir dalies kasatoriaus atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų.
Kasatoriaus nuomone, bylą išnagrinėjęs apeliacinis teismas nepatikrino
apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo, neįvertino kasatoriaus
atsiliepimo, todėl bylos nagrinėjimas apeliaciniame procese neatitiko šalių
nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
5. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo
kasacinės instancijos teismo praktikos, nes neatsižvelgė į tai, kad
kreditoriaus ir skolininko mišrios kaltės sąlyga – kreditoriaus kaltė, kuri
nėra preziumuojama, taigi ją privalo įrodyti skolininkas; sprendžiant dėl
mišrios kaltės teisinių padarinių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp
kiekvienos asmens neteisėtų veiksmų ir tų veiksmų sukeltų pasekmių (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-587/2007, 2008 m. gegužės 6 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; kt. ). Kadangi ginčo atveju kasatorius
yra kreditorius, tai ieškovas privalėjo jo kaltę įrodyti, tačiau jis to
nepadarė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė
skundą atmesti. Atsiliepime ieškovas nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai, priimdami sprendimus, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartyje nurodytą aplinkybę, kad
ieškovas laikytinas savo srities profesionalu, dėl to jam turėtų būti taikomi
aukštesni rūpestingumo reikalavimai, tačiau, ieškovo nuomone, ieškovui
taikytini tiek, kiek jie susiję su parduodamų prekių kokybe ir kiekiu, o dėl to
ginčo byloje nėra. Ieškovo teigimu, būtent kasatoriaus didelis nerūpestingumas
lėmė kasatoriaus darbo broko atsiradimą, o ne stogo dangos profilis. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai įvertino aplinkybę, kad kasatorius yra
statybos bendrovė, kuri laikoma profesionalu ir pasirinkdama statybos medžiagas
turi elgtis rūpestingai. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai padarė išvadą,
kad kasatorius patyrė nuostolių dėl savo paties veiksmų. Ieškovas sutinka su
kasatoriaus teiginiais, kad bylą nagrinėję teismai nemotyvuotai ir nepagrįstai
konstatavo kasatoriaus ir ieškovo kaltės dydį. Tačiau ieškovas nesutinka su
kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176 straipsnio
1 dalį, 177, 185 straipsnius, 263 straipsnio 2 dalį, nes
teismo ekspertizės akte pažymėta, kad stiklo pluošto danga GA 45-60 galėjo būti
naudojama stogui dengti ją perdirbus arba papildomai užsandarinus išilgines
lakštų jungtis; kasatorius įsigytos prekės ieškovui negrąžino, todėl, ieškovo
nuomone, prekė naudojama kasatoriaus reikmėms, nors kasatorius ir nėra už ją
atsiskaitęs su ieškovu. Kasatoriaus teiginys dėl apeliacinės instancijos teismo
padarytų CPK 318, 320 straipsnių pažeidimų atmestinas, nes jis nenurodo,
dėl kokių apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų nebuvo pasisakyta.
Kasatorius kasaciniame skunde neteisingai nurodo, kad ieškovas (pardavėjas) yra
skolininkas, o kasatorius (pirkėjas) – kreditorius. Ieškovo ir kasatoriaus
sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu susiklostę santykiai leidžia
daryti išvadą, kad kreditorius yra ieškovas, o skolininkas – kasatorius. Dėl
to, remiantis CK 6. 248 straipsniu, kasatoriaus kaltė preziumuojama ir jos
įrodinėti nereikia. Dėl šios priežasties kasatoriaus argumentai dėl CK 6. 248 straipsnio
3 ir 4 dalies, 6. 256 straipsnio 3 dalies, 6. 259 straipsnio
pažeidimo yra nepagrįsti ir atmestini. Kasatorius neteisingai interpretuoja CK
6. 348 straipsnį. Jis nenurodė, kuri iš sutarties sąlygų, išvardytų CK
6. 348 straipsnio 1 dalyje, buvo pažeista. Priekaištų dėl kiekio,
asortimento ar kokybės nebuvo pareikšta. Ieškovo nuomone, pirkėjas, pastabėjęs,
kad gauta produkcija netinka jo sumanytiems darbams, turėjo grąžinti ją tokios
pat būklės, kokią gavo, o ne panaudojęs ją netinkamai reikšti pretenzijas.
Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad statybos veikla besiverčiančiai įmonei
nekyla pareigos elgtis profesionaliai, atidžiai bei rūpestingai, įsigyjant ir
naudojant tiesiogiai savo veiklai skirtas prekes.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pirkėjo pareigos sumokėti kainą ir pardavėjo
pareigos parduoti tinkamos kokybės daiktą santykio; dėl pirkėjo teisių gynimo
būdų pardavus netinkamos kokybės daiktą

Byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp dviejų
verslo tikslais veikiančių asmenų iš kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo
sutartinių santykių, todėl ginčo santykiams taikytinos pirkimo–pardavimo
sutarčių santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos CK šeštosios knygos
XXXIII skyriuje. Šiuolaikinė teisė plėtojama globalizavimo ir unifikavimo
linkme, todėl aiškinant ir taikant nacionalinius įstatymus atsižvelgtina į
analogiškus santykius reglamentuojančius tarptautinės teisės bei doktrinos
šaltinius, nagrinėjamu atveju aktuali Jungtinių T-ų konvencija dėl
tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių (priimta 1980 m. V-oje,
Lietuvai galioja nuo 1996 m. vasario 1 d. ).
Nagrinėjamojo ginčo esmė – pardavėjo (ieškovo)
reikalavimas sumokėti kainą už parduotą daiktą ir pirkėjo (atsakovo)
atsisakymas sumokėti remiantis tuo, kad parduotas netinkamas daiktas. Pardavėjo
įsipareigojimas perduoti pirkėjui sutartimi sulygtą daiktą (prekę) ir pirkėjo
pareiga sumokėti už jį nustatytą kainą yra esminės pirkimo–pardavimo sutarties
sąlygos (CK 6. 305 straipsnio 1 dalis) ir viena kitai koresponduojančios
sutarties šalių pareigos. Civilinių santykių proporcingumo ir interesų derinimo
principai sutartiniuose santykiuose pasireiškia tuo, kad viena sutarties šalis
iš kitos gali reikalauti vykdyti sutartines prievoles tiek, kiek atitinkamai ji
vykdo savo pareigas pagal sutartį. Taigi pirkėjo pareigos sumokėti prekių kainą
vykdymas gali priklausyti nuo to, kaip pardavėjas vykdo pareigą perduoti
daiktą; pirkėjas, kuriam pareikštas pardavėjo reikalavimas sumokėti perduotų
daiktų kainą, gali nuo šio reikalavimo gintis tuo, kad perduotas daiktas
neatitinka kokybės reikalavimų.
Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą
turinys – įsipareigojimas perduoti tinkamus daiktus, atitinkančius sutartyje
nustatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jei sutartyje nurodymų nėra,
– įprastus reikalavimus (CK 6. 327 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas
atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymo,
jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti
apie daiktų neatitikimą sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6. 327 straipsnio
2 dalis). Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą,
turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y.
daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Pažymėtina,
kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis
rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo
daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas.
Pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą
terminą po to, kai pastebėjo ar turėjo pastebėti neatitikimą, apie tai
nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka, termino
atitikimas protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, šiam
vertinimui gali turėti įtakos tokios aplinkybės kaip parduoto daikto rūšis,
šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. Šioje normoje nurodytos neigiamos
pasekmės pirkėjui atsiranda tik tuo atveju, jeigu pardavėjas įrodo esant CK
6. 348 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, be to, jis nežinojo
ir neturėjo žinoti, kad perduodami daiktai neatitinka pirkimo–pardavimo
sutarties sąlygų ( CK 6. 348 straipsnio 3 dalis).
R-alavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį
perduodamo daikto kokybei reglamentuoti CK 6. 333 straipsnyje. Pardavėjas
privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo
sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus,
reikalavimai daikto kokybei apima ir jo tinkamumą pagal tikslinę paskirtį:
jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui
tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai
naudojami, tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui
apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pirkėjas privalo perduoti
pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui; laikoma,
kad daiktai neatitinka sutarties reikalavimų, jeigu perduotas kitos rūšies
daiktas, negu numatyta sutartyje (CK 6. 333 straipsnio 1, 4, 7 dalys).
Pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo atveju
pirkėjas gali gintis bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz. , reikalauti
atlyginti nuostolius. Specialūs pirkėjo, nusipirkusio netinkamos kokybės
daiktą, teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 6. 334 straipsnyje; pirkėjas jais
turi teisę naudotis savo pasirinkimu. Skirtingi pirkėjo teisių gynimo būdai
gali būti derinami kartu, jeigu vieno jų nepakanka pažeistoms teisėms atkurti.
CK 6. 334 straipsnyje nustatyti pirkėjo teisių gynimo būdai skirtingi savo
turiniu, todėl taikant kiekvieną jų yra reikšmingos ir turi būti įvertintos
teismui priimant sprendimą atitinkamos faktinės aplinkybės. Be kitų teisių
gynimo būdų, pirkėjas gali pareikalauti atitinkamai sumažinti pirkimo kainą
arba grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės
daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6. 334 straipsnio 1 dalies
2, 4 punktai). Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor
contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį
nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas, todėl
jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje N. S. v. I. R. ,
bylos Nr. 3K-3-287/2009). Ar sutarties pažeidimas dėl perduoto
daikto neatitikimo kokybės reikalavimams yra esminis, turi būti sprendžiama
pagal CK 6. 217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Sutartį
nutraukus dėl pirkėjo vienašališko atsisakymo šalys turi grąžinti viena kitai
tai, ką yra gavusios pagal bendrąsias restitucijos taisykles (CK 6. 222 straipsnis).
CK 6. 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nusipirkęs
nekokybišką daiktą pirkėjas turi teisę reikalauti, kad būtų atitinkamai
sumažinta pirkimo kaina. Aiškinant šią teisės normą atsižvelgtina į V-os
konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 50 straipsnio
normos formuluotę, kurioje atskleistas atitinkamos pirkėjo teisės turinys,
nurodant, kad jeigu prekės neatitinka sutarties, nepaisant to, ar kaina jau
buvo sumokėta, pirkėjas gali sumažinti kainą tokiu pat santykiu, kokiu vertė,
kurią pristatymo momentu turėjo faktiškai pristatytos prekės, atitinka vertę, kurią
tuo pačiu momentu turėtų prekės, atitinkančios sutartį. Taigi, CK 6. 334 straipsnio
1 dalies 2 punkte įtvirtinto pirkėjo teisių gynimo būdo esmė yra ta,
kad pirkėjas gali naudoti daiktus pagal paskirtį, tačiau jų kaina pardavimo
metu dėl neaptartų trūkumų viršijo rinkos vertę; taikant šį teisių gynimo būdą
turi būti nustatyta, kokia kaina pardavimo metu buvo „atitinkama“, t. y.
adekvati prekių kokybei ir tokios kokybės prekių rinkos vertei.
Minėta, kad specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai
gali būti derinami su nuostolių atlyginimu. Kai pirkėjas reikalauja atlyginti
dėl sutarties pažeidimo atsiradusius nuostolius, visų pirma turi būti
nustatytos būtinosios sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų – nuostolių
faktas ir dydis (CK 6. 249, 6. 258 straipsniai), o tik po to sprendžiama dėl
atsakomybės mažinimo pagrindų ir apimties (CK 6. 259 straipsnis).
Asmuo, kuris kreipėsi į teismą, neprivalo
teisiškai kvalifikuoti ginčo santykių, tai yra bylą nagrinėjančio teismo
pareiga, tačiau jis turi nurodyti faktines aplinkybes, sudarančias ieškinio
reikalavimų pagrindą, ir tinkamai suformuluoti reikalavimą (dalyką). Ieškinio
pagrindas ir dalykas turi būti suformuluoti taip, kad leistų bylą
nagrinėjančiam teismui nustatyti, kokie materialiniai įstatymai turi būti
taikomi ginčui išspręsti; jeigu jie suformuluoti nepakankamai išsamiai, teismas
turi imtis procesinių priemonių trūkumams ištaisyti. Nagrinėjamos bylos
kontekste šios nuostatos reiškia, kad atsakovas, nesutikdamas su reikalavimu
sumokėti prekių kainą, dėl to, kad jam perduotas netinkamos kokybės daiktas,
neprivalėjo procesiniuose dokumentuose įvardyti, kokioje įstatymo normoje
įtvirtintu teisių gynimo būdu grindžia savo atsikirtimus, tačiau teismas turėjo
jo poziciją kvalifikuoti teisiškai, išsiaiškinęs tam reikšmingas aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad
ieškovas, žinodamas, jog atsakovui reikia stogo dangos, pardavė jam sienų
dangą, t. y. netinkamą sutartyje nurodytam konkrečiam tikslui ir dėl to
netinkamos kokybės daiktą (CK 6. 333 straipsnio 1, 4, 7 dalys). Teismų
taip pat konstatuota, kad ieškovas (pardavėjas) neinformavo atsakovo (pirkėjo)
apie tai, jog parduodama danga skirta ne stogui, o sienoms dengti. Ieškovas
nesutinka su tokiomis teismų išvadomis, tačiau jo kasaciniame skunde nėra
argumentų, kurie būtų pagrindas teigti, kad konstatuodami nurodytas aplinkybes
teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir dėl
to yra įstatyminis pagrindas peržiūrėti atitinkamą sprendimo dalį kasacine
tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Minėta, kad ginčo santykiai kvalifikuotini kaip
pirkimo–pardavimo sutartiniai santykiai, todėl pagal pirkimo–pardavimo
sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas spręstina ir dėl ginčo
šalių tarpusavio įsipareigojimų turinio bei jų nevykdymo pasekmių. G-o šalių
nesieja rangos sutartiniai santykiai, todėl ieškovo kasacinio skundo argumentai
dėl atsakovo, kaip statybos rangovo, pareigų vertintini kaip nesusiję su
nagrinėjamo ginčo esme.
Bylą nagrinėję teismai taip pat konstatavo, kad
atsakovas gali panaudoti nupirktą nekokybišką dangą savo reikmėms ir iš to
gauti atitinkamą naudą, be to, atsakovas buvo nepakankamai rūpestingas
pirkdamas prekes, todėl sumažino ieškovui priteistiną prekių kainą: pirmosios
instancijos teismas – 70 proc. , apeliacinės instancijos teismas – 50 proc. .
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdami tokius sprendimus teismai
netinkamai taikė aptartas pirkėjų teisių gynimo būdus nustatančias teisės
normas: tinkamai neatskleidė atsakovo atsikirtimų turinio, neįvardijo, kokią
konkrečią įstatymo normą taiko, kvalifikuodami jo pasirinktą teisių gynimo
būdą, kokios aplinkybės yra reikšmingos tokio būdo taikymui; nenurodė įstatymo,
kurio pagrindu yra mažinama ieškovo reikalaujama prekės kaina, taip pat pagal
kokius kriterijus tai padarė. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad
skundžiamas teismo sprendimas priimtas neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai
aplinkybių ir netinkamai pritaikius materialinį įstatymą, todėl naikinamas ir
byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį panaikinti ir
bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt