TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška


BANKROTO TEISĖ

1. 5. Dėl savivaldybės atsakomybės pagal
savivaldybės įmonės prievoles bankroto procese

CPK 674 straipsnis yra vykdymo procesą
reglamentuojančioje CPK VI dalyje. Pagal joje nustatytas taisykles vykdomi
teismo ir arbitražo sprendimai, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip
pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti vykdomieji dokumentai. Vykdomųjų
dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui (Antstolių įstatymo 2 straipsnio
1 dalis). CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo
bankroto proceso. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto
įstatymas (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis), kurio 2 straipsnio 2 dalyje
bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės
bankroto procedūrų visuma.
Likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius
organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams ĮBĮ
nustatyta tvarka (ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įmonės
turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka bankroto proceso
metu reglamentuota ĮBĮ aštuntajame skirsnyje. ĮBĮ nustato išbaigtą,
funkcionuojančią savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso,
bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių
reikalavimų tenkinimo sistemą, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas
atlieka įmonės administratorius.
CPK 674 straipsnis netaikomas tenkinant
bankrutavusios savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimus. Tokiu atveju
bankrutavusios įmonės turtas parduodamas ir kreditorių reikalavimai tenkinami
ĮBĮ aštuntajame skirsnyje (33–36 straipsniai) reglamentuota tvarka.

Civilinė byla Nr. 3K-7-259/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
27. 3. 1. 3; 126. 5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. birželio 29 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: J-os
S-ės (kolegijos pirmininkė), E-aus B-o (pranešėjas),
G-os D-ės, �-o J-o, Z-o L-io, A-o S-io ir
J-o �-o,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų
priežiūra“ administratoriaus prašymą dėl kreditorių reikalavimų
tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

2004 m. balandžio 16 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Kauno
savivaldybės įmonei „Namų priežiūra“ (toliau – įmonė) iškelta bankroto byla,
2007 m. balandžio 19 d. įmonė pripažinta bankrutavusia. Kreditoriaus
susirinkimo įpareigotas įmonės bankroto administratorius, remdamasis CK 2. 50 straipsnio
1–3 dalimis, CPK 668 straipsnio 4 dalimi ir 674 straipsniu,
prašė teismo patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių 2 452 505,72 Lt
reikalavimus iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšų, nes įmonė neturi
turto, iš kurio galima išieškoti, taigi Kauno miesto savivaldybė turėtų
atsakyti pagal įmonės skolas įmonės patikėjimo teise valdomo turto verte. Byloje
kilo ginčas dėl įmonės valdomo turto (butų, kambarių, gyvenamųjų ir
negyvenamųjų patalpų bendrabučiuose) teisinio statuso. G-o turtas apskaitomas
įmonės balanse, į kurį jis įtrauktas 1993–1995 metais perdavimo–priėmimo
aktais, vykdant Vyriausybės 1991 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 410
„Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“ pagrindu išleistą Kauno
miesto mero 1992 m. spalio 20 d. potvarkį Nr. 1906, kuriuo Kauno
savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ buvo įpareigota perimti valstybei
nuosavybės teise priklausančius bendrabučius, esančius įmonių, įstaigų,
organizacijų balansuose. 1995 m. kovo 16 d. , 1998 m. gruodžio 23 d.
bei 2002–2004 metais sudarytais valstybės nekilnojamojo turto objektų,
perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo–priėmimo aktais
Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn butus,
kambarius, gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, kurie buvo
apskaitomi Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ balanse.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 12 d. nutartimi
perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, konstatavęs, kad
neatskleista bylos esmė – nenustatyta, koks konkretus turtas įmonės buvo
valdomas patikėjimo teise, o kokia turto dalis perduota tik administruoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 16 d.
nutartimi prašymą atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė
administracinio akto, kuriuo Kauno miesto savivaldybė savo turtą perdavė įmonei
valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėjimo teise, todėl sprendė, kad Kauno
miesto savivaldybės turtas buvo perduotas tik administruoti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. vasario 5 d. nutartimi tenkino
Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ atskirąjį skundą: pirmosios
instancijos teismo nutartį panaikino ir administratoriaus prašymą tenkino. Apeliacinės
instancijos teismas nutarė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai
vertino byloje esančius įrodymus, sprendžiant dėl savivaldybės įmonės
patikėjimo teise valdomo turto, netinkamai aiškino bei taikė patikėjimo teisės
atsiradimą reglamentuojančias materialines teisės normas, todėl neteisingai
išsprendė bankroto byloje kilusį klausimą (CPK 176, 185 straipsniai, CK
4. 108 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 1964 m. CK
149 straipsnio 1 dalimi bei 150 straipsnio 1 dalimi, kuriose
nustatyta, kad patikėjimo teisės atsiradimo momentas siejamas su daikto
perdavimu turto įgijėjui pagal sutartį, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba
sutartis,o daikto perdavimu laikomas daiktų įteikimas įgijėjui. 1998–2002 m.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo
12 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad su savivaldybės turtą
patikėjimo teise valdyti, naudoti ir juo disponuoti įgaliotais asmenimis
savivaldybė pasirašo savivaldybės turto perdavimo–priėmimo aktus. Nuo 2002 m.
birželio 19 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta,
kad patikėjimo teisė į perduodamą savivaldybės turtą atsiranda nuo turto
perdavimo patikėjimo teisės subjektui (patikėtiniui) ir turto perdavimo–priėmimo
akto pasirašymo. Apibendrinęs savivaldybės įmonės patikėjimo teisių į
savivaldybei priklausantį turtą atsiradimo teisinį reglamentavimą nuo 1994 m. ,
kai prasidėjo ginčo turto perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn procesas,
apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas patikėjimo
teisių į savivaldybės turtą atsiradimą siejo su įmonės, kuriai perduotas
turtas, teisiniu statusu ir su savivaldybei priklausančio turto perdavimo
savivaldybės įmonei faktu, todėl savivaldybės turto perdavimas savivaldybės
įmonei ex lege lemia būtent patikėjimo teisių šiai įmonei atsiradimą.
Dėl šitų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Kauno miesto
savivaldybės ir Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ ginčo turto
perdavimą objektyvizuojančio perdavimo–priėmimo akto pasirašymas šioje byloje
neturi lemiamos reikšmės patikėjimo teisės atsiradimui, nes iš kitų įrodymų
galima nustatyti turto perdavimo momentą ir konkretų perduotą turtą. Teisėjų
kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendė, kad bendrabučių
perdavimą Kauno savivaldybės įmonei „Namų priežiūra“ liudija jų apskaitymas
šios įmonės balanse tuo metu, kai jie dar priklausė valstybei, todėl turto
pakartotinis perdavimas šiai įmonei nebuvo būtinas tam, kad atsirastų jos
patikėjimo teisės į šį turtą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai,
kad ginčo turto valdymo patikėjimo teise faktas konstatuotas ir prejudicinę
galią šioje byloje turinčia Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio
22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-308/2005, bei
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006. Dėl išdėstytų motyvų
apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo turtą Kauno savivaldybės
įmonė „Namų priežiūra“ valdė patikėjimo teise.
Spręsdamas dėl įmonės kreditorių reikalavimų
tenkinimo iš savivaldybės biudžeto lėšų sąlygų buvimo, apeliacinės instancijos
teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias bankrutavusios
Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ debitorinio įsiskolinimo struktūrą,
jo išieškojimo galimybes bei kaštus, taip pat į bankroto proceso tikslus, nusprendė,
kad įmonės debitorinis įsiskolinimas CPK 674 straipsnio prasme negali būti
pripažintas realiu įmonės turtu, kuris užtikrintų bankrutavusios įmonės
kreditorių dalies finansinių reikalavimų patenkinimą, todėl savivaldybės įmonės
kreditorių reikalavimų patenkinimas iš savivaldybės biudžeto geriausiai
užtikrintų kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat bankroto
proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Teismas taip pat
pažymėjo, kad savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimas iš
savivaldybės biudžeto, nesant padengto įmonės debitorinio įsiskolinimo, nepaneigia
savivaldybės teisių ir teisėtų interesų, nes, likviduojant bankrutavusią įmonę,
administratorius privalo grąžinti savivaldybės įmonės steigėjui (savivaldybei)
turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais.
Spręsdamas dėl savivaldybės atsakomybės už savivaldybės
įmonės skolas ribų, teismas, remdamasis CPK 674 straipsnio 1 dalimi, taikė
savivaldybei priklausančio ir savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo
turto rinkos vertės kriterijų ir, nesant ginčo dėl turto rinkos vertės bei šiai
vertei gerokai viršijant patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus,
pripažino pagrįstu administratoriaus prašymą dėl kreditorių reikalavimų
tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį
teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu Kauno miesto savivaldybė prašo Lietuvos
apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir palikti
galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartį. Kasatorius
savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Dėl patikėjimo teisės atsiradimo
pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė 1964 m.
CK 149 straipsnio 1 dalį bei CK 4. 108 straipsnį, nustatančius
reikalavimą, kad turto savininkas aiškiai išreikštų savo valią dėl jam
priklausančio turto perdavimo būtent patikėjimo, o ne kokia nors kita teise.
Teigdamas, kad savivaldybės įmonė turtą gali valdyti tik patikėjimo teise,
apeliacinės instancijos teismas prieštaravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m.
kovo 12 d. nutarčiai šioje byloje, kurioje nurodyta, kad savivaldybės
įmonės turtą gali valdyti ir administravimo, o ne tik patikėjimo teise.
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė Valstybės ir savivaldybių
turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Valstybės ir savivaldybės
įmonių įstatymo normas, konstatavęs, kad savivaldybės įmonės patikėjimo teisės
atsiradimo momentas sietinas su savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo turtą
atsiradimu. Kasatorius nurodo, kad dalis ginčo turto iki perdavimo nuosavybėn buvo
jo paties valdoma patikėjimo teise, o dviguba patikėjimo teisė neegzistuoja.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas
įrodymų vertinimo taisykles, nes netyrė ir nevertino Biznio etikos auditorių
išvados, kurioje nurodoma, kad ginčo turto apskaitymas įmonės balanse
nepagrįstas jokiais apskaitos duomenimis. Teismas nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo bei sprendimo išdėstymo
tvarkos, pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes nevykdė nurodymo
aiškintis, kuris turtas savivaldybės įmonei buvo perduotas tik administruoti,
nutartyje padarė prieštaringas išvadas.
2. Dėl savivaldybės subsidiariosios
atsakomybės taikymo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino ir taikė CPK 674 straipsnį bei subsidiariąją atsakomybę
reglamentuojančias teisės normas, nustatydamas, kad įmonė negali būti
pripažinta turinčia realaus turto, nes išieškojimo procesas tebevyksta,
kreditorių sprendimo nurašyti turtą kaip neturintį rinkos vertės (Įmonių
bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalis) byloje nėra. Teismas pažeidė
CK 6. 245 straipsnio 5 dalį ir subsidiarumo principą, kaip tokį, nes
nenustatė, kuri kreditorių reikalavimų dalis bus patenkinta iš įmonės turto.
3. Dėl savivaldybės turto vertės nustatymo.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad, remiantis CPK 674 straipsnio
1 dalimi, byloje taikytinas savivaldybei priklausančio ir savivaldybės
įmonės patikėjimo teise valdomo turto rinkos vertės kriterijus, nes ginčo
turtas nėra rinkos objektas, jis privatizuojamas už daug mažesnes, nei rinkos
vertė, kainas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą bankrutavusi Kauno
savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ prašo Kauno miesto savivaldybės kasacinį
skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d.
nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad ginčas dėl Kauno
savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ balanse esančio turto teisinio statuso yra
išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 22 d.
nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-308/2005, bei Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006,
ir teismų nustatytas faktas, kad ginčo turtas valdomas patikėjimo teise, turi
prejudicinę galią. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas
išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes tiek teoriniu–istoriniu, tiek faktiniu aspektais,
tinkamai aiškino ir taikė materialines ir proceso teisės normas.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Dėl bankrutuojančios savivaldybės įmonės
atsakomybės patikėjimo teise valdomu turtu

Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (toliau –
VSĮĮ) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės įmonė yra
ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Ši įstatymo nuostata
reiškia, kad savivaldybė neatsako pagal savivaldybės įmonės prievoles. Šios
taisyklės išimtis gali nustatyti tik įstatymai (pvz. , CK 2. 50 straipsnio 3 dalis).
CK 2. 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad
juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise
priklausančiu turtu. Ši norma taikytina ir savivaldybės įmonei, jai perduotą ir
įgytą turtą valdančiai, naudojančiai ir disponuojančiai juo patikėjimo teise
(VSĮĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi savivaldybės įmonė atsako pagal
savo prievoles jai patikėjimo teise priklausančiu turtu.
Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus
argumentus dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir
taikė materialinės teisės normas, susijusias su įmonės valdomo turto teisiniu
statusu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d.
nutartimi buvo pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio
22 d. nutartimi nustatytas faktas, kad Kauno savivaldybės įmonės „Namų
priežiūra“ kapitalas buvo suformuotas iš nekilnojamojo turto, kurį įmonė valdė
patikėjimo teise. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia
įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje
civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Šią prejudicinę Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. bei Lietuvos apeliacinio
teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutarčių reikšmę pažymėjo ir
apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė
teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos
teismo padarytų teisės taikymo pažeidimų nustatant turto valdymo patikėjimo
teise faktą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nesaistoma šioje byloje priimtos
kasacinės instancijos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutarties, nes joje
buvo nagrinėtas CPK 674 straipsnio aiškinimo ir taikymo, bet ne teisės
klausimai, reikšmingi nustatant Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ turto
valdymo patikėjimo teise faktą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė
teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog
Kauno miesto savivaldybės turtas buvo perduotas įmonei tik administruoti, yra
nepagrįsta. Minėta, savivaldybės įmonė atsako pagal savo prievoles jai
patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2. 50 straipsnio 1 dalis,
VSĮĮ 2 straipsnio 2 dalis).

Dėl savivaldybės atsakomybės pagal savivaldybės
įmonės prievoles bankroto procese

Apeliacinės instancijos teismas tenkino bankrutavusios
Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ administratoriaus prašymą tenkinti
įmonės kreditorių 2 452 505,72 Lt finansinius reikalavimus iš
Kauno savivaldybės biudžeto remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso (toliau – CPK) 674 straipsnio 1 dalimi. Išplėstinė teisėjų
kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka.
CPK 674 straipsnis yra vykdymo procesą
reglamentuojančioje CPK VI dalyje. Pagal šioje dalyje nustatytas taisykles
vykdomi teismo ir arbitražo sprendimai, nutarimai ir įsakymai civilinėse
bylose, taip pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti vykdomieji dokumentai.
Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui (Antstolių
įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). CPK reglamentuotas vykdymo procesas
yra savarankiškas nuo bankroto proceso. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja
Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ, 1 straipsnio 1 dalis), kurio
2 straipsnio 2 dalyje bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba
ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. B-kroto proceso
tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto,
tuo pačiu metu įmonei–skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant
kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Turto bankas” v. AB
,,Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d.
nutartis civilinėje byloje VSDFV Vilniaus m. skyrius v. UAB ,,Revi“, bylos
Nr. 3K-7-326/2007). Įmonei bankroto byla iškelta 2004 m. balandžio 16 d.
Kauno apygardos teismo nutartimi, 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi
įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtinti
bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. Valstybės ir savivaldybės
įmonių įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu įmonės
likvidavimo pagrindas yra teismo sprendimas likviduoti bankrutavusią įmonę, ji
likviduojama Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Likviduojamos įmonės
kreditorių reikalavimai tenkinami įstatymų nustatyta tvarka (6, 9 dalys). 2007 m.
balandžio 19 d. nutartimi įmonę pripažinus bankrutavusia ir likviduojama
dėl bankroto įmonės administratorius vykdo likvidatoriaus funkcijas (ĮBĮ 30 straipsnio
4 dalis), įtvirtintas ĮBĮ 31–35 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d.
nutartis civilinėje byloje I. K-o firma „IGIS” v. UAB ,,Minonas“,
bylos Nr. 3K-3-41/2005). Likviduojant bankrutavusią įmonę,
administratorius organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda
kreditoriams ĮBĮ nustatyta tvarka (ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka bankroto proceso
metu reglamentuota ĮBĮ aštuntajame skirsnyje. Šios bylos kontekste reikšmingi
yra ĮBĮ 33 straipsnio, taikytino ir ribotos civilinės atsakomybės įmonėms,
1 dalies 2 ir 3 punktai. B-krutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis
turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (2 punktas),
kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką
nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas
gali būti parduodamas 1 dalies 2 punkte nurodyta tvarka (3 punktas).
Turto pardavimo iš varžytynių tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintame B-krutuojančios ar
bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše. Minėta, ĮBĮ
aštuntajame skirsnyje reglamentuota ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka
(34–36 straipsniai). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮBĮ nustato
išbaigtą, funkcionuojančią savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso,
bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių
reikalavimų tenkinimo sistemą, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas
atlieka įmonės administratorius.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė
teisėjų kolegija sprendžia, kad CPK 674 straipsnis netaikomas tenkinant bankrutavusios
savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimus. Tokiu atveju bankrutavusios įmonės
turtas parduodamas ir kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ aštuntajame
skirsnyje (33–36 straipsniai) reglamentuota tvarka. Tokia teismo išvada iš
esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylose dėl bankroto
procesą ir vykdymo procesą reglamentuojančių normų santykio (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB „Klaipėdos smeltė“ v. Lietuvos
Respublika, bylos Nr. 3K-7-826/2002; 2005 m. sausio 19 d.
nutartis civilinėje byloje I. K. firma IGIS v. UAB ,,Minonas“,
bylos Nr. 3K-3-41/2005).
Pripažinus, kad tenkinant bankrutuojančios
savivaldybės įmonės kreditorių reikalavimus netaikomas CPK 674 straipsnis,
teisiškai nereikšmingas tampa kasatoriaus argumentas dėl apeliacinės
instancijos teismo padarytų pažeidimų taikant teisės normas, reglamentuojančias
turto vertės nustatymą nukreipiant išieškojimą į savivaldybės biudžetą, todėl
teisėjų kolegija dėl šio argumento nepasisako. Kaip jau buvo pažymėta šioje
nutartyje, įmonės administratorius organizuoja įmonės valdomo patikėjimo teise
turto, įskaitant ir debitorinius įsiskolinimus, pardavimą (perdavimą) ĮBĮ
nustatyta tvarka.
Kadangi apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, tai apeliacinės
instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas,
359 straipsnio 3 dalis). Kasaciniam teismui nustačius, kad nėra
bankrutavusios Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ administratoriaus
prašymo tenkinimo pagrindų, ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo
nutartį, byloje priimta pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina
galioti, bet kitais – šioje nutartyje nurodytais – motyvais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d.
nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m.
spalio 16 d. nutartį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt