TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Teisėjo Z

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS
TEISĖJOS JANINOS STRIPEIKIENĖS

ATSKIROJI NUOMONĖ

DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS IŠPLĖSTINĖS TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2009 M. LIEPOS 3 D.
NUTARTIES Nr. 3K-7-242/2009


Remdamasi CPK 63 straipsnio 2 dalimi, teikiu
savo atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutarties
civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009.
Nesutikimą reiškiu dėl tokių nurodytos nutarties aspektų.
Pagrindinis teisės klausimas šioje byloje, vertinant
bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumą, yra susijęs su teismo
sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo ribomis, konkrečiai – su teismo sprendimo
vykdymo tvarkos išaiškinimu pagal antstolio prašymą, kai tarp kreditoriaus ir
skolininko (esančio santuokoje) prievoliniai santykiai atsirado iš paskolos
sutarties (CPK 589 straipsnio 1 dalis), t. y. ar kreditoriaus prievolės
pobūdis ir atsiradimo pagrindas gali būti nustatyti vykdymo procese CPK 589,
593 straipsniuose nustatyta tvarka ir ar tokiu atveju neperžengiamos
sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo instituto ribos, pažeidžiami proceso
dispozityvumo, teisės į teisminę gynybą lygiateisiškumo (kito sutuoktinio
atžvilgiu) principai.
Byloje dalyvaujančių asmenų teisės ir pareigos vieni
kitų atžvilgiu apibrėžiamos išnagrinėjus bylą ir priėmus teismo sprendimą,
kurio pagrindu išduodamas vykdomasis raštas (vykdomasis dokumentas) – pagrindas
atlikti vykdomuosius veiksmus (CPK 586 straipsnis, 587 straipsnio
1 punktas). Teisingumas – tai tiek materialinis, tiek procesinis
teisingumas. Asmenų materialinės teisės ir pareigos vieni kitų atžvilgiu gali
būti apibrėžiamos užtikrinant jiems galimybę pasinaudoti visomis įstatymų
nustatytomis procesinėmis teisinėmis garantijomis. V-a iš tokių imperatyviųjų
procesinių garantijų yra tai, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl
neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis).
Kita imperatyvioji procesinė garantija yra tai, kad vykdymo
procese antstolis privalo veikti tik pagal įstatymo jam suteiktus įgalinimus, o
bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip
antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas visų
pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis
dokumentas (CPK 586 straipsnio 2 dalis, 587 straipsnio
1 punktas, 648 straipsniai). Jeigu teismo procesinio sprendimo
vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi į procesinį sprendimą priėmusį
teismą, kad išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką (CPK 589 straipsnis). Nei
sprendimo išaiškinimas (CPK 278 straipsnis), nei sprendimo vykdymo tvarkos
išaiškinimas (CPK 589 straipsnis) negali asmenims nustatyti kitokių ar
papildomų teisių bei pareigų, negu buvo nustatyta teismo sprendimu, dėl kurio
išaiškinimo ar dėl kurio vykdymo tvarkos išaiškinimo buvo kreiptasi, nes tai
reikštų bylos, dėl kurios jau buvo priimtas teismo sprendimas, „persprendimą“.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio
13 d. sprendimu už akių K. J. iš V. O. buvo priteista
235 000 Lt skolos. Šios bylos šalys buvo ieškovas K. J. ir
atsakovas V. O. , šio sutuoktinė nebuvo byloje dalyvaujantis asmuo,
t. y. kreditorius pasirinko savo prievolės įvykdymo reikalauti tik iš
skolininko V. O. , su kuriuo ir buvo sudaryta paskolos sutartis. Prievolės
solidarumo ir bendrosios santuokinio turto prezumpcijos klausimai nebuvo bylos
nagrinėjimo dalykas. Tuo tarpu bendroji santuokinio turto prezumpcija (CK
3. 92 straipsnio 3 dalis) nėra privilegija kreditoriui, kurią ex
officio taiko teismas, gindamas vienos prievolės šalies – kreditoriaus
interesus, nepaisydamas proceso dispozityvumo, teisės į teisminę gynybą
lygiateisiškumo principų. Priešingu atveju yra pažeidžiama kito sutuoktinio
teisė gintis nuo prievolės solidarumo bei bendrosios santuokinio turto
prezumpcijos.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamą praktiką, net ir esant solidariajai prievolei, kuri vykdytina
sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės sąskaita (CK 3. 109 straipsnis),
o pastarosios nepakankant – kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio turto sąskaita
(CK 3. 113 straipsnis), nesant teismo sprendimo, antstolis neturėtų
įstatyminio pagrindo nukreipti išieškojimą į sutuoktinių bendrąją jungtinę
nuosavybę ar kito sutuoktinio asmeninį turtą. Nesant teismo sprendimo dėl
antrojo sutuoktinio, vykdomasis dokumentas išieškoti iš jo asmeninio turto
negali būti išduotas (žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje AB bankas „H-abankas“ v. antstolis A. B-ė,
bylos Nr. 3K-7-114/2008; 2009 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą
byloje pagal S. L. G. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti
asmenys: antstolis G. M-us ir kiti; bylos Nr. 3K-3-248/2009).
Priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo
prievolės gali būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3. 109 straipsnis),
asmeninio sutuoktinių turto, o jo nepakankant iš bendro turto sutuoktinio
dalies (CK 3. 112 straipsnis), iš asmeninio sutuoktinių turto, kada abu
sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai, o bendro sutuoktinių turto nepakanka
kreditoriaus reikalavimams visiškai patenkinti (CK 3. 113 straipsnis).
Taigi prievolės atsiradimo pagrindo klausimas yra esminis, nustatant prievolės
subjektus, jos dydį ir priverstinio vykdymo apimtį. Tik nustačius prievolės
pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės
subjektai pagal prievolę – vienas sutuoktinis ar abu sutuoktiniai. Būtent tai
atitinkamai nulemtų išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą –
į asmeninį vieno iš sutuoktinių turtą, o esant poreikiui ir į jo dalį bendrame
sutuoktinių turte, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda tik vienam iš
sutuoktinių, ar į bendrą abiejų sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal
prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams.
Remiantis CK 3. 92 straipsnio 3 dalimi
galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius kito sutuoktinio
sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo.
Kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė
bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. Taigi asmuo, sudarantis sandorius su
vienu iš sutuoktinių, gali netikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio
sudarymu, o tiesiog pripažinti, kad yra toks susitarimas (CK
3. 92 straipsnio 3 dalis) (bendroji santuokinio turto prezumpcija).
Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kitos prezumpcijos, gali būti įstatymų nustatyta
tvarka paneigta. Tokio paneigimo galimybė numatyta CK 3. 96 straipsnyje,
kuris suteikia teisę sutuoktiniui, nedavusiam sutikimo sandoriui sudaryti,
ginčyti kito sutuoktinio sudarytus sandorius. Siekiant išsiaiškinti klausimą,
ar sandoris sudarytas gavus kito sutuoktinio sutikimą, taip pat ar kitas
sutuoktinis sandorio neginčija bylose, kuriose ieškinys pareikštas tik vienam
sutuoktiniui, privalu įtraukti į bylą dalyvaujančiu byloje asmeniu ir kitą
sutuoktinį. Teisės suteikimas sutuoktiniui ginčyti be jo sutikimo sudarytą
sandorį patvirtina įstatymų leidėjo ketinimą apsaugoti bendrąją sutuoktinių
nuosavybę ir rūpestingo sutuoktinio interesus nuo nesąžiningo ir nerūpestingo
sutuoktinio neapgalvotų veiksmų. Tam, kad šis įstatymų leidėjo ketinimas būtų
įgyvendintas, būtina sudaryti atitinkamas procesines galimybes sąžiningam
sutuoktiniui apginti tiek savo asmeninius, tiek bendrosios jungtinės nuosavybės
interesus bylose, kuriose ieškiniai pareiškiami tik vienam sutuoktiniui. Tokios
procesinės nurodytos materialinės normos įgyvendinimo galimybės gali būti
sudarytos tik tuo atveju, jeigu abu sutuoktiniai byloje dalyvauja kaip
bendrininkai (CPK 43, 44 straipsniai). Šie klausimai negali būti
sprendžiami per sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimą, nes tai reiškia, jog
teismas nagrinėja klausimus, kurie nebuvo svarstyti nagrinėjant bylą iš esmės ir
dėl kurių nebuvo nuspręsta teismo sprendimu.
Pagal CK 3. 109 straipsnio 1 dalies 5 punktą
iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių,
sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito
sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių,
kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti
šeimos interesais. Pagal šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintą normą,
solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito
sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina
bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Ši aplinkybė – sandoris buvo sudarytas
bendriems šeimos poreikiams tenkinti ar ne, taip pat kaip ir bendrosios
santuokinio turto prezumpcijos atveju gali būti nustatyta tik teismo sprendimu.

Proceso dispozityvumo bei asmenų lygybės įstatymui
principai lemia tai, kad sutuoktinis – skolininkas pagal prievolę – visų pirma
turi remtis bendrąja santuokinio turto prezumpcija, tačiau, minėta, kitam
sutuoktiniui turi būti sudaryta procesinė galimybė šią prezumpciją ginčyti. Analogiški
principai taikytini ir vertinant, ar sandoris buvo sudarytas šeimos interesais,
ar ne, t. y. atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas sutuoktinis ar
abu sutuoktiniai (tai atitinkamai lemtų išieškojimo nukreipimą į skirtingo
teisinio režimo turtą) gali būti nustatyti tik teismo sprendimu. Pažymėtina,
kad įstatymas draudžia keisti sprendimą jį taisant ar aiškinant (CPK 276, 278 straipsniai).
Šis draudimas privalo galioti ir tais atvejais, kai teismas aiškina sprendimo
vykdymo tvarką (CPK 589 straipsnis), t. y. sprendimo ar sprendimo
vykdymo tvarkos išaiškinimas negali keisti sprendimo esmės: jeigu teismas
priėmė sprendimą tik dėl vieno atsakovo, tai išaiškinti sprendimą ar sprendimo
vykdymo tvarką taip, kad jis sukelia pareigų ir kitam asmeniui, negalima. Priešingu
atveju tai reiškia nusprendimą dėl neįtraukto byloje (kurioje ir buvo priimtas
sprendimas, dėl kurio vykdymo tvarkos išaiškinimo yra kreiptasi) asmens teisių
ir pareigų vykdymo procese.
Remdamasi šiais argumentais, nesutinku su Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos
2009 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009
dėl galimybės per sprendimo vykdymo išaiškinimo institutą nustatyti pareigas
kitam sutuoktiniui, nebuvusiam bylos dėl skolos priteisimo byloje dalyvaujančiu
asmeniu.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt