TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
BPK NORMŲ, NUSTATANČIŲ NAGRINĖJIMO TEISME RIBAS, TAIKYMO TEISMŲ
PRAKTIKOJE APŽVALGA
BAUDŽIAMOJO
PROCESO KODEKSO NORMŲ, NUSTATANČIŲ BYLOS NAGRINĖJIMO TEISME RIBAS, TAIKYMO
TEISMŲ PRAKTIKOJE APŽVALGA

Įvadinės pastabos

Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255, 256
straipsniuose įtvirtintos normos apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas, įtvirtina
galimybę teisme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos
kvalifikavimą bei reglamentuoja tokio pakeitimo procedūrą. Tinkamas šių normų
aiškinimas ir taikymas yra viena esminių teisingo rungimosi principais paremto
baudžiamojo proceso sąlygų.
BPK 255, 256
straipsniuose nustatytų normų taikymas kelia nemažai problemų. Ne visada aišku,
kokiais kriterijais vadovautis, sprendžiant, ar bylos nagrinėjimo teisme metu
nustatytos kitokios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi
nuo kaltinime nurodytų, taigi, ar jas galima pakeisti teismo iniciatyva; kada,
keičiant veikos kvalifikavimą, apie tai iš anksto reikia informuoti kaltinamąjį
ir kitus nagrinėjimo teisme dalyvius; kokia prašymo pakeisti kaltinimą
išsprendimo procedūra; kokie reikalavimai taikomi keičiant nusikalstamos veikos
faktines aplinkybes ar jos kvalifikavimą apeliaciniame procese ir t. t.
Dėl to siekiant atskleisti šių normų turinį ir prisidėti prie jų tinkamo
aiškinimo, parengta Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo
teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga (toliau – ir apžvalga).
Rengiant
apžvalgą išanalizuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijų nutartys, priimtos nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. ,
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų
nuosprendžiai ir nutartys, taip pat daugiau kaip 300 apylinkių ir apygardų
teismų nuosprendžių bei nutarčių, priimtų 2004–2008 metais, kuriuose aiškinamos
ir taikomos BPK 255, 256 straipsniuose nustatytos normos[1].
Pagal poreikį analizuoti ir kiti baudžiamųjų bylų, kuriose priimti šie
nuosprendžiai ir nutartys, procesiniai dokumentai.

Bylos nagrinėjimo
teisme ribos (BPK 255 straipsnis)

BPK 255
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos
nagrinėjimo teisme ribas, – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir
tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame
posėdyje. Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas
teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra
kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie
neperduoti teismui.
Byla teisme
nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių
ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios
teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal
subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį
bylos turinį). Įstatymo draudžiama teismui išnagrinėti bylą ir priimti
nuosprendį dėl asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti kaltais dėl
nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui (kasacinė byla Nr.
2K-7-13/2007; analogiškai – kasacinės bylos Nr. 2K-383/2004, 2K-521/2008).
BPK 255
straipsnio 1 dalyje bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal
kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami.
Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas ir
teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Pagal BPK
255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl
tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir
teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi
nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi
orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą –
įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai,
neperžengiant kaltinimo ribų. Šioje baudžiamojoje byloje dėl I. L. ir
S. Š. nagrinėjimo teisme ribos nustatytos kaltinamuoju aktu <. . . > ir
Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartimi <. . . >.
Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys, kad kaltinimą reikia
išplėsti ir inkriminuojant kaltinamiesiems jų veiksmus sankryžoje iki įvykio prie
buvusios ūkio kontoros pastato, prieštarauja BPK 255 straipsnio 1 dalies
nuostatoms, nes šio įstatymo neleidžiama išnagrinėti bylą ir pripažinti juos
kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui
(kasacinė byla Nr. 2K-203/2008).
Teismų
praktikoje pasitaiko atvejų, kai teisėjo nutarties bylą perduoti nagrinėti
teisiamajame posėdyje rezoliucinėje dalyje nenurodomas ar netiksliai nurodomas
baudžiamasis įstatymas, numatantis nusikalstamą veiką, o asmuo nuteisiamas
pagal kaltinamajame akte nurodytą veikos kvalifikavimą. Tokios teisėjo
nutartyje esančios veikos kvalifikavimo neatitiktys kaltinamajam aktui,
atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti vertinamos kaip techninės klaidos, nesudarančios
teisinio pagrindo konstatuoti, kad pažeistos kaltinamojo teisė žinoti kaltinimo
pobūdį ar kitos gynybos teisės.
Iš bylos
dokumentų turinio matyti, kad D. Z. 2007 m. balandžio 16 d. įteiktas galutinis
pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 259
straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje. 2007 m. rugsėjo 13 d.
kaltinamajame akte D. Z. kaltinamas
padaręs BK 259 straipsnio l dalyje ir 260 straipsnio l dalyje numatytas nusikalstamas veikas, jos šiame akte
aprašytos nurodant pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas 2007 m. spalio 8 d. nutartimi,
vadovaudamasis BPK 232 ir 233
straipsniais, perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad D. Z. kaltinamas pagal BK 259 straipsnio l
dalį ir 260 straipsnio l dalį, aprašomojoje dalyje nusikalstamos veikos,
kurių padarymu kaltinamas D. Z. , aprašytos
detaliai ir analogiškai kaip kaltinamajame akte, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta,
kad D. Z. kaltinamas tik pagal BK 259 straipsnio l dalį. 2008 m. vasario 12 d. teisiamojo posėdžio
protokole pažymėta, kad kaltinamojo akto nuorašas D. Z. įteiktas. Šiame protokole nurodyta, kad teisiamojo posėdžio
pradžioje, dalyvaujant D. Z. ir jo gynėjui, posėdžio pirmininkas pranešė, jog bus nagrinėjama baudžiamoji byla,
kurioje D. Z. kaltinamas pagal BK 259
straipsnio l dalį ir 260 straipsnio l dalį. Prokuroras teisminio įrodymų tyrimo pradžioje perskaitė kaltinamąjį aktą. Teisiamojo
posėdžio pirmininkas paklausė
kaltinamųjų, ar jie suprato, kuo kaltinami, ar kaltais prisipažįsta, ar sutinka
duoti parodymus ir atsakyti į klausimus. Kaltinamasis D. Z. pareiškė suprantantis, kuo yra
kaltinamas, visiškai prisipažino kaltu bei sutiko duoti parodymus ir atsakyti į klausimus, o po to davė parodymus
apie kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes.
2008 m. vasario 27 d. teisiamojo posėdžio,
kuriame dalyvavo ir D. Z. bei jo gynėja, protokole nurodyta, kad
prokuroras pateikė teismui rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą D. Z.
ir paskelbė prašymo turinį. Teisiamajame posėdyje pateiktame 2008 m.
vasario 26 d. prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą D. Z. nurodyta, kad jo nusikalstama veika ikiteisminio
tyrimo metu aiškiai neteisingai
kvalifikuota kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos pagal BK 259
straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, todėl turi būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Posėdžio pirmininkas pranešė kaltinamajam D. Z. ir jo gynėjai apie teisę prašyti
pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. Kaltinamasis D. Z. ir jo gynėja neprieštaravo
prašymo pridėjimui prie bylos bei paprašė
pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo, kurią teismas padarė iki
kovo 12 dienos. 2008 m. kovo 12 d. teisiamojo posėdžio protokole
nurodyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškino kaltinamajam
D. Z. pasikeitusio kaltinimo esmę, paklausė, ar šis suprato, kuo yra kaltinamas, ir ar prisipažįsta kaltu. Kaltinamasis
D. Z. pareiškė suprantantis, kuo yra kaltinamas, kaltu neprisipažino.
Teisiamojo posėdžio pirmininkas pasiūlė D. Z. duoti parodymus, pasikeitus
kaltinimui. D. Z. pakartojo, kad kaltu neprisipažįstąs ir kad viską jau
yra pasakęs. Baigiamojoje kalboje D. Z. gynėja aiškiai pasakė, kad jos ginamasis
D. Z. buvo kaltinamas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1
dalį, tačiau prokuroro prašymu šis kaltinimas pakeistas į kaltinimą pagal BK
260 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kaip matyti iš
protokolo, D. Z. baigiamojoje kalboje prašė atmesti prokuroro pakeistą
kaltinimą.
Dėl visų
nurodytų priežasčių akivaizdus 2007 m.
spalio 8 d. nutarties įžanginėje ir aprašomojoje dalyse nurodytų BK straipsnių
nesutapimas su rezoliucinėje dalyje nurodytu vienu iš BK straipsnių, pagal kurį
kaltinamo D. Z. baudžiamoji byla perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje,
vertintinas tik kaip techninė klaida, neteikianti teisinio pagrindo pripažinti,
kad pažeistos D. Z. procesinės teisės į gynybą, apimančios ir teisę
žinoti, kuo yra kaltinamas, taigi negali būti vertinama kaip esminis
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (kasacinė byla Nr. 2K-50/2009).
R-alavimas
bylą nagrinėti tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti
teisiamajame posėdyje, reiškia tai, kad baudžiamasis procesas teisme vyksta tik
dėl šių asmenų ir teismas gali spręsti tik dėl jų kaltės ir dalyvavimo darant
nusikalstamas veikas. Dėl kitų asmenų nuosprendis negali būti priimamas. Taip
pat nuosprendyje negali būti formuluočių, kuriomis konstatuojama kitų asmenų,
išskyrus jau nuteistų ar atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltė padarius
nusikalstamas veikas.
Teisėjų
kolegija atkreipia teismo dėmesį į tai, kad naikinamame apkaltinamajame teismo
nuosprendyje (nustatomojoje ir aprašomojoje dalyse) padaryta išvada ir dėl
asmens R. K. , dėl kurio baudžiamoji byla ikiteisminio tyrimo metu buvo
išskirta ir kuriam nebuvo surašytas kaltinamasis aktas, dalyvavimo kartu su
I. P. ir M. B. sumušant nukentėjusiuosius E. G. ir A. J. ,
taip iš esmės pažeidžiant ir BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad byla
teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl
kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (kasacinė byla Nr.
2K-688/2007).
Tačiau
sprendžiant kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą, šis reikalavimas nedraudžia
teismui analizuoti kitų asmenų elgesio atitikties teisės aktų reikalavimams.
Nukentėjusieji
kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismai nuosprendžių motyvuose
nurodydami, jog Kelių eismo taisykles pažeidė ir žuvusysis G. U. ,
netinkamai taikė BK 2 straipsnį ir 59 straipsnio 1 dalį.
BK 2
straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Šios
nuostatos taikomos asmeniui, kuris padaro baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.
Tokią veiką padariusio asmens kaltumas nustatomas baudžiamojo proceso įstatymo
nustatyta tvarka. Kadangi G. U. žuvo autoavarijos metu, tai jis nebuvo ir
negalėjo būti kaltinamas kokios nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos
padarymu, nes mirusiajam baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnio 1
dalies 7 punktas). Bylos proceso metu BPK nustatyta tvarka nebuvo sprendžiamas
žuvusiojo G. U. kaltumo padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką
klausimas ir skundžiamais teismų sprendimais jis nėra pripažintas kaltu padaręs
tokią veiką. Vadinasi, nė viena BK 2 straipsnyje numatyta baudžiamosios
atsakomybės nuostata nepažeista.
Taip pat
nėra pagrindo išvadai, kad teismai netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalį,
nes nepadarė išvados, jog nuteistojo D. N. atsakomybę lengvina šios dalies
6 punkte numatyta aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar
rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
Nepagrįstai
nukentėjusiųjų kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad, spręsdamas kito asmens
kaltumo nusikalstamos veikos padarymu klausimą, teismas negali analizuoti
nukentėjusio asmens elgesio, taip pat šio elgesio atitikties teisės aktų
reikalavimams. Tokia analizė svarbi sprendžiant daugelį bylos klausimų,
pavyzdžiui, kaltininko kaltumo, jo atsakomybės, bausmės dydžio ir kitus
klausimus. Būtinybė analizuoti nukentėjusio asmens elgesio atitiktį teisės
aktuose nustatytiems reikalavimams kyla ne tik autoavarijų, bet ir, pavyzdžiui,
darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų, būtinosios
ginties ribų peržengimo ir panašiose bylose. Ši analizė visiškai nereiškia, kad
tokiu atveju sprendžiamas nukentėjusiojo kaltumo klausimas ir kad nustačius,
jog nukentėjusysis pažeidė teisės aktų reikalavimus, jis už tai baudžiamas.
Apskųstuose
teismų nuosprendžiuose konstatuota, kad žuvusiojo G. U. veiksmai
prieštaravo Kelių eismo taisyklių 5. 10 punkte nustatytiems reikalavimams. Į šią
aplinkybę teismai atsižvelgė skirdami bausmę D. N. Šioje nutartyje minėta,
kad žuvusiojo G. U. kaltumo klausimas apskųstais teismų sprendimais nebuvo
spręstas ir šiais sprendimais nenustatyta, kad dėl savo žūties kaltas pats G. U. ,
priešingai, šiais sprendimais nustatyta, jog dėl G. U. žūties kaltas D. N.
(kasacinė byla Nr. 2K-2/2005).
BPK
255 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė teisme pakeisti kaltinime nurodytos
veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, tačiau nei šiame, nei kituose
BPK straipsniuose nenumatyta galimybės bylos nagrinėjimo teisme metu
kaltinamajam inkriminuoti naujas nusikalstamas veikas. Apibendrinta teismų
praktika rodo, kad naujomis laikomos nusikalstamos veikos, kurių faktinės
aplinkybės ar dalis jų kaltinime nenurodytos ir kurios su kaltinime nurodytomis
veikomis sudaro realią nusikalstamų veikų sutaptį.
V. Č. , Dž.
J. ir V. L. buvo atiduoti teismui ir kaltinami pagal BK 178 straipsnio 2
dalį tuo, kad 2003 m. gruodžio 9 d. , nuo 10. 30 iki 12. 30 val. , V- pagrobė
D. A. priklausantį 10 000 Lt vertės automobilį
„Audi 100“(valst. Nr. (duomenys
neskelbtini) su jame buvusiais daiktais: 3 Lt vertės kasete, 10 Lt
vertės ikona, 100 Lt vertės adatiniu spausdintuvu, taip padarė D. A.
10 121 Lt turtinę žalą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagal
pareikštą kaltinimą kaltinamuosius V. Č. , Dž. J. ir V. L.
išteisino, nenustatęs, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Bylos
nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras pateikė prašymą
nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį,
perkvalifikuoti į BK 189 straipsnio 1 dalį ir suformulavo naują kaltinimą,
pagal kurį V. Č. , Dž. J. ir V. L. buvo kaltinami tuo, kad įgijo ir
naudojosi žinomai nusikalstamu būdu gautu turtu: veikdami grupe iš anksto
susitarusių asmenų, tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku iš nenustatytų asmenų
įgijo ir 2004 m. kovo 1 d. , laikotarpiu nuo 13 iki 14 val. , užsakytu taksi
automobiliu „Volvo 740“(valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu E. M. , tempdami prikabintu
trosu, transportavo D. A. priklausantį automobilį „Audi 100 Avant“
(valst. Nr. (duomenys
neskelbtini), kuris iš jo 2003 m. gruodžio 9 d. buvo pagrobtas
nenustatytų asmenų. Transportavimo metu automobiliui „Audi 100 Avant“ įklimpus
sniege, bandė rankomis jį išstumti, tačiau buvo pastebėti Vilniaus miesto VPK
KP NTT ORP pareigūnų J. R. bei T. A. , o šiems bandant juos sulaikyti,
pabėgo iš įvykio vietos.
Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalies
reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, gavęs prokuroro prašymą pakeisti
kaltinimą, apie tai pranešė proceso dalyviams, bet, atsižvelgęs į proceso
dalyvių nuomonę dėl kaltinimo pakeitimo, prokuroro prašymą atmetė. Apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas prokuroro prašymą dėl kaltinimo pakeitimo,
nurodė, kad prokuroras prašyme pakeisti kaltinamajame akte nurodytas
nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir nusikalstamą
veiką kvalifikuoti pagal lengvesnį nusikaltimą numatantį įstatymą suformulavo
ne šias iš esmės skirtingas faktines aplinkybes, o visiškai naują kaltinimą dėl
kitos nusikalstamos veikos padarymo. Kartu buvo priimta nutartis pranešti
prokurorui, kad kaltinamieji gali būti padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK
189 straipsnio 1 dalyje.
V.
Č. , Dž. J. ir V. L. buvo kaltinami tuo, kad 2003 m. gruodžio 9 d. , nuo 10. 30 iki 12. 30 val. ,
V- pagrobė D. A. priklausantį 10 000 Lt vertės automobilį „Audi
100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame buvusiais daiktais: 3
Lt vertės kasete, 10 Lt vertės ikona, 100 Lt vertės adatiniu spausdintuvu, taip
padarė D. A. 10 121 Lt turtinę žalą. Prokuroro prašyme pakeisti
kaltinimą nurodomas visai kitas nusikaltimo padarymo laikas (2004 m. kovo 1
d. ), kita vieta (duomenys neskelbtini), kaltinamiesiems inkriminuojami iš esmės
kiti veiksmai (įgijo ir naudojosi realizacijos tikslu žinomai nusikalstamu būdu
gautu turtu), jau neinkriminuojami padariniai. Nurodytas kitas Baudžiamojo
kodekso straipsnis. Esant šioms aplinkybėms kolegija laiko, kad apygardos teismas,
nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasis BPK 257 straipsniu, 2006 m.
vasario 28 d. pagrįstai priėmė motyvuotą nutartį pranešti prokurorui, kad
išteisintieji V. Č. , Dž. J. ir V. L. gali būti padarę BK 189 straipsnio 1
dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, ir
apie tai pranešė prokurorui. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos
teismas BPK 255 ir 256 straipsnių nepažeidė, todėl tenkinti kasatoriaus skundą
jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (kasacinė byla Nr. 2K-567/2006).

Kaltinime
nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme

Konstituciniai
teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą
išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą
spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16
d. , 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas,
nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos
faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų
nustatytos tikrosios. Tačiau, nagrinėjimo teisme metu nustatęs kitas nei
kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes, teismas turi ribotas galimybes
jas pakeisti. Sistemiškai aiškinant BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas,
teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali tik patikslinti kaltinime
nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau neesmingai. Iš esmės
skirtingomis kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos
tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3
dalyse nustatytų reikalavimų.
Baudžiamojo
proceso įstatymo draudžiama teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte
išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Savo iniciatyva teismas
gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba
pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės
skirtingomis (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005).
Nusikalstamos
veikos esminės faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje pažymima, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas,
paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti
kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių
pasirengti gynybai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt. ).
BPK 255
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų
kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti
teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo
teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės
skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę
teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios baudžiamojo įstatymo
nuostatos skirtos vienai esminių kaltinamojo teisių – teisei į gynybą –
užtikrinti. I- jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie
kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes
kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų
pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai (kasacinė byla
2K-7-198/2008).
Teismų
praktika rodo, kad klausimą, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos nusikalstamos
veikos faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime
nurodytų, taigi, ar teismas jas gali pakeisti savo iniciatyva, teismai
sprendžia atsižvelgdami į BPK 255, 256 straipsniuose nustatytų normų paskirtį –
nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iš esmės skirtingomis
nuo kaltinime nurodytų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie
tokią galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Tai, ar,
keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybą būtų
suvaržyta, teismai sprendžia atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes ir
įvertindami, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos
veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.
Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja asmeniui vieną iš svarbiausių
jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į
teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas
įgyvendinimas neįmanomas be kitų Baudžiamojo proceso kodekso normų garantuotų
teisių: teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis);
teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).
Asmens
teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame
akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas
(veikos kvalifikavimas). Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo
kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas, ir atitinkama apimtimi gali
rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas tiksliai ir
išsamiai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam
vertinimui, taip pat ir tais atvejais, kai kaltinimo faktinis pagrindas bei
jame išdėstytų aplinkybių apimtis turi įtakos veikos kvalifikavimui pagal kitą,
sunkesnį, baudžiamąjį įstatymą. Į šiuos reikalavimus ne kartą yra atkreipęs
dėmesį ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, pabrėždamas, kad proceso teisingumas
turi būti vertinamas atsižvelgiant į proceso visumą. Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto
nuostatos rodo, kad reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam
apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra
itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento yra oficialiai raštu
pranešta apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą <. . . >.
Esminis
kasacinio skundo argumentas šioje byloje yra tai, kad veikos kvalifikavimui
reikšmingas yra tik veikos pabaigos momentas, todėl veikos laikotarpio trukmės
prailginimas retrospektyviniu aspektu, kasatoriaus manymu, nelaikytinas esminiu
faktinių aplinkybių pakeitimu, o yra tik kaltinimo patikslinimas. Su tokia
argumentacija teisėjų kolegija negali sutikti. BPK 219 straipsnio 4 punkte
pažymėta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodyti pagrindiniai duomenys,
kuriais grindžiamas kaltinimas; BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta,
kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta
pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo
vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.
Šioje
byloje nagrinėjamas klausimas dėl nusikalstamos veikos trukmės yra glaudžiai
susijęs su kaltinamojo teise žinoti, kuo jis kaltinamas, ir su jo teise turėti
procesines galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo. Pirmosios instancijos
teismas pakeitė ikiteisminio bylos tyrimo metu inkriminuotos nusikalstamos
veikos trukmę, nurodydamas, kad J. K. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą
turtą ne laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 24 d. iki 2003 m. gruodžio 8 d. ,
kaip nurodyta kaltinamajame akte, o nuo 2002 m. liepos 12 d. iki 2003 m.
gruodžio 8 d. Kolegijos nuomone, taip buvo išplėstos bylos nagrinėjimo teisme
ribos (BPK 255 straipsnis), nes nusikalstamos veikos laikotarpio išplėtimas
nėra formali aplinkybė, todėl kad ši dimensija reiškia ne tik atskaitos tašką
laiko atžvilgiu ar tam tikrą laiko atkarpą, bet ir apima teisiškai reikšmingą
Lietuvos santarvės fondo veiklos laikotarpį bei atitinkamus J. K. veiksmus
per šį laikotarpį, kurie nebuvo išdėstyti kaltinamajame akte. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 6890 Lt suma, dėl kurios
pasisavinimo pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs J. K. kaltu,
neįeina į J. K. ikiteisminio bylos tyrimo metu pateikto kaltinimo
laikotarpį, nes sąmatos apie panaudotas fondo lėšas buvo sudarytos arba iki
2003 m. lapkričio 24 d. , arba po 2003 m. gruodžio 8 d. , kiti byloje
esantys duomenys taip pat nepatvirtina kaltinimo dėl turto pasisavinimo per
jame nurodytą laikotarpį – nuo 2003 m. lapkričio 24 d. iki 2003 m. gruodžio
8 d. T-ėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad
pirmosios instancijos teismas, pakeitęs kaltinime išdėstytas aplinkybes iš
esmės skirtingomis, jas išplėtė ir nepagrįstai nuteisė J. K. , nesant BPK
256 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių prašymo, ir taip pažeidė šio
straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisingai
pažymėjo, kad taip buvo pažeistos J. K. teisės į gynybą, nes jam nebuvo
pranešta apie naują kaltinimą ir bylos aplinkybių pasikeitimą, kartu
pažeidžiant ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintus reikalavimus (kasacinė
byla Nr. 2K-233/2008).
Teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma,
kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos
kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną
kaltininko veiką pripažinti nusikalstama. Taigi tokios faktinės aplinkybės
paprastai pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų.
L. M. ir E. M. buvo kaltinami tuo, kad padarė BK 284 straipsnio 1
dalyje numatytą veiką: 2005 m. kovo 8 d. , apie 19. 30 val. , Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo esančiame kieme,
bendrininkaudami su L. P. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, vandališkais
veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. iš chuliganiškų paskatų tyčia nulaužė V. M. 200 Lt vertės automobilio „Renault 19“ šoninį veidrodėlį, padarydami jam 200 Lt turtinę
žalą; tos pačios dienos vakare prie to paties namo esančiame kieme dėl
chuliganiškų paskatų tyčia sudaužė S. R. G. 120 Lt
vertės automobilio GAZ 24-5 durelių stiklą, padarydami S. R. G.
120 Lt turtinę žalą; be to, apie 20. 30 val. to paties namo laiptinėje
dėl chuliganiškų paskatų tyčia išdaužė daugiabučių namų savininkų bendrijai priklausančių 110 Lt vertės trijų
langų stiklus, padarydami daugiabučių namų savininkų bendrijai 110 Lt turtinę
žalą.
L. M. ir E. M. nuteisti pagal BK 284 straipsnio 2 dalį už tai, kad
toje pačioje vietoje (namo laiptinėje), tuo pačiu laiku (apie 20. 30 val. ), su
tais pačiais asmenimis (L. P. ir dar keturiais
ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais
asmenimis), nenustatytiems asmenims daužant daugiabučių namų savininkų
bendrijai priklausančius langų stiklus, plūdosi necenzūriniais žodžiais, šaukė, o V. P. mėginant
juos sudrausminti, išplūdo šį necenzūriniais žodžiais; taip L. M.
ir E. M. necenzūriniais žodžiais trikdė
visuomenės tvarką.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje perkvalifikavus
L. M. ir E. M. veikas iš BK 284 straipsnio 1
dalies į BK 284 straipsnio 2 dalį kaltinamajame akte išdėstytos faktinės
aplinkybės buvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo kaltinamajame akte
išdėstytųjų. Išanalizavus, kiek pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos
aplinkybės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų viešosios tvarkos pažeidimo
aplinkybių, matyti, kad tam tikri skirtumai yra esminiai.
Veikos, kurios padarymu buvo kaltinami L. M.
ir E. M. , ir veikos, už kurią jie nuteisti,
objektyvieji požymiai – vieta, laikas, subjektai – ir subjektyvusis požymis –
tiesioginė tyčia – nesiskiria, bet skiriasi kaltinamajame akte išdėstytos ir
nuosprendyje pripažintos įrodyta veikos padarymo būdai. Kaltinamajame
akte išdėstytos nusikalstamos veikos padarymo būdas (vandališki veiksmai) buvo
pakeistas kitu, nauju nusikalstamos veikos būdu – necenzūrinių žodžių
vartojimu, taip pažeidžiant BPK 255, 256 straipsnių reikalavimus ir nepagrįstai
suvaržant kaltinamųjų L. M. ir E. M. įstatymo jiems garantuotą teisę
žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Teisės į gynybą suvaržymai buvo esminiai,
nes pagrindinė kaltinamųjų ginčijama aplinkybė buvo būtent veikos padarymo
būdas; kaltinamieji L. M. ir E. M. ginčijo
vandališkų veiksmų atlikimą ir neturėjo galimybės pateikti gynybos argumentų,
susijusių su visiškai kitu veikos padarymo būdu – necenzūrinių žodžių vartojimu
(kasacinė byla Nr. 2K-7-13/2007).
Iš esmės
skirtingomis nuo kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės
pripažįstamos ne tik tais atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal
kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą (kasacinės bylos Nr. 2K-296/2004,
2K-7-13/2007), tačiau ir tais atvejais, kai jos lemia veikos kvalifikavimą
pagal kitą BK bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį, pavyzdžiui, dėl
pasikeitusių aplinkybių veika kvalifikuojama kaip padaryta padėjėjo, o ne
vykdytojo (kasacinė byla Nr. 2K-216/06), kurstytojo, o ne organizatoriaus
(kasacinė byla Nr. 2K-16/2007).
G. S. buvo
kaltinamas tuo, kad kartu su kitais kaltinamaisiais pagrobė du automobilius.
Apylinkės teismo nuosprendžiu jis dėl nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2
dalyje (dėl dviejų automobilių vagystės), išteisintas nenustačius, kad
kaltinamasis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, nuosprendyje
nurodė, kad, apeliantui pripažinus, jog surinkti įrodymai nepatvirtina
G. S. , kaip E. S. bei D. D. automobilių vagysčių bendravykdytojo,
kaltės, perkvalifikuoti G. S. veikos iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 24
straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį negalima, nes tokia nusikalstama veika
kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, o pakeisti faktinių kaltinimo aplinkybių
prokuroras neprašė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismo
posėdžiuose. Teismas savo iniciatyva negalėtų svarstyti kaltinime nenurodytų
aplinkybių nepažeisdamas nagrinėjimo teisme ribų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad
apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga.
Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a
punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie
kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Pelissier
ir Sassi prieš Prancūziją (1999 m. ) nurodė, kad reikia atkreipti ypatingą
dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie
nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo
momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo
faktinį ir teisinį pagrindą. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas
suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t.
y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas
kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą. Ši informacija turi būti
išsami.
Baudžiamojo
proceso įstatymo draudžiama teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte
išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Kaltinimas gali būti
keičiamas tik BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių iniciatyva
ir laikantis šioje normoje nustatytų reikalavimų. Kolegijos nuomone, šios
nuostatos turi būti taikomos ir tada, kai pagal kaltinamajame akte išdėstytas
faktines aplinkybes kaltinamojo veiksmus galima vertinti kaip nusikalstamos
veikos vykdytojo, o teisminio nagrinėjimo metu išaiškėja, kad jis atliko
padėjėjo vaidmenį, nes tokiu atveju iš esmės keičiasi faktinės aplinkybės (kasacinė
byla Nr. 2K-216/06).
Keičiant
nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, veika gali būti kvalifikuojama pagal
tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (jo dalį, punktą), tačiau
inkriminuojamas kitas tame straipsnyje (jo dalyje, punkte) nustatyto
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvusis požymis arba,
esant blanketinei dispozicijai, kitas to paties ar kito pažeisto teisės akto
straipsnis (jo dalis, punktas ir pan. ). Tais atvejais, kai būtent pakeistos
faktinės aplinkybės lemia tokį veikos kvalifikavimą, jos taip pat pripažįstamos
iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų (kasacinės bylos Nr. 2K-104/2007,
2K-231/2007, 2K-573/2007, 2K-62/2008).
E. U. pagal
BK 189 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, žinodamas, jog automobilis
„M- Benz 200“ (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, jį
realizavo, t. y. iš nenustatytos slėptuvės nuvarė į vietą Kaune, esančią kelyje
(duomenys neskelbtini), ir ten paliko M. R. , kuris buvo sumokėjęs
nenustatytiems asmenims už jo grąžinimą 700 eurų išpirką, o Ž. D. pagal
BK 24 straipsnio 4 dalį, 189 straipsnio 1 dalį – už šio nusikaltimo
organizavimą.
E. U. ir
Ž. D. nebuvo kaltinami dalyvavimu padarant minėto automobilio vagystę ir turto
prievartavimu. Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį jie nebuvo kaltinami ir
nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu.
Pagal BK
189 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą,
žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Įstatymo dispozicijoje
objektyvieji požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai
atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Pirmosios
instancijos teismas, padaręs išvadą, kad automobilio sugrąžinimas jo tikrajam
savininkui negali būti kvalifikuojamas kaip nusikalstamu būdu gauto turto
realizavimas, E. U. nuteisė už tai, kad jis, žinodamas, jog automobilis
„M- Benz 200“ (duomenys neskelbtini) gautas nusikalstamu būdu, naudojosi
šiuo automobiliu jį ardydamas bei iš nenustatytos slėptuvės nuvarydamas į vietą
Kaune, esančią kelyje (duomenys neskelbtini), ir ten paliko M. R. ,
sumokėjusiam nenustatytiems asmenims už jį išpirką, o Ž. D. – už
naudojimosi šiuo automobiliu organizavimą.
Baudžiamojo
proceso įstatymo draudžiama teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame
akte, taip pat BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka pakeistame kaltinime
išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pirmosios instancijos
teismas nuosprendyje faktines aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis – E. U.
ir Ž. D. nebuvo kaltinami tuo, kad ardė automobilį ir taip juo naudojosi –
todėl nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. U. ir Ž. D.
gynybos teisės buvo suvaržytos, nėra pagrindo (BPK 22 straipsnio 3
dalis, 44 straipsnio 7 dalis) (kasacinė byla Nr. 2K-104/2007).
V. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. birželio 7
d. , apie 12. 29 val. , vairuodamas G. P. priklausantį automobilį „Ford
Escort“, važiuodamas V- (duomenys neskelbtini) gatvės pirmąja eismo
juosta (duomenys neskelbtini) gatvės link, ties įvažiavimu į (duomenys
neskelbtini) namo kiemą, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET)
50, 53, 172, 173 punktuose nustatytus reikalavimus, nesilaikė visų būtinų
atsargumo priemonių, buvo neatidus, nepasirinko saugaus greičio ir nesustabdė
transporto priemonės, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė
į apšvietimo stulpą, dėl to keleiviui G. P. buvo nesunkiai sutrikdyta
sveikata. <. . . > Byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu V. J.
negalėjo valdyti savo veiksmų dėl epilepsijos priepuolio sukelto sąmonės
sutrikimo. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino kaip
apibūdinančią vieną iš nusikalstamos veikos sudėties požymių – kaltę,
konstatavo, kad šio požymio V. J. veikoje nėra, kartu
nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. <. . . > Ši teismo išvada teisinga
tik iš dalies. V. J. žinojo, kad serga epilepsija, kad jį ištinka
epilepsijos priepuoliai, tačiau, nepaisydamas to, vairavo automobilį. Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu
Nr. 301 patvirtintos Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarkos 3 lentelės
36. 11 punkte nurodyta, kad epilepsija su įvairaus pobūdžio paroksizmais
nepriklausomai nuo lydinčių psichikos, elgesio, intelekto pakitimų laikoma
absoliučia kontraindikacija visų kategorijų transporto priemonėms vairuoti.
Kelių eismo taisyklių 68 punkte numatyta, kad draudžiama vairuoti transporto
priemonę susirgus, jeigu gali kilti pavojus saugiam eismui. V. J.
nebuvo kaltinamas tuo, kad pažeidė KET 68 punkte nustatytus reikalavimus.
Ta aplinkybė, kad V. J. vairavo automobilį sirgdamas
epilepsija, paaiškėjo tik teisiamajame posėdyje. Tai yra nauja faktinė
aplinkybė, iš esmės besiskirianti nuo nurodytų kaltinamajame akte, tačiau nei
prokuroras, nei nukentėjusysis nesiėmė BPK 256 straipsnyje (2003 m. balandžio
10 d. redakcija) numatytų veiksmų kaltinimui pakeisti. Teismas savo iniciatyva
neturėjo galimybės pakeisti kaltinamajame akte išdėstytų nusikalstamos veikos
faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis, todėl V. J. elgesys,
kai jis, sirgdamas epilepsija ir tai žinodamas, vairavo automobilį, liko teisiškai
neįvertintas. Apie galimą KET 68 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą
prokuroras užsiminė tik apeliaciniame skunde, tačiau atitinkamai keisti
kaltinimo neprašė, todėl šiuo metu nėra jokios procesinės galimybės įvertinti V. J. 2004 m. birželio 7 d. elgesio atitikties KET 68
punkte numatytiems reikalavimams aspektu (kasacinė byla Nr. 2K-62/2008).
Teismų
praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad kaltinamojo teisė į gynybą paprastai
suvaržoma ir tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės
aplinkybės lemia griežtesnės bausmės skyrimą, atitinkamai tokios faktinės aplinkybės
taip pat pripažįstamos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų.
Lietuvos
apeliacinis teismas visiems nuteistiesiems nustatė jų atsakomybę sunkinančią
aplinkybę, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių (BK 60 straipsnio
1 dalies 11 punktas). Tokią išvadą apeliacinis teismas padarė tenkindamas
prokuroro apeliacinio skundo reikalavimą ir iš naujo įvertinęs teismo
psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenis, kad
nukentėjusiajai tuoj po išžaginimo buvo atsiradęs psichinės sveikatos
sutrikimas, t. y. potrauminis stresas, yra priežastiniu ryšiu susijęs su
padarytu nusikaltimu. Tačiau ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir ją
sudarantys faktai (psichinės sveikatos būklės pokyčiai, potrauminis stresas)
visiems nuteistiesiems pareikštuose įtarimuose bei kaltinamajame akte nebuvo
nurodyti, ir kaltinimas teismuose jiems nebuvo pakeistas. Šioje nutartyje
minėtos Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 12
punkte nurodyta, kad jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme
ir nėra prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti
kaltinimą, ji nepripažįstama kaip sunkinanti aplinkybė. Dėl to apeliacinio
teismo nuosprendžio dalis dėl šios sunkinančios aplinkybės pripažinimo yra
naikintina (kasacinė byla Nr. 2K-405/2008).
Tais atvejais,
kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos
kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ar kitą teisinį požymį, būtiną
kaltininko veiką pripažinti nusikalstama, sprendžiant, ar kaltinamojo teisė į
gynybą bus suvaržyta, lemiamos reikšmės neturi tai, kad kaltinamasis apie
keistinas faktines aplinkybes žinojo ar net pats jas nurodė. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija
2008 gegužės 20 d. nutartyje nurodė, kad <. . . > keičiant
veikos kvalifikavimą iš esmės buvo pakeistos ir faktinės bylos aplinkybės –
prokuroro surašytame kaltinamajame akte bei prokuroro paduotame apeliaciniame
skunde buvo teigiama, kad O. L. sukurstė
J. M. suklastoti nedalyvavusio šiame teismo posėdyje V. M. parašą, o
apeliacinės instancijos teismas O. L. pripažino kalta už kartu su
J. M. į teismą atvykusio asmens tapatybės nepatikrinimą. Tai reiškia, kad
O. L. viso proceso metu buvo kaltinama nusikalstamus veiksmus atlikusi jai
esant kabinete vien tik su J. M. , bet apeliacinės instancijos teismo
O. L. buvo nuteista už veiką, atliktą kabinete esant trečiajam asmeniui,
kurio tapatybė nenustatyta. <. . . > Apeliacinės instancijos teismas priėmė
sprendimą, kuris proceso šalims tapo staigmena. Nei kaltinimas, nei gynyba
proceso metu neturėjo jokios galimybės dėstyti argumentų nei dėl galimybės
veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį, nei dėl galimybės nusikalstama
pripažinti O. L. veiką, laikant, kad ji buvo padaryta skirtingomis nuo
kaltinamajame akte nurodytų faktinėmis aplinkybėmis. N-s O. L. duodama
parodymus teigė, kad jos kabinete J. M. buvo ne viena, kaip, remiantis
J. M. parodymais, buvo nurodoma kaltinamajame akte, bet kartu su vyriškos
lyties asmeniu, kasatorė teisiamajame posėdyje neprivalėjo ir neturėjo
galimybės dėstyti teisinių argumentų, kad jos parodymų patikimais pripažinimo atveju
jos veika negali būti kvalifikuojama nei pagal kaltinamajame akte nurodytą, nei
pagal jokį kitą BK straipsnį, dalį ar punktą <. . . >
(kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008).
Kaltinime
nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme gali būti nesusijęs su kitokiu
veikos kvalifikavimu ar griežtesnės bausmės skyrimu, tačiau vis dėlto gali turėti
įtakos kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimui. Tai gali būti tiek
nusikalstamų veiksmų (neveikimo) apimties plėtimas, tiek laiko, vietos, būdo ar
kitų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas.
Apeliacinis
teismas savo iniciatyva neturėjo jokios procesinės galimybės pakeisti
kaltinamajame akte nurodyto nusikaltimo padarymo laiko, jį išplėsti iki
neapibrėžto keturių dienų termino ir konstatuoti, kad R. V. nusikaltimą
padarė liepos mėnesio pradžioje, 8–11 dienomis. Tokiu atveju iš pagrindų
keistųsi esminė faktinė aplinkybė ir kartu svarbus veikos objektyvusis požymis
– plėšimo padarymo laikas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad faktinės
aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuo atveju,
kai iš esmės pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir
pan. , jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo
teisiamojo teisę į gynybą <. . . >. Teismui pačiam nuosprendyje suformulavus
naują kaltinimą, R. V. nebūtų suteikta galimybė gintis nuo tokio iš esmės
pakeisto kaltinimo, ginčyti naujai nustatytą plėšimo padarymo laiką apeliacine
tvarka, todėl tokiu atveju kaltinimo pakeitimas turėtų esminės įtakos
nuteistojo teisės į gynybą įgyvendinimui. BPK 255 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta
nuostata, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos,
kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte
išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo
pranešta. Kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę
žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisę
pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) (kasacinė byla Nr.
2K-34/2009).
Sprendžiant,
ar tokiais atvejais pakeistos faktinės aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į
gynybą, teismai atsižvelgia į keistinų faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas
bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui.
D. B. ,
M. P. ir A. T. buvo kaltinami tuo, kad J. D. motociklą pagrobė
išlaužę durų užraktus ir įsibrovę į autoserviso patalpas. Pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu jie nuteisti už tai, kad motociklą pagrobė išlaužę
apsaugines grotas, išėmę stiklo blokelius ir įlindę į autoserviso patalpas.
Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė kitokį įsilaužimo į patalpą būdą,
nei buvo nurodyta kaltinamajame akte <. . . >.
Pirmosios
instancijos teismas, minėta, nustatė kitokį įsilaužimo į patalpą būdą, nei buvo
nurodyta kaltinamajame akte. Įsilaužimo į patalpą būdas šiuo atveju yra tik
vieno iš nusikaltimo sudėties, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, objektyviųjų
požymių – padarymo būdo – sudėtinė dalis. Ta aplinkybė, kad pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje nurodytas kitoks įsilaužimo į patalpą būdas nei
kaltinamajame akte, visiškai nereiškia, kad buvo esmingai pakeistas vienas iš
būtinųjų vagystės, padarytos įsibraunant į patalpą, požymių – nusikaltimo
padarymo būdas. D. B. , M. P. ir A. T. buvo kaltinami ir nuteisti
už vagystę, padarytą įsibraunant į patalpą. Įsibrovimas į patalpą yra vagystę
kvalifikuojantis objektyvusis požymis – nusikaltimo padarymo būdas. Įsibrovimas
yra neteisėtas patekimas į patalpą ir gali būti padaromas įvairiais būdais:
įsilaužiant, panaudojant apgaulę, panaudojant raktus, panaudojant technines
priemones ir pan. Įsilaužimas yra kliūčių, trukdančių paimti vagystės dalyką,
nugalėjimas, pažeidžiant jų vientisumą (išlaužiant duris, išmušant langą,
išdaužant sieną, lubas ir pan. ). Pakeičiant įsilaužimo į patalpą būdą, nebuvo
pakeistas nei patekimo į patalpą būdas, nei nusikaltimo padarymo būdas kaip
vagystės, padarytos įsibraunant į patalpą, objektyvusis požymis.
Be to,
įsilaužimo į patalpą būdo pakeitimas neturėjo absoliučiai jokios įtakos
nuteistųjų veikos kvalifikavimui ir bausmei. Šis pakeitimas neturėjo jokios
įtakos ir nuteistųjų teisės į gynybą įgyvendinimui, nes įsilaužimo į patalpą
būdo jie neginčijo (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005).
Tais atvejais,
kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos nei veikos
kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į
gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas
jas gali keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems
nagrinėjimo teisme dalyviams.
Kolegija
atmetė nuteistosios gynėjo argumentą, kad teismas nuosprendyje inkriminavo
pakeistą kaltinimą ir taip pažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimus. <. . . >
Teismas nuosprendyje tarp inkriminuojamų aplinkybių vietoj kaltinamajame akte
nurodytos paviljonų neperleidimo aplinkybės nurodė turgavietės neįteisinimą
statytojų vardu. Kolegija konstatuoja, kad tai nesuteikia pagrindo išvadai, jog
teismas išėjo už kaltinimo ribų ir nuteisė J. D. už nusikalstamą veiką,
kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų.
Turgavietės neįteisinimo statytojų vardu aplinkybė natūraliai siejasi su
kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių visuma ir turi tokią pat prasmę, kaip ir
turgavietės paviljonų neperleidimas. Be to, kaip ir statinių įregistravimas įmonės
„M“ vardu, ši aplinkybė tik pagrindžia kaltinimo esmę – pinigų, kuriuos
nuteistajai patikėjo nukentėjusieji, pasisavinimą (kasacinė byla Nr.
2K-7-198/2008).
Prašymą
pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis iki
įrodymų tyrimo pabaigos raštu gali pateikti prokuroras ar nukentėjusysis, taip
pat nukentėjusiojo atstovas (kasacinė byla Nr. 2K-700/2004). Teismas,
priimdamas prašymą, neprivalo nurodyti tokio sprendimo motyvų (kasacinė byla
Nr. 2K-50/2009). Atmesti prašymą teismas gali tik tuo atveju, kai jis
neatitinka BPK 256 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, nenurodomos
iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės.
Iš
pirmosios instancijos teismo priimtos protokolinės nutarties, kuria nukentėjusiosios
Ž. S. prašymas nuteistojo T. G. veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį
įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, atmestas, matyti, kad teismas ne tik
nesvarstė, ar prašymas atitinka BPK 256 straipsnio reikalavimus, bet,
nepagrįstai atmesdamas prašymą kaip pateiktą ne laiku, esmingai pažeidė
procesinius įstatymus, nes suvaržė nukentėjusiosios įstatymo garantuotas
teises. BPK 256 straipsnio 1 dalies prasme nukentėjusysis ir kiti proceso
dalyviai bet kuriuo bylos nagrinėjimo teisme metu gali pateikti prašymą
pakeisti kaltinimą. Teismas, kurio konstitucinė pareiga yra teisingumo
vykdymas, negali daryti įtakos ar varžyti minėtų proceso dalyvių teisės
pakeisti kaltinimą teisme, t. y. gautas prašymas pakeisti kaltinimą yra
privalomas teismui, nagrinėjančiam bylą. Prašymas pakeisti kaltinimą teisme
gali būti atmestas tik tada, jei jis neatitinka BPK 256 straipsnio reikalavimų
(nepareikštas raštu, nesuformuluotos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės ir
pan. ) (kasacinė byla Nr. 2K-169/2005).
Prašymas pakeisti
nusikalstamos veikos faktines aplinkybes neturėtų būti atmetamas vien tuo
pagrindu, kad pavadintas ne taip, kaip nurodyta BPK 256 straipsnyje,
pavyzdžiui, „kaltinimo patikslinimas“, „papildymas“ ir pan.
N-s
prokuroras šioje byloje pateiktą prašymą įvardijo BPK normų nenurodytu prašymu
„patikslinti kaltinimą“, tačiau iš šio dokumento turinio matyti, kad buvo
keičiamas bendrininkams inkriminuojamo plėšimo padarymo būdas, tikslinamas jų
vaidmuo, todėl prokuroras pagrįstai vadovavosi BPK 256 straipsniu ir iš esmės
nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo (kasacinė byla Nr. 2K-500/2008).
Gavęs prašymą,
teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, nedelsiant
praneša apie tai kaltinamajam, įteikia prašymo nuorašus nagrinėjimo teisme dalyviams
ir užtikrina kaltinamojo teisės turėti pakankamai laiko pasiruošti gynybai įgyvendinimą.
Tačiau, atlikęs šiuos veiksmus, teismas neprivalo tenkinti prašymo.
Išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad nusikalstama veika padaryta kaltinamajame
akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas gali kaltinamąjį pripažinti
kaltu remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Teismų
praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai, aprašant nusikalstamą veiką,
kaltinamajame akte nenurodomos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės,
sudarančios pagrindą inkriminuoti vieną ar kitą nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymį. Tokiais atvejais, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo (jo
atstovo) prašymo pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės
skirtingomis, teismas turi patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio
3 punkto reikalavimus ir ar nėra pagrindo bylą perduoti prokurorui (BPK 254
straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada,
kad V. P. veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 154 straipsnio 2
dalį, kaip tai buvo padaryta kaltinamajame akte, o pagal BK 313 straipsnio 2
dalį. Atsižvelgiant į nurodytų BK normų teisines sankcijas, BK 313 straipsnio 2
dalis laikytina baudžiamuoju įstatymu, nustatančiu lengvesnę nusikalstamą veiką
už numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje. Tai reiškia, kad teismai,
vadovaudamiesi BPK 256 straipsnio 3 dalimi, itvirtinančia galimybę kaltinamojo
nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį
lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali keisti veikos
kvalifikavimą iš BK 154 straipsnio 2 dalies į BK 313 straipsnio 2 dalį ir be
prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinio prašymo pakeisti
kaltinimą. Tokį sprendimą teismas gali priimti, jeigu iš esmės nesikeičia
faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Kasacine tvarka apskųstoje
apeliacinės instancijos nutartyje nenurodoma apie būtinybę iš esmės keisti
faktines aplinkybes, todėl bylos perdavimas prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties
BPK 219 straipsnio 5 punkto reikalavimams galėtų būti laikomas
nepakankamai motyvuotu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis aktas
neatitinka ir BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, darytina išvada, kad kaltinamojo
akto trūkumų visuma buvo pakankamas pagrindas perduoti bylą prokurorui.
Netinkamas veikos kvalifikavimas kartu su netinkamu nusikalstamos veikos
objektyviųjų požymių aprašymu nagrinėjamoje byloje yra kaltinamojo akto
trūkumai, kurie nagrinėjant bylą teisme neištaisomi ir jie trukdo nagrinėti
bylą.
Aprašant
nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte tik nurodyta, kad V. P. kaltinamas
tuo, jog tyčia apšmeižė spaudinyje – knygoje „(duomenys neskelbtini)“, kurią
leidykla „(duomenys neskelbtini)“ išleido 2003 m. , mirusį asmenį, buvusį
Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėją – V. L. –Ž. , t. y. paskleidė apie
jį melagingus, neatitinkančius tikrovės, pramanytus ir žeminančius šį mirusį
asmenį teiginius, bei pateiktos citatos. Toks nusikalstamos veikos objektyviųjų
požymių aprašymas yra akivaizdžiai nepakankamas, neišsamus ir neaiškus.
Nagrinėjamoje
byloje suformuluotame kaltinime neaiškiai aprašyta veika, netiksliai nurodytas
veikos, kuria kaltinamas V. P. , padarymo būdas, laikas.
Aprašant
veiką turi būti nurodomas ir kaltinamo asmens poelgis, už kurį traukiama
baudžiamojon atsakomybėn, ir tą poelgį atitinkantis teisinis terminas, įstatymų
leidėjo atskleidžiamas normos dispozicijoje. V. P. veika aprašyta tik
nurodant, kad jis apšmeižė – paskleidė tam tikrus teiginius. Žodžiai „apšmeižė“
ir „paskleidė“ yra poelgio teisinis vertinimas, jo sulyginimas su BK
specialiosios dalies normų dispozicijoje vartojamais terminais, bet ne paties
poelgio aprašymas. Iš kaltinamojo akto lieka neaišku, kokiais veiksmais ir kada
V. P. padarė nusikalstamą veiką: ar, pavyzdžiui, parašydamas rankraštį ir
(ar) įteikdamas jį leidyklai, ar (ir) pasirašydamas su ja sutartį, ar (ir)
leidyklai išleidus pirmus knygos egzempliorius, ar (ir) platinant visus
2003 m. išleistus egzempliorius ir pan. Teiginys, kad knygą „(duomenys
neskelbtini)“ leidykla „(duomenys neskelbtini)“ išleido 2003 m. , aiškiai
neišreiškia kaltinimo pozicijos dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko.
Kaltinimai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikšti ne leidyklai, o V. P. ,
todėl kaltinamajame akte nurodytinas V. P. veikos atlikimo, o ne leidyklos
veiksmų laikas. Be to, 2003 metų nurodymas taip pat nėra tikslus –
nagrinėjamoje byloje įmanoma nustatyti tikslesnį V. P. veiksmų su
leidykla, knygos išleidimo ir (ar) platinimo ir (ar) kitą laiką.
Už BK 313
straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tada,
kai melagingi prasimanymai paskleidžiami viešai. Taigi veikos padarymo būdas
yra privalomas nusikalstamos veikos sudėties požymis. Knygos išleidimas
neabejotinai reiškia, kad knygoje esanti informacija yra paskleidžiama viešai.
Tačiau tokio pobūdžio byloje aprašant nusikalstamos veikos būdą nepakanka
nurodyti vien tik knygos išleidimo faktą. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės
klausimus yra būtina vertinti knygos išleidimo aplinkybes, jos egzempliorių
skaičių, platinimo būdus, platinimo teritoriją.
Sprendimas
perduoti bylą prokurorui nagrinėjamoje byloje grįstinas ir bendraisiais teisės
principais. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodyta:
„Nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo,
protingumo, proporcingumo, teisėtumo principų, kitų bendrųjų teisės principų,
kaip antai res judicata, nemo iudex in propria causa, audiatur et altera pars,
ubi ius – ibi remedium, onus probandi, impossibilium nulla obligatio est ir
kt. “ Protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai įpareigoja,
kad šioje byloje prokuroro padarytos klaidos būtų taisomos paties prokuroro.
Esant situacijai, kai prokurorai dėl paprastai privataus kaltinimo tvarka
persekiojamos nusikalstamos veikos pradeda ikiteisminį tyrimą ir reiškia
netinkamai suformuluotus kaltinimus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos
teisme nesinaudoja BPK įtvirtintomis galimybėmis keisti ir tikslinti kaltinimą,
procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso
paskirtis nebūtų pasiekta, nebūtų užtikrintos BPK 44 straipsnio 10 dalyje
nustatytos nukentėjusiųjų teisės (kasacinė byla Nr. 2K-7-337/2006).

Kaltinime nurodytos
veikos kvalifikavimo pakeitimas teisme

Remiantis
konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais,
teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios
bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus
(Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. , 2009 m. birželio 8 d.
nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia
tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą
– kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti
įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą
veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis).
Perduodamas
bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas nutartyje nurodo ir inkriminuotą
nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą (BPK 233 straipsnio 3 dalis).
Tačiau toks kvalifikavimo nurodymas tik atspindi prokuroro poziciją, išdėstytą
kaltinamajame akte, ir bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Teismas,
bylos nagrinėjimo teisme metu nustatęs, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka
kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nei nurodyta kaltinamajame akte
sudėtį, privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti.
Pažymėtina,
kad pagal anksčiau galiojusią BPK 256 straipsnio redakciją (2003 m. balandžio
10 d. įstatymas Nr. IX-1496, įsigaliojęs 2003 m. gegužės 1 d. ) kaltinime
nurodyta veika teisme galėjo būti perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą,
numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tik prokuroro ar nukentėjusiojo
iniciatyva. Teismas savo iniciatyva to padaryti negalėjo. Dėl tokio teisinio
reguliavimo teismai neretai atsidurdavo keblioje situacijoje, kai, nesant
prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo, pateikto BPK 256 nustatyta tvarka, nebuvo
įmanoma tinkamai kvalifikuoti kaltininko padarytos veikos (pavyzdžiui, kasacinė
byla Nr. 2K-469/2004). Pagal šiuo metu galiojančią BPK 256 straipsnio redakciją
(2007 m. birželio 28 d. įstatymas Nr. X-1236, įsigaliojęs 2007 m. rugsėjo 1 d. )
teismas savo iniciatyva kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką gali
kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį tiek lengvesnę, tiek
sunkesnę nusikalstamą veiką.
Remiantis
BPK 255 straipsnio 2 dalimi kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, jeigu apie tokią galimybę
teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnį
teismas apie tokią galimybę praneša gavęs atitinkamą prokuroro prašymą arba
savo iniciatyva (kasacinė byla Nr. 2K-53/2009).
Tačiau baudžiamojo
proceso įstatyme įtvirtintos skirtingos kaltinime nurodytos veikos
kvalifikavimo pakeitimo taisyklės taikomos priklausomai nuo to, ar veika
kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę ar lengvesnę nusikalstamą
veiką.
Baudžiamojo
įstatymo, numatančio sunkesnę nusikalstamą veiką, sąvoka BPK 255, 256 nėra
apibrėžta. Teismų praktika rodo, kad kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas
yra keičiamas pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą
veiką, pavyzdžiui, kai:
1) pritaikomas
BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje
nustatyta griežtesnė bausmė (kasacinės bylos Nr. 2K-406/2005, 2K-725/2005, 2K-498/2008, 2K-53/2009);
Bylos
duomenimis, R. Š. buvo atiduotas teismui pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
Bylos nagrinėjimo metu 2004 m. lapkričio 29 d. posėdyje teismas gavo prokuroro
prašymą R. Š. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 1
dalį, kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą,
t. y. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apie tokį kaltinimo pakeitimą
kaltinamajam buvo pranešta, jis tam neprieštaravo, tik prašė laiko pasirengti
gynybai, pertrauka pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo buvo padaryta, kitas
posėdis įvyko 2005 m. sausio 4 d. , taigi kaltinimo pakeitimo procedūra
nebuvo pažeista ir kasatoriaus, kaip kaltinamojo, procesinės teisės į gynybą
nebuvo suvaržytos (kasacinė byla Nr. 2K-725/2005).
2) papildomai taikomas
dar bent vienas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas)
(kasacinė byla Nr. 2K-744/2007);
3) taikomas BK
bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), sunkinantis kaltininko teisinę padėtį,
pavyzdžiui, vietoje BK 21 straipsnio (rengimasis padaryti nusikaltimą) taikomas
BK 22 straipsnis (pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką) (kasacinės bylos
Nr. 2K-16/2007, 2K-7-249/2006);
Bylos
ikiteisminio tyrimo metu G. M. įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK
21 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą
dėl rengimosi nužudyti J. K. dėl savanaudiškų paskatų organizavimo. Tokia
nusikalstamos veikos kvalifikacija nepakito iki apkaltinamojo nuosprendžio
priėmimo, kai pirmosios instancijos teismas nuteistąją G. M. pripažino
kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2
dalies 9 punktą. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistosios
G. M. nusikalstama veika nutrūko ne rengimosi, bet pasikėsinimo padaryti
nusikalstamą veiką stadijoje, t. y. veiką kvalifikavo pagal baudžiamąjį
įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą. <. . . > Sunkesnė nusikalstama
veika gali būti inkriminuojama ir kaltinimas gali būti keičiamas tik BPK 256
straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso dalyvių iniciatyva ir laikantis šioje
normoje nustatytų reikalavimų. Šios nuostatos taikomos ir tada, kai iš esmės
keičiasi faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, pakeitęs kaltinime
išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir kvalifikavęs
nuteistosios G. M. veiką pagal įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą,
nesant BPK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių prašymo, nesilaikė
šio straipsnio nuostatų. Toks įstatymo pažeidimas yra esminis, nes suvaržė
nuteistosios G. M. teisę į gynybą ir sukliudė teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369
straipsnio 3 dalis) (kasacinė byla 2K-16/2007).
4) pašalinamas
kvalifikavimas pagal BK bendrosios dalies straipsnį (jo dalį), lengvinantį
kaltininko teisinę padėtį, pavyzdžiui, netaikoma BK 28 straipsnio 3 dalis (nusikalstamos
veikos padarymas peržengiant būtinosios ginties ribas);
Baudžiamoji
byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinant A. J. pagal BK 28
straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Pirmosios instancijos
teisme nukentėjusiųjų atstovas advokatas K. Č. pateikė teismui rašytinį
prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal sunkesnį baudžiamąjį
įstatymą, t. y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Kaltinamasis ir
jo gynėjas prieštaravimų dėl šio prašymo pridėjimo prie bylos nepareiškė,
prašymas jiems įteiktas, pertraukos pasirengti gynybai neprašė. Taigi BPK 256
straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kaltinimo pakeitimą teisme,
nepažeistos <. . . > (kasacinė byla Nr. 2K-700/2004).
5) tęstinė
nusikalstama veika perkvalifikuojama į nusikalstamas veikas, sudarančias realią
nusikalstamų veikų sutaptį.
Bylos
nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokurorė paprašė pakeisti
kaltinimą D. Č. dėl nukentėjusiosios E. K. turto pagrobimo, kvalifikuojant
kaltinamojo veiksmus ne kaip pavienę tęstinę veiką, bet kaip dvi savarankiškas
nusikalstamas veikas. Toks kaltinimo pakeitimas teisme neprieštarauja BPK 256
straipsnio nuostatoms, kad teismas gali patenkinti rašytinį prokuroro prašymą
kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą,
numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Kaltinamojo teisės nebuvo
pažeistos, nes iš bylos dokumentų matyti, kad teismas laikėsi BPK 256
straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl kaltinimo pakeitimo tvarkos (kasacinė
byla Nr. 2K-278/2006).
BPK taip pat
neapibrėžta baudžiamojo įstatymo, numatančio lengvesnę nusikalstamą veiką, sąvokos.
Pagal teismų praktiką inkriminuojamos veikos kvalifikavimas keičiamas
pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, pavyzdžiui, kai:
1) pritaikomas
BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje
nustatyta švelnesnė bausmė (kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-455/2006, 2K-466/2006,
2K-7-13/2007, 2K-85/2007, 2K-553/2007);
G. M.
nuteistas už veikas, kurios buvo nurodytos kaltinamajame akte. Jų padarymo
faktinės aplinkybės visiškai atitinka nurodytas kaltinamajame akte. G. M.
surašytame kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad jis prieš policijos pareigūną
Ž. S. , atliekantį viešojo administravimo funkcijas, vartojo įvairius
necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, sudavė jam du smūgius į kairę ranką bei
vieną smūgį į veidą. Šie G. M. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo
kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį.
Teismas, apkaltinamajame
nuosprendyje konstatuodamas, kad Ž. S. prieš G. M. neatliko viešojo
administravimo funkcijų, ir remdamasis kaltinamajame akte nurodytomis
aplinkybėmis, kvalifikavo G. M. inkriminuotos veikos dalį – necenzūrinius,
įžeidžiančius žodžius, pasakytus Ž. S. , – pagal BK 290 straipsnį, o kitą veikos
dalį – smūgių sudavimą Ž. S. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės
instancijos teismas sumažino G. M. padarytos nusikalstamos veikos apimtį
pašalindamas iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad
G. M. prieš Ž. S. vartojo necenzūrinius žodžius. Šiuo atveju teismas
teisiamajame posėdyje neprivalėjo iš anksto pranešti G. M. apie kaltinimo
pakeitimo galimybę, nes veikų, kurią teismas pripažino įrodytomis, faktinės
aplinkybės iš esmės nesiskyrė nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. G. M.
veika teisme nebuvo kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. BK 286 straipsnis už pasipriešinimą
valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui
numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. BK
140 straipsnio 1 dalyje už fizinio skausmo sukėlimą numatyti viešieji darbai
arba laisvės apribojimas, arba areštą, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.
BK 290 straipsnis už valstybės tarnautojo įžeidimą numato baudą arba areštą,
arba laisvės atėmimą iki dvejų metų (kasacinė byla Nr. 2K-455/2006).
2) pritaikomas
BK bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), lengvinantis kaltininko teisinę
padėtį, pavyzdžiui, inkriminuojama baigta nusikalstama veika perkvalifikuojama
į pasikėsinimą ją padaryti (BK 22 straipsnis) (kasacinės bylos Nr. 2K-314/2006,
2K-539/2007);
Tiek
pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas R. A. veiką netinkamai
kvalifikavo kaip baigtą nusikaltimą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. R. A.
neįgijo galimybės savo valia valdyti, naudoti ir disponuoti svetimo V-os
seniūnijai priklausančio turto, nes įvykio vietoje buvo sulaikytas nusikaltimą
mačiusių asmenų – nusikalstamos veikos jis negalėjo pabaigti dėl nuo jo valios
nepriklausančios aplinkybės (BK 22 straipsnio 1 dalis).
BPK 256
straipsnis taikomas ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme; esant
pagrįstam prokuroro prašymui kaltinimą pakeisti į lengvesnį, teismas jį turi
tenkinti, be to, pakeisti kaltinimą į lengvesnį jis gali ir savo iniciatyva,
nes BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalys perkvalifikuojant veiką į lengvesnę
netaikomos. Apeliacinės instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju siejęs
kaltinimo keitimo teisme procesinę galimybę vien tik su apeliacinio skundo
turiniu, nepagrįstai netaikė BPK 256 straipsnio 3 dalies <. . . >. Taigi
Šiaulių apygardos teismas, neperkvalifikavęs R. A. nusikalstamos veikos iš BK
178 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2
dalį, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir padarė esminį BPK
pažeidimą, o Akmenės rajono apylinkės teismas, netinkamai kvalifikuodamas
R. A. nusikalstamą veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o ne
pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą (kasacinė byla Nr. 2K-314/2006).
3) veikos,
sudarančios realią nusikalstamų veikų sutaptį, perkvalifikuojamos į tęstinę
nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-45/2005, 2K-709/2007).
BPK 256 straipsnyje
tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai,
susiję su kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais,
kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti
kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą
veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu
prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal
baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali
procedūra BPK nenustatyta. Tai akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-7-13/2007, 2K-555/2007 ir
kt. ).
BPK 256
straipsnio 3 dalyje taip pat nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalių
nuostatos netaikomos tais atvejais, kai kaltinamojo nusikalstama veika
perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą
ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos
veikos aplinkybės. Taigi pagal šį straipsnį, kai veika perkvalifikuojama pagal
lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, jokia speciali procedūra nenustatyta,
veika perkvalifikuojama be išankstinio pranešimo apie tokią galimybę, ir
kaltinimo pakeitimas, kai faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės
nesiskiria nuo išdėstytųjų kaltinamajame akte, nesuvaržo ir nepažeidžia
kaltinamojo teisės į gynybą  (kasacinė byla Nr. 2K-7-13/2007).
Tokio BPK 255,
256 straipsnių aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikytasi nepriklausomai
nuo to, ar perkvalifikuojant veiką būdavo tik pašalinami ją apibūdinantys
teisiniai požymiai (lengvinant ar nepasunkinant kaltinamojo teisinės padėties),
ar inkriminuojami nauji (kasacinės bylos Nr. 2K-429/2006, 2K-431/2006, 2K-455/2006,
2K-466/2006, 2K-85/2007, 2K-539/2007, 2K-553/2007, 2K-555/2007, 2K-709/2007,
2K-744/2007, 2K-26/2008, 2K-61/2008 ir kt. ). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija
2008 m. gegužės 20 d. nutartyje išaiškino, kad kaltinamasis
neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir
keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie
tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl
to išsakyti argumentus.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad
keičiant kaltinimą apeliacinio proceso metu buvo padaryta esminių BPK
pažeidimų. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais
laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos
įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Apeliacinės
instancijos teismas O. L. procesines teises pažeidė nesuteikdamas jai
galimybės teisiamajame posėdyje gintis nuo apeliacinės instancijos teismo
apkaltinamajame nuosprendyje nurodyto veikos kvalifikavimo.
Analogiška esamai nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimo
keitimo iš tyčinio piktnaudžiavimo tarnyba į pareigų neatlikimą dėl neatsargumo
situacija buvo nagrinėjama Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Sipavičius
prieš Lietuvą (Sipavicius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002).
Šioje byloje buvo konstatuota, kad kaltinamojo galimybėms gintis nuo kaltinimo
yra pakenkiama, jei kaltinamasis iki nuteisimo nežino apie veikos
perkvalifikavimo galimybę. Konvencijos pažeidimas nurodytoje byloje nebuvo
nustatytas dėl to, kad pareiškėjas turėjo teisę ginčyti apkaltinamojo
nuosprendžio teisės ir faktų aspektus apeliacinės instancijos teisme, be to,
bylą kasacine tvarka peržiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Veikos kvalifikavimo keitimo situaciją nagrinėjamoje
byloje palyginus su veikos kvalifikavimo keitimo aplinkybėmis
Sipavičiaus byloje, pastebimi du svarbūs skirtumai:
pirma,
nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimo pakeitimas buvo
atliktas apeliacinės instancijos teisme, t. y. bylos nagrinėjimo teisme
dalyviams paliekant tik galimybę paduoti kasacinį skundą teisės taikymo
aspektu, tačiau, nesant galimybės teismo procese tikrinti faktų nustatymo
klausimų, tikėtina reikšmingų, nustatinėjant veikos perkvalifikavimo
teisingumą;
antra,
nagrinėjamoje byloje keičiant veikos kvalifikavimą iš esmės buvo pakeistos ir
faktinės bylos aplinkybės – prokuroro surašytame kaltinamajame akte bei
prokuroro paduotame apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad O. L. sukurstė J. M. suklastoti nedalyvavusio
šiame teismo posėdyje V. M. parašą, o apeliacinės instancijos teismas
O. L. pripažino kalta už kartu su J. M. į teismą atvykusio asmens
tapatybės nepatikrinimą. Tai reiškia, kad O. L. viso proceso metu buvo
kaltinama nusikalstamus veiksmus atlikusi jai esant kabinete vien tik su
J. M. , bet apeliacinės instancijos teismo O. L. buvo nuteista už
veiką, atliktą kabinete esant trečiajam asmeniui, kurio tapatybė nenustatyta.
Šie du veikos kvalifikavimo keitimo aspektai yra pagrindas
daryti išvadą, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos
teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų – buvo pažeisti Konstitucijos 31
straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą
procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256
straipsniuose nustatyta veikos esminių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo
tvarka. Apeliacinės instancijos teismas priėmė
sprendimą, kuris proceso šalims tapo staigmena. Nei kaltinimas, nei gynyba
proceso metu neturėjo jokios galimybės dėstyti argumentų nei dėl galimybės
veiką kvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį, nei dėl galimybės nusikalstama
pripažinti O. L. veiką, laikant, kad ji buvo padaryta skirtingomis nuo
kaltinamajame akte nurodytų faktinėmis aplinkybėmis. N-s O. L. duodama
parodymus teigė, kad jos kabinete J. M. buvo ne viena, kaip, remiantis
J. M. parodymais, buvo nurodoma kaltinamajame akte, bet kartu su vyriškos
lyties asmeniu, kasatorė teisiamajame posėdyje neprivalėjo ir neturėjo
galimybės dėstyti teisinių argumentų, kad jos parodymų patikimais pripažinimo
atveju jos veika negali būti kvalifikuojama nei pagal kaltinamajame akte
nurodytą, nei pagal jokį kitą BK straipsnį, dalį ar punktą. Baudžiamojon
atsakomybėn traukiamas asmuo gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų
neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei
kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon
atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo
keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus
tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų
faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė byla
Nr. 2K-7-228/2008).
Taigi BPK
esminio pažeidimo nustatymas šioje byloje argumentuojamas ne tik tuo, kad
apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nesilaikant BPK 256 straipsnyje
nustatytos tvarkos, iš esmės pakeistos inkriminuojamos veikos faktinės
aplinkybės, bet ir tuo, kad šiuo nuosprendžiu pakeistas inkriminuojamos veikos
kvalifikavimas, nepranešus apie tokią galimybę baudžiamojon atsakomybėn
traukiamam asmeniui ir nesudarius galimybės gintis nuo pakeisto veikos kvalifikavimo.
Būtinybė užtikrinti kaltinamojo teises keičiant veikos kvalifikavimą
konstatuota nepaisant to, kad veika šioje byloje perkvalifikuota pagal
baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą. BK 228 straipsnio 1
dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis nuo BK 229 straipsnyje įtvirtintos skiriasi
subjektyviuoju nusikaltimo požymiu – kalte (pirmasis nusikaltimas padaromas
tyčia, antrasis – dėl neatsargumo). Perkvalifikuojant veiką šioje byloje kaltinimas
nebuvo vien tik siaurinamas: pašalinus tyčinę kaltės formą, buvo inkriminuota
nauja – neatsargi kaltės forma.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje taip pat laikomasi
nuostatos, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti
užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal
baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 28 d. nuosprendis panaikintas
ir priimtas naujas nuosprendis – L. S. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį
išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių. <. . . > Kasacinio bylos nagrinėjimo metu prokuroras pakeitė
skundo reikalavimus ir prašė teismo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo
išteisinamąjį nuosprendį bei perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka, nes
L. S. veiksmai turėtų būti kvalifikuoti kaip turto pasisavinimas
(BK 183 straipsnis) arba vagystė (BK 178 straipsnis). Kolegija daro
išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas iš esmės teisingą
sprendimą dėl savavaldžiavimo, visiškai nenagrinėjo galimybės dėl kaltinimo
pakeitimo ir veikos perkvalifikavimo į nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą
nuosavybei ir taip padarė esminį BPK 256 straipsnio pažeidimą.
Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 3 dalimi, kasacinės instancijos teismas gali
pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, tačiau šiame bylos
nagrinėjimo etape negali spręsti išteisintojo L. S. padarytos veikos
kvalifikavimo klausimų, nes taip pakenktų asmens galimybei gintis nuo
kaltinimo, jam nežinant apie veikos perkvalifikavimo galimybę. Tai prieštarautų
BPK 256 straipsnio nuostatoms bei Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktikai (Sipavičius prieš Lietuvą (Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, 21
February 2002). <. . . > Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ir
nešališkai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, turi pareigą patikrinti, ar pagal
byloje nustatytas faktines aplinkybes L. S. padarytoje veikoje,
kaltinamajame akte kvalifikuotoje kaip savavaldžiavimas, nėra lengvesnės
nusikalstamos veikos požymių ir, vadovaudamasis BPK nustatyta tvarka, išspręsti
veikos perkvalifikavimo klausimą (kasacinė byla Nr. 2K-509/2008).
Teismas, savo
iniciatyva pranešęs apie kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimo
galimybę, vis dėlto nėra saistomas tokio pranešimo. Taip pat teismas neprivalo
tenkinti prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti veikos kvalifikavimą.
Atlikęs BPK 256 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytus veiksmus ir išnagrinėjęs bylą,
teismas kaltinamąjį gali pripažinti kaltu ir remdamasis kaltinamajame akte
pateiktu veikos kvalifikavimu (kasacinės bylos Nr. 2K-52/2007, 2K-813/2007,
2K-7-1/2008).
Teismas
privalo išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį
įstatymą, kad nusikalstamą veiką padarę asmenys būtų nubausti. Dėl to jis turi
atitinkamai reaguoti, jeigu nukentėjusysis, remdamasis BPK 256 straipsnio
nuostatomis, įgyvendina savo teisę bylos nagrinėjimo metu pateikti rašytinį
prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą,
numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą <. . . > Tačiau
teismui, toliau nagrinėjančiam bylą ir pagal BPK nuostatas privalančiam
įvertinti nukentėjusiojo prašymą, tokio prašymo tenkinti neprivaloma (kasacinė
byla Nr. 2K-813/2007).
Teismų
praktikoje pripažįstama, kad prašyti pakeisti veikos kvalifikavimą teisme
nukentėjusysis gali dėl visų nusikalstamų veikų, ne tik dėl nurodytųjų BPK 167
straipsnio 1 dalyje (kasacinė byla Nr. 2K-545/2007), be to, tai gali daryti ir
nukentėjusiojo atstovas (kasacinė byla Nr. 2K-700/2004).
Teismų
praktikoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad apylinkės teismas, gavęs
prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymą kaltinime nurodytą veiką
kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką,
turi patikrinti, ar, vadovaujantis BPK nustatytomis baudžiamųjų bylų dalykinio
teismingumo taisyklėmis, jis būtų kompetentingas tokį prašymą tenkinti. Teismų
praktikoje suformuluota taisyklė, kad tais atvejais, kai pateiktame prašyme
prašoma kaltinamojo veiką kvalifikuoti pagal BK straipsnį ar jo dalį, nurodytą
BPK 225 straipsnio 1 dalyje, apylinkės teismas, įvertinęs tokio prašymo
pagrįstumą ir nustatęs, kad jis remiasi teisiniais argumentais ir nėra
akivaizdžiai netinkamai motyvuotas, nedelsdamas privalo priimti BPK 232
straipsnio 2 punkte numatytą nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos
teismui (kasacinės bylos Nr. 2K-7-1/2008, 2K-498/2008).
Nagrinėjamoje
byloje įvairiose proceso stadijose buvo sprendžiamas teisės taikymo klausimas
dėl T. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Kaltinamajame akte nurodyta,
kad T. G. yra kaltinamas BK 132 straipsnyje („Neatsargus gyvybės
atėmimas“) numatytos veikos padarymu. Nukentėjusioji Ž. S. dar prieš
prasidedant bylos nagrinėjimui Kauno miesto apylinkės teismui pateikė prašymą
keisti kaltinimą ir T. G. veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio
2 dalies 8 punktą, t. y. kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų; tokį
prašymą nukentėjusioji pakartotinai teikė ir vėlesniuose proceso etapuose.
Pasibaigus procesui pirmosios instancijos teisme, su nukentėjusiosios pozicija
sutiko ir prokuroras, apeliaciniame skunde taip pat išdėstydamas prašymą keisti
kaltinimą. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai kaltinimo
pakeitimo klausimą sprendė neteisingai taikydami BPK nustatytas taisykles.
Kauno miesto apylinkės teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas dalykinio
teismingumo taisykles, Kauno apygardos teismas šios klaidos neištaisė, nors
privalėjo Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir pats išnagrinėti bylą
kaip pirmosios instancijos teismas.
Pagal
BPK 224 straipsnyje, 225 straipsnio 1 dalyje nustatytas dalykinio teismingumo
taisykles bylos dėl veikų, numatytų BK 132 straipsnyje, yra teismingos
apylinkių teismams, o dėl veikų, numatytų BK 129 straipsnyje, – apygardų
teismams. Tai reiškia, kad Kauno miesto apylinkės teismas pats neturėjo galimybės
tenkinti nukentėjusiosios prašymo dėl kaltinimo pakeitimo ir pripažinti
kaltinamąjį kaltu pagal prašyme dėl kaltinimo pakeitimo nurodytą BK straipsnį,
jo dalį ir punktą; nepaisant to, šis teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė
nuosprendį. Esant tokioms aplinkybėms bylos proceso pirmosios instancijos
teisme metu buvo pažeista nukentėjusiosios teisė reikalauti, kad būtų
nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BPK 44
straipsnio 10 dalis). Nukentėjusiosios požiūriu, teisingas traukiamo
baudžiamojon atsakomybėn asmens nubaudimas buvo galimas tik veiką
kvalifikuojant pagal BK 129 straipsnį, o Kauno miesto apylinkės teismas taip
kvalifikuoti veikos nuosprendyje neturėjo galimybių dėl minėtų teismingumo
taisyklių. Pirmosios instancijos teismui priėmus nuosprendį, apygardos teismas
tapo apeliacine instancija, nors bylose dėl kaltinimų padarius BK 129
straipsnyje numatytą nusikaltimą šis teismas turėtų būti pirmosios instancijos
teismas.
Tokioje
situacijoje, kai kaltinamajame akte kaltinama nusikalstamos veikos, dėl kurios
byla pagal dalykinio teismingumo taisykles nagrinėtina apylinkės teisme,
padarymu, tačiau iki pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio pradžios ar jam
prasidėjus prokuroras ar nukentėjusysis pateikia prašymą pakeisti kaltinimą į
sunkesnį ir byla pagal naujai siūlomą kaltinimą teisminga apygardos teismui,
apylinkės teismas privalo priimti BPK 232 straipsnio 2 punkte numatytą nutartį
perduoti bylą pagal teismingumą apygardos teismui. P-s apylinkės teismas
nagrinėti bylą galėtų tik vieninteliu atveju – kai prašymas keisti kaltinimą
nebūtų pagrįstas teisiniais argumentais ar būtų akivaizdžiai netinkamai
motyvuotas.
Jei
esant tokiai situacijai bylą kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja
apygardos teismas, jis yra kompetentingas priimti visus BPK numatytus
sprendimus, įskaitant ir apkaltinamąjį nuosprendį pripažinti kaltinamąjį kaltu
tiek pagal kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, tiek pagal pakeistą
kaltinimą. Jei apylinkės teismas, gavęs motyvuotą prašymą keisti kaltinimą,
pats toliau nagrinėja bylą, proceso dalyviams gali kilti abejonių, ar teismas
nėra šališkas, nes teismo sprendimas, atsižvelgiant į teismingumo taisykles,
yra lyg ir nuspėjamas, nes apkaltinamasis nuosprendis pagal prašyme dėl
kaltinimo pakeitimo formuluojamą kaltinimą negali būti priimamas. Konstitucinis
principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, tinkamai įgyvendinamas tik tada,
kai bylą teisiamajame posėdyje nagrinėjantis teismas turi galimybę teisiškai
teisingai įvertinti padarytą nusikalstamą veiką ir priimti teisėtą bei pagrįstą
nuosprendį. Tuo atveju, kai bylą iš esmės nagrinėjantis teismas gali priimti
tik dalį įstatyme nurodytų sprendimų, teismo procesas negali būti pripažįstamas
teisingu.
N-s BPK
yra įtvirtinta galimybė nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos
teismui priimti ne tik apylinkės teisme rengiant bylą teisiamajam posėdžiui,
bet ir vėlesniuose proceso etapuose, įskaitant ir nuosprendžio priėmimo etapą, t. y.
teismas po baigiamųjų kalbų ir kaltinamojo paskutinio žodžio išėjęs priimti
nuosprendžio turi teisę vietoj nuosprendžio priimti ir paskelbti BPK 232
straipsnio 2 punkte numatytą nutartį perduoti bylą pagal teismingumą apygardos
teismui, tačiau toks sprendimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai
aplinkybės, lemiančios bylos teismingumo pasikeitimą, paaiškėja baigiantis
bylos nagrinėjimui teisme. Jei pagrindas perduoti bylą apygardos teismui
paaiškėja anksčiau, sprendimo perduoti bylą pagal teismingumą priėmimas negali
būti atidedamas, nes tokioje situacijoje procesas apylinkės teisme netenka
prasmės – bylos proceso pirmosios instancijos teisme stadija turi būti
kartojama iš naujo perdavus bylą į apygardos teismą. Be to, bylos nagrinėjimo
teisme dalyviams tokiu atveju gali kilti abejonių dėl šališkai vykstančio proceso,
nes, perduodamas bylą apygardos teismui baigiamajame bylos proceso pirmosios
instancijos teisme etape, apylinkės teismas aiškiai išreiškia savo nuomonę dėl
būtinybės pripažinti kaltinamąjį kaltu pagal sunkesnį, apygardos teismui
teismingą kaltinimą. Tokia apylinkės teismo nuomonė nors ir nėra privaloma
apygardos teismui, tačiau vis dėlto tokioje situacijoje teisminės valdžios
pozicija procese jau yra išreikšta ir proceso subjektams gali atrodyti, kad
kompetentingam teismui (apygardos teismui) dar nepradėjus nagrinėti bylos
teisminės valdžios požiūris dėl kaltinamojo kaltės jau yra išdėstytas. Dėl
nurodytų priežasčių apylinkės teismas bylą pagal teismingumą apygardos teismui
turi perduoti iš karto, vos tik atsiradus pakankamam pagrindui manyti, kad kaltinimas
gali būti keičiamas į sunkesnį, dėl kurio nuspręsti pagal teismingumo taisykles
gali tik apygardos teismas (kasacinė
byla Nr. 2K-7-1/2008).
Tokiais
atvejais byla dėl nusikalstamos veikos, teismingos apygardos teismui, gali būti
išskirta (BPK 234 straipsnio 4 dalis).
Iš bylos
dokumentų matyti, kad A. S. buvo įtariamas ir perduotas teismui ne tik
pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl vagystės iš nukentėjusiosios V. L.
gyvenamojo namo, bet ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 1 dalį
dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją R. D. Nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme, valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras,
remdamasis BPK 256 straipsniu, paprašė kaltinamojo A. S. nusikalstamą
veiką prieš nukentėjusiąją R. D. kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą,
numatantį sunkesnį nusikaltimą – BK 180 straipsnio 2 dalį. Teismas šį prašymą
nutartimi patenkino ir dėl šios veikos išskyrė atskirą bylą, kurią perdavė
pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui. Šis teismo sprendimas yra
teisėtas, nes pagal BPK 225 straipsnio 1 dalį bylos dėl sunkių nusikaltimų, o
BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas įstatymo (BK 11 straipsnio 5
dalis) laikomas sunkiu, yra teismingos apygardos teismui.
BPK 234 straipsnio
4 dalyje teismui leidžiama bylą išskirti į kelias tais atvejais, jeigu tai
padeda greičiau išnagrinėti išskirtas bylas. Šioje byloje dėl vagystės iš
nukentėjusiosios V. L. gyvenamojo namo bylos teisminis nagrinėjimas jau
buvo baigtas (nutartis priimta baigiant įrodymų tyrimą), todėl nebuvo jokios prasmės
nesivadovauti BPK 234 straipsnio 4 dalies nuostatomis, bylų neišskirti ir V. L.
epizodą iš naujo nagrinėti apygardos teisme. Išskyrus bylas, nei BPK 234 straipsnio
nuostatos, nei įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės nepažeistos. Taip pat
nėra jokio pagrindo laikyti, kad buvo pasunkinta kaltinamojo teisinė padėtis (kasacinė
byla Nr. 2K-100/2004).
Atitinkamai
šios nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai apygardos teisme, pirmąja
instancija baudžiamąją bylą nagrinėjant vienam teisėjui, prokuroras ar
nukentėjusysis (jo atstovas) pateikia prašymą veiką kvalifikuoti pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, dėl kurio taikymo byla pagal BPK 255 straipsnio 2 dalyje
nustatytas taisykles teisminga tik apygardos teismo trijų teisėjų kolegijai.

Nusikalstamos
veikos faktinių aplinkybių ar jos kvalifikavimo pakeitimas
apeliacinės
instancijos teisme

Teismų
praktika patvirtina, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos
kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik
bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu
(kasacinės bylos Nr. 2K-469/2004, 2K-216/06, 2K-340/07, 2K-243/2007, 2K-34/2009
ir kt. ). Tačiau, keičiant kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos
kvalifikavimą apeliaciniame procese, turi būti atsižvelgiama į bylos
nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis).
Teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas gali
kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis,
taip pat veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę
nusikalstamą veiką, tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo
atstovo) apeliaciniame skunde. Ši nuostata taikoma nepaisant to, kad bylą
nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateikiamas atitinkamas prašymas BPK
256 straipsnyje nustatyta tvarka.
Prokuroras,
pareikšdamas išteisintajam G. M. kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį,
buvo nenuoseklus. Pradinis kaltinimas suformuluotas kaip didelės vertės svetimo
turto pasisavinimas, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis
pakeistas į turtinės teisės administruoti lėšas pasisavinimą. Iš prašymo
pakeisti kaltinimą <. . . > matyti, kad prokuroras kaltinimą pakeitė,
vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d.
nutarimo Nr. 53 9 punkte pateiktu išaiškinimu. Kolegija atkreipia dėmesį į
tai, kad prokuroras, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeisdamas
kaltinimą, neatsižvelgė į baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas taisykles,
apibrėžiančias apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Pagal BPK 320 straipsnio 3
dalį teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to skunde prašo apeliantas.
Nagrinėjamu atveju prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas prašymas
pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinės
instancijos teismas neturėjo teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo
klausimo BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka (kasacinė byla
Nr. 2K-243/2007).
Tais atvejais, kai byla nagrinėjama pagal apeliacinį skundą
dėl per švelnios bausmės paskyrimo, teismas gali spręsti ir dėl veikos
kvalifikavimo pakeitimo pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę
nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-16/2007, 2K-475/2008). Tačiau
pažymėtina, kad atsikirtimuose į nuteistojo (išteisintojo) apeliacinį
skundą suformuluoti prašymai pakeisti kaltinimą teismui tokios teisės
nesuteikia.
Kaltinamajame
akte aptariamos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio
2 dalį. BK 178 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsakomybė už sunkesnį
nusikaltimą. Teisme nei prokuroras, nei nukentėjusieji neprašė pakeisti
kaltinimo į sunkesnį, neskundė jie nuosprendžio ir apeliacine tvarka.
Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų apeliacinius
skundus. Nukentėjusieji B. J. ir J. Z. kasaciniame skunde nepagrįstai
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jų prašymą perkvalifikuoti
aptariamas vagystes paliko nenagrinėtą. Skundžiamos apeliacinės instancijos
teismo nutarties turinys patvirtina, kad šį prašymą teismas aptarė atsakydamas
į nuteistojo A. Z. apeliacinio skundo argumentus. Nutartyje teisingai
pažymėta, kad, nesant nukentėjusiųjų apeliacinio skundo, apeliacinės
instancijos teismas neturi įstatyminės galimybės svarstyti nuteistųjų
nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Tokia
teismo išvada atitinka jau pirmiau nurodytų BPK 255, 256 straipsnių, tiek 320
straipsnio 4 dalies nuostatas. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinimo
pakeitimo į sunkesnį teisme tvarką (kad prašomas kaltinimo pakeitimas turi būti
suformuluotas raštu ir kt. ). BPK 320 straipsnio 4 dalis nustatyta, kad
pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo
atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio
ieškovo skundai. Nukentėjusiojo atsikirtimas į nuteistojo apeliacinį skundą
teismui tokios teisės nesuteikia (kasacinė byla Nr. 2K-340/2007).
BPK 256
straipsnyje, skirtingai nei dėl veikos kvalifikavimo pakeitimo, nenumatyti teismo
įgaliojimai savo iniciatyva keisti veikos faktines aplinkybes iš esmės
skirtingomis. Dėl to tam, kad apeliaciniame procese veikos faktinės aplinkybės
būtų pakeistos iš esmės skirtingomis, vien prokuroro ar nukentėjusiojo (jo
atstovo) apeliacinio skundo su atitinkamu prašymu nepakanka – būtinas prašymas,
pateiktas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka.
Panevėžio
apygardos teismas 2005 m. spalio 24 d. nuosprendyje nurodė: Tai, kad byloje
surinkti įrodymai nepatvirtina kaltinimo G. S. kartu su Z. D.
pagrobus E. S. automobilį, o su Z. D. bei E. B. – D. D.
automobilį, neginčijama ir apeliaciniame skunde. Tačiau apeliantui pripažinus, kad
byloje surinkti įrodymai nepatvirtina G. S. , kaip D. D. bei E. S.
automobilių vagysčių bendravykdytojo, kaltės, apeliaciniu skundu prašoma G. S.
veiką kvalifikuoti jau kaip nusikaltimų vykdytojų Z. D. bei E. B.
padėjėjo, t. y. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 2 dalį.
Tokia nusikalstama veika kaltinamajame akte nebuvo nurodyta. Pirmosios
instancijos teisme prokuroras neprašė pakeisti faktinių kaltinimo aplinkybių,
jos neišdėstytos ir apeliaciniame skunde. Keisti faktines kaltinimo G. S.
aplinkybes, atitinkančias skundu prašomą veikos kvalifikavimą, nebuvo prašoma
ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi net ir esant nustatytoms
atitinkamoms faktinėms bylos aplinkybėms teismas, nepažeisdamas nagrinėjimo
teisme ribų (BPK 255 straipsnio), savo iniciatyva negalėtų svarstyti kaltinime
nenurodytų aplinkybių (baudžiamoji byla Nr. 1A-333-337/2005). Šis Panevėžio
apygardos teismo išaiškinimas aprobuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 14 d. nutartimi
(kasacinė byla Nr. 2K-216/06).
Išvados

1.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255, 256 straipsniuose
įtvirtintos normos aiškinamos ir taikomos neatskiriamai nuo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 22, 44 straipsniuose įtvirtintų
teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, teisės žinoti kaltinimo pobūdį ir
pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, rungimosi
principų, nukentėjusiojo teisės reikalauti, kad būtų teisingai nubaustas
nusikalstamą veiką padaręs asmuo.
2.
Bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir
nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Konkrečias bylos
nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo
nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 255 straipsnio 1
dalies nuostata draudžia teismui nagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų
kaltinamųjų ar dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji neperduota nagrinėti
teisiamajame posėdyje.
2. 1.
Teisėjo nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje esančios BPK
233 straipsnio 3 dalyje nurodytų duomenų neatitiktys kaltinamajam aktui,
atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti vertinamos kaip techninės klaidos,
nesudarančios teisinio pagrindo konstatuoti, kad pažeista kaltinamojo teisė
žinoti kaltinimo pobūdį ar kitos gynybos teisės.
2. 2.
R-alavimas bylą nagrinėti tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių byla perduota
nagrinėti teisiamajame posėdyje, nedraudžia teismui analizuoti kitų asmenų
elgesio atitikimo teisės aktų reikalavimams, kiek tai turi reikšmės sprendžiant
kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Tačiau nuosprendyje negali būti
formuluočių, kuriomis konstatuojama kitų asmenų, išskyrus jau nuteistų ar
atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltė padarius nusikalstamas veikas.
3.
Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos
nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos
faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje,
256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos.
N-jomis
laikomos tokios nusikalstamos veikos, kurių faktinės aplinkybės ar dalis jų
nenurodytos kaltinime ir kurios su kaltinime nurodytomis veikomis sudaro realią
nusikalstamų veikų sutaptį.
4.
Teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali tik patikslinti kaltinime
nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad
tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Tai teismas gali
padaryti iš anksto teisiamajame posėdyje nepranešęs kaltinamajam ir kitiems
bylos nagrinėjimo teisme dalyviams. Iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos
veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos teisme tik prokuroro ar
nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymu, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse
nustatytų reikalavimų.
4. 1.
Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra
kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas,
būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja
kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą
ar turi reikšmės skiriant bausmę.
4. 2.
Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo
kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią
galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą.
4. 2. 1.
Spręsdamas, ar kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, teismas,
atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, įvertina, ar yra pagrindas
manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių
galėtų būti kitokia.
4. 2. 2.
Kaltinamojo teisė į gynybą paprastai suvaržoma, kai pakeistos nusikalstamos
veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK bendrosios
ar specialiosios dalies straipsnį (jo dalį, punktą) arba tame pačiame BK specialiosios
dalies straipsnyje (jo dalyje, punkte) numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo sudėties alternatyvų požymį ar, esant blanketinei dispozicijai,
kitą to paties ar kito pažeisto teisės akto straipsnį (jo dalį, punktą ir t. t. ),
taip pat kai jos lemia griežtesnės bausmės skyrimą.
4. 2. 3.
Kaltinamojo teisė į gynybą gali būti suvaržyta ir tais atvejais, kai,
pavyzdžiui, pakeičiama nusikalstamų veiksmų (neveikimo) apimtis, nusikalstamos
veikos padarymo vieta, laikas, būdas, nors tai nelemia kitokio veikos
kvalifikavimo ar griežtesnės bausmės skyrimo. Tokiais atvejais teismas įvertina
keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir kitas bylos
aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui.
4. 3.
Teismas, iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos gavęs prokuroro ar nukentėjusiojo
(jo atstovo) rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines
aplinkybes iš esmės skirtingomis, atlieka BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse
nurodytus veiksmus. Išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad nusikalstama veika
padaryta kaltinamajame akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas
kaltinamąjį pripažįsta kaltu remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
4. 4. Tais
atvejais, kai, aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte nenurodomos
nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą inkriminuoti
vieną ar kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymį, ir nėra prokuroro
ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymo, pateikto BPK 256 straipsnio 1 dalyje
nustatyta tvarka, teismas turi patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK
219 straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra pagrindo bylą perduoti
prokurorui (BPK 254 straipsnio 3 dalis).
5.
Teismas, priimdamas nuosprendį, privalo tinkamai kvalifikuoti veiką ir savo
iniciatyva gali nuteisti kaltinamąjį pagal kitą baudžiamąjį įstatymą negu
nurodyta kaltinamajame akte – numatantį tiek lengvesnę, tiek sunkesnę
nusikalstamą veiką. Prašyti pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą
teisme gali ir prokuroras ar nukentėjusysis (jo atstovas).
5. 1.
BPK 256 straipsnio 2–4 dalyse nustatytos skirtingos kaltinime nurodytos veikos
kvalifikavimo pakeitimo teisme taisyklės, taikomos priklausomai nuo to, ar
veika kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę ar
lengvesnę nusikalstamą veiką.
5. 1. 1.
Kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas keičiamas pritaikant baudžiamąjį
įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, kai:
– pritaikomas
BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje
nustatyta griežtesnė bausmė;
– papildomai
pritaikomas dar bent vienas BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis,
punktas);
– pritaikomas
BK bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), sunkinantis kaltininko teisinę
padėtį, pavyzdžiui, vietoje BK 21 straipsnio (rengimasis padaryti nusikaltimą)
pritaikomas BK 22 straipsnis (pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką);
– pašalinamas
kvalifikavimas pagal BK bendrosios dalies straipsnį (jo dalį), lengvinantį
kaltininko teisinę padėtį, pavyzdžiui, netaikoma BK 28 straipsnio 3 dalis
(nusikalstamos veikos padarymas peržengiant būtinosios ginties ribas);
– tęstinė
nusikalstama veika perkvalifikuojama į nusikalstamas veikas, sudarančias realią
nusikalstamų veikų sutaptį.
5. 1. 2. Kaltinime
nurodytos veikos kvalifikavimas keičiamas pritaikant baudžiamąjį įstatymą,
numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, kai:
– pritaikomas
BK specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje nustatyta
švelnesnė bausmė;
– pritaikomas
BK bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), lengvinantis kaltininko teisinę
padėtį, pavyzdžiui, inkriminuojama baigta nusikalstama veika perkvalifikuojama
į pasikėsinimą ją padaryti (BK 22 straipsnis);
– veikos,
sudarančios realią nusikalstamų veikų sutaptį, perkvalifikuojamos į tęstinę
nusikalstamą veiką.
5. 2.
BPK 256 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo
teisės į gynybą užtikrinimu, taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas
manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį
įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką
iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis (jo
atstovas).
5. 2. 1.
Teismas, savo iniciatyva pranešęs apie kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo
pakeitimo galimybę, nėra saistomas tokio pranešimo. Taip pat teismas neprivalo
tenkinti prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymo pakeisti veikos
kvalifikavimą. Atlikęs BPK 256 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytus veiksmus ir
išnagrinėjęs bylą, teismas kaltinamąjį gali pripažinti kaltu ir remdamasis
kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.
5. 2. 2. Apylinkės
teismas, gavęs prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymą kaltinime
nurodytą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę
nusikalstamą veiką, turi patikrinti, ar, vadovaujantis BPK nustatytomis
baudžiamųjų bylų dalykinio teismingumo taisyklėmis, jis būtų kompetentingas
tokį prašymą tenkinti. Jei pateiktame prašyme prašoma kaltinamojo veiką
kvalifikuoti pagal BK straipsnį ar jo dalį, nurodytą BPK 225 straipsnio 1
dalyje, apylinkės teismas, įvertinęs tokio prašymo pagrįstumą ir nustatęs, kad
jis remiasi teisiniais argumentais ir nėra akivaizdžiai netinkamai motyvuotas,
nedelsdamas privalo priimti BPK 232 straipsnio 2 punkte nurodytą nutartį
perduoti bylą pagal teismingumą apygardos teismui.
Atitinkamai
šios nuostatos taikomos ir tais atvejais, kai apygardos teisme, pirmąja
instancija baudžiamąją bylą nagrinėjant vienam teisėjui, prokuroras ar
nukentėjusysis (jo atstovas) pateikia prašymą veiką kvalifikuoti pagal kitą
baudžiamąjį įstatymą, dėl kurio taikymo byla pagal BPK 255 straipsnio 2 dalyje
nustatytas taisykles teisminga tik apygardos teismo trijų teisėjų kolegijai.
5. 3.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamojo teisė į gynybą nuo pakeisto
veikos kvalifikavimo turi būti užtikrinama ne tik tais atvejais, kai
pritaikomas baudžiamasis įstatymas, numatantis sunkesnę nusikalstamą veiką. Jei
kaltinimas keičiamas ne vien tik siaurinant jo apimtį
ir veika kvalifikuojama pritaikant naują teisinį požymį, būtina šią
veiką pripažinti nusikalstama, kaltinamajam turi būti iš anksto pranešama apie tokio pakeitimo
galimybę ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išdėstyti argumentus
bei pateikti įrodymus.
6.
Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256
straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliaciniame procese,
atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320
straipsnis).


2009 m.
birželio 25 d.                                               Teismų
praktikos apibendrinimo departamentas

S-styta
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pasitarimuose. Pritarta spausdinti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 31.
[1]
Pažymėtina, kad rengiant apžvalgą neanalizuota BPK 255, 256 straipsniuose
nustatytų normų taikymo atskirų kategorijų bylų procese problematika. Dėl to
apžvalgos tekste ir išvadose tai neatsispindi.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt