TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMŲ SANTRAUKOS
EUROPOS
BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMŲ SANTRAUKOS

Kai
kurie Europos Sąjungos teisės aktų poveikio nacionalinės teisės aiškinimui ir
taikymui baudžiamosiose bylose aspektai

Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta,
kad šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų,
nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis. Analogiška nuostata įtvirtinta
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 2
dalyje. Taigi Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisė Lietuvos baudžiamosios
teisės ir baudžiamojo proceso srityje paprastai, t. y. kiek tai susiję su
baudžiamosios teisės ir proceso normomis, taikoma netiesiogiai. Tačiau tai
nereiškia, kad ES teisės aktai negali būti reikšmingi nagrinėjant baudžiamąsias
bylas[1].
Pagrindinis
ES teisės instrumentas baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso srityje šiuo
metu iš esmės yra pamatinis sprendimas[2]; kai kurie klausimai
reglamentuojami direktyvomis, konvencijomis ir kt. Europos Sąjungos steigimo
sutarties 34 straipsnio, esančio Sutarties VI antraštinėje dalyje (Nuostatos
dėl policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose), 2 dalies b
punkte nustatyta, kad pamatiniai sprendimai gali būti priimami siekiant
suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus. Pamatiniai
sprendimai valstybėms narėms yra privalomi rezultatų, kuriuos reikia pasiekti,
atžvilgiu, bet palieka nacionalinėms valdžios institucijoms galimybę pasirinkti
jų įgyvendinimo formą ir būdus. Jie nėra tiesiogiai veikiantys.
Europos
Bendrijų Teisingumo Teismas 2005 m. birželio 16 d. Sprendime Pupino (C-105/03,
Rink. p. I-05285) išaiškino, kad privalomas pamatinių sprendimų pobūdis, nurodytoje
sutarties nuostatoje apibūdintas analogiškai kaip ir Europos Bendrijos steigimo
sutarties (toliau – EB sutartis) 249 straipsnio trečiojoje pastraipoje, kurioje
apibrėžiama direktyvų teisinė galia, lemia nacionalinės valdžios institucijų,
ypač nacionalinių teismų, pareigą aiškinti nacionalinę teisę taip, jog ji
atitiktų Europos Sąjungos teisę. Taigi, taikydamas nacionalinę teisę,
nacionalinis teismas turi ją aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į pamatinio
sprendimo nuostatas ir tikslus, kad pasiektų juo siekiamą rezultatą bei
laikytųsi Europos Sąjungos steigimo sutarties (toliau – ES sutartis) 34
straipsnio 2 dalies b punkto. Tai, be kita ko, suponuoja asmenų teisę remtis
pamatiniais sprendimais, siekiant Europos Sąjungos teisę atitinkančio
nacionalinės teisės aiškinimo valstybių narių teismuose. Iš čia išplaukia ir nacionalinių
teismų pareiga išnagrinėti bei įvertinti atitinkamus asmenų argumentus.
Analogiška nacionalinių valdžios institucijų pareiga kyla ir dėl direktyvų,
priimtų pagal EB sutartį.
Kita
vertus, pagal Teisingumo Teismo praktiką analizuojama nacionalinio teismo
pareiga negali nulemti bendriesiems teisės principams prieštaraujančio
aiškinimo. Teisinio tikrumo ir teisės negaliojimo atgaline tvarka principai, be
kita ko, užkerta kelią asmenų baudžiamosios atsakomybės nustatymui ar
sugriežtinimui tik pamatinio sprendimo ar direktyvos pagrindu, nepriklausomai
nuo juos įgyvendinant priimto įstatymo (Sprendimo Pupino 44–45 punktai; 2005 m.
gegužės 3 d. Sprendimas B-lusconi ir kt. , C-387/02, C-391/02 ir C-403/02,
Rink. p. I-0000). Kai aiškinimo dalykas susijęs su baudžiamojo proceso
normomis, pateiktas aiškinimas, be kita ko, turi atitikti Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus (Sprendimo Pupino 57–60
punktai).
Pagal
Teismo praktiką nacionalinio teismo pareiga aiškinant susijusias nacionalinės
teisės normas atsižvelgti į pamatinio sprendimo ar direktyvos nuostatas pasibaigia,
jei nacionalinė teisė negali būti pritaikyta taip, kad taikymo rezultatas būtų
suderinamas su ES teisės aktuose siekiamu rezultatu. Tačiau prireikus nacionalinis
teismas turi atsižvelgti į visą nacionalinės teisės sistemą, siekdamas nustatyti,
kokia apimtimi ji gali būti pritaikyta taip, kad rezultatas nebūtų priešingas,
negu siekiamas atitinkamu ES teisės aktu.
Tai, kad
tiesioginis ES teisės taikymas nebūdingas baudžiamajai teisei ir baudžiamajam
procesui, nereiškia, kad negalimas taip pat tiesioginis ES teisės taikymas
baudžiamosiose bylose, nors, manytina, bent šiuo metu tokios situacijos yra
labiau išimtinio pobūdžio[3]. Jų susidarymas bendriausia
prasme įmanomas atsižvelgiant į, viena vertus, platų ES teisės reglamentuojamų visuomeninių
santykių spektrą, kita vertus – į platų baudžiamosios teisės priemonėmis ginamų
teisinių gėrių spektrą. Tais atvejais, kai ES teisės ir nacionalinės
baudžiamosios teisės taikymo sritis bent iš dalies sutampa, sprendžiant baudžiamosios
atsakomybės įgyvendinimo klausimą ir kartu vykdant lojalaus bendradarbiavimo su
ES institucijomis pareigą bei laikantis Bendrijos teisės viršenybės principo, gali
prireikti, nepažeidžiant pirmiau nurodytų bendrųjų teisės principų, tiesiogiai atsižvelgti
į atitinkamų ES teisės aktų reikalavimus. Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad pagal
Teisingumo Teismo praktiką nacionalinis teismas, neišeidamas už savo
kompetencijos ribų taikantis Bendrijos teisės normas, turi pareigą užtikrinti
visišką šių normų veikimą, prireikus savo iniciatyva netaikydamas joms
prieštaraujančių nacionalinės teisės normų.
Tokios
situacijos pavyzdys – Teisingumo Teismo nagrinėta B-anovo byla (2008 m. liepos
11 d. Nutartis, C-207/08). Išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismo prašymą
priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje, kurioje E. B-anovas kaltintas
pagal BK 265 straipsnį dėl pluoštinių kanapių auginimo, Teisingumo Teismas,
patvirtindamas ankstesnėje savo praktikoje suformuotą poziciją, iš esmės nusprendė,
kad Bendrijos teisė draudžia valstybės narės teismui taikyti nacionalinės
teisės aktą, kuriuo, pažeidžiant atitinkamą Tarybos reglamentą, draudžiama
auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes, kurioms
taikomos Bendrijos tiesioginės paramos schemos pagal bendrą žemės ūkio
politiką.
Taip pat reikėtų
priminti, kad baudžiamojoje byloje kilus klausimui dėl ES teisės aiškinimo ar
galiojimo, nacionalinis teismas gali, o tam tikrais atvejais privalo kreiptis į
Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo[4]. Priklausomai nuo to,
dėl kokio ES teisės akto kilo klausimas, nacionalinis teismas turėtų vadovautis
ES sutarties 35 straipsniu ar EB sutarties 234 straipsniu. Esminę reikšmę
garantuojant laiku ir tinkamą kreipimąsi į Teisingumo Teismą, be kita ko, turi
teisingas ES teisės aiškinimo klausimų, kylančių baudžiamojoje byloje,
nustatymas.

2005
m. birželio 16 d.
Teisingumo
Teismo sprendimo byloje
Pupino (C-105/03)[5] santrauka
Nacionalinio teismo pareiga
taikant nacionalinę teisę aiškinti ją kiek įmanoma atsižvelgiant į pamatinį sprendimą
/ Ypač pažeidžiamų nukentėjusiųjų apsauga (mažamečių vaikų, patyrusių žiaurų
elgesį, apklausa)

Firenze teismo
ikiteisminio tyrimo teisėjas (judge
in charge of preliminary enquiries at the Tribunale di Firenze / juge chargé des
enquêtes préliminaires auprès du Tribunale di Firenze,
toliau – ir nacionalinis teismas) dalyvavo baudžiamajame procese, kuriame vaikų
darželio auklėtoja M. Pupino įtariama piktnaudžiavusi drausmės priemonėmis dėl kai
kurių jaunesnių kaip penkerių metų auklėtinių, t. y. tuo, kad jiems nuolat
suduodavo, grasindavo, jog duos raminamųjų ir užklijuos burną pleistru, bei
neleisdavo nueiti į tualetą; taip pat padariusi sunkų sveikatos sutrikdymą, t.
y. tuo, kad sudavė vienam vaikui smūgį, sukėlusį patinimą kaktos srityje. P-ūra
kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl aštuonių vaikų (nukentėjusiųjų ir
liudytojų) apklausos ikiteisminėje proceso stadijoje pagal specialią Italijos
baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatytą jaunesnių kaip šešiolikos
metų vaikų apklausos procedūrą. M. Pupino prieštaravo argumentuodama tuo, kad Italijos
BPK nenumatyta galimybės taikyti šios tvarkos jos bylos aplinkybėmis. Nacionalinio
teismo nuomone, nepaisant to, ar Bendrijos teisės aktai yra tiesiogiai
veikiantys, jis privalo aiškinti savo nacionalinę teisę atsižvelgdamas į Bendrijos
teisės nuostatų tekstą ir prasmę. Nacionaliniam teismui kilo abejonių dėl BPK
nuostatų, kuriose ikiteisminio tyrimo teisėjo galimybė taikyti išankstinio
įrodymų rinkimo tvarką ir specialiąsias vaikų apklausos taisykles apribojama bylomis
dėl lytinių bei lytinio pobūdžio nusikalstamų veikų, atitikties 2001 m.
kovo 15 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties
baudžiamosiose bylose[6]
(toliau – pamatinis sprendimas[7]) 2,
3 ir 8 straipsniams. Dėl to šis teismas nusprendė sustabdyti procesą ir kreipėsi
į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo dėl pamatinio sprendimo 2, 3 ir 8
straipsnių išaiškinimo.
Iš pradžių Teisingumo
Teismas sprendė savo kompetencijos nagrinėjamoje byloje klausimą. Vadovaujantis
atitinkamomis steigiamųjų sutarčių nuostatomis, Teismas iš esmės turi
jurisdikciją atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą. Tačiau, atsižvelgiant į
Prancūzijos, Italijos, �-ijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybių
pateiktus argumentus, reikėjo išnagrinėti, ar nacionalinėms valdžios
institucijoms tenkanti pareiga aiškinti nacionalinę teisę kiek įmanoma atsižvelgiant
į Bendrijos direktyvų nuostatas bei tikslus lygiai taip pat ir laikantis tų
pačių ribų taikoma, kai atitinkamas teisės aktas yra pamatinis sprendimas, priimtas
pagal ES sutarties VI antraštinę dalį (pastarosios pozicijos laikėsi nacionalinis
teismas ir Prancūzijos, Graikijos, P-ugalijos vyriausybės bei Komisija). Teigiamai
atsakius į šį klausimą, reikėjo patikrinti, ar akivaizdu, kad atsakymas į
prejudicinį klausimą negalėtų turėti konkrečios įtakos pagrindinės bylos išsprendimui
atsižvelgiant į Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo pareigos ribas, kaip pažymėjo
Prancūzijos, Italijos, �-ijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, kurios
teigė, kad prašymas turi būti pripažintas nepriimtinu.
Pirmiausia
reikia pažymėti, kad pagal ES sutarties 34 straipsnio 2 dalies b punktą, kurio
formuluotė inspiruota EB sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos, pamatiniams
sprendimams suteikiamas privalomas pobūdis ta prasme, jog jie valstybėms narėms
yra privalomi siektinų rezultatų atžvilgiu, bet palieka nacionalinėms valdžios
institucijoms galimybę pasirinkti jų įgyvendinimo formą ir būdus. Privalomas
pamatinių sprendimų pobūdis, apibūdintas analogiškai kaip ir EB sutarties 249
straipsnio trečiojoje pastraipoje, lemia nacionalinės valdžios institucijų,
ypač nacionalinių teismų, pareigą aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji
atitiktų Europos Sąjungos teisę (obligation to interpret national law in conformity / obligation
d’interprétation conforme du droit national).
Tai, kad pagal
ES sutarties 35 straipsnį Teisingumo Teismo įgaliojimai dėl ES sutarties VI
antraštinės dalies yra siauresni negu pagal EB sutartį ir kad nėra išbaigtos
teisės gynimo priemonių bei procedūrų sistemos, skirtos institucijų teisės aktų
teisėtumo pagal VI antraštinę dalį kontrolei užtikrinti, nepaneigia šios išvados.
Nepriklausomai nuo Amsterdamo sutartimi numatyto integracijos laipsnio  kuriant glaudesnę Europos tautų sąjungą ES sutarties
1 straipsnio antrosios pastraipos prasme, visiškai suprantama, kad ES sutarties
autoriai manė esant naudinga numatyti galimybę dėl šios sutarties VI
antraštinės dalies panaudoti teisinius instrumentus, kurių poveikis panašus į
numatytųjų EB sutartyje, jog būtų galima veiksmingai prisidėti prie Sąjungos
tikslų siekimo.
Teisingumo
Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus pagal ES sutarties 35
straipsnį svarbą patvirtina tai, kad pagal šio straipsnio 4 dalį kiekviena
valstybė narė, padariusi (ar nepadariusi) pareiškimą pagal straipsnio 2 dalį,
turi teisę pateikti Teismui pareiškimus arba rašytines pastabas bylose,
pradėtose pagal straipsnio 1 dalį. Nurodyta Teismo jurisdikcija didžiąja dalimi
netektų savo naudingo poveikio, jei asmenys neturėtų teisės remtis pamatiniais sprendimais,
siekdami Europos Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo (conforming interpretation of
national law / interprétation conforme du droit national) valstybių narių
teismuose.
Italijos ir
Jungtinės Karalystės vyriausybės teigė, kad ES sutartis nenumato jokios pareigos,
analogiškos numatytai EB sutarties 10 straipsnyje, kuria Teisingumo Teismo
praktikoje iš dalies pagrindžiama Bendrijos teisę atitinkančio nacionalinės
teisės aiškinimo pareiga. Šis argumentas atmestinas. ES sutarties 1 straipsnio 2
ir 3 dalyse nurodyta, kad ši sutartis žymi naują glaudesnės Europos tautų
sąjungos kūrimo etapą bei kad Sąjungos, kurios pagrindas yra Europos Bendrijos,
kurias papildo šioje sutartyje nustatytos bendradarbiavimo politikos sritys ir
formos, uždavinys – darniai bei solidariai tvarkyti valstybių narių ir jų tautų
santykius. Sąjungai būtų sunku veiksmingai įvykdyti šį uždavinį, jei lojalaus bendradarbiavimo
principas (principle
of loyal cooperation / principe de coopération loyale), kuris reikalauja, kad valstybės
narės imtųsi visų tinkamų bendrų ar specialių priemonių, jog užtikrintų savo įsipareigojimų
pagal Europos Sąjungos teisę vykdymą, nebūtų taikytinas policijos ir teismų
bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose, kuris, be to, visiškai pagrįstas valstybių
narių bei institucijų bendradarbiavimu.
Atsižvelgiant
į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Bendrijos [Europos Sąjungos] teisę
atitinkančio aiškinimo principas (principle of conforming interpretation / principe
d’interprétation conforme) taikytinas ir dėl pamatinių sprendimų,
priimtų pagal ES sutarties VI antraštinę dalį. Taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis
teismas turi ją aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į pamatinio sprendimo
nuostatas ir tikslus, kad pasiektų juo siekiamą rezultatą bei laikytųsi ES sutarties
34 straipsnio 2 dalies b punkto.
Vis dėlto reikia
pažymėti, kad nacionalinio teismo pareigą aiškinant atitinkamas nacionalinės
teisės normas atsižvelgti į pamatinio sprendimo turinį riboja bendrieji teisės
principai, būtent teisinio tikrumo (legal certainty / sécurité juridique) ir [teisės] negaliojimo
atgaline tvarka (non-retroactivity
/ non-rétroactivité)
principai. Jie, be kita ko, užkerta kelią tam, kad nurodyta pareiga galėtų nulemti
pamatinio sprendimo nuostatas pažeidusių asmenų baudžiamosios atsakomybės
nustatymą ar sugriežtinimą šio pamatinio sprendimo pagrindu, nepriklausomai nuo
jį įgyvendinant priimto įstatymo (dėl Bendrijos direktyvų žr. , pvz. , 1996 m.
gruodžio 12 d. Sprendimo X, C-74/95 ir C-129/95, Rink. p. I-6609, 24
punktą ir 2005 m. gegužės 3 d. Sprendimo B-lusconi ir kt. , C-387/02, C-391/02
ir C-403/02, Rink. p. I-0000, 74 punktą). Tačiau nuostatos, dėl kurių pateiktas
nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susijusios ne su
suinteresuoto asmens baudžiamosios atsakomybės apimtimi, o su proceso eiga ir
įrodymų rinkimo tvarka.
Nacionalinio
teismo pareiga aiškinant susijusias nacionalinės teisės normas atsižvelgti į pamatinio
sprendimo turinį pasibaigia, jei nacionalinė teisė negali būti pritaikyta taip,
kad taikymo rezultatas būtų suderinamas su pamatiniame sprendime siekiamu
rezultatu. Kitaip tariant, Europos Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo
principas negali būti pagrindas nacionalinės teisės aiškinimui contra legem.
Vis dėlto šis principas reikalauja, kad nacionalinis teismas prireikus
atsižvelgtų į visą nacionalinės teisės sistemą, siekdamas nustatyti, kokia
apimtimi ji gali būti pritaikyta taip, jog rezultatas nebūtų priešingas, negu
siekiamas pamatiniu sprendimu. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra akivaizdu, kad pagrindinėje
byloje pamatinį sprendimą atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas būtų
negalimas. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar [Europos Sąjungos] teisę atitinkantis
nacionalinės teisės aiškinimas šioje byloje galimas. Į prejudicinį klausimą
reikia atsakyti, atsižvelgiant į šią sąlygą.
Nacionalinis
teismas iš esmės klausė, ar pamatinio sprendimo 2, 3 straipsniai ir 8
straipsnio 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas turi turėti
galimybę leisti mažamečiams vaikams, kurie, kaip pagrindinėje byloje, tvirtina
nukentėję dėl žiauraus elgesio, duoti parodymus pagal taisykles, įgalinančias
garantuoti jiems tinkamą apsaugą, pavyzdžiui, ne viešame teismo posėdyje ir
prieš jam įvykstant.
Pagal pamatinio
sprendimo 3 straipsnį valstybės narės garantuoja nukentėjusiesiems galimybę
būti išklausytiems ir teikti įrodymus proceso metu bei imasi tinkamų priemonių,
kad valdžios institucijos apklaustų nukentėjusiuosius tik tiek, kiek būtina baudžiamajam
procesui. [8] Pamatinio
sprendimo 2 straipsnyje ir 8 straipsnio 4 dalyje valstybės narės įpareigojamos siekti
garantuoti, kad proceso metu su nukentėjusiaisiais būtų elgiamasi su derama
pagarba asmens orumui, taip pat užtikrinti, kad nukentėjusieji, kurie yra ypač
pažeidžiami, galėtų naudotis specialia tvarka, geriausiai atitinkančia jų
padėtį, ir kad, prireikus apsaugoti nukentėjusiuosius, ypač labiausiai
pažeidžiamus, nuo parodymų davimo viešame teismo posėdyje padarinių, jie teismo
sprendimu galėtų duoti parodymus tokiu būdu, kuris leistų pasiekti šį tikslą
bet kuriomis tinkamomis priemonėmis, suderinamomis su pagrindiniais teisės
principais. Pamatiniame sprendime neapibrėžiama nukentėjusiojo pažeidžiamumo
sąvokos. Tačiau, nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusiojo mažametystės
paprastai pakanka, kad jis būtų laikomas ypač pažeidžiamu pamatinio sprendimo
prasme, negalima nesutikti, jog jei mažamečiai vaikai teigia patyrę žiaurų
elgesį, juolab auklėtojos, kaip pagrindinėje byloje, jie gali būti laikomi ypač
pažeidžiami atsižvelgiant į jų amžių ir tariamų veikų pobūdį bei padarinius, kad
galėtų pasinaudoti specialia apsauga, nustatyta nurodytose pamatinio sprendimo
nuostatose.
Nacionalinio
teismo nurodytose pamatinio sprendimo nuostatose nenumatoma konkrečių taisyklių
jose išdėstytiems nukentėjusiųjų apsaugos tikslams įgyvendinti. Pagal
pagrindinėje byloje svarstomą reglamentavimą ikiteisminio tyrimo metu duoti
parodymai paprastai turi būti pakartoti viešame teismo posėdyje, kad įgytų
visišką įrodomąją reikšmę. Vis dėlto tam tikrais atvejais leidžiama duoti
parodymus tik vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu; tokie parodymai turi tokią
pačią įrodomąją reikšmę, kaip duotieji nagrinėjant bylą viešame teismo
posėdyje, bet jie yra duodami pagal kitas taisykles.
Šiomis
aplinkybėmis nurodytose pamatinio sprendimo nuostatose siekiamų tikslų
įgyvendinimas reikalauja, kad nacionalinis teismas turėtų galimybę taikyti ypač
pažeidžiamiems nukentėjusiesiems specialią tvarką, tokią kaip valstybės narės
teisėje nustatyta išankstinio įrodymų rinkimo procedūra, bei specialiąsias apklausos
taisykles, jei ši tvarka geriausiai atitinka nukentėjusiųjų padėtį ir yra
būtina siekiant užkirsti kelią įrodymų praradimui, minimizuoti apklausų skaičių
bei užkirsti kelią žalingiems parodymų davimo viešajame posėdyje padariniams.
Pažymėtina,
kad pagal pamatinio sprendimo 8 straipsnio 4 dalį parodymų davimo sąlygos bet
kuriuo atveju turi būti suderinamos su valstybės narės pagrindiniais teisės
principais. Be to, pagal ES sutarties 6 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia
pagrindines teises, garantuojamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) ir kylančias iš valstybėms narėms
bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrieji teisės principai. Vadinasi, pamatinis
sprendimas turi būti aiškinamas taip, kad būtų gerbiamos pagrindinės teisės,
ypač teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, numatyta Konvencijos 6 straipsnyje ir
aiškinama Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose. Darant prielaidą, kad nagrinėjamu
atveju galima pasinaudoti pagal Italijos teisę nustatyta išankstinio įrodymų
rinkimo procedūra bei specialiosiomis apklausos taisyklėmis, atsižvelgiant į Europos
Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo pareigą, nacionalinis
teismas turi patikrinti, ar dėl šių priemonių taikymo M. Pupino baudžiamasis
procesas, vertinamas kaip visuma, netaps neteisingas Konvencijos 6 straipsnio prasme
(žr. , pvz. , 2001 m. gruodžio 20 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą P. S.
prieš Vokietiją ir 2002 m. liepos 2 d. sprendimą S. N. prieš �-iją,
Recueil des arrêts et décisions 2002-V; 2004 m. vasario 13 d. sprendimą
Rachdad prieš Prancūziją ir 2005 m. sausio 20 d. sprendimą dėl
priimtinumo Accardi ir kiti prieš Italiją, Nr. 30598/02).

Vadovaudamasis
šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė, kad:
2001 m. kovo
15 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose
bylose 2, 3 straipsniai ir 8 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad
nacionalinis teismas turi turėti galimybę leisti mažamečiams vaikams, kurie,
kaip pagrindinėje byloje, tvirtina nukentėję dėl žiauraus elgesio, duoti
parodymus pagal taisykles, užtikrinančias šiems vaikams tinkamą apsaugą,
pavyzdžiui, ne nagrinėjant bylą viešame teismo posėdyje ir prieš jam įvykstant.
Nacionalinis
teismas privalo atsižvelgti į visas nacionalinės teisės normas ir jas aiškinti kiek
įmanoma atsižvelgdamas į nurodyto pamatinio sprendimo nuostatas bei tikslus.

O- those grounds, the Court
(Grand Chamber) hereby rules:
Articles 2, 3 and 8(4) of
Council Framework Decision 2001/220/JHA of 15 M-h 2001 on the standing of
victims in criminal proceedings must be interpreted as meaning that the
national court must be able to authorise young children, who, as in this case,
claim to have been victims of maltreatment, to give their testimony in
accordance with arrangements allowing those children to be guaranteed an appropriate
level of protection, for example outside the trial and before it takes place.
The national court is
required to take into consideration all the rules of national law and to
interpret them, so far as possible, in the light of the wording and purpose of
the Framework Decision.

Par ces motifs, la
Cour (grande chambre) dit pour droit:
Les articles 2, 3 et
8, paragraphe 4, de la décision-cadre 2001/220/JAI du Conseil, du 15 mars 2001,
relative au statut des victimes dans le cadre de procédures pénales, doivent
être interprétés en ce sens que la juridiction nationale doit avoir la
possibilité d’autoriser des enfants en bas âge, qui, comme dans l’affaire
au principal, allèguent avoir été victimes de mauvais traitements,
à faire leur déposition selon des modalités permettant de garantir
à ces enfants un niveau approprié de protection, par exemple en dehors
de l’audience publique et avant la tenue de celle-ci.
La juridiction
nationale est tenue de prendre en considération l’ensemble des règles du
droit national et de les interpréter, dans toute la mesure du possible,
à la lumière du texte ainsi que de la finalité de ladite
décision-cadre.


            2008 m. liepos 11 d.
            Teisingumo Teismo nutarties byloje
            B-anov (C‑207/08)[9] santrauka
            Nacionalinės teisės aktas, kuriuo
draudžiama auginti visų rūšių kanapes / Nacionalinio teismo pareiga pateikti
kiek įmanoma Bendrijos teisę atitinkantį vidaus teisės aiškinimą, Bendrijos
teisės viršenybės principas
           
Panevėžio
apygardos teismas (Lietuva), toliau – ir nacionalinis teismas) pagal prokuroro
apeliacinį skundą nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. B-anov kaltintas
pagal BK 265 straipsnį dėl kanapių auginimo. 2006 m. pradžioje jis
Prancūzijoje teisėtai įsigijo „Felina-32“ veislės kanapių sėklų, kurias,
jo teigimu, ketino panaudoti kanapių veisimui ir popieriaus gamybai, parsivežė
į Lietuvą bei pasėjo išsinuomotame plote. 2006 m. lapkričio 29 d. , E.
B-anovui pradėjus pjauti kanapes ir nupjovus didesnę derliaus dalį, pradėtas
ikiteisminis tyrimas. 2007 m. gruodžio 18 d. pirmosios instancijos
teismas E. B-anovą išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras apeliaciniu skundu prašė pripažinti
jį kaltu pagal pareikštą kaltinimą. Panevėžio apygardos teismo apklausta
ekspertė parodė, kad tirtos kanapės buvo pluoštinės, jokio pavojaus sveikatai
nekelia, iš jų chemiškai išgauti narkotinių medžiagų neįmanoma (kanapės kelia
pavojų sveikatai, kai veikliosios narkotinės medžiagos kiekis yra 0,5–5 proc. ,
nagrinėjamu atveju šis kiekis yra 0,04 proc. ). Panevėžio apygardos
teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal 2003 m. rugsėjo 29 d.
Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, nustatantį bendrąsias tiesioginės
paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam
tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantį reglamentus [. . . ]
(toliau – Reglamentas Nr. 1782/2003), leidžiama auginti kanapių veisles,
kuriose veikliosios narkotinės medžiagos kiekis neviršija 0,2 proc. ,
nusprendė paskelbti pertrauką teisiamajame posėdyje ir kreipėsi į Teisingumo
Teismą prejudicinio sprendimo.
Pirmiausia Teisingumo
Teismas pažymėjo, kad pagal Procedūros reglamento 104 straipsnio
3 dalies pirmąją pastraipą tuo atveju, kai atsakymą į klausimą, dėl kurio
pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš
Teismo praktikos, Teismas, susipažinęs su generalinio advokato nuomone, bet
kada gali spręsti klausimą motyvuota nutartimi, kurioje nurodoma atitinkama
praktika. Teismo nuomone, taip yra nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai,
kad buvo priimta ši nutartis, nereikėjo nuspręsti dėl prašymo taikyti
pagreitintą procedūrą.
Pirmuoju
klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausė, ar Bendrijos teisė turi būti
aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktą (t. y. atitinkamą BK
nuostatą), kuriuo draudžiama auginti ir laikyti kanapes.
Atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje nustatytus
svarstomų kanapių požymius (veikliosios narkotinės medžiagos kiekį ir kanapių
veislės kodą), taip pat į kanapių auginimo laikotarpį, Teismas
konstatavo, kad pagrindinei bylai taikytinas Reglamentas Nr. 1782/2003,
būtent jo 52 straipsnis. Dėl to klausimą, ar Bendrijos teisė draudžia
nacionalinės teisės aktą, kuriuo draudžiama auginti ir laikyti šį produktą,
pirmiausia reikėjo nagrinėti atsižvelgiant į nurodytą reglamentą,
reglamentuojantį bendrąjį rinkos organizavimą kanapių sektoriuje.
Šiuo klausimu
Teismas priminė, kad pagal jo nusistovėjusią praktiką, esant reglamentui,
reglamentuojančiam bendrąjį rinkų organizavimą tam tikrame sektoriuje,
valstybės narės turi susilaikyti nuo bet kokių priemonių, dėl kurių nuo jo
galėtų būti nukrypta arba jis pažeistas (be kita ko, žr. 2003 m. sausio
16 d. Spendimo Hammarsten, C‑462/01, Rink. p. I‑781,
28 punktą ir jame nurodytą Teismo praktiką).
Iš
nusistovėjusios Teismo praktikos taip pat matyti, kad bendrojo rinkos
organizavimo nustatymas nekliudo valstybėms narėms taikyti nacionalinių normų,
kuriomis siekiama kito bendrojo intereso tikslo negu siekiamas bendruoju
organizavimu, net jei šios normos gali turėti poveikį bendros rinkos veikimui
atitinkamame sektoriuje (žr. minėto Sprendimo Hammarsten 29 punktą
ir jame nurodytą Teismo praktiką).
Nagrinėjamoje
byloje reikia konstatuoti, kad, viena vertus, Lietuvos teisės aktuose dėl
narkotinių medžiagų nustatytu draudimu auginti ir laikyti pluoštines kanapes,
patenkančias į bendrojo rinkos organizavimo kanapių sektoriuje sritį,
tiesiogiai pažeidžiamas šis bendrasis organizavimas. Iš tiesų, šiuo draudimu iš
Lietuvoje įsikūrusių ūkininkų atimama bet kokia galimybė importuoti ir auginti pagrindinėje
byloje nagrinėjamas kanapes, taigi, taip pat prašyti suteikti Reglamento
Nr. 1782/2003 52 straipsnyje numatytą pagalbą.
Kita vertus,
konstatuotina, kad Lietuvos teisės aktais dėl narkotinių medžiagų nesiekiama kito
bendrojo intereso tikslo, kurio neapimtų bendrasis rinkos organizavimas kanapių
sektoriuje. Iš  Reglamento
Nr. 1782/2003 27-osios konstatuojamosios dalies matyti, kad, nustatant
bendrąjį rinkos organizavimą kanapių sektoriuje, buvo atsižvelgta į pavojų, jog
tarp teisėtai auginamų augalų gali būti paslėpti neteisėti augalai. Dėl to
pagal Reglamento Nr. 1782/2003 52 straipsnį, aiškinamą kartu su  27-ąja konstatuojamąja dalimi, pagalba gali
būti teikiama tik už tam tikrų garantijų dėl psichotropinių medžiagų kiekio
suteikiančias kanapių veisles. Didžiausias leistinas tetrahidrokanabinolio
kiekis kanapėse, kad jos atitiktų reikalavimus Bendrijos pagalbai gauti, neturi
viršyti 0,2 proc.
Iš to
išplaukia, kad Reglamentas Nr. 1782/2003 draudžia tokį nacionalinės teisės
aktą, koks svarstomas pagrindinėje byloje.
Antruoju
klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausė, ar Bendrijos teisė turi būti
aiškinama taip, kad ji leidžia valstybės narės teismui taikyti nacionalinės
teisės aktą, kuriuo, pažeidžiant Reglamentą Nr. 1782/2003, draudžiama
auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes.
Teismas
priminė, kad nacionalinis teismas jo taikomą vidaus teisės aktą turi aiškinti
kiek įmanoma laikydamasis Bendrijos teisės reikalavimų (žr. 1994 m. spalio
5 d. Sprendimo van Munster, C‑165/91, Rink. p. I‑4661,
34 punktą ir jame nurodytą Teismo praktiką).
Kita vertus,
iš nusistovėjusios Teismo praktikos matyti, kad nacionalinis teismas, kuriam pagal
jo kompetenciją pavesta taikyti Bendrijos teisės normas, turi pareigą
užtikrinti visišką šių normų veikimą, prireikus savo iniciatyva netaikydamas
joms prieštaraujančių nacionalinės teisės akto nuostatų (žr. 2007 m.
liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C-119/05,
Rink. p. I-6199, 61 punktą ir jame nurodytą Teismo praktiką).

Vadovaudamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:
1.          2003 m. rugsėjo
29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias
tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir
nustatantis tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis reglamentus
[. . . ], turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktą,
kuriuo draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines
kanapes.
2.          Bendrijos teisė draudžia valstybės
narės teismui taikyti nacionalinės teisės aktą, kuriuo, pažeidžiant Reglamentą
Nr. 1782/2003, draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente
nurodytas pluoštines kanapes.

            Par ces motifs, la Cour
(sixième chambre) dit pour droit:
            1)         Le
règlement (CE) n° 1782/2003 du Conseil, du 29 septembre 2003,
établissant des règles communes pour les régimes de soutien direct dans
le cadre de la politique agricole commune et établissant certains régimes de
soutien en faveur des agriculteurs et modifiant les règlements (CEE) n°
2019/93, (CE) n° 1452/2001, (CE) n° 1453/2001, (CE) n° 1454/2001, (CE) n°
1868/94, (CE) n° 1251/1999, (CE) n° 1254/1999, (CE) n° 1673/2000, (CEE) n°
2358/71 et (CE) n° 2529/2001, doit être interprété en ce sens qu’il
s’oppose à une législation nationale qui a pour effet d’interdire la
culture et la détention du chanvre destiné à la production de fibres
visé par ledit règlement.
            2)         Le
droit communautaire s’oppose à ce qu’une juridiction d’un État membre
applique une législation nationale qui, en méconnaissance du règlement
n° 1782/2003, a pour effet d’interdire la culture et la détention du chanvre
destiné à la production de fibres visé par ledit règlement.

[1]  P-eikiamoje medžiagoje neanalizuojamas
bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose pagal ES valstybių narių sudarytas
konvencijas.
[2]
P-eikiamoje medžiagoje vartojamas šiuo metu rekomenduojamas vartoti terminas
„pamatinis sprendimas“. Jis vartojamas, be kita ko, oficialiuose naujesnių
teisės aktų tekstuose lietuvių kalba, taip pat duomenų bazėse. Tuo tarpu
oficialiuose daugelio senesnių teisės aktų tekstuose lietuvių kalba vartojamas
terminas „pagrindų sprendimas“.
[3]
R-ėtų priminti, kad vienas iš specifinių tiesioginio ES teisės taikymo
baudžiamosiose bylose atvejų – non bis in idem principo taikymas Šengeno
erdvėje – nagrinėtas Teismų praktikoje 30, p. 663–694.
[4]
Plačiau žr. Teismų praktika 27, p. 447–455.
[5] 2005
m. birželio 16 d. Sprendimas Pupino, C-105/03, Rink. p. I-05285.
[6]
OL L 82, p. 1; Specialusis leidimas lietuvių kalba, skyrius
19, t. 4,  p. 72.
[7]
Oficialiame sprendimo tekste lietuvių kalba vartojamas terminas „pagrindų
sprendimas‘.  
[8] Čia
ir kai kuriais kitais atvejais santraukoje nukrypstama nuo oficialaus pamatinio
sprendimo teksto lietuvių kalba, vartojant, rengėjų nuomone, labiau sprendimo
tekstus anglų bei prancūzų kalbomis atitinkančias sąvokas ir terminus.  
[9] 2008
m. liepos 11 d. Nutartis B-anov, C-207/08.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt