|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NORMŲ, NUSTATANČIŲ APLINKYBES DĖL KURIŲ BAUDŽIAMASIS PROCESAS NEGALIMAS (BPK 3 STRAIPSNIS), TAIKYMO TEISMŲ PRAKTIKOJE APŽVALGA AB-33-1 BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO NORMŲ, NUSTATANČIŲ APLINKYBES, DĖL KURIŲ BAUDŽIAMASIS PROCESAS NEGALIMAS, TAIKYMO TEISMŲ PRAKTIKOJE APŽVALGA Įvadas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas: nustačius bent vieną iš jų, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Teisinių pasekmių, kylančių nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytą aplinkybę, reikšmė – baudžiamųjų procesinių teisinių santykių neatsiradimas arba jų nutrūkimas – lemia tinkamo šio straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo svarbą. Siekiant atskleisti BPK 3 straipsnio nuostatų turinį ir prasmę, prisidėti prie jų tinkamo aiškinimo ir teismų praktikos vienodinimo, parengta Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taikymo teismų praktikoje apžvalga (toliau – ir apžvalga). Rengiant šią apžvalgą analizuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys, priimtos 2003 m. gegužės 1 d. –2010 m. gegužės 1 d. laikotarpiu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nuosprendžiai ir nutartys, taip pat daugiau kaip 300 apylinkių ir apygardų teismų nuosprendžių bei nutarčių, priimtų 2004–2009 metais, kuriuose aiškinamos ar taikomos BPK 3 straipsnio nuostatos. Pažymėtina, kad ne visos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės teismų praktikoje aiškinamos vienodai: vienos jų aiškinamos išsamiai, kitos nelabai išsamiai arba visai neaiškinamos. Tokios situacijos priežastys dvejopos: viena vertus, kai kurių aplinkybių aiškinimas teismų praktikoje nekelia didelių problemų, kita vertus, kai kurios aplinkybės teismų praktikoje nustatomos retai. Atsižvelgiant į tai, BPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytoms aplinkybėms apžvalgoje taip pat skiriamas nevienodas dėmesys. Didžiausias tenka toms aplinkybėms, kurios teismų praktikoje taikomos dažniausiai ir kelia daugiausia neaiškumų, tai BPK 3 straipsnio 1 dalies 2, 6 ir 8 punktuose nurodytos aplinkybės. Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 ir 7 punktuose nustatytų aplinkybių apžvalgoje analizuojami tik teismų praktikoje iškilę probleminiai jų aiškinimo aspektai. BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 ir 9 punktuose nurodytos aplinkybės, apžvalgoje apskritai neanalizuojamos, nes jų taikymas procesiniu aspektu teismų praktikoje nekelia problemų. I. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas Remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Tokie terminai, jų skaičiavimo taisyklės, senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo pagrindai nustatyti ne baudžiamojo proceso įstatyme, o BK 95 straipsnyje. Dėl to, sprendžiant dėl baudžiamojo proceso nepradėjimo ar nutraukimo suėjus senaties terminui, visų pirma svarbu tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamąjį įstatymą (pvz. , kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo įstatymo normų, reguliuojančių senaties institutą, taikymas nėra šios apžvalgos dalykas, teismų praktika dėl senaties terminų skaičiavimo tvarkos, senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo neanalizuojama. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad tinkamam senaties instituto taikymui gali turėti reikšmės ir kitos baudžiamojo įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatos, pavyzdžiui, BK 3 straipsnis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis (kasacinė byla Nr. 2K-496/2006). Pažymėtina, kad pagal BK 95 straipsnį, suėjus senaties terminui, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismų praktikoje toks nevienodas teisinis reguliavimas, viena vertus, nelaikomas prieštaringu nurodant, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas reikalavimas nutraukti pradėtą procesą yra siejamas tik su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinė byla Nr. 2K-7-233/2007). Kita vertus, pažymima, kad tais atvejais, kai yra aišku, jog BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti besąlygiškai nutraukiamas nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas (kasacinės bylos Nr. 2K-93/2007, 2K-P-100/2008). Tokia situacija (teisinis reguliavimas) teismų praktikoje kelia nemažai problemų. Teismams ne visada aišku, kaip elgtis suėjus senaties terminui: ar visais atvejais bylą nutraukti, nustačius senaties termino suėjimą, ar vis dėlto tam tikrais atvejais bylos nagrinėjimą baigti; ar gali būti konstatuojamos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės, jų atitiktis baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams ir kt. Be to, šių neaiškumų išsprendimo nepalengvina tai, kad nutarties, kuria byla nutraukiama suėjus senaties terminui (BPK 232 straipsnio 7 punktas, 235 straipsnio 1 dalis, 254 straipsnio 4 dalis), turinys baudžiamojo proceso įstatyme nereglamentuotas. Vis dėlto besiformuojanti teismų praktika šiais klausimais brėžia tam tikras gaires. Teismų praktikoje formuojama nuostata, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą (jo nepradedant), remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, aplinkybės, turinčios reikšmės senaties trukmės nustatymui (senaties instituto taikymui), neturi kelti abejonių. Atsižvelgiant į tai, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, nutraukiant baudžiamąjį procesą (jo nepradedant) turi būti aiškus nusikalstamos veikos kvalifikavimas, jos padarymo laikas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas netrukdo teismui vykdyti teisingumo, šio įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą remiantis tik formaliu pagrindu, t. y. net ir tuo atveju, kai, pavyzdžiui, iš kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti neteisingai ir tai turi reikšmės senaties instituto taikymui. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, todėl darytina išvada, kad nepradėjus ar nebaigus bylos nagrinėti iš esmės galutinis teismo sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios (kasacinė byla Nr. 2K-P-100). Teismų praktikoje pažymima, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. BPK 254 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėjimo teisme metu nustačius šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytas aplinkybes, byla nutraukiama teismo nutartimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas, nes apkaltinamojo nuosprendžio jau nebegalima priimti, todėl nėra prasmės to daryti. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai pasielgė nespręsdamas kaltinamojo V. R. kaltės klausimo po to, kai nustatė, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir 144 straipsnį, ir baudžiamąjį procesą nutraukė. Tokie teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti (kasacinė byla Nr. 2K-93/2007). Taip pat nutraukiant bylą, suėjus senaties terminui, kaltinamasis nepripažįstamas kaltu. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas išteisinamąjį nuosprendį byloje, kurioje nėra suėjęs senaties terminas, gali priimti tiek bet kurios rūšies nuosprendį (BPK 327 straipsnio 2 punktas, 329 straipsnio 2 ir 4 punktai), tiek ir vieną iš BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 (BPK 3 straipsnio 3–9 punktuose numatyti atvejai), 4 ir 5 punktuose numatytų nutarčių. Senaties termino suėjimo atveju nėra galimybės tęsti proceso, nes byloje atsiranda kliūtis, dėl kurios procesas tampa negalimas. Išteisinamojo nuosprendžio panaikinimas tokioje situacijoje dar nereiškia traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens pripažinimo kaltu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens kaltumas gali būti pripažintas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BPK nustatyta, kad asmuo kaltu pripažįstamas tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo nutartimi, kuria baudžiamoji byla nutraukiama dėl senaties termino suėjimo, negali būti išsprendžiami kaltės ir bausmės klausimai. Tokie klausimai sprendžiami tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl šios priežasties nepagrįstais laikytini kasatoriaus teiginiai apie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio garantuojamų teisių suvaržymą. Kasacine tvarka apskųsta Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartimi kasatoriaus kaltė padarius nusikalstamą veiką negalėjo būti ir nebuvo konstatuota. Išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo atveju apeliacinės instancijos teismas tik konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo baigiamasis aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir kad byloje turėtų būti priimtas kitas baigiamasis aktas. Tokioje situacijoje galimas tik vienas sprendimas – baudžiamosios bylos nutraukimas. Baudžiamosios bylos nutraukimas nepaneigia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens nekaltumo prezumpcijos (kasacinė byla Nr. 2K-29/2010). Vis dėlto tai, kad nutraukiant procesą asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, dar nereiškia, jog tam tikrais atvejais nustačius, kad suėjo senaties terminai, teismas negali konstatuoti kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ar vertinti jų atitikties baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams. Pirma, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. sausio 15 d. nutartį: Senaties terminai pagal tas pačias taisykles skaičiuojami tiek sprendžiant klausimą dėl proceso pradėjimo, tiek jį tęsiant ir bylą nagrinėjant teisme tame pačiame įstatyme, t. y. BK 95 straipsnyje vartojamai sąvokai „asmuo, padaręs nusikalstamą veiką“ skirtinga reikšmė nesuteikta ir ši sąvoka taikant šio straipsnio atitinkamos dalies nuostatas negali būti aiškinama skirtingai. Dėl to tais atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, iš kurių antroji padaryta nepasibaigus senaties terminui dėl pirmosios nusikalstamos veikos ir, skaičiuojant pagal BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles, senaties terminas dėl jos nėra pasibaigęs, tęsti bylos nagrinėjimo procesą kliūčių nėra. Jeigu nustatoma, kad asmuo iki BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto termino pabaigos padarė nusikalstamą veiką, tačiau jam dėl šios veikos negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tai negali būti laikoma kliūtimi tęsti bylos nagrinėjimą, nes BK 95 straipsnio 4 dalies taikymas nesusietas tik su apkaltinamojo nuosprendžio už naują nusikalstamą veiką priėmimu. Pažymėtina ir tai, kad nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, pavyzdžiui, taikant BK 38 straipsnį, taip pat nėra apkaltinamasis nuosprendis, tačiau priimant tokį nuosprendį turi būti nustatyta, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos visos BPK 305 straipsnio 1 dalyje 1–3 punktuose nurodytos aplinkybės (BPK 303 straipsnio 4 dalis, 305 straipsnio 4 dalis). <. . . > Plenarinė sesija pažymi, kad, netinkamai taikant ir aiškinant baudžiamąjį įstatymą ir dėl to nutraukiant procesą neišnagrinėjus bylos, iš esmės pažeidžiami BPK 1 ir 6 straipsnių reikalavimai bei teisingumo vykdymo principai. Pagal BPK 6 straipsnį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Ši nuostata sukonkretina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teisingumą vykdo tik teismas. Konstitucinis teisingumo principas suponuoja reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nes priešingu atveju teisingumas lieka neįvykdytas. Teisingumo vykdymas ir baudžiamojo proceso uždaviniai įgyvendinami priimant konkrečioje byloje baigiamąjį dokumentą (nuosprendį ar nutartį). Remdamasi šiais argumentais plenarinė sesija sprendžia, kad kasatorius yra teisus teigdamas, jog senaties eigos nutrūkimo konstatavimui ir senaties termino skaičiavimui taikant BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles lemiamą reikšmę turi ne apkaltinamojo nuosprendžio už antrą nusikalstamą veiką priėmimas, o tai, ar nauja nusikalstama veika buvo padaryta per minėto BK straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką. Kita vertus, sutikti su kasatoriaus argumentu, kad nagrinėjamojoje byloje S. K. laikytinas padariusiu nusikalstamas veikas, nutraukiančias senaties eigą dėl veikų, kvalifikuotų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, negalima, nes tai, ar kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas ar ne, gali konstatuoti tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą teismas. Priešingu atveju, t. y. remiantis tik prokuroro pateiktu dokumentu – kaltinamuoju aktu, konstatuojant, kad kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas, nutraukiančias senaties eigą, būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008). Pagal šiuos plenarinės sesijos išaiškinimus, tais atvejais, kai asmuo kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, iš kurių bent viena padaryta nepasibaigus senaties terminui dėl pirmos nusikalstamos veikos ir, skaičiuojant pagal BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles, senaties terminas dėl jos nėra pasibaigęs, baudžiamasis procesas turi būti tęsiamas ir, išnagrinėjus bylą, turi būti konstatuojama, ar asmuo padarė nusikalstamas veikas, nutraukiančias senaties eigą dėl ankstesnių veikų, ir tik tada sprendžiama dėl proceso baigties. Antra, tais atvejais, kai senaties terminas sueina bylą dėl pirmosios instancijos išteisinamojo nuosprendžio nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas visų pirma privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, apeliacinės instancijos teismas turi palikti jį galioti, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, – jį panaikinti ir bylą nutraukti suėjus senaties terminui. Bylos nutraukimą nagrinėjant ją apeliacinės instancijos teisme reglamentuoja BPK 326, 327, 331, 332 straipsniai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad BPK 327 straipsnio 1 punktas numato tik apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo galimybę, kai nustatoma BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, ir tiesiogiai nenumato galimybės esant šiai aplinkybei panaikinti išteisinamąjį nuosprendį. Tokia situacija gali būti įvardyta kaip įstatymo spraga, tačiau tai nereiškia, kad turi būti paliekami galioti neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo išteisinamieji nuosprendžiai. Tokia išvada daroma įvertinus šias aplinkybes: Pirma, bylų proceso apeliacinės instancijos teisme paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Pirmosios instancijos teismų sprendimai, priimami išnagrinėjus bylą iš esmės, yra teisingumo vykdymo aktai. Šie aktai priimami Lietuvos Respublikos vardu ir yra vienos iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje išvardytų valdžios rūšių – teisminės valdžios – įgyvendinimo forma. Neatsitiktinai pirmosios instancijos teismo priimtiems teisingumo vykdymo aktams keliami aukšti teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimai, ir šie aktai nuo priėmimo momento neįsiteisėja. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas jau lemia, ar pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis (nutartis) įsiteisėja ir pradedamas vykdyti, ar ne. Dėl šių priežasčių teisingumo vykdymo akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas visada turi prasmę, nekalbant apie tai, kad samprotavimai apie bylos nagrinėjimo prasmę nesant galimybės priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra korektiški teisingumo vykdymo ir nekaltumo prezumpcijos požiūriu. Antra, baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas nėra tokia aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas fiziškai neįmanomas, kaip tai yra, pavyzdžiui, tuo atveju, kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo miršta išteisintasis. Trečia, BPK normos, reglamentuojančios apeliacinės instancijos teismo sprendimų rūšis ir jų priėmimą, nenumato galimybės priimti sprendimą, nepasisakius dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo ir šiuo skundu apskųsto teismo nuosprendžio (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo. Ketvirta, kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės terminų suėjimą ir baudžiamojo proceso ar bylos nutraukimą šiuo pagrindu galima tik tada, kai yra procesinė galimybė priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu nepanaikinus išteisinamojo nuosprendžio, nėra procesinės galimybės priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nėra aplinkybė, trukdanti tikrinti šio nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacine tvarka ir leidžianti apeliacinės instancijos teismui nutraukti procesą nepasisakius dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi nagrinėti byloje paduotą apeliacinį skundą ir, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, – jį panaikinti bei nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 15 punktas). Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo argumentų, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, be to, priėmė sprendimą, nenumatytą BPK 326 straipsnyje. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kasacinė byla Nr. 2K-75/2006). Tokiais atvejais, kai nusprendžiama, kad išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, apeliacinės instancijos teismas nutartyje gali konstatuoti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, jos atitikimą baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams. Šioje byloje pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant nuosprendį nebuvo suėję senaties terminai. Pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka apskundė nukentėjusioji ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas. Apeliantai prašė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir V. L. pripažinti kaltu. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų nepagrįsti ir neteisėti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai; taigi šis teismas bet kuriuo atveju pirmiausia turi patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ar jis yra pagrįstas ir teisėtas, ir tik tada priimti atitinkamą sprendimą: jei išteisinamasis nuosprendis pagrįstas ir teisėtas – palikti jį galioti, jei ne – šį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jeigu dar nesuėjo senaties terminas. Tačiau jeigu senaties terminas sueina iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, o kaltinamojo veikoje yra nusikalstamos veikos požymių, tada išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o byla pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal paduotus skundus, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą – ištirtų įrodymų vertinimą ir, naujai juos įvertinęs, konstatavo, kad V. L. 2000 m. vasario 19 d. nukentėjusiajai D. U. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir kad ši veika atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Įrodymų vertinimas išsamiai aptartas šio teismo nuosprendyje. Taigi, nustačius BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytus pagrindus, išteisinamasis nuosprendis pagrįstai panaikintas (BPK 326 straipsnio 4 dalis). Kasaciniame skunde nenurodyta, kad, renkant įrodymus ikiteisminio tyrimo metu ar juos vertinant apeliacinės instancijos teisme, buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl kasacinės instancijos teismas skundžiamą teismo sprendimą patikrino teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžiu teisingai nustatė, jog V. L. veikoje yra nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat teismas teisingai konstatavo, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Tiek pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tiek pagal 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį senaties terminas už 1961 m. BK 112 straipsnio 1 dalyje (2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalyje) numatyto nusikaltimo padarymą – penkeri metai. V. L. inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė 2000 m. vasario 19 d. , todėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas baigėsi 2005 m. vasario 19 d. Taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, t. y. pripažinti V. L. kaltu ir paskirti jam bausmę. BPK 303 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jam paskiriama bausmė. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje V. L. pripažintas kaltu pagal 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalį, tik jam nepaskirta bausmė. Nutraukiant baudžiamąją bylą, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, kaltės klausimas nesprendžiamas, nes dėl baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimo byla nutraukiama. Taigi skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neturėjo būti nurodytas sprendimas V. L. pripažinti kaltu pagal 2000 m. BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto – taikymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 3 dalis) (kasacinė byla Nr. 2K-458/2005). Analogiškos nuostatos taikytos ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis priimtas jau suėjus senaties terminui (kasacinė byla Nr. 2K-378/2005). Trečia, tais atvejais, kai procesas nutraukiamas dėl to, kad, perkvalifikavus veiką į lengvesnę, dėl perkvalifikuotos veikos yra suėjęs senaties terminas, teismas konstatuoja nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, jos atitiktį baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, be kita ko, pakeitė R-einių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 31 d. nuosprendį: iš nuosprendžio pašalino pagal BK 225 straipsnio 2 dalį T. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos dalį – nenustatytos pinigų sumos kyšio priėmimą iš U. G. ; perkvalifikavusi T. G. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 225 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį, šią baudžiamosios bylos dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi T. G. , kuriam byla nutraukta, kasacinį skundą, aprobavo tokį teismo sprendimą, nurodydama, kad: Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu T. G. baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pagrindą nutraukti bylą teismas nustatė pašalinęs iš kaltinimo vieną kyšininkavimo epizodą ir perkvalifikavęs veiką iš nusikaltimo į baudžiamąjį nusižengimą. Nutraukdamas bylą, teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje nustatyti faktai dėl T. G. kyšininkavimo: 50 Lt kyšio priėmimo iš A. J. , taip pat 20 Lt kyšio priėmimo iš I. M. Kolegija pažymėjo, kad bylos nutraukimas suėjus senaties terminui reiškia tai, kad T. G. nelaikomas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo ir netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Kita vertus, kyšininkavimo faktų konstatavimas teismų nuosprendžiuose šiuo atveju gali turėti kitokią juridinę reikšmę, pavyzdžiui, sprendžiant klausimą dėl asmens tinkamumo dirbti policijos pareigūnu, dėl atleidimo iš tarnybos pagrįstumo ir pan. Dėl to kolegija turi pagrindą nagrinėti kasaciniame skunde keliamą teismų nuosprendžiuose konstatuotų kyšininkavimo faktų įrodytumo klausimą (kasacinė byla Nr. 2K-478/2008). Apibendrinant būtų galima teigti, kad pagal formuojamą teismų praktiką konstatavimas, jog kaltinamojo veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ir bylos nutraukimas, suėjus senaties terminui, nelaikomas asmens (kaltinamojo) pripažinimu kaltu, atitinkamai nepažeidžiama ir jo nekaltumo prezumpcija (pvz. , kasacinės bylos Nr. 2K-P-100/2008, 2K-29/2010). Tai gali turėti reikšmės, pavyzdžiui, sprendžiant klausimus dėl asmens tinkamumo eiti tam tikras pareigas, dėl atleidimo iš pareigų pagrįstumo ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-478/2008). Tačiau pažymėtina, kad nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų (išplėstinės septynių teisėjų kolegijos, plenarinės sesijos) nutartyse nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių konstatavimas, kaltinamojo veikos atitikties baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams nustatymas yra aprobuoti tik tais atvejais, kai byla žemesnės instancijos teisme baigiama nagrinėti iš esmės. Nutraukiant bylą, suėjus senaties terminui, teismų praktikoje neretai iškyla nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo būtinybė. Pripažįstama, kad tokiais atvejais civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas, taip neužkertant kelio jį pareikšti civilinio proceso tvarka. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą; priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos). Kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Taigi teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-260/2006). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, tačiau iš esmės išspręsdamas nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį (jį atmesdamas), nukrypo nuo teismų praktikos ir neteisingai taikė BPK normas. Šis BPK pažeidimas laikytinas esminiu, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į prieštaringus apeliacinės instancijos teismo sprendimo atmesti civilinį ieškinį motyvus. Šis sprendimas argumentuojamas tuo, kad civilinio ieškinio patenkinimas prieštarautų nekaltumo prezumpcijai, nes, kol neišnagrinėta baudžiamoji byla dėl S. G. ir A. G. buto padegimo ir kaltas asmuo įstatymo nustatyta tvarka nenuteistas, nėra pagrindo tvirtinti, kad G. K. savo melagingais parodymais sutrukdė patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn, taip padarydama neturtinės žalos nukentėjusiesiems. Tačiau šiais motyvais atmetant civilinį ieškinį, iš esmės užkertamas kelias nukentėjusiesiems pareikšti civilinį ieškinį G. K. dėl neturtinės žalos atlyginimo net ir tuo atveju, jei paaiškėtų, kad ji iš tikrųjų savo melagingais parodymais sutrukdė patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukdamas baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, privalėjo priimti nutartį, o ne nuosprendį. Tačiau kolegija laiko, kad šis BPK pažeidimas neesminis ir nėra pagrindas naikinti nuosprendį, be to, kasacinis skundas buvo paduotas ne dėl procesinio sprendimo formos, bet dėl nepagrįsto sprendimo atmesti civilinį ieškinį (kasacinė byla Nr. 2K-327/2008). Tačiau tokiais atvejais kyla klausimas, ar nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo interesai baudžiamajame procese įpareigoja teismą tęsti bylos nagrinėjimą suėjus senaties terminui ir nustatyti veikos, kuria asmuo kaltinamas, faktines aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai byla nagrinėjama pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundą (apeliacinį, kasacinį) aukštesnės instancijos arba kasaciniame teisme, taikytinos minėtos taisyklės dėl nuosprendžio (nutarties) pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo būtinumo. 2003 m. sausio 17 d. Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. R. pagal 1961 m. BK 141 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius jo veikoje nusikaltimo įvykio. 2003 m. gegužės 6 d. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi atmesti P-ės rajono apylinkės prokuratūros bei nukentėjusiojo D. J. apeliaciniai skundai ir įsiteisėjo Palangos apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis. 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas senaties terminas suėjo 2003 m. rugsėjo 17 d. Iki bylos teisminio nagrinėjimo 2001 m. gruodžio 27 d. buvo paskelbta A. R. paieška ir baudžiamoji byla sustabdyta, atnaujinta 2002 m. vasario 8 d. Nurodyta aplinkybė pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalį patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį pratęsia 43 dienomis, tačiau bylos kasacinio nagrinėjimo dieną patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis vis vien jau yra suėjusi, todėl procesas dėl A. R. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn negalimas. 2000 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad senaties termino suėjimas yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalis senaties termino suėjimą sieja su draudimu traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. P-aukimu baudžiamojon atsakomybėn yra laikomas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas (1999 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280). Taigi procesinio įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su galimybės pradėti baudžiamąjį procesą nebuvimu ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to iškyla BPK ir BK normų konkurencija dėl proceso vyksmo tam tikroje proceso stadijoje: ar procesas turi būti besąlygiškai nutrauktas sužinojus apie senaties termino suėjimo faktą, ar procesas atitinkamoje bylos nagrinėjimo stadijoje turi būti vykdomas iki pabaigos. BPK 1 straipsnis baudžiamojo proceso paskirtį apibūdina kaip reikalavimą ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Aptariamame straipsnyje teisingumo principo įgyvendinimas baudžiamajame procese siejamas su žmogaus teisių bei laisvių visuomenės ir valstybės interesų gynyba, todėl jo turinys turi platesnę prasmę nei baudžiamasis persekiojimas. A. R. kaltės klausimas jau negali būti sprendžiamas baudžiamojo proceso tvarka, tačiau pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimais yra atimta teisė nukentėjusiajam reikalauti žalos atlyginimo ir civilinio proceso tvarka. Nukentėjusiojo teisė yra apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka. Jis šia teise pasinaudojo laikydamasis įstatyme nustatytų terminų, pateikdamas BPK 368 straipsnio reikalavimus atitinkantį skundą, kuriame yra BPK 369 straipsnyje numatyti apskundimo ir bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindai. Dėl to palikus nukentėjusiojo skundą nenagrinėtą ar jį atmetus, neišsprendus jo pagrįstumo klausimo, būtų pažeidžiamas BPK 1 straipsnis, reikalaujantis ginti žmogaus teises bei laisves, taip pat viešasis interesas, reikalaujantis išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas. Be to, kasacinis procesas nenumato, kad senaties termino suėjimo faktas būtų pagrindas palikti skundą nenagrinėtą ar jį atmesti. Kolegija laiko, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas reikalavimas nutraukti pradėtą procesą yra siejamas tik su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar procesinį sprendimą, susijusį su tolesniu apkaltinamojo proceso vykdymu. Dėl šių argumentų D. J. kasacinis skundas nagrinėtinas iš esmės, priimant procesinį sprendimą dėl jo pagrįstumo aspektu, liečiančiu nukentėjusiojo teises, susijusias su procesine galimybe išsiieškoti žalos atlyginimą (kasacinė byla Nr. 2K-28/2004). Vis dėlto teismų praktikoje pasitaiko išaiškinimų, kad, esant nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turtiniams interesams baudžiamajame procese, bylos nagrinėjimas, suėjus senaties terminui, turėtų būti tęsiamas ir pirmosios instancijos teisme. Esą tokiais atvejais reikia atriboti įrodymus dėl asmens kaltės nuo įrodymų, kuriais vadovaujantis nustatomos faktinės bylos aplinkybės (pvz. , Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-426/2008). Tačiau tokiai praktikai nepritartina. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę, byla turi būti nutraukiama nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis). Tačiau jei dėl dalies klausimų priimamas nuosprendis, bylos nutraukimas gali būti išsprendžiamas tame pačiame nuosprendyje. Šioje byloje kaltinimai grupei kaltinamųjų buvo tarpusavyje susiję, dauguma klausimų išspręsti apkaltinamuoju nuosprendžiu (BPK 303 straipsnio 2 dalis), o dalis klausimų, tarp jų ir dėl kasatoriaus kaltinimo pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 2 dalį, išspręsti nutartimi. Priimant vieną procesinį dokumentą – nuosprendį buvo siekiama teisingai atsakyti į kaltinimo ir gynybos argumentus, aprėpti visus nuteisimo ir bylos nutraukimo pagrindus. Taip pasielgdamas teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, kasatoriaus E. G. teisių nepažeidė (kasacinė byla Nr. 2K-202/2006). Apeliacinės instancijos teisme nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę, esant pagrindui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir nutraukia bylą nutartimi (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukdamas baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu privalėjo priimti nutartį, o ne nuosprendį. Tačiau kolegija laiko, kad šis BPK pažeidimas neesminis ir nėra pagrindas naikinti nuosprendį, be to, kasacinis skundas buvo paduotas ne dėl procesinio sprendimo formos, bet dėl nepagrįsto sprendimo atmesti civilinį ieškinį (kasacinė byla Nr. 2K-327/2008). Nustačius, kad suėjo senaties terminas, baudžiamoji byla turi būti nutraukiama, o ne priimamas išteisinamasis nuosprendis. Pagal BPK 3 straipsnio prasmę pradedant procesą turi būti įsitikinama, kad nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išdėstytos BPK 3 straipsnio 1 dalyje, kurioje imperatyviai nurodoma, kad, esant nors vienai iš tų aplinkybių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Bylos nutraukimo tvarką teismo posėdyje reglamentuoja BPK 235 straipsnis. Jeigu pradedant procesą apie BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą nežinoma arba jos atsiranda vėliau, tokioms aplinkybėms paaiškėjus nagrinėjimo metu, pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį byla nutraukiama teismo nutartimi, kai nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2−9 punktuose numatytos aplinkybės. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas, išnagrinėjęs A. A. baudžiamąją bylą ir priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, BPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikė ir taip pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Dėl veikos, padarytos 2001 m. kovo 10 d. , kuri atitiko 1961 m. BK 116 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis atsirado, kai suėjo vieneri metai nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas (1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas 2003 m. gegužės 29 d. priėmė nutartį tęsti bylos nagrinėjimą pagal naująjį Baudžiamojo proceso kodeksą, tačiau išnagrinėjo pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą – priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nors turėjo baudžiamąją bylą nutraukti 2002 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (kasacinė byla Nr. 2K-555/2004). II. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. BPK numatytos dvi nusikalstamų veikų grupės, dėl kurių baudžiamasis procesas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui. Pirmoji nusikalstamų veikų grupė nurodyta BPK 167 straipsnio 1 dalyje, antroji – BPK 407 straipsnyje. Dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje, baudžiamasis procesas vyksta privačiai – viešo kaltinimo tvarka. Šio proceso specifika yra ta, kad jis gali būti pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimu. Tačiau, pradėjus ikiteisminį tyrimą, toliau jis vyksta bendra tvarka be jokių išimčių. Dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BPK 407 straipsnyje, baudžiamasis procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK XXX skyrius), išskyrus atvejus, numatytus BPK 409 straipsnyje. B- kuriuo atveju baudžiamasis procesas dėl šių veikų gali būti pradėtas taip pat tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. BPK nenumatyta nei formos, nei turinio reikalavimų nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui BPK 167 straipsnio prasme. Dėl to neretai kyla neaiškumų. Teismų praktikoje nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo formai aukštų reikalavimų nekeliama. Pripažįstama, kad toks skundas (pareiškimas) gali būti paduodamas tiek raštu, tiek žodžiu. Pastaruoju atveju turi būti surašomas protokolas–pareiškimas. Tačiau visais atvejais turi būti aiški nukentėjusiojo (jo teisėto atstovo) valia pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas pavartojo gramatinį įstatymo aiškinimą siaurąja prasme ir nukentėjusiojo pranešimo policijai apie nusikalstamos veikos įvykį, kuris buvo įformintas protokolu–pareiškimu, nepripažino nukentėjusiojo skundu, pagal kurį turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veiksmų, išvardytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis R. P. kreipėsi į policijos komisariatą dėl padarytos vagystės iš jo buto. Vadovaujantis BPK 166 straipsniu, toks pranešimas policijos komisariate buvo priimtas ir įformintas protokolu–pareiškimu, kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai neprieštarauja įstatymo prasmei, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo formos ir turinio. Tą reikia traktuoti kaip išreikštą norą imtis iniciatyvos dėl padarytos nusikalstamos veikos pradėti baudžiamąjį procesą. Nukentėjusysis R. P. tokią iniciatyvą parodė, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir ne jo kompetencija spręsti, kaip turi būti pavadintas ir įformintas pareikštas noras siūlyti pradėti baudžiamąjį procesą. Kitaip jo pranešimo apie nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo įstaigai negalima paaiškinti ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos išvada, išdėstyta 2003 m. lapkričio 13 d. nutartyje, prieštarauja įstatymo prasmei; tai sukliudė teismui priimti teisingą nutartį, todėl ji naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (kasacinė byla Nr. 2K-254/2004). Prokuroro reikalavimu ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis procesas) dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje, 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų gali ir privalo būti pradėtas tik tuo atveju, kai šiuose straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Paprastai tokiais atvejais prokuroras turėtų surašyti nutarimą. Tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad prokuroro reikalavimas gali būti išreikštas ir kitokia forma, pavyzdžiui, pavedimu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 1 priede nustatytas prokuroro reikalavimo formos pavyzdys. Esminę reikšmę turi tai, kad prokuroro reikalavime būtų nurodyti argumentai, pagrindžiantys BPK 167 straipsnio 2 dalyje (BPK 409 straipsnio 1 dalyje) nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą. Nusikalstama veika, numatyta BPK 140 straipsnio 1 dalyje, pagal BPK 407 straipsnį priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. BPK 409 straipsnyje numatytos išimtys, kai paaiškėjus, jog galėjo būti padaryta BPK 407 straipsnyje nurodyta veika, procesas vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka. Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį, jeigu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Taigi pagal minėtas BPK nuostatas ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, turėjo teisę pradėti ir prokuroras, jeigu buvo konstatuota bent viena iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytų dviejų aplinkybių: 1) jeigu ši veika turėjo visuomeninę reikšmę arba 2) jeigu žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime (taip pat 2006 m. birželio 15 d. nutarime) pabrėžė, kad pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 19 d. redakcija) prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamąjį procesą dėl BPK 407 straipsnyje (2003 m. birželio 19 d. redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos, kai nėra nė vienos iš BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų (ta veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nėra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų). Taip pat Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad visais atvejais, kai prokuroras įgyvendina savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, taip pat visais atvejais, kai prokuroras atsisako šiuos įgaliojimus įgyvendinti, jo sprendimas turi būti pagrįstas teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečiai forma turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytai bent vienai aplinkybei pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi surašyti motyvuotą sprendimą, paprastai yra priimamas nutarimas (BPK 30 straipsnis), kuriame turi būti nurodyti išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta nepilnamečiui nukentėjusiajam G. A. ; jo teisėtiems interesams ikiteisminio tyrimo metu atstovavo motina G. A. , kuri, apklausta kaip liudytoja, pareiškė prašymą dėl sūnui padarytų sumušimų patraukti kaltus asmenis atsakomybėn; ji byloje pripažinta nukentėjusiąja. Pagal BPK 417 straipsnio 1 dalį, jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad įtariamojo veika turi BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas išaiškina nukentėjusiajam jo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, o dėl šios nusikalstamos veikos bendra tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Byloje nėra duomenų, kad tyrimą atliekantis pareigūnas nukentėjusiojo G. A. atstovei pagal įstatymą G. A. išaiškino teisę, įtvirtintą BPK 417 straipsnio 1 dalyje, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Papildomos liudytojo apklausos, vykusios 2004 m. liepos 27 d. , kurioje dalyvavo G. A. dėdė D. S. , kuris pagal BPK 53 straipsnio 2 dalį negalėjo būti laikomas nepilnamečio nukentėjusiojo atstovu pagal įstatymą, protokole užfiksuota, kad G. A. išaiškinta teisė dėl sumušimo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nepaisant to, tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo nutrauktas, G. A. 2005 m. sausio 4 d. buvo apklaustas kaip liudytojas apie jo sumušimo aplinkybes, pripažintas nukentėjusiuoju, kaltinamiesiems D. K. ir M. B. pateikti kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, byla dėl jų perduota į teismą. Bylą nagrinėjant teisme kaltinamojo M. B. gynėjas pateikė teismui prašymą, vadovaujantis BPK 407 straipsniu, nesant nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo skundo, bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį M. B. nutraukti. Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių (prokurorė prašė atmesti gynėjo prašymą, nes „iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie patys norėjo, jog byla būtų perduota į teismą“), protokoline nutartimi nusprendė atmesti M. B. gynėjo prašymą kaip nepagrįstą neišdėstydamas jokių tokio sprendimo motyvų (apeliacinės instancijos teismas neteisingai nutartyje nurodė, kad šis prašymas buvo teismo motyvuotai atmestas). Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme buvo iš esmės pažeisti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies reikalavimai: esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiams, nesant prokuroro reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nenutraukė tyrimo, nepilnamečio nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą neišaiškino galimybės dėl nusikalstamos veikos kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Dėl tokių veiksmų buvo pažeistos abiejų kaltinamųjų – D. K. ir M. B. – teisės į tinkamą jų padarytų nusikalstamų veikų tyrimo procesą: jie neteko galimybės pasinaudoti BPK 413 straipsnyje įtvirtintu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu susitaikymo institutu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neištaisė šio pažeidimo, bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nenutraukė. Esant tokiai situacijai, baudžiamoji byla turi būti nutraukiama remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2006) (kasacinė byla Nr. 2K-67/2007). Sprendžiant, ar BPK 167 straipsnio 1 dalyje, 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime (Žin. , 2006 m. sausio 19 d. , Nr. 7-254) pateiktus išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę tais atvejais, kai, pavyzdžiui, asmuo yra įtariamas (kaltinamas) kelių tarpusavyje susijusių nusikalstamų veikų padarymu; dėl vienos iš jų baudžiamasis procesas turėtų vykti privataus kaltinimo tvarka ir dėl jos baudžiamąjį procesą nutraukus pasunkėtų kitų nusikalstamų veikų atskleidimas ir įrodinėjimas, arba kai nusikalstamos veikos, dėl vienos iš kurių baudžiamasis procesas turėtų vykti privataus kaltinimo tvarka, sudaro idealią sutaptį. Kolegija pažymi, kad šiuo atveju prokuroras, nors to tinkamai neįformino, bet turėjo teisinį pagrindą pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą. Tokiu pagrindu kolegija laiko tai, kad toje pačioje byloje R. P. buvo kaltinamas ne tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl sveikatos sutrikdymo A. V. J. ), bet ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl sveikatos sutrikdymo R. M. ). Smurtiniai veiksmai prieš abu nukentėjusiuosius buvo naudojami to paties asmens, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, taigi šių nusikalstamų veikų tyrimas buvo glaudžiai susijęs. Dėl to galima teigti, kad nusikalstama veika prieš A. V. J. įgavo visuomeninę reikšmę, nes nuo šios veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai priklausė nusikalstamos veikos prieš R. M. atskleidimas ir įrodinėjimas. Procesų dėl to paties asmens toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku padarytų nusikalstamų veikų prieš skirtingus nukentėjusiuosius vykdymas kartu toje pačioje byloje šiuo atveju visiškai atitiko viešąjį interesą, nors tai ir nebuvo tinkamai įforminta (kasacinė byla Nr. 2K-375/2008). M. K. ir R. G. įtarimai padarius veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 146 straipsnio 1 dalyje, pareikšti 2004 m. spalio 19 d. , o po atliktų su nukentėjusiaisiais akistatų 2004 m. lapkričio 26 d. pranešta apie įtarimą padarius veikas, numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje. Šios abi veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį; veika, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra valstybinio kaltinimo dalykas, todėl nepriklausomai nuo to, kad įtarimas pareikštas ir dėl BPK 407 straipsnyje numatytos veikos požymių, ikiteisminis tyrimas atliekamas ir baigiamas bendra tvarka laikantis BPK 1 straipsnyje nustatyto reikalavimo greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą (kasacinė byla Nr. 2K-226/2006). BPK 167 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą. Pagal analogiją ši nuostata taikytina ir tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad įtariamojo veika, dėl kurios baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka, atitinka BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą bylos nagrinėjimo teisme tvarka nustatyta BPK 417 straipsnio 2 dalyje. Tačiau BPK nereguliuoja atvejų, kai įprastinio proceso metu kaltinime nurodyta veika teisme perkvalifikuojama į nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjant teisme yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuota į nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 167 straipsnio 1 dalyje, teismas turi išsiaiškinti, ar nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas reikalauja, kad procesas dėl perkvalifikuotos veikos būtų tęsiamas (jei šie asmenys anksčiau nebuvo padavę skundo ar pareiškimo). Jeigu nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas nepareiškia reikalavimo tęsti procesą, procesas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja prokuroras. Ikiteisminis tyrimas dėl svetimo turto vagystės įsibraunant į A. G. butą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas, kai, nagrinėjant teisme R. G. baudžiamąją bylą dėl M. R. sumušimo, paaiškėjo, kad M. R. 2005 m. pabaigoje įsibrovęs į būstą pagrobė A. G. turtą. Įstatymas nereikalauja nukentėjusiojo skundo kaip įstatyminio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Bylą kartu su kaltinamuoju aktu, kuriuo M. R. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, perdavus pirmosios instancijos teismui, vadovaujantis BPK 232 ir 233 straipsniais, 2007 m. gegužės 4 d. buvo priimta teismo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismo posėdyje ir išėjęs priimti sprendimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog M. R. svetimą turtą pagrobė įsibraudamas į patalpą ir jo nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 178 straipsnio 1 dalį. Kadangi BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika patenka į BPK 167 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, sąrašą, todėl pirmosios instancijos teismas nesant byloje nukentėjusiosios skundo, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 254 straipsnio 4 dalimi, nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 44 straipsnį, jeigu pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą perkvalifikuojama nusikalstama veika, už kurią asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, procesas yra tęsiamas, jei to reikalauja nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas, ar prokuroras. Teismas turi išsiaiškinti ir pažymėti protokole, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas reikalauja tęsti procesą, jei šie asmenys anksčiau nebuvo padavę skundo (pareiškimo). Įrašas protokole apie reikalavimą tęsti procesą prilygsta tokiam skundui (pareiškimui). Jeigu nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas nepareiškia reikalavimo tęsti procesą, procesas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja prokuroras. Prokuroro nutarimas reikalingas ir tuo atveju, kai procesas buvo pradėtas prokuroro iniciatyva. Analogiškai turėtų būti sprendžiami baudžiamojo proceso tęsimo ar nutraukimo klausimai ir tais atvejais, kai nusikaltimai padaryti jau galiojant naujiems baudžiamiesiems ir baudžiamojo proceso įstatymams. Dėl to pirmosios instancijos teismas, M. R. nusikalstamą veiką perkvalifikavęs iš BK 178 straipsnio 2 dalies į 178 straipsnio 1 dalį, turėjo išsiaiškinti ir teisiamojo posėdžio protokole pažymėti, ar nukentėjusioji, kuri ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padavusi skundo, reikalauja tęsti procesą, tačiau to nepadarė. N-s iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji pareiškė, jog M. R. jai padarytą turtinę žalą atlygino, todėl ji civilinio ieškinio nereiškia, tačiau to dar negalima vertinti kaip nukentėjusiosios atsisakymo tęsti baudžiamąjį procesą, o tik kaip jos poziciją dėl turtinės žalos atlyginimo išsprendimo klausimo (kasacinė byla Nr. 2K-93/2008). Ikiteisminis tyrimas dėl iš dalies iškomplektuoto automobilio vagystės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas BPK 166 straipsnyje nustatyta bendra tvarka, gavus liudytojos Š. K. 2005 m. vasario 17 d. pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nuteisė R. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priėmė naują nuosprendį ir nuteistojo veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į 178 straipsnio 1 dalį bei paskyrė švelnesnę bausmę. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika įeina į BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sąrašą, dėl kurių baudžiamasis procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą. N-s iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne pagal A. Š. , kuriam nusikalstamais veiksmais buvo padaryta turtinė žala ir kuris byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o pagal jo draugės Š. K. pareiškimą; nukentėjusysis A. Š. tuo metu dėl padarytos nusikalstamos veikos negalėjo paduoti skundo, nes buvo išvykęs. Tačiau 2005 m. vasario 24 d. apklausos metu A. Š. parodė, kad jam nusikalstama veika buvo padaryta turtinė žala ir jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Nukentėjusiuoju pripažintas A. Š. , apklaustas neišreiškė noro nutraukti baudžiamąjį procesą byloje, todėl pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo laikyti, kad byloje nebuvo nukentėjusiojo skundo, ir vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu baudžiamąjį procesą nutraukti (kasacinė byla Nr. 2K-409/2007). Kasatoriai teigia, kad nei nukentėjusieji, nei teisėti jų atstovai, nei prokuroras reikalavimo tęsti procesą nepareiškė, todėl byla pagal 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį turėjo būti nutraukta. Tokie prašymai buvo pateikti nuteistojo L. J. , jo gynėjo bei nuteistojo G. Ch. apeliaciniuose skunduose. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 23 d. nuosprendyje dėl šio apeliacinių skundų motyvo pateikta išvada, kurioje teigiama, kad pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas tęsti procesą ir pagal pareikštus kaltinimus dėl veikų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje. Tai užrašyta teisiamojo posėdžio protokole. Įstatymas nereglamentuoja, kokia forma turi būti pareikštas nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo, ar prokuroro reikalavimas tęsti procesą teisme. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad toks reikalavimas gali būti pareikštas ir žodžiu. Prokuroro nutarimas reikalingas tuo atveju, kai veika perkvalifikuojama ikiteisminio tyrimo stadijoje. Pagal BPK 30 straipsnio prasmę nutarimas yra procesinis ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, o nagrinėjant bylą teisme prokuroras nutarimų nepriima. To Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato, todėl ir kasacinių skundų motyvas šiuo klausimu yra nepagrįstas (kasacinė byla Nr. 2K-648/2004). Tačiau jei ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje, pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, nusikalstama veika gali būti perkvalifikuojama pagal kitą nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 167 straipsnio 1 dalyje, ir tokiais atvejais naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas nereikalingas. Taip pat naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas nereikalingas ir tais atvejais, kai privataus kaltinimo byloje inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nurodytą BPK 407 straipsnyje. BPK 167 straipsnio 1 dalyje išvardytose veikose yra nurodytas BK 178 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikaltimas, kurį padarė kasatorius. BK 178 straipsnyje yra prierašas, formuluojamas kaip atskira – penktoji – šio straipsnio dalis, kurioje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Vadinasi, BK 178 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo bylos priskiriamos privataus viešojo kaltinimo bylų kategorijai. Taigi ikiteisminis tyrimas tokiu atveju gali būti pradėtas arba esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, arba prokuroro reikalavimu. Jei nei nukentėjusysis, nei jo atstovas nesikreipia dėl proceso pradėjimo, prokuroras turi teisę inicijuoti procesą, tačiau vėliau bylos nagrinėjamos bendra tvarka. Kolegija pažymi, kad privataus viešojo kaltinimo bylų specifika iš esmės yra susijusi tik su tokių bylų baudžiamojo proceso pradžia, todėl BPK 167 straipsniu vadovaujamasi tik pradedant ikiteisminį tyrimą tokio pobūdžio bylose. Jau buvo minėta, kad, gavus tokį skundą ar pareiškimą, baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka be jokių išimčių. Kadangi nuteistojo M. K. padarytas nusikaltimas numatytas BPK 167 straipsnio 1 dalyje, o procesas pradėtas pagal nukentėjusiojo teisėto atstovo, t. y. ŽŪB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareiškimą, vadinasi, baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat laikantis ir BK 178 straipsnio 5 dalies nuostatos. Be to, baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta, kada ir kiek laiko turi praeiti, kad būtų priimtas sprendimas pradėti ar būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal gautą nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimą. Dėl to kasatoriaus teiginys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmų pradėjimas tą pačią dieną, kai buvo gautas minėtos bendrovės direktoriaus pareiškimas, rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas anksčiau nei gautas atitinkamas būtinas pranešimas, yra nepagrįstas ir atmestinas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje kasatorius M. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad dėl iš ŽŪB (duomenys neskelbtini) pagrobto metalo laužo ir dviejų automobilio „Audi“ variklio blokų, t. y. dėl veikos, už kurią kasatorius ir buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas įtariant, kad M. K. padarė veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, nes pareiškime apie vagystę iš ŽŪB (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta 400 Lt bendrovei padaryta žala (įtariamojo laikinojo sulaikymo 2006 m. lapkričio 7 d. protokolas, 2006 m. lapkričio 7 d. pranešimas apie įtarimą). Vadinasi, ir šiuo atveju BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata nepažeista, nes baudžiamasis procesas buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo teisėto atstovo pareiškimą dėl veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje. Tokia veika taip pat yra nurodyta BPK 167 straipsnio 1 dalyje (kasacinė byla Nr. 2K-139/2008). Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai tik bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad ikiteisminis tyrimas dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos buvo pradėtas ir daromas nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, arba dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos – nesant prokuroro reikalavimo. V-inant tokius atvejus ir sprendžiant, ar baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta, ar esant tam tikroms sąlygoms vis dėlto galėtų būti toliau nagrinėjama, teismų praktika nėra vienoda. V-ais atvejais teismai baudžiamąją bylą besąlygiškai nutraukia. Šioje byloje BPK 167 straipsnio 1 dalyje išvardytose veikose BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, kurį padarė kasatorius, yra nurodytas. BK 182 straipsnyje yra prierašas, formuluojamas kaip atskira šio straipsnio dalis (BK 182 straipsnio 4 dalis), kurioje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Vadinasi, BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo bylos priskiriamos privataus viešojo kaltinimo bylų kategorijai. Taigi ikiteisminis tyrimas tokiu atveju gali būti pradėtas arba esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, arba prokuroro reikalavimu. Jei nei nukentėjusysis, nei jo atstovas nesikreipia dėl proceso pradėjimo, prokuroras turi teisę inicijuoti procesą, bet vėliau bylos nagrinėjamos bendra tvarka. Tačiau BPK 167 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kaip reikia elgtis, jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar prokuroro reikalavimą, požymių. Nepriklausomai nuo priežasties, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas be nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, kai pagal minėto straipsnio 1 dalį toks skundas, pareiškimas ar reikalavimas yra būtinas, vos tik paaiškėjus tokiai aplinkybei, nedelsiant turi būti imamasi priemonių, siekiant išsiaiškinti, ar toks skundas, pareiškimas ar reikalavimas bus gautas. Iš šios bylos duomenų matyti, kad 2005 m. rugsėjo 21 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal R. M. pareiškimą dėl T. M. sukčiavimo priimant ją į darbą ir nelegaliai sudarant sutartis su klientais. 2005 m. spalio 4 d. A. K. buvo apklaustas kaip liudytojas, o vėliau pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, A. C. apklausta kaip liudytoja 2005 m. spalio 20 d. ir po to pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove. Nė viename iš šių dokumentų nebuvo išreikšta, kad A. K. ar A. C. norėtų, jog T. M. būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas Juose tik prašoma priteisti atitinkamas sumas iš T. M. , kuris neįvykdė sutarties ir nepadarė žadėtos paslaugos – neatvežė ir nesumontavo plastikinių langų. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiųjų apklausos protokolai, jų pripažinimas nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais bei jų prašymai priteisti atitinkamas sumas turi būti laikomi skundais ir yra jų valios išreiškimas pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Šiuo atveju tyrimą atliekantis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas turėjo kreiptis į nukentėjusiuosius, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, ir apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kuris turėtų nuspręsti, ar pateiks reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Taigi nuo paaiškėjimo momento, t. y. 2005 m. spalio 4 ar 20 d. , iki minėtų skundų ar prokuroro reikalavimo gavimo, jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai neturėjo būti atliekami. Šioje byloje nukentėjusiųjų A. K. ir A. C. skundų negauta, nors būtent šių nusikalstamų veikų kategorijai reikia, kad apsisprendimas, ar turi vykti procesas, būtų nukentėjusiojo valios reikalas, iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo taip pat priklauso nukentėjusiesiems. Šioje byloje negauta ir prokuroro reikalavimo, nes tokiu atveju, kai nepateiktas nukentėjusiojo skundas, minėtų nusikalstamų veikų atvejais prokuroras turi teisę pateikti reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi teismai teisingai laikė, kad tai yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, ir remdamiesi BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu teisingai nutraukė baudžiamąją bylą T. M. dėl apgaule savo naudai įgyto turto iš A. K. ir A. C. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad byloje yra Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos 2007 m. vasario 2 d. nutartis dėl pažeidimų surašant kaltinamąjį aktą; joje, be kita ko, nurodyta, kad T. M. kaltinamas nusikaltimais, dėl kurių būtinas nukentėjusiųjų skundas ar jų teisėtų atstovų pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas, taip pat nurodyti terminai, iki kada šie pažeidimai turėjo būti ištaisyti. Prokuroras raštu 2007 m. kovo 5 d. pavedė ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti papildomą tyrimą atsižvelgiant į duotus nurodymus ir terminus, tačiau į šį nutarties argumentą neatsižvelgta, ir toks pažeidimas neištaisytas. Prokuroro apeliaciniame skunde, taip pat kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai neteisingai nelaikė R. M. pareiškimo dėl kaltinimų T. M. apgavus A. K. ir A. C. skundu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos abiejų skundų argumentus yra detaliai ir išsamiai pasisakęs apeliacinės instancijos teismo nutartyje, su tokiais argumentais teisėjų kolegija sutinka ir jų nekartoja. Kolegija tik pabrėžia, kad R. M. pareiškimas jokios informacijos apie T. M. konkrečias nusikalstamas veikas prieš minėtus nukentėjusiuosius neteikia, jame išdėstytos tik prielaidos apie nuteistojo nelegalią veiklą, todėl jo laikyti skundu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl A. K. ir A. C. apgaulės nėra teisinio pagrindo, nes jame neišreikšta jų valios ir iniciatyvos pradėti ikiteisminį tyrimą T. M. Kasaciniame skunde, be to, teigiama, kad abiejų instancijų teismai, padarę išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu nepaduota atskiro nukentėjusiųjų skundo (pareiškimo) dėl T. M. nusikalstamos veikos, turėjo išsiaiškinti, ar nukentėjusieji ir prokuroras nereikalauja tęsti baudžiamojo proceso. Toks skundo argumentas yra nepagrįstas dėl to, kad pagal teismų praktiką teismas privalo posėdyje išsiaiškinti, ar nukentėjusieji nereikalauja tęsti baudžiamojo persekiojimo tik tuo atveju, kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nusikalstamų veikų kategorijoms, priskirtoms valstybiniam kaltinimui, o teismo posėdyje kaltininko veika perkvalifikuojama į tokį BK straipsnį, už kurį jis atsako tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui. Tokiu atveju teismas turi išsiaiškinti ir pažymėti protokole, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas reikalauja tęsti procesą, jei šie asmenys anksčiau nebuvo padavę tokio skundo ar pareiškimo. Toks įrašas protokole apie reikalavimą tęsti baudžiamąjį procesą šiuo atveju prilygsta tokiam skundui ar pareiškimui. Jeigu tokiu atveju nukentėjusieji nepareiškia reikalavimo tęsti procesą, jis gali būti tęsiamas, jei to reikalauja prokuroras; toks prokuroro nutarimas reikalingas ir tuo atveju, kai procesas buvo pradėtas prokuroro iniciatyva (kasacinė byla Nr. 2K-409/2007) (kasacinė byla Nr. 2K-284/2008). Analogiškos nuostatos taikytos ir dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, šioje apžvalgoje minėtoje kasacinėje byloje Nr. 2K-67/2007. Kitais atvejais teismai laikosi nuosaikesnės pozicijos ir tam, kad baudžiamoji byla būtų nutraukta, taiko papildomus kriterijus: atsižvelgia į ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytas klaidas, nesiimant priemonių informuoti nukentėjusiojo (jo teisėto atstovo) apie skundo (pareiškimo) būtinybę ir nenutraukiant baudžiamojo proceso, taip pat į nukentėjusiojo teisėtus interesus. Be to, pažymima, kad tokiais atvejais dėl veikų, nurodytų BPK 407 straipsnyje, turi būti užtikrinama nukentėjusiojo galimybė susitaikyti su kaltinamuoju (pagal analogiją BPK 417 straipsnio 2 dalis). Nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. BPK 409 straipsnyje numatytos išimtys, kai procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka: 1) kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba 2) kai ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Tokiais atvejais baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-67/2007). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, bet ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nustačius, kad A. V. J. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (2007 m. vasario 5 d. specialisto išvada Nr. G-1673), kvalifikuojamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. paaiškėjus nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą. 2007 m. spalio 26 d. R. P. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, o byla perduota teismui. Taigi procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, buvo atliekamas nesilaikant BPK nuostatų. Kita vertus, kolegija laiko, kad šis BPK pažeidimas buvo ištaisytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nutraukęs bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė nukentėjusiojo teises reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kuriais buvo grindžiamas bylos nutraukimas dėl A. V. J. padaryto sveikatos sutrikdymo: kad nėra nei būtino tokio pobūdžio bylose nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo skundo, nei BPK 409 straipsnyje nurodyto pagrindo pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą. Pirma, A. V. J. jau įvykio dieną, t. y. 2007 m. vasario 3 d. , iš pradžių apklausus jį kaip liudytoją, buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Paaiškėjus jam padaryto sveikatos sutrikdymo mastui, A. V. J. nebuvo išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose, norint tęsti procesą, būtina parašyti skundą ir kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Atsižvelgdama į tai, kolegija laiko pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad jis išreiškė savo poziciją dėl būtinumo vykdyti baudžiamąjį procesą: pranešė apie įvykį policijai, davė parodymus, pasirašė nutarime pripažinti jį nukentėjusiuoju, o nagrinėjant bylą teisme atsisakė taikytis su teisiamuoju. Antra, kolegija pažymi, kad šiuo atveju prokuroras, nors to tinkamai neįformino, bet turėjo teisinį pagrindą pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą. Tokiu pagrindu kolegija laiko tai, kad toje pačioje byloje R. P. buvo kaltinamas ne tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl sveikatos sutrikdymo A. V. J. ), bet ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl sveikatos sutrikdymo R. M. ). Smurtiniai veiksmai prieš abu nukentėjusiuosius buvo naudojami to paties asmens, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, taigi šių nusikalstamų veikų tyrimas buvo glaudžiai susijęs. Dėl to galima teigti, kad nusikalstama veika prieš A. V. J. įgavo visuomeninę reikšmę, nes nuo šios veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai priklausė nusikalstamos veikos prieš R. M. atskleidimas ir įrodinėjimas. Procesų dėl to paties asmens, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku padarytų nusikalstamų veikų prieš skirtingus nukentėjusiuosius vykdymas kartu toje pačioje byloje šiuo atveju visiškai atitiko viešąjį interesą, nors tai ir nebuvo tinkamai įforminta. Kolegija, pripažindama nepagrįstu bylos nutraukimą dėl A. V. J. padaryto sveikatos sutrikdymo, atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas, kai dėl padarytos veikos iš tikrųjų galėjo būti vykdomas tik privatus kaltinimas, nėra besąlygiškas pagrindas teismui tokią bylą nutraukti. Pavyzdžiui, BPK numatyta galimybė teismui priimti nuosprendį, kai bylą nagrinėjant teisme atsiranda pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka. Tokiais atvejais teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiajam reikalaujant, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį (BPK 417 straipsnio 3 dalis). Taigi sistemiškai analizuojant privataus kaltinimo bylų proceso nuostatas konstatuotina, kad sutaikymo procedūra padeda išvengti tiek teisiamojo, tiek nukentėjusiojo procesinių teisių pažeidimo ir tam tikrais atvejais panaikina kliūtis teismui priimti nuosprendį dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos net ir tuo atveju, kai dėl jos buvo atliktas ikiteisminis tyrimas. Nagrinėjamu atveju teismas iki įrodymų tyrimo pradžios išaiškino nukentėjusiajam A. V. J. teisinę susitaikymo galimybę, paklausė, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju. Į tai A. V. J. atsakė, kad susitaikymas neįmanomas, taigi faktiškai pareikalavo, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį tiek dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tiek dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, esminio BPK pažeidimo nepadarė (kasacinė byla Nr. 2K-375/2008). Atnaujinus nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje, 407 straipsnyje, naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas nereikalingas. Kasatorius K. G. savo skunde klaidingai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesant nukentėjusiųjų skundo(-ų). Toks J. ir R. B. skundas Klaipėdos rajono apylinkės policijos komisariate gautas 2005 m. gegužės 1 d. N-ą pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtino R. B. savo 2005 m. birželio 20 d. prašyme Klaipėdos rajono apylinkės prokurorui ir 2005 m. birželio 30 d. pareiškime Klaipėdos rajono policijos komisariatui. Įstatymas griežtai nenustato, kokios formos dokumentu galima informuoti teisėsaugos pareigūnus apie nusikalstamą veiką. Teisėsaugos pareigūnai privalo priimti bei fiksuoti ir žodžiu pateikiamą informaciją apie nusikalstamas veikas, taip pat ir apie veikas, nurodytas BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Pagal BPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimą sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydami rezoliuciją. Tokia rezoliucija yra užrašyta ant J. B. 2005 m. gegužės 1 d. pareiškimo, todėl BPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimas nebuvo pažeistas. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kad reikalavimą atlikti ikiteisminį tyrimą pagal J. B. pareiškimą pateikė 2005 m. gegužės 2 d. ir Klaipėdos rajono apylinkės prokuroras. Byloje yra Klaipėdos rajono apylinkės prokuroro 2005 m. birželio 20 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiojo J. B. skundą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Tai neprieštarauja BPK 214 straipsnio 1 dalies reikalavimui. Nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo tvarka nustatyta BPK 217 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį prokuroras gali atnaujinti ikiteisminį tyrimą pagal proceso dalyvių skundus ar savo iniciatyva, jei tam yra pagrindas. Savarankiškai atnaujinti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali, jei ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Būtent tai ir buvo padaryta Klaipėdos rajono apylinkės prokuroro 2005 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu. Atnaujintas ikiteisminis tyrimas tęsiamas toliau. Jokių anksčiau atliktų tyrimo veiksmų pakartotinai atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras neprivalo, jeigu patys nenusprendžia kitaip. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą visi proceso dalyviai vėl gali naudotis savo procesinėmis teisėmis ir privalo vykdyti procesines pareigas. Taip pat nereikia paduoti naujo skundo, pareiškimo ar reikalavimo atnaujinus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, išvardytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje (kasacinė byla Nr. 2K-814/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 22 punkte išaiškinta, kad: „Baudžiamoji atsakomybė už išžaginimą, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, ir seksualinį prievartavimą, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, galima tik esant nukentėjusiojo asmens skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimui. Kai nėra nukentėjusiojo asmens skundo ar teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, baudžiamasis procesas nutraukiamas remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Tačiau BK 38 straipsnyje nenumatyta galimybė atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės dėl išžaginimo ar seksualinio prievartavimo dėl to, kad jis susitaikė su nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo pareiškimas dėl anksčiau paduoto skundo atsiėmimo nėra pagrindas baudžiamajam procesui nutraukti“. Šios nuostatos taikytinos ir kitoms nusikalstamoms veikoms, nurodytoms BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Esant atitinkamam skundui, pareiškimui ar reikalavimui, baudžiamasis procesas vyksta bendra tvarka ir nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimas dėl skundo ar pareiškimo atsisakymo (atsiėmimo) nėra pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą. III. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata (aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas) teismų praktikoje laikoma non bis in idem (ne bis in idem) principo sudedamąja dalimi, jo procesine išraiška. Ja įgyvendinamas draudimas tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė byla Nr. 2K-P-221/2008). N- bis in idem principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu lygmeniu (taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje[1]), bet ir tarptautiniu bei Europos Sąjungos lygmeniu. S-biausios šio principo apsaugą užtikrinančios tarptautinės teisės aktų nuostatos įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje. Europos Sąjungos lygmeniu non bis in idem principas įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos[2] 50 straipsnyje, Šengeno konvencijos[3] 54 straipsnyje[4]. Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 3 straipsnio 1 dalis 8 punkto nuostatą, svarbią reikšmę turi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnio nuostatos ir jų aiškinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai, ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai. Apžvelgiant BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos taikymą, visų pirma pažymėtina, kad šiame punkte vartojama terminija nevisiškai atitinka minėtų Konstitucijos, Baudžiamojo kodekso ir Konvencijos nuostatų terminiją. Šiuose teisės aktuose vartojama sąvoka nusikaltimas (nusikalstama veika), tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme – kaltinimas. Vis dėlto teismų praktikoje šios sąvokos yra tapatinamos ir sąvoka kaltinimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme suprantama kaip nusikalstama veika. Taip pat pažymėtina, kad sąvoka nusikaltimas (nusikalstama veika) Konvencijos prasme turi savarankišką reikšmę, kuriai nėra svarbus teisės pažeidimo kvalifikavimas nacionalinėje teisėje. Remiantis EŽTT praktikoje suformuluotais kriterijais, kitoks teisės pažeidimas gali būti priskirtas baudžiamosios teisės sričiai, taigi ir procesas dėl tokio pažeidimo Konvencijos prasme būtų laikomas baudžiamuoju[5]. Teismų praktikoje sprendžiant, ar baudžiamasis procesas vyksta (vyktų) dėl tos pačios nusikalstamos veikos (to paties kaltinimo), dėl kurios įsiteisėjo teismo nuosprendis arba teismo nutartis, ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą, remiamasi EŽTT praktikoje suformuluotais kriterijais. N-jausioje EŽTT praktikoje, aiškinant nusikaltimo sąvoką EŽTK Protokolo Nr. 7 4 straipsnio prasme, pabrėžiamas jo materialusis aspektas, t. y. veikos faktinė raiška laiko ir erdvės atžvilgiu. Tuo tarpu veikos teisinis įvertinimas (kvalifikavimas) nėra toks reikšmingas (EŽTT sprendimas Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 78-84). Taigi sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą patį nusikaltimą (nusikalstamą veiką), turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT jurisprudencija, laikomasi nuostatos, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Įvertinusi skundžiamos nutarties motyvus ir kasacinio skundo argumentus išplėstinė septynių teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. P. nubaudimo antrą kartą už tą pačią veiką yra neteisinga. Teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Lietuvos Respublikos teisėje principas non bis in idem įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2 straipsnio 6 dalyje. Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos kontekste svarbiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, EŽTT sprendimas Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82). EŽTT praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis negali būti aiškinamas taip plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinis nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesniojo. Kitaip tariant, keli elgesio epizodai laiko ir erdvės atžvilgiu nėra vientisi (nesudaro vientisos veikos), o skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (EŽTT sprendimai Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgement of 7 June 2007, § 31; Sergey Zolotukhin v. Russia, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 92-93). Be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatymo nustatytos pareigos (EŽTT sprendimas Smolickis prieš L-iją (Smolickis c. L-tonie, no. 73453/01, décision du 27 janvier 2005) bei Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas Raninen prieš Suomiją (Raninen v. Finland, no. 20972/92, Commission decision of 7 M-h 1996, Decisions and Reports 84, p. 17). Šiuo atveju EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, taigi asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys. Siekiant išvengti non bis in idem principo pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareigos išlaikyti mažametes dukteris A. P. nevykdo nuo teismo sprendimo mokėti lėšas dukterims G. J. ir D. J. išlaikyti įsigaliojimo dienos. 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu A. P. buvo nuteista inter alia už vengimą išlaikyti mažametes dukteris laikotarpiu, kuris truko nuo 2003 m. vasario 21 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ji buvo kaltinama dėl vengimo išlaikyti dukteris kitu laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. kovo 26 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. Kol vyko ikiteisminis tyrimas šioje byloje, buvo panaikintas A. P. pirmuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas ir priimtas sprendimas vykdyti paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tai iš esmės reiškia, kad bausmės atidėjimo tikslai – šiuo atveju, be kita ko, pareigos išlaikyti vaikus vykdymo užtikrinimas – nebuvo pasiekti. A. P. nevykdė teismo skirtų įpareigojimų, tarp jų ir įpareigojimo siekti pradėti dirbti. Dėl to atsirado iš 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio kylantys teisiniai padariniai – panaikintas tuo nuosprendžiu taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, nevykdydama pareigos išlaikyti savo vaikus, A. P. padarė naują trunkamą nusikalstamą veiką, dėl kurios praėjus beveik metams po jos nuteisimo 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai, kad po pirmojo nuteisimo nebuvo pasiektas prevencinis ir auklėjamasis bausmės vykdymo atidėjimo tikslas, nereiškia, kad kaltininkas negali būti persekiojamas už nepasiekus šio tikslo padarytas naujas nusikalstamas veikas. Priešingu atveju kartą patraukus asmenį baudžiamojon atsakomybėn už trunkamą nusikalstamą veiką, kurios pagrindas yra atitinkamos pareigos nevykdymas, jis būtų besąlygiškai atleidžiamas nuo tolesnio jos vykdymo (mutatis mutandis Smolickis prieš L-iją). Taigi apeliacinės instancijos teismas, netinkamai nustatęs trunkamosios veikos, už kurią A. P. nuteista 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu, pabaigos momentą, padarė nepagrįstą išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė už besitęsiantį vengimą išlaikyti vaikus po 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo galima tik už laikotarpį po bausmės pagal šį nuosprendį atlikimo ir kad BK 64 straipsnio 1 dalyje ir 75 straipsnio 4 dalies 4 punkte esančios bausmės skyrimo taisyklės A. P. negalėjo būti taikomos, nes ji nepadarė naujo nusikaltimo. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, visiškai pagrįstai pastebėjo nuosprendyje padarytą klaidą nustatant faktines aplinkybes, dėl kurių A. P. buvo inkriminuotas vengimas išlaikyti dukteris 2003 m. vasario 21 d. –2005 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu, už kurį ji jau buvo nuteista 2006 m. kovo 2 d. apylinkės teismo nuosprendžiu, ir kaltinime nenurodytas laikotarpis nuo 2005 m. lapkričio 1 d iki 2006 m. kovo 23 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad BK 2 straipsnio 6 dalyje, 63 straipsnio 10 dalyje esančios teisės normos neleidžia bausti A. P. už kaltinime nurodytą laikotarpį (nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2007 m. gruodžio 1 d. ) (kasacinė byla Nr. 2K-7-68/2009). Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba teismo nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo. Ankstesniame procese dėl asmens padarytos tos pačios nusikalstamos veikos gali būti priimtas tiek išteisinamasis, tiek apkaltinamasis nuosprendis, ar nuosprendis, kuriuo asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla nutraukta (BPK 303 straipsnis). Procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos gali būti nutraukiamas prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą (BPK 212–216 straipsniai) arba teismo nutartimi nutraukti bylą (bylos procesą) įvairiose baudžiamojo proceso stadijose – tiek įprastiniame, tiek atskirų kategorijų bylų procesuose (pvz. , bylos parengimo nagrinėti teisme metu – BPK 232 straipsnio 7 punktas, 235 straipsnio 1 dalis, privataus kaltinimo bylų procese – BPK 416 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pradėti privataus kaltinimo procesą, nurodė, kad L. P. skundas yra paduotas dėl to paties kaltinimo (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 12 d. nutartimi nutraukė pradėtą privataus kaltinimo bylą pagal pareiškėjos L. P. paduotą privataus kaltinimo skundą dėl kaltinimo atsisakymo, kai kaltintoja be svarbių priežasčių neatvyko į teisiamąjį posėdį (BPK 416 straipsnio 2 dalis). Ši teismo nutartis buvo apskųsta apeliacinės instancijos teismui, kuris, išnagrinėjęs skundą apeliacine tvarka, nustatė, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ir pareiškėjos L. P. skundą atmetė. Ši nutartis buvo galutinė, neskundžiama ir įsiteisėjo 2009 m. kovo 12 d. Jei byloje yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, laikoma, kad procesas baigtas. Užbaigus procesą, antrą kartą jis negali būti pradedamas. Tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms ar aukštesniajam teismui panaikinus nutartį dėl bylos nutraukimo, išimtiniais atvejais procesas gali būti atnaujintas. Atnaujinus procesą, tai būtų buvusio proceso tąsa, o ne naujas (antrasis) procesas, nes įstatymai be jokių išlygų draudžia naują (antrąjį) procesą, t. y. draudžia tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn (BK 2 straipsnio 6 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismo priimta nutartis šiuo klausimu yra pagrįsta. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas numato keletą baudžiamojo proceso užbaigimo būdų. Ne visais atvejais baudžiamasis procesas baigiamas priėmus dėl asmens apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį. Kai kada, esant tam tikroms faktinėms ar teisinėms aplinkybėms, sprendimo priėmimas tampa negalimas, todėl ir visas procesas tampa negalimas ir turi būti nutrauktas. BPK yra nustatyta, kad baudžiamasis procesas gali būti užbaigiamas, kai yra BPK 3 straipsnyje numatyti pagrindai ir sąlygos. Įsiteisėjus 2009 m. kovo 12 d. teismo nutarčiai, baudžiamasis procesas buvo baigtas privataus kaltinimo byloje BPK 416 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais, todėl jis negalėjo būti pradedamas antrą kartą padavus skundą dėl to paties asmens ir dėl tų pačių, tikėtina jo, nusikalstamų veiksmų, nes asmuo būtų antrą kartą patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas), o tą griežtai draudžia teisės normos. L. P. skundas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutarties paliktas nenagrinėtas. 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos L. P. prašymą dėl teisiamojo posėdžio protokolo pataisymo, nes jis buvo paduotas praleidus įstatyme nustatytą trijų dienų terminą (BPK 261 straipsnio 6 dalis). BPK 318 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo gali būti nurodytos apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio ar dėl nutarties. Baudžiamasis procesas nenumato, kad būtų galima atskiru apeliaciniu skundu skųsti nutartį dėl teisiamojo posėdžio protokolo pastabų (Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-93-135/2009). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas atima galimybę asmeniui dėl tos pačios veikos kreiptis į teismą privataus kaltinimo bylų proceso nustatyta tvarka, išskyrus atvejį, numatytą BPK 417 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. K. , skųsdamas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį, savo skundą grindė tuo, kad apylinkės teismas neapklausė liudytojų G. K. , L. K. , E. K. , A. K. , neišreikalavo iš Šiaulių miesto 1-ojo policijos komisariato baudžiamosios bylos Nr. 40-2-152-06 ir jos neištyrė, neatsižvelgė į specialisto išvadoje Nr. G 1282/06(04) nurodytą informaciją, rėmėsi A. B. , kuris teisme nebuvo apklaustas, parodymais ir pan. Kitaip tariant, V. K. nurodytais argumentais grindžia D Č. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, šiai nežymiai sutrikdžius jo sveikatą. Atsakydama į tokius apelianto argumentus kolegija konstatavo, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesprendė D. Č. kaltės klausimo ir pagrįstai neatliko įrodymų tyrimo – neapklausė liudytojų ir kt. Iš privataus kaltinimo bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių miesto 1-ajame policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-152-06 įtariant D. Č. 2006 m. liepos 1 d. -e, namo kieme, asmeninio konflikto metu, smūgiavus medine lenta V. K. į kairę ranką ir taip padarius jam kairės plaštakos penkto piršto vidurinio plaštikaulio lūžį, nubrozdinimą dešinėje alkūnėje. Nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. Č. kaltę, prokuroras 2007 m. kovo 9 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą. Šio prokuroro nutarimo pagrįstumą tikrino Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas ir priėmė 2007 m. liepos 12 d. nutartį, kuria buvo panaikintas 2007 m. birželio 13 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimas ir pakeistas 2007 m. kovo 9 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimo 1 punktas: vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 212 straipsnio 1 punktu, ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-152-06 nutraukti D. Č. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apeliantas apskundė šią ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2008 m. sausio 10 d. nutartimi V. K. skundas buvo atmestas. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. skundu prašo nuteisti D. Č. už 2006 m. liepos 1 d. -e, namo kieme, suduotus jam smūgius pagaliu per kairės rankos pirštus ir dėl to sulaužytą kairės rankos pirštą, t. y. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn tą patį asmenį – D. Č. , už tą patį nusikalstamą veikimą, veikiant tomis pačiomis aplinkybėmis, esant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai nutraukti ikiteisminį tyrimą D. Č. nepadarius šios nusikalstamos veikos. Kaip jau minėta, pastarosios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas Šiaulių apygardos teisme išnagrinėjus V. K. skundą. Esant tokioms aplinkybėms, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, baudžiamasis procesas nagrinėjamu atveju yra negalimas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis nutraukti baudžiamąjį procesą pagal V. K. skundą kaltinant D. Č. yra teisėta ir pagrįsta. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebūtų žinomos apylinkės teismui priimant skundžiamą nutartį, todėl nėra jokio teisinio pagrindo atnaujinti bylos procesą. Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už skirtingas nusikalstamas veikas. Esminė skirtis, atribojant minėtuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, yra kilę padariniai – būtent žmogaus sveikatos sutrikdymo mastas. Kolegija pažymi, kad baudžiamasis procesas prieš D. Č. buvo nutrauktas, nes nebuvo nustatyta, jog D. Č. pirmiau minėtomis aplinkybėmis sužalojo V. K. , o ne dėl apelianto sveikatos sutrikdymo masto. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 1282/06(04) nurodyta, jog V. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsakomybė už tokį žmogaus sveikatos sutrikdymą numatyta ne BK 140 straipsnio 1 dalyje, kaip nurodo apeliantas privataus kaltinimo skunde, o 138 straipsnio 1 dalyje. Būtent dėl šiame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir buvo sprendžiamas D. Č. atsakomybės klausimas ikiteisminio tyrimo metu. Be to, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, procesas privataus kaltinimo tvarka negali būti pradėtas (BPK 407 straipsnis) (Šiaulių apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-51-354/2008). BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme baudžiamojo proceso nutraukimas yra suprantamas kaip baudžiamojo proceso galutinis užbaigimas. Dėl to, pavyzdžiui, privataus kaltinimo proceso nutraukimas ir bylos medžiagos perdavimas prokurorui pagal BPK 409 straipsnio 4 dalies nuostatas nėra laikomas baudžiamojo proceso nutraukimu BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme. Pereinant iš privataus kaltinimo į valstybinį pagal BPK 409 straipsnio 4 dalį, teismas privataus kaltinimo procesą nutraukia ir bylą perduoda prokurorui. Taigi nepradedamas objektyviai naujas procesas, o pakeičiama jo forma: kaltinimą teisme palaiko ne nukentėjusysis, o prokuroras, taip pat ne pagal nukentėjusiojo paduotą skundą, o pagal atlikus ikiteisminį tyrimą surašytą kaltinamąjį aktą. Tačiau pažymėtina, kad teisinė skundo, paduoto inicijuojant privataus kaltinimo procesą, reikšmė pakeitus kaltinimą į valstybinį, išlieka. BPK 166 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą; BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui (BPK 167 straipsnyje numatytais atvejais). Privataus kaltinimo bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas (BPK 407 straipsnis). Taigi pereinant iš privataus kaltinimo į valstybinį ir medžiagą perduodant prokurorui, vada ikiteisminiam tyrimui atlikti yra nukentėjusiojo skundas ir teismo nutartis perduoti medžiagą prokurorui ikiteisminiam tyrimui atlikti. E. Š. , skunde išreiškęs savo valią dėl neturtinės žalos jam atlyginimo, antrą kartą neturėjo to daryti (kasacinė byla Nr. 2K-801/2006). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienu atveju būtina tiksliai nustatyti, dėl kokio asmens nusikalstamos veikos yra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis procesinis sprendimas. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismai netinkamai vertina tai, dėl kurių nusikalstamų veikų priimtas nuosprendis yra įsiteisėjęs. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 16 d. nuosprendis ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartis dėl V. J. , o BPK 376 straipsnio 2 dalies pagrindu ir dėl A. G. , keistini BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl esminio BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu V. J. ir A. G. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais ir nubausti už tai, kad, surašius tiesos neatitinkančią 1995 m. vasario 14 d. sutartį Nr. 69a, esą firma ,,G. T. L. “ per išgalvotą ir neegzistuojančią Rusijos Federacijos K-grado miesto RAD ,,V. “ už 800 000 Lt nupirks AB ,,L. “ 50 000 kg poliuretano ,,Sanprene“, pasisavino 220 000 Lt ir pasikėsino pasisavinti likusius 580 000 Lt, tačiau to padaryti nespėjo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes buvo iškelta baudžiamoji byla ir pradėtas parengtinis tyrimas. Toks kaltinimas V. J. ir A. G. buvo pareikštas parengtinio tyrimo metu pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį, 275 straipsnio 3 dalį ir dėl to 1998 m. balandžio 2 d. jie taip pat buvo atiduoti teismui. S-o rajono apylinkės teismas 2001 m. birželio 1 d. nuosprendžiu nuteisęs V. J. ir A. G. už kitas veikas, juos abu pagal BK 16 straipsnio 2 dalį ir 275 straipsnio 3 dalį dėl pasikėsinimo pasisavinti turto už 580 000 Lt išteisino, nesant įrodymų, kad teisiamieji pasikėsino pasisavinti ir šią pinigų dalį. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistųjų A. D. , A. G. , V. J. ir S. G. apeliacinius skundus, 2002 m. balandžio 12 d. nutartimi skundus patenkino iš dalies, apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl šių asmenų nuteisimo panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti S-o rajono apylinkės teismui. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepanaikino, nes ir negalėjo to padaryti, nuosprendžio dalies, kuria V. J. ir A. G. buvo išteisinti, ir ši nuosprendžio dalis įsiteisėjo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal šį kaltinimą, nei nagrinėti bylos, nei priimti apkaltinamojo nuosprendžio neturėjo teisinio pagrindo. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pagal šį kaltinimą, teismas šiurkščiai pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą draudimą ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, šios teismo padarytos klaidos neištaisė, todėl naikintina ir apylinkės teismo nuosprendžio, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl V. J. ir A. G. pagal kaltinimą pasikėsinus pasisavinti 580 000 Lt vertės AB ,,L. ” turto (kasacinė byla Nr. 2K-671/2004). Teismų praktikoje non bis in idem principo reikalavimų užtikrinimo problema neretai kyla tais atvejais, kai baudžiamasis procesas vyksta dėl veikos, už kurią asmuo jau yra nubaustas administracine tvarka[6]. Tokiais atvejais laikoma, kad non bis in idem principas yra pažeidžiamas (jei administracinis teisės pažeidimas, už kurį asmuo nubaudžiamas, prilyginamas nusikalstamai veikai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos prasme) (kasacinė byla Nr. 2K-686/2007). Tačiau, jei dėl veikos, už kurią asmuo nubaustas administracine tvarka, yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Pažymėtina, kad tokiais atvejais, pripažinus asmenį kaltu, pirmiau paskirta administracinė nuobauda turi būti panaikinama. 2004 m. balandžio 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo trys žmonės ir vienam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, pagal nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymius. 2004 m. lapkričio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes eismo įvykio kaltininkė Ž. M. avarijos metu žuvo. Šiuo nutarimu ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo perduota Vilniaus miesto VPK EPT spręsti M. K. administracinės atsakomybės klausimą. 2004 m. lapkričio 18 d. Vilniaus miesto VPK EPT nutarimu M. K. pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį buvo paskirta administracinė nuobauda – 1000 Lt bauda. 2005 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra atnaujino ikiteisminį tyrimą šioje byloje, tačiau 2006 m. sausio 26 d. ikiteisminis tyrimas vėl nutrauktas. 2006 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi patenkintas nukentėjusiojo atstovo skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, o 2006 m. balandžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra dar kartą atnaujino ikiteisminį tyrimą. Atlikus ikiteisminį tyrimą M. K. apkaltintas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, byla perduota Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui, kuris 2007 m. liepos 30 d. nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė. Šis sprendimas motyvuojamas procesine kliūtimi vykdyti baudžiamąjį procesą: M. K. dėl kaltinime nurodytos veikos dalies nubaustas administracine tvarka, nuobauda nepanaikinta, o pakartotinis jo nubaudimas pagal BK 281 straipsnį reikštų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas su šia pozicija nesutiko ir pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino nurodydamas, kad ATPK 126 straipsnio 1 dalyje ir BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos veikos nėra tapačios. Teismo nuomone, svarstytinas klausimas, ar asmeniui, kaltinamam pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, būtina inkriminuoti KET 68 punkto pažeidimą, tačiau šį klausimą turi spręsti teismas, nagrinėjantis bylą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo analogiška F-e F- prieš A-iją byla, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pagrįsta A-ijos Respublikos įstatymais, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus byla nutraukta neteisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimą antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, skelbiantis, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šios nuostatos tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą apskritai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad EŽTT praktikoje pripažįstama, jog administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių, pvz. , apsvaigimas nuo alkoholio vairuojant ir neatsargiai sutrikdant sveikatą ar atimant gyvybę (Gradinger v. A-ia, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; Franz Fisher v. A-ia, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001). Taigi sprendžiant M. K. atsakomybės klausimą, būtina išvengti jo nubaudimo ir pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, ir pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Kita vertus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nubaudus asmenį administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam, baudžiamasis procesas dėl BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos veikos iš esmės negalimas. N-jesnių EŽTT sprendimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutarčių turinys leidžia daryti išvadą, kad faktas, jog asmuo jau buvo nubaustas administracine tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, netraktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą. Štai 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu dėl priimtinumo byloje Falkner prieš A-iją (Falkner v. A-ia, no. 6072/02, decision of 30 September 2004) EŽTT atmetė skundą dėl non bis in idem principo pažeidimo kaip aiškiai nepagrįstą. Tokį sprendimą lėmė tai, kad po Gradinger prieš A-iją bylos A-ijos Respublikos kelių eismo akte buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią už administracinį teisės pažeidimą nėra persekiojama, jeigu jis grindžiamas faktais, kvalifikuotinais kaip vien tik bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai priklausanti veika (nuostata, iš esmės analogiška Lietuvos Respublikos ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai taisyklei). Taigi, pakeitus A-ijos Respublikos įstatymus, neatsargus sveikatos sutrikdymas ar gyvybės atėmimas, padarytas vairuojant apsvaigus nuo alkoholio, nebegali užtraukti administracinio nubaudimo už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio ir gali būti nagrinėjamas tik bendrosios kompetencijos teismo. Nustačius, kad pareiškėjai Falkner ankstesnis administracinis procesas buvo anuliuotas, o sumokėta bauda grąžinta, konstatuota, jog non bis in idem principas nepažeistas. Panašios pozicijos EŽTT laikėsi ir 2006 m. gruodžio 5 d. sprendime dėl priimtinumo byloje -a prieš Lietuvą (-a v. Lithuania, no. 19251/02, decision of 5 December 2006). Pareiškėjos skundas nebuvo patenkintas nustačius, kad jos byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino dvigubo nubaudimo faktą, nurodęs, jog jai paskirta administracinė nuobauda gali būti panaikinama atnaujinus administracinį procesą (2001 m. lapkričio 13 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-863/2001). Priimant sprendimą buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėja EŽTT neteigė, jog administracinės nuobaudos panaikinimo galimybė, kuria ji nepasinaudojo, dėl kokių nors priežasčių buvo jai neprieinama praktiniu požiūriu. Atsižvelgdama į šių naujesnių EŽTT sprendimų turinį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 13 d. kasacinėje nutartyje suformulavo nuostatą, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Kartu nutartyje pažymėta, kad, nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-686/2007). Nagrinėjamos bylos medžiaga rodo, kad administracinė nuobauda M. K. paskirta dėl klaidos, kurią nulėmė nepagrįstas ikiteisminio tyrimo nutraukimas. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra nurodė ikiteisminio tyrimo institucijai imtis priemonių panaikinti neteisėtai paskirtą administracinę nuobaudą. Tokių priemonių buvo imtasi, tačiau jos buvo nesėkmingos dėl praleisto termino atskirtajam skundui paduoti administracinės jurisdikcijos teismui. Kita vertus, pastangos panaikinti administracinę nuobaudą, kol nepabaigtas baudžiamasis procesas vargu ar galėjo būti sėkmingos apskritai, nes administracinių teismų praktikoje ikiteisminio tyrimo pradėjimas nėra pagrindas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą. Administracinės nuobaudos teisėtumo klausimas gali būti sprendžiamas ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka tik įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui dėl atitinkamos nusikalstamos veikos (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartis byloje Nr. N18-1663/07). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje administracinio nubaudimo faktas nelemia baudžiamojo proceso negalimumo. Pirma, administracinė nuobauda M. K. paskirta dėl klaidos, kuri paaiškėjo atnaujinus nepagrįstai nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Antra, M. K. kaltinamas dėl Kelių eismo taisyklių 53, 54, 68, 173 punktų reikalavimų pažeidimo, sukėlusio sunkius padarinius – trijų asmenų žūtį ir vieno asmens nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu administracine tvarka jis nubaustas tik už vieną KET pažeidimą (68 punkto) – vairavimą esant neblaiviam. Trečia, kaltinamojo pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir atitinkamo kaltinamojo nuosprendžio priėmimo bei įsiteisėjimo atveju paskirta administracinė nuobauda galėtų būti panaikinta ATPK 23 skirsnyje nustatyta tvarka, taip išvengus dvigubo nubaudimo draudimo pažeidimo (kasacinė byla Nr. 2K-102/2008). Iš esmės analogiški išaiškinimai ir šioje nutartyje cituojamoje kasacinėje byloje Nr. 2K-686/2007. Ikiteisminio tyrimo atnaujinimas BPK 217 straipsnio nustatyta tvarka, taip pat baudžiamosios bylos atnaujinimas BPK XI dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka laikomi buvusio to paties proceso tąsa, o ne nauju (pakartotiniu) procesu ir non bis in idem principo nepažeidžia. Byloje yra A. K. prisipažinimas ir prašymas apklausti jį kaip liudytoją dėl R. P. nužudymo. Generalinio prokuroro pavaduotojas, susipažinęs su šiuo dokumentu, nustatė, kad A. K. dėl R. P. nužudymo nurodė aplinkybes, kurios anksčiau nebuvo žinomos, ir, vadovaudamasis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 446 straipsnio 3 dalimi, priėmė 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 09-2-032-96 ir pradėti ikiteisminio tyrimo procesą dėl R. P. nužudymo paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Vadinasi, šis prokuroro nutarimas priimtas vadovaujantis tinkamais BPK straipsniais ir esant baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems pagrindams. Kartu pažymėtina, kad minėto prokuroro nutarimo pavadinimas – „atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“ – yra klaidingas, nes pagal BPK 446 straipsnio 3 dalį prokuroras tokiu atveju priima nutarimą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Pripažįstant, kad ši prokuroro klaida, taip pavadinant 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, yra nepateisinama, kartu nėra pagrindo teigti, jog klaidingas nutarimo pavadinimas šiuo konkrečiu atveju savaime gali būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas BPK 369 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste. Taigi, jei neteisingai pavadintas procesinis dokumentas priimtas iš esmės vadovaujantis įstatyme nustatytais pagrindais bei pagal įstatyme nustatytą tvarką ir jei remiantis tokiu dokumentu vėliau priimami sprendimai, atliekami veiksmai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tai toks dokumentas savame netampa neteisėtu su visomis iš to kylančiais padariniais. Kartu tai nereiškia, kad baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje, kaip nepagrįstai pripažino apeliacinės instancijos teismas, vyko pažeidžiant BPK 3 straipsnio 8 punktą, kuriame suformuluotas non bis in idem principas, draudžiantis tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra išimtinis baudžiamojo proceso etapas, vykstantis paaiškėjus faktams, nežinomiems priimant nuosprendį ar nutartį, kuriame tikrinamas įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Atnaujintas procesas yra buvusio to paties proceso tąsa, o ne naujas (antras) procesas, todėl proceso atnaujinimas esant įstatyme numatytiems pagrindams yra leidžiamas (kasacinė byla Nr. 2K-20/2003). Minėta, kad proceso dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pradžia – prokuroro nutarimas pradėti procesą dėl tokių aplinkybių, kurių tyrimą, vadovaudamasis BPK taisyklėmis, reglamentuojančiomis ikiteisminį tyrimą, prokuroras atlieka pats arba paveda tai padaryti ikiteisminio tyrimo įstaigai. Atliekant tyrimą, gali būti daromi visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, o tyrimas baigiamas prokurorui surašant išvadą arba nutarimą nutraukti procesą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prokurorui priėmus 2004 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, kaip liudytojai buvo apklausti A. K. , R. B. , Ž. G. , V. B. ir kt. , taip pat kaip įtariamasis apklaustas V. Š. , atliktas V. B. parodymų patikrinimas vietoje, renkami kiti duomenys. Visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti BPK nustatyta tvarka. T-ėl šios baudžiamosios bylos atnaujinimo procesas vyko esant baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems pagrindams, iš esmės laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi A. K. parodymais, gautais šioje baudžiamosios bylos proceso stadijoje (kasacinė byla Nr. 2K-P-221/2008). IV. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 ir 7 punktuose nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, teismų praktikoje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad apskritai nepadaryta veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą, arba padaryta veika neatitinka baudžiamojo įstatymo numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Ši aplinkybė turi nevienodą teisinę reikšmę skirtingose baudžiamojo proceso stadijose. Nustačius ją ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas prokuroro nutarimu (BPK 212 straipsnio 1 punktas, 214 straipsnio 1 dalis), bylos parengimo nagrinėti teisme metu – byla nutraukiama teismo nutartimi (BPK 232 straipsnio 7 punktas, 235 straipsnio 1 dalis). Šiai aplinkybei paaiškėjus bylos nagrinėjimo teisme metu, teismas ne nutraukia bylą, o baigia ją nagrinėti ir priima išteisinamąjį nuosprendį (BPK 3 straipsnio 2 dalis, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1, 3 punktai). Teismams ne visada pavyksta išvengti šios nuostatos taikymo klaidos. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžio K. T. , kuris, apelianto manymu, buvo priimtas nepagrįstai ir pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Prokuroras savo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamai priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvavo aiškindamas baudžiamosios bylos nutraukimo nuosprendžiu pagrindus. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas baudžiamąją bylą dėl kaltinimo, pareikšto K. T. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nutraukė nustatydamas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau pagal BPK 303 straipsnio 4 dalį teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, o nustatymas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi apylinkės teismas baudžiamosios bylos dalį dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nutraukė nesant tam procesinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė argumentus dėl šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies aptaręs ne visus aspektus, nurodytus apeliaciniame skunde. Teismas apsiribojo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, jos sudėties elementų išaiškinimu, apylinkės teismo padarytų išvadų dėl ištirtų bylos įrodymų įvertinimu bei konstatavimu, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo K. T. išteisintas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismas neatkreipė dėmesio į BPK 303 straipsnio turinį, kokiomis aplinkybėmis esant gali būti priimami nuosprendžiai nutraukti bylą, ir neatsižvelgė į BPK 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Taigi šiuo klausimu teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų (kasacinė byla Nr. 2K-448/2008). Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius, jog kaltininko veika neatitinka jam inkriminuoto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, kuri savo turiniu atitinka BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytą išteisinimo pagrindą, buvimo. Išteisinamasis nuosprendis remiantis šiuo pagrindu gali būti priimamas tik tada, kai kaltininko veika neatitinka jokios baudžiamajame įstatyme numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Atitinkamai išteisinimo pagrindas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje negali būti formuluojamas kaip konkretaus kaltininkui inkriminuoto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nepadarymas. Kasaciniame skunde prokuroras teisingai pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje suformulavo įstatyme nenumatytą kaltinamojo A. R. išteisinimo pagrindą, taip pažeisdamas BPK 303 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismo pavartota formuluotė – A. R. pagal BK 217 straipsnio 1 dalį išteisinti esant šiai veikai nepadarytai – iš tiesų yra nenumatyta įstatymo, be to, ji nevisiškai aiški. BPK nenumato galimybės priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl to, kad kaltinamasis nepadarė tik jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta (ši nuostata atitinka ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį), kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, kad asmuo šiuo pagrindu išteisinamas tik tada, kai nustatoma, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Nustačius, kad asmuo padarė ne jam inkriminuotą, o kitą nusikalstamą veiką ir tinkamai teisme pakeitus kaltinimą, asmuo už tos kitos veikos padarymą turėtų būti nuteistas. Iš aptariamos skundžiamo nuosprendžio formuluotės aišku tik tai, kad A. R. nepadarė BK 217 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. L-a neaišku, ar byloje nustatyti jo veiksmai (veika) neatitinka kurio nors kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusikaltimo požymių (kasacinė byla Nr. 2K-319/2007). BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, siejama su imunitetu nuo baudžiamosios jurisdikcijos pagal tarptautinės teisės normas arba kompetentingos institucijos leidimu patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai toks leidimas pagal įstatymus būtinas. Šios aplinkybės turinys atskleidžiamas kituose teisės aktuose – tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose. Asmenų, turinčių imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos pagal tarptautinės teisės normas, ratas, taip pat tokio imuniteto turinys yra apibrėžiami tarptautinės teisės aktuose, pavyzdžiui, 1961 m. V-os konvencijoje dėl diplomatinių santykių[7], 1963 m. V-os konvencijoje dėl konsulinių santykių[8], 1946 m. Konvencijoje dėl privilegijų ir imunitetų Jungtinėms T-oms[9], 1947 m. Konvencijoje dėl specialiųjų įstaigų privilegijų ir imunitetų[10], 1949 m. Europos Tarybos privilegijų ir imunitetų pagrindiniame susitarime ir jo 1996 m. šeštajame protokole[11] ir kt. Atvejai, kai pagal įstatymus reikalingas kompetentingos institucijos leidimas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, taip pat tokio leidimo išdavimo sąlygos ir tvarka paprastai nustatomi nacionaliniuose įstatymuose (pvz. , Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Seimo statute, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme ir kt. ). Tačiau, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės ribų klausimą ir vertinant, ar nėra BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės, gali turėti reikšmės ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintos normos. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu O. M. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, paskelbta jo paieška ir kad 2008 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, vadovaudamasi 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija dėl ekstradicijos bei 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, raštu kreipėsi į Rusijos Federacijos generalinę prokuratūrą su ekstradicijos prašymu dėl Lietuvos Respublikos piliečio O. M. išdavimo baudžiamajam persekiojimui, įtariant jį padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 1961 m. BK 206 straipsnyje. Rusijos Federacijos generalinei prokuratūrai patenkinus jai pateiktą prašymą, O. M. į Lietuvos Respubliką buvo pargabentas 2008 m. liepos 11 d. , dėl jo ikiteisminis tyrimas baigtas, byla, kurioje O. M. kaltinamas padaręs plėšimą ir piliečių asmeninių daiktų pagrobimą, kartu su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu O. M. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 1961 m. BK 206 straipsnį. Pareiškime prokuroras nurodo aplinkybę, kad Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra 2008 m. gegužės 5 d. raštu pranešė, jog patenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ekstradicijos prašymą ir sutiko išduoti O. M. baudžiamajam persekiojimui už Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau atsisakė sutikti su O. M. baudžiamuoju persekiojimu už 1961 m. BK 206 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nes Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas nenumato laisvės atėmimo bausmės už svarbių asmeninių dokumentų pagrobimą. Iš bylos dokumentų matyti, kad ši aplinkybė dėl O. M. baudžiamosios atsakomybės ribų nustatymo surašant kaltinamąjį aktą ir pirmosios instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo žinoma. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pagal tarptautines sutartis Rusijos Federacijai išdavus O. M. baudžiamajam persekiojimui buvo nustatytos jo baudžiamosios atsakomybės ribos (1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 14 straipsnio 1 dalis; 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 66 straipsnio 1 dalis), kurios neapėmė baudžiamojo persekiojimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 206 straipsnyje. Dėl to apkaltinamasis nuosprendis dėl O. M. nuteisimo už dokumentų pagrobimą priimtas nesivadovaujant Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse esančiomis teisės normomis, nors tokios sutartys yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. 1961 m. BK 206 straipsnio ir 2000 m. BK 63 straipsnio taikymas šiuo atveju taip pat pažeidžia BK 4 straipsnio 4 dalies nuostatas bei užsienio valstybės išduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribų taisyklę, įtvirtintą BPK 70 straipsnio 1 dalyje. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuris pagal tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, arba nėra kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai šis leidimas pagal įstatymus būtinas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatavus aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymą, nuosprendžio dalys dėl O. M. nuteisimo už dokumentų pagrobimą ir galutinės bausmės skyrimo naikintinos, paliekant nepakeistą ir nepanaikintą nuosprendžio dalį dėl O. M. nuteisimo už kvalifikuotą plėšimą (kasacinė byla Nr. 2A-10/2009). Remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu baudžiamasis procesas nutraukiamas tokiu atveju, kai nukentėjusysis susitaiko su asmeniu, kaltinamu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu. Tačiau šio punkto pagrindu baudžiamasis procesas gali būti nutraukiamas tik tada, kai BPK 407 straipsnyje nurodytų veikų padarymu asmuo kaltinamas privataus kaltinimo bylų proceso tvarka. BPK 409 straipsnyje numatyti atvejai, kai procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų veikų vyksta bendra tvarka. Baudžiamajam procesui dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų vykstant bendra tvarka, susitaikymas BPK XXX skyriaus nustatyta tvarka yra negalimas, atitinkamai baudžiamasis procesas negali būti nutraukiamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Tokiais atvejais nukentėjusiajam susitaikius su kaltininku, pastarasis, jei tam yra BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos, gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Išnagrinėjus bylos medžiagą nustatyta, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis A. S. ir jo atstovė pagal įstatymą I. S. pareiškė susitaikę su kaltinamuoju R. G. ir susitarė dėl žalos atlyginimo. Tačiau apylinkės teismas, motyvuodamas tuo, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, priskiriamos prie privataus kaltinimo veikų, priėmė nepagrįstą nutartį baudžiamąjį procesą prieš R. G. nutraukti BPK 416 straipsnio 3 dalies pagrindu, taip padarydamas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje baudžiamojoje byloje kaltinimą palaikė prokuroras, prieš tai byloje buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, surašytas kaltinamasis aktas, byla perduota teismui, kuris 2008 m. kovo 12 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Remiantis BPK 409 straipsnio 2 dalimi byla buvo nagrinėjama bendra tvarka. Šiuo atveju, remiantis BPK 303 straipsnio 4 dalimi, byla turėjo būti nutraukta ne nutartimi, o nuosprendžiu (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 4 d nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1043/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 417 straipsnio 2 dalyje yra numatyta galimybė nukentėjusiajam susitaikyti su kaltinamuoju teisme, pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų. Tokiu atveju būtina laikytis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos. Prašymas susitaikyti su kaltinamuoju ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, pateiktas bylą nagrinėjant valstybinio kaltinimo tvarka, nėra pagrindas konstatuoti susitaikymą BPK XXX skyriaus nustatyta tvarka. BPK 417 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos turi paklausti nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus Baudžiamojo kodekso straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė įstatyme nustatytos perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą procedūros. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nei nukentėjusysis, nei kiti proceso dalyviai apie galimybę perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, nagrinėjamą valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, nebuvo informuoti; susitaikymo galimybė, jeigu veika būtų kvalifikuota pagal BK 140 straipsnį, nebuvo svarstoma ir aptariama; iš nukentėjusiojo baigiamosios kalbos, pasakytos baigus įrodymų tyrimą, matyti, kad jis pritarė prokuroro išdėstytai nuomonei dėl bausmės, R. G. skirtinos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį, jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu nustatoma aplinkybė, numatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte, t. y. jeigu nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu BK 140 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu, byla nutraukiama teismo nutartimi. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo valstybinio kaltinimo tvarka ir, netgi neišsiaiškinęs tikrosios nukentėjusiojo valios (byloje esantis prašymas atleisti R. G. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju pareikštas nagrinėjant bylą valstybinio kaltinimo tvarka, t. y. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį; galimybė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį tokį nusikaltimą, numatyta BK 38 straipsnyje), išėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio priėmė nutartį, kuria pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bylą nutraukė kaip asmeniui, susitaikiusiam su nukentėjusiuoju (kasacinė byla Nr. 2K-426/2008). Remiantis BPK 416 straipsnio 1 dalimi, privatus kaltintojas gali susitaikyti su kaltinamuoju iki baigiamųjų kalbų pabaigos. Pagal formuojamą teismų praktiką galimybė susitaikyti ir baudžiamąjį procesą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu yra taip pat ir privataus kaltinimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja pateikė nukentėjusiosios J. S. prašymą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo. Prašyme nurodoma, kad nukentėjusioji atsisako 2008 m. gegužės 19 d. skunde pareikštų kaltinimų nuteistajam A. S. , nes visus buvusius nesutarimus išsprendė taikiai, t. y. susitaikė. Pagal BPK 416 straipsnio 1 dalį privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, privačiam kaltintojui atsisakius kaltinimo arba susitaikius su kaltinamuoju, bylos procesas teismo nutartimi yra nutraukiamas. Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji J. S. susitaikė su nuteistuoju A. S. ir atsisakė kaltinimo jam iki baigiamųjų kalbų pabaigos, baudžiamoji byla pagal nuteistojo apeliacinį skundą nutrauktina, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas (BPK 327 straipsnio 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-19/09). Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą, mirus asmeniui, baudžiamasis procesas jam paprastai nutraukiamas nepriklausomai nuo proceso stadijos. Jei asmuo miršta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme arba kasaciniame teisme, nenustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų sąlygų tęsti baudžiamąjį procesą, ankstesni teismų sprendimai panaikinami ir byla nutraukiama (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas, 382 straipsnio 2 punktas). Iš bylos matyti, kad M. J. mirė 2003 m. rugpjūčio 5 d. , o apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta 2003 m. rugpjūčio 21 d. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktą pradėtas baudžiamasis procesas turi būti mirusiajam nutrauktas. Atvejų, kada mirusiajam baudžiamasis procesas nenutraukiamas, šioje byloje nenustatyta. Dėl to nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinami ir byla M. J. nutraukiama (kasacinė byla Nr. 2K-73/2004). BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta išlyga, kai baudžiamasis procesas mirus asmeniui gali (turi) būti tęsiamas mirusiajam reabilituoti, teismų praktikoje nėra pakankamai išaiškinta. V-oje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje, mirus kasatoriui, procesą kasaciniame teisme nuspręsta tęsti remiantis tuo, kad kasacinis skundas paduotas nuteistąjį reabilituojančiais pagrindais (kasaciniu skundu nuteistasis prašė nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas, perkvalifikuoti ir atleisti jį baudžiamosios atsakomybės arba sušvelninti bausmę) (kasacinė byla Nr. 2K-P-236/2007). Pažymėtina, kad šioje byloje, kasacinis teismas, išnagrinėjęs mirusio asmens kasacinį skundą, jį atmetė, t. y. paliko galioti žemesnės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. V. Kai kurių procesinių klausimų išsprendimas, nutraukiant baudžiamąjį procesą, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalimi Baudžiamojo proceso kodekse aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamoji byla nutraukiama remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, tad, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Dėl to, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka. Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, o ieškinio dalykas – reikalaujamos atlyginti turtinės ar (ir) neturtinės žalos dydis. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas, priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą; priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos). BPK aiškiai nenumatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas. Nagrinėjamoje byloje procesas R. Š. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (turto pasisavinimas) nutrauktas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties esmė ta, kad, konstatavus jos buvimą, nutrūksta baudžiamieji ir baudžiamojo proceso teisiniai santykiai, o kaltininkui nekyla jokių baudžiamųjų teisinių padarinių. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas. BPK 109 straipsnyje pažymima, kad teismas civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Taigi, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas. Palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą baudžiamojoje byloje, ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė byla Nr. 2K–260/2006). Tačiau tais atvejais, kai byloje yra keli kaltinamieji, solidariai atsakantys už nusikalstama veika padarytą žalą, ir byla nutraukiama tik dėl vieno iš jų, civilinis ieškinys gali būti tenkinamas ir atlyginimas priteisiamas iš kitų kaltinamųjų. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka kitas apeliantas nuteistasis A. L. mirė, buvo gauta 2008 m. spalio 21 d. jo mirties akto įrašo kopija. Šio nuteistojo apeliacinio skundo argumentai jau buvo išdėstyti, o dalis tų argumentų aptarta ir šioje nutartyje. Apeliantui mirus, nagrinėti kitų jo skundo argumentų nebuvo pagrindo, o iš A. L. apeliacinio skundo turinio matyti, kad tęsti baudžiamąjį procesą mirusiajam reabilituoti taip pat nebuvo pagrindo. Asmens mirtis yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas. BPK 327 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukia. T-ėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. L. naikinama ir ši bylos dalis nutraukiama. Skundžiamu nuosprendžiu teismas iš A. L. ir M. P. solidariai priteisė turtinės žalos atlyginimus įmonėms, kurių turtą šie nuteistieji pagrobė arba sugadino jų abiejų bendrais veiksmais. Nuteistajam A. L. mirus, naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria iš jo priteisti turtinės žalos atlyginimai. Tačiau ta nuosprendžio dalis, kuria patenkinti civiliniai ieškiniai, lieka galioti, o žala pagal šį nuosprendį tokiu atveju bus išieškoma iš nuteistojo M. P. (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-17/2009). Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas, nutraukus baudžiamąjį procesą dėl BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, sprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliaciniam teismui konstatavus nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 1421 straipsnyje, požymių buvimą, nutraukiant baudžiamąjį procesą, kaip to ir reikalauja įstatymas (BPK 94 straipsnis), buvo būtina išspręsti daiktinių įrodymų likimo klausimą (BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Kasatorius klaidingai nurodo, kad daiktiniai įrodymai buvo konfiskuoti. Teismas sprendė, kad 886 laikmenų (kompaktinių plokštelių) su fonogramų neteisėtomis kopijomis apyvarta Lietuvos Respublikoje uždrausta, nes už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė. Daiktai, kurių apyvarta uždrausta, nutraukiant procesą, turi būti perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami (BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl teismas, vadovaudamasis BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktu, nusprendė šiuos daiktinius įrodymus sunaikinti. Šio teismo sprendimas motyvuotas BPK 108 straipsnio 3 dalies nuostata, kad daiktai, kurių apyvarta uždrausta, savininkui negrąžinami (kasacinė byla Nr. 2K-378/2005). Išvados 1. Nustačius bent vieną BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą aplinkybę, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. 2. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, konstatuotina tada, kai nustatoma, kad apskritai nepadaryta veika, apie kurią buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą, arba padaryta veika neatitinka jokios baudžiamojo įstatymo numatytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Šiai aplinkybei paaiškėjus bylos nagrinėjimo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį (BPK 3 straipsnio 2 dalis, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1, 3 punktai). 3. Suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminui, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kai senaties trukmei nustatyti svarbios aplinkybės – nusikalstamos veikos kvalifikavimas, jos padarymo laikas, senaties eigą sustabdančios ir nutraukiančios aplinkybės – nekelia abejonių. 3. 1. Nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. 3. 2. Jei bylos nagrinėjimo teisme metu asmuo kaltinamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, iš kurių bent viena padaryta nepasibaigus senaties terminui dėl pirmosios nusikalstamos veikos ir skaičiuojant pagal BK 95 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles senaties terminas dėl jos nėra pasibaigęs, baudžiamasis procesas turi būti tęsiamas ir, išnagrinėjus bylą, turi būti konstatuojama, ar asmuo padarė nusikalstamas veikas, nutraukiančias senaties eigą dėl ankstesnių veikų, ir tik tada sprendžiama dėl proceso baigties. 3. 3. Kai byla nutraukiama dėl to, kad, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į lengvesnę, dėl perkvalifikuotos veikos yra suėjęs senaties terminas, teismas konstatuoja nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, jos atitikimą baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams. 3. 4. Jei senaties terminas sueina bylą dėl pirmosios instancijos išteisinamojo nuosprendžio nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas visų pirma privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, apeliacinės instancijos teismas turi palikti jį galioti, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, – jį panaikinti bei bylą nutraukti suėjus senaties terminui. Tokiais atvejais, kai nusprendžiama, kad išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, apeliacinės instancijos teismas nutartyje, kuria nutraukiama byla, gali konstatuoti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, jos atitikimą baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams. 4. BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu baudžiamasis procesas nutraukiamas tik tuo atveju, kai nukentėjusysis susitaiko su asmeniu, kaltinamu BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu, bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka (BPK XXX skyrius), taip pat pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą (BPK 417 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajam procesui dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos vykstant bendra (valstybinio kaltinimo) tvarka, nukentėjusiojo susitaikymas su kaltininku, esant BK 38 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, yra pagrindas svarstyti klausimą dėl pastarojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu baudžiamasis procesas gali būti nutraukiamas ir privataus kaltinimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. 5. Nusikalstamos veikos, dėl kurių baudžiamasis procesas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui, yra nurodytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje ir 407 straipsnyje. Baudžiamasis procesas dėl šių veikų nesant tokio skundo, pareiškimo ar reikalavimo negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). 5. 1. Nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, kuriuo remiantis pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, gali būti pateiktas tiek raštu, tiek žodžiu. Jei skundas (pareiškimas) pateikiamas žodžiu, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras dėl jo surašo protokolą–pareiškimą. Visais atvejais skunde (pareiškime) turi būti aiški nukentėjusiojo (jo teisėto atstovo) valia pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Pradedant ikiteisminį tyrimą (baudžiamąjį procesą) dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje, 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų prokuroro reikalavimu, paprastai yra priimamas nutarimas, kuriame turi būti nurodyti argumentai, pagrindžiantys bent vienos iš BPK 167 straipsnio 2 dalyje, 409 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių buvimą. 5. 2. Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 167 straipsnyje, pagal nukentėjusiojo skundą, jo teisėto atstovo pareiškimą ar prokuroro reikalavimą, procesas vyksta bendra tvarka be išimčių. Nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo pareiškimas dėl skundo ar pareiškimo atsisakymo (atsiėmimo) nėra pagrindas baudžiamąjį procesą nutraukti. 5. 3. Jei ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl nusikalstamos veikos, nenurodytos BPK 167 straipsnyje, tačiau vėliau paaiškėja, kad ji atitinka šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ikiteisminis tyrimas dėl tokios veikos tęsiamas tik gavus atitinkamą nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą (jei toks skundas (pareiškimas) nėra gautas), ar prokuroro reikalavimą. Bylos nagrinėjimo teisme metu, esant pagrindui manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota į nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 167 straipsnio 1 dalyje, teismas turi išsiaiškinti, ar nukentėjusysis (jo teisėtas atstovas) reikalauja, kad procesas dėl perkvalifikuotos veikos būtų tęsiamas (jei šie asmenys anksčiau nebuvo padavę skundo ar pareiškimo). Jeigu nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas nepareiškia reikalavimo tęsti procesą, procesas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja prokuroras. Jei ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje, pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, nusikalstama veika gali būti perkvalifikuojama pagal kitą nusikalstamą veiką, nurodytą BPK 167 straipsnio 1 dalyje, ir tokiais atvejais naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas nereikalingas. Privataus kaltinimo bylos procese teismas turi įgaliojimus perkvalifikuoti inkriminuojamą veiką ir pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, nurodytą BPK 407 straipsnyje. Tokiais atvejais naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas nereikalingas. 5. 4. Bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad ikiteisminis tyrimas dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos buvo pradėtas ir daromas nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, bylos nagrinėjimas gali būti tęsiamas, jei nustatoma, kad nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo informuotas apie tokio skundo (pareiškimo) būtinybę ir reikalauja tęsti procesą. Jeigu nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas nepareiškia reikalavimo tęsti procesą, procesas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja prokuroras. Bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad baudžiamasis procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos buvo pradėtas ir daromas nesant prokuroro reikalavimo, bylos nagrinėjimas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas. Tokiu atveju turi būti užtikrinta galimybė nukentėjusiajam su kaltinamuoju susitaikyti (pagal analogiją taikant BPK 417 straipsnio 2 dalį). Jeigu nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas nepareiškia reikalavimo tęsti procesą, procesas gali būti tęsiamas, jei to reikalauja prokuroras. 5. 5. Atnaujinus nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje, 407 straipsnyje, naujas (pakartotinis) nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas nereikalingas. 6. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta nuostata yra non bis in idem (ne du kartus už tą patį) principo procesinė išraiška. Ji aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatas, taip pat į tarptautinių ir Europos Sąjungos sutarčių nuostatas, kuriose įtvirtintas non bis in idem principas, ir jų aiškinimą tarptautinių ir Europos Sąjungos teisminių institucijų praktikoje. 6. 1. N- bis in idem principas draudžia ne tik bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo užbaigtas galutiniu sprendimu, tačiau ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą. 6. 2. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte vartojama sąvoka „dėl to paties kaltinimo“ reiškia dėl tos pačios nusikalstamos veikos. 6. 3. Sprendžiant, ar baudžiamasis procesas vyksta (vyktų) dėl tos pačios nusikalstamos veikos (to paties kaltinimo), dėl kurios įsiteisėjo teismo nuosprendis arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą, esminę reikšmę turi nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta aplinkybė konstatuojama tada, kai nustatoma, kad naujas baudžiamasis procesas vyksta (vyktų) dėl identiškų ar iš esmės tų pačių veikos kvalifikavimui reikšmingų faktinių aplinkybių (to paties poelgio). 6. 4. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba teismo nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo. 6. 5. Tais atvejais, kai baudžiamasis procesas vyksta dėl veikų, už kurias asmuo jau yra nubaustas administracine tvarka, non bis in idem principas yra pažeidžiamas. Tačiau jei dėl veikos, už kurią asmuo nubaustas administracine tvarka, yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Tokiais atvejais, pripažinus asmenį kaltu, anksčiau paskirta administracinė nuobauda turi būti panaikinta. 6. 6. Ikiteisminio tyrimo atnaujinimas BPK 217 straipsnio nustatyta tvarka, taip pat baudžiamosios bylos atnaujinimas BPK XI dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka yra laikomi buvusio to paties proceso tąsa, o ne nauju (pakartotiniu) procesu, ir non bis in idem principo nepažeidžia. 7. Nutraukus baudžiamąjį procesą dėl BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas sprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. 8. Nutraukus baudžiamąją bylą dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose nurodytos aplinkybės, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas (išskyrus atvejus, kai dėl kitų kaltininkų, solidariai atsakančių už nusikalstama veika padarytą žalą, baudžiamasis procesas tęsiamas). 2010 m. birželio 7 d. Teismų praktikos apibendrinimo departamentas S-styta Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pasitarimuose. Pritarta spausdinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 33. [1] Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, BK 2 straipsnio 6 dalyje – niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. [2] OL 2007 C 303. [3] Konvencija dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beneliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; Specialusis leidimas lietuvių kalba, skyrius 19, t. 2, p. 9). [4] Apie kai kuriuos non bis in idem principo taikymo Šengeno erdvėje aspektus žr. Teismų praktika 30, p. 663–694. [5] Plačiau apie teisės pažeidimo priskyrimą baudžiamosios teisės sričiai žr. Teismų praktika 21, p. 300–311. [6] Apie kai kuriuos non bis in idem principo reikalavimo EŽTT praktikoje aspektus, susijusius su asmens ankstesniu nubaudimu administracine tvarka, žr. Teismų praktika 21, p. 331–319, Teismų praktika 30, p. 631–636. [7] Valstybės žinios. 1999. Nr. 83-2455. [8] Valstybės žinios. 1999. Nr. 83-2456. [9] Valstybės žinios. 1999. Nr. 83-2457. [10] Valstybės žinios. 1999. Nr. 83-2458. [11] Valstybės žinios. 1998. Nr. 59-1658; Valstybės žinios. 1999. Nr. 48-1520. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
7177: Svečiai