TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška

Baudžiamoji byla Nr
10. Viešosios tvarkos pažeidimas (BK
281 straipsnio 1 dalis)

BK 281
straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimo požymis – įžūlus elgesys – reiškia
agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį ir pan.
veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka.
Alternatyvus šio nusikaltimo požymis – vandalizmas
– tai nemotyvuotas, betikslis, beprasmis, turto, kuris turi kultūrinę,
inžinerinę ar kitokią socialinę vertę, gadinimas, niokojimas ar
naikinimas.  
Viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padarytas
tik tyčia.


                                                                                                   
Baudžiamoji byla Nr. 2K-513/2010
                                                                              
                     Procesinio
sprendimo kategorija
                                                                                                   
1. 2. 26. 2. 1(S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 16 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko V-o
G-aus, G-o G-os ir pranešėjo A-o K-aus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d.
nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutarties.
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m.
gruodžio 21 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
284 straipsnio 1 dalį 6 MGL dydžio (780 Lt) bauda. Civilinio ieškovo UAB
„D-us Prosperus“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš A. D.
civiliniam ieškovui priteista 4251,76 Lt turtinei žalai atlyginti bei 5 proc.
metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki
teismo sprendimo atlyginti žalą visiško įvykdymo.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi
nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir
susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

A. D. pagal BK 284
straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 9 d. , apie
15. 50 val. , šalia pastato, esančio V- (duomenys neskelbtini), vandališkais veiksmais ir įžūliu elgesiu,
demonstruodamas nepagarbą aplinkai, automobiliu „Ford Fusion“
(valst. Nr. (duomenys
neskelbtini) atsitrenkė į UAB „D-us Prosperus“ priklausančios tvoros
vartus ir juos sulaužė iš dalies įvažiuodamas į šiai įmonei priklausantį kiemą;
išlipęs iš automobilio, rankomis laužė tvorą, po to vėl įsėdo į automobilį ir pavažiavęs vėl trenkėsi į vartus, kurių vertė
1673,73 Lt, ir juos sulaužė; tokiais savo veiksmais jis sutrikdė
visuomenės rimtį bei tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis A.
D. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo
apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
balandžio 20 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.
Skunde nuteistasis nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą
ir padarė esminių Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Būtent tuo
pasireiškė ir teismų šališkumas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1
dalį, būtina nustatyti asmens tyčią, tačiau kasatoriaus veiksmuose jos nėra.
Nuteistojo veiksmai – vartų tikrinimas ranka ir neatsargus manevravimas prie vartų
įjungiant ne tą pavarą – negali
būti aiškinami kaip tyčiniai. Įvykio metu kasatorius iš tiesų buvo susijaudinęs, nes iš ryto, jam išvykstant, jokių
vartų nebuvo. Savo automobiliu
kasatorius tyčia nesugadino vartų ir
jokiu būdu negalėjo to padaryti, nes vairavo savo automobilį ir nenorėjo jo sugadinti. Kartu kasatorius pažymi, kad
vaizdo įrašai negali būti tyčios ar neatsargumo įrodymas, nes jie susiję
tik su fakto klausimais.
Taip pat kasatorius kategoriškai
nesutinka su priteista žala, nes jis nepadarė žalos, kuri turėtų būti atlyginta pagal
baudžiamuosius įstatymus kaip nusikalstamos veiklos padarinys.
T-iau kasatorius teigia, kad
pagal BPK taisykles (91–93, 207 straipsniai) daiktiniai įrodymai turi būti
pridėti prie bylos, apžiūrėti ir tinkamai įforminti. Tais atvejais, kai
daiktams padaryta žala turi reikšmės
kvalifikacijai, daiktai turi būti apžiūrėti nepriklausomų ekspertų, kurie objektyviai įvertintų padarytą žalą. BPK nenumatyta galimybės nei kaltinamajam, nei
nukentėjusiajam savavališkai naikinti įrodymus ar juos taisyti ir juolab
vietoje daiktinio įrodymo pateikti jo aprašymą ne BPK nustatyta tvarka, o defektinio akto forma. Jau nuo įvykio
pradžios buvo aišku, kad ginčas kilo dėl to, ar vartai buvo sugadinti, ar ne,
todėl, esant tokiai situacijai, kai vieni liudytojai tvirtino, jog vartai buvo sugadinti, o kiti parodė, kad ne, tik vartai, kaip daiktinis
įrodymas, galėjo ir turėjo
patvirtinti jų sugadinimo faktą. BPK taisyklės netoleruoja tokių veiksmų, kai
kreipiamasi dėl kaltininko baudžiamosios atsakomybės, bet kartu
sunaikinamas pagrindinis daiktinis įrodymas. Kasatorius įsitikinęs, kad
daiktinio įrodymo – vartų – sunaikinimas buvo sąmoningas ir savo prigimtimi reiškia trukdymą teisingumui. Teismai neatsižvelgė į vienašališką žalos
dydžio nustatymą, nesvarstė ieškovo UAB „D-us prosperus“ pareigos grąžinti sugadintus vartus ir pan. Tai be pagrindo
padidino žalos dydį ir patvirtino teismų
šališkumą.
Dar kasatorius nesutinka su tuo, kad už tą patį
įvykį jį nubaudė dviejų rūšių Lietuvos teismai. Įvertinę tuos pačius įrodymus, Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė kasatoriaus
neatsargumą, o Vilniaus miesto 3-iasis
apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas konstatavo jo tyčią. Įstatymai
(Lietuvos Respublikos Konstitucija, Teismų įstatymas ir pan. ) nenustato vienos rūšies teismo viršenybės prieš
kitą. Apeliacinės instancijos
teismas visiškai nesvarstė apeliacinio
skundo motyvų dėl dvigubos teisminės eismo įvykio interpretacijos ir taip pažeidė BPK 332 straipsnį bei kitas nuostatas.
A. D. pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimas
dėl administracinės atsakomybės yra jo nekaltumo pagal baudžiamąjį statymą
pagrindas. Kasatorius nesutinka su apylinkės
teismo argumentais dėl bylų Falkner prieš
A-iją ir �-a prieš Lietuvą
tapatinimo su nagrinėjama situacija. Netinkamas pavyzdys ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m.
kovo 4 d. nutartis. Šioje kasacinėje nutartyje faktinės aplinkybės visiškai
kitokios: kaltininkas vairavo transporto priemonę neblaivus, eismo įvykių metu
žuvo trys žmonės, vienas buvo sužalotas. Be to, nuteistojo
veiksmai buvo įvertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo. Niekas nenustatė, kad pareigūnai, kurie paskyrė A. D.
administracinę nuobaudą, padarė klaidą ar peržengė savo įgalinimų ribas. Nei apylinkės teismas, nei apygardos
teismas nenurodė, kas ir kada padarė neteisėtus
veiksmus ir ar Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė aiškią
įstatymo klaidą. Kasatoriaus nuomone, šis specializuotas teismas pagal savo
kompetenciją būtų sugebėjęs
nustatyti, kad nagrinėja ne jam priskirtiną bylą. A. D. įsitikinęs, kad
vienos rūšies teismas savo sprendimu negali tvirtinti, jog kitas teismas buvo
neteisus. Tiek administracinių, tiek bendrosios kompetencijos įsiteisėję
teismų sprendimai turi vienodą galią.
Apibendrindamas skundo argumentus kasatorius tvirtina,
kad dėl išvardytų priežasčių Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo ir
Vilniaus apygardos teismo sprendimai yra šališki.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo A. D.
kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinant Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutartį ir
perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas
nevisiškai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą. Teismas nepasisakė dėl daiktinio
įrodymo – sugadintų vartų, kurie nebuvo tinkamai apžiūrėti, kad matytųsi padaryti sugadinimai.
Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp civilinio ieškovo UAB „D-us Prosperus“ pateiktų
dokumentų ir nuteistojo iškeltos
versijos dėl vartų sugadinimo bei žalos, atsiradusios dėl sugadintų vartų, įvertinimo pašalinti. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė
į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jo nubaudimo administracine
tvarka dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio
1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą. Taigi, prokuroro manymu, teismas,
nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, neišsamiai išnagrinėjo byloje
surinktus įrodymus, o tai lėmė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir
369 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus. Prokuroras daro išvadą, kad
apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą civilinis ieškovas UAB „D-us Prosperus“ prašo nuteistojo
A. D. kasacinį skundą atmesti.
Nesutikdamas su
nuteistojo kasacinio skundo argumentais dėl teismų šališkumo, civilinis
ieškovas nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismuose kasatorius nušalinimų nereiškė, taigi klausimų dėl teismo
objektyvumo jam nebuvo kilę. Be to, iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad
Vilniaus apygardos teismas nebuvo vienodai dėmesingas ir objektyvus
visiems proceso dalyviams. Civilinio
ieškovo teigimu, kasaciniame skunde nuteistasis, pasisakymas dėl įvažiavimo į
vartus aplinkybių, iš esmės pateikia savo
įrodymų vertinimą, taip pat teigia, kad, nustatydami padarytą žalą,
teismai netinkamai vertino įrodymus.
Ieškovas pažymi, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje
esančių įrodymų netiria ir jų nevertina, todėl skundo argumentai dėl
įrodymų vertinimo nustatant kasatoriaus tyčią ir žalos civiliniam ieškovui dydį
atmestini.
Taip pat nepagrįsti nuteistojo svarstymai dėl non bis in idem principo
taikymo šioje byloje. Žemesnės instancijos teismai tinkamai aiškino šio
principo turinį ir savo išvadas pagrindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir
Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika. Be to, kalbėdamas apie netinkamą non bis in idem principo
taikymą, kasatorius pats pripažįsta, kad neturi tam reikiamos kompetencijos.
Apibendrindamas
civilinis ieškovas tvirtina, kad teismų sprendimai yra pagrįsti, priimti
nepažeidžiant procesinių teisės normų ir tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistojo A. D. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl
veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo
sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys,
veikos padarymo būdas ir vieta. Veika reiškiasi kaip nepagarbos aplinkiniams ir
aplinkai demonstravimas. Padariniai – realus visuomenės rimties arba tvarkos
sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas turi pasireikšti bent vienu iš šių
būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais.
Nuosprendyje apylinkės teismas padarė pagrįstas
išvadas dėl įvykio faktinių aplinkybių, kad 2008 m. spalio 9 d. , apie 15. 50
val. , A. D. , važiuodamas jo vairuojamu automobiliu „Ford Fusion“, V- (duomenys neskelbtini), automobiliu
atsitrenkė į tvoros, esančios prie namo, vartus; dėl to, atsidarius vienai
vartų pusei, A. D. išlipo iš automobilio, judino antrąją vartų pusę, vėl
įsėdo į automobilį, pavažiavo truputį atgal ir vėl įvažiavo į vartus,
atidarydamas antrąją vartų pusę; po to automobilį paliko tarpuvartėje, o pats
išlipo iš automobilio.
Šios teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių
konstatavimo pagrįstos bylos medžiaga ir teisme išnagrinėtais įrodymais. Tačiau
tokius A. D. veiksmus teismas pripažino vandališkais, o jo elgesį –
įžūliu, taip demonstruojant nepagarbą aplinkai bei sutrikdant visuomenės rimtį
ir tvarką. Tokios teismo išvados neatitinka bylos įrodymų, yra prieštaringos.
Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu
nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma
visuomenės rimtis ir viešoji tvarka.
Teismai padarė išvadą, kad A. D. elgesys įvykio metu
buvo įžūlus, jo veiksmai laužant svetimą turtą buvo vandališki, jais A. D.
akivaizdžiai siekė pažeisti nustatytas elgesio normas, demonstruoti nepagarbą
aplinkai. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo UAB „D-us
Prosperus“ padaryta materialine žala ir tuo, kad dėl įvykio kilo didelis žmonių
susibūrimas, atvyko policijos pareigūnai, vyko konfliktas. Tokiai motyvacijai
pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau teismo padaryta išvada
prieštarauja paties teismo nustatytoms ir nepaneigtoms aplinkybėms. Teisme kaip
liudytojai apklausti namo gyventojai patvirtino, kad į įvykio vietą susirinko
ne dėl automobilio atsitrenkimo į vartus garso. Beje, susirinkusieji buvo
solidarūs su A. D. , piktinosi kiemo užtvėrimu metaline tvora, trukdančia
jiems ir specialiosioms tarnyboms privažiuoti prie namo, o apžiūrėję vartus ir
automobilį vietoje pasirašinėjo A. D. parengtą aktą, kad vartai ir
automobilis nesugadinti.
Beje, teismas,
padaręs išvadą, kad A. D. po atsitrenkimo į vartus „judino antrąją vartų pusę“,
toliau nuosprendyje šį veiksmą įvardijo kaip vartų laužymą rankomis, nors
byloje nėra jokių duomenų apie vartų sulaužymą rankomis. Bylos medžiagoje nėra
jokių duomenų apie A. D. agresyvumą, aplinkinius šokiruojantį elgesį,
kuriuo galėjo būti sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Taip pat teismai
padarė klaidingą išvadą, pripažindami A. D. veiksmus vandališkais.
V-zmas – tai
betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto
niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų
fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. B-
kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir
socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas. Pažymėtina,
kad atsakomybė už turto gadinimą bei naikinimą numatyta ir kitose baudžiamojo
įstatymo normose.
Teismas, pripažindamas vandališkais A. D.
veiksmus, neįsigilino į sąvokos prasmę ir be pagrindo pripažino šį reiškinį
viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu.
Viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas
tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suprasti, kad įžūliais veiksmais,
grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą
aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta
visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti.
Pirmosios instancijos teismas A. D. tyčios turinį
nustatė remdamasis dviejų liudytojų parodymais ir vaizdo stebėjimo kameros
įrašu. Teismas atmetė A. D. paaiškinimą, kad į vartus jis įvažiavo
atsitiktinai, tačiau pagrindė tai prieštaringa išvada, kad „A. D. į antrąją
vartų pusę įvažiavo tyčia, nes prieš tai bandė įvažiuoti pro atidarytą pusę, be
to, prieš smūgį buvo pakeitęs automobilio judėjimo kryptį“. Šioje išvadoje
daroma prielaida, kad pirmą kartą, tik išvažiavęs iš pravažiavimo arkos,
A. D. netyčia atsitrenkė į vartus. Teismo nuomone, bandymas važiuoti pro
atsidariusią vartų pusę irgi nebuvo nukreiptas į vartų gadinimą. Iš viso to teismas
padarė išvadą, kad A. D. veiksmai automobiliu įvažiuojant į antrąją vartų
pusę buvo logiška ankstesnių jo veiksmų, kai jis rankomis laužė vartus,
tęsinys. Tokia teismo išvada prieštaringa, nelogiška ir todėl neteisinga.
Teismo išvados dalis, kad kasatorius ir kiti namo
gyventojai turėjo tikslą pašalinti tvorą su vartais, pagrįsta, nes tą liudija
A. D. ir kitų namo gyventojų skundai valdžios institucijoms, patikrinimų
ir tvoros projekto derinimo dokumentai. Tačiau teisėjų kolegija laiko netinkamu
šių duomenų panaudojimą pagrindžiant kategorišką išvadą, kad A. D. bandė
pašalinti vartus tyčia juos sugadindamas. Tokia motyvacija netgi prieštarauja
išvadai.
Byloje nėra įrodymų, kuriais būtų galima paneigti
kasatoriaus argumentus, kad vartus jis apgadino neatsargiai vairuodamas
automobilį. Kliūtis išvažiuojant iš vartų arkos jam buvo netikėta, nes ryte,
jam išvykstant į darbą, vartų dar nebuvo. Atsitrenkęs į vartus ir susinervinęs,
jis neteisingai manevravo.
Taip pat pažymėtina, kad A. D. jau yra nubaustas
už Kelių eismo taisyklių pažeidimą administracine tvarka ir teismo jam skirtą
baudą sumokėjo.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad A. D.
veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų
ir subjektyviųjų požymių. Baudžiamoji byla jam nutrauktina dėl netinkamo baudžiamojo
įstatymo pritaikymo.

Dėl kitų
kasacinio skundo motyvų

Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BPK
normų pažeidimų, neapžiūrint ir neišsaugant daiktinių įrodymų, dėl dvigubos
atsakomybės išvengimo (non bis in idem)
principo pažeidimo bei civilinio ieškinio išsprendimo paliekami nenagrinėti,
nes byla nutraukiama.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK
382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo
2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
balandžio 20 d. nutartį.
Nutraukti bylą A. D. pagal BK 284 straipsnio
1 dalį.



Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt