TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 1. Dėl reikalavimui išreikalauti
daiktą iš svetimo neteisėto valdymo taikytinos teisės
(CK 4. 96 straipsnis)

U-io
teisės, kuri parenkama pagal atitinkamas tarptautinės privatinės teisės normas,
taikymas nėra absoliutus. CK 1. 11 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai
užsienio teisė netaikoma. Pagal CK 1. 11 straipsnio 2 dalį Lietuvos
Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs,
imperatyviosios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu
yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas
turi atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo
padarinius.
Sąžiningo
daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4. 96 straipsnio 1 dalis
yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma,
nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės
teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui. Tokia išvada daroma, atsižvelgiant
į šios normos prigimtį, tikslus, jos reikšmę asmens teisių gynimui, civilinės
apyvartos stabilumui, į jos sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis ir
galimus jos netaikymo padarinius. Pirma, CK 4. 96 straipsnio 1 dalis
suformuluota imperatyvia forma, ir tai yra daiktinės teisės norma, skirta
asmens, nežinojusio ir neturėjusio žinoti, kad perleidėjas neturėjo teisės
daikto perleisti, interesams apsaugoti. Šalys negali susitarti dėl šios normos
netaikymo, t. y. sąžiningas įgijėjas yra saugomas įstatymo pagrindu.
Antra, ši norma yra viena svarbiausių Lietuvos privatinės teisės normų,
garantuojanti ne tik sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą, bet ir civilinės
apyvartos stabilumą. Asmenys, sąžiningai įsigyjantys daiktą, turi būti tikri,
kad šis daiktas iš jų nebus išreikalautas; jie gali paleisti tą daiktą į
tolesnę apyvartą, nerizikuodami, kad perleidimo sandoris bus pripažintas
negaliojančiu. Tačiau sąžiningo įgijėjo teisių apsauga netaikoma tada, kai
daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti,
pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip be jų valios nustojo
būti valdomas. Tokiu reglamentavimu užtikrinama savininko ir sąžiningo įgijėjo
interesų pusiausvyra, nes daikto savininkas, be savo valios praradęs jo
valdymą, paprastai neturi galimybės pareikšti reikalavimą daiktą pagrobusiam
(radusiam) asmeniui. Trečia, sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos remiantis CK
4. 96 straipsnio 1 dalimi netaikymas lemtų, kad sąžiningo įgijėjo
teisių apsauga taptų priklausoma nuo įvairių užsienio valstybių teisės normų,
kurios gali būti tiek palankesnės, tiek ir mažiau palankios sąžiningo įgijėjo
teisių apsaugai. Skirtingų sąžiningo įgijėjo apsaugos garantijų taikymas
sukeltų riziką Lietuvos Respublikoje esančių daiktų civilinei apyvartai,
atsirastų teisinis netikrumas sąžiningiems asmenims, įsigyjantiems daiktus, nes
jie negalėtų būti tikri, kurios valstybės teisės normos juos gina ir ar
apskritai gina.
Civilinė
byla Nr. 3K-3-446/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 30. 12. 1; 114. 11

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m.
lapkričio 9 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: E-aus B-o, J-o �-o
(kolegijos pirmininkas) ir P- �-io (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovo S. J. -M. R. R. G.
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo S. J. -M. R. R. G.
ieškinį atsakovui E. P. individualiai įmonei dėl
daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo; tretieji asmenys – Vilniaus
apygardos prokuratūra, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Ieškovas nurodė, kad yra
automobilių garažo „S. J. C. “, esančio B-gijoje,
savininkas ir oficialus automobilių „Mitsubishi“ distributorius. Prekyba
automobiliais yra jo teisėtai vykdoma veikla. 2007 m. gruodžio 12 d.
į automobilių garažą užėjo asmuo, prisistatęs L. C. I.
vardu, ir paprašė parduoti jam 18 270 eurų vertės automobilį „Mitsubishi
Pajero“ (važiuoklės Nr. (duomenys
neskelbtini). Buvo sutarta 17 000 eurų automobilio kaina, tačiau L. C. I. atsisakė sumokėti visą šią sumą grynaisiais
pinigais, motyvuodamas tuo, kad didesnės nei 15 000 eurų sumos negali būti
taip mokamos. Taigi jis išrašė ieškovui „Dexia“ banko čekį 17 000 eurų
sumai, o ieškovas perdavė jam automobilį bei jo dokumentus (registracijos
liudijimo ir 2007 m. lapkričio 23 d. pirkėjui gerai žinomos būklės
transporto priemonės pardavimo faktūros originalus). Kitą dieną, t. y.
2007 m. gruodžio 11-ąją, ieškovui nuėjus į banką atsiimti pinigų pagal
automobilio pirkėjo išrašytą čekį, paaiškėjo, kad jo nurodytoje sąskaitoje
pinigų nėra. Ieškovo teigimu, L. C. I. vardu
prisistatęs asmuo išgavo iš jo automobilį „Mitsubishi Pajero“ apgaulės būdu,
t. y. sukčiaudamas. 2007 m. gruodžio 17 d. ieškovas kreipėsi į
kompetentingas B-gijos institucijas, pranešdamas apie L. C. I.
nusikalstamus veiksmus, dėl kurių jis prarado automobilį. Buvo paskelbta
automobilio paieška per Interpolą. Automobilis rastas V-. Paaiškėjo, kad
jį 2007 m. gruodžio 11 d. transporto priemonės pardavimo faktūros
pagrindu B-gijoje įsigijo atsakovas E. P. individuali
įmonė. Automobilio įsigijimo aplinkybės buvo tiriamos Vilniaus miesto VPK KP
NTT APGTS pareigūnų, kurie ieškovui paaiškino, kad automobilis jam bus perduotas
tik po to, kai jo grąžinimo klausimą išspręs teismas civilinio proceso tvarka.
Ieškovo teigimu, aplinkybę, kad jis
yra teisėtas automobilio „Mitsubishi Pajero“ (važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas,
patvirtina 2007 m. lapkričio 23 d. pirkėjui gerai žinomos būklės
transporto priemonės pardavimo faktūra, kurioje nurodyta, jog tuometis
savininkas D. J. X. parduoda lengvąjį automobilį
„Mitsubishi Pajero 3. 2“ ieškovui (jo automobilių garažui „S. J. C. “). Transporto priemonės registracijos liudijime
savininku nurodytas D. J. X. , tačiau, ieškovo
tvirtinimu, pagal B-gijos teisę faktūra, kuri, be kita ko, yra vėlesnės datos
nei transporto priemonės registracijos liudijimas, yra pagrindinis ir pirminis
dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę į automobilį. Su transporto
priemonės registracija ir draudimu susiję dokumentai (registracijos liudijimas
ir kt. ) turi mažesnę įrodomąją galią, nes pagal B-gijos teisę įregistruoti bei
apdrausti automobilį galima ir kito asmens vardu. Dažniausiai, tačiau ne
visada, šie dokumentai įforminami to asmens, kuris faktūroje nurodytas kaip
pirkėjas, vardu. Atsižvelgiant į tai, ieškinyje teigiama, kad 2007 m.
lapkričio 23 d. faktūra patvirtina, jog ieškovas yra paskutinis teisėtas
ginčo transporto priemonės savininkas. Tiek pagal B-gijos, tiek pagal Lietuvos
civilinę teisę savininkas turi teisę išsireikalauti daiktą, kurio valdymą jis
prarado dėl kitų asmenų nusikalstamų veikų. B-gijos civilinio kodekso 2279 straipsnyje
nustatyta, kad savininkas, iš kurio daiktas buvo pavogtas arba kitaip be jo
valios nustojo būti valdomas, turi teisę šį daiktą susigrąžinti iš to asmens, pas kurį jis buvo rastas; tokį reikalavimą savininkas gali
pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento; asmuo, valdantis
pavogtą ar kitaip be savininko valios nustotą valdyti daiktą, gali pareikšti reikalavimus tam asmeniui, iš kurio jis tą
daiktą įsigijo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4. 96 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta analogiška savininko teisė išreikalauti prarastą daiktą iš
įgijėjo tuo atveju, jeigu daiktas buvo pamestas, pagrobtas arba kitaip be savininko valios nustojo
būti valdomas. Taigi tiek pagal Lietuvos, tiek pagal B-gijos civilinės teisės
normas savininko teisės nurodytomis ginčo aplinkybėmis ginamos vienodai.
Teigdamas, kad automobilį prarado dėl nusikalstamų L. C. I.
veiksmų, šiam nesumokėjus už automobilį, todėl visi vėlesni jo valdytojai
yra neteisėti, jis tebėra automobilio savininkas ir turi teisę jį susigrąžinti
(CK 1. 48 straipsnio 1 dalis, 4. 96 straipsnis, B-gijos civilinio
kodekso 2279 straipsnis), ieškovas prašė išreikalauti iš svetimo neteisėto
atsakovo E. P. individualios įmonės valdymo
automobilį „Mitsubishi Pajero“ (važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir perduoti jį ieškovui.
Byloje nustatyta, kad atsakovas
neginčija aplinkybės, jog ginčo automobilis iki jo teisinės padėties pasikeitimo
(iki momento, kada nustojo būti faktiškai ieškovo valdomas) buvo ieškovo
nuosavybė, tačiau nesutinka su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis
ieškovas teigia praradęs automobilį, taip pat su ieškovo tvirtinimu, jog šis
daiktas nustojo būti jo valdomas be jo valios. Atsakovo įsitikinimu, nėra jokio
pagrindo išreikalauti iš jo ginčo automobilį, nes jis yra sąžiningas šio
kilnojamojo daikto įgijėjas, o ieškovas neįrodė, kad prarado automobilį dėl
kito asmens padarytų nusikalstamų veiksmų.

II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-a-is
apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas pažymėjo, kad,
vadovaujantis CK 1. 48 straipsnio 1 dalies nuostatomis, savininko
daiktinėms teisėms apginti taikytina valstybės, kurioje daiktas pavogtas, teisė.
Ieškovas remiasi B-gijos civilinio kodekso 2279 straipsniu, kuris turiniu
ir prasme atitinka Lietuvos Respublikos CK 4. 95, 4. 96 straipsnių
nuostatas. Konstatavęs, kad automobilis iš ieškovo buvo išgautas apgaulės būdu,
L. C. I. nesumokėjus už jį pinigų, taigi dėl
nusikalstamų kito asmens veiksmų, teismas sprendė, jog ieškovo nuosavybės teisė
į šį automobilį niekam neperėjo, jis tebėra teisėtas automobilio savininkas, visi
vėlesni automobilio valdytojai yra neteisėti. Teismas pripažino atsakovą
sąžiningu ginčo automobilio įgijėju, tačiau, remdamasis B-gijos civilinio
kodekso 2279 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4. 23 straipsnio
3 dalimi, 4. 93, 4. 95 straipsniais, 4. 96 straipsnio 1 dalimi,
konstatavo ieškovo teisę išreikalauti automobilį iš atsakovo, nes transporto
priemonė ieškovo nustojo būti valdoma išgavus ją apgaulės būdu, t. y.
prieš jo valią.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio
22 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo
10 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį dėl daikto
(automobilio) išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo atmesti.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad
ieškovo atstovas teismo posėdyje pripažino, jog atsakovas yra sąžiningas ginčo
automobilio įgijėjas; ieškovas nepadavė apeliacinio skundo, ginčydamas šiuo
klausimu pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą. Be to, teisėjų kolegijos
vertinimu, byloje faktiškai nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas,
įsigydamas automobilį B-gijoje, žinojo apie kitų asmenų padarytus
nusikalstamus ar kitokius neteisėtus veiksmus, nes su atsakovu buvo sudaryta
atlygintinė automobilio pardavimo sutartis (išrašytas transporto priemonės
pardavimo faktūra) ir perduotas automobilio registracijos liudijimo originalas.
Tuo tarpu ieškovas, nors ir teigia, kad pardavė automobilį jį apgavusiam
asmeniui, tačiau nepasirašė su juo transporto priemonės pardavimo faktūros ar
kito dokumento ir perdavė automobilį bei jo registracijos liudijimą, išrašytą
prieš tai buvusio savininko vardu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija
nurodė, kad, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl
automobilio išreikalavimo iš atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo, valdymo.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovo reikalavimo
pagrindu nurodyta aplinkybė, jog automobilį jis prarado dėl kitų asmenų
padaryto nusikaltimo (sukčiavimo), yra tvirtinama tik paties ieškovo, pagal kurio
pareiškimą dėl pas atsakovą rasto automobilio yra atliekamas ikiteisminis
tyrimas tiek Lietuvoje, tiek B-gijoje. Byloje nepateikta įsiteisėjusio teismo
sprendimo, nuosprendžio ar kitos kompetentingos institucijos dokumento, patvirtinančio, kad L. C. I. vardu prisistatęs asmuo
ieškovui priklausiusį automobilį užvaldė nusikalstamu būdu, todėl ši aplinkybė
byloje turi būti įrodyta (CPK182 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kartu
pažymėdama, kad ieškovo nurodytas jį apgavęs asmuo nesurastas, ikiteisminis
tyrimas nei B-gijoje, nei Lietuvoje nebaigtas, teisėjų kolegija sprendė, jog
byloje nepakanka duomenų nusikaltimo prieš ieškovą padarymo faktui nustatyti
(CPK 177 straipsnio 4 dalis, 197 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos nuomone, neaiškios yra ir
automobilio pardavimo bei jo kainos aplinkybės: automobilį ieškovas perdavė
pats, kartu perduodamas ir jo registracijos liudijimą, tačiau nesurašydamas
transporto priemonės pardavimo faktūros, kuri, kaip teigiama ieškinyje, yra
pagrindinis nuosavybės teisę į automobilį ar jo perleidimo kitam asmeniui faktą
patvirtinantis dokumentas; ieškovas teigia, kad įsigijo automobilį už
18 270 eurų ir už tokią pačią kainą pardavė jį L. C.
I. vardu prisistačiusiam asmeniui, kuris atsiskaitė 17 000 eurų sumai
išrašytu banko čekiu, tačiau niekur nenurodo, jog likusi kainos dalis buvo
sumokėta grynaisiais pinigais ar kitaip atsiskaityta. Pažymėjusi, kad ieškovo
veikla susijusi su automobilių pardavimu, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog
jo elgesys, parduodant vieną iš automobilių nepažįstamam asmeniui neįsitikinus
jo tapatybe ir mokumu (galėjimu atsiskaityti išrašytu čekiu) bei neįforminant
pardavimo sandorio raštu, neatitinka apdairaus ir rūpestingo verslininko
elgesio kriterijaus. Be to, teisėjų atkreipė dėmesį į tai, kad ieškinyje
nurodyta, jog L. C. I. vardu prisistatęs asmuo
kreipėsi į ieškovą 2007 m. gruodžio 11 d. , tačiau 2007 m.
gruodžio 12 d. banko neapmokėtas čekis 17 000 eurų sumai išrašytas
2007 m. gruodžio 10 d. , t. y. anksčiau nei buvo tartasi dėl
automobilio pardavimo, taip pat į tai, kad apie pirkėjo apgaulę teisėsaugos
institucijoms pranešta tik 2007 m. gruodžio 17 d. , t. y. po
automobilio perpardavimo 2007 m. gruodžio 11 d. atsakovui. Dėl to
teisėjų kolegija sprendė, kad, nesant kompetentingos institucijos sprendimo,
byloje surinktų duomenų nepakanka išvadai, jog ieškovas automobilį prarado dėl
kito asmens nusikalstamų veiksmų, padaryti. Teisėjų kolegijos nuomone, šios
aplinkybės negali patvirtinti ir byloje esantis draudimo kompanijos „Les Assurances
Federales“ 2008 m. vasario 13 d. patvirtinimas, kuriame nurodoma, kad
ginčo automobilis buvo pavogtas 2007 m. gruodžio 11 d. , ir dėl to
nukentėjo S. J. -M. (ieškovas), dirbtuvių „S. J. C. “ atsakingas asmuo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad
draudimo kompanija neatlieka jokio tyrimo ir nurodytu patvirtinimu faktiškai
tik patvirtino faktą, jog ieškovui netaikomas draudimas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija
konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą
(CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyta, jog
ieškovas jam priklausiusį automobilį prarado dėl kitų asmenų nusikalstamų
veiksmų, o atsakovas, atlygintinai įsigijęs B-gijoje šį automobilį, pripažintas
sąžiningu jo įgijėju, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo kilnojamasis daiktas
(automobilis) negali būti išreikalautas pagal ieškinyje nurodytą B-gijos
civilinio kodekso 2279 straipsnį bei šį turiniu ir prasme atitinkančias CK
4. 96 straipsnio 1 dalies nuostatas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį
teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos
teismo sprendimą. Kasatoriaus prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl
B-gijos civilinio kodekso 2279 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo automobilio
valdymas buvo prarastas ne prieš savininko valią. Sprendžiant dėl vindikacinio
reikalavimo pagrįstumo, vadovaujamasi prezumpcija, kad turtą valdantis asmuo
yra teisėtas valdytojas, todėl ieškovui tenka pareiga paneigti šią prezumpciją,
įrodant savo nuosavybės teises arba ankstesnį valdymą. Kasatoriaus tvirtinimu,
tai buvo padaryta, pateikiant į bylą dokumentus, patvirtinančius jo nuosavybės
teises į ginčo automobilį ir šio daikto valdymo praradimą prieš jo valią: 2007 m.
lapkričio 23 d. transporto priemonės pardavimo faktūrą; draudimo
kompanijos „Les Assurances Federales“ 2008 m. vasario 13 d.
patvirtinimą, kad pavogtas automobilis nebuvo apdraustas; ikiteisminio tyrimo
medžiagoje Nr. 10-1-00985-07 Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro
pavaduotojo 2008 m. gruodžio 19 d. priimtą nutarimą atmesti skundą;
2007 m. gruodžio 17 d. kasatoriaus apklausos protokolą, kuriame jis išdėstė
visas automobilio praradimo aplinkybes; „Dexia“ banko čekį 17 000 eurų
sumai su banko žyma, kad sąskaitoje pinigų nėra. Dėl to, kasatoriaus manymu,
apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jį apgavęs L. C. I. nesurastas, ikiteisminis tyrimas nei
B-gijoje, nei Lietuvoje nebaigtas, šioje byloje nereikšmingos, nes,
vadovaujantis B-gijos civilinio kodekso 2279 straipsnio nuostatomis,
svarbus automobilio išviliojimo iš savininko apgaulės būdu (paimant jį
nesumokėjus pinigų) faktas, kurį jis įrodė.
2. Dėl
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK
176–185 straipsnių) pažeidimo. Nepagrįsta apeliacinės instancijos
teismo pozicija dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, nuosprendžio ar kitos
kompetentingos institucijos dokumento, patvirtinančio, kad L. C. I.
užvaldė automobilį nusikalstamu būdu, reikalingumo. Pirmiau minėta, kad
vindikaciniam reikalavimui pagrįsti ieškovas turi įrodyti nuosavybės teisę į
prašomą išreikalauti daiktą ir tai, jog šio valdymą prarado be savo valios
(B-gijos civilinio kodekso 2279 straipsnis). Byloje nėra šalių ginčo dėl
to, kad ginčo automobilis iki jo teisinės padėties pasikeitimo buvo kasatoriaus
nuosavybė (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis), o
aplinkybę, jog automobilį prarado prieš savo valią, kasatoriaus teigimu, jis
įrodė, pateikdamas teismui pirmiau išvardytus dokumentus. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad kasatoriui buvo sumokėta dalis automobilio
kainos, padaryta netinkamai įvertinus bylos duomenis. Kasatoriaus teigimu,
„Dexia“ banko 2007 m. gruodžio 10 d. čekis patvirtina, jog su juo visai
nebuvo atsiskaityta už automobilį, kuris su visais dokumentais buvo perduotas
jį apgavusiam L. C. I. Kasatoriaus manymu,
tinkamai įvertinęs bylos duomenis ir padaręs išvadą dėl sutartos 17 000
eurų automobilio kainos jam nesumokėjimo, teismas turėjo konstatuoti, kad
automobilis buvo prarastas prieš jo valią. Teismas, apsiribodamas nepagrįsta,
byloje esantiems įrodymams ir vindikacijos esmei prieštaraujančia, išvados dėl
nusikaltimo prieš kasatorių nepadarymo, visiškai nesiaiškino reikšmingos šiam
ginčui išspręsti aplinkybės, ar automobilio valdymą jis prarado prieš savo
valią. Dėl to, priimant apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį
sprendimą, buvo pažeistos CPK 178, 185 straipsnių nuostatos.
3. Dėl
nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo
praktikos. Kasatorius, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d. nutartyje
civilinėje byloje J. B.
v. Chelmno visuotinė draudimo
įstaiga, P-ų rajono PK, bylos Nr. 3K-3-315/2000, 2004 m.
vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje S. S. A. -K. v. M. S. , bylos Nr. 3K-3-113/2004, pateiktus
išaiškinimus bei tvirtindamas, kad bylų, kuriose priimtos šios nutartys,
aplinkybės iš esmės tapačios nagrinėjamos bylos fabulai, teigia, jog
apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nukrypo nuo kasacinio
teismo vindikacijos klausimais formuojamos praktikos. Be to, kasatoriaus
manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m.
rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Alytaus rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. UAB „Sveria“ ir kt. ,
bylos Nr. 3K-122/98, ir 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje
civilinėje byloje M-mpolės rajono
apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. B. ir kt. ,
bylos Nr. 3K-3-439/2001, suformuluotais išaiškinimais, nes šių bylų
aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktų. Kartu kasatorius teigia, kad
apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 11 d.
nutartyje civilinėje byloje M-mpolės
rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. B. ir
kt. , bylos Nr. 3K-3-439/2001, pateiktų išaiškinimų dėl ginčo šalių
interesų protingos pusiausvyros užtikrinimo, nes, nuspręsdamas atmesti ieškinį,
suabsoliutino atsakovo, kaip sąžiningo įgijėjo, teises, o ieškovo teises bei
teisėtus interesus ignoravo, prioritetiškai negindamas jo – daikto savininko –
teisių.
Trečiasis asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra pareiškė
prisidėjimą prie ieškovo kasacinio skundo. Jame nurodo, kad sutinka su kasaciniame
skunde išdėstytais teisiniais argumentais ir palaiko jame suformuluotą prašymą.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo
skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti
nepakeistą. Jame nurodoma, kad:
1. Bylos duomenys ir joje nustatytos
aplinkybės patvirtina, kad ginčo automobilį, jo registracijos liudijimo bei
pardavimo faktūros originalus ieškinyje nurodytam asmeniui kasatorius perdavė pats,
pasitikėdamas pirkėjo sąžiningumu, todėl nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad
ginčo transporto priemonė nustojo būti kasatoriaus valdoma be jo valios.
2. Daikto savininko teisių gynimas ginčo
aplinkybėmis (kasatorius, kuris užsiima transporto priemonių prekyba, nebuvo
pakankamai apdairus ir rūpestingas, parduodamas ginčo automobilį; kitų asmenų
nusikalstamos veikos prieš jį faktas byloje nekonstatuotas) negali būti
suabsoliutintas ir vykdomas atsakovo, kuris pripažintas sąžiningu ginčo
automobilio įgijėju, sąskaita.
3. Civilinių bylų Nr. 3K-3-318/2000 ir
Nr. 3K-3-113/2004, kuriose priimtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyse pateiktais išaiškinimais remiamasi kasaciniame skunde, faktinės
aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktų, todėl nepagrįsta
kasatoriaus pozicija dėl kasacinio teismo praktikos vindikacijos klausimais
nesilaikymo.
Kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į
kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai

Dėl
kasatoriaus reikalavimui taikytinos teisės

Kai byloje yra užsienio elementas, teismas,
nagrinėjantis bylą, privalo išsiaiškinti, kokia teisė taikoma ginčo teisiniam
santykiui. U-io teisės taikymą byloje gali lemti Lietuvos Respublikos
tarptautinė sutartis, šalių susitarimas ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK
1. 10 straipsnio 1 dalis). Be to, užsienio teisė byloje turi būti
taikoma tada, kai tai numato Europos Sąjungos teisės normos (Konstitucinio
akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas).
Nagrinėjamos bylos faktinės
aplinkybės yra susijusios su B-gija. Lietuvos Respublika ir B-gijos Karalystė
nėra sudariusios jokių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių taikytinos
teisės civilinėse bylose klausimus. Dėl taikytinos teisės nėra bylos šalių
susitarimo. Taip pat nėra Europos Sąjungos teisės instrumento, kuris galėtų
būti taikomas šioje byloje (2008 m.
birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB)
Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (R-a I)
taikomas tik nuo 2009 m. gruodžio 17 d. , tuo tarpu nagrinėjamos
faktinės aplinkybės susiklostė 2007 metais). Dėl šios priežasties teismas,
nustatydamas, kokios valstybės teisė turi būti taikoma byloje, turi remtis
Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės normomis.
Prieš parenkant atitinkamą tarptautinės privatinės
teisės normą, būtina teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius
teisinius santykius. Kadangi byloje pareikštas vindikacinis ieškinys, kuris yra
vienas iš savininko teisės gynimo būdų, o byloje nagrinėjami nuosavybės teisės
perdavimo, įgijimo, galimybės išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo
bei įgijėjo teisių apsaugos klausimai, tai jie patenka į daiktinės teisės
reglamentavimo sritį. CK 1. 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį
daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės
padėties pasikeitimo metu, teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas
vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje,
išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko
daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas
buvo pavogtas, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 15 d.
nutartis civilinėje byloje J. B. v. Chelmno
visuotinė draudimo įstaiga, P-ų rajono policijos komisariatas, bylos
Nr. 3K-3-318/2000; 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos draudimo bendrovės „Zurich
V-sicherung AG“ v. S. M. , Nr. 3K-3-512/2007). Ši taisyklė
taikoma ir tais atvejais, kai daikto perdavimas (perėmimas) įvyksta kitais
teisėtais ar neteisėtais būdais, o savininkas Lietuvoje pareiškia ieškinį dėl
daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Nagrinėjamoje byloje faktiniai šalių teisiniai
santykiai susiklostė B-gijoje. Tiek kasatorius B-gijoje perdavė automobilį
asmeniui, prisistačiusiam L. C. I. , tiek
atsakovas B-gijoje įsigijo šį automobilį. Kadangi automobilis jo teisinės
padėties pasikeitimo metu buvo B-gijoje, tai, remiantis CK 1. 48 straipsnio
1 dalimi, yra pagrindas nuosavybės į šį automobilį klausimus spręsti
remiantis B-gijos Karalystės teise. Pažymėtina, kad į nuosavybės teisės turinį
patenka ir savininko teisių gynimas, todėl atitinkami savininko teisių gynimo
būdai turėtų būti nustatomi pagal byloje taikomą teisę. Sąžiningų trečiųjų
asmenų teisių apsauga, kai daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo
negalimas, yra savininko teisių ribojimas. Savininko teises ribojančios
nuostatos taip pat yra nuosavybės teisės sudedamoji dalis ir analogiškai
turėtų būti nustatomos pagal byloje nuosavybės teisei taikytinas užsienio
valstybės teisės normas. Taigi nagrinėjamoje byloje, remiantis B-gijos
Karalystės teise, nustatytina, ar kasatorius, perdavęs automobilį ir negavęs
apmokėjimo, vis dar išliko jo savininkas; jei kasatorius vis dar yra
automobilio savininkas – kokiais teisių gynimo būdais jis gali naudotis; ar
atsakovas, įsigijęs automobilį, gali būti laikomas sąžiningu įgijėju, ir
kokiais atvejais daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo yra galimas.
Kartu pažymėtina, kad užsienio teisės, kuri
parenkama pagal atitinkamas tarptautinės privatinės teisės normas, taikymas
nėra absoliutus. CK 1. 11 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai užsienio
teisė netaikoma. Pagal CK 1. 11 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos
ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyviosios teisės
normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios
kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi atsižvelgti į
šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo padarinius. Pažymėtina,
kad nurodyta norma taikytina visais atvejais, t. y. neatsižvelgiant į tai,
kur nustatytas užsienio teisės taikymas – šalių susitarime, tarptautinėje
sutartyje ar Lietuvos teisės kolizinėse normose. Imperatyviųjų valstybės teisės
normų (angl. mandatory rules)
taikymas yra pripažįstamas tiek užsienio valstybių, tiek tarptautinės, tiek
Europos Sąjungos teisės (pvz. , 2008 m. birželio 17 d. Europos
Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms
prievolėms taikytinos teisės (R-a I) 9 straipsnyje įtvirtintas viršesnių
privalomų nacionalinės teisės nuostatų taikymas, kurio negali apriboti pagal
reglamentą taikytina teisė).
CK 4. 96 straipsnyje reglamentuojamas daikto
išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi,
jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės
jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas
įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo
atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį
valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios
nustojo būti jų valdomas. Teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad sąžiningo
daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4. 96 straipsnio 1 dalis
yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma,
nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės
teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui. Teisėjų kolegija daro tokią
išvadą, atsižvelgdama į šios normos prigimtį, tikslus, jos reikšmę asmens
teisių gynimui, civilinės apyvartos stabilumui, į jos sisteminius ryšius su kitomis
teisės normomis ir galimus jos netaikymo padarinius. Pirma, CK 4. 96 straipsnio
1 dalis suformuluota imperatyvia forma, ir tai yra daiktinės teisės norma,
skirta asmens, nežinojusio ir neturėjusio žinoti, kad perleidėjas neturėjo teisės
daikto perleisti, interesams apsaugoti. Šalys negali susitarti dėl šios normos
netaikymo, t. y. sąžiningas įgijėjas yra saugomas įstatymo pagrindu. Antra,
ši norma yra viena svarbiausių Lietuvos privatinės teisės normų, garantuojanti
ne tik sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą, bet ir civilinės apyvartos stabilumą.
Asmenys, sąžiningai įsigyjantys daiktą, turi būti tikri, kad šis daiktas iš jų
nebus išreikalautas; jie gali paleisti tą daiktą į tolesnę apyvartą,
nerizikuodami, kad perleidimo sandoris bus pripažintas negaliojančiu. Tačiau
sąžiningo įgijėjo teisių apsauga netaikoma tada, kai daiktas yra savininko ar
asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio
nors iš jų pagrobtas arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas. Tokiu
reglamentavimu užtikrinama savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra,
nes daikto savininkas, be savo valios praradęs jo valdymą, paprastai neturi
galimybės pareikšti reikalavimą daiktą pagrobusiam (radusiam) asmeniui. Trečia,
sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos remiantis CK 4. 96 straipsnio 1 dalimi
netaikymas lemtų, kad sąžiningo įgijėjo teisių apsauga taptų priklausoma nuo
įvairių užsienio valstybių teisės normų, kurios gali būti tiek palankesnės,
tiek ir mažiau palankios sąžiningo įgijėjo teisių apsaugai. Skirtingų sąžiningo
įgijėjo apsaugos garantijų taikymas sukeltų riziką Lietuvos Respublikoje
esančių daiktų civilinei apyvartai, atsirastų teisinis netikrumas sąžiningiems
asmenims, įsigyjantiems daiktus, nes jie negalėtų būti tikri, kurios valstybės
teisės normos juos gina ir ar apskritai gina.
Taigi šioje byloje ginčui spręsti taikytinos
B-gijos Karalystės teisės normos – jos taikytinos nustatant, ar kasatorius yra
daikto savininkas ir ar jis turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu
ieškiniu, tačiau, sprendžiant, ar atsakovas yra sąžiningas įgijėjas ir, jeigu
taip, ar yra pagrindas kasatoriui išreikalauti daiktą, turi būti remiamasi
imperatyviąja CK 4. 96 straipsnio 1 dalimi.
Teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai
nevaldantis daikto savininkas, t. y. kai šis nebevaldo daikto ir jis yra
pas kitą asmenį. Taigi viena iš sąlygų vindikacijai taikyti – nustatymas fakto,
kad asmuo, pareiškęs vindikacinį ieškinį, yra ginčo daikto savininkas, kuris
prarado daikto valdymo teisę. Nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas,
nebūtų teisinio pagrindo vindikacijai taikyti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję
teismai, remdamiesi B-gijos Karalystės teise, turėjo nustatyti bylai reikšmingą
ir CK 4. 96 straipsnio 1 daliai taikyti būtiną aplinkybę, ar kasatorius,
pardavęs ginčo automobilį ir negavęs už jį pinigų, liko jo savininkas. Tik
nustačius, kad kasatorius yra automobilio savininkas, gali būti sprendžiamas
klausimas dėl vindikacijos sąlygų. Kasacinis teismas faktų nenustatinėja (CPK
353 straipsnio 1 dalis), nes tai yra pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad B-gijos civilinio
kodekso 2279 straipsnyje reglamentuojamas tik daikto išreikalavimas iš
sąžiningo įgijėjo, esant bent vienam iš jame nurodytų pagrindų (tas, kuris
prarado ar iš kurio buvo pavogtas daiktas, gali jo pareikalauti per trejus
metus nuo praradimo ar vagystės dienos iš to, kurio rankose šį daiktą rado),
tačiau šio straipsnio nuostatos netaikomos nustatant, yra kasatorius ginčo
automobilio savininkas ar ne.
Minėta, kad CK 4. 48 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, jog nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį
daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės
padėties pasikeitimo metu, teisę. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar
įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį
nustato teismas ex officio (savo
iniciatyva) (CK 1. 12 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija prieina
prie išvados, kad teismai, neturėdami informacijos apie taikytiną B-gijos
Karalystės teisę ir nenustatę jos turinio, neturėjo galimybės išsiaiškinti, ar
kasatorius, pardavęs ginčo automobilį ir negavęs už jį pinigų, išliko jo
savininkas. Nenustačius šios aplinkybės, negalima padaryti išvados dėl
vindikacijos nagrinėjamo ginčo atveju galimumo. Teismai, nagrinėdami šalių
ginčą, į pirmiau nurodytų įstatymų reikalavimus dėl taikytinos teisės ir jos
turinio nustatymo neatsižvelgė bei jų netaikė. Aplinkybės, susijusios su
taikytina teise, ir tai, ar kasatorius yra ginčo automobilio savininkas, turi
būti išsiaiškintos iš naujo nagrinėjant bylą. Dėl nurodytų priežasčių
apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo
nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
362 straipsniu,

 n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt