TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr

1. 13. Dėl CK 6. 196 straipsnio
2 dalies taikymo; dėl
papildomų išlaidų pagal ekspedijavimo sutartį prigimties ir ekspeditoriaus
reikalavimo teisinio kvalifikavimo

Krovinių
ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą
kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti
sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6. 824 straipsnio
3 dalis). Aplinkybė, kad ekspeditorius teikia ar organizuoja sutartyje
numatytas paslaugas užsakovo lėšomis, a priori nereiškia, kad bet kokios
ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį turi būti
atlyginamos. Tokios išlaidos, priklausomai nuo aplinkybių, teisiškai gali būti
kvalifikuojamos skirtingai.
Pirma,
tai gali būti išlaidos, kurios nebuvo numatytos sudarant sutartį, tačiau dėl
kurių ekspeditorius ir užsakovas susitarė jau vykdydami sutartį. Susitarimas
dėl tokių išlaidų gali būti vertinamas kaip pradinės ekspedicijos sutarties
pakeitimas ar papildymas.
Antra,
ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį gali būti
kvalifikuojamos kaip ekspeditoriaus nuostoliai, patirti dėl to, kad užsakovas
nevykdė ar netinkamai vykdė ekspedijavimo sutartį. V-inant ekspeditoriaus
patirtas išlaidas šiuo aspektu svarbi yra CK 6. 824 straipsnio 3 dalyje
įtvirtintos ekspedicijos sutarties sampratos analizė.
Trečia,
ekspeditoriaus patirtos išlaidos teisiškai galėtų būti kvalifikuotos kaip
papildomos išlaidos, atlygintinos pagal ekspedijavimo sutarties numanomą sąlygą
net ir tada, kai šalys dėl tokių išlaidų aiškiai nebuvo susitarusios. Tačiau
tokiomis gali būti kvalifikuojamos tik papildomos savo prigimtimi išlaidos,
t. y. neaptartos sutartyje išlaidos, kurių šalys protingai negalėjo
numatyti sudarydamos sutartį, nepriklausančios nuo šalių elgesio vykdant
sutartį bei susijusios su krovinio gabenimo procesu nuo išsiuntimo iki
paskirties vietos ir būtinos tam, kad ekspedicijos sutartis būtų įvykdyta.
Sprendžiant, ar šalys numanomai susitarė dėl papildomų išlaidų atlyginimo, turi
būti vadovaujamasi CK 6. 196 straipsnio 2 dalyje nustatytais
kriterijais, įskaitant ir tai, kaip šalys susitarė dėl ekspedicijos sutarties
kainos. Pavyzdžiui, susitarimas dėl konkretaus atlyginimo, į kurį įeina ir
visos krovinio gabenimo išlaidos, gali būti (tačiau ne visada) požymis, kad
papildomų išlaidų riziką prisiėmė ekspeditorius. R-alavimas atlyginti
papildomas išlaidas yra grindžiamas sutartimi ir savo prigimtimi yra
reikalavimas įvykdyti piniginę prievolę natūra (CK 6. 213 straipsnio 1 dalis).
Tokiu atveju ieškovas privalo įrodyti, kad papildomų išlaidų atlyginimas buvo
sulygtas sutartimi (aiškiai išreikšta ar numanoma sąlyga), taip pat tai, kad
ieškovo patirtos išlaidos savo prigimtimi yra papildomos.
Civilinė byla Nr. 3K-3-462/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
42. 6; 6 1; 121. 19

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m.
lapkričio 23 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: E-aus
B-o (pranešėjas), G-os D-ės ir �-o J-o (kolegijos
pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „B-ic Freight S-ices“ kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio
6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „B-ic Freight S-ices“
ieškinį atsakovui ekspedicinei privačiai bendrovei „Instar L-žistiks“ dėl papildomų
nenumatytų išlaidų atlyginimo; trečiasis asmuo – ribotos atsakomybės bendrovė „UralAZavtocentr“.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :
I. G-o esmė

Byloje kilo ginčas dėl papildomų nenumatytų išlaidų atlyginimo
vykdant krovinių pervežimo sutartį. 2006 m.
gegužės 31 d. šalys sudarė Transportinio ir ekspedicinio aptarnavimo
eksporto, importo ir tranzito krovinių kombinuotų pervežimų metu sutartį. Pagal
jos 1. 2 punktą atsakovas
(užsakovas) paveda ieškovui
(vykdytojas), o šis – užsakovo pavedimu ir lėšomis savo vardu užtikrinti
(užsakovo naudai) krovinių, pervežamų priklausomai nuo konkrečios kombinuotos
transportavimo grandies, parengtos kiekvienai krovinių partijai pervežti, jūros
(įskaitant konteinerius), geležinkelių arba automobilių transporto NVS,
B-ijos šalių ir kitų valstybių teritorijoje, transportinį ir ekspedicinį
aptarnavimą (TEA). Kiekviena krovinio partija įforminama atitinkamu sutarties
papildymu arba transportavimo paslaugų užsakymu, aprašant visas reikiamas
pervežimo sąlygas, įkainius (tarifus), apmokėjimo terminus, kurie turi būti pasirašyti
sutarties šalių prieš pradedant gabenti krovinius.
Ieškovas nurodė, kad
2006 m. lapkričio mėnesį atsakovas elektroniniu paštu pateikė jam užsakymą
organizuoti stiklo krovinio pervežimą iš Honkongo į B-arusiją krovinio
gavėjui trečiajam asmeniui – ribotos atsakomybės bendrovei „UralAZavtocentr“. Jis
užsakymą įvykdė ir už suteiktas paslaugas jam buvo sumokėta. Tačiau, vykdydamas
šį užsakymą, jis patyrė papildomų nenumatytų išlaidų. Krovinys pervežti buvo
pakrautas į kompanijai „CMA-CGM“ priklausančius konteinerius. Konteineriams su
kroviniu atvykus į Klaipėdos uostą, jie buvo išsiųsti geležinkelio transportu į
B-arusiją. Paskirties vietoje krovinys buvo iš konteinerių iškrautas, o šie nustatytu
terminu turėjo būti grąžinti į Klaipėdos uostą. Atsakovas neužtikrino
konteinerių grąžinimo nustatytu terminu į Klaipėdos uostą, dėl to ieškovas
privalėjo sumokėti 72 299,86 euro mokesčių (baudų) už konteinerių prastovą
(jų grąžinimą ne laiku). Kadangi sutartyje šalys susitarė, kad atsakovas
atlygina ieškovui papildomas nenumatytas išlaidas, kurias šis patyrė veikdamas
atsakovo interesais ir sąskaita, tai jis turi sumokėti ieškovo patirtas
išlaidas už konteinerių prastovą. Atsakovas nepagrįstai atsisako atlyginti šias
išlaidas, teigdamas, kad pagal sutartį nebuvo šalių susitarimo dėl papildomų
nenumatytų išlaidų apmokėjimo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 72
299,86 euro (249 636,96 Lt) papildomų nenumatytų išlaidų ir 6
proc. procesinių palūkanų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė


Vilniaus apygardos teismas
2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė
išvadą, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Teismas nustatė, kad 2006 m.
gegužės 31 d. sutartis yra bendro pobūdžio ir tam, kad ji būtų sudaryta ir
galiotų šalims, turi būti atskiras transportavimo paslaugų užsakymas arba
atitinkamai šalių įformintas sutarties papildymas (sutarties 1. 2 punktas).
Teismas nurodė, kad iš elektroninės formos užsakymo ginčo kroviniui pervežti
matyti, jog užsakovas yra ne atsakovo įmonė, o kita su
šia byla nesusijusi įmonė – bendrovė „U-ited Transport System“. Teismas
konstatavo, kad ieškovo ir atsakovo nesaistė
sutartiniai teisiniai santykiai ir nekilo tarpusavio įsipareigojimų iš
sutarties, todėl atsakovui neatsirado prievolės atlyginti dėl sutarties
neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas
(CK 6. 245 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m.
balandžio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko
nepakeistą. Teisėjų
kolegija nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškinys pareikštas
netinkamam atsakovui. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus,
konstatavo, kad tarp atsakovo ir ieškovo susiklostė ginčo krovinio vežimo
organizavimo santykiai. Teisėjų kolegija nurodė, kad sutartimi šalys sutarė,
jog atsakovas, kaip užsakovas, paveda ieškovui, kaip vykdytojui, o šis – atsakovo
pavedimu ir lėšomis savo vardu užtikrina (užsakovo naudai) krovinių, pervežamų
priklausomai nuo konkrečios kombinuotos transportavimo grandies, parengtos
kiekvienai krovinio partijai pervežti, jūros (įskaitant konteinerius),
geležinkelių arba automobilių transportu NVS, B-ijos šalių ir kitų valstybių
teritorijoje, transportinį ir ekspedicinį aptarnavimą. Be to, šalys susitarė,
kad kiekviena krovinio partija bus įforminta atitinkamu sutarties papildymu
arba transportavimo paslaugų užsakymu, aprašant visas reikiamas pervežimo
sąlygas, įkainius (tarifus), apmokėjimo terminus, kurie turi būti pasirašyti
abiejų šalių prieš pradedant gabenti krovinius (sutarties 1. 2 punktas).
Taigi šalys sudarė krovinių ekspedicijos sutartį, kuria ieškovas, kaip
ekspeditorius, įsipareigojo savo vardu, tačiau atsakovo sąskaita organizuoti
krovinių gabenimą (CK 6. 824 straipsnis). Byloje kilo ginčas dėl papildomų
nenumatytų išlaidų, kurios atsirado kompanijai „CMA-CGM“, pasitelktai vykdyti
atsakovo pateiktą užsakymą, pritaikius baudas už konteinerių prastovą,
atlyginimo Atsižvelgiant į tai, kad ekspeditorius veikia užsakovo sąskaita,
susitarimas dėl konkrečių tarifų ir kitų krovinio vežimo sąlygų laikytinas
esminiu – užsakovas turi žinoti, kiek jis turės mokėti už vežimo, ekspedijavimo
paslaugas ir kita, kas susiję su krovinio vežimu. Pagal sutarties 1. 2 punktą
šalys aiškiai susitarė, kad kiekvienai krovinio partijai dar iki jos vežimo
pradžios turi būti pasirašytas atskiras susitarimas, kuriame būtų nustatyta
visos reikiamos pervežimo sąlygos, įkainiai bei apmokėjimo terminai. Iš byloje
esančių užsakymų ir šalių tarpusavio bendravimo elektroniniu paštu matyti, kad
šalys nesusitarė, jog atsakovas padengs ieškovui išlaidas už konteinerių
prastovą. Šalys tarpusavio sutartimis sukuria teises ir pareigas tik viena
kitai ir jokiu būdu ne tretiesiems asmenims (CK 6. 154 straipsnis, 6. 189 straipsnio
1 dalis). Išimtis – sutartys trečiojo asmens naudai, tačiau trečiasis asmuo
gali įgyti tik teises, bet pareigos jam negali būti nustatytos (CK 6. 191 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad nei pagal sutartį, nei pagal važtaraščiuose
įtvirtintus duomenis atsakovas neįsipareigojo nei ieškovui, nei jūros ar
geležinkelio vežėjams atlyginti nuostolius už konteinerių prastovą. Dėl to ieškovo
sutartimi su trečiaisiais asmenimis prisiimtas įsipareigojimas mokėti baudas už
konteinerių prastovą laikytinas veikimu savo rizika, už kurią atsakovas neatsakingas.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas teigė, jog informavo atsakovą elektroniniu
paštu apie konteinerių grąžinimo taisykles ir taikomas sankcijas už jų prastovą,
tačiau tai pagrindžiančių įrodymų jis nepateikė (CPK 178 straipsnis). Dėl
nurodytų motyvų teisėjų kolegija atmetė ieškinį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai
argumentai


Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir
priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė CK 6. 193, 6. 196 straipsnius,
pažeidė
CPK 331, 185 straipsnius, dėl šių teisės normų taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos praktikos. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CPK 331 straipsnio
pažeidimo. Kasatorius ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodė, kad, nors
šalių sudarytoje sutartyje aiškiai nenustatyta atsakovo pareigos atlyginti
kasatoriui papildomas nenumatytas išlaidas, tačiau šia sutartimi šalys
susitarė, jog atsakovas privalo atlyginti kasatoriui papildomas nenumatytas
išlaidas, kurias šis patyrė veikdamas atsakovo interesais ir sąskaita bei
vykdydamas atsakovo užsakymus. Šią poziciją kasatorius grindė CK 6. 196 straipsnio
pagrindu, kuriame nustatyta, jog sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos
arba numanomos. Atsakovo pareiga atlyginti papildomas nenumatytas išlaidas
šalių sutartyje yra numanoma sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas nevertino
ir nutartyje nepasisakė dėl šių teisinių kasatoriaus argumentų, taip nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, įpareigojančios teismą
pasisakyti dėl kiekvieno šalies nurodyto ar pateikto argumento ar aplinkybės.
Dėl to teismo nutartis yra be motyvų ar sutrumpintų motyvų, ir tai yra
absoliutus teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies
4 punktas).
2. Dėl CK 6. 193, 6. 196 straipsnių
netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šalių
sudarytą sutartį ir spręsdamas dėl atsakovo pareigos atlyginti kasatoriaus
patirtas papildomas nenumatytas išlaidas, nepagrįstai rėmėsi vien tik pažodiniu
sutarties aiškinimu, taip pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir nukrypo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos. Teismas sprendė, kad
šalių nebuvo sutarta, jog atsakovas atlygins kasatoriui išlaidas, susijusias su
konteinerių prastova (pavėluotu jų grąžinimu). Teismas neįvertino ir
neatsižvelgė į tai, kad atsakovo pareiga atlyginti papildomas nenumatytas
išlaidas sutartyje yra numanoma (CK 6. 196 straipsnio 2 dalis). Sutarties
1. 2 punkte nustatyta, kad atsakovas paveda kasatoriui, o kasatorius įsipareigoja
savo vardu ir atsakovo interesais bei jo sąskaita vykdyti bei užtikrinti
atsakovo krovinių pervežimą-ekspedijavimą. Sąvoka „atsakovo sąskaita“ būtent ir
patvirtina, kad atsakovas privalo atlyginti kasatoriaus išlaidas, kurias šis
patyrė vykdydamas sutartį. Sutarties 2. 1. 5 punkte nustatyta kasatoriaus
pareiga atsakovo interesais imtis būtinų veiksmų, skirtų sklandžiam krovinio
pervežimui užtikrinti, o sutarties 2. 1. 12 punkte – atlikti visus būtinus
atsiskaitymus su transporto įmonėmis, administracijomis ir valstybinėmis
įstaigomis, susijusiomis su krovinio pervežimu. Akivaizdu, kad šių prievolių
vykdymas yra susijęs su kasatoriaus patiriamomis papildomomis išlaidomis,
kurios kiekvienu atveju negali būti aptartos sutarties šalims pateikiant ir priimant
užsakymus krovinių pervežimui ir jo organizavimui. Šalys yra pelno siekiantys
juridiniai asmenys, todėl būtų visiškai neprotinga teigti, kad kasatorius,
sudarydamas sutartį, galėtų prisiimti papildomų nenumatytų išlaidų atsiradimo
riziką, kuri išimtinai priklauso nuo atsakovo. Remiantis protingumo ir
sąžiningumo principais, šios išlaidos turėtų būti atlygintos atsakovo. Be to, teisingumo
principas reikalauja, kad asmuo turi teisę į būtinų ir nenumatytų išlaidų,
patirtų veikiant kito asmens interesais, atlyginimą. Tai patvirtina panašius
civilinius santykius reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (CK 2. 151,
6. 233, 6. 720, 6. 761 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas
netinkamai išaiškino šalių sudarytą sutartį bei padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas
neprivalo atlyginti kasatoriaus patirtų papildomų nenumatytų išlaidų.
3. Dėl CPK 185 straipsnio
pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius nepateikė
jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis informavo atsakovą apie konteinerių grąžinimo
taisykles ir taikomas už pavėluotą jų gražinimą sankcijas, prieštarauja byloje
esantiems įrodymams. Pirmą šios aplinkybės atsakovas niekada neneigė ir
neginčijo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kasatorius informavo
atsakovą elektroniniu paštu apie konteinerių grąžinimo į Klaipėdos uostą taisykles
ir taikomas sankcijas už naudojimąsi jais ilgesnį nei nustatytą laiką. E-ektroniniame
laiške (T. 2, b. l. 161) atsakovo atstovas I. M. patvirtino, kad atsakovas
buvo supažindintas su galiojančiomis taisyklėmis ir konteinerių linijos
tarifais, t. y. su konteinerių grąžinimo į Klaipėdos uostą taisyklėmis ir
konteinerius suteikusios kompanijos taikomais mokesčiais už pavėluotą jų
grąžinimą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, teismų
sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad:
1) kasatorius
abstrakčiai teigia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra
nemotyvuota, ir nepateikė teisinių argumentų dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies
pažeidimo;
2) kasatorius,
atkartodamas sutarties 1. 2 , 2. 1. 5 punktus, iškreipė jų turinį. Sutarties
1. 2 punkto antrojoje sąlygoje aiškiai nurodyta, kad kiekviena krovinio partija įforminama atitinkamu
sutarties papildymu arba transportavimo paslaugų užsakymu, aprašant visas
reikiamas pervežimo sąlygas, įkainius (tarifus), apmokėjimo terminus. Taigi
atsakovas privalėtų atlyginti kasatoriaus išlaidas tik tuo atveju, jei jos būtų
nurodytos ir aptartos pasirašytame sutarties papildyme arba užsakyme aprašant
pervežimo sąlygas, įkainius (tarifus) ir apmokėjimo terminus. Be to, pagal CK
6. 71, 6. 72 straipsnius dėl netesybų (baudų) dydžio ir mokėjimo privalu
susitarti tik raštu, todėl vien dėl to jų priteisimas iš atsakovo negalimas.
Pagal sutarties 2. 1. 5 punktą vykdytojas užsakovo naudai atlieka visus
veiksmus, kad krovinys būtų gabenamas be kliūčių, nuolat stebi jo judėjimą,
informuoja užsakovą apie krovinio vietą, atlieka riedmenų paiešką. Taigi
tinkamas krovinio gabenimas nesusijęs su neaptartomis ir atsakovui nežinomomis
neprotingo dydžio papildomomis išlaidomis (baudomis), kurių kasatorius ne tik
kad nesuderino su atsakovu, bet ir neinformavo apie tai atsakovo. Sutarties
2. 1. 12 punkto prievolių vykdymas yra susijęs su įkainiais (tarifais) ir
kitomis sąlygomis, kurios, remiantis sutarties 1. 2 punktu, kiekvienu
atveju turėjo būti įformintos sutarties papildymu ar užsakymu. Neprotingų
išlaidų atsiradimo rizika išimtinai priklauso nuo kasatoriaus, nes, remiantis
sutarties 2. 1. 1 punktu, vykdytojas atrenka kokybiškiausią, patikimiausią
ir taupiausią maršrutą ir krovinių pervežimo būdą;
3) šalių elektroninio susirašinėjimo metu
(T 2, b. l. 161) nėra atsakovo atstovo I. M. patvirtinimo, kad atsakovas buvo supažindintas
su galiojančioms taisyklėmis ir konteinerių linijos tarifais. Atsakovo atstovas
patvirtino, kad su atsakovu nesuderinta pakeista gabenimo kaina ir kad supažindinimas
su taisyklėmis ir konteinerių linijos tarifais buvo pradėtas atgaline data, t.
y. jau po prastovos fakto.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

 IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK
331 straipsnio 4 dalies taikymo

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį
apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos
teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo
išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai
ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi
darydamas išvadas. Motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendime (nutartyje)
nebuvimas yra absoliutus tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK
329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).
Pasisakydamas dėl nurodytų proceso teisės normų
aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės
instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo
glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia
savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių
atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei
kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio
4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje)
privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę
neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su
byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti
apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima
pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai
įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio
skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „B-ijos TV“ ir kt. , bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m.
kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „L-ra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos
Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. G.
ir kt. v. J. Š. ir
kt. , bylos Nr. 3K-3-429/2006;
2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT S-ice“ v. L-ijos įmonė SIA „R-io
Telecommunication Network“, bylos
Nr. 3K-3-231/2008; kt. ).
Tačiau teisėjų
kolegija atkreipia dėmes į tai kad, plėtodamas savo praktiką bylose, kuriose
pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią
pareigą reglamentuojančių procesinių normų pažeidimo padarinių, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies
4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas
visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties,
kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos
teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs
motyvai reiškia CPK normų pažeidimą,
tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste.
Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos
pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos
priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai
apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos
motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai,
kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis
teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M-ė, bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo
14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v.
Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt. , bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2006 m.
rugsėjo
6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt. ).
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad
šalys sutartyje aiškiai susitarė dėl pervežimo įkainių, o kitų įrodymų,
patvirtinančių vėlesnį šalių susitarimą dėl papildomų išlaidų atlyginimo,
byloje nėra. Tokių teismo argumentų negalima laikyti išsamiais, nes teismas iš dalies
neanalizavo apeliacinio skundo argumentų dėl CK 6. 196 straipsnio 2 dalies
taikymo, t. y. ar 2006 m. gegužės 31 d. ekspedijavimo sutartyje
šalys, aiškiai neišreikšdamos, bet, atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą,
šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus,
susitarė dėl papildomų išlaidų atlyginimo (numanomos sutarties sąlygos). Dėl
nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad apeliacinės
instancijos teismas, išsamiai nepasisakydamas dėl visų ieškovo apeliaciniame
skunde išdėstytų argumentų, susijusių su numanomos sąlygos nustatymu, pažeidė CPK
331 straipsnio 4 dalį, tačiau ar šis pažeidimas turėjo esminės
reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir yra pagrindas panaikinti
skundžiamą nutartį gali būti nustatyta tik išanalizavus kasacinio skundo
argumentus dėl CK 6. 196 straipsnio taikymo.

Dėl CK
6. 196 straipsnio 2 dalies taikymo, papildomų išlaidų pagal
ekspedijavimo sutartį prigimties ir ekspeditoriaus reikalavimo teisinio
kvalifikavimo

Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad pagal
ekspedijavimo sutartį dėl papildomų išlaidų atlyginimo šalys susitarė numanoma
sutarties sąlyga (CK 6. 196 straipsnis). Numanoma sutarties sąlyga
nustatoma atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį,
sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 6. 196 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tokios sąlygos turinio
nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „V-ų krova“ v. UAB
„Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010).
Tačiau kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina, kaip
žemesnės instancijos teismas taikė sutarties numanomas sąlygas
reglamentuojančias teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
CK 6. 196 straipsnio 1 dalyje išskiriamos
dvi sutarties sąlygų rūšis: aiškiai sutartyje nurodytas ir numanomas. Pastarųjų
sąlygų ypatumas ir yra tas, kad dėl jų šalys aiškiai nėra susitarusios nei
žodžiu, nei raštu, tačiau jas turi omenyje. Teismas, spręsdamas, ar numanoma
sąlyga egzistuoja, turi vadovautis objektyviuoju kriterijumi, t. y. ar
analogiški šalims protingi asmenys tokiomis aplinkybėmis būtų susitarę dėl
tokios sąlygos. Nustatant numanomos sąlygos turinį atsižvelgiama į sutarties
esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo
kriterijus (CK 6. 196 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus argumentų
analizei dėl numanomos sąlygos ekspedijavimo sutartyje atlyginti papildomas
išlaidas egzistavimo svarbu yra išsiaiškinti, kas gali būti laikoma
papildomomis išlaidomis esant ekspedijavimo sutartiniams santykiams, nes šis
klausimas yra susijęs su sutarties esme, kaip kriterijumi nustatant numanomos
sąlygos turinį (CK 6. 196 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija
pasisako dėl sutartinių ekspedijavimo santykių specifikos, kiek tai yra susiję su
kasacinio nagrinėjimo dalyku.
Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis
(ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo
kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas,
susijusias su krovinių vežimu (CK 6. 824 straipsnio 3 dalis).
Aplinkybė, kad ekspeditorius teikia ar organizuoja sutartyje numatytas
paslaugas užsakovo lėšomis, a priori nereiškia,
kad bet kokios ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį
turi būti atlyginamos. Tokios išlaidos, priklausomai nuo aplinkybių, teisiškai
gali būti kvalifikuojamos skirtingai.
Pirma, tai gali būti išlaidos, kurios nebuvo
numatytos sudarant sutartį, tačiau dėl kurių ekspeditorius ir užsakovas
susitarė jau vykdydami sutartį. Susitarimas dėl tokių išlaidų gali būti
vertinamas kaip pradinės ekspedicijos sutarties pakeitimas ar papildymas,
tačiau nagrinėjamo ginčo kontekste detalesnė tokių išlaidų kvalifikavimo
analizė nėra reikšminga, nes ginčo šalys tokio susitarimo nebuvo pasiekusios,
todėl teisėjų kolegija dėl jo daugiau nepasisako.
Antra, ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant
ekspedijavimo sutartį gali būti kvalifikuojamos kaip ekspeditoriaus nuostoliai,
patirti dėl to, kad užsakovas nevykdė ar netinkamai vykdė ekspedijavimo
sutartį. V-inant ekspeditoriaus patirtas išlaidas šiuo aspektu svarbi yra CK
6. 824 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos ekspedicijos sutarties
sampratos analizė. Minėta, kad pagal šią sampratą ekspeditorius teikia arba
organizuoja sutartyje numatytas paslaugas užsakovo lėšomis. Ši esminė
ekspedicijos sutarties savybė suponuoja ekspeditoriaus pareigą veikti
naudingiausiomis užsakovui sąlygomis pagal jo nurodymus, o kai šių nėra, –
pagal įprastos verslo praktikos reikalavimus. Kartu tai reiškia ekspeditoriaus
pareigą informuoti užsakovą apie visas aplinkybes, kurios turi reikšmės
užsakovo išlaidoms, nebent tokios aplinkybės buvo žinomos arba turėjo būti
žinomos užsakovui. Savo ruožtu užsakovui paprastai yra žinoma, kad, vykdydamas
pagal ekspedicijos sutartį prisiimtas pareigas, ekspeditorius savo vardu yra
sudaręs būtinas sutartis su trečiaisiais asmenimis. Pagal tokias sutartis
prisiimtiems ekspeditoriaus įsipareigojimams tiesioginę reikšmę gali turėti
užsakovo veiksmai ar neveikimas, todėl užsakovas pagal ekspedijavimo sutartį
turi elgtis taip, kad savo veiksmais (ar neveikimu) nepadarytų nuostolių
ekspeditoriui. Pavyzdžiui, išlaidos dėl to, kad užsakovas nustatytu terminu,
apie kurį jį buvo informavęs ekspeditorius arba apie kurį jis žinojo ar turėjo
žinoti, negrąžino konteinerių, galėtų būti kvalifikuotinos ekspeditoriaus
nuostoliais kaip civilinės atsakomybės forma. Tokie užsakovo veiksmai galėtų
būti įvertinti kaip iš sutarties kilusios prievolės neįvykdymas, t. y.
neteisėti užsakovo veiksmai (CK 6. 205 straipsnis; 6. 246 straipsnio 1 dalis).
Nustačius, kad užsakovas netinkamai vykdė sutartį svarbu būtų nustatyti
nuostolius bei priežastinį ryšį kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas.
Ekspedijavimo sutartis sudaroma verslo tikslais, todėl kaltė kaip civilinės
atsakomybės sąlyga nėra teisiškai reikšminga (CK 6. 256 straipsnio 4 dalis).
Be to, sutartinės civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos ir kitos CK šeštosios
knygos XXII skyriaus antrame skirsnyje išdėstytos taisyklės.
Trečia, ekspeditoriaus patirtos išlaidos teisiškai
galėtų būti kvalifikuotos kaip papildomos išlaidos, atlygintinos pagal
ekspedijavimo sutarties numanomą sąlygą net ir tada, kai šalys dėl tokių
išlaidų aiškiai nebuvo susitarusios. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad
tokiomis gali būti kvalifikuojamos tik papildomos savo prigimtimi išlaidos, t. y.
neaptartos sutartyje išlaidos, kurių šalys protingai negalėjo numatyti sudarydamos
sutartį, nepriklausančios nuo šalių elgesio vykdant sutartį bei susijusios su
krovinio gabenimo procesu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos ir būtinos tam,
kad ekspedicijos sutartis būtų įvykdyta. Sprendžiant, ar šalys numanomai
susitarė dėl papildomų išlaidų atlyginimo, turi būti vadovaujamasi CK 6. 196 straipsnio
2 dalyje nustatytais kriterijais, įskaitant ir tai, kaip šalys susitarė
dėl ekspedicijos sutarties kainos. Pavyzdžiui, susitarimas dėl konkretaus
atlyginimo, į kurį įeina ir visos krovinio gabenimo išlaidos, gali būti (tačiau
ne visuomet) požymis, kad papildomų išlaidų riziką prisiėmė ekspeditorius.
Minėta, numanomos sąlygos nustatymas yra fakto klausimas, todėl kasacinis
teismas nepasisako dėl šioje byloje nagrinėjamos ekspedicijos sutarties
turinio. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė CK 6. 196 straipsnį, nes nepagrįstai
laikė, kad papildomas išlaidas šalys turi aiškiai aptarti sudarydamos
ekspedijavimo sutartį ar vėliau. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad materialiosios
ar proceso teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį
tik tuo atveju, jeigu jis turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas; 359 straipsnio 3 dalis). Kasatorius
savo ieškiniu reikalauja priteisti išlaidas, kurias šis patyrė dėl to, kad
atsakovas laiku negrąžino konteinerių. Šios išlaidos negali būti kvalifikuotos
kaip papildomos, nes jos siejamos su užsakovo neveikimu vykdant ekspedijavimo
sutartį, t. y. kad užsakovas nustatytais terminais negrąžino konteinerių.
Tokių išlaidų atlyginimo (ar neatlyginimo) klausimas galėtų būti sprendžiamas
taikant civilinės atsakomybės taisykles.
Pažymėtina, kad reikalavimas priteisti papildomas
išlaidas materialine teisine prasme skiriasi nuo reikalavimo atlyginti
nuostolius. Kreditoriaus teisės esant sutartiniams santykiams gali būti ginamos
įvairiais bendrosiose ir specialiosiose sutarčių teisės normose numatytais
kreditoriaus teisių gynimo būdais. Pavyzdžiui, nagrinėjamos bylos kontekste
reikšmingos bendrosios normos įtvirtina kreditoriaus teisę reikalauti įvykdyti sutartį
natūra (CK 6. 213 straipsnis), sustabdyti priešpriešinį vykdymą (CK 6. 207 straipsnis),
reikalauti nuostolių, palūkanų ar netesybų atlyginimo (CK 6. 256 straipsnis;
6. 261 straipsnis), nutraukti sutartį (CK 6. 217 straipsnis), įskaitant
ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti (CK
6. 209 straipsnis). Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali
rinktis vieną ar kelis teisių gynimo būdus, jeigu bendrą taikymą leidžia
pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Tačiau kiekvienas iš jų yra savarankiškas,
todėl, priklausomai nuo to, kokį savo teisių gynimo būdą pasirinko kreditorius,
byloje nustatytinos aplinkybės gali visiškai ar iš dalies skirtis.
R-alavimas atlyginti papildomas išlaidas yra grindžiamas sutartimi ir savo
prigimtimi yra reikalavimas įvykdyti piniginę prievolę natūra (CK 6. 213 straipsnio
1 dalis). Tokiu atveju ieškovas privalo įrodyti, kad papildomų išlaidų
atlyginimas buvo sulygtas sutartimi (aiškiai išreikšta ar numanoma sąlyga),
taip pat tai, kad ieškovo patirtos išlaidos yra papildomos savo prigimtimi. Tuo
tarpu reikalavimas atlyginti nuostolius yra grindžiamas sutarties pažeidimo
(neįvykdymo) faktu ir yra savarankiškas kreditoriaus teisių gynimo būdas. Tokiu
atveju kreditorius turi įrodyti ekspedicijos sutarties neįvykdymo faktą, nuostolius
ir priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygas. K-iu būdu ginti savo
teises, pasirenka kreditorius teikdamas ieškinį ir nurodydamas ieškinio
pagrindą bei dalyką, kurie savo ruožtu nustato teisminio nagrinėjimo
ribas. Iš ieškovo pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad nagrinėjamoje
byloje ieškovas įrodinėjo numanomą sąlygą ir reikalavo papildomų išlaidų
atlyginimo, tačiau nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ir neįrodinėjo
civilinės atsakomybės sąlygų. Kad ieškovas nereiškia reikalavimo dėl nuostolių
atlyginimo, patvirtino ir jo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio
metu (T. 1, b. l. 286). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neanalizuoja
apskųstos nutarties teisėtumo civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų
taikymo aspektu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso ir
materialiosios teisės normų pažeidimai neturėjo reikšmės skundžiamos nutarties
teisėtumui, todėl nėra pagrindo jos naikinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies
1 punktas; 359 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos
teismo nutartis paliekama galioti, tačiau naujais, šioje nutartyje išdėstytais
motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų
 
Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus atsakovui
priteisiamos jo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos. (CPK 93, 98 straipsniai).
Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą
sumokėjo advokatui 6200 Lt. CPK 98 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar
advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato
darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo
ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d.
įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose R-omendacijose dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus
dydžio. R-omendacijų 8. 14 punkte nustatyta, kad už atsiliepimo į kasacinį
skundą parengimą taikytinas koeficientas – 2, kurio pagrindu imama Vyriausybės
patvirtinta minimali mėnesinė alga. Taigi šiuo atveju maksimalus užmokesčio
dydis yra 1600 Lt (MMA – 800 Lt x 2). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama
į tai, kad byla nebuvo itin sudėtinga, advokato darbo ir laiko sąnaudos
surašant atsiliepimą nebuvo didelės, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų
dydį mažina iki 1000 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio
1 dalis).
Iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisiamos
išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „B-ic Freight S-ices“
(įmonės kodas 1155211) atsakovui ekspedicinei privačiai bendrovei „Instar
L-žistiks“ (įmonės kodas 690000910) 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų
advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.
Priteisti iš ieškovo UAB „B-ic Freight S-ices“
(įmonės kodas 1155211) į valstybės biudžetą 67,70 Lt (šešiasdešimt septynis
litus 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame
teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt