TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
1. 22. Dėl
kreditorių susirinkimo ir teismo kompetencijos tvirtinti bankrutuojančios
įmonės administravimo išlaidų sąmatą; dėl administratoriaus atlyginimo ir kitų
administravimo išlaidų dydžio nustatymo kriterijų

Atsižvelgiant
į tai, kad pirmasis kreditorių susirinkimas turi nustatyti sumą, kuri turi būti
sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, tarp
jų ir už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą
įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki
pirmojo kreditorių susirinkimo dienos (ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalis),
konstatuojama, jog teismas, tvirtindamas sumą administravimo išlaidoms
apmokėti, nenustato atlyginimo administratoriui. Atlyginimą administratoriui už
minėtą laikotarpį nustato pirmasis kreditorių susirinkimas. Tokį aiškinimą
patvirtina ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalies nuostata, kad administratoriaus
atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus procesą arba dalimis
vykdant bankroto procesą. Taigi, įstatyme nenustatyta, kad laikotarpiu, kol dar
nesušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas, bankroto administratorius privalo
gauti atlyginimą. Priešingai, iš įstatymo nuostatų aišku, kad tai priklauso nuo
kreditorių susirinkimo valios ir nuo pavedimo sutartyje su administratoriumi
sutartų apmokėjimo už įmonės administravimą sąlygų. Teisės normos aiškinimas,
kad teismas nustato administratoriaus atlyginimo dydį už laikotarpį nuo
bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, sudarytų prielaidas
neteisingai įvertinti administravimo veiksmų apimtį (administruojamo turto
kiekį, įmonei iškeltų bylų arba jos pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir
pan. ), nes pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape objektyvių duomenų apie
šiuos teisiškai reikšmingus kriterijus negali turėti nei teismas, nei
administratorius. Dėl to objektyviais kriterijais nepagrįsto atlyginimo
administratoriui nustatymas pažeistų kreditorių teises, jei būtų nustatytas per
didelis atlyginimas, arba administratoriaus teises, jei būtų nustatytas per
mažas.
Kadangi
nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso administratoriaus
atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų
administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų
kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių
susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti
protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1. 5 straipsnio 1 dalis)
ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių
interesų pusiausvyrą. Pirmiau minėta, kad teismas negali nustatyti atlyginimo
administratoriui, tačiau, kilus ginčui ir administratoriui skundžiant
kreditorių susirinkimo nutarimą, įvertina, ar kreditorių susirinkimo nustatytas
atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ar
pagrįstas ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais specialiaisiais
kriterijais. Tuo atveju, jei teismas nustato, kad tokie kriterijai pažeisti,
jis naikina kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių
susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus.
Administratoriui,
teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo
kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai
pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz. , patalpų nuomos,
pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan. ) yra būtinos ir kodėl būtent toks
išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės
administravimą. Atitinkamai teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą
sąmatą, turi ją įvertinti ir motyvuotai, teisiškai reikšmingais kriterijais,
lemiančiais atitinkamų išlaidų atsiradimą, pagrįsti.
Tiek tais
atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas
administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą
nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų
administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas
išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus
reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas).
Atitinkamai kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų
sąmatą, turi nustatyti tokias administravimo išlaidų ribas, kurios leistų
administratoriui sklandžiai atlikti administravimo procedūras ir netrikdytų
bankroto bylos nagrinėjimo eigos. Teismas, minėta, vykdo administravimo išlaidų
pagrįstumo ir pakankamumo kontrolę, todėl pagal administratoriaus pareiškimą turi
teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą
kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.
Civilinė byla Nr. 3K-3-486/2010
Procesinio sprendimo kategorija126. 3

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m.
lapkričio 30 d.
Vilnius 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: B-ės
J-ės, A-io N-o (kolegijos pirmininkas) ir V-o V-o (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens (kreditoriaus) Kauno apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios
akcinės bendrovės „Šilterma“ bankroto byloje.
Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d.
nutartimi UAB „Šilterma“ iškelta bankroto byla, paskirtas bankroto
administratorius.
Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 18 d.
nutartimi buvo patvirtinta 20 200 Lt suma per mėnesį (9500 Lt
atlyginimas administratoriui, 2500 Lt apskaitos tvarkymui, 3000 Lt
VSDFV ir VMI mokesčiai, 400 Lt skelbimai spaudoje, 800 Lt pašto
išlaidų, 1000 Lt degalų išlaidoms, 1500 Lt patalpų nuomai, 1500 Lt
įvairioms ūkio išlaidoms) bendrovės administravimo išlaidoms apmokėti iki
administravimo sąmata bus patvirtinta kreditorių susirinkime.
2009 m. spalio 28 d. pirmajame kreditorių
susirinkime bankroto administratorius prašė patvirtinti tokią kasmėnesinę
administravimo išlaidų sąmatą: įmonės apskaitos tvarkymui – 1000 Lt,
administravimo paslaugoms – 5000 Lt, pašto išlaidoms – 350 Lt,
teisinei pagalbai – pagal faktą, patalpų nuomai ir automobilių saugojimui –
1000 Lt, transporto paslaugoms – 300 Lt, mokesčiams – pagal faktą.
Kreditorių susirinkimas patvirtino visų administravimo išlaidų sąmatą (60 000 Lt)
laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo iki
įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, tarp jų 49 577 Lt
administratoriaus atlyginimui, 10 423 Lt – administravimo išlaidoms
apmokėti, taip pat nustatė administratoriui 5 procentų dydžio sėkmės
mokestį, laimėjus civilinę bylą su debitoriumi UAB „L-rida“ dėl 71 508 Lt
skolos priteisimo, tuo atveju, jeigu šios lėšos būtų gautos įmonės kaupiamojoje
sąskaitoje.
Administratorius 2009 m. lapkričio 1 d. pateikė
teismui skundą, prašydamas pripažinti negaliojančiomis kreditorių susirinkimo
nutarimo 3 ir 4 dalis dėl administravimo išlaidų paskirstymo
(administravimo sąmatos tvirtinimo) ir įpareigoti kreditorių susirinkimą iš
naujo svarstyti klausimą dėl administratoriaus išlaidų sąmatos patvirtinimo,
įskaitant 59 786,52 Lt bankroto proceso administravimo išlaidas iki
pirmojo kreditorių susirinkimo. Administratoriaus nuomone, kreditorių
susirinkimo nuostatos dėl administravimo išlaidų paskirstymo prieštarauja
Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio nuostatai ir viešajai tvarkai. Administratorius
nurodė, kad teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi patvirtino
administravimo išlaidų sąmatą mėnesiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo,
todėl kreditorių susirinkimas, tvirtindamas sąmatą kitam laikotarpiui,
privalėjo atsižvelgti į jas. Administratoriui už šešis mėnesius nuo bankroto
bylos iškėlimo iki kreditorių susirinkimo priklauso 57 000 Lt
atlyginimo, tačiau buvo sumokėta tik 49 576,94 Lt. Be to, skundžiamas
kreditorių susirinkimo sprendimas užkirto kelią administratoriui tęsti
administravimo procedūras, nes bankroto byla gali užtrukti iki dvidešimt keturių
mėnesių ir bankroto administratorius nuo 2009 m. spalio 28 d. turėtų
dirbti nemokamai – nebūtų lėšų kitoms administravimo išlaidoms apmokėti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 18 d.
nutartimi bankroto administratoriaus skundą tenkino, pripažino negaliojančia
kreditorių susirinkimo nutarimo dalį dėl administravimo išlaidų sąmatos
tvirtinimo ir įpareigojo kreditorių susirinkimą iš naujo svarstyti
administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant teismo 2009 m. gegužės 18 d.
nutartimi patvirtintas lėšas – 20 200 Lt vieno mėnesio administravimo
išlaidoms apmokėti iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Teismas padarė išvadą,
kad kreditorių susirinkimas, pakeisdamas teismo nutartimi nustatytas 20 200 Lt
administravimo išlaidas, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio
4 dalies 7 punkto nuostatas, kartu ir teismo nutarties privalomumo
principą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 23 d. nutartimi atmetė trečiųjų
asmenų kreditorių Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos ir
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atskiruosius
skundus ir Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį paliko
nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad kreditorių susirinkimas turi teisę
tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo
išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, taip pat nustatyti administratoriui
atlyginimą, tačiau, teismui patvirtinus pagal administratoriaus
pateiktą sąmatą administravimo išlaidų dydį, ši sąmata yra privaloma kreditorių
susirinkimui. Kolegijos nuomone, pirmasis kreditorių susirinkimas,
įgyvendindamas ĮBĮ 36 straipsnio
4 dalies nuostatą, negali keisti teismo nutartimi patvirtintos administravimo
išlaidų sąmatos dėl CPK 18 straipsnyje nustatyto teismo nutarties
privalomumo principo. Dėl to kolegija sutiko su teismo išvada, kad kreditorių
susirinkimas pažeidė imperatyviąją ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies
7 punkto nuostatą, taip pat CPK 18 straipsnio nuostatą.
Atmesdama atskirųjų skundų argumentus dėl administravimo
išlaidų neatitikties realiam įmonės turtui, kolegija sutiko su argumentu, kad administravimo
išlaidos turi būti adekvačios įmonės finansinei būklei, tačiau nurodė, jog
teismo patvirtinta administravimo išlaidų suma nuo bankroto bylos iškėlimo
dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo kreditorių susirinkimui yra privaloma
ir kreditorių susirinkimas neturi teisės svarstyti teismo nutarties pagrįstumo.
Kolegija nutartyje pažymėjo, kad kreditorių
susirinkimas, iš naujo nagrinėdamas šį klausimą, turėtų pagrindą svarstyti, ar
administratorius tinkamai organizavo bankroto procedūras, nepiktnaudžiavo jam
suteiktomis teisėmis, nepažeidė jam nustatytos pareigos suorganizuoti pirmąjį
kreditorių susirinkimą per ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatytą
terminą ir priklausomai nuo nustatytų aplinkybių spręsti dėl administratoriaus
civilinės atsakomybės – nuostolių atlyginimo. Be to, pasisakydama dėl
atskiruosiuose skunduose keliamo administratoriaus šališkumo, profesinės
veiklos pažeidimų, kolegija nurodė, kad kreditorių susirinkimas, esant
pagrindui, turi teisę kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į
kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Kauno apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartį ir priimti
naują sprendimą – palikti galioti kreditorių susirinkimo nutarimo dalį dėl
administravimo išlaidų sąmatos. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1) dėl kreditoriaus teisių bankroto bylos iškėlimo
stadijoje. Kasatorius nurodo, kad
administravimo išlaidų sąmata iki pirmojo kreditorių susirinkimo tvirtinama
teismo bankroto bylos iškėlimo stadijoje; kreditorių finansiniai reikalavimai
tvirtinami tik iškėlus bankroto bylą, vėliau įstatyme nustatyta tvarka jie gali
būti tikslinami. Dėl to kreditoriai neturi galimybės dalyvauti teismui priimant
sprendimą dėl administravimo išlaidų sąmatos, kuri, būdama neprotingai didelė,
pažeidžia kreditorių interesus. Teismui 2009 m. gegužės 18 d. priimant
procesinį sprendimą dėl administravimo išlaidų patvirtinimo, kasatorius dar nebuvo
įtrauktas į kreditorių sąrašą ir neturėjo teisės apskųsti tokios teismo
nutarties. Tokia teisė kasatoriui atsirado tik po to, kai teismo nutartimi buvo
išspręstas jo finansinių reikalavimų įtraukimo į kreditorių sąrašą klausimas. Kasatoriaus
nuomone, jo dalyvavimas bankroto byloje tik po to, kai iškelta bankroto byla,
paskirtas administratorius ir patvirtinti kreditorių reikalavimai, iš esmės
apriboja kreditorių galimybę ginti savo teises bankroto bylos iškėlimo
stadijoje;
2) dėl administravimo
išlaidų pagrįstumo. Kasatorius teigia, kad administratoriaus atlyginimo,
administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, jos keitimas ir kiti su tuo susiję
klausimai priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai (IBĮ 23 straipsnio
5, 9 punktai, 36 straipsnio 2 dalis). Teismui vertinant sąmatą
pagrįstumo aspektu, privaloma atsižvelgti į tai, kiek likvidaus turto turi
bendrovė, ar būtinos administratoriaus nurodomos išlaidos (teisinės, antstolių
paslaugos ir pan. ), ar administratoriaus atlyginimo dydis yra pagrįstas darbų,
kuriuos jis atliko iki pirmojo kreditorių susirinkimo, kiekiu, kokybe,
sudėtingumu, planuojamų atlikti darbų būtinumu, turimo turto vertei, skolų
dydžiui ir kt. Teismas, tvirtindamas 20 200 Lt administravimo išlaidų
sąmatą mėnesiui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, nesiekė išsiaiškinti
realios bendrovės turtinės padėties, administravimui skirtas išlaidas nustatė
formaliai įvertinęs į balansą įtrauktą turtą ir neatsižvelgė į realų (likvidų)
turtą. Kasatorius pažymi, kad, spręsdami klausimą dėl administravimo išlaidų
dydžio, kreditoriai yra suinteresuoti, jog kuo daugiau lėšų liktų kreditorių
reikalavimams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto procesas gali
užsitęsti, o administratoriui mokamas nepagrįstai didelis atlyginimas sudarys
itin didelę administravimo išlaidų dalį, kreditorių reikalavimų tenkinimas
tampa nerealus, t. y. tokiu atveju kreditorių reikalavimų tenkinimas tampa
mažiau svarbus nei atlyginimas administratoriui.
Atsiliepime į kasacinį skundą tretieji asmenys V. S. , D. P. , V. S.
prašo trečiojo asmens Kauno apskrities VMI kasacinį skundą atmesti, o
skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie
argumentai:
1) dėl
kreditoriaus teisių bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Atsiliepime nurodoma,
kad 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi buvo patvirtinti kasatoriaus
finansiniai reikalavimai ir jis įtrauktas į kreditorių sąrašą. Nuo to momento
kasatorius turėjo sužinoti apie 2009 m. gegužės 18 d. teismo
nutarties patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą priėmimą ir galėjo apskųsti
CPK nustatytais terminais, tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl teismo
sprendimas įgijo res judicata galią. Tretieji
asmenys mano, kad kasatorius nepagrįstai kvestionuoja šią teismo nutartį;
2) dėl
administravimo išlaidų pagrįstumo. Atsiliepime nurodoma, kad teismas,
atsižvelgdamas į jam pateiktus finansinius dokumentus, nustatė fiksuotą
administravimo išlaidų dydį iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Trečiųjų asmenų
nuomone, administratorius turi teisę gauti apmokėjimą už atliktą darbą, o
teisės aktuose nenustatyta, jog administratoriui, įmonėje nesant realaus ir
likvidaus turto, gali būti nemokamas atlyginimas už bankroto administravimo ir
likvidavimo paslaugas. Dėl to išlaidos už praeitą laiką negali būti mažinamos,
o nustatant į ateitį, turi būti atsižvelgiama į į bankrutuojančios įmonės
galimybes ir bendrą situaciją.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. liepos 29 d. nutartimi
buvo atsisakyta priimti BUAB „Šilterma“ administratoriaus G. P.
atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio 1 dalies
reikalavimų.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami teismo ir kreditorių
susirinkimo, tvirtinančių administravimo išlaidų sąmatą, kompetencijos santykio,
taip pat kriterijų administravimo išlaidų dydžiui nustatyti taikymo klausimai.
Tai yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.

Dėl kreditorių
susirinkimo ir teismo kompetencijos tvirtinti bankrutuojančios įmonės
administravimo išlaidų sąmatą

ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių
susirinkimo teisės, tarp jų teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip
pat ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 23 straipsnio
5 punktas); nustatyti administratoriui atlyginimą (ĮBĮ 23 straipsnio
9 punktas). ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorių
susirinkimas tvirtina, keičia ir nustato disponavimo administravimo išlaidomis
tvarką. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta pareiga pirmajam kreditorių
susirinkimui nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės
administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties
iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo
sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Kreditorių susirinkimo
nutarimo pagrindu sudaroma pavedimo sutartis, kurioje nustatomas
administratoriaus atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka (ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis).
Remdamasi aptartomis teisės normomis, teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 23 ir 36 straipsniuose
reglamentuota kreditorių susirinkimo teisė nustatyti atlyginimą
administratoriui ir patvirtinti galutinę administravimo išlaidų sąmatą. Tokią kreditorių
susirinkimo teisę lemia bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus
skolininko kreditorių teises ir interesus, t. y. siekiama patenkinti visų
kreditorių interesus, kartu – užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus. Administravimo
išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų,
iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis),
todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms
padengti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo
patenkinimo galimybėmis – kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui,
tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti.
Tam, kad kreditorių susirinkimas
galėtų tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, turi egzistuoti galimybė
kreditorių susirinkimui susirinkti. Pagal ĮBĮ 22 straipsnio 1 dalį
pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų
nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos.
Tuo tarpu administravimo išlaidos atsiranda nuo bankroto bylos iškėlimo. Jei
nebūtų aišku, kokias lėšas administratorius gali naudoti administravimo veiksmams
atlikti, kiltų esminių kliūčių bankroto procedūroms vykdyti. Dėl šios
priežasties pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape, kol nėra galimybės
sušaukti kreditorių susirinkimo, lėšas administravimo išlaidoms apmokėti
tvirtina teismas.
ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkte
nustatyta, kad teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo pagal
administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti sumą, kurią
administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo
išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins
administravimo išlaidų sąmatą. Taigi, bankroto bylos iškėlimo stadijoje teismas
tvirtina pagal administratoriaus pateiktą sąmatą lėšų sumą, kuria
administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms
apmokėti, tačiau įstatyme nenustatyta, kokios išlaidos turėtų sudaryti
administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punktas).
Aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatą,
atkreiptinas dėmesį į ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalyje numatytą pirmajam
kreditorių susirinkimui pareigą nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta
administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant
laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo
dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo
kreditorių susirinkimo dienos. Kadangi administravimo išlaidų sąmatos
tvirtinimas, keitimas ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos
nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 36 straipsnio
2 dalis), įstatyme nustatyta teismo kompetencija numatyti laikiną
administravimo išlaidų sąmatą yra grindžiama būtinybe užtikrinti bankroto
proceso eigą tol, kol susirinks kreditorių susirinkimas, ir orientuota tik į
šio tikslo įgyvendinimą. Dėl to aiškinant šią teisės normą negalima išplėsti
įstatymu nustatytos teismo kompetencijos. Į teismo tvirtinamą išlaidų sumą,
kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės
administravimo išlaidoms apmokėti, turi patekti tik tokios išlaidų rūšys, be
kurių įmonės administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas (pvz. , su darbo
santykiais susijusios išmokos darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto
procese, pašto, ryšių, patalpų nuomos išlaidos ir pan. ).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad
pirmasis kreditorių susirinkimas turi nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta
administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, tarp jų ir už laikotarpį
nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki
pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių
susirinkimo dienos (ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalis), konstatuoja, jog
teismas, tvirtindamas sumą administravimo išlaidoms apmokėti, nenustato
atlyginimo administratoriui. Atlyginimą administratoriui už minėtą laikotarpį
nustato pirmasis kreditorių susirinkimas. Tokį aiškinimą patvirtina ĮBĮ 36 straipsnio
5 dalies nuostata, kad administratoriaus atlyginimo suma gali būti
išmokama visa iš karto baigus procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą.
Taigi, įstatyme nenustatyta, kad laikotarpiu, kol dar nesušauktas pirmasis
kreditorių susirinkimas, bankroto administratorius privalo gauti atlyginimą.
Priešingai, iš įstatymo nuostatų aišku, kad tai priklauso nuo kreditorių
susirinkimo valios ir nuo pavedimo sutartyje su administratoriumi sutartų
apmokėjimo už įmonės administravimą sąlygų. Teisės normos aiškinimas, kad
teismas nustato administratoriaus atlyginimo dydį už laikotarpį nuo bankroto
bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, sudarytų prielaidas
neteisingai įvertinti administravimo veiksmų apimtį (administruojamo turto
kiekį, įmonei iškeltų bylų arba jos pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir
pan. ), nes pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape objektyvių duomenų apie
šiuos teisiškai reikšmingus kriterijus negali turėti nei teismas, nei
administratorius. Dėl to objektyviais kriterijais nepagrįsto atlyginimo
administratoriui nustatymas pažeistų kreditorių teises, jei būtų nustatytas per
didelis atlyginimas, arba administratoriaus teises, jei būtų nustatytas per
mažas.
Pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas, kuriuo
remiantis administratoriaus atlyginimas gali būti išmokamas bankroto proceso
pabaigoje, nepažeidžia Konstitucijos 48 straipsnio nuostatos, jog
kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat
nepažeidžia ir administratoriaus teisių. Tiek tais atvejais, kai bankroto
administratorius yra fizinis asmuo, tiek tais atvejais, kai juo paskiriamas
juridinis asmuo, susiklosto administratoriaus ir administruojamos įmonės
pavedimo, ne darbo teisiniai santykiai. Administratorius, kuris yra fizinis ar
juridinis asmuo, yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe
teikiantis administravimo paslaugas. Dėl to atlyginimo administratoriui mokėjimas
yra ne atlyginimas darbo teisinių santykių prasme, o civilinių teisinių
santykių pagrindu mokamas atlygis verslo subjektui už jo teikiamas paslaugas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administratorius, sutikdamas
administruoti įmonę, nežino, koks atlyginimas jam bus sumokėtas už laikotarpį
nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pirmojo kreditorių
susirinkimo dienos, tačiau administratoriaus atlyginimo teisingumą, atitiktį
darbo apimčiai, sudėtingumui ir kitiems ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje
nustatytiems kriterijams užtikrina teismo kontrolė – administratoriaus teisė
ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimą dėl administravimo išlaidų dydžio
nustatymo.
Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju nepažeidžiamas
ir Konstitucijos 48 straipsnyje nustatytas priverčiamojo darbo draudimas. Asmuo
skiriamas administratoriumi tik esant jo sutikimui administruoti įmonę, be to,
administratorius gali bet kada atsistatydinti iš einamų pareigų (ĮBĮ 11 straipsnio
8 dalies 1 punktas). Asmuo, sutikdamas administruoti įmonę, neturi teisinio
pagrindo tikėtis, kad jam kas mėnesį bus mokamas iš anksto nustatyto dydžio
atlyginimas, nes administratoriaus atlyginimo suma gali būti išmokama tiek dalimis,
tiek visa iš karto baigus bankroto procesą.
Apibendrindama aptartas teisės normas ir padarytas
išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas,
bankroto bylos iškėlimo stadijoje spręsdamas būsimų iki pirmojo kreditorių
susirinkimo administravimo išlaidų klausimą, nesvarsto kreditorių susirinkimo
kompetencijai priskirto administratoriaus atlyginimo klausimo, o tik įvertina
administratoriaus pateiktą išlaidų sąmatą ir patvirtina preliminarią
administravimo išlaidų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti
bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių
susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Dėl to teisėjų kolegija
sprendžia, kad pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatą ir, nesant
įstatymo pagrindo, pripažino, jog teismo nutartis, kuria patvirtinta preliminari
administravimo išlaidų iki pirmojo kreditorių susirinkimo suma, turi
imperatyvųjį pobūdį ir teismo nustatytas administratoriaus atlyginimas
kreditorių susirinkimui turi privalomąją galią.

Dėl kreditoriaus teisės ginčyti teismo nutartį patvirtinti administravimo
išlaidų sąmatą bankroto bylos iškėlimo stadijoje

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje yra išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis
patvirtinti lėšas administravimo išlaidoms apmokėti apeliacine tvarka
neskundžiama, nes tokia nutartis neužkerta bankroto bylos eigos; šiuo atveju
lėšų naudojimas yra laikinas, nes tokį klausimą vėliau sprendžia kreditoriai,
be to, teismas kontroliuoja lėšų naudojimą. Teisė skųsti šią nutartį
nesuteikiama atsižvelgiant į bankroto procedūros operatyvumą, lėšų naudojimo
laikinumą, vykdomą teismo priežiūrą, kuri vertinama kaip pakankama, be
galimybės apskųsti ir persvarstyti teismo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. birželio 9 d. nutartis,
priimta UAB „Ekama“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-681/2003).
Taigi, teisiškai nereikšmingu laikytinas kasatoriaus argumentas, kad jis,
nebūdamas byloje dalyvaujančiu asmeniu, neturėjo galimybės skųsti pirmosios
instancijos teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta administravimo išlaidų
sąmata, nes trečiuoju asmeniu byloje tapo tik nuo jo finansinio reikalavimo
bankrutuojančiai įmonei patvirtinimo dienos. Vadovaudamasi pirmiau nurodyta
kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad, net jei kasatorius
būtų buvęs įtrauktas į bylą nutarties dėl administravimo išlaidų tvirtinimo
priėmimo metu, jis nebūtų turėjęs teisinės galimybės tokios nutarties apskųsti.

Dėl
administratoriaus atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų dydžio nustatymo
kriterijų

Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje
nurodyti kriterijai administratoriaus atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžiui
nustatyti, t. y. administratoriaus atlyginimo suma nustatoma atsižvelgiant
į tai, ar bankrutuojanti (bankrutavusi) įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į
parduodamo įmonės turto rūšį ir jo kiekį, taip pat į įmonei iškeltų bylų ir
pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei jų kiekį. Teisėjų kolegija pažymi,
kad kreditorių susirinkimas gali nustatyti ne tik administratoriaus atlyginimo
dydį, bet ir jo mokėjimo tvarką, t. y. mokėjimą dalimis, vykdant bankroto
procesą arba visą sumą iš karto, baigus bankroto procesą. Administratoriaus
atlyginimo suma ir jo mokėjimo tvarka nustatoma pavedimo sutartyje.
Kadangi nuo kreditorių ir administratoriaus
susitarimo priklauso administratoriaus atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas
toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu
nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą. Kreditorių
susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti
protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1. 5 straipsnio 1 dalis)
ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių
interesų pusiausvyrą. Pirmiau minėta, kad teismas negali nustatyti atlyginimo
administratoriui, tačiau, kilus ginčui ir administratoriui skundžiant
kreditorių susirinkimo nutarimą, įvertina, ar kreditorių susirinkimo nustatytas
atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ar pagrįstas
ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais specialiaisiais kriterijais. Tuo
atveju, jei teismas nustato, kad tokie kriterijai pažeisti, jis naikina
kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių susirinkimui
svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus.
Be atlyginimo administratoriui, bankroto
administravimo išlaidas sudaro su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės
darbuotojams, kurie būtinai turi dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančius
ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo,
pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos
kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis).
Šioje normoje nustatytas pavyzdinis administravimo išlaidų sąrašas, nes joms
gali būti priskiriamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos,
tačiau kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje
turėtų būti įtrauktos tik tokios išlaidos, kurios atitinka administravimo
išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. išlaidos, būtinos tinkamai
atlikti bankroto procedūras. ĮBĮ 36 straipsnyje nepateikiami kriterijai, pagal
kuriuos turėtų būti nustatomas administravimo išlaidų, išskyrus atlyginimą
administratoriui, dydis. Dėl to administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo
išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių
susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo
išlaidos (pvz. , patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan. ) yra
būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti
tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Atitinkamai teismas, tvirtindamas
administratoriaus pateiktą sąmatą, turi ją įvertinti ir motyvuotai, teisiškai
reikšmingais kriterijais, lemiančiais atitinkamų išlaidų atsiradimą, pagrįsti. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju administratorius
pateikė būsimų kasmėnesinių administravimo išlaidų sąmatą, motyvuotai
nepagrįsdamas tokių išlaidų reikalingumo, o teismas, nereikalaudamas, jog
administratorius tokias išlaidas pagrįstų, ir nemotyvuodamas tokio savo
apsisprendimo, jas patvirtino (pvz. , pašto išlaidoms skyrė 800 Lt,
degalams – 1000 Lt, ir pan. )
Teismo teisė pradiniame bankroto proceso etape
(iki kreditorių susirinkimo) nustatyti administravimo išlaidas reiškia ir tai,
kad nustatytos išlaidos, esant objektyvioms priežastims, gali būti didinamos. Vėliau
visą administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant administratoriaus atlyginimą ir
jo mokėjimo tvarką už įmonės administravimą bankroto proceso metu nuo bankroto
bylos iškėlimo, tvirtina pirmasis kreditorių susirinkimas, įvertinęs
administratoriaus nurodytas jau patirtas ir būsimas išlaidas, bankroto
procedūros apimtį ir kitas konkrečios įmonės bankrotui reikšmingas aplinkybes. Kreditorių
susirinkimas taip pat turi teisę dėl atsiradusių naujų aplinkybių (papildomų
išlaidų) pildyti šią sąmatą pagal administratoriaus prašymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio
4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti
administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas
disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti,
ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
yra konstatuota, kad ,,administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas,
kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto
arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti
administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta
sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių
interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį“ (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 21 d.
nutartis, priimta UAB „Strauja“
bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-354/2009).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tais
atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas
administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą
nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo
išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas
patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus
atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas). Atitinkamai
kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi
nustatyti tokias administravimo išlaidų ribas, kurios leistų administratoriui
sklandžiai atlikti administravimo procedūras ir netrikdytų bankroto bylos
nagrinėjimo eigos. Teismas, minėta, vykdo administravimo išlaidų pagrįstumo ir
pakankamumo kontrolę, todėl pagal administratoriaus pareiškimą turi teisę
panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių
susirinkimui svarstyti iš naujo.

Dėl šioje
byloje kreditorių susirinkimo patvirtintų administravimo išlaidų

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios
instancijos teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo patvirtinta
20 200 Lt suma per mėnesį (9500 Lt atlyginimas administratoriui,
2500 Lt apskaitos tvarkymui, 3000 Lt VSDFV ir VMI mokesčiai, 400 Lt
skelbimai spaudoje, 800 Lt pašto išlaidų, 1000 Lt degalų išlaidoms,
1500 Lt patalpų nuomai, 1500 Lt įvairioms ūkio išlaidoms) bendrovės
administravimo išlaidoms apmokėti iki administravimo sąmata bus patvirtinta
kreditorių susirinkime. Pastarasis 2009 m. spalio 28 d. protokoliniu
nutarimu patvirtino 60 000 Lt administravimo išlaidų sąmatą
laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo iki
įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Kasatorius nurodo, kad
tokiam kreditorių susirinkimo sprendimui turėjo reikšmės administratoriaus
darbo apimtis ir aplinkybė, kad bankrutavusios įmonės turto reali vertė yra
125 000 Lt. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesant
įstatymo pagrindo, panaikino kreditorių susirinkimo nutarimą, nurodydami, kad pirmosios
instancijos teismo nutartis, kuria patvirtintos administravimo išlaidos ir nustatytas
atlyginimas administratoriui, yra imperatyviojo pobūdžio. Teisėjų kolegija
sprendžia, kad teismai netyrė ir nevertino ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo
teisėtumo pirmiau aptartais kriterijais, t. y. netyrė ir nevertino, ar
kreditorių susirinkimo nustatyta bankroto administravimo išlaidų sąmata, tarp
jų ir išlaidos administratoriaus atlyginimui, atitinka būtinas bankroto proceso
vykdymo išlaidas ir patvirtina teisingą, pagrįstą objektyviais kriterijais
atlyginimą administratoriui už atliktą darbą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį
į tai, kad administratorius, teikdamas skundą dėl kreditorių susirinkimo
nutarimo panaikinimo, nepateikė, o teismai nereikalavo pateikti įrodymų, kurie
leistų vertinti ir spręsti dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo
teisėtumo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai neatskleidė bylos
esmės ir nėra galimybių šiuos trūkumus pašalinti apeliacinės instancijos
teisme, todėl naikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir
grąžina bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

 n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartį ir Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti Kauno apygardos teismui bylą
nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt