TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų
D-ės A-ės,
�-o J-o ir S-o G-aus
ATSKIROJI NUOMONĖ
Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos
2011 m. balandžio 4 d. nutarties
civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011

Remdamiesi CPK 63 straipsnio 2 dalimi,
teikiame atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutarties
civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011.
Atskirąją nuomonę reiškiame dėl tokių nutarties aspektų:
Pagrindinis teisės klausimas šioje byloje, vertinant bylą nagrinėjusių
teismų sprendimų teisėtumą, yra susijęs su laidavimo prievolės turinio
aiškinimu; šios prievolės solidarumo ir akcesoriškumo
aspektais bei laiduotojo atsakomybės ribomis, kai skolininkui iškeliama
bankroto byla.
Solidarumas teisėje reiškia skolos nedalomumą esant skolininkų daugetui.
Solidarumas pirmiausia atspindi gyvenimo būtinybę apsaugoti kreditoriaus
interesus. Solidariosios prievolės nustatomos grynai praktiniais sumetimais,
kad kreditorius turėtų garantiją, jog vieno skolininko nemokumas neturės įtakos
prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų mokus bendraskolis.
Solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir
tada, kai yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl
papildomos (šalutinės) prievolės, kurios skolininkas atsakys solidariai su
pagrindinės prievolės skolininku. Pavyzdžiui, kreditorius gali pareikalauti,
kad skolininkas užtikrintų prievolės įvykdymą laidavimu, kaip ir yra
nagrinėjamos bylos atveju.
Laidavimas yra vienas iš prievolės užtikrinimo
būdų (CK 6. 70 straipsnis). Pagal CK 6. 81 straipsnį, jeigu ko kita
nenustato laidavimo sutartis, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui
kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6. 81 straipsnio 1 dalis).
Tačiau laidavimo atveju laiduotojas netampa bendraskoliu tol, kol neatsiranda
skolininko pareigos įvykdyti prievolę ar jos dalį, ir to jis nevykdo. Skolininkas
ir laiduotojas tampa solidariaisiais bendraskoliais. Tokiu atveju, kaip teisingai
nurodoma išplėstinės kolegijos nutartyje, laiduotojas nedisponuoja teise, kad
kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko
turtą (CK 6. 80 straipsnio 2 dalis) ir kad, esant laidavimui, yra dvi
prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios
prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti kreditorių ir
laiduotoją (CK 676 straipsnio 2 dalis). Laidavimo akcesoriškumas
reiškia, kad, tik pagrindiniam skolininkui prievolės neįvykdžius, atsiranda
laiduotojo solidarioji pareiga. Taigi, laidavimo akcesoriškumas
iš esmės reiškia tai, kad kreditoriui yra garantuojamas skolininko vykdytinos
prievolės užtikrinimas tuo atveju, jei skolininkas prievolę pažeistų. Laidavimo
akcesorinis pobūdis be specialaus susitarimo laidavimo sutartyje negali reikšti
galimybės laidavimą modifikuoti taip, kad būtų mažinami laiduotojo prisiimti
įsipareigojimai. Laidavimo institutas įgalina kreditorių gauti visišką visų
savo reikalavimų (t. y. ir papildomų, tokių kaip palūkanos, netesybos ir
pan. ) patenkinimą tuo atveju, jei skolininkas pažeidžia savo sutartinę
prievolę. Kadangi laiduotojo atsakomybės apimtys yra apibrėžtos kreditorių ir
skolininką siejančios prievolės (nebent ji būtų modifikuota laidavimo
sutartimi), tai laiduotojo atsakomybės neveikia vien skolininko asmenį
liečiantys veiksniai, tokie kaip fizinio asmens mirtis ar juridinio asmens
likvidavimas. Be to, laidavimas ir negalėtų būti sudaromas tokioms prievolėms,
kurių įvykdymas neatsiejamas nuo skolininko asmens, užtikrinti. Skolininkui –
fiziniam asmeniui mirus, arba juridinį asmenį likvidavus, jeigu tai nesukelia
besąlygiškos prievolės pabaigos (CK 6. 128 straipsnis), laiduotojas išlieka
įsipareigojusiu prievolę įvykdyti už skolininką asmeniu iki visiško prievolės
įvykdymo. Juolab laiduotojo atsakomybei neturi įtakos ir nemodifikuoja jos
apimčių vien skolininką liečiantys veiksniai, tokie kaip bankrotas ar restruktūrizavimas.
Šias procedūras reglamentuojantys specialieji įstatymai yra nukreipti vien į
skolininko, bet ne laiduotojo asmenį ir nekeičia tarp kreditoriaus ir
skolininko egzistuojančios prievolės sąlygų bei turinio. B-kroto ir (ar) restruktūrizavimo
įstatymų nuostatų perkėlimas į laidavimo institutą (kai laiduotojas
nebankrutuoja ar nėra restruktūrizuotas) reiškia ne ką kita, o laidavimo
instituto paneigimą.
Tiesa, laidavimo sutartis gali nustatyti ir
kitokią laiduotojo atsakomybę, bet nagrinėjamos bylos atveju konstatuota
solidariosios prievolės situacija. Laidavimo apimtį lemia laiduotojo
įsipareigojimų apimtis. Laidavimu gali būti užtikrinta ir dalis pagrindinės
prievolės. Tačiau negalima laiduoti už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas.
Laidavimas gali būti suvaržytas ir kitokiu būdu. Jei laiduojama suma viršija
skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6. 78 straipsnio
2 dalis). Taigi, laidavimo apimtį apibrėžia laiduotojo įsipareigojimų
pagal laidavimo sutartį apimtis. Pažymėtina, kad laiduotojas atsako tiek pat,
kiek ir skolininkas pagal sutartį (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių
atlyginimą, netesybų sumokėjimą, t. y. už skolininko prievolę visa
apimtimi, nebent laidavimo sutartis nustatytų kitaip (CK 6. 81 straipsnio 1
ir 2 dalys).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo ir kredito
gavėjo sudarytos kredito linijos sutartyje, be kita ko, buvo numatyta, kad
metinė palūkanų norma – 8,3 procento, o pagal CK 6. 37 straipsnį
mokėtinos 6 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo
bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kredito
gavėjo – UAB „Res di-“ prievolių
įvykdymo užtikrinimo apimtis buvo užtikrinta laidavimo sutartyje, kurioje
nurodyta, kad laiduotojai atsako bankui ta pačia apimtimi, kaip ir kredito
gavėjas – už kredito grąžinimą, palūkanų ir netesybų sumokėjimą, nuostolių
atlyginimą bei kitų kredito sutartyje nustatytų mokėjimų sumokėjimą bankui.
Taigi, pagal laidavimo sutarčių 5. 1 punktą laiduotojai kredito gavėjui
tinkamai nevykdant visų arba dalies prievolių pagal kredito sutartį
įsipareigojo patenkinti banko reikalavimus kredito sutartyje nustatyta tvarka
iš laiduotojų.
Tačiau išplėstinės kolegijos nutartyje, nepaisant pirmiau
nurodytų nuostatų išdėstymo, nepagrįstai konstatuota, kad kasatoriaus (AB „Swedbank“) kredito sutartyje apibrėžtą kredito gavėjo
atsakomybę modifikavus teisiškai reikšmingam įvykiui – bankroto bylos „Res di-“ iškėlimui, nutraukusiam
netesybų ir palūkanų skaičiavimą skolininkui, t. y. apribojus šios įmonės
prievolės kreditoriui mastą, atitinkamai pakito ir solidariosios bendraskolio
laiduotojo prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, mastas, nes laiduotojas
negali būti atsakingas didesniu mastu nei skolininkas. Išplėstinės kolegijos
nutartyje šis teiginys nepagrįstai grindžiamas CK 6. 76 straipsniu, 6. 78 straipsnio
2 dalimi bei 6. 81 straipsnio 2 dalimi), nes šių teisės normų
nuostatos yra orientuotos į laidavimo sutartyje numatyto laiduotojo
įsipareigojimo apimtis, bet ne į jo atsakomybės sumažinimą dėl to, kad, ištikus
skolininką visiško ar dalinio nemokumo faktui, laiduotojas bus atleistas nuo
visos ar dalies atsakomybės pagal laidavimo sutartį, nes jo įsipareigojimų
kreditoriui minėtas teisiškai reikšmingas faktas nepakeitė – pagal sutartį su
kreditoriumi jis liko atsakingas ta apimtimi, kuri numatyta laidavimo
sutartyje. Dėl to bylą nagrinėję teismai ir išplėstinė kasacinio teismo teisėjų
kolegija nepagrįstai rėmėsi ĮBĮ normomis, kurios taikomos tik bankrutuojančiai
įmonei, bet ne kitiems asmenims, laidavusiems už bankrutuojančios įmonės
prievoles. Priešingai, vadovaujantis CK 6. 8 straipsniu, atsakovai, kaip
solidarieji skolininkai, yra atsakingi už trečiojo asmens nemokumą. Tik toks
aiškinimas galėtų atitikti laidavimo kaip kreditoriaus interesų apsaugos būdo
supratimą, o aiškinant kitaip, laidavimo institutas netektų savo prasmės ir
praktinės paskirties bei sudarytų sąlygas nesąžiningiems asmenims piktnaudžiauti
šiuo institutu. Ypač tai gali tapti aktualu, priėmus Fizinių asmenų bankroto
įstatymą.
Išplėstinė kolegija nutartyje, pasisakydama dėl
procesinių palūkanų dydžio, taip pat nėra nuosekli. V-a vertus, kolegija
konstatuoja, kad laiduotojo įsipareigojimų apimtis pagal laidavimo sutartį yra
tokia pati, kaip ir skolininko (tarp jų ir dėl 6 procentų procesinių
palūkanų mokėjimo), antra vertus, daro išvadą, kad laidavimo sutartyse
nenustatyta didesnės laiduotojų (fizinių asmenų) atsakomybės, nei tai numatyta CK
6. 210 straipsnyje. Laiduotojų įsipareigojimas pagal laidavimo sutartį buvo
mokėti visas įmokas, kurias turėjo sumokėti skolininkas UAB „Res di-“, pagal kreditavimo
sutartį ir CK 6. 210 straipsnio 2 dalį turėjęs mokėti 6 procentus
procesinių palūkanų. CK 6. 210 straipsnis išdėstytas dispozityviai, t. y.
numato galimybę sutartyje nustatyti kitokius palūkanų dydžius. Dėl to darytina
išvada, kad laidavimo sutartimis laiduotojai susitarė su kredito davėju mokėti
tokio pat, t. y. 6, bet ne 5 procentų, dydžio metines palūkanas.
Taigi, atskirąją nuomonę reiškiančių teisėjų
požiūriu, išplėstinės teisėjų kolegijos daugumos teisėjų (keturi prieš tris)
priimta nutartis prieštarauja įstatyminiam laidavimo ir civilinės atsakomybės
civiliniams institutams, iškreipia jų sampratą, esmę ir paskirtį. Kartu tai
reiškia netinkamą kasacinio skundo išnagrinėjimą bei šio nagrinėjimo rezultatą.
Nenuginčijus nei ieškovą ir trečiąjį asmenį siejančios paskolos sutarties, nei
laidavimo, kaip tokio, nagrinėjamos bylos atveju tinkamai aiškinant bei taikant
materialiąją teisę kasacinis skundas turėjo būti patenkintas visiškai.
Remdamiesi išdėstytais argumentais, nesutinkame su
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-7-61/2011.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt