TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
1
1. 7. Dėl teisinio pagrindo priteisti žalos, padarytos genocido
nusikaltimu, atlyginimą ir tokios žalos atlyginimo specifikos

Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos
atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai
situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be
kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo
(Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).
Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl
genocido žalą patyrę asmenys negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo dėl to,
kad šios žalos jie neturėtų teisės reikalauti iš genocido nusikaltimą
padariusių fizinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo
nuosprendis, prieštarautų Konstitucijai, be
kita ko, jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo
principui. Iš Konstitucijos, be kita
ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo
principo įstatymo leidėjui kyla pareiga dėl iš genocido padarymo atsiradusius
neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą
patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos
atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų.
G-o santykių teisinis reglamentavimas bei ieškinio
pagrindas ir reikalavimas atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais –
nusikaltimu žmogiškumui – padarytą žalą lemia, jog bylą nagrinėję teismai,
vykdydami teisingumą, ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, užpildyti teisės
spragas ad hoc ir taikyti teisę (be
kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės
principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).
Proporcingumo principas reikalauja, kad
vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį būtų nustatyta teisinga interesų
pusiausvyra. Bendriausia prasme šiuo aspektu svarbu užtikrinti, kad
atsakingiems asmenims nebūtų uždėta pernelyg didelė našta priteisiant
akivaizdžiai nepakeliamą žalos atlyginimą. Aktualu ir tai, kad nusikaltimams
žmogiškumui paprastai yra būdingas žmogaus teisių pažeidimų masiškumas,
t. y. asmuo, dalyvaujantis darant tokius nusikaltimus, paprastai padaro
žalos daugeliui nukentėjusiųjų, tai daro įtakos nustatant kiekvienam
nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį (kai visi nukentėjusieji dalyvauja
vienoje byloje arba kai priimant sprendimą kiti nukentėjusieji nežinomi arba
nedalyvauja byloje), gali komplikuoti sprendimo vykdymą, turėti neigiamos
įtakos vėliau dėl žalos atlyginimo reikalavimus pareiškiančių nukentėjusiųjų
interesams.

Civilinė
byla Nr. 3K-7-70/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
44. 2. 4. 2; 44. 5. 2. 16;
44. 8; 92; 106. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2011 m.
vasario 28 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: E-aus B-o, �-o J-o, E-aus
L-o, A-io N-o, S-os R-ėnaitės, A-o S-io (pranešėjas) ir
J-o �-o (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant
I-ei S-i-ei, dalyvaujant ieškovei M. B. , ieškovės atstovui
advokatui A-ui V-ui, atsakovo V. V. atstovui advokatui �-ui
V-ui, atsakovės M. Ž. atstovei advokatei S-ei K-i-ei,
žodinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. V. ir M. Ž. kasacinius skundus dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. B.
ieškinį atsakovams V. V. ir M. Ž. dėl žalos atlyginimo.
Išplėstinė
teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Byloje
nagrinėjami ieškovės M. B. 2004 m. gruodžio 20 d. pareikšti
reikalavimai priteisti iš atsakovų
solidariai 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už tėvo J. A. žūtį,
50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už dėdės A. A. žūtį, taip pat priteisti iš atsakovų solidariai
16 600 Lt turtinės
žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo
2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu atsakovai pripažinti kalti padarę
nusikaltimą, nustatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 99 straipsnyje,
ir nuteisti laisvės atėmimo bausme, o ieškovei pripažinta teisė į ieškinio
patenkinimą, jo dydžio klausimą paliekant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Anot ieškovės, dėl tyčinių atsakovų veiksmų ji neteko tėvo J. A. ir dėdės
A. A. , dėl to jai ir jos šeimos nariams teko patirti didžiulius dvasinius
išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos
pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, keisti pavardę, slapstytis,
nuolat keisti gyvenamąsias vietas, patirti įtampą ir stresą, kęsti nuolatinį
nepriteklių. D-ę nuoskaudą ieškovė teigė jaučianti ir dabar, nes atsakovai
nenurodo, kur yra nužudytųjų palaikų palaidojimo vieta. Kadangi atsakovai
pripažinti kalti nusikalstamos veikos padarymu apkaltinamuoju teismo
nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2004 m. rugsėjo 21 d. , tai, ieškovės
nuomone, ši data laikytina teisės į ieškinį dėl genocido nusikaltimu padarytos
žalos atlyginimo atsiradimo momentu, tačiau jeigu teismas manytų, kad terminas
ieškiniui pareikšti praleistas, prašė jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių
priežasčių. Ieškovė pažymėjo, kad tėvo žūties dieną jai buvo beveik septyneri
metai; žuvus tėvui, ji neteko ne tik savo, bet ir visos šeimos maitintojo, tapo
našlaitė, iki savo pilnametystės 133 mėnesius augo be tėvo. Nuo pat
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galiojusios teisės normos, nustatančios tėvų
pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, nustatė, jog minimali pinigų suma,
skirtina vieno nepilnamečio vaiko išlaikymui, negali būti mažesnė kaip
125 Lt. Tokia suformuota teisės praktika bei CK 1. 5 straipsnyje
įtvirtinti teisingumo ir protingumo kriterijai, ieškovės nuomone, leidžia
daryti išvadą, kad tėvas J. A. jos išlaikymui nuo 1953 m. sausio
2 d. iki pilnametystės būtų skyręs po 125 Lt kiekvieną mėnesį.

II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas
2006 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinio netenkino. Teismas nurodė,
kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d.
nuosprendžiu atsakovė pripažinta padariusi nusikaltimą, nustatytą BK
24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje, o atsakovas – BK
99 straipsnyje, dėl to, kad atsakovė 1953 m. sausio 2 d. suteikė
duomenis LTSR Valstybės saugumo ministerijos Kauno srities �-ių rajono
darbuotojams apie politinės grupuotės, kuriai priklausė ieškovės tėvas ir dėdė –
J. ir A. A. – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai, buvimo
vietą, o atsakovas, pasinaudojęs šiais duomenimis, su kitais asmenimis bunkerį
užpuolė; užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. ir A. A. buvo nušauti.
Tuo pačiu nuosprendžiu teismas pripažino ieškovei teisę į ieškinio, pareikšto
2001 m. balandžio 12 d. , patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio
perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Remdamasis CPK 182 straipsnio
3 punktu teismas konstatavo, kad atsakovų kaltė ir dalyvavimas,
1953 m. sausio 2 d. padarant genocido nusikaltimą, kurio metu buvo
sunaikinti J. ir A. A. , įrodyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo
2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, todėl aplinkybė, ar jie tiesiogiai
žudė, ar tik dalyvavo padarant genocido nusikaltimą, neturi įtakos atsakovų
civilinei deliktinei atsakomybei. Atkreipęs dėmesį į tai, kad ieškovė baudžiamojoje
byloje buvo pareiškusi ieškinį tik dėl 21 000 Lt turtinės žalos
atlyginimo, teismas sprendė, jog baudžiamojoje byloje buvo pripažinta ieškovės
teisė tik į turtinės žalos, kurios dydis turi būti nustatomas civilinio proceso
tvarka, atlyginimą, o dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas, nagrinėjęs
baudžiamąją bylą, nepasisakė. Pažymėjęs, kad reikalavimą priteisti iš atsakovų
neturtinės žalos atlyginimą ieškovė pareiškė 2005 m. sausio 14 d. ,
kurį grindžia tuo, jog atsakovai genocido nusikaltimu, įvykdytu 1953 m.
sausio 2 d. , padarė jai neturtinę žalą, teismas nurodė, kad nors nuo
2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso
6. 250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atlyginama nusikaltimu
padaryta neturtinė žala, tačiau civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja
(Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo
4 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis, 47 straipsnio
2 dalis). Nustatęs, kad atsakovų nusikalstami veiksmai, iš kurių ieškovė
kildina jai padarytą neturtinę žalą, atlikti 1953 m. sausio 2 d. ,
teismas sprendė, jog šioje byloje netaikytina CK 6. 250 straipsnio
2 dalis. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje netaikytinas Konstitucinio
Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, nes jame teismas pasisakė
dėl neturtinės žalos, padarytos valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais,
kurie atlikti po Konstitucijos įsigaliojimo, atlyginimo, o ne dėl privačių
asmenų veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Be to, teismas
konstatavo, kad šioje byloje negalima tiesiogiai taikyti Konstitucijos
30 straipsnio 2 dalį, nustatančią asmens teisę į neturtinės žalos
atlyginimą įstatymo nustatyta tvarka, nes atsakovų veiksmai atlikti
1953 m. sausio 2 d. , kai Lietuvos Respublikos Konstitucija negaliojo.
Tuo tarpu atsakovų veiksmų atlikimo metu galioję civiliniai įstatymai
neturtinės žalos atlyginimo instituto nenumatė. Teismas konstatavo, kad
ieškinys priteisti turtinės žalos atlyginimą dėl išlaikymo negavimo pareikštas
po beveik penkiasdešimties metų nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos ir
trisdešimt septynerių metų, kai asmuo tapo pilnametis, laikytinas pareikštu
akivaizdžiai praleidus ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybė, 1998 m. spalio 6 d.
priimdama Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų
okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą, siekė kompensuoti nukentėjusiems asmenims
dėl šeimos narių netekties patirtą žalą, išmokėdama vienkartinę pašalpą.
Nustatęs, kad šio įstatymo pagrindu ieškovei 2000 m. lapkričio 24 d.
buvo išmokėta vienkartinė 20 000 Lt pašalpa už žuvusį tėvą karį
savanorį J. A. , teismas darė išvadą, kad valstybė padengė ieškovės patirtą
turtinę žalą.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą,
2007 m. birželio 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m.
lapkričio 9 d. sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei
solidariai iš atsakovų 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą
sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nesutiko su pirmosios
instancijos teismo motyvu, kad civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja,
nes, kolegijos nuomone, toks teisės normų aiškinimas neatitinka šioje byloje
susiklosčiusios išskirtinės faktinės situacijos, taip pat CK 1. 5 straipsnyje
įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų (Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio
4 dalis). Atkreipusi dėmesį į baudžiamajame procese galiojantį
konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, kolegija pažymėjo, kad atsakovai
buvo pripažinti kaltais nusikaltimo, dėl kurio padarymo atsiradusios neturtinės
žalos atlyginimo prašo ieškovė šioje byloje, padarymu 2004 m. vasario
4 d. priimtu teismo nuosprendžiu. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju
visi deliktinės atsakomybės taikymui būtini teisės pažeidimo sudėties
elementai, t. y. civilinės atsakomybės sąlygos, buvo nustatyti teismo
2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu. Taigi būtent nuo šio teismo
nuosprendžio įsiteisėjimo atsirado pagrindas ieškiniui dėl nusikaltimu
padarytos žalos atlyginimo. Tai kartu yra pagrindas spręsti, kad
susiklosčiusiai faktinei situacijai pagal Civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį taikytinos
2000 m. CK normos. Kolegija sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio
senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Kolegijos
nuomone, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje byloje, būtina
įvertinti istorines aplinkybes – Lietuvos okupaciją ir aneksiją, kuriomis buvo
padaryti nusikalstamais pripažinti atsakovų veiksmai, nukreipti prieš Lietuvos
partizanų kovas už Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę. Konstitucinis
Teismas 2006 m. sausio 16 d. , 2005 m. vasario 7 d. ,
2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne
formaliai, o realiai ir veiksmingai. Taigi, kolegijos nuomone, istorinių
aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismo teiginys, jog ieškovė turėjo
teisę į žalos atlyginimą po nusikalstamų veiksmų atlikimo, neatitinka
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes ši teisė Lietuvos
okupacijos sąlygomis negalėjo būti įgyvendinama. Atsižvelgdama į didžiulius
dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kuriuos ieškovei
sukėlė šeimos narių ir artimųjų giminaičių netektis, taip pat įvertinusi tai,
kad nusikalstami veiksmai turėjo masinį pobūdį ir buvo nukreipti iš esmės ne
prieš konkrečius asmenis, o visus asmenis, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę,
taip pat atsižvelgdama į sunkią atsakovų sveikatos būklę, į tai, kad nuo
nusikaltimo padarymo praėjo pakankamai daug laiko, kolegija sprendė, kad
150 000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka konstitucinį teisingo
žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio
2 dalis) ir CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos
nustatymo kriterijus. Spręsdama dėl ieškinio reikalavimų atlyginti turtinę
žalą, kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo
motyvais ir išvadomis.

III. Kasacinių
skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu
atsakovas V. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartį ir
palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nei 4 straipsnyje, nei
47 straipsnio 2 dalyje, nei jokiame kitame civiliniame įstatyme nėra
net užuominos apie tai, kad galima būtų taikyti neturtinę žalą už veiksmus, padarytus iki 2001 m.
CK įsigaliojimo. Tai patvirtina vieną iš svarbiausių civilinės teisės principų – civilinis įstatymas
negalioja atgaline tvarka. Žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės rūšis ir jis gali būti
taikomas tik tada, kada atsakomybė
yra įstatymu nustatyta. Atsakomybės pagal teisę (įstatymą) negalima
preziumuoti, jai negalima
taikyti teisės ar įstatymo analogijų. Anot kasatoriaus, nebuvo įstatymo, numačiusio neturtinės žalos
atlyginimą. Civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio
4 dalyje nustatyta teisė taikyti CK 1. 5 straipsnyje nurodytą
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą (principus) negali būti
aiškinama plačiau, negu CK
šio principo (principų taikymo) požymiai yra aptarti, t. y. teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai
negali būti taikomi tiems atvejams, kuriems atsitikus civilinė atsakomybė nebuvo numatyta. Įstatymo leidėjo požiūrio teismas
peržengti neturėjo nei teisės, nei pareigos. Teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principai, teisės, įstatymo analogija ar kas panašaus negali
paneigti įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo ir nesuteikia teismams
teisės taikyti atsakomybę, kurios nebuvo žalos atsiradimo metu. Be to, kasatoriaus teigimu, bet kokia teisinė atsakomybė negali būti precedentinė arba
pagal teisės ar įstatymo analogiją.
Įstatymai saugo ne tik žmogaus teises ir laisves, bet ir teismų įgalinimus,
nustatydami, jog teismai negali taikyti įstatymo atgaline tvarka, negali
taikyti atsakomybės, kurios įstatymai
nenumato. Teisinė atsakomybė visada konkreti ir ji negali būti paremta
išvestiniais, tegul ir bendraisiais,
principais. Teisinė atsakomybė negali būti paremta taip pat įstatymų kolizijos,
jų konkurencijos neaiškumu ar
nesusipratimu, aiškinant pastaruosius teisinės atsakomybės buvimo naudai.
2. Apeliacinės instancijos
teismas klaidingai
kasatoriaus civilinę atsakomybę sutapatina su Kauno apygardos teismo
2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, kuriuo kasatorius nuteistas pagal
BK 99straipsnį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 2003 m. gegužės 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-7-381/2003, išaiškino, jog baudžiamojoje byloje įrodinėtinos
aplinkybės ir civilinėje byloje įrodinėtinos
aplinkybės gali nesutapti. Kasatorius pažymi, kad teismo nuosprendžiu nenustatyta, jog jis nors vieną iš J.
ir A. A. nušovė. Kasatoriaus nuomone, asmuo kaltas už kito žmogaus žūtį gali būti tik tada, kada jis
padarė konkrečius veiksmus (sudavė
mirtiną smūgį ranka, dūrė peiliu ir t. t. ), nuo kurių žmogus žuvo. Anot
kasatoriaus, jam nepadarius kaltų
konkrečių veiksmų pagal civilinę teisę dėl J. ir A. A. žūties, teismas negalėjo tvirtinti apie kokį nors
priežastinį ryšį tarp to, ko kasatorius nedarė, ir atsiradusios žalos. Kasatoriaus teigimu, nesant
jo konkrečių veiksmų dėl J. ir
A. A. žūties, tik valstybė – buvusi TSRS (o dabar jos teisių perėmėja
Rusija) civiline tvarka yra atsakinga už genocidu padarytą žalą.
3. Kasaciniame
skunde nurodoma, kad byloje nėra jokio
įrodymo apie J. ir A. A. , kaip partizanų, veiklą nuo 1947 m. liepos mėnesio iki mirties. I-
nors teismai remiasi jau po mirties išduotais
J. A. ir A. A. kario savanorio pažymėjimais, kasatoriaus manymu, susiklosčiusi išskirtinė faktinė situacija šioje
byloje dėl A. , kaip partizanų, veiklos pagrįsta įrodymais, rodo ką kita. Anot kasatoriaus, visuotinai pripažinta, kad
pagalba naciams su ginklu nėra teisinga, sąžininga ir protinga. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CPK
270 straipsnį, nes nenurodė apie įrodymus, kurie patvirtina, jog J. ir
A. A. pagal Lietuvos ypatingojo archyvo 2001 m. lapkričio 13 d.
pažymėjimą Nr. 1767 nacių – genocido vykdytojų pagalbininkai; jog
partizanų vadovybės sprendimu už savavališką pasitraukimą iš būrio buvo atiduoti karo lauko teismui; jog J. ir
A. A. nuo 1947 m. liepos mėnesio nedalyvavo partizanų veikloje; nors teismas privalėjo nurodyti argumentus, dėl kurių jis atmeta kuriuos
nors įrodymus, juolab kad tarp šių įrodymų bei J. ir A. A. po mirties išduotų kario savanorio pažymėjimų yra esminis prieštaravimas.
4. Kasatorius nesutinka su apeliacinės
instancijos teismo sprendimu priteisti ieškovei už dėdę A. A. Kasatorius
nurodo, kad pagal Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų
okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą A. A. nebuvo ieškovės šeimos narys. Kasatoriaus nuomone, jeigu valstybė to nepripažino
įstatymu, tai teismas negalėjo teigti priešingai. Be to, kasatoriaus manymu, valstybės nustatyta parama pagal Valstybės
paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų
okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą jau atlygino ieškovei.
5. Kasatoriaus teigimu, genocidas įmanomas tik esant valstybės valdžiai ir
susijęs su ja. Anot kasatoriaus, jis pirmosios instancijos teisme siūlė patraukti Rusijos valstybę atsakovu šioje
byloje ir, jeigu ieškovė nesutiko su
tokiu prašymu, tai teismai privalėjo tai padaryti. Kasaciniame skunde
atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismų
praktika tais atvejais, kada turi būti išieškoma žala, padaryta darbuotojų
(pareigūnų) veiksmais, yra tokia –
samdanti institucija atsako. Kasatorius pažymi, kad jis buvo TSRS pareigūnas. Rusijai perėmus TSRS teises ir pareigas, Rusija
turėjo būti atsakovu šioje byloje.
6. N-s apeliacinės instancijos teismas nutarties
rezoliucinėje dalyje rašo, kad pirmosios
instancijos teismo sprendimą pakeisti, bet, kasatoriaus vertinimu, pagal CPK
326 straipsnio 1 dalies 2 punktą jis iš esmės panaikino
pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atmetė
ieškovės reikalavimus, o apeliacinės
instancijos teismas padarė priešingai. Tai joks teismo sprendimo pakeitimas ir
todėl pagal CPK 326 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas
privalėjo priimti sprendimą, o ne nutartį.
Atsiliepimu į
atsakovo V. V. kasacinį skundą ieškovė M. B. prašo kasacinį skundą
atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario
4 d. nuosprendžiu yra įvardyti atsakovo nusikalstami veiksmai dėl ieškovės
tėvo žūties, už kuriuos jis pripažintas kaltas ir nuteistas. Taigi, neigdamas
savo kaltę, kasatorius ginčija įsiteisėjusį teismo nuosprendį, tačiau CPK
normos neleidžia peržiūrėti įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių.
Ieškovė atkreipia dėmesį į archyvinį dokumentą – 1953 m. sausio 3 d.
spec. pranešimą, kuriame nurodoma, kad atliekant operaciją pasižymėjo ir
nusipelnė paskatinimo MGB �-ių rajono operatyvinis įgaliotinis V. V. S. ,
asmeniškai likvidavęs vieną banditą. Ieškovės teigimu, žala atsirado
2004 metais priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir ieškovė į teismą kreipėsi
įsigaliojus CK, todėl teismas pagrįstai taikė CK normas (Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio
2 dalis). Kasatoriaus teiginiai, kad tinkamas atsakovas turi būti Rusijos
valstybė, ieškovės nuomone, neturi pagrindo, nes Kauno apygardos teismas
2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu pripažino ieškovės teisę į
materialinės žalos atlyginimą. Be to, ieškovė pažymi, kad atsakovas dirbdamas
�-ių rajono KGB skyriuje pagal pareigas, instrukcijas ir aplinkybes žino, kur
padėti nužudytųjų partizanų kūnai, tačiau ieškovei nepasako; nurodžius
nužudytųjų kūnų vietą, ieškovė atsisakytų bet kokių pretenzijų.
Kasaciniu skundu
atsakovė M. Ž. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartį ir palikti
galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą.
Atsakovės M. Ž. kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kurių dalis yra
iš esmės analogiški atsakovo V. V. kasacinio skundo argumentams. Be to,
M. Ž. kasacinis skundas yra grindžiamas tuo, kad:
1. CK 6. 248 straipsnyje nustatyta, kad teismas
gali nustatyti prievolę atlyginti žalą tik kaltam asmeniui, būtent turi būti
priežastinis ryšys tarp kasatorės veiksmų ir padarinių, dėl kurių atsirado žala. Anot kasatorės, neteisingas
ir nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad ji pripažinta kalta dėl ieškovės tėvo ir dėdės
nužudymo. Kasatorė pažymi, kad tokiu nusikaltimu ji nekaltinama ir nenuteista
pagal BK 129 straipsnį ar kitus straipsnius, susijusius su asmens sveikata ar gyvybe. Anot kasatorės, tai,
kad ji, kaip rašoma teismo nuosprendyje, nurodė A. bunkerio vietą, neįrodo jos kaltės dėl jų nužudymo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003). Pagal CK
6. 250 straipsnio 1 dalį neturtinė
žala atlyginama tik įstatymu nustatytais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl
asmens gyvybės atėmimo. Nepadarius
kaltų konkrečių veiksmų dėl A. ir J. A. žūties, teismas negali daryti
išvados, kad kasatorė yra kalta dėl jų žūties ir dėl to priteistinas žalos
atlyginimas.
2. Anot kasatorės, nesuprantama, kodėl buvo
reikalaujama žalos atlyginimo dar ir už dėdės mirtį, ir ar jis priteistas ir, jei priteistas, tai kodėl
būtent ieškovei priteistas žalos atlyginimas ir už dėdės mirtį, nes apeliacinės instancijos teismo
nutartyje nenurodyta, už ką priteistas neturtinės
žalos atlyginimas iš atsakovų. Kasatorės teigimu, byloje nebuvo pateikta netgi
ieškovės giminystės ryšius su dėde A. patvirtinančių įrodymų ir to, kad dėdė
yra ieškovės
šeimos narys.
3. Kasaciniame skunde nurodoma,
kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, dėl pažemintos jos reputacijos ir bendravimo galimybių sumažėjimo, kada
ir kokioje gydymo įstaigoje teko gydytis nuo depresijos, kaip ji nurodo ieškinyje. Be to,
ieškovė nurodė, kad ją piktino atsakovo V. V. pozicija byloje, tačiau
nenurodė, kaip kasatorė M. Ž. nekorektiškai elgėsi byloje, joje net
nedalyvaudama, o bylą vesdama
per atstovę – advokatę.
4. Kasatorė nesutinka su
apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad okupacijos sąlygomis negalėjo būti įgyvendinama teisė į žalos atlyginimą. Kasatorė
pažymi, kad Lietuvos Respublikoje Nepriklausomybė atkurta jau prieš 17 metų, todėl ieškovė turėjo pakankamai
laiko išsiaiškinti, kas kaltas dėl jos tėvo žūties, ir pateikti ieškinį.
Anot kasatorės, ieškinio senaties terminas praleistas ir jį atnaujinti nėra pagrindo – nenurodyta svarbių
priežasčių, dėl ko jis praleistas.
5. Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo priteistas neturtinės žalos
dydis iš 77 metų pensininkės invalidės, turinčios iš viso turto tik už
keliolika tūkstančių litų ir dar prižiūrinčios vyrą-invalidą, neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijų. Anot kasatorės, ji neturi ir jau neturės
galimybės kada nors turėti ateityje
nors dalį tokių lėšų, kaip nurodoma nutartyje. Tokią nutartį praktiškai neįmanoma įvykdyti.
6. Iš
teismo sprendimo neaišku, už ką
neturtinės žalos atlyginimas priteistas iš kasatorės ieškovei – ar už tėvo ir
dėdės mirtį ar tik už tėvo mirtį. To
nenurodyta teismo nutartyje, nors ieškinio reikalavimas
buvo priteisti neturtinę žalą už tėvo ir dėdės žūtį.
Atsiliepimu į
atsakovės M. Ž. kasacinį skundą ieškovė M. B. prašo kasacinį skundą
atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas,
užtikrindamas ieškovei konstitucinę teisę į neturtinės žalos atlyginimą, taikė
CK 6. 250 straipsnio, 6. 251 straipsnio 2 dalies,
6. 282 straipsnio normas. Ieškovė pažymi, kad Kauno apygardos teismo
2004 m. rugsėjo 21 d. nuosprendyje nurodyta, jog „M. Ž. <. . . >
suteikė duomenis apie J. A. ir A. A. asmeniškai rodydama kelią nuvedė
į Žalgirio mišką, parodė tikslią bunkerio buvimo vietą, po ko bunkeris buvo
sunaikintas ir fiziškai sunaikinti, nušauti partizanai, už tai ji gavo
2000 rub. “, todėl, ieškovės nuomone, kasatorės išvedžiojimai dėl jos
kaltės nebuvimo teisiškai nereikšmingi. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės
instancijos teismas sumažino neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į amžių,
sveikatos būklę ir kitas aplinkybes, priteista suma yra minimali, todėl ją
mažinti nėra pagrindo. Kasatorės teiginius, kad nėra įrodymų apie dvasinius
sukrėtimus, emocinę depresiją, nepatogumus, ieškovė vertina kaip pasityčiojimą.
Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl byloje pareikštų ieškinio reikalavimų
materialiojo teisinio pagrindo

CPK
135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui
pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus
procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodoma:
1) ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; 2) aplinkybės,
kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas);
3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų
gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; 4) ieškovo
reikalavimas (ieškinio dalykas).
Aiškindamas ir
taikydamas pirmiau nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra
nurodęs, kad, kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką,
t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio
1 dalies 4 punktas), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y.
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK
135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymas neįpareigoja
ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Dėl to, nors ieškovas gali nurodyti
materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo
santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti
teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. , tačiau ieškovo nurodytas
teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Teisinė
ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir
taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl
teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis, nei rėmėsi šalys.
Dėl to tais atvejais, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą,
neteisingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti išdėstytą
ieškinio faktinį pagrindą atitinkančią normą. Šis teismo veiksmas negali būti
vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei
ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. , bylos Nr. 3K-3-124/2005;
2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. R. A. , bylos
Nr. 3K-3-29/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Kauno miesto
savivaldybė v. I. V. ir kt. , bylos Nr. 3K-3-410/2010; kt. ).
Šioje byloje,
tenkindamas ieškinio reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės
instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, 47 straipsnio 2 dalies
nuostatomis, taikė 2000 m. CK normas. Kasatoriai kasaciniais skundais
ginčija apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytą materialinį teisinį
pagrindą ieškinio reikalavimams patenkinti apeliuodami, be kita ko, į principą,
kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka.
Atsižvelgdama į
nagrinėjamos bylos duomenis (be kita ko, ieškovės ieškinio faktiniu pagrindu
nurodytus atsakovų neteisėtus veiksmus, jų atlikimo laiką, taip pat ieškovei
kilusius neigiamus padarinius, jų atsiradimo laiką), išplėstinė teisėjų
kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos
teismas, reglamentuojamas Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus
trečiojo skirsnio normų dėl deliktinės atsakomybės taikymas (tuo tarpu CK
6. 250 straipsnis, kurio pagrindu apeliacinės instancijos teismas tenkino
ieškinio reikalavimus dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos priteisimo,
yra XXII skyriaus pirmajame skirsnyje). Pažymėtina ir tai, kad Civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnyje,
be kita ko, nurodyta, jog CK nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo
taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas
atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Taigi Civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatos neteikia teisinio pagrindo
šioje byloje nagrinėjamiems reikalavimams taikyti 2000 m. CK normų. Dėl to
išplėstinė teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su kasacinio skundo
argumentais, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo nuostatos neįtvirtina galimybės (neteikia teisinio pagrindo) šioje
byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams taikyti 2000 m. CK normas.
Kita vertus,
išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos
30 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės
pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (1 dalis); asmeniui padarytos
materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (2 dalis).
Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad
pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją
turi tik Konstitucinis Teismas. Būtent Konstitucinis Teismas formuoja oficialią
konstitucinę doktriną: Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Oficialioje
konstitucinėje doktrinoje yra, be kita ko, atskleidžiama įvairių konstitucinių
nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra,
konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Oficialioje
konstitucinėje doktrinoje taip pat gali būti expressis verbis nurodoma, koks Konstitucijos
nuostatų aiškinimas yra negalimas (žr. , pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą).
Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, kaip tokią, yra konstatavęs, kad
būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra
konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama
užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus
atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d.
nutarimas) Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti
asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos
padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija
imperatyviai reikalauja įstatymu
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais
buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos
atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio
2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų
leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar
įstatymus, nustatančius žalos
atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas
realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su
kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje
garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir
moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos
30 straipsnio
2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės
ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo
priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio
30 d. , 2004 m. gruodžio 13 d. , 2010 m. vasario 3 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir
teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris
sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti
teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d.
nutarimas).
Šioje byloje
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų
kolegija 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar atitinkami Lietuvos
Respublikos įstatymai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo prašymą, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimu, be kita ko,
pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos
gyventojų genocidą“ ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, jog dėl genocido žalą
patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš
šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės
valstybės, teisingumo principams. Nurodytame nutarime Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas rėmėsi savo ankstesniuose baigiamuosiuose aktuose
suformuota oficialia konstitucine doktrina, taip pat konstatavo, kad bendrieji
konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla, be kita
ko, iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų. <. . . >
Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį,
konstitucinį teisingumo principą negali būti tokio teisinio reguliavimo, kuris
sudarytų prielaidas susiklostyti tokioms situacijoms, kad asmenų patirta žala, be kita ko, dėl genocido, negalėtų
būti teisingai atlyginta. <. . . > Toks teisinis reguliavimas, pagal
kurį dėl genocido žalą patyrę asmenys negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo
dėl to, kad šios žalos jie neturėtų teisės reikalauti iš genocido nusikaltimą
padariusių fizinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo
nuosprendis, prieštarautų Konstitucijai, be
kita ko, jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo
principui. Iš Konstitucijos, be kita
ko, jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisingumo
principo įstatymo leidėjui kyla pareiga dėl iš genocido padarymo atsiradusius
neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido žalą
patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos
atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų. <. . .
>Įstatymų leidėjas gali <. . . > įstatymuose nustatyti atvejus ir
pagrindus, kada ieškinio senatis netaikoma ir kitiems reikalavimams, be kita
ko, reikalavimams atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais padarytą žalą.
<. . . > V- tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių
laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai,
nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais
nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc
ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis
teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės
galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).
Be
to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime konstatavo,
kad įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (su vėlesniais
pakeitimais) pavadinime pavartota sąvoka „atsakomybė“ apima ne tik baudžiamąją,
bet ir kitas teisinės atsakomybės rūšis, be
kita ko, civilinę atsakomybę. Tačiau šiame įstatyme nebuvo ir nėra
reguliuojami žalos atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą,
santykiai, be kita ko, nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido
nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma;
nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi
teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokia nurodytame įstatyme esanti teisinio
reguliavimo spraga sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms
situacijoms, kad asmenys, okupacijų laikotarpiais patyrę žalą dėl genocido, iš
genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų negali reikalauti teisingai
atlyginti žalą.
Išplėstinė
teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos
Konstitucijos, kuri yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis), 30 straipsnio 2 dalies nuostatas,
Konstitucijos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje, taip pat nurodytą Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstatuoja, kad ginčo
santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovės ieškinio pagrindas ir
reikalavimas atlyginti tam tikrais išskirtiniais pagrindais – nusikaltimu
žmogiškumui – padarytą žalą lemia, jog bylą nagrinėję teismai, vykdydami
teisingumą, ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, užpildyti teisės spragas ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės
analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios
teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Remdamasi nurodytais motyvais,
išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinių skundų
argumentus, kuriais teigiama apie kasatoriams taikomą atsakomybę, kuri neva
nenustatyta įstatymu. Remiantis iš esmės tais pačiais motyvais, darytina
išvada, kad byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams, atsižvelgiant į žalos
padarymo pagrindo – nusikaltimas žmogiškumui – išskirtinimą, ieškinio senatis
netaikytina (tai nustatančios materialiosios teisės normos nebuvimas
vertintinas kaip teisės spraga, kuri nagrinėjamu atveju užpildytina ad hoc).
Kadangi pagal
Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir
moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, tai, sprendžiant dėl civilinės
atsakomybės konkrečių sąlygų, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų pagal
įstatymo analogiją taikytinos atitinkamos 2000 m. CK normos (CPK
3 straipsnio 6 dalis, CK 1. 8 straipsnio 1 dalis).
Apibendrindama
pirmiau išdėstytus motyvus ir išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja,
kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė dėl
ieškovės teisės į dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir
neturtinės žalos dydžio

Pagal CPK 182 straipsnio
3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti
teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių,
taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios
bylos atveju kasatorių neteisėti veiksmai (nusikaltimo padarymas), kaip
civilinės atsakomybės sąlyga, nustatyti įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo
2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija
atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamos
apeliacinės instancijos teismo išvados dėl kasatorių neteisėtų veiksmų, kaip
civilinės atsakomybės sąlygos (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1. 8 straipsnio
1 dalis ir 6. 246 straipsnio 1 dalis).
Kadangi
skolininko kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, o
kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo
veiksmais (neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CPK 3 straipsnio
6 dalis, CK 1. 8 straipsnio 1 dalis, 6. 248 straipsnio
1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis), be to, kasaciniame skunde
nepateikta teisinių argumentų dėl kasatorių kaltės, kaip civilinės atsakomybės
sąlygos, tai išplėstinė teisėjų kolegija dėl aptariamos civilinės atsakomybės
sąlygos plačiau nepasisako, tik konstatuoja, kad pagal faktinius bylos duomenis
ir taikytiną teisę apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl
jos egzistavimo.
Išplėstinės
teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šioje byloje pateikė pakankamai įrodymų dėl
jos patirtos neturtinės žalos – didžiulių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimo,
pažeminimo, įtampos, streso, nuoskaudos ir pan. , tarp teismo nuosprendžiu
konstatuotų kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo) ir ieškovės
patirtos neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Neturtinė žala, kaip
sunkių žmogaus teisių pažeidimų (kankinimo, nužudymo ir kt. ) padarinys, iš esmės
preziumuojama, įskaitant, kai ją patiria tiesioginės aukos artimiausi
giminaičiai ir šeimos nariai.
Kasaciniame
skunde ginčijama kasatorių civilinė atsakomybė, kaip tokia, jos pagrindai ir
(arba) sąlygos. Tokia kasatorių pozicija (ginčijant jų civilinę atsakomybę,
kaip tokią), išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, apima, be kita ko,
atlygintinos neturtinės žalos dydžio ginčijimą. Dėl to atmestini kaip
nepagrįsti ieškovės (ją bylos žodinio nagrinėjimo metu atstovavusio advokato)
atsikirtimai, kad nagrinėjamu atveju neva nėra procesinės galimybės (pagrindo),
atsižvelgiant į kasaciniais skundais apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas,
spręsti dėl apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyto atlygintinos
neturtinės žalos dydžio.
Šioje byloje nustatant
priteistinos neturtinės žalos dydį pagal įstatymo analogiją vadovautinasi CK
6. 250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais (CPK
3 straipsnio 6 dalis, CK 1. 8 straipsnio 1 dalis).
Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ne dėl visų ieškovės nurodytų aplinkybių,
kuriomis grindžiama neturtinė žala, egzistuoja priežastinis ryšys su
nagrinėjamu atveju nustatytais kasatorių neteisėtais veiksmais. Tam tikri
ieškovės nurodomi jos patirti neigiami padariniai – pavardės keitimas,
slapstymasis, gyvenamosios vietos nuolatinis keitimas, patirtas nepriteklius –
buvo (galėjo būti) nulemti ne tiek nagrinėjamu atveju nustatytų kasatorių
neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo), kiek Lietuvos okupacijos, tuometės
politinės-visuomeninės santvarkos nulemtų veiksnių, t. y. manytina, jog
pirmiau nurodytus konkrečius neigiamus padarinius ieškovė, kaip Lietuvos
partizano duktė, atsižvelgiant į tuometės okupacinės valdžios bei
politinės-visuomeninės santvarkos nulemtus veiksnius, galėjo patirti ir nesant
kasatorių neteisėtų veiksmų (įvykdyto nusikaltimo). Taigi kasatoriams
atsakomybė taikytina ne dėl visų ieškovės nurodytų jos patirtų neigiamų
padarinių, o dėl tų, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su nustatytais
kasatorių neteisėtais veiksmais, dėl kurių ieškovė neteko tėvo J. A. ir
dėdės A. A. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės
žalos dydį, į tai neatsižvelgė. Be to, kaip nustatyta Kauno apygardos teismo
2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu, kasatoriai nusikaltimą, kuriuo
padarytos neturtinės žalos atlyginimo reikalauja ieškovė, įvykdė veikdami kartu
su LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities �-ių rajono pareigūnais
bei kariais. Proporcingumo principas reikalauja, kad vertinant priteistinos
neturtinės žalos dydį būtų nustatyta teisinga interesų pusiausvyra. Bendriausia
prasme šiuo aspektu svarbu užtikrinti, kad atsakingiems asmenims nebūtų uždėta
pernelyg didelė našta priteisiant akivaizdžiai nepakeliamą žalos atlyginimą.
Aktualu ir tai, kad nusikaltimams žmogiškumui paprastai yra būdingas žmogaus teisių
pažeidimų masiškumas, t. y asmuo, dalyvaujantis darant tokius
nusikaltimus, paprastai padaro žalos daugeliui nukentėjusiųjų, tai daro įtakos
nustatant kiekvienam nukentėjusiajam priteistinos žalos dydį (kai visi
nukentėjusieji dalyvauja vienoje byloje arba kai priimant sprendimą kiti
nukentėjusieji nežinomi arba nedalyvauja byloje), gali komplikuoti sprendimo
vykdymą, turėti neigiamos įtakos vėliau dėl žalos atlyginimo reikalavimus
pareiškiančių nukentėjusiųjų interesams. Apeliacinės instancijos teismas,
nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, į tai taip pat neatsižvelgė. Išplėstinė
teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
nurodytus argumentus bei bylos duomenis (kasatorių atliktų neteisėtų veiksmų
kolektyvinį pobūdį, dėl šių neteisėtų veiksmų patirtus ieškovės išgyvenimus, jų
(patirtų išgyvenimų) pobūdį ir mastą), taip pat į kasatorių amžių, sveikatos
būklę bei turtinę padėtį, sprendžia, kad šios konkrečios bylos atveju
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų ieškovei iš kasatorių
solidariai priteistinas 50 000 Lt neturtinės žalos dydis. Šis
neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas individualiai abiem kasatoriams.
Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas priteistiną
neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje nustatė atsižvelgdamas ne į visas
tam reikšmingas aplinkybes ir pažeisdamas materialiosios teisės normas. Tai yra
pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, ja
priteistiną neturtinės žalos atlyginimą sumažinti (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Kasaciniuose
skunduose kasatorius V. V. apeliuoja į tai, kad apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, abu kasatoriai – į tai, kad apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnio 2 dalį.
Pasisakydama dėl
V. V. kasacinio skundo argumentų dėl CPK 270 straipsnio pažeidimo,
išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo straipsniu
reglamentuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys (reikalavimus
apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui reglamentuoja CPK
331 straipsnis). Taigi jau vien dėl šios priežasties kasatorius
nepagrįstai teigia, kad esą apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CPK 270 straipsnį.
Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, teigdamas apie įrodymus, kurie
esą patvirtina, jog J. ir A. A. pagal Lietuvos ypatingojo archyvo
2001 m. lapkričio 13 d. pažymėjimą Nr. 1767 nacių – genocido vykdytojų
pagalbininkai; jog partizanų vadovybės sprendimu už savavališką pasitraukimą iš
būrio buvo atiduoti karo lauko teismui; jog
J. ir A. A. nuo 1947 m. liepos mėnesio nedalyvavo partizanų veikloje, kasatorius ginčija teismo
nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatuotus prejudicinius faktus, reikšmingus
nusikalstamos veikos kvalifikavimui, (CPK 182 straipsnio 3 punktas),
kad J. ir A. A. buvo pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai
dalyviai, Lietuvos partizanai.
Kasacinių skundų
argumentais, kuriais apeliuojama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas
pažeidė CPK 326 straipsnio 2 dalį, nėra suformuluota bei atskleista tokių
teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalies
1 punkte nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą, todėl jie nėra
kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į
ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo procesinį rezultatą –
ieškovės naudai priteistas teismo nustatyto dydžio neturtinės žalos atlyginimas
– konstatuotina, kad šioje byloje teismo sprendimas dėl nurodyto reikalavimo priimtas
ieškovės naudai. Šios išvados nepaneigia tai, kad minėtas reikalavimas yra
patenkintas mažesniu nei ieškovės prašytas dydžiu, nes pagal įstatymą
priteistiną neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas
(CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1. 8 straipsnio 1 dalis,
6. 250 straipsnio 2 dalis). Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija
sprendžia, kad šios konkrečios bylos atveju bylinėjimosi išlaidų, patirtų
kasaciniame teisme, paskirstymas spręstinas vadovaujantis CPK 93 straipsnio
1 dalimi, tuo tarpu apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje taikytas
bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kaip toks, pagal CPK 93 straipsnio
4 dalį nekeistinas.
Pažymėtina, kad
CPK normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nenumato galimybės
šias išlaidas priteisti iš kelių asmenų solidariai, todėl teismas jas turi
priteisti ne solidariai, o iš kiekvieno asmens turi būti priteisiama atitinkama
išlaidų dalis, išreikšta konkrečia pinigų suma. Apeliacinės instancijos
teismas, apskųsta nutartimi išlaidas advokato pagalbai apmokėti ieškovės naudai
priteisdamas solidariai iš abiejų atsakovų, netinkamai taikė proceso teisės
normas, todėl ši apskųstos nutarties dalis keistina nurodant, kad ieškovės
naudai iš kiekvieno atsakovo priteistina po 500 Lt išlaidų advokato
pagalbai apmokėti.
Šioje byloje
ieškovė kasaciniame teisme turėjo 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą
surašant atsiliepimus į kasacinius skundus (T. 3, b. l. 61) bei
2360 Lt išlaidų už advokato atstovavimą kasacinio teismo posėdžiuose
(T. 3, b. l. 78). Ieškovės atstovas jai atstovavo dviejuose
kasacinio teismo posėdžiuose, kurie truko iš viso penkias valandas. Sprendžiant
dėl šių išlaidų priteisimo vadovautinasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos
advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85
patvirtintomis R-omendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už
advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus
dydžio. Pagal šių R-omendacijų 7 punktą nurodyti rekomenduojami priteisti
užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas
maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių
pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji
mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d.
nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo
2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį –
800 Lt. Nurodytų R-omendacijų 8. 14 papunktyje nustatytas
rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį
skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant
iš minimaliosios mėnesinės algos, o 8. 18 papunktyje – rekomenduojamas
priteisti maksimalus užmokestis už vieną atstovavimo valandą teisme
apskaičiuotinas taikant koeficientą 0,15. R-omendacijų 11 punkte
nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų
8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos
aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais
(pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas
itin sudėtingoje byloje ir pan. ). Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi
nurodytu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgdama į tai, kad ši byla yra
sudėtinga, sprendžia, kad ieškovės turėtos išlaidos už advokato pagalbą
surašant atsiliepimus į kasacinius skundus jai iš atsakovų priteistinos visiškai,
tuo tarpu turėtos išlaidos už advokato atstovavimą kasacinio teismo posėdžiuose
(jų maksimalus dydis pagal R-omendacijų 8. 18 papunktį būtų 600 Lt) jai
iš atsakovų, taikant R-omendacijų 11 punktą, priteistinos iš dalies –
2000 Lt dydžio. Iš viso ieškovės naudai iš atsakovų priteistina 2500 Lt
bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.
Kasaciniame
teisme patirta 56,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi
išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių (CPK
79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92,
93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio
5 dalis), iš V. V. priteisiant 28,31 Lt, o iš M. Ž. –
28,30 Lt.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 20 d. nutarties dalį, kuria ieškovės M. B. naudai solidariai
iš atsakovų V. V. ir M. Ž. priteista 150 000 Lt neturtinės
žalos atlyginimo bei 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pakeisti
ir ją išdėstyti taip:
„Priteisti
ieškovės M. B. (duomenys neskelbtini)
naudai solidariai iš atsakovų V. V. (duomenys
neskelbtini) ir M. Ž. (duomenys
neskelbtini) 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) Lt neturtinės
žalos atlyginimą.
Priteisti
ieškovės M. B. (duomenys neskelbtini)
naudai iš atsakovų V. V. (duomenys
neskelbtini) ir M. Ž. (duomenys
neskelbtini) po 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai
apmokėti. “
Kitą Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio
20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti
ieškovės M. B. (duomenys neskelbtini)
naudai iš kasatorių V. V. (duomenys
neskelbtini) ir M. Ž. (duomenys
neskelbtini) po 1250 (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt) Lt išlaidų
advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš
kasatoriaus V. V. (duomenys
neskelbtini) 28,31 Lt (dvidešimt aštuonis litus 31 ct), o iš M. Ž.
(duomenys neskelbtini) – 28,30 Lt
(dvidešimt aštuonis litus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt