TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Civilinė byla Nr
1. 15. Dėl galimybės priteisti žalos
atlyginimą iš įmonės administracijos vadovo už pareigos kreiptis dėl bankroto
bylos iškėlimo pažeidimą; dėl subjekto, turinčio teisę reikalauti žalos
atlyginimo, įmonės administracijos vadovui pažeidus pareigą pateikti pareiškimą
dėl bankroto bylos iškėlimo


Pareiga kreiptis į teismą dėl
bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis
subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos
iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei
toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei
šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba)
teiktų paslaugas). Už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
nevykdymą buvo ir yra nustatyta administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos
administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnis). Taigi
nėra abejonių, kad įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto
bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti
pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas.
Įmonės administracijos vadovo
civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų
pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu
pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė
atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta
įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės
administracijos vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės
atsakomybės prieš jos kreditorius už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą
vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų,
įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus
derinti ir siekti jų pusiausvyros. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir
didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka
protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi
įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar
fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti
skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos
vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės
atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį
neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius
žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6. 248 straipsnio
1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas
kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis
kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.
2008 m.
liepos 1 d. įsigaliojusioje ĮBĮ
8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo
(asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo
padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti
teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šioje nuostatoje vartojamoje
formuluotėje „padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė“ neįtvirtintas subjektas,
turintis teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o tik nurodyta, kad žalą
gali patirti ir bankrutuojančios įmonės kreditoriai. Kadangi kreditorių
interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 11 straipsnio
3 dalies 14 punktas), o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir
ginant bankrutuojančios įmonės interesus, tai bankroto administratorius yra
pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos panaudojamos patvirtintiems
kreditorių reikalavimams proporcingai tenkinti, laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje
nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Konkretus
kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu
ieškiniu (CK 6. 68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko
(bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos
administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu
atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į
skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams
tenkinti (CK 6. 68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad
žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams,
pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo
principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų
tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti
kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto.

Civilinė
byla Nr. 3K-3-130/2011
Proceso Nr. 2-59-3-00552-2009-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
27. 7; 44. 2. 1; 44. 5. 2. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 25 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: A-o S-io, J-os S-ės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
ir J-o �-o,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio
27 d. sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
rugsėjo 14 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės „L-ra“ ieškinį atsakovui N. G. dėl turtinės žalos atlyginimo ir administravimo
išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G-o esmė

Byloje
nagrinėjami teisės klausimai dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindų,
šiam laiku nesikreipus į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.
Ieškovas,
atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė priteisti iš atsakovo 14 774 Lt
žalos atlyginimo ir 10 000 Lt bankroto administravimo išlaidų. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi
iškėlė ieškovui bankroto bylą. Ieškovo teigimu, Įmonių bankroto įstatyme
reglamentuota įmonės vadovo ir savininko pareiga, paaiškėjus įmonės nemokumui,
nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; jeigu įmonės vadovas,
savininkas to nepadaro, jo veiksmai laikytini neteisėtais, o dėl jų atsiradusi
žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka; žalos dydis nustatomas atsižvelgiant
į kreditorių reikalavimus, kurių įmonė negali patenkinti. Ieškovas yra
skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui iš
viso 14 774 Lt. Ieškinyje nurodoma, kad nuo 1999 metų įmonė buvo
nemoki, nuo 2000 m.
veiklos nevykdė. Nuo to laiko iki pat bankroto bylos iškėlimo atsakovas
nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o bendrovės skolos didėjo. Ieškinio
pateikimo dieną bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos – 10 000 Lt.

II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio
apygardos teismas 2010 m.
sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo
ieškovui 10 540 Lt žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas
nustatė, kad atsakovas buvo vienintelis
UAB „L-ra“ akcininkas ir įmonės administracijos vadovas (direktorius) nuo 1994 m. balandžio 1 d.
iki 2009 m.
kovo 18 d. Pagal ABĮ 37 straipsnio 9 dalį bendrovės
vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą ir
už kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės
įstatuose nustatytų pareigų vykdymą. Atitinkamai šių teisinių pareigų
nevykdymas, padaręs žalos, teismo nuomone, sukelia bendrovės vadovo, kaip
darbuotojo, materialinę atsakomybę. Laikotarpiu, kai atsakovas ėjo direktoriaus
pareigas, Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymai (ABĮ 37 straipsnio
9 dalis, CK 2. 87 straipsnio 7 dalis, nuo 1999 m. spalio
15 d. galiojusi ABĮ 18 straipsnio 6 dalis, nuo 2001 m. liepos
1 d. galiojusi ABĮ 22 straipsnio 8 dalis, nuo 2000 m. balandžio
19 d. galiojusi ĮBĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys, nuo 2001 m. liepos
1 d. ir nuo 2003 m.
sausio 1 d. galiojanti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis) nustatė jo
pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei bendrovė tampa
nemoki. Atsakovas dėl savo teisinės padėties neabejotinai žinojo, kiek įmonė
turi pradelstų įsipareigojimų, kad bankrutavusiame banke prarado nemažą lėšų
sumą, kad dėl to nebegali vykdyti ūkinės komercinės veiklos. Teismo vertinimu, atsakovas
galėjo ir turėjo suprasti, kad įmonė negali įvykdyti savo finansinių prievolių
kreditoriams. Be to, atsakovas pripažino, kad įmonė tapo nemoki jau 1999 metais,
kad nuo 2000 metų ji ūkinės komercinės veiklos nevykdė, o 2002–2003 metais
jis ir pats yra kreipęsis į kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos teritorinį skyrių su prašymu kelti bendrovei bankroto bylą. Teismas
sprendė, kad, nurodytą pareigą atsakovui
įvykdžius laiku, 10 540 Lt vertės kreditorių reikalavimų padidėjimo
buvo galima išvengti: 2001 m.
sausio 12 d. (kai įmonė tapo nemoki) įmonė VSDFV biudžetui buvo skolinga 3781 Lt
socialinio draudimo įmokų ir 453 Lt sveikatos draudimo įmokų; bankroto
bylos iškėlimo dieną VSDFV Panevėžio skyriaus finansinis reikalavimas bendrovei
dėl per nurodytą laikotarpį dėl naujai priskaičiuojamų įmokų ir delspinigių išaugo
nuo 4234 Lt iki 14 774 Lt. Dėl to teismas sprendė, kad žalos
dydis šioje byloje yra 10 540 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neprašė
sumažinti nuostolių dydžio, neteikė įrodymų tokioms aplinkybėms įrodyti ir
tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies
ir kitų įstatymų nuostatas nėra pagrindo iš atsakovo priteisti
10 000 Lt administravimo išlaidų; neįrodyta, kad tai yra atsakovo
neteisėtais veiksmais padaryta žala kreditoriams. Teismas sutiko su atsakovo
argumentu, kad teisiniu jo atsakomybės pagrindu negali būti ĮBĮ 8 straipsnio
4 dalis, įsigaliojusi nuo 2008 m.
liepos 1 d. , tačiau tai nėra pagrindas ieškiniui atmesti, nes atsakovo
atsakomybės teisinį pagrindą nustato Akcinių bendrovių ir Įmonių bankroto įstatymuose
atsakovui, kaip administracijos vadovui, priskirtų pareigų nevykdymas laiku.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2010 m.
rugsėjo 14 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Atkreipusi dėmesį į CK 6. 263 straipsnio 1 dalies
nuostatas, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad
savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat į
ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatas,
kad įmonės vadovas arba kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą
sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė
pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kolegija
sprendė, kad CK 6. 263 straipsnio 1 dalis įtvirtina vadinamąją
generalinio delikto sistemą, kuri reiškia, jog neteisėtu elgesiu, sukeliančiu
civilinę atsakomybę, laikytinas bet koks žalos padarymas, jei jis atitinkamomis
sąlygomis negali būti pateisinamas. Tuo tarpu ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis
detaliau apibrėžia asmenis, kuriems suteikiama reikalavimo teisė, asmenis,
kurie atsakingi už žalą, ir žalos pobūdį. Sutikusi, kad CK 6. 263 straipsnio
1 dalis yra bendroji norma ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies atžvilgiu,
kolegija konstatavo, kad pagrindinė
žalos dalis atsirado iki 2008 m.
vidurio, kai galiojo bendroji norma (CK 6. 263 straipsnio 1 dalis), ir
kad ginčijamų santykių metu specialioji
teisės norma (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) nebuvo priimta ir negaliojo, bendrosios
ir specialiosios teisės normų konkurencijos nebuvo ir negalėjo būti. N-s
pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas atsakovo neveikimo neteisėtumą,
rėmėsi ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, kai kuriomis ABĮ nuostatomis,
tačiau deliktinę atsakomybę buvusiam administracijos vadovui, kolegijos
vertinimu, vis dėlto kildino iš bendrųjų normų – CK 6. 246-6. 249, 6. 263 straipsnių.
Kolegija konstatavo, kad bendroji ir specialioji normos, be kita ko, skyrėsi
pagal asmenis, turinčius teisę į žalos atlyginimą. CK 6. 263 straipsnio 1 dalis
reikalavimo teisę nustato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (ad hoc – bankrutuojančiai įmonei), ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis – netiesiogiai
nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams). Dėl to,
kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tvirtinti, kad taikant atsakomybę pagal CK 6. 263 straipsnio
1 dalį bankrutuojanti įmonė yra
netinkamas ieškovas. Kolegija nepasisakė dėl byloje nedalyvaujančio VSDFV
Panevėžio skyriaus veiksmų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas)
bei kreditoriaus reikalavimams nesuėjusios ieškinio senaties (CK 1. 131 straipsnio
1 dalis), nes šios aplinkybės ir (arba) motyvai neturi įtakos atsakovui
taikant deliktinę atsakomybę.

III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m.
sausio 27 d. sprendimo dalį dėl 10 540 Lt žalos atlyginimo bei
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Teisės
teorija pagal atliekamas funkcijas teisės normas skirsto į: a) reguliacines,
kurios nustato teisinio santykio dalyviams turiningąsias arba procesines teises
ir pareigas; jų nustatytų pareigų (imperatyvų) vykdymo privalomumą garantuoja sankcijas
nustatančios normos; b) sankcijas nustatančias, kurios skirtos
reguliacinių normų imperatyvų privalomumui garantuoti. Anot kasatoriaus,
nagrinėjamu atveju reguliacines normas atitiktų ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis,
o sankcijas nustatančias normas – CK 6. 263 straipsnis ir ĮBĮ 8 straipsnio
4 dalis. Atkreipęs dėmesį į tai, kad specialioji teisės norma atsiranda iš
poreikio sukonkretinti bendrąją teisės normą, kasatorius teigia, jog niekada
specialioji teisės norma netaps bendrosios teisės normos atsiradimo pagrindu.
Dėl to, jei reguliacinė teisės norma (įpareigojanti kreiptis dėl bankroto bylos
iškėlimo, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis) yra lex specialis šaltinio
dalis, jos privalomumą užtikrinanti sankcija niekada negali atsirasti lex generalis
šaltinyje ar forma. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad
CK 6. 263 straipsnis yra ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies sankcija. Anot
kasatoriaus, CK 6. 263 straipsnis sankcijos pavidalu aptarnauja tik lex generalis
reguliacines normas, įtvirtintas CK, arba pozityviai nereglamentuotus (įstatymu
neįtvirtintus) civilinius teisinius santykius. Šią išvadą patvirtina
apeliacinės instancijos teismo neišanalizuotas atsakovo apeliaciniame skunde
nurodytas motyvas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies priėmimo tikslingumo.
Anot kasatoriaus, įstatymo leidėjas laikė, kad CK 6. 263 straipsnis yra
nepakankamas pagrindas atsakomybei dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos
iškėlimo rastis. Kitu atveju būtų nesuprantamas, nereikalingas ir perteklinis įstatymo
leidėjo tikslas įteisinti atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje.
Kadangi kasatorius konkrečiai pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos
iškėlimo, tai jis pažeidė ĮBĮ (lex specialis) 8 straipsnio 1 dalyje
(reguliacinė norma) nustatytą pareigą. Iki 2008 m. liepos 1 d.
nebuvo nustatyta atsakomybės (sankcijos) už šios normos pažeidimą, todėl iš kasatoriaus
žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, nes nuo 2008 m. liepos 1 d.
žala kreditoriui ar ieškovui nepadidėjo, o pagal CK 1. 7 straipsnio 2 dalį
civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės
aktai negalioja atgaline tvarka. Paneigus teismų nuostatą, kad kasatoriaus atsakomybė
tinkamai kvalifikuota pagal CK 6. 263 straipsnį, paneigiamas ir apeliacinės
instancijos teismo teiginys, kad bankrutuojanti įmonė yra tinkamas ieškovas.
2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CK 6. 263 straipsnio
1 dalis reikalavimo teisę nustato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (ad
hoc – bankrutuojančiai įmonei, kurios vardu veikia bankroto
administratorius), ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis – netiesiogiai
nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams). Anot
kasatoriaus, taip teismas leidžia suprasti, kad tiek ieškovas, tiek kreditorius
turi analogišką reikalavimo teisę kasatoriui, kuri atsiranda iš jo prievolės laiku
kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymo. Tokiu atveju išeitų,
kad kasatorius nukenčia dvigubai. Tokia situacija neatitinka protingumo,
teisingumo, sąžiningumo principų, nes žalą patirti gali tik vienas subjektas (kasatoriaus
nuomone, tai – kreditorius), be to, kasatoriaus atsakomybė nepagrįstai
padvigubėja. Anot kasatoriaus, nesumokėti ieškovo mokesčiai kreditoriui negali
būti laikomi žala, nes kol ieškovas nesumokėjo jų kreditoriui, tol ieškovas
nepatyrė žalos. Prievolė mokėti mokesčius nėra žala. Tik kai sumokami
mokesčiai, galima svarstyti apie regreso kaltajam asmeniui galimybę, jei tam
yra pagrindas. Papildomai pažymėtina, kad kasatorius neturi ir neturėjo prievolės
mokėti mokesčių kreditoriui – tai buvo ieškovo pareiga. Ieškovo pareigos mokėti
kreditoriui įmokų nevykdymas lėmė skolos (kaip delspinigių) padidėjimą, todėl
teismai nepagrįstai nustatė, kad skola kreditoriui padidėjo dėl pavėluoto kreipimosi
į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
3. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nurodyti
teisinio santykio dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo
subjektai: žalos atlyginimo pareigą turintys įmonės vadovas ar kitas asmuo
(asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą; reikalavimo
teisę atlyginti žalą turintys kreditoriai. D-iau subjektų nenurodoma; nenurodomas
ir bankrutuojančios įmonės – skolininkės – vaidmuo šiuose santykiuose.
Tai reiškia, kad įstatymo leidėjas sukūrė kreditoriams teisę vadovaujantis šia norma
reikalauti iš asmenų, pavėlavusių pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto
bylos iškėlimo, atlyginti žalą dėl pavėlavimo. Analizuojant ĮBĮ 8 straipsnio
4 dalies dispoziciją, akivaizdu, kad materialinis teisinis santykis dėl
žalos atlyginimo pavėluotai įvykdžius pareigą kreiptis į teismą atsiranda tarp
kreditoriaus (Sodros) ir įmonės vadovo (kasatoriaus). Vadinasi, ieškovas neturi
materialinio teisinio suinteresuotumo, nes žala dėl pavėluoto kreipimosi į
teismą padaroma tik kreditoriams. Nepadarius ieškovui žalos, neatsiranda kasatoriaus
atsakomybės.
4. Teismai neanalizavo, kad kasatoriaus vadovaujamos įmonės
nemokumą lėmė „Litimpeks“ banko, kuriame atsakovas laikė nemažą pinigų sumą
(90 000 Lt), kurios būtų užtekę kreditorių reikalavimui padengti,
žlugimas; neįvertino kasatoriaus pastangų, lėmusių didžiausio kreditoriaus UAB „Vokė-III“
atsisakymą pateikti kreditoriaus reikalavimą, kurio dydis – 574 636,72 Lt;
neanalizavo, ar vėlyvas bankroto bylos iškėlimas neturėjo įtakos ieškovo nuostolių
sumažėjimui, būtent Panevėžio AVMI atsisakius pateikti 56 885 Lt kreditorių
reikalavimus galbūt suėjus penkerių metų senačiai, taip pat darbuotojams (tarp
jų ir kasatoriui) atsisakius pateikti 14 705 Lt reikalavimus; neįvertino
kasatoriaus iniciatyvos per Sodrą inicijuoti bankroto bylą dar 2003-2004 metais,
nes kasatorius nesurado bankroto administratoriaus, kuris būtų sutikęs imtis
administruoti įmonę, bei paties kreditoriaus Sodros pasyvumo išieškant įmokas.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma,
kad:
1. Kasatorius netinkamai aiškina skunde nurodytas materialiosios
teisės normas. Ieškovo nuomone, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis yra ne tik
speciali sankcija, nustatanti atsakomybę už 8 straipsnio 1 dalyje
nustatytų pareigų neatlikimą, bet ir bendro pobūdžio atsakomybę (žalos
atlyginimą) nustatanti teisės norma. Net jeigu nebūtų ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies,
IBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų neatlikimas, kaip toks, jau
būtų pagrindas kreditoriams reikalauti žalos atlyginimo; šioje teisės norma nustatyta,
kad žala už veiksmų neatlikimą turi būti atlyginama įmonės kreditoriams, o ne
akcininkams ar kitiems asmenims, t. y. nustatytas specialus subjektas,
kuriam žala turi būti atlyginama. Šioje normoje nustatyta žalos padarymo
prezumpcija, o žalos dydis, kitos sąlygos žalai atsirasti yra įrodinėjamos (nustatomos)
bendraisiais žalos atlyginimo instituto pagrindais.
2. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis ir CK 6. 263 straipsnis
tarpusavyje nekonkuruoja, nes abi normos reikalauja atlikti tam tikras pareigas
(reikalavimus bendriems elgesio standartams ar reikalavimus atlikti konkrečius
veiksmus). Asmuo, atlikdamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas
pareigas, turi elgtis taip, kaip nustatyta CK 6. 263 straipsnyje – kad nepadarytų
žalos kitiems asmenims. Šios civilinės bylos nagrinėjimo kontekste laikytina,
kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga atlyginti bendrovės
kreditoriams padarytą žalą yra sudėtinė žalos atlyginimo instituto dalis,
kuri kildinama iš bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą.
3. Atsižvelgiant į ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies
14 punkto nuostatą (kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat
bankrutuojančios įmonės teises ir interesus,
organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus), laikytina, jog ieškinius
dėl žalos atlyginimo, tarp jų ir žalos, padarytos kreditoriams, atlyginimo (ĮBĮ
8 straipsnio 4 dalis), reiškia bankrutuojančios įmonės
administratorius. Kasatoriaus atsakomybė kildinama iš jo netesėtų veiksmų, už
kuriuos atsakomybė nustatyta bendrosiomis teisės normomis iki ĮBĮ 8 straipsnio
4 dalies įsigaliojimo. Teismas aiškiai nurodė, kad žala padaryta iki nurodytos
specialiosios normos įsigaliojimo, ir šios teisės normos netaikė. Ieškovas
pažymi, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nepanaikino bendrųjų teisės normų
nustatytos kasatoriaus pareigos atlyginti bendrovės kreditoriams padarytą žalą.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtent
dėl to, jog įmonė ne laiku kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,
įmonės skola nuo 4234 Lt išaugo iki 14 774 Lt. Taigi teismas
nustatė, kad dėl kasatoriaus kaltės padidėjo įmonės skolos. Anot ieškovo, padidėjusių
skolų dydis ir yra žala įmonei, nes šią sumą įmonė turi sumokėti kreditoriui. Dėl
to teismas teisingai nustatė, kad žala buvo padaryta ieškovui. Taip pat, esant
neįvykdytam kreditoriaus reikalavimui, žala padaryta ir kreditoriui, kuris
negauna padidėjusio reikalavimo. Kasatorius dar iki ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies
įsigaliojimo turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, to nepadarė ir todėl jo veiksmai yra
neteisėti, kalti ir padarę žalą įmonei bei kreditoriams.
Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame
skunde keliami klausimai dėl teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą iš
asmens, privalėjusio, tačiau nepateikusio pareiškimo dėl bankroto bylos
iškėlimo, taip pat dėl subjektų, turinčių teisę reikalauti tokios žalos
atlyginimo. Tai teisės klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija
šioje nutartyje pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl galimybės priteisti žalos atlyginimą už
pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, kai toks pažeidimas
padarytas iki 2008 m. liepos
1 d.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo civilinės
atsakomybės klausimas, kai jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo
vadovaujamai įmonei. Šis asmuo yra ir vienintelis bendrovės akcininkas.
G-ojančiuose teisės aktuose pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo
nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (remiantis 2001 m. Įmonių bankroto
įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi akcininkas, kuriam priklausančios
akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, laikomas įmonės
savininku). Įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės
atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Aukščiausiasis
Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo
organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais
(atitinkamai pagal CK 2. 50 straipsnio 3 dalį ir 2. 87 straipsnio
7 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“,
bylos Nr. 3K-3-244/2009). Kadangi įmonė įgyja civilines teises ir prisiima
civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2. 81 straipsnio
1 dalis), o ne savininkus, kadangi pirminė pareiga atstovauti bendrovei ir
teisme vesti bylas jos vardu tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 38 straipsnio
3 dalis, 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835
redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2003 m.
gruodžio 31 d. ), tai kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje
nagrinėja kasatoriaus, kaip bendrovės administracijos vadovo, o ne įmonės
savininko, civilinės atsakomybės pagrindus ir sąlygas.
Byloje nustatyta
(ir kasatorius to neginčija), kad įmonė, kurios administracijos vadovas buvo
kasatorius, nuo 1999 metų yra nemoki. Visos nuo ginčijamų teisinių
santykių 1999 metais atsiradimo galiojusios Įmonių bankroto įstatymo
redakcijos įtvirtino įmonės administracijos vadovo pareigą kreiptis dėl
bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai.
1997 m.
Įmonių bankroto įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-270
redakcija, galiojusi nuo 1997 m.
spalio 1 d. ) 7 straipsnio 1, 2 dalys nustatė, kad įmonei,
turinčiai juridinio asmens teises, tapus nemokia, jos administracijos vadovas
privalo per 10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį
laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informaciją apie
įmonės būklę Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti „Valstybės žiniose“,
raštu pranešti apie tai valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjui, informuoti
valdybą (jei įmonėje yra sudaryta valdyba). V-yba (jei ji nesudaryta, –
administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo sušaukti
įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar
likviduoti. Administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi
teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą (valstybės
ar savivaldybės įmonės steigėjo leidimą), per 5 dienas, bet ne vėliau kaip
per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį
laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą
dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonės, kuri tapo nemoki, valdymo
organas, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti
(valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas), nesuteikia tokio įgaliojimo,
administracijos vadovas privalo per 5 dienas nuo susirinkimo dienos
pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.
2001 m. Įmonių bankroto
įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija,
galiojusi nuo 2001 m.
liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. ) 8 straipsnio 1 dalis
nustatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi
(kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte
(t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti
įsipareigojimų), įmonės administracijos vadovas, savininkas (savininkai)
pateikia pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
2001 m. Įmonių bankroto
įstatymo (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200
redakcija, galiojanti nuo 2003 m.
sausio 1 d. ) 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė
negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis
(šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta
šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė,
kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas
(savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pažymėtina, kad
skirtingais laikotarpiais galiojusios ĮBĮ redakcijos skirtingai apibrėžė
nemokumą, kuris yra bankroto bylos iškėlimo pagrindas, tačiau bylos duomenimis
nustatyta, kad įmonės, kuriai vadovavo kasatorius, būklė nuo 1999 metų
visais laikotarpiais buvo teikianti pagrindą bankroto bylai inicijuoti ir jai
iškelti.
Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės
administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino
įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek
jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek
ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie
įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Už pareigos
kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą buvo ir yra nustatyta
administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės
pažeidimų kodekso 506 straipsnis). Taigi nėra abejonių, kad
įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo,
kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra
neteisėtas veiksmas.
Byloje kilo ginčas dėl tokios pareigos pažeidimu padarytos žalos
atlyginimo. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnis 2008 m. gegužės 22
d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m.
liepos 1 d. , buvo papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad
įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti
atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to,
kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Kasatoriaus teigimu, iki šio įstatymo įsigaliojimo tokia įmonės administracijos
vadovo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią nevykdant pareigos inicijuoti
bankroto bylą, nebuvo numatyta. Su tokiu argumentu kasacinio teismo teisėjų
kolegija nesutinka.
Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui
padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi
būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra
konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m.
sausio 20 d. , 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis
konstitucinis principas neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo
principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos
padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja
įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais
veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos
žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
CK 2. 87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens
valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas
CK 2. 87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą
atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar
sutartis nenumato kitaip.
Aukščiausiojo
Teismo praktikoje įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimai
buvo ne kartą analizuoti. Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įmonės
administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti
viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos
vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai,
nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai,
atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią
pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus –
rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas
(vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos
apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar)
vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl
šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė
gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės
interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia
apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos
2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J.
v. J. B. ir kt. , bylos Nr. 3K-7-266/2006).
Taigi įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam
imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga
kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek
fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą,
kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę,
tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės
atsakomybės specifika lemia, kad įmonės administracijos vadovo civilinė
atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės prieš jos
kreditorius už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė
privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir
kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir
siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė
pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui
neatsirastų atsakomybė (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais
atvejais), tai nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių
pareigų kreditoriams vykdymą.
Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo
atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų
pagrindu. Ši praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno.
Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl
neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo
rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės
administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar
fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos
savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo
civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės
atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą,
priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus,
lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6. 248 straipsnio
1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas
kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis
kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.
Taigi tiek teisės aktai, tiek teismų praktika dar iki Įmonių bankroto
įstatymo 8 straipsnio papildymo 4 dalimi patvirtino įmonės
administracijos vadovo civilinę atsakomybę už jo neteisėtais veiksmais padarytą
žalą. Nurodytos teisės normos gali būti taikomos ir tais atvejais, kai
reikalaujama žalos atlyginimo už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad įstatymo
leidėjas laikė, jog bendrosios civilinę atsakomybę nustatančios Civilinio
kodekso nuostatos yra nepakankamas pagrindas atsakomybei dėl nesikreipimo laiku
dėl bankroto bylos iškėlimo rastis, nes esą priešingu atveju būtų perteklinis
įstatymo leidėjo tikslas įteisinti atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies
forma. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad konkrečios
teisėkūros technikos pasirinkimas yra teisėkūros subjektų teisė. Atitinkamus
teisės aktų pakeitimus įstatymų leidėjas atlieka ne tik siekdamas naujai
reglamentuoti teisinius santykius, užpildyti teisinio reguliavimo spragas, bet
ir sukurti teisinių santykių dalyviams daugiau aiškumo ir tikrumo, užkirsti
kelią skirtingoms normų interpretacijoms teismų praktikoje. G-ausiai, tuos
pačius teisinius santykius reglamentuojančių taisyklių pakartojimas
skirtinguose teisės aktuose nėra nebūdingas Lietuvos teisinei sistemai; tokiu
būdu dažnai akcentuojama vienos ar kitos teisės normos reikšmė, o kartais
pabrėžiama jos taikymo galimybė įvairiose teisinių santykių srityse. Taigi ĮBĮ
8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimas nuo 2008 m. liepos 1 d.
negali paneigti iki šios normos įsigaliojimo egzistavusių Konstitucijos bei bendrųjų
įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę įtvirtinusių teisės normų.

Dėl subjekto, turinčio teisę reikalauti
žalos atlyginimo, įmonės administracijos vadovui pažeidus pareigą pateikti
pareiškimą iškelti bankroto bylą

Nagrinėjamoje
byloje ieškinį dėl žalos, padarytos nepateikiant pareiškimo iškelti bankroto
bylą, atlyginimo pateikė bankrutuojanti įmonė, kurios administracijos vadovu prieš
įmonei iškeliant bankroto bylą buvo atsakovas. Kasatorius nurodo, kad ieškovas
nėra žalą patyręs asmuo, tokią žalą galėjo patirti tik kreditoriai, todėl
ieškinys turėtų būti atmestas. Be to, kasatorius įžvelgia prieštaravimą teismų
argumentuose, kad CK 6. 263 straipsnio 1 dalis
reikalavimo teisę nustato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančiai įmonei, kurios
vardu veikia bankroto administratorius), o ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis –
netiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams).
Pasak jo, tai leidžia manyti, kad, ieškinį pareiškus bankrutuojančiai įmonei,
analogišką reikalavimo teisę išsaugo kreditoriai, todėl kasatorius gali
nukentėti dvigubai. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas.
Iškėlus įmonei
bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai.
Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 straipsnis),
siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių
teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto
administratoriaus. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte
nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga ginti visų
kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti
ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus.
Aukščiausiojo
Teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas
kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB
„Pakrijas“ v. UAB „B-kroto administravimo paslaugos“ ir kt. , bylos Nr. 3K-3-508/2010).
Taigi bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės
sutampa ir neturi būti priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas
panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus
sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Dėl šios
priežasties ĮBĮ nuostatos įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių pareikšti
ieškinius dėl bankrutuojančios įmonės sandorių, priešingų įmonės veiklos
tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti
su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies
8 punktas), imtis priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio
3 dalies 23 punktas) ir kt.
Jei dėl pareigos
pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams,
žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala
bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams
apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia
įmonės patiriama žala yra tiesioginė. B-krutuojančios įmonės skolų kreditoriams
apimties vertinimas, kaip žalos įmonei nustatymo kriterijus, taikytas ir
ankstesnėje Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“
v. D. J. , bylos Nr. 3K-3-328/2008). O žala kreditoriams atsiranda
tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį
savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš
įmonės patirtos žalos.
2008 m. liepos 1 d.
įsigaliojusioje ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės
vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą
sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė
pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinio
teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad šioje nuostatoje vartojamoje formuluotėje
„padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė“ neįtvirtintas subjektas, turintis
teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, o tik nurodyta, kad žalą gali
patirti ir bankrutuojančios įmonės kreditoriai. Kadangi kreditorių interesus
gina bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies
14 punkte), o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios
įmonės interesus, tai bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis
teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Įmonės naudai priteisus žalos
atlyginimą, gautos sumos panaudojamos patvirtintiems kreditorių reikalavimams
proporcingai tenkinti, laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytos kreditorių
reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Konkretus kreditorius į teismą dėl
žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6. 68 straipsnis),
pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati
bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos
atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį,
išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų
skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6. 68 straipsnio 5 dalis).
Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas
pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų
kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje
nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto
teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto.
Kasacinio teismo
išvada, kad žalos atlyginimas už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą
priteisiamas įmonei, o ne jos kreditoriams, lemia ir tai, kad nustatant žalos dydį turi būti vertinama ne išaugusi skolos
apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl
bankroto bylos neinicijavimo laiku. Taigi įmonei, taip pat kreditoriams
padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos
bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam
kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi. Be to, sprendžiant įmonės
administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti
priežastinį ryšį tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks
nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo.
Kadangi tiek
bankrutuojančios įmonės administratorius, tiek, šiam nesikreipus į teismą –
bankrutuojančios įmonės kreditorius (kreditoriai) – ieškinį dėl žalos,
padarytos pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, reiškia
bankrutuojančios įmonės vardu, tai atmestinas kasatoriaus argumentas dėl
dvigubo žalos atlyginimo tiek įmonei, tiek kreditoriams. Visais atvejais
subjektas, kuriam priteisiamas žalos atlyginimas, yra bankrutuojanti įmonė, o
ne jos kreditoriai.

Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su
teismų neįvertintomis aplinkybėmis apie įmonės nemokumo priežastis ir
kasatoriaus pastangas sumažinti įmonės nuostolius

Kasacinio skundo argumentai,
nurodant, kad teismai neanalizavo įmonės
nemokumo priežasčių, neįvertino kasatoriaus pastangų, lėmusių didžiausio
kreditoriaus atsisakymą pateikti kreditoriaus reikalavimą, neanalizavo, ar
vėlyvas bankroto bylos iškėlimas neturėjo įtakos ieškovo nuostolių sumažėjimui,
neįvertino kasatoriaus iniciatyvos per Sodrą inicijuoti bankroto bylą dar
2003-2004 metais, neatitinka kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnis,
347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl plačiau
neanalizuotini.
Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad
priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant
dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą.
Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek
objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos
vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas
gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę. Nėra teisiškai reikšmingos
ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl
bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai). Pareiga inicijuoti
bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės
administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka,
todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai
neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės
už šios pareigos nevykdymą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, jų naikinti kasacinio
skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio
3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame
teisme patirta 31,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį
skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš
kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas,
92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Priteisti iš
kasatoriaus N. G. (duomenys
neskelbtini) 31,45 Lt (trisdešimt vieną litą 45 ct) bylinėjimosi
išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt