TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Baudžiamoji byla Nr
2. 5. Įrodymai (BPK 20 straipsnis). Advokato teisė susitikti su klientu ir profesinė paslaptis (Advokatūros
įstatymo 45 straipsnio 2 dalis, 46 straipsnio 5 dalis). Piktnaudžiavimas
tarnyba (BK 228 straipsnis). Dokumento suklastojimas (BK 300 straipsnis)

Informacija, išgirsta iš viešo advokato ir kliento pokalbio, juolab
informacija apie galimą rengiamą nusikalstamą veiką, negali būti laikoma nei
advokato ir jo kliento susitikimo duomenimis, nei advokato profesine
paslaptimi, kuriuos pagal Advokatūros įstatymą draudžiama panaudoti kaip
įrodymus.
Advokatas, sukurstęs klientą suklastoti
dokumentą, atsako pagal BK 228, 300 straipsnius.

                                                                                          Baudžiamoji
byla Nr. 2K-144/2011
                                                                                      Teisminio
proceso Nr. 1-40-9-00023-2008-9
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1. 1. 4. 4. 4; 1. 2. 19. 4; 1. 2. 29. 1;
2. 1. 2. 2; 2. 1. 7. 4. 1; 2. 4. 2; 2. 6. 7. 1 (S)


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 15 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko V-o A-uko, A-o S-io ir pranešėjo V-aus �-os,
sekretoriaujant G-ai P-o,
dalyvaujant prokurorei D-ai M-ūtei,
nuteistajam N. U. ir jo gynėjui advokatui V-ui
S-iui,
teismo posėdyje
kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
N. U. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
1) panaikinta
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalis dėl N.
U. išteisinimo ir priimtas naujas nuosprendis: N. U. nuteistas pagal BK 228
straipsnio 1 dalį teisės verstis advokato praktika atėmimu trejiems metams,
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5
dalį ir 300 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5
dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė
subendrinta bausmė – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda;
2) pakeista Šiaulių miesto apylinkės
teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio aprašomoji dalis, joje nurodant, kad
V. K. nusikalstamą veiką padarė sukurstytas advokato N. U.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d.
nuosprendžiu N. U. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį
ir 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią
nusikalstamą veiką, ir dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – kad
nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių
(Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio
5 dalies 1 ir 2 punktai).
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo V. �-os pranešimą, prokurorės, prašiusios
kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą
tenkinti, paaiškinimų, 

n u s t a t ė :

Sprendimą
išteisinti N. U. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1
dalį pirmosios instancijos teismas priėmė BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte
numatytu pagrindu – neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą
veiką. Šį sprendimą teismas grindė tokiais argumentais: byloje nėra tiksliai
nustatyta, kokius žodžius N. U. pasakė savo ginamajam V. K. , nes liudytojų
R. M. ir J. K. parodymuose nevartojama tiesioginės kalbos; šios liudytojos
jų išgirstą N. U. ir V. K. tarpusavio pokalbį perteikė savais žodžiais;
nenustatyta, kad būtent N. U. žodžių paveiktas V. K. suklastojo garažo nuomos
sutartį. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad kaltinimas N. U. suformuluotas
kaip idealioji BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 228
straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis, todėl nusprendė jį
išteisinti ir dėl šio kaltinimo, tačiau kitu procesiniu pagrindu – nepadaryta
veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303
straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Išnagrinėjęs
bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro skundą, apeliacinės instancijos teismas
nustatė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl N. U. pareikštų kaltinimų
neatitinka bylos aplinkybių, todėl nusprendė apskųstą išteisinamąjį nuosprendį
panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį – nuosprendį.
Apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžiu N. U. nuteistas už tai, kad piktnaudžiaudamas
tarnyba sukurstė kitą asmenį suklastoti dokumentą ir šį panaudoti. B-amas
valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – versdamasis profesine veikla ir
teikdamas viešąsias paslaugas – užsiimdamas advokato praktika, dirbdamas
advokatų kontoroje, jis 2008 m. kovo 3 d. , apie 15 val. , Valstybės sienos
apsaugos tarnybos prie V-aus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės patalpose,
esančiose �-e, P. T-io g. 1, kabinete Nr. 10, pagal sudarytą
sutartį teikdamas teisines paslaugas įtariamajam V. K. baudžiamojoje byloje Nr.
05-1-7006-08 dėl neteisėto namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymo,
turint tikslą juos realizuoti, įtariamojo V. K. papildomos apklausos metu,
siekdamas, kad įtariamasis išvengtų baudžiamosios atsakomybės už jam
inkriminuojamą nusikalstamą veiką, palenkė ginamąjį V. K. padaryti nusikaltimą
– suklastoti ir panaudoti suklastotą dokumentą. N. U. pasiūlė V. K. susirasti
asmenį, kuris prisiimtų atsakomybę už V. K. garaže Nr. 8, esančiame �-e
(duomenys neskelbtini), neteisėtai V.
K. laikytus namų gamybos stiprius alkoholinius gėrimus, sudaryti su juo
atgaline data garažo nuomos sutartį ir ją pateikti pridėti prie baudžiamosios
bylos. 2008 m. kovo mėn. , nenustatytą dieną ir valandą, V. K. , veikdamas kartu
su G. G. , suklastojo dokumentą, t. y. atgaline – 2007 m. lapkričio 24 d. data
surašė tikrovės neatitinkančią garažų bokso nuomos sutartį, kurioje pasirašė G.
G. ir V. K. , o 2008 m. balandžio 10 d. , tarp 16. 00 ir16. 30 val. , V. K. tą
suklastotą dokumentą – garažo nuomos sutartį – panaudojo, t. y. pateikė
Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šiaulių rinktinės ikiteisminio tyrimo
skyriaus l. e. vyresniosios tyrėjos pareigas R. M. pridėti prie baudžiamosios
bylos Nr. 05-1-7006-08. Taip N. U. , būdamas valstybės tarnautojui prilygintas
asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos
advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) 5 straipsnio 3 ir 6
punktuose įtvirtintus advokato veiklos teisėtumo ir nepriekaištingo elgesio
principus, sulaužydamas valstybei duotą šio įstatymo 19 straipsnyje numatytą
advokato priesaiką dorai ir sąžiningai atlikti
advokato pareigas, savo elgesiu nepakenkti advokato vardui, pažeisdamas šio
įstatymo 39 straipsnio reikalavimus, kad advokatas privalo sąžiningai
atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir
elgtis dorai bei pilietiškai, savo veikloje laikytis duotos advokato
priesaikos ir įstatymų, pažeisdamas Lietuvos advokatų etikos kodekso 1. 2 punkto
reikalavimus, kad advokato profesinė veikla reikalauja laikytis teisinių ir
moralinių įpareigojimų advokato profesijai, visuomenei, šio kodekso 1. 3 punkto
reikalavimus, kad advokatas visada privalo saugoti profesinę garbę ir orumą ir
nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos,
diskreditavo advokato vardą, sumenkino Lietuvos advokatūros autoritetą bei
pasitikėjimą valstybės teisine sistema ir taip padarė didelę neturtinę žalą
juridiniam asmeniui – Lietuvos advokatūrai ir valstybei.
Apibūdinant
nuteistojo N. U. kasacinio skundo esmę pažymėtina, kad dalis kasacinio skundo,
kurį sudaro 39 lapai, teiginių grindžiami ikirevoliucinės Rusijos ir sovietinės
baudžiamosios teisės doktrinos šaltiniais bei ištraukomis iš Šventojo Rašto; ši
kasacinio skundo dalis neatitinka kasacinio skundo turiniui keliamų
reikalavimų, todėl išsamiau neaptartina.
Kasaciniame
skunde nuteistasis D. U. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d. nuosprendį ir palikti
galioti Šiaulių miesto apylinkės
teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalį dėl jo išteisinimo be pakeitimų.
Kasatorius
skunde nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK
reikalavimų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir be pagrindo panaikinta teisėta ir pagrįsta
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo išteisinimo.
Kasatorius
skunde ginčija liudytojų J. K. , R. M. bei G. Š. parodymus ir apeliacinės
instancijos teismo atliktą jų vertinimą, teigdamas, kad šie parodymai, kuriuos
teismas pripažino įrodymais, savo esme yra tik nepagrįstos prielaidos. Anot kasatoriaus, liudytoja J. K. nebuvo kabinete, kuriame vyko N.
U. ginamojo V. K. apklausa, todėl negalėjo girdėti jų pokalbio. Skunde
pažymima, kad liudytoja R. M. savo tarnybiniame pranešime jos, kaip liudytojos,
apklausose, taip pat akistatų su V. K. su N. U. metu nieko nenurodė dėl J. K. , kaip galimos
įvykio liudytojos.  
Skunde
nurodoma, jog BPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: ikiteisminio tyrimo
duomenys yra neskelbtini, iki bylos nagrinėjimo teisme jie gali būti paskelbti tik prokuroro
leidimu; ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras nedavė leidimo ar nurodymo J. K.
dalyvauti įtariamojo V. K. apklausose bei skelbti ikiteisminio tyrimo duomenų; J. K. dalyvavimas nebuvo tinkamai
procesiškai užfiksuotas pagal BPK 179 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas tokiais jos parodymais rėmėsi be pagrindo; šie
įrodymai gauti pažeidžiant procese nustatytą tvarką, todėl laikytini
niekiniais. Kasaciniame skunde atkreipiamas
dėmesys į tai, kad liudytoja J. K. parodymus byloje pirmą kartą davė tik 2008
m. gruodžio 18 d. , t. y.
praėjus daugiau kaip devyniems mėnesiams po įvykio. Apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus
prašymą posėdyje apklausti ikiteisminį tyrimą atlikusią prokurorę, todėl jis neturėjo galimybės
išsiaiškinti, iš kur byloje atsirado liudytoja J. K.
Kasatoriaus
nuomone, R. M. parodymai apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertinami
kritiškai, nes ši liudytoja turėjo priežasčių jį apkalbėti. Nuteistasis V. K. apklausose nurodė, kad bendrauja su R. M. vyru A. M. , su kuriuo du
kartus per mėnesį susitinka ir išgeria, o R. M. dėl to labai pyksta, tai patvirtina ir liudytojo A. M. parodymai. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl liudytojos R.
M. vykdomas ikiteisminis tyrimas.
Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad
liudytojai R. M. , J. K. , G. Š. yra procesiškai suinteresuoti, o suinteresuotų policijos tyrėjų parodymai prieš advokatą apeliacinės instancijos
teismo turėjo būti įvertinti kaip šališki.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad liudytojai
R. M. , J. K. ir G. Š. pažeidė BPK 2 straipsnio, 179 straipsnio 2 dalies, 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, savo pareiginių instrukcijų nuostatas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1
punktą, kur nustatyta pareiga
nedelsiant pranešti apie teisės
pažeidimą ir užfiksuoti visus įvykį mačiusius liudytojus. Remdamasis
Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Ipek v. Turkey (Application no. 25760/94), kasatorius teigia, kad
valstybės institucijoms tenka pareiga įtikinamai paaiškinti, kodėl pirmiau nurodyti liudytojai nevykdė teisės
aktuose nustatytų pareigų, o apeliacinės instancijos teismas, neaptardamas, kokią reikšmę šių pareigūnų padaryti imperatyviųjų
įstatymo normų pažeidimai turi jų parodymų patikimumui, buvo šališkas.
Kasatorius nurodo, kad EŽTT visais
atvejais, kai valstybė pažeidžia kokius nors dokumentavimo ar įrodymų teikimo vidaus teisės aktus, pripažįsta fakto
prezumpciją, jog įrodymai nepatikimi (Osmanoglu v. Turkey, (Application no. 48804/99).
Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė liudytojos I. D. parodymais, tačiau ji
liudijo ne apie 2008 m. kovo 3 d. apklausą, per kurią kasatorius esą atliko neteisėtus veiksmus, bet apie
2008 m. vasario 14 d. apklausą, kurioje jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko ir
dėl to jam jokie įtarimai nebuvo pareikšti.  
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos
teismas netyrė ir nevertino kasatorių teisinančių įrodymų – Šiaulių VSAT darbuotojų parašytų
tarnybinių pranešimų, rodančių, kad Šiaulių VSAT surengė prieš jį sąmokslą. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė
išvadą, kad liudytojų
nurodytas aplinkybes patvirtina dokumentai iš baudžiamosios bylos Nr. 05-1-7006-08 bei nuteistojo V. K.
pozicija dėl jam pareikšto kaltinimo. Kasatoriaus nuomone, kito įtariamojo
parodymai negali patvirtinti to, ką jis sakė apklausos metu. Be to, iš pirmiau
nurodytos baudžiamosios bylos paimti tik tie dokumentai, kurie reikalingi kaltinimui, o su kitais
bylos dokumentais kasatorius neturėjo galimybės susipažinti, nes visa byla
nebuvo išreikalauta. Jis
neturėjo galimybės apžiūrėti nusikaltimo padarymo vietos, nes pastatas, kuriame
vyko apklausa, saugojamas. Jo ginamasis V. K. prisipažino
padaręs nusikalstamą veiką, nes ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė R. M. pagrasino, kad jei jis neprisipažins, bus
sulaikyta ir jo žmona. Jeigu teismas būtų išsireikalavęs visą bylą, šią kasatoriaus versiją būtų
buvę galima patikrinti. Tačiau to nebuvo padaryta.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas apklausė kaltinimo liudytojus ir savo
nuosprendį iš esmės
pagrindė tik jų parodymais. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje
buvo išnagrinėta daugiau
įrodymų, tarp jų – ir kasatorių teisinantys. Buvo apklausti liudytojai G. G. , T. J. , D. K. , o ikiteisminio tyrimo metu buvo
apklausta ir liudytoja R. K. Šių liudytojų parodymais siekta nustatyti, kaip kasatorius prisidėjo
prie garažo nuomos sutarties klastojimo. Apeliacinės instancijos teismas šių
įrodymų nenagrinėjo,
todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad įrodymų
vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališkų visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu. Savo
teiginius kasatorius grindžia EŽTT praktika byloje Constantin and Stoian v. R-ia (Application no. 23782/06, 46629/06), kurioje
konstatuota, kad tais
atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį naikina ir priima apkaltinamąjį
nuosprendį, turi būti ištirti visi įrodymai, ne tik tie, kuriuos tirti paprašė prokuratūra.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas
prielaidomis, nes trūksta duomenų, kad būtų galima tinkamai išaiškinti R. M.
nugirstų žodžių prasmę. V-inant parodymus apie kito asmens pasakytus žodžius, labai svarbu, ar
liudytojas atsimena šiuos
žodžius, ar perteikia jų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje padarė
pagrįstą išvadą, kad liudytoja R. M. tiek savo tarnybiniame pranešime, tiek parodymuose nurodė ne
konkrečius kasatoriaus pasakytus žodžius, o juos interpretavo. Ši liudytoja
teigė, kad tuos žodžius
suvokė kaip pajuokavimą.
Taigi, nežinant tikslaus
konteksto, suteikti jiems vienareikšmę – nusikaltimo padarymo – prasmę
negalima. Kasatoriaus
nuomone, tinkamam bylos
išnagrinėjimui taikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota plenarinės sesijos nutartyje Nr. 2K-P-218/2009, nuo
kurios apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukrypo.
Lietuvos
advokatų etikos kodekso (kuriuo įtarime ir nuosprendyje remiasi teismas) 5. 1 punkte nustatyta, kad
konfidencialumas yra pagrindinė ir svarbiausia advokato teisė ir pareiga. Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalis ir 46 straipsnio 5 dalis bet kokia forma draudžia susipažinti su advokato paslaptį sudarančia informacija ir šią
informaciją naudoti kaip įrodymą. Dėl to pirmosios bei apeliacinės instancijos
teismai nuteistąjį N. U. ir jo klientą V. K. apie jų pokalbio turinį apklausė
neteisėtai. Pagal EŽTT praktiką advokato profesinė paslaptis gali būti ribojama
tik tais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje, pvz. , siekiant atskleisti sunkų nusikaltimą (bylos Niemietz prieš Vokietiją santrauka (Teismų praktika
30).
Apeliacinės
instancijos teismas nuosprendyje
nurodė, kad nuteistojo N. U. ir jo ginamojo pokalbis vyko ne procesinio
veiksmo metu ir neturėjo būti fiksuotas 2008 m. kovo 3 d. vykusios V. K. apklausos protokole. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-102/2010, kur buvo nagrinėta advokato paslapties sąvoka ir turinys, advokato
paslapties turinys aiškinamas siaurinamai, tačiau toje byloje advokatas buvo nuteistas už
tai, kad paveikė nukentėjusiąją, t. y. trečiąjį asmenį. Nagrinėjamoje
byloje, kasatoriaus nuomone, pokalbio turinį galima pripažinti advokato
paslaptį sudarančia informacija, nes pokalbis vyko
tarp advokato ir jo kliento.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti: a) jei vertina N. U. ir jo kliento
pokalbį ne kaip apklausos dalį, kuri turėjo būti fiksuojama protokole, koks pokalbis ir kokio
pobūdžio vyko tarp jo ir kliento; b) įvertinti, ar šio pokalbio turinys gali
būti įrodymas teisme, nors įstatymas imperatyviai draudžia susipažinti su
advokato paslapties turinį
sudarančia informacija; c) motyvuotai paaiškinti, ar tokio turinio pokalbį galima vertinti kaip kurstymą padaryti
nusikalstamą veiką. EŽTT yra konstatavęs, kad atvejai, kai teismas priima
nuosprendį neatsakęs į visus bylos klausimus, vertinami kaip Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas, sukeltas „pagrindimo stokos" (S-ov v. Ukraine
(Application no. 65518/01).
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio
1 ir 2 dalių ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nes tiksliai nesuformulavo nuosprendžio nustatomosios dalies ir nenurodė visų veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui reikšmingų faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo
tirta, kokiu būdu
pasireiškė kasatoriaus, kaip kurstytojo, veika ir kokio iš BK 300 straipsnio 1
dalyje numatytų objektyviųjų veikos požymių įvykdymą ji nulėmė. Kasatorius
teigia, kad neįrodyti aktyvūs
veiksmai, kuriais jis palenkė V. K. padaryti nusikaltimą, nes byloje nėra
įrodymų, kad jis siūlė šiam sudaryti garažo nuomos sutartį atgaline data ir ją
pateikti pridėti prie baudžiamosios bylos. L-ytojų R. M. ir J. K. parodymais
nustatyta, kad, pasibaigus
apklausai, kasatorius pasakė, jog į kitą apklausą su ginamuoju atsineš nuomos sutartį. Tačiau asmens
pareiškimas apie nuomos
sutartį dar nereiškia, kad prieš tai tas asmuo palenkė kitą asmenį tokią
sutartį suklastoti.  
Apeliacinės
instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįrodė kasatoriaus
tyčios, kad jo klientas
suklastotų dokumentą. Neatskleidus nuteistojo V. K. tyčios turinio, negali
būti nustatomas jo ir kasatoriaus tyčios bendrumas, kryptingumas ir siekis bendrai veikti, siekiant bendro tikslo.
L-ytojos R. M. ir J. K. parodė tik apie tai, kad kasatorius
savo ginamajam siūlė surasti žmogų, kuris prisiimtų atsakomybę už jo padarytą
nusikaltimą, tačiau tokie žodžiai,
kasatoriaus nuomone, nereiškia tyčios suklastoti dokumentą buvimo.
Taip pat nebuvo
nustatytas priežastinis ryšys tarp 2008 m. kovo 3 d. apklausoje kasatoriaus pasakytų žodžių ir 2008 m.
balandžio 9 d. sudarytos
garažo nuomos sutarties. Kadangi
toks dokumentas atsirado
beveik po pusantro mėnesio nuo galimo kurstymo, tai įrodinėjimo dalykas turėjo apimti ir aplinkybę, kad V. K.
tikrai idėją suklastoti dokumentą gavo tik iš kasatoriaus, o ne iš kitų asmenų, ir ją įgyvendino. Kasatorius skunde tvirtina, kad šios
aplinkybės apeliacinės instancijos teismas taip pat neanalizavo.
Apeliacinės instancijos
teismas skundžiamu nuosprendžiu atmetė V. K. parodymus, nors šis nuosekliai neigė, kad N. U. sukurstė ar palenkė jį daryti nusikalstamą veiką, numatytą
BK 300 straipsnio 1 dalyje.
Be to, V. K. ir G. G. veikos nebuvo kvalifikuotos kaip bendrininkavimas pagal BK 24
straipsnio 2 dalyje nurodytus bendrininkų vaidmenis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad
apeliacinės instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį ir tuo, jog
aplinkybę, kad V. K. pateikta sutartis yra suklastota, nustatė apylinkės
teismas jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu, kuriuo už dokumento suklastojimą nuteisti
V. K. ir G. G. Anot kasatoriaus, šis teismo motyvas traktuotinas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimas, nes kitų asmenų procesinė pozicija, t. y. nepasinaudojimas teise apskųsti
pirmosios instancijos teismo nuosprendį, negali bloginti kasatoriaus padėties.  
Kasaciniame
skunde teigiama, kad byla
apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes
net keturis kartus buvo keista teisėjų kolegijos sudėtis: 2010 m. gegužės
28 d. , 2010 m. liepos 1 d. , 2010 m. rugpjūčio 30 d. , 2010 m. rugsėjo 7 d.  
2010
m. liepos 1 d. patvarkymu, kuriuo pakeista teisėjų kolegijos sudėtis, pažeidžiama informacinių
technologijų panaudojimo, skiriant konkrečius teisėjus į sudaromą teisėjų
kolegiją, tvarka. Kasatoriui
kyla abejonių, kaip teisėjas, paskirtas į kolegiją 2010 m. liepos 1 d. , pasirengė bylos
nagrinėjimui tą pačią dieną. Nesusipažinusio su byla teisėjo dalyvavimas pažeidžia teisiamojo teises, nes vietoj
įstatymo nustatyto trijų teisėjų bylos tyrimo procese faktiškai dalyvauja tik du teisėjai. Be to, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė ir pasirašė teisėjas V. Iždonas, kuris nedalyvavo tiriant įrodymus 2010 m.
birželio 30 d. Dėl to buvo pažeistos BPK 223 straipsnio nuostatos bei nuteistojo teisė, kad jo byla
apeliacine tvarka būtų išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir
nešališko teismo (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Neteisėtos teisėjų kolegijos priimtas
apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir paliekamas galioti.
Kasatorius
skunde pažymi, kad teismo posėdžių protokolas surašytas taip, tarsi teismo
sudėtis nė karto nebūtų pasikeitusi:
penki protokolai nepasirašyti posėdžio pirmininko, juos pasirašė tik besikeičiančios sekretorės, todėl buvo
pažeisti BPK 261
straipsnio 5 dalies reikalavimai.
Kasacinis
skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl  esminių BPK reikalavimų pažeidimų

Kasacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo N. U. kasacinio
skundo teiginys, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtis
buvo keista net keletą kartų, atitinka bylos medžiagą. Iš Šiaulių apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patvarkymų ir teismo posėdžio
protokolų matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtis
dėl įvairių organizacinių priežasčių buvo keista keturis kartus. Tačiau
kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tai nėra pagrindas
išvadai, jog kasatoriaus bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, taip
pažeidžiant BPK 44
straipsnio 5 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
6 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu
kaltinamas asmuo turi teisę, jog jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir
viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
Pirma, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį priėmusi teisėjų
kolegija, į kurią buvo paskirti teisėjai V-a- M-, Z-a- K-a- ir
V-a- Iždonas, buvo sudaryta BPK 323 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y.
Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patvarkymu. Antra, ši kolegija išnagrinėjo
bylą, vadovaudamasi BPK 324 straipsnio nuostatomis, t. y. laikydamasi BPK
nustatytos tvarkos. Pažymėtina, kad ir kasatorius savo skunde neteigia, kad ta
tvarka būtų buvusi pažeista. Jis teigia, kad buvo pažeisti BPK 223 straipsnio
reikalavimai dėl teismo sudėties nekeičiamumo. Anot kasatoriaus, pirmiau
nurodytos BPK normos reikalavimų pažeidimas konstatuotinas dėl to, kad teisėjas
V. Iždonas, kuris dalyvavo priimant nuosprendį, nedalyvavo tiriant įrodymus
2010 m. birželio 30 d. teismo posėdyje. Kasacinės instancijos teismo teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad faktą, jog teisėjas V. Iždonas, kuris
dalyvavo priimant nuosprendį, nedalyvavo tiriant įrodymus 2010 m. birželio 30
d. teismo posėdyje, patvirtina bylos medžiaga, tačiau tai nereiškia, kad buvo
pažeisti BPK 223 straipsnio reikalavimai. Aptariama BPK norma nedraudžia, kilus
būtinybei, pakeisti teismo sudėtį, tačiau tokiu atveju byla turi būti pradedama
nagrinėti iš pradžių. Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju taip ir buvo
padaryta: Šiaulių
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2010 m. rugsėjo 7 d.
patvarkymu suformuota teisėjų kolegija, kuri vėliau ir priėmė skundžiamą
nuosprendį, bylą apeliacine tvarka pradėjo nagrinėti iš pradžių. Iš teismo
posėdžio protokolo matyti, kad 2010 m. birželio 30 d. teismo posėdyje atlikto teisminio tyrimo metu
buvo apklaustas tik tuo metu išteisintasis N. U. Jokių kitų įrodymų tame
posėdyje nebuvo tiriama. N. U. pakartotinai buvo apklaustas 2010 m. rugsėjo 13
d. teismo posėdyje, kuriame teisėjas V. Iždonas jau dalyvavo. Taigi ta
aplinkybė, kad teisėjas V. Iždonas nedalyvavo apklausiant N. U. 2010 m.
birželio 30 d. , neturi jokios įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui, kaip
ir ankstesnių apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų pasirašymas, t.
y. kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad juos pasirašė tik besikeičiančios teismo
posėdžių sekretorės, o nepasirašė teismo posėdžio pirmininkas, nes paskutiniojo
apeliacinės instancijos teismo posėdžio, kuris truko nuo 2010 m. rugsėjo 13 d.
iki 2010 m. spalio 14 d. bei kurio metu ir buvo priimtas skundžiamas
nuosprendis, protokolas yra tinkamai pasirašytas.

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų
taikymo, nagrinėjant bylą pirmąja instancija ir apeliacine tvarka

Sprendimą
panaikinti N. U. priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį
nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad pirmosios
instancijos teismo išvados dėl N. U. pareikštų kaltinimų neatitinka bylos
aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje
konstatavo, kad taip atsitiko dėl to, jog, vertindamas byloje surinktus
įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus
– įvertino tik atskirus įrodymus, o tinkamai neįvertino jų visumos. Taip buvo
pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalyje suformuluotas reikalavimas teisėjams
įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku
visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės
instancijos teismas nusprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina N. U.
kaltumą dėl visų jam pareikštų kaltinimų. Apeliacinės instancijos teismas dar
kartą išanalizavo išteisintojo N. U. , nuteistųjų V. K. ir G. G. , taip pat R. M. , J. K. , G. Š. bei kitų
liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir jų visumos pagrindu nustatė, kad:
2008 m. kovo 3 d. V. K. tyrėja R. M. apklausė kaip įtariamąjį, įtariant jį
neteisėtu namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymu, t. y. BK 201
straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu; toje apklausoje kaip V. K.
gynėjas dalyvavo advokatas N. U. ; tyrėja V. K. pirmiausia apklausė, o po
to ėmėsi šio procesinio veiksmo protokolo surašymo; apklausa vyko tyrėjos R. M.
kabinete, kuris buvo ir kitos tyrėjos J. K. darbo vieta; R. M. rašant
protokolą, N. U. kalbėjosi su savo ginamuoju; R. M. ir J. K. išgirdo, kad to
pokalbio metu N. U. pasiūlė V. K. susirasti asmenį, kuris prisiimtų už V.
K. atsakomybę už neteisėtą namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų laikymą; V.
K. į pasiūlymą atsakė, kad tokį asmenį jis gali surasti; N. U. pasakė V. K. ,
kad šiam sumanymui įgyvendinti reikėtų sudaryti garažo nuomos sutartį atgaline
data; prieš išeinant iš tyrėjų kabineto po apklausos N. U. tyrėjai R. M.
pasakė, kad į kitą apklausą jis su ginamuoju atsineš garažo nuomos sutartį ir
kad jo ginamojo parodymai po to pasikeis; tyrėjai R. M. paklausus, su kuo bus
sudaryta ta sutartis, N. U. atsakė, kad to dar nežino; R. M. ir J. K. iš
pradžių nenorėjo patikėti, kad advokato pasiūlymai savo ginamajam yra ne
pajuokavimas, nes buvo neįtikėtina, kad gynėjas taip atvirai (pokalbį girdint
tyrėjoms) siūlytų ginamajam daryti kitą nusikaltimą; nepaisant to, apie
išgirstą pokalbį jos žodžiu pranešė vienam iš savo vadovų G. Š. ; pranešta
žodžiu, jokių procesinių veiksmų dėl to pokalbio nebuvo imtasi; kitos
apklausos, vykusios 2008 m. balandžio 10 d. , metu įtariamasis V. K.
tyrėjai R. M. pateikė suklastotą jam priklausančio garažo, kuriame buvo rasti
namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai, nuomos sutartį, kuri buvo surašyta
2007 m. lapkričio 24 d. data, joje nurodant, kad nuo tos datos garažą iš V. K.
yra išsinuomojęs G. G. ; prieš tai savo kaltę pripažinęs, toje apklausoje V. K.
pakeitė parodymus, nurodydamas, kad apie jo garaže surastus namų gamybos
alkoholinius gėrimus jis nieko nežino, nes garažas buvo išnuomotas ir ten jis nesilankė;
V. K. pateikus suklastotą garažo nuomos sutartį, R. M. suprato, kad ankstesnės
apklausos metu advokatas N. U. nejuokavo, todėl surašė tarnybinį pranešimą,
kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 300 straipsnio 1
dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.
Nustatytų aplinkybių pagrindu
apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad N. U. pirmiau aptartu
pasiūlymu palenkė V. K. suklastoti dokumentą, todėl jo veiksmus kvalifikavo
pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio1 dalį. Teismas nustatė, kad
kurstymo veiksmus N. U. padarė pasinaudodamas savo kaip advokato padėtimi.
Advokatas yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo. N. U. veiksmai buvo
kvalifikuoti kaip idealioji BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio1 dalyje
ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų
kolegija konstatuoja, kad iš bylos medžiagos matyti, jog: vertindamas įrodymus
apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų;
priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos nuosprendis
surašytas, nepažeidžiant BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų – jame ne
tik išsamiai išdėstytos teismo nustatytos N. U. nusikalstamą veiką
apibūdinančios aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas ir kt. ), bet ir
išdėstyti įrodymai, kuriais remiasi teismas, nurodyti motyvai, kuriais
vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino byloje surinktus
įrodymus, nei juos buvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija
daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas,
nuteistojo N. U. nusikalstamus veiksmus kvalifikuojant pagal BK 24 straipsnio 5
dalį, 300 straipsnio1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, pritaikytas tinkamai.
Kasatorius savo skunde ginčija kai kurių bylos aplinkybių nustatymą,
tvirtindamas, kad J. K. jo pokalbio su ginamuoju V. K. negirdėjo, nes tuo metu
jos nebuvo kabinete, kad jis V. K. nieko neminėjo apie garažo nuomos sutartį ir
pan. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokio pobūdžio kasacinio
skundo argumentus palieka nenagrinėtus, nes tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine
tvarka dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos
teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo
aspektu).

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl advokato profesinę paslaptį
sudarančios informacijos

Nemaža nuteistojo N. U. kasacinio
skundo dalis yra skirta teiginiui, kad pokalbio, kuris vyko tarp jo ir V. K.
tyrėjos R. M. kabinete 2008 m. kovo 3 d. , turinys negali būti panaudotas kaip
įrodymas baudžiamojoje byloje. Siekdamas tai pagrįsti, kasatorius skunde daro
nuorodas į Advokatūros įstatymo 45 ir 46 straipsnių nuostatas dėl advokato
teisės susitikti su klientu ir advokato veiklos garantijų. Kasacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytų normų nuostatos,
kuriose draudžiama advokato ir jo kliento susitikimo duomenis panaudoti kaip
įrodymus, susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija,
šiuo atveju negali būti taikomos. Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad advokatas su savo klientu susitinka be pašalinių. Tačiau
nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad advokatas N. U. su savo klientu kalbėjo
viešai, t. y. su juo bendravo dviejų tyrėjų (pašalinių asmenų) akivaizdoje.
Informacija, išgirsta iš viešo pokalbio, juolab informacija apie galimą
rengiamą nusikaltimą, negali būti laikoma nei advokato ir jo kliento susitikimo
duomenimis Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalies prasme, nei advokato profesine
paslaptimi, to paties įstatymo 46 straipsnio 5 dalies prasme, nes šios įstatymo
normos yra skirtos tik teisėtoms advokato veiklos garantijoms užtikrinti.
Nenaudoti neteisėtų gynybos priemonių (šiuo atveju – nusikalstamos gynybos
priemonės) gynėją įpareigoja BPK 48 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatos,
taip pat Advokatūros įstatymo 5
straipsnio 3 punkto nuostata, kad vienas pagrindinių advokatų veiklos
principų yra teisėtumas.
Iš to, kas
išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamo apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžio dėl nuteistojo N. U. kasaciniame skunde nurodytų motyvų
nėra pagrindo.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo
N. U. kasacinį skundą atmesti.


Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt