TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Baudžiamoji byla Nr
2. 6. Draudimas versti duoti parodymus prieš
save (Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis). Melagingi parodymai (BK 235
straipsnis)

Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį
asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus ne tik apie savo galimai padarytą
nusikalstamą veiką, bet ir administracinį teisės pažeidimą. Kai asmuo duoda
melagingus parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ar
administracinį teisės pažeidimą pagal BK 235 straipsnį neatsako.


Baudžiamoji
byla Nr. 2K-168/2011
Teisminio proceso
Nr. 1-40-2-00249-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1. 2. 20. 5; 2. 12. 14;
2. 1. 4. 11. 1,
2. 1. 4. 11. 3. 1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 29 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija,
susidedanti iš pirmininko V-o P-o, V-aus �-os ir
pranešėjos D-os B-ės,
sekretoriaujant R-ai
B-ei,
dalyvaujant prokurorei
D-ai M-ūtei,
nuteistajai A. B. ,
teismo posėdyje kasacine žodinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. B. kasacinį
skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos
teismo išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. B.
nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems
mėnesiams. Vadovaujantis BK 48
straipsnio 4 dalimi ir 6 dalies 1 punktu, nuteistoji įpareigota būti namuose
nuo 23 iki 6 val. , išskyrus atvejus, jeigu tai susiję su darbo santykiais ar
nepilnamečių vaikų priežiūra.
Šiaulių miesto apylinkės
teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendžiu A. B. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį
buvo išteisinta, kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių
(Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio
5 dalies 1 punktas).
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjos D. B-ės pranešimą, nuteistosios, prašiusios
kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš
dalies, panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir
grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, paaiškinimų, 

n u s t a t ė :

Apeliacinės
instancijos teismo (panaikinus pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį
nuosprendį) A. B. pripažinta kalta dėl to, kad ikiteisminio tyrimo
baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-045-09 Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros
patalpose 2009 m. birželio 2 d. apklausiant ją kaip liudytoją, taip pat 2009 m. rugsėjo 21 d. akistatos su įtariamuoju V. G. metu bei 2009 m. lapkričio 20 d.
Šiaulių miesto apylinkės teisiamojo posėdžio metu apklausiama kaip liudytoja
baudžiamojoje byloje Nr. 1-657-441/2009, kurioje V. G. buvo kaltinamas pagal BK
228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235
straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, veikdama vieninga tyčia, davė melagingus parodymus apie tai, kad 2008 m. gruodžio 29 d. Šiaulių
ligoninės priėmimo skyriuje, esančiame �-e, V. K-os g. 99, pūtė į Šiaulių apskrities vyriausiojo
policijos komisariato P-ulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo
patrulio V. G. paduotą alkoholio kiekio matavimo prietaisą „L- alcolmeter 500“
(serija Nr. 18816) ir matė šio prietaiso ekrane rodomus nulius, tačiau
blaivumo testo ataskaitoje nepasirašė.
Kasaciniu
skundu nuteistoji A. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo
įstatymo ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m.
birželio 10 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas
netinkamai įvertino baudžiamosios atsakomybės taikymui už melagingų parodymų
davimą reikšmingas aplinkybes ir dėl to nepagrįstai ją nuteisė pagal BK 235
straipsnio 1 dalį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas
versti asmenį duoti parodymus prieš save nėra
ribojamas baudžiamąja atsakomybe. Asmuo negali būti verčiamas duoti parodymus
prieš save, jeigu tokie parodymai galėtų būti pagrindas bet kokiu būdu
suvaržyti jo teises ir laisves. Administracinė atsakomybė šiuo atveju suvaržytų
kasatorės turtines teises bei teisę vairuoti automobilį. N-s BPK 80 straipsnio 1 punkte neužsimenama apie
asmenis, kurie negali būti apklausiami kaip liudytojai ir duoti
parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą administracinės teisės pažeidimą, tačiau taip yra todėl, kad BPK
reglamentuoja baudžiamųjų, o ne administracinių bylų teiseną. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje kalbama apie bet kokį liudijimą prieš save, neišskiriant, kokia
atsakomybė liudytojui grėstų už tokius parodymus – administracinė ar
baudžiamoji. Taigi asmuo gali atsisakyti
duoti parodymus ir apie veiką, kuri nėra nusikaltimas, tačiau užtraukia artimas
baudžiamajai teisei sankcijas administraciniame procese. Europos Žmogaus Teisių
Teismas (toliau – EŽTT) laikosi nuostatos,
kad vertimas liudyti prieš save – tiek dėl nusikalstamų veikų, tiek dėl
administracinių teisės pažeidimų – pažeidžia teisingo proceso principą,
įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –
ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje.
Byloje nustatyta, kad 2009 m. birželio 2 d. prokurorė priėmė nutarimą apklausti asmenį (kasatorę) kaip
liudytoją apie savo paties galimai padarytą
nusikalstamą veiką (T. 2, b. l. 30–31). Šio nutarimo pabaigoje kasatorė nurodė,
kad nesutinka būti apklausta kaip specialioji liudytoja (T. 2, b. l.
31). Susidariusioje situacijoje, vadovaujantis BPK
81 ir 82 straipsniais, kasatorei turėjo būti pareikšti įtarimai, ji apklausta kaip įtariamoji, nes tik tokiu atveju
žinotų, kuo yra kaltinama, turėtų visas įtariamojo teises ir galėtų
tinkamai gintis. Tačiau prokurorė ją
apklausė kaip liudytoją ir privertė pasirašyti,
kad yra įspėjama dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Neįvykdžiusi
nurodytų BPK reikalavimų prokurorė padarė
esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir taip suvaržė kasatorės teisę
neliudyti prieš save.
Kasaciniame skunde nuteistoji A. B.
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
neįvertino jos teisės neduoti parodymų prieš save suvaržymo fakto ir
apkaltinamajame nuosprendyje net nepasisakė, ar ši teisė baudžiamajame procese
nebuvo suvaržyta. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad priimdamas apkaltinamąjį
nuosprendį apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos
teismo išvada, jog duodama melagingus parodymus ji siekė išvengti
administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviai ir buvo suinteresuota
faktų nustatymu baudžiamojoje byloje.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasatorė nurodo, kad
pirmosios instancijos teismas padarė
teisingą išvadą, jog „parodymai prieš save" apima ne tik
baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę
ir jos teisė neduoti parodymų prieš save buvo suvaržyta, todėl pagrįstai
dėl jos priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Kasacinis skundas tenkintinas,
apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. B. pripažinta kalta
pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios
instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis.

Dėl BK 235 straipsnio 1 dalies ir BPK 80
straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies taikymo

Byloje
nustatyta, kad kasatorė A. B. , apklausiama kaip liudytoja tiriant
baudžiamąją bylą dėl policijos pareigūno V. G. piktnaudžiavimo tarnybine
padėtimi ir dokumento suklastojimo, davė tikrovės neatitinkančius parodymus
apie tai, kad 2008 m. gruodžio 29 d.
po eismo įvykio, kuriame pati dalyvavo, būdama Šiaulių ligoninėje, pūtė
į šio pareigūno paduotą alkoholio kiekio matavimo
prietaisą ir matė šio prietaiso ekrane rodomus nulius, tačiau blaivumo
testo ataskaitoje nepasirašė. Kasatorė neneigia, kad davė melagingus parodymus
ir neginčija šių parodymų turinio, tačiau nurodo, kad melavo siekdama išvengti
gresiančios administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviai, todėl
apklausiant ją kaip liudytoją buvo suvaržyta jos teisė atsisakyti duoti
parodymus, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31
straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte. Šie kasacinio skundo
argumentai pagrįsti.
Pirmosios
instancijos teismas sprendimą išteisinti A. B. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį
priėmė nustatęs, kad ji apklausų metu turėjo pagrindą manyti, jog yra
apklausiama apie pačios padarytą administracinį teisės pažeidimą, ir kad
duodama melagingus parodymus siekė išvengti administracinės atsakomybės už
transporto priemonės vairavimą esant neblaiviai, bei konstatavo, kad jos teisė
atsisakyti duoti parodymus prieš save buvo varžoma. Apeliacinės instancijos
teismas iš esmės pripažino, kad A. B. tyčia žinomai melagingus parodymus davė
siekdama ateityje išvengti administracinės atsakomybės, tačiau nesutiko su
pirmosios instancijos teismo išvada, jog esamoje situacijoje ji turėjo teisę
atsisakyti duoti parodymus. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas
motyvavo tuo, kad pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, 82 straipsnio 3 dalį
atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį)
netaikoma asmeniui, apklausiamam apie savo paties tikėtina padarytą nusikalstamą veiką, o ne administracinį teisės
pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs sąlygų ir aplinkybių,
dėl kurių A. B. galėtų būti atleista nuo liudytojos pareigos duoti teisingus
parodymus apie tai, kas jai žinoma (BPK 83 straipsnis), ir kad jos atsakomybė
pagal BK 235 straipsnio 1 dalį būtų negalima, pirmosios instancijos teismo
išteisinamąjį nuosprendį panaikino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios
apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių
aplinkybių ir prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto,
82 straipsnio 3 dalies nuostatoms, pagal kurias draudžiama versti asmenį duoti
parodymus prieš save.
Baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą
nustatyta BK 235 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs
asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal
įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo
su šia teise supažindintas. Atvejai, kai asmuo turi teisę atsisakyti duoti
parodymus, reglamentuojami ne tik
baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės
aktuose, todėl, sprendžiant BK 235 straipsnio taikymo klausimą, šie teisės
aktai turi būti analizuojami ir vertinami kaip visuma. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas bet
kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save. Pagal BPK 80 straipsnio 1
punktą, 82 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančius šią konstitucinę nuostatą,
asmeniui, apklausiamam apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką,
netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą (pagal BK 235 straipsnio 1
dalį). EŽTT sprendimuose išaiškinta, kad verčiant
liudyti prieš save pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į
klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas Konvencijos 6
straipsnio prasme, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš
save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso sąvokos dalis. Šis principas
galioja ir tuo atveju, kai nurodytas įpareigojimas (vertimas) asmeniui taikomas
skirtingame procese negu tas, kuriame pareikštas kaltinimas (mutatis mutandis M-tinen v. Finland,
no. 19235/03, judgement of 21 April 2009; Shannon
v. the U-ited K-dom, no. 6563/03, judgement of 4 October 2005; J. B. v. Switzerland, no. 31827/96,
judgement of 3 May 2001; a contrario M-o and Kozubaľ v. Slovakia, nos.
64054/00 and 64071/00, judgement of 19 June 2007).  
Iš minėtų
teisės aktų nuostatų išplaukia, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtintą
draudimą kaip liudytoją apklausti asmenį apie savo paties, tikėtina, padarytą
nusikalstamą veiką būtina aiškinti platesniame – tiek Lietuvos Respublikos
Konstitucijos, tiek EŽTT sprendimų – kontekste. EŽTT praktikoje „nusikalstamos
veikos“ („baudžiamojo teisės pažeidimo“ (angl.
„criminal offence“, pranc. «infraction») sąvoka pagal
Konvencijos 6 straipsnį aiškinama savarankiškai, t. y. teisės pažeidimo
kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę nenulemia jo kvalifikavimo pagal
Konvenciją. Nustatant, ar pažeidimas yra kvalifikuojamas kaip „baudžiamasis“,
taikomi trys kriterijai: teisinis pažeidimo kvalifikavimas pagal vidaus teisę,
pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei jos griežtumas (inter alia B-ytė-L-i-ė v. Lithuania, no. 72596/01, judgement of 4 November
2008; L-o v. Slovakia, 1998-09-02, Reports of J-gments and Decisions, 1998-VI,
p. 2504). Pripažinus, kad pažeidimas yra baudžiamojo pobūdžio, asmeniui, kuris
yra įtariamas ar kaltinamas jį padaręs, turi būti taikomos Konvencijos 6
straipsnyje numatytos baudžiamojo proceso garantijos (inter alia teisė neliudyti prieš save). Veikos, kurios pagal
Lietuvos teisę turi administracinių teisės pažeidimų statusą, EŽTT praktikoje
iš esmės pripažįstamos „baudžiamojo pobūdžio“ pagal Konvencijos 6 straipsnį (B-ytė-L-i-ė v. Lithuania, no.
72596/01, judgement of 4 November 2008). Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta
pagrįstais nuteistosios A. B. kasacinio skundo argumentus, kad asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus ir
apie savo paties, tikėtina, padarytą veiką, kuri nėra uždrausta baudžiamuoju
įstatymu, tačiau yra baudžiamojo pobūdžio.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip
baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip
liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas
bylos baigtimi. L-ytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie
tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. BPK 80 straipsnio 1 punkto
prasme asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip
liudytojas apie bet kokias aplinkybes, duomenys apie kurias galėtų būtų
pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje
baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje.
Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė
atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma (kasacinė byla Nr.
2K–225/2009). Dėl to sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina
ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl
aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti
visus faktinius bylos duomenis (kasacinė byla Nr. 2K-183/2009).
Ar liudytojui
užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš
save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes. A. B. buvo apklausiama kaip
liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-045-09, kurioje ikiteisminis tyrimas
buvo pradėtas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, dėl
V. G. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dokumento suklastojimo. Tuo
metu, kai kasatorė atliekant ikiteisminį tyrimą ir nagrinėjant nurodytą bylą
teisme buvo apklausiama kaip liudytoja, dėl jos pagal Lietuvos Respublikos
administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalį buvo pradėta
administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. Šiaulių
miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nutarimu administracinio teisės
pažeidimo byloje A. B. nubausta pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį už tai, kad ji
2008 m. gruodžio 29 d. 23. 08 val. �-e, vairavo automobilį „VW Passat“,
būdama neblaivi, esant nustatytam 
vidutiniam – 1,79 promilės – girtumui (T. 2, b. l. 128–129).
Vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria A. B. ir jos gynėjo
apeliacinis skundas atmestas (tuo metu įsiteisėjo Šiaulių
miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nutarimas), priimta 2010
m. balandžio 2 d.
Baudžiamajame
procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y.
apie nusikaltimo įvykį, kitas svarbias bylai aplinkybes. Įrodinėjimo dalykas V.
G. baudžiamojoje byloje, apie kurį melagingus parodymus davė kasatorė, kartu
buvo įrodinėjimo dalykas ir jos administracinėje byloje, nes tiek baudžiamasis
procesas, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo pradėta dėl
to paties įvykio. Iš bylos duomenų matyti (ir tai nurodyta teismų
sprendimuose), kad A. B. buvo apklausta apie jos blaivumo tikrinimo aplinkybes
po eismo įvykio, kuriame pati dalyvavo; apklausiamoji žinojo, koks yra
apklausos tikslas – išsiaiškinti, ar V. G. už ją papūtė į alkotesterį ir taip
pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių jo pareigines funkcijas, reikalavimus.
Pažymėtina, kad A. B. parodymų turinys susijęs tiek su jos pačios padarytu
administraciniu teisės pažeidimu, tiek su V. G. veika, dėl kurios jis
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Iš byloje esančių administracinės bylos
procesinių dokumentų matyti, kad apklausiama Šiaulių miesto apylinkės teisme
bei apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui A. B.
savo nekaltumą grindė ta aplinkybe, kad atvykusiam policijos pareigūnui ji
papūtė į alkotesterį ir buvo užfiksuotas alkoholio kiekis – 0,00 promilės.
Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad
kasatorės A. B. kaip liudytojos statusas nebuvo neutralus, priešingai – ji buvo
tiesiogiai suinteresuota faktinių duomenų nustatymu baudžiamojoje byloje, kurie
galėtų būti panaudoti jos naudai administracinėje byloje. Šios aplinkybės
patvirtina, kad kasatorei parodymų davimo metu buvo iškilusi grėsmė būti
patrauktai administracinėn atsakomybėn ir kad duodama melagingus parodymus ji
siekė išvengti tokios atsakomybės.
Be nurodytų aplinkybių, kasatorės A. B. baudžiamosios
atsakomybės už melagingų parodymų davimą aspektu svarbu ir tai, kad 2009 m.
birželio 2 d. prokurorė dėl jos priėmė nutarimą
apklausti asmenį kaip liudytoją apie savo
paties, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką (T. 2, b. l. 30–31). Šis
procesinis dokumentas patvirtina, kad kasatorės apklausos metu
buvo kilusi vertimo duoti parodymus apie jos veiksmus, galinčius užtraukti ne
tik administracinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę (tikėtina, dėl galimo bendrininkavimo
V. G. inkriminuotose nusikalstamose veikose), situacija. Be to, minėtame procesiniame dokumente užfiksuota, kad
kasatorė nesutinka būti apklausiama kaip specialioji liudytoja, tačiau tą pačią
dieną ji buvo apklausta kaip liudytoja, įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už
melagingų parodymų davimą ir būtent šios apklausos metu pirmą kartą davė
melagingus parodymus (T. 2, b. l. 32).
Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad A. B. teisė atsisakyti
duoti parodymus nebuvo varžoma, šių reikšmingų bylos aplinkybių visiškai
neįvertino ir dėl jų nuosprendyje nepasisakė. BPK 80 straipsnio 1 punkte
nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti
parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus
atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82
straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Asmens sutikimas dėl tokios
apklausos išreiškia jo procesinę valią dėl bendradarbiavimo su tyrimo
institucijomis tiriant nusikalstamą veiką, kurią padarant jis galbūt dalyvavo,
tačiau nepanaikina BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytos aplinkybės,
draudžiančios kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie
savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką.
Atsižvelgdama į
išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės A. B.
apklausos metu buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieš save situacija, t. y.
egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis ją
apklausti kaip liudytoją. Šio BPK straipsnio pažeidimas lėmė netinkamą
baudžiamojo įstatymo – BK 235 straipsnio 1 dalies – taikymą, todėl apeliacinės
instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnyje numatytais
pagrindais ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis
nuosprendis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 28 d. nuosprendį, kuriuo A. B.
pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Šiaulių
miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt