TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
2. 11. Civilinio ieškinio
išsprendimas (BPK 115 straipsnis)

Civilinio
ieškinio dydis gali būti pagrįstas ir būtinomis būsimo gydymo išlaidomis,
patvirtintomis kompetentingos gydymo įstaigos.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-85/2011
Teisminio proceso Nr. 57-2-101-07
Procesinio sprendimo kategorijos:
2. 1. 15. 1;
2. 1. 15. 3. 3. 2; 2. 4. 2. 1. ;2. 4. 7; 2. 6. 8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 3 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių
teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko E-aus B-o, V-o A-uko,
R-o B-o, G-o G-os, A-o K-aus, A-o P-io ir
pranešėjo J-o P-io,
sekretoriaujant D-ai K-ei,
dalyvaujant prokurorui D-ui �-ui,
civilinio atsakovo atstovui Večislavui B-ai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Policijos departamento prie V-aus reikalų ministerijos, atstovo kasacinį skundą
dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio,
kuriuo K. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį teisės
dirbti Lietuvos Respublikos policijos struktūrose atėmimu penkeriems metams,
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams
šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu,
paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė K. M. paskirta
laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75
straipsniu, K. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės
vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį
atsiprašyti nukentėjusiojo A. R. ir be institucijos,
prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios
vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo Lietuvos valstybės,
atstovaujamos Policijos departamento prie V-aus reikalų ministerijos,
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui priteista 31 300 Lt turtinei ir 10 000
Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, kuria civilinio atsakovo
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie V-aus reikalų
ministerijos, atstovo apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartimi Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29
d. nutarties dalis, kuria nagrinėtas civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos,
atstovaujamos Policijos departamento prie V-aus reikalų ministerijos, atstovo
apeliacinis skundas, panaikinta ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka. Kita nutarties dalis palikta galioti nepakeista.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti,
civilinio atsakovo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. M. nuteistas už tai, kad, viršijęs įgaliojimus, nesunkiai sužalojo bejėgiškos
būklės buvusį A. R. Dėl to didelės žalos patyrė
nukentėjusysis A. R. bei valstybė. K. M. ,
eidamas Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos R-ainių
policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės vyresniojo patrulio
pareigas, 2006 m. gruodžio 9 d. , apie 13. 30 val. , Vilniaus r. , R-ainių sen. ,
kelyje R-ainiai–�-a-, 700 m iki R-ainių gyvenvietės, tuo metu, kai Vilniaus r. policijos komisariato Viešosios
policijos R-ainių policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės
tyrėjas A. M. (jam
ikiteisminis tyrimas šioje byloje nutrauktas) laikė dėl galimo
pasipriešinimo valstybės tarnautojui sulaikytą A. R. prispaustą prie kelio dangos ir dėl to šiam būnant
bejėgiškos būklės, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 23 d.
redakcija), 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą
(2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), Lietuvos Respublikos
vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punktą, Lietuvos
Respublikos 2000 m. spalio 17 d. policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2
dalį, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 23 straipsnį,
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347
patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4. 1 ir 4. 4 punktų
reikalavimus, pribėgęs tyčia spyrė vieną kartą į
veidą ir taip padarė jam poodinę kraujosruvą dešiniame skruoste, odos
nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, muštines žaizdas viršutinėje lūpoje bei išmušė
priekinius viršutinius 11, 12, 21, 22 bei apatinius 31, 41 dantis. Dėl to
nukentėjusiajam A. R. buvo
nesunkiai sutrikdyta sveikata, jis patyrė fizinę ir kartu didelę turtinę
žalą, o valstybė, akivaizdžiai pažeminus policijos autoritetą, – didelę
neturtinę žalą.
Kasaciniu skundu civilinio atsakovo Lietuvos
valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie V-aus reikalų
ministerijos, atstovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo
2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio ir apeliacinės instancijos
teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties dalis dėl civilinio ieškinio.
Kasatorius skunde, nesutikdamas su teismų
sprendimais dėl priteistos žalos atlyginimo, išdėstęs nuteistojo K. M. baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų
rezoliucinių dalių turinį, bylos faktines aplinkybes, teisės normų,
reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamosiose bylose, turinį,
pirmiausia ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos
aplinkybių bei įrodymų vertinimo ir teigia, kad policijos pareigūnai, būdami
uniformuoti, turėdami policijos pareigūnų statusą, vykdydami savo tiesiogines
funkcijas nepažeidė teisės aktų, o jų reikalavimai I. S. (S. )
buvo teisėti.
Pasak kasatoriaus, konfliktinė situacija tarp
policijos pareigūnų ir A. R. bei I. S. kilo
dėl šio neblaivumo ir netinkamo elgesio, o ne dėl policijos pareigūnų veiksmų.
Kasatoriaus nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau
– ir CK) 6. 271 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismo
išvada dėl I. S. netinkamo elgesio ir konfliktinės
situacijos išprovokavimo turi būti pakeista, nes šitos aplinkybės turi reikšmę
nustatant valstybės civilinę atsakomybę ir padarytos žalos dydį. Kasatoriaus
teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs nukentėjusiajam padarytos
žalos dydį, turėjo taikyti CK 6. 282 nuostatas ir atitinkamai įvertinti
nukentėjusiojo asmens ir žalą padariusio asmens kaltės dydį. Kasatoriaus tvirtinimu,
atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir tinkamai pritaikius įstatymų nuostatas
dėl valstybės civilinės atsakomybės, priteistinos žalos atlyginimas turi būti
mažinamas. Civilinio atsakovo atstovas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad
pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, padarė
išvadą, jog kaltinamojo veiksmų neteisėtumas pasireiškė sulaikymui būtinų ribų
peržengimu, nes žala buvo padaryta ne atremiant kėsinimąsi, o pasibaigus
sulaikymui būtiniems veiksmams – nukentėjusįjį buvo galima sulaikyti nepadarant
jam sužalojimų. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgus į tai, kad asmens sulaikymas,
kaip ir kovinių veiksmų panaudojimas, turi būti atliktas pagal nustatytą tvarką
ir teisiškai įvertintas, teismas privalėjo nurodyti teisės normas, kuriomis
remdamasis padarė tokią išvadą.
Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios
instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, nes neatsižvelgė į
tai, kad BK 228 straipsnio dispozicija blanketinė ir „[. . . ] nenurodė įstatymo
normos, kuri buvo pažeista“. Be to, kasatorius tvirtina, kad teismas, nustatęs,
jog nukentėjusiojo A. R. nesunkus sužalojimas yra BK 138
straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta nusikalstama veika, o ne neteisėto
pasipriešinimo policijos pareigūnui tęsinys, turėjo nurodyti, kokius motyvus ir
tikslus turėjo nuteistasis darydamas BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte
numatytą veiką. Pasak kasatoriaus, nustačius motyvus ir tikslą, galima būtų
atriboti nusikaltimą, padarytą valstybės tarnybai nuo nusikaltimo žmogaus sveikatai,
taip pat policijos pareigūno veiką, viršijančią suteiktus įgaliojimus, nuo
veikos asmens, turėjusio tikslus bei motyvus, nesusijusius su policijos veikla.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas K. M. nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnį, neišskyrė
kvalifikuojamųjų požymių (žalos, padarytos valstybei ar fiziniam asmeniui), o
kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą,
nenurodė nuteistojo motyvų bei tikslų, nors tai „[. . . ] turi reikšmę ir nustatant
žalos atlyginimo dydį bei asmenį, atsakingą už padarytą žalą“. Kasatorius taip
pat pabrėžia, kad veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos
žalos ir jos dydžio konstatavimo – būtina nustatyti netinkamu pareigų atlikimu
sukeltų padarinių kokybinį atspindį kaltininko sąmonėje (kasacinė byla Nr.
2K-512/2004), tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė.
Kasatorius skunde, dėstydamas argumentus dėl
apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties,
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal civilinio
atsakovo atstovo apeliacinį skundą, „[. . . ] fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio
aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu“, o bylos aplinkybių
ir apeliacinio skundo argumentų tyrimas buvo neišsamus. Pasak kasatoriaus,
apeliacinės instancijos teismas 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje
padarė nepagrįstą išvadą, kad civilinio atsakovo skundo argumentai dėl K. M. kaltės įrodytumo nenagrinėtini, nes dėl jo kaltės
įrodytumo pasisakė tiek apeliacinės instancijos teismas 2009 m. liepos 29 d.
nutartyje, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutartyje.
Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo reikalavimą iš naujo nagrinėti civilinio atsakovo
apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies,
susijusios su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu, ir kad nuosprendžio teisėtumas
bei pagrįstumas tikrintinas pagal civilinio atsakovo apeliacinį skundą.
Kasatorius pabrėžia, kad civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra
susiję su nusikalstamos veikos kvalifikavimu bei žalos dydžio nustatymu, nes
valstybės civilinė atsakomybė priklauso nuo šitų klausimų išsprendimo nustatyta
tvarka.
Kasatorius nurodo, kad, Lietuvos Aukščiausiajam
Teismui nustačius, jog Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 29 d.
nutartyje nustatyta tvarka neišnagrinėjo civilinio atsakovo skundo, galima
teigti, jog „[. . . ] pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, susijusi su
civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje, neįsiteisėjo, ir nesuteikė kasacinės
instancijos teismui teisės nagrinėti 2009 m. balandžio 21 d. Vilniaus rajono
apylinkės teismo nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu
baudžiamojoje byloje Nr. 1-95-137/2009 (BPK 366 straipsnis)“. Dėl to,
kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį
skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su
civiliniu ieškiniu, ir remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29
d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d.
nutarčių išvadomis, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 2,
4 dalių reikalavimus.
Civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Policijos departamento prie V-aus reikalų ministerijos, atstovo kasacinis
skundas atmestinas.

Dėl
kasacinio skundo argumentų ir bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme
ribų

Kasatorius skunde, nesutikdamas su teismų
sprendimais dėl priteistos žalos atlyginimo, pirmiausia aprašo nuteistojo K. M. baudžiamojoje byloje teismų priimtų sprendimų
rezoliucinių dalių turinį, bylos faktines aplinkybes, teisės normų,
reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamosiose bylose, turinį,
ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei
įrodymų vertinimo, taip pat teigia, kad policijos pareigūnai, būdami
uniformuoti, turėdami policijos pareigūnų statusą, vykdydami savo tiesiogines
funkcijas, nepažeidė teisės aktų, o jų reikalavimai I. S. buvo
teisėti, kad konfliktinė situacija tarp policijos pareigūnų ir A.
R. bei I. S. kilo dėl šio neblaivumo ir netinkamo
elgesio ir pan.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas
priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės
taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde
nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje
instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus,
nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar
teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia
apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų
įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių
nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą
duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų
pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant
įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje
pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra
prieštaravimų. Taigi minėti ir kiti panašūs kasacinio skundo teiginiai teisėjų
kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie
negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas ir yra už kasacinės
instancijos teismo įgaliojimų ribų.
Kasatorius skunde, dėstydamas argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo
2010 m. balandžio 16 d. nutarties, taip pat nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal civilinio atsakovo atstovo
apeliacinį skundą, „[. . . ] fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes,
neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu“, o bylos aplinkybių ir
apeliacinio skundo argumentų tyrimas buvo neišsamus. Tai tvirtindamas
kasatorius nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes, jo nuomone, fragmentiškai
tyrė bei vertino apeliacinės instancijos teismas, kokių bylos duomenų
neįvertino jų patikimumo aspektu, kokių aplinkybių, apeliacinio skundo
argumentų apeliacinės instancijos teismas neištyrė, neišnagrinėjo ir kokias BPK
nuostatas pažeidė. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais,
kai kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio reikalavimai ar
samprotavimai, laikoma, kad toks kasacinis skundas neatitinka BPK 368
straipsnio 2 dalyje skundo turiniui keliamų reikalavimų. Dėl to šie iš esmės
deklaratyvūs kasatoriaus teiginiai taip pat paliekami nenagrinėti.
Pažymėtina ir tai, kad
dėl K. M. kaltės, jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo,
nukentėjusiojo provokuojamo elgesio yra pasisakęs tiek apeliacinės instancijos
teismas 2009 m. liepos 29 d. nutartyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartyje,
kuria pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis K.
M. ir minėta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl K. M. kaltumo padarius nusikaltimus, numatytus BK 228
straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte, palikti galioti
nepakeisti.
Be to, pabrėžtina, kad
pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis
atsakovas ir jo atstovas turi teisę kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį
nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2
dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės
instancijos teisme

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo reikalavimą iš naujo
nagrinėti civilinio atsakovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalies, susijusios su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu, ir kad
nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas tikrintinas pagal civilinio atsakovo
atstovo apeliacinį skundą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos
teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu, ir remdamasis Vilniaus apygardos
teismo 2009 m. liepos 29 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2010 m. vasario 9 d. nutarčių išvadomis, pažeidė BPK 320
straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 2, 4 dalių reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2010 m. vasario 9 d. nutartyje nurodė, kad iš naujo nagrinėjant
bylą pirmosios instancijos teisme nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas
tikrintinas pagal civilinio atsakovo atstovo byloje paduotą apeliacinį skundą. Pagal baudžiamojo
proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to
prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės
instancijos teismas savo sprendimų (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje
dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK
331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio
skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai,
apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų
praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo,
jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo
išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti
kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios
apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į
teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo
aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009,
2K-279/2010). Pabrėžtina ir tai, kad civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę paduoti apeliacinius skundus
tik dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu (BPK 312
straipsnio 3 dalis).
Iš apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties matyti,
kad apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas minėtą Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo reikalavimą, civilinio atsakovo atstovo apeliacinį skundą neviršydamas
jo ribų išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, apsvarstydamas jame nurodytus
argumentus, susijusius su civiliniu ieškiniu, ir išdėstydamas motyvuotas
išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2010 m. vasario 9 d. nutartimi, išnagrinėjusi nuteistojo K. M. ir civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Policijos departamento prie V-aus reikalų ministerijos, atstovo kasacinius
skundus, juos iš dalies patenkino ir, panaikinusi Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutarties
dalį, kuria nagrinėtas civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Policijos departamento prie V-aus reikalų ministerijos, atstovo apeliacinis skundas,
perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitą nutarties
dalį paliko galioti nepakeistą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo 2009 m.
balandžio 21 d. nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo 2009 m. liepos 29
d. nutarties dalis K. M. byloje dėl jo kaltumo įrodytumo
ir konstatavimo nebuvo keisti ar panaikinti, bet pripažinti teisėtais bei
pagrįstais. Taigi apeliacinės instancijos teismas 2010 m. balandžio 16 d.
nutartyje, priešingai nei tvirtina kasatorius, pagrįstai rėmėsi apeliacinės
instancijos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartyje bei Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d.
nutartyje išdėstytomis išvadomis dėl K. M. kaltumo
įrodytumo ir konstatavimo.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 386
straipsnio 2 dalies nuostatų, įvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties reikalavimą
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrinti
pagal civilinio atsakovo atstovo paduotą apeliacinį skundą, ir, savo 2010 m.
balandžio 16 d. nutartį grįsdamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 9 d. nutarčių išvadomis, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies,
332 reikalavimų.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl civilinio ieškinio

Pagrindinis kasatoriaus prašymas – pakeisti teismų sprendimų K. M. baudžiamojoje byloje dalis dėl civilinio ieškinio. Iš
kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad kasatorius prašo sumažinti teismų
nukentėjusiajam A. R. priteistos žalos dydį, nenurodydamas
tokio prašymo ribų.
Kasatorius tvirtina, kad teismai K. M. baudžiamojoje
byloje spręsdami „klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės ir žalos
atlyginimo baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikė įstatymus ir padarė esminių
Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie ir sudaro apskundimo ir bylos
nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindą“.
Pažymėtina, kad kasatorius savo poziciją civilinio ieškinio klausimu iš
esmės grindžia teiginiais, kvestionuojančiais K. M. inkriminuotų
nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies
2 punkte, padarymo aplinkybes, teismų išvadas apie nuteistojo K. M.
kaltės laipsnį padarant A. R. žalą ir pan. Šioje
nutartyje jau nurodyta, kad teismai K. M. baudžiamojoje
byloje tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai bei teisėtai
konstatavo K. M. kaltumą padarius BK 228 straipsnio 1
dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus nusikaltimus. Išplėstinė
septynių teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė ir esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų. Minėta ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą
civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę kasacine tvarka apskųsti
įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367
straipsnio 2 dalis).
Kasatorius taip pat nurodo Civilinio kodekso straipsnius, apibūdinančius
žalą ir nuostolius (CK 6. 249 straipsnis), reglamentuojančius atsakomybę už
žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6. 271
straipsnis), įtvirtinančius nuostatas apie būtinumą atsižvelgti į nukentėjusiojo
asmens kaltę ir padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6. 282 straipsnis).
Kasatorius išdėsto kai kurias minėtų CK straipsnių nuostatas, tačiau nepateikia
aiškių ir konkrečių išvadų dėl jų pažeidimo ar nesilaikymo.
Minėta, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai konstatavo, jog K. M. , viršijęs įgaliojimus, nesunkiai sužalojo bejėgiškos
būklės buvusį A. R. ir kvalifikavo veiką pagal BK 228
straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę
už tarnybos įgaliojimų viršijimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės
valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią
institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar
teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Dėl
to, jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus,
nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala
savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik
nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui.
Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju,
turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą
veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos
atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos
patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese
pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems
asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas
baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas,
tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų,
kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio
proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas,
priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio
ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą
civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai,
remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad
ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė
ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra
priežastinis ryšys. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio
tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus
papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali
pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl
ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio
2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A.
R. pareiškė 131 300 Lt civilinį ieškinį dėl padarytos žalos prašydamas jam
priteisti 31 300 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusysis A. R. , grįsdamas prašomos priteisti
turtinės žalos dydį, civiliniame ieškinyje nurodė, kad jam išmušti šeši dantys
dėl materialinių sunkumų dar nėra įdėti, ir pateikė Vilniaus implantologijos
centro gydymo planą, kad šešių išmuštų dantų implantavimas A.
R. iš viso kainuos 31 300 Lt. Šiame Vilniaus implantologijos centro gydymo
plane taip pat nurodyta, kad tai preliminarus gydymo planas, kuris gydymo metu
gali keistis. Pažymėtina, kad civilinio atsakovo atstovas šiuo gydymo planu,
jame nurodyta gydymo (iš esmės patirtos žalos kompensavimo) kaina, jos
pagrįstumu nesuabejojo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, kasatorius siekia tik
priteistinos iš civilinio atsakovo sumos sumažinimo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiajam A. R. priteistos turtinės žalos (31 300 Lt) dydį, pagrįstai
konstatavo, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje
surinktais ir ištirtais įrodymais. Teismas nurodė ir tai, kad žala padaryta
tyčia, „nukentėjusysis nei įvykio metu, nei po jo du metus nedirba“. Teismui
nekilo abejonių, kad Vilniaus implantologijos centro gydymo plane nurodyta
dantų implantacijos kaina 31 300 Lt pagrįsta, kad tokios odontologo paslaugos
yra realios, būtinos. Taigi nukentėjusiojo A. R. patirta
fizinė žala, kurios pašalinimas (kompensavimas) yra būtinas per įmanomai
trumpesnį laiką ir tam padaryti iš atsakovo yra priteista 31 300 Lt suma (kaip
turtinė žala), vertintina kaip realiai atsiradusi, įrodyta ir pagrįsta, o ne
kaip būsima žala. Be to, iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti,
kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, jog civilinio ieškinio dydžio klausimas
turėtų būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Pažymėtina, kad teismų pozicija nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje
priteisiant nukentėjusiajam A. R. minėtą sumą kaip
turtinės žalos atlyginimą atitinka ir teismų praktiką nagrinėjant bylas dėl
civilinių ieškinių sveikatos sutrikdymo atvejais.
Sprendžiant, ar dėl sveikatos sutrikdymo padarinių šalinimo atsiradusios
gydymo išlaidos turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, paprastai atsižvelgiama
ir į tokias aplinkybes. Žalą patyręs asmuo turi pateikti įrodymus,
patvirtinančius gydymo išlaidų pagrįstumą, turi būti konstatuota, kad gydymo
išlaidų būtinumas yra akivaizdus (kasacinė byla Nr. 3K-3-643/2005), kad
išlaidos, susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, kad nurodytos išlaidos yra
realios (kasacinė byla Nr. 3K-3-174/2009). Iš nagrinėjamos K.
M. baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tokias aplinkybes teismai ir nurodė
baigiamuosiuose aktuose.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiajam A. R. priteistos neturtinės žalos (10 000 Lt) dydį,
konstatavo, kad jis atitinka CK 6. 250 straipsnio 2 dalyje numatytus teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principus, kad ir kitos teisės normos,
reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, buvo tinkamai taikytos. Teismas
nurodė, kad nukentėjusysis A. R. dėl neteisėtų nuteistojo K. M. veiksmų, „nors nukentėjusiajam buvo nustatytas nesunkus
sveikatos sutrikdymas, tačiau dėl netektų šešių dantų ir kitų patirtų
sužalojimų ir po įvykio, nukentėjusysis A. R. patyrė
didelį fizinį skausmą, didelį diskomfortą, išgyvenimus ir ilgalaikius
nepatogumus, apsunkintą bendravimą su žmonėmis“. Išplėstinės septynių teisėjų
kolegijos nuomone, teisės požiūriu šie apeliacinės instancijos teismo
argumentai yra pakankami pagrindžiant nukentėjusiajam A. R. priteistos
neturtinės žalos dydį.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus
ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Policijos departamento prie V-aus reikalų ministerijos, atstovo kasacinį
skundą atmesti.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt