TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
TTC-35
TTC-35

EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMŲ SANTRAUKOS


2000 m. gegužės 29 d. Tarybos
Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų taikymas remiantis Europos
Sąjungos Teisingumo Teismo precedentais

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos
Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas
Nr. 1346/2000), Europos Sąjungoje įsigaliojęs nuo
2002 m. gegužės 31 d. , yra dar vienas instrumentas, kuriuo
siekiama prisidėti prie vieningos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės
sukūrimo. Siekiant tinkamo vidaus rinkos veikimo, efektyvus ir veiksmingas
tarpvalstybinis bankroto bylų nagrinėjimas yra labai svarbus ir jis
priskiriamas teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose sričiai pagal
Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 81 straipsnį. Kadangi įmonių veikla
bėgant laikui įgavo didelį tarpvalstybinį pobūdį, o jų nemokumas daro poveikį
tinkamam vidaus rinkos veikimui, Europos Sąjungos įstatymų leidėjas vertino,
kad reikalingas toks teisės aktas, kuris leistų derinti nemokaus skolininko
turtui taikytinas priemones, taip pat sukurtų tokias teisines sąlygas, kurioms
egzistuojant šalys artėjant bankrotui arba bankroto procese vengtų perkėlinėti
turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės į kitą ieškant palankesnės teisinės
padėties. Reglamente Nr. 1346/2000 numatytos nuostatos, reglamentuojančios
bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją, taip pat nuostatos dėl šių bylų pagrindu
priimamų bei glaudžiai su jomis susijusių teismo sprendimų, dėl jų pripažinimo
ir bankroto procesui taikytinos teisės.
Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 1
straipsnį, jis taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko
daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei bankroto administratoriaus
paskyrimu. Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos netaikomos bankroto byloms,
iškeltoms draudimo įmonėms, kredito įstaigoms, investicinėms įmonėms,
teikiančioms lėšų saugojimo ar garantavimo už trečiąsias šalis paslaugas, arba
kolektyvinėms investicinėms bendrovėms.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau
– ESTT), priimdamas prejudicinius sprendimus dėl Reglamento Nr. 1346/2000
taikymo, išaiškino keletą svarbių šio reglamento taikymui aspektų.
V-a- svarbiausių Reglamento
Nr. 1346/2000 tikslų yra apibrėžti, kurios valstybės narės teismai gali
iškelti skolininkui bankroto bylą, kai skolininko veikla yra susijusi daugiau
nei su viena valstybe nare. Tuo tikslu Reglamento Nr. 1346/2000 3
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės, kurios teritorijoje yra
skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti
bankroto bylą. Aiškindamas, kaip turi
būti suprantama pagrindinė bendrovės turtinių interesų vieta, ESTT nurodė, kad
Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje
nustatyta prezumpcija, jog pagrindine bendrovės turtinių interesų vieta
laikytina valstybė narė, kurioje yra skolininko registruota buveinė, gali būti
paneigta tik tais atvejais, jei objektyvūs ir
trečiųjų šalių patikrintini kriterijai leidžia nustatyti, kad reali padėtis
skiriasi nuo tos, kurią turėtų atspindėti minėtos registruotos buveinės buvimo
vieta. Toks galėtų būti bendrovės, kuri nevykdo jokios ekonominės veiklos
valstybės narės teritorijoje, kurioje yra jos registruota buveinė, atvejis. Jei
bendrovė vykdo veiklą valstybės narės, kurioje yra jos registruota buveinė,
teritorijoje, vien tik aplinkybės, kad jos ekonominį pasirinkimą gali
kontroliuoti ar kontroliuoja kitoje valstybėje narėje įsteigta patronuojanti
bendrovė, nepakanka Reglamente Nr. 1346/2000 numatytai prielaidai paneigti (2006 m.
gegužės 2 d. Sprendimo Eurofood IFSC Ltd C-341/04 37 punktas, Rink.
p. I-03813). Pasisakydamas dėl valstybės narės teismo priimto sprendimo iškelti
pagrindinę bankroto bylą bendrovei (sąvoka „pagrindinė bankroto byla“ turi būti
suprantama Reglamento Nr. 1346/2000 prasme[1])
ESTT nurodė, kad tokį teismo sprendimą kitų valstybių narių teismai privalo
pripažinti negalėdami patikrinti tokią bylą iškėlusios valstybės narės teismo
jurisdikcijos. Tokia pirmumo taisyklė, nustatanti, kad valstybėje narėje
iškelta bankroto byla pripažįstama visose kitose valstybėse narėse nuo to
momento, kai sprendimas iškelti bankroto bylą įsiteisėja bankroto bylą
iškėlusioje valstybėje, pagrįsta tarpusavio pasitikėjimo principu. Šis
principas leidžia įgyvendinti privalomąją jurisdikcijos sistemą ir valstybėms
narėms abipusiškumo pagrindu atsisakyti taikyti savo vidaus teisės aktus dėl
pripažinimo ir vykdymo supaprastintos sprendimų bankroto bylose pripažinimo ir
vykdymo sistemos naudai. Jei suinteresuotas asmuo, manydamas, kad skolininko
pagrindinių interesų vieta yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra
iškelta pagrindinė bankroto byla, ketina ginčyti šią bylą iškėlusio teismo
jurisdikciją, jis turėtų pareikšti ieškinį dėl sprendimo iškelti bylą valstybės
narės, kurioje ji yra iškelta, teisme pagal šios valstybės narės nacionalinę
teisę (nurodyto Sprendimo Eurofood IFSC Ltd C-341/04 39-40, 43 punktas).  
Valstybei narei palikta teisė atsisakyti
pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei sprendimas ją
iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens
pagrindinę teisę būti išklausytam. Jei teisės būti išklausytam konkrečios
sąlygos gali skirtis atsižvelgiant į tai, kaip skubiai reikia priimti
sprendimą, visi šios teisės įgyvendinimo apribojimai turi būti deramai
pateisinti ir lydimi procesinių garantijų, užtikrinančių susijusių su tokiu
procesu asmenų galimybę veiksmingai ginčyti skubos tvarka priimtas priemones.
Jei atitinkamos valstybės teismas turi nuspręsti, ar iš tiesų kitos valstybės
narės teisme nagrinėjant bylą buvo pažeista pagrindinė teisė būti išklausytam,
šis teismas neturėtų apsiriboti savo žodinio nagrinėjimo koncepcijos taikymu ir
jos fundamentaliu pobūdžiu savo teisinėje sistemoje, bet atsižvelgdamas į visas
aplinkybes turi įvertinti, ar su šia byla susijęs asmuo turėjo pakankamai
galimybių būti išklausytas (nurodyto Sprendimo Eurofood IFSC Ltd C-341/04,
66-68 punktai).
Iškeliant bankroto bylą svarbu
nustatyti momentą, kuriuo metu reikėtų vertinti teismo jurisdikciją iškelti
bankroto bylą. Šį klausimą ESTT nagrinėjo priimdamas sprendimą byloje Susanne
Staubitz-Schreiber ir nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje yra
skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta tuo metu, kai skolininkas
pateikia prašymą iškelti bankroto bylą, teismas išlaiko jurisdikciją pradėti
minėtą procedūrą, kai šis skolininkas po prašymo pateikimo, bet prieš pradedant
nagrinėti bylą perkelia savo pagrindinių turtinių interesų
vietą į kitos valstybės narės teritoriją (2006 m. sausio 17 d.
Sprendimo Susanne Staubitz-Schreiber, C-1/04,
29 punktas, Rink. p. I-00701).
B-kroto bylose dažnai pareiškiami ieškiniai
dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių nuginčijimo. ESTT aiškino
jurisdikcijos klausimus nagrinėti tokio pobūdžio ieškinius ir nurodė, kad jie
gali būti nagrinėjami valstybės, kurios teismai iškėlė bankroto bylą,
teismuose. Šį išaiškinimą ESTT pateikė spręsdamas, kaip turi būti aiškinama
Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies nuostata.
ESTT nurodė, kad ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės,
kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi
priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo, pareikšto
atsakovui, turinčiam savo registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje. Taigi
valstybei narei, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, taip pat
suteikiama tarptautinė kompetencija nagrinėti tiesiogiai išplaukiančius iš šios
bylos ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius. Toks aiškinimas išplaukia iš šio
reglamento veiksmingumo ir iš teisės aktų leidėjo ketinimų šiame reglamente
apsiriboti nuostatomis, reglamentuojančiomis kompetenciją iškelti bankroto bylą
ir priimti sprendimus, tiesiogiai išplaukiančius iš bankroto bylos ir glaudžiai
su ja susijusius (2009 m. vasario 12 d. Sprendimo Seagon C-339/07,
20-21 punktai, 28 punktas, Rink. p. I-00767 ).
Ieškinys, pareikštas bankrutuojančiai įmonei
dėl apsaugos priemonių taikymo turtui, kuris yra toje valstybėje narėje, kurioje
iškelta bankroto byla, o šalių sudarytoje sutartyje buvo numatyta nuosavybės į
turtą išlaikymo išlyga, ESTT praktikoje nebuvo pripažintas kaip ieškinys,
kuriam taikytinas Reglamentas Nr. 1346/2000. Dėl to tokiam ieškiniui
netaikomos nei jame nustatytos teismingumo, nei teismo sprendimo pripažinimo
taisyklės. Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kokie teismo, nagrinėjančio pagrindinę bankroto bylą, priimti
sprendimai pripažįstami be tolesnių formalumų kitose valstybėse narėse, taip pat
kad jų vykdymui taikomos  1968 m.
Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir užsienio teismų sprendimų
pripažinimo bei vykdymo (toliau – 1968 m. Briuselio konvencija)[2]
nuostatos. 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimų, priimtų
bankroto byloje ir nepatenkančių į 25 straipsnio 1-ą dalį, pripažinimą ir
vykdymą reglamentuoja 1968 m. Briuselio konvencija. Aiškindamas šią
Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatą ESTT pažymėjo, kad formuluotė
„konvencija, jei ji taikytina“ reiškia, jog prieš priimant sprendimą dėl
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo
ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) numatytų pripažinimo ir
vykdymo taisyklių taikymo kitiems negu Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1
dalyje nurodytiems sprendimams, reikia patikrinti, ar šie sprendimai patenka į
Reglamento Nr. 44/2001 materialinę taikymo sritį. Tai patikrinti būtina, nes
negalima atmesti galimybės, kad tarp Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 2
dalyje nurodytų sprendimų, kurie nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, taip
pat yra sprendimų, kurie nepatenka ir į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.
Šiuo požiūriu iš 25 straipsnio 2 dalies formuluotės išplaukia, jog pagal šią
nuostatą Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas sprendimui su sąlyga, kad šis
sprendimas patenka į šio reglamento taikymo sritį. Jei atitinkamas sprendimas
nesusijęs su civilinėmis arba komercinėmis bylomis arba jei taikoma Reglamento
Nr. 44/2001 taikymo srities išimtis, nustatyta šio reglamento 1 straipsnyje,
minėtas reglamentas negali būti taikomas (2009 m. rugsėjo 12 d.
Sprendimas G- Graphics C-292/08, 17-18, 20
punktai, Rink. p. I-08421). ESTT taip pat pasisakė dėl ieškinių, susijusių
su sutartimis, kuriose numatyta nuosavybės teisės išlaikymo išlyga turtui,
kuris bankroto bylos iškėlimo metu yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje
iškeliama bankroto byla (Reglamento Nr. 1346/2000 7 straipsnio
1 dalis). ESTT nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 7 straipsnio
1 dalyje nustatyta išimtimi siekiama tik užtikrinti nuosavybės teisės
išlaikymo išlygos taikymą, šis ryšys nėra nei pakankamai tiesioginis, nei
pakankamai glaudus tam, kad būtų galima netaikyti Reglamento Nr. 44/2001.
Dėl to toks ieškinys yra savarankiškas ieškinys, negrindžiamas bankroto teise,
ir jam nereikalingas nei tokios bylos iškėlimas, nei bankroto administratoriaus
įsikišimas. V- fakto, kad bankroto administratorius yra bylos šalis,
nepakanka kvalifikuoti šios bylos kaip tiesiogiai kylančios iš bankroto bylos
ir glaudžiai susijusios su turto likvidavimo procedūra (nurodyto Sprendimo
G- Graphics C-292/08, 29-33, 38 punktai).
ESTT taip pat pasisakė dėl valstybių narių
teisės taikyti areštą bendrovės turtui neiškėlus šalutinės bankroto bylos, kai
tai bendrovei kitoje valstybėje narėje yra iškelta pagrindinė bankroto byla.
Reglamento Nr. 1346/2000 3, 4, 16, 17 ir 25 straipsniai turi būti
aiškinami taip, kad vienoje valstybėje narėje iškėlus pagrindinę bankroto bylą,
kitos valstybės narės, kurioje nebuvo iškelta šalutinė bankroto byla,
kompetentingos institucijos, paisant 25 straipsnio 3 dalyje ir 26 straipsnyje
numatytų atsisakymo pagrindų, privalo pripažinti ir vykdyti visus su šia
pagrindine bankroto byla susijusius sprendimus ir todėl neturi teisės,
taikydamos šios kitos valstybės narės teisės normas, nurodyti imtis vykdymo
priemonių dėl nemokiu paskelbto skolininko turto, esančio šios kitos valstybės
narės teritorijoje, jeigu to neleidžia valstybės, kurioje iškelta byla, teisė
ir jeigu nėra įvykdomos sąlygos, keliamos norint taikyti šio reglamento 5 ir 10
straipsnius (2010 m. sausio 21 d. Sprendimas MG Probud C-444/07,
43, 46-47 punktai, Rink. p. I-0000).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m.
gegužės 4 d. ESTT pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą
byloje F-Tex SIA prieš Lietuvos-Anglijos UAB Jadecloud-V-a dėl Reglamento
Nr. 1346/2000 nuostatų aiškinimo. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas siekia išsiaiškinti,  ar bankroto
bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti
tiesiogiai iš bankroto proceso išplaukiančius ar su juo glaudžiai susijusius
actio P-ana ieškinius, taip pat ar įmonės, kuriai vienoje valstybėje narėje
pradėtas bankroto procesas, vienintelio kreditoriaus actio P-ana ieškinys,
kuris pareikštas kitoje valstybėje narėje ir kyla iš bankroto administratoriaus
jam atlygintinos sutarties pagrindu perleistos reikalavimo teisės į trečiuosius
asmenis, taip apribojant bankroto administratoriaus reikalavimų apimtį pirmoje
valstybėje narėje, bei nekelia grėsmės kitiems galimiems kreditoriams,
kvalifikuotinas civiline ir komercine byla pagal Reglamento Nr. 44/2001 1
straipsnio 1 dalį. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teiraujasi, ar
ieškovo teisė į teisminę gynybą, kuri ESTT jurisprudencijoje pripažįstama kaip
bendrasis Europos Sąjungos teisės principas ir kuri garantuojama Europos
Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, turi būti suprantama ir
aiškinama taip, kad nacionaliniai teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti
actio P-ana ieškinį (priklausomai nuo jo sąsajos su bankroto procesu) arba
pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį, arba pagal Reglamento Nr.
44/2001 2 straipsnio 1 dalį, negali abu atsisakyti jurisdikcijos, taip pat ar
vienos valstybės narės teismui, priėmus sprendimą palikti actio P-ana
ieškinį nenagrinėtą dėl jurisdikcijos neturėjimo, kitos valstybės narės
teismas, siekdamas užtikrinti ieškovo teisę į teismą, turi teisę ex officio
pripažinti savo paties jurisdikciją, nepaisant to, kad pagal Europos Sąjungos
teisės normas dėl tarptautinės jurisdikcijos nustatymo tokio sprendimo priimti
negali.

T-iau pateikiamos
2006 m. gegužės 2 d. sprendimo Eurofood IFSC Ltd C-341/04,
2006 m. sausio 17 d. sprendimo Susanne Staubitz-Schreiber C-1/04, 2009 m. vasario 12 d. sprendimo
Seagon C-339/07, 2009 m. rugsėjo 12 d. sprendimo G- Graphics C-292/08, 2010 m. sausio 21 d. sprendimo
MG Probud C-444/07 santraukos.
2006 m. gegužės 2 d.
Teisingumo Teismo sprendimo byloje
Eurofood
IFSC Ltd (C-341/04)[3]
santrauka
Teisminis
bendradarbiavimas civilinėse bylose / Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 /
Nemokumo
procedūros / Sprendimas iškelti bylą / Skolininko pagrindinių turtinių
interesų vieta /
Nemokumo procedūrų pripažinimas / Viešoji tvarka

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas pagal
A-ijos teisę įsteigtos bendrovės Eurofood IFSC Ltd (toliau – Eurofood)
bankroto byloje dėl Reglamento Nr. 1346/2000) 3 straipsnio 1 dalies
išaiškinimo.

Eurofood buvo A-ijos bendrovė, kurios registruota buveinė
buvo Dubline. Jos 100 proc. akcijų priklausė Italijos bendrovei
Parmalat SpA, o pagrindinis veiklos objektas buvo Parmalat grupės
bendrovių finansavimas.

2003 m. gruodžio 24 d. Italijos gamybinės veiklos ministras
leido Parmalat SpA taikyti ypatingo administravimo procedūrą ir paskyrė
E. B-di šios bendrovės ypatinguoju administratoriumi. 2004 m. sausio
27 d. B-k of America NA pateikė High Court (A-ija) prašymą pradėti privalomą
Eurofood likvidavimo bylą (compulsory winding up by the Court), taip pat paskirti laikinąjį likvidatorių. Šis prašymas
buvo pagrįstas tvirtinimu, jog pastaroji bendrovė buvo nemoki. Tą pačią dieną
Aukščiausiasis Teismas, remdamasis šiuo prašymu, paskyrė P. Farrell
laikinuoju likvidatoriumi (provisional liquidator), suteikdamas jam teisę paimti saugoti šios bendrovės turtą,
administruoti jos reikalus, jos vardu atidaryti banko sąskaitą ir užtikrinti
advokato paslaugas. 2004 m. vasario 9 d. Italijos gamybinės veiklos
ministras sutiko Eurofood taikyti ypatingo administravimo procedūrą ir paskyrė
E. B-di šios bendrovės ypatinguoju administratoriumi. 2004 m. vasario
10 d. Tribunale civile e penale di Parma (Italija) buvo pateiktas prašymas
pripažinti Eurofood nemokia. Posėdžio data buvo nustatyta 2004 m. vasario
17 d. , apie kurią P. Farrell buvo pranešta vasario 13 d.
2004 m. vasario 20 d. teismas, nusprendęs, kad Eurofood pagrindinių
interesų vieta yra Italijoje, nutarė, kad turi tarptautinę jurisdikciją
nuspręsti dėl šios bendrovės pripažinimo bankrutuojančia.

2004 m. kovo 23 d. sprendimu Aukščiausiasis Teismas
nusprendė, kad pagal A-ijos įstatymą Eurofood bankroto byla buvo pradėta
A-ijoje B-k of America NA tuo klausimu pateikto prašymo dieną, t. y.
2004 m. sausio 27 -ąją, taip pat kad ši byla yra „pagrindinė“ byla,
nes Eurofood pagrindinių interesų vieta yra A-ijoje. A-ijos Teismas taip pat
nusprendė, kad bylos nagrinėjimas Tribunale civile e penale di Parma patvirtino
A-ijos teismų atsisakymą pripažinti Italijos teismų sprendimus šioje bankroto
byloje. Aukščiausiasis Teismas, pripažinęs Eurofood bankrutavusia, nurodė
likviduoti šią bendrovę ir paskyrė P. Farrell likvidatoriumi.
P. B-di apskundė tokį A-ijos teismo sprendimą ir A-ijos Aukščiausiasis
Teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT), prašyme
priimti prejudicinį sprendimą interpretuojant Reglamentą Nr. 1346/2000
siekiant sužinoti, kuris teismas turėjo jurisdikciją (Italijos ar A-ijos)
vykdyti Eurofood likvidavimą.

Bendrovės
pagrindinių turtinių interesų vietos nustatymas

ESTT, nagrinėdamas klausimą, koks yra lemiamas veiksnys
nustatant dukterinės bendrovės pagrindinių turtinių interesų vietą tuo atveju,
kai patronuojančios bendrovės ir jos dukterinės bedrovės registruotos buveinės
yra dviejose skirtingose valstybėse narėse, nurodė, kad
Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis numato dviejų rūšių bylas.
Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko
pagrindinių interesų vieta, teismo pradėta bankroto byla yra „pagrindinė byla“,
turinti universalų poveikį, nes taikoma visam skolininko turtui, esančiam
visose valstybėse narėse, kuriose taikomas Reglamentas Nr. 1346/2000.
Jei vėliau pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje
skolininkui priklauso įmonė, jurisdikciją turintis teismas gali iškelti bylą,
tai ši byla laikoma „šalutine“, o jos poveikis gali apimti tik tą skolininko
turtą, kuris yra pastarosios valstybės teritorijoje. Be to, 3 straipsnio
1 dalis pabrėžia, kad bendrovės pagrindinių interesų vieta, kol neįrodyta
kitaip, yra registruotos buveinės vieta. Taigi reglamente įtvirtintoje
valstybių narių teismų jurisdikcijos nustatymo sistemoje kiekvienam
skolininkui, kuris yra atskiras juridinis subjektas, atskirai nustatomas
jurisdikciją turintis teismas. „Pagrindinių interesų“ sąvoka yra būdinga
Reglamentui Nr. 1346/2000, turinti savarankišką reikšmę ir aiškintina
vienodai, nepriklausomai nuo nacionalinių teisės aktų.
13 Reglamento Nr. 1346/2000 konstatuojamojoje dalyje nurodyta,
kad „pagrindinių turtinių interesų vieta
turėtų būti vieta, kurioje skolininkas reguliariai administruoja savo turtinius
interesus, ir dėl to ją gali nustatyti trečiosios šalys“. Taigi pagrindinių
turtinių interesų vieta nustatoma pagal kriterijus, kurie yra objektyvūs ir
trečiosios šalys gali jais remtis. Tokie kriterijų bruožai reikalingi siekiant
užtikrinti teisinį tikrumą ir numatomumą, nustatyti teismą, kuris turi
jurisdikciją pagrindinei bankroto bylai iškelti. Šis teisinis saugumas ir
numatomumas yra labai svarbūs, nes pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4
straipsnio 1 dalį, nustačius jurisdikciją turintį teismą, kartu nustatoma ir
bankroto procesui taikytina teisė. Europos Sąjungos teisės aktų leidėjų
prielaida, kad pagrindinė bendrovės interesų vieta yra jos registruota buveinė,
gali būti paneigta tik tais atvejais, jei objektyvūs ir trečiųjų asmenų
atžvilgiu galimi patikrinti kriterijai leidžia nustatyti, kad reali padėtis
skiriasi nuo tos, kurią turėtų atspindėti minėtos registruotos buveinės buvimo
vieta (pavyzdžiui, „pašto dėžutės“ atvejis, kai bendrovė nevykdo jokios veiklos
valstybėje, kurioje yra jos registruota buveinė). Taigi kai bendrovė vykdo
veiklą valstybėje narėje, kurioje ji yra registruota, vien tas faktas, kad jos
ekonominiai pasirinkimai yra ar gali būti kontroliuojami ją valdančios
bendrovės, kuri yra įsikūrusi kitoje valstybėje narėje, nėra pakankamas tam,
kad būtų paneigta prezumpcija dėl bendrovės pagrindinių interesų buvimo vietos
toje valstybėje narėje, kurioje yra jos registruota buveinė.  

Sprendimo iškelti
pagrindinę bankroto bylą pripažinimas kitose valstybėse narėse

ESTT, pasisakydamas dėl sprendimo iškelti pagrindinę
bankroto bylą pripažinimo, kurį vykdo kitų valstybių narių teismai, pažymėjo,
kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles, bankroto procesas, pradėtas
vienoje valstybėje narėje, turi būti pripažįstamas visose kitose valstybėse
narėse nuo to momento, kai šio proceso pradėjimas įsiteisėja kilmės valstybėje
narėje (prioriteto taisyklė). Tarpusavio pasitikėjimo principas reikalauja, kad
kitų valstybių narių teismai pripažintų sprendimą iškelti pagrindinę bankroto
bylą neturėdami teisės tikrinti pirmojo teismo įvertinimo dėl savo
jurisdikcijos.

Teismas,
kompetentingas iškelti pagrindinę bankroto bylą

Atsakydamas į klausimą, kuris teismas turi jurisdikciją
iškelti pagrindinę bankroto bylą, ESTT pažymėjo, kad pagal Reglamentą
Nr. 1346/2000 teismas, turintis teisę iškelti pagrindinę bankroto bylą,
taikomą visam skolininko turtui, esančiam visose valstybėse narėse, yra tos
valstybės narės teismas, kurioje yra skolininko pagrindinių interesų centras.
Preziumuojama, kad skolininko įmonės pagrindinių interesų centras yra jo
registruotos buveinės vieta, kur skolininkas reguliariai valdo savo interesus.
ESTT išsamiai paaiškino, kaip gali būti paneigta tokia prezumpcija (žr. Bendrovės pagrindinių turtinių interesų
vietos nustatymas): ją galima paneigti tik nustačius tokius veiksnius,
kurie yra objektyvūs ir kuriais trečiosios šalys gali remtis, ir iš jų matyti,
kad aktuali egzistuojanti situacija yra skirtinga nuo to, ką pagrindinės interesų
vietos nustatymas pagal buveinės registracijos vietą turėtų atspindėti
(pavyzdžiui, tuo atveju, kai bendrovė nevykdo jokios veiklos toje valstybėje
narėje, kurioje yra registruota jos buveinė).

„Sprendimo pradėti
pagrindinę bankroto bylą“ reikšmė

Nustatytas mechanizmas, kuriuo tik vienos valstybės narės
teismas turi jurisdikciją pradėti pagrindinę bankroto bylą, gali būti rimtai
sutrikdytas, jei valstybių narių teismai, tuo pačiu metu gaudami prašymus
pradėti bankroto procesą remiantis skolininko nemokumu, pradėtų kelti
konkuruojančios jurisdikcijos klausimą ir tai tęstųsi ilgą laiką. Siekiant
užtikrinti sukurtos sistemos efektyvumą, ESTT nusprendė, kad vienoje valstybėje
narėje remiantis skolininko nemokumu priimtas sprendimas, kuriuo siekiama pradėti
vieną iš Reglamente Nr. 1346/2000 nurodytų procedūrų, apimantis teisę
perimti skolininko turtą ir paskirti likvidatorių, yra sprendimas iškelti
pagrindinę bankroto bylą. Teisė perimti skolininko turtą apima skolininko
teisių, kurias jis turi į savo turtą, praradimą.

Pagrindai
nepripažinti pradėtos pagrindinės bankroto bylos

Valstybė narė turi teisę atsisakyti pripažinti kitoje
valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą pradėti pagrindinę bankroto bylą tuo
atveju, kai toks pripažinimas pripažįstančioje valstybėje akivaizdžiai turėtų
padarinių, prieštaraujančių jos viešajai tvarkai, pagrindiniams principams arba
asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. B-kroto proceso kontekste teisė
būti išklausytam, kuri suteikiama kreditoriams ar jų atstovams, turi esminę
svarbą. Dėl to valstybės narės turi teisę atsisakyti pripažinti kitoje
valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą dėl pagrindinės bankroto bylos
iškėlimo, jei toks sprendimas buvo priimtas iš esmės pažeidžiant šią asmenų,
bankroto procesuose turinčių teisę būti išklausytiems.

ESTT nusprendė:

1.
Kai skolininkas yra
dukterinė bendrovė, kurios registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei
ta, kur registruota jos patronuojančios bendrovės buveinė, 2000 m. gegužės 29
d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje
nustatyta prielaida, pagal kurią šios dukterinės bendrovės pagrindinė interesų
vieta yra valstybėje narėje, kurioje yra jos registruota buveinė, gali būti
paneigta tik tais atvejais, jei objektyvūs ir trečiųjų šalių patikrintini
kriterijai leidžia nustatyti, kad reali padėtis skiriasi nuo tos, kurią turėtų
atspindėti minėtos registruotos buveinės buvimo vieta. Toks galėtų būti
bendrovės, kuri nevykdo jokios ekonominės veiklos valstybės narės teritorijoje,
kurioje yra jos registruota buveinė, atvejis. Priešingai, jei bendrovė vykdo
veiklą valstybės narės, kurioje yra jos registruota buveinė, teritorijoje, vien
tik aplinkybės, kad jos ekonominį pasirinkimą gali kontroliuoti ar kontroliuoja
kitoje valstybėje narėje įsteigta patronuojanti bendrovė, nepakanka Reglamente
numatytai prielaidai paneigti.

2.
Reglamento Nr.
1346/2000 16 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa turi būti aiškinama taip,
kad valstybės narės teismo iškeltą pagrindinę bankroto bylą kitų valstybių
narių teismai turi pripažinti negalėdami patikrinti iškėlusios valstybės narės
teismo jurisdikcijos.

3.
Reglamento Nr.
1346/2000 16 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa turi būti aiškinama taip,
kad sprendimas iškelti bankroto bylą šios sąvokos prasme yra skolininko
nemokumu pagrįstą pareiškimą nagrinėjančio valstybės narės teismo sprendimas
iškelti minėto reglamento A priede numatytą bylą, kai šis sprendimas apima
skolininko teisės valdyti, naudotis ir disponuoti turtu atėmimą ir minėto
reglamento C priede numatyto likvidatoriaus paskyrimą. Šis teisės atėmimas
reiškia, kad skolininkas netenka teisės valdyti savo turtą.

4.
Reglamento Nr.
1346/2000 26 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė gali
atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei
sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta
byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam.

1.
Where
a debtor is a subsidiary company whose registered office and that of its parent
company are situated in two different Member States, the presumption laid down
in the second sentence of Article 3(1) of Council Regulation (EC) No 1346/2000
of 29 May 2000 on insolvency proceedings, whereby the centre of main interests
of that subsidiary is situated in the Member State where its registered office
is situated, can be rebutted only if factors which are both objective and
ascertainable by third parties enable it to be established that an actual
situation exists which is different from that which location at that registered
office is deemed to reflect. That could be so in particular in the case of a
company not carrying out any business in the territory of the Member State in
which its registered office is situated. By contrast, where a company carries
on its business in the territory of the Member State where its registered
office is situated, the mere fact that its economic choices are or can be
controlled by a parent company in another Member State is not enough to rebut
the presumption laid down by that Regulation.

2.
O-
a proper interpretation of the first subparagraph of Article 16(1) of
Regulation No 1346/2000, the main insolvency proceedings opened by a court of a
Member State must be recognised by the courts of the other Member States,
without the latter being able to review the jurisdiction of the court of the
opening State.

3.
O-
a proper interpretation of the first subparagraph of Article 16(1) of the
Regulation, a decision to open insolvency proceedings for the purposes of that
provision is a decision handed down by a court of a Member State to which
application for such a decision has been made, based on the debtor’s insolvency
and seeking the opening of proceedings referred to in A-ex A to the
Regulation, where that decision involves the divestment of the debtor and the
appointment of a liquidator referred to in A-ex C to the Regulation. Such
divestment implies that the debtor loses the powers of management that he has
over his assets.

4.
O-
a proper interpretation of Article 26 of the Regulation, a Member State may
refuse to recognise insolvency proceedings opened in another Member State where
the decision to open the proceedings was taken in flagrant breach of the
fundamental right to be heard, which a person concerned by such proceedings
enjoys.

1.
Lorsqu’un
débiteur est une filiale dont le siège statutaire et celui de sa société mère
sont situés dans deux États membres différents, la présomption énoncée à
l’article 3, paragraphe 1, seconde phrase, du règlement (CE) n° 1346/2000 du
Conseil, du 29 mai 2000, relatif aux procédures d’insolvabilité, selon laquelle
le centre des intérêts principaux de cette filiale est situé dans l’État membre
où se trouve son siège statutaire, ne peut être réfutée que si des éléments
objectifs et vérifiables par les tiers permettent d’établir l’existence d’une
situation réelle différente de celle que la localisation audit siège statutaire
est censée refléter. Tel pourrait être notamment le cas d’une société qui
n’exercerait aucune activité sur le territoire de l’État membre où est situé
son siège social. En revanche, lorsqu’une société exerce son activité sur le
territoire de l’État membre où est situé son siège social, le fait que ses
choix économiques soient ou puissent être contrôlés par une société mère
établie dans un autre État membre ne suffit pas pour écarter la présomption
prévue par ledit règlement.

2.
L’article 16,
paragraphe 1, premier alinéa, du règlement n° 1346/2000 doit être interprété en
ce sens que la procédure d’insolvabilité principale ouverte par une juridiction
d’un État membre doit être reconnue par les juridictions des autres États
membres, sans que celles-ci puissent contrôler la compétence de la juridiction
de l’État d’ouverture.

3.
L’article 16,
paragraphe 1, premier alinéa, du règlement n° 1346/2000 doit être interprété en
ce sens que constitue une décision d’ouverture de la procédure d’insolvabilité
au sens de cette disposition la décision rendue par une juridiction d’un État
membre saisie d’une demande à cet effet, fondée sur l’insolvabilité du débiteur
et tendant à l’ouverture d’une procédure visée à l’annexe A du même règlement,
lorsque cette décision entraîne le dessaisissement du débiteur et porte
nomination d’un syndic visé à l’annexe C dudit règlement. Ce dessaisissement
implique que le débiteur perde les pouvoirs de gestion qu’il détient sur son
patrimoine.

4.
L’article 26
du règlement n° 1346/2000 doit être interprété en ce sens qu’un État membre
peut refuser de reconnaître une procédure d’insolvabilité ouverte dans un autre
État membre lorsque la décision d’ouverture a été prise en violation manifeste
du droit fondamental à être entendue dont dispose une personne concernée par
une telle procédure.

2006 m. sausio 17 d.
Teisingumo Teismo sprendimo byloje
Susanne Staubitz-Schreiber (C-1/04)[4]
santrauka
Teisminis bendradarbiavimas civilinėse
bylose / B-kroto bylos /
Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 /
Taikymas laiko atžvilgiu /
Jurisdikciją turintis teismas

Ieškovė
Susanne Staubitz-Schreiber gyveno Vokietijoje ir turėjo individualią įmonę,
prekiaujančią telekomunikacijos aparatais ir aksesuarais. Ieškovė nustojo
vykdyti šią veiklą 2001 m. ir 2001 m. gruodžio 6 d.
kreipėsi į Vokietijos teismą su prašymu pradėti bankroto bylą jos turtui. 2002
m. balandžio 1 d. ji persikėlė į Ispaniją, ketindama ten gyventi ir dirbti.
Vokietijos teismas 2002 m. balandžio 10 d. nutartimi atsisakė iškelti
bankroto bylą, nes nebuvo turto. Apeliacinis ieškovės skundas dėl bankroto
bylos iškėlimo buvo atmestas teismui nurodžius, kad Vokietijos teismas neturėjo
jurisdikcijos iškelti bankroto bylą pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3
straipsnio 1 dalį, nes ieškovės pagrindinėje byloje pagrindinių turtinių
interesų vieta buvo Ispanijoje. Ieškovei apskundus tokį teismo sprendimą,
Vokietijos Aukščiausiasis Teismas (B-esgerichsthof) kreipėsi į ESTT prašyme priimti
prejudicinį sprendimą klausdamas, ar valstybės narės teismas, kuriam buvo
pateiktas prašymas iškelti bankroto bylą, vis dar turi jurisdikciją iškelti
minėtą bylą, jei skolininkas po to, kai pateikė prašymą, bet prieš tai, kai byla
buvo pradėta nagrinėti, perkelia savo pagrindinių turtinių interesų vietą į
kitos valstybės narės teritoriją, ir ar tos kitos valstybės narės teismas įgyja
jurisdikciją.

Dėl teismo, turinčio jurisdikciją iškelti
pagrindinę bankroto bylą, kai tokį prašymą pateikęs skolininkas pakeičia savo
pagrindinę turtinių interesų vietą po prašymo pateikimo, bet iki bankroto bylos
iškėlimo

ESTT
pirmiausia nurodė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 galiojimo laiko atžvilgiu
sąlyga, nurodyta 43 straipsnio pirmame sakinyje, turi būti aiškinama taip,
kad ji taikoma, jei iki jos įsigaliojimo 2002 m. gegužės 31 d. nebuvo
priimtas sprendimas iškelti bankroto bylą, net jei prašymas priimti sprendimą
ją iškelti buvo pateiktas iki šios datos. N-s nagrinėjamoje byloje ieškovė
prašymą pateikė 2001 m. gruodžio 6 d. , tačiau iki 2002 m.
gegužės 31 d. nebuvo priimtas sprendimas iškelti bankroto bylą, todėl
Reglamentas Nr. 1346/2000 yra taikomas, ir prašymą priimti prejudicinį
sprendimą pateikęs teismas (Vokietijos teismas) turi įvertinti savo
jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį. Šioje
nuostatoje nurodyta, kad valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko
pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto
bylą, tačiau joje nenurodyta, ar iš pradžių turintis išnagrinėti bylą teismas
išlaiko jurisdikciją, jei skolininkas, pateikęs prašymą iškelti bylą, bet prieš
sprendimo iškelti bankroto bylą priėmimą perkelia savo pagrindinių turtinių
interesų vietą.
ESTT nurodė,
kad šiuo pagrindu iš pradžių turinčio išnagrinėti bylą teismo jurisdikcijos
perdavimas kitos valstybės narės teismui prieštarautų
Reglamento Nr. 1346/2000 tikslams, nes jo ketvirtoje
konstatuojamojoje dalyje Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas primena savo
ketinimą išvengti to, kad proceso šalys perkeltų turtą ar teismo procesą iš
vienos valstybės narės į kitą ieškodamos sau geresnės teisinės padėties. Šis
tikslas nebūtų pasiektas, jei skolininkas galėtų perkelti savo pagrindinių
turtinių interesų vietą į kitą valstybę narę tarp prašymo iškelti bylą
pateikimo ir sprendimo pradėti bankroto bylą priėmimo ir taip nustatyti
jurisdikciją turintį teismą bei taikomą teisę. Toks jurisdikcijos perdavimas
taip pat prieštarautų Reglamento Nr. 1346/2000 antroje ir aštuntoje konstatuojamosiose
dalyse nustatytam tikslui – efektyviam ir veiksmingam tarpvalstybinių bankroto
bylų nagrinėjimui, nes tai įpareigotų kreditorius nuolat persekioti skolininką
ten, kur jis nuspręstų daugiau ar mažiau pastoviai įsikurti, o praktikoje tai
dažnai reikštų ilgesnį procesą.
Be to,
teismo, kuris pirmasis turėjo išnagrinėti bylą, jurisdikcijos išlaikymas
užtikrina didesnį kreditorių teisinį saugumą, nes jie, atsižvelgdami į
skolininko pagrindinių turtinių interesų vietos buvimo vietą tuo metu, kai jie
pradėjo tarpusavio teisinius santykius, įvertino riziką, kurią jie turėtų
prisiimti, jei skolininkas bankrutuotų. Visuotinė pagrindinės bankroto bylos
taikymo sritis, esant reikalui, šalutinių bylų iškėlimas, taip pat galimybė,
kuri leidžia iš pradžių turinčio išnagrinėti bylą teismo paskirtam laikinam
likvidatoriui reikalauti nustatyti priemones kitoje šalyje esančiam skolininko
turtui apsaugoti ir išsaugoti, taip pat yra svarbios garantijos kreditoriams,
leidžiančios labiausiai apsaugoti skolininko turtą, ypač jei jis po prašymo
iškelti bylą pateikimo, bet prieš pradedant ją nagrinėti perkėlė savo
pagrindinių turtinių interesų vietą.
Taigi
Vokietijos teismui reikia atsakyti, kad Reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi
būti aiškinama taip, jog valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko
pagrindinių turtinių interesų vieta tuo metu, kai skolininkas pateikia prašymą
iškelti bankroto bylą, teismas išlaiko jurisdikciją pradėti minėtą procedūrą,
kai skolininkas po prašymo pateikimo, bet prieš pradedant bylos nagrinėjimą
perkelia savo pagrindinių turtinių interesų vietą į kitos valstybės narės
teritoriją.

ESTT nusprendė:

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl
bankroto bylų 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės
narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta
tuo metu, kai skolininkas pateikia prašymą iškelti bankroto bylą, teismas
išlaiko jurisdikciją pradėti minėtą procedūrą, kai šis skolininkas po prašymo
pateikimo, bet prieš pradedant nagrinėti bylą perkelia savo pagrindinių
turtinių interesų vietą į kitos valstybės narės
teritoriją.

Article 3(1) of
Council Regulation (EC) No 1346/2000 of 29 May 2000 on insolvency
proceedings must be interpreted as meaning that the court of the Member State
within the territory of which the centre of the debtor’s main interests is
situated at the time when the debtor lodges the request to open insolvency
proceedings retains jurisdiction to open those proceedings if the debtor moves
the centre of his main interests to the territory of another Member State after
lodging the request but before the proceedings are opened.
L’article 3,
paragraphe 1, du règlement (CE) n° 1346/2000 du Conseil, du 29 mai 2000,
relatif aux procédures d’insolvabilité, doit être interprété en ce sens que la
juridiction de l’État membre sur le territoire duquel est situé le centre des
intérêts principaux du débiteur lors de l’introduction de la demande
d’ouverture de la procédure d’insolvabilité par le débiteur demeure compétente
pour ouvrir ladite procédure lorsque ledit débiteur déplace le centre de ses
intérêts principaux sur le territoire d’un autre État membre après
l’introduction de la demande mais avant l’intervention de l’ouverture de la
procédure.
2009 m. vasario 12 d.
Teisingumo Teismo sprendimo byloje
Seagon
(C-339/07)[5]
santrauka
Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose / B-kroto bylos /
Kompetentingas teismas

2002 m. kovo
14 d. Frick, turinti buveinę Vokietijoje, pervedė 50 000 eurų į B-gijoje buveinę
turinčios bendrovės Deko sąskaitą KBC banke, esančiame Diuseldorfe. 2002 m.
kovo 15 d. gavęs Frick pateiktą prašymą, Amtsgericht Marburg (Marburgo
apylinkės teismas, Vokietija) 2002 m. birželio 1 d. šiai įmonei iškėlė bankroto
bylą. C. Seagon, veikiantis kaip bendrovės Frick bankroto
administratorius, kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir prašė
nuginčyti Frick atliktą pinigų pervedimą Deko bendrovės naudai, remdamasis
bankrutuojančios bendrovės nemokumu, ir įpareigoti bendrovę Deko grąžinti jos
gautus pinigus. B-kroto bylą nagrinėjantis teismas atmetė tokį bankroto
administratoriaus prašymą, nurodęs, kad jis neturi tarptautinės jurisdikcijos
nagrinėti tokį ieškinį. Nepatenkinus bankroto administratoriaus apeliacinio
skundo, jis pateikė kasacinį skundą ir jį nagrinėjantis Vokietijos
Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ESTT.

Dėl teismų jurisdikcijos bankroto byloje
nagrinėti ieškinį dėl sandorio nuginčijimo atsakovui, kurio registruota buveinė
yra kitoje valstybėje narėje

Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad pagal Vokietijos teisę ieškinį dėl sandorio nuginčijimo
bankroto procese turi teisę reikšti bankroto administratorius, siekdamas
padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvus. Pagal ESTT praktiką
ieškinys, panašus į nagrinėjamoje byloje bankroto administratoriaus pareikštą
ieškinį, nepatenka į 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir
teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo taikymo sritį. Toks
ieškinys laikytinas susijusiu su bankroto byla, nes tiesiogiai iš jos išplaukia
ir yra glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo
procedūromis (žr. 1979 m. vasario 22 d.
Sprendimo Gourdain, 133/78, p. 733, 4 punktą). Toks pat kriterijus taikomas
ir 6-ojoje Reglamento Nr. 1346/2000 6 konstatuojamojoje dalyje, taigi
minėtas reglamentas turėtų apsiriboti nuostatomis, reglamentuojančiomis
kompetenciją iškelti bankroto bylą ir priimti sprendimus, tiesiogiai
išplaukiančius iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusius. Įvertinus tokį
teisės aktų leidėjo ketinimą ir praktinį Reglamento Nr. 1346/2000
veiksmingumą, jo 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja
valstybei narei, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, taip pat
suteikiama tarptautinė kompetencija nagrinėti tiesiogiai išplaukiančius iš šios
bylos ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius. Toks visų ieškinių, tiesiogiai
susijusių su įmonės bankrotu, sukoncentravimas valstybės narės teismuose,
turinčiuose jurisdikciją iškelti bankroto bylą, irgi atitinka Reglamento Nr. 1346/2000
2 ir 8 konstatuojamosiose dalyse nurodytą tikslą padidinti tarpvalstybines
pasekmes sukeliančių bankroto bylų veiksmingumą ir efektyvumą; tokį aiškinimą
patvirtina Reglamento Nr. 1346/2000 4 konstatuojamoji dalis, kurioje
nurodoma, jog tam, kad vidaus rinka tinkamai veiktų, reikia vengti skatinti
šalis perkėlinėti turto ar teismo procesą iš vienos valstybės narės į kitą
ieškant palankesnės teisinės padėties. G-mybė įvairiems teismams turėti
jurisdikciją skirtingose valstybėse narėse pareikštų ieškinių dėl nuginčijimo
atžvilgiu reikštų, kad susilpninamas tokio tikslo siekimas. Sisteminis
Reglamento Nr. 13456/2000 25 ir 3 straipsnių aiškinimas leidžia
daryti išvadą, kad Reglamente Nr. 1346/2000 numatytas sprendimų dėl
bankroto bylos iškėlimo pripažinimas, taip pat sprendimų, priimtų bankroto bylą
iškėlusio teismo bylose, susijusiose su bankroto byla, pripažinimas. Reglamento
Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos pabaigoje esanti
frazė „net jei juos priima kitas teismas“ reiškia, kad valstybės narės turi
nustatyti, kuris teismas yra kompetentingas teritoriniu ir dalyko atžvilgiais,
ir kad šis teismas nebūtinai turi būti iškėlęs bankroto bylą.

ESTT nusprendė:

2000 m.
gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3
straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios
teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi priimti
sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo, pareikšto atsakovui,
turinčiam savo registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje.

Article 3(1) of Council Regulation (EC) No 1346/2000
of 29 May 2000 on insolvency proceedings must be interpreted as meaning
that the courts of the Member State within the territory of which insolvency
proceedings have been opened have jurisdiction to decide an action to set a
transaction aside by virtue of insolvency that is brought against a person
whose registered office is in another Member State.
L’article 3, paragraphe 1, du règlement (CE) n°
1346/2000 du Conseil, du 29 mai 2000, relatif aux procédures d’insolvabilité,
doit être interprété en ce sens que les juridictions de l’État membre sur le
territoire duquel la procédure d’insolvabilité a été ouverte sont compétentes
pour statuer sur une action révocatoire fondée sur l’insolvabilité et dirigée
contre un défendeur ayant son siège statutaire dans un autre État membre.

2009 m. rugsėjo 10 d.
Teisingumo Teismo sprendimo byloje
G- Graphics (C-292/08)[6]
santrauka
B-krotas / Valstybės, kurioje iškelta
byla, teisės taikymas /
Nuosavybės teisės išlaikymas / Turto buvimo
vieta

G-
Graphics, pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė, kaip pardavėja sudarė
mašinų pirkimo-pardavimo sutartį su Holland Binding, pagal Nyderlandų teisę
įsteigta bendrove, numatydama nuosavybės teisės išlaikymo išlygą savo naudai.
Utrechto pirmosios instancijos teismas (Nyderlandai) 2006 m. lapkričio 1 d.
Sprendimu paskelbė Holland Binding bankrotą ir skyrė bankroto administratorių.
Braunšveigo apygardos teismas (L-dgericht Braunschweig, Vokietija) 2006 m.
gruodžio 5 d. nutartimi patenkino G- Graphics pateiktą prašymą taikyti
apsaugos priemones tam tikram kiekiui Holland Binding patalpose Nyderlanduose
esančių mašinų. Šis prašymas buvo pagrįstas pirmiau nurodyta nuosavybės teisės
išlaikymo išlyga. Utrechto teismo teisėjas tokią Vokietijos teismo nutartį
paskelbė vykdytina, vėliau ją apskundė bankrutuojančios įmonės administratorė
ir Vokietijos teismo nutartis buvo pakeista. G- Graphics pateikė kasacinį
skundą Nyderlandų Aukščiausiajam Teismui, kuris kreipėsi į ESTT siekdamas
sužinoti, ar teisėjas, sprendžiantis teismo nutarčių pripažinimą bankroto
procese, privalo patikrinti, ar prašomas vykdyti sprendimas patenka į
Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, taip pat šalių sudarytoje sutartyje
numatytos nuosavybės teisės išlaikymo išlygos įtaką Reglamento Nr. 44/2001
taikymui.

Dėl teisėjo, sprendžiančio teismo priimtų
nutarčių pripažinimą bankroto procese, pareigos patikrinti, ar prašomas vykdyti
sprendimas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį

Sprendimų,
susijusių su bankroto bylomis, pripažinimas reglamentuojamas Reglamento
Nr. 1346/2000 16–26 straipsniuose. Reglamento Nr. 1346/2000 25
straipsnio dalykas, be kita ko, yra kitų negu tiesiogiai su bankroto bylos
iškėlimu susijusių sprendimų pripažinimas ir vykdymas. Šiame straipsnyje
nurodyti „sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu“ (25
straipsnio 1 dalies 1 pastraipa) ir sprendimai, „kylantys tiesiogiai iš
bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję“ bei sprendimai dėl apsaugos priemonių
(25 straipsnio 1 dalies 2 pastraipa). 25 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti
„sprendimai, išskyrus minimus <. . . > 1 dalyje <. . . >, jei ji (t. y.
Briuselio konvencija) taikytina“. Taigi Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio
2 dalyje nurodyti sprendimai nepatenka į pastarojo taikymo sritį ir pagal šią
nuostatą Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas sprendimui su sąlyga, kad šis
sprendimas patenka į šio reglamento taikymo sritį. Taigi, jeigu atitinkamas
sprendimas nesusijęs su civilinėmis arba komercinėmis bylomis arba jei taikoma
Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnyje nurodyta taikymo srities išimtis, minėtas
reglamentas negali būti taikomas. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento
Nr. 1346/2000 25 straipsnio 2 dalį būtina aiškinti taip, kad formuluotė
„konvencija, jei ji taikytina“ reiškia, jog prieš priimant sprendimą dėl
Reglamente Nr. 44/2001 numatytų pripažinimo ir vykdymo taisyklių taikymo
kitiems negu Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalyje nurodytiems
sprendimams reikia patikrinti, ar šie sprendimai patenka į Reglamento Nr.
44/2001 materialinę taikymo sritį.

Dėl nuosavybės teisės išlaikymo išlygos,
numatytos sutartyje su pirkėju, kuriam iškelta bankroto byla, įtakos ieškinio
priskyrimo Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sričiai

Nagrinėjamoje
byloje kilo klausimas, ar dėl bankroto bylos iškėlimo pirkėjui ir dėl to, kad
turtas, kuriam taikoma nuosavybės teisės išlaikymo išlyga, yra valstybėje,
kurioje iškelta ši byla, pardavėjo ieškinys pirkėjui, pagrįstas šia išlyga,
nepatenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Šiuo tikslu būtina
atsižvelgti į Reglamento Nr. 44/2001 preambulę. Jos 2 konstatuojamojoje
dalyje nurodyta, kad tam tikri skirtumai tarp jurisdikciją ir teismo sprendimų
pripažinimą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių trukdo tinkamai veikti
vidaus rinkai, o pagal 7 konstatuojamąją dalį būtina, kad šio reglamento
materialinė taikymo sritis apimtų visas pagrindines civilines ir komercines
bylas. Šio reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, jog, siekiant
harmoningai vykdyti teisingumą, reikia užtikrinti, kad dviejose valstybėse
narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Šios konstatuojamosios dalys
rodo Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą nustatyti plačią Reglamento
Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalies sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“
koncepciją ir kartu šio reglamento taikymo sritį. Tokį aiškinimą taip pat
patvirtina Reglamento Nr. 1346/2000 6 konstatuojamosios dalies pirmasis
sakinys, kuriame nurodyta, kad laikantis proporcingumo principo šis reglamentas
turėtų apsiriboti nuostatomis, reguliuojančiomis bankroto bylų iškėlimo
jurisdikciją, ir tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais bei glaudžiai su jomis
susijusiais teismo sprendimais. Taigi Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo
sritis neturėtų būti aiškinama plačiai. Pagal ESTT praktiką ieškinys yra
susijęs su bankroto byla, jei tiesiogiai iš jos išplaukia ir yra glaudžiai
susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis[7]. Dėl to tokių požymių
turintis ieškinys nepriskirtinas Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sričiai[8]. T-ėl, atsižvelgiant į
tai, kas išdėstyta, būtent ryšio tarp ieškinio, koks nagrinėjamas pagrindinėje
byloje, ir bankroto bylos stiprumas yra lemiamas sprendžiant, ar taikytina
Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta išimtis. Tačiau
nagrinėjamoje byloje ieškinio ir bankroto bylos ryšys nėra nei toks glaudus,
nei pakankamai tiesioginis, kad būtų galima netaikyti Reglamento Nr. 44/2001.
Ieškinys, kokį nagrinėjamoje byloje pareiškė G- Graphics Vokietijos teisme,
yra dėl nuosavybės teisės išlaikymo išlygos ir yra savarankiškas ieškinys,
negrindžiamas bankroto teise ir jam nereikalingas nei tokio pobūdžio bylos
iškėlimas, nei bankroto administratoriaus įsikišimas. Tokiomis sąlygomis ta
aplinkybė, kad bylos šalis yra bankroto administratorius, nėra pakankama G-
Graphics ieškinį įvertinti kaip tiesiogiai kylantį iš bankroto bylos ir
glaudžiai susijusią su turto likvidavimo procedūra. Taigi toks ieškinys patenka
į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.
Byloje taip
pat kilęs klausimas, ar Reglamento Nr. 1346/2000 7 straipsnio 1 dalis gali
turėti įtakos kvalifikuojant ieškinius, susijusius su bankroto byla. Šioje
nuostatoje apsiribota nustatant, kad „bankroto bylos iškėlimas turto pirkėjui
neturi įtakos turto pardavėjo teisėms, paremtoms nuosavybės teisės išlaikymu,
jeigu bylos iškėlimo metu šis turtas yra ne toje valstybėje narėje, kurioje
byla iškelta“. Kitais žodžiais, ši nuostata yra tik materialinė taisyklė, kuria
siekiama suteikti pardavėjui apsaugą dėl turto, nesančio valstybėje narėje,
kurioje iškelta bankroto byla. Pagrindinėje byloje netaikoma minėta 7
straipsnio 1 dalis, nes G- Graphics turtas bankroto bylos iškėlimo momentu
buvo Nyderlanduose, t. y. valstybėje narėje, kurioje iškelta ši byla.
Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies b punktas yra tik taisyklė,
skirta užkirsti kelią teisės kolizijai, numatant, jog valstybės narės, kurioje
iškelta bankroto byla, teisė taikoma nustatant „nuosavybę, kuri sudaro
skolininko turto dalį, ir tvarką, kaip turi būti traktuojamas turtas, kurį
skolininkas įgijo arba kuris jam perduotas po to, kai buvo iškelta bankroto
byla“. Ši nuostata neturi jokios įtakos Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sričiai.
Taigi Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte, skaitomame su
Reglamento Nr. 1346/2000 7 straipsnio 1 dalimi, nustatytą išimtį, atsižvelgiant
į šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą, reikia aiškinti taip, kad ji
netaikoma pardavėjo ieškiniui, pareikštam bankrutuojančiam pirkėjui remiantis
nuosavybės teisės išlaikymo išlyga, jeigu turtas, kuriam taikoma ši išlyga,
bankroto bylos iškėlimo pirkėjui momentu yra valstybėje narėje, kurioje iškelta
ši byla.

ESTT nusprendė:

1.
2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr.
1346/2000 dėl bankroto bylų 25 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad
formuluotė „konvencija, jei ji taikytina“ reiškia, jog prieš priimant sprendimą
dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo
ir vykdymo numatytų pripažinimo ir vykdymo taisyklių taikymo kitiems negu
Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 1 dalyje nurodytiems sprendimams, reikia
patikrinti, ar šie sprendimai patenka į Reglamento Nr. 44/2001 materialinę
taikymo sritį.

2.
Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte,
skaitomame su Reglamento Nr. 1346/2000 7 straipsnio 1 dalimi, nustatytą išimtį,
atsižvelgiant į šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies b punktą, reikia aiškinti
taip, kad ji netaikoma pardavėjo ieškiniui, pareikštam bankrutuojančiam
pirkėjui remiantis nuosavybės teisės išlaikymo išlyga, jeigu turtas, kuriam
taikoma ši išlyga, bankroto bylos iškėlimo pirkėjui momentu yra valstybėje
narėje, kurioje iškelta ši byla.
1.
Article 25(2) of
Council Regulation (EC) No 1346/2000 of 29 May 2000 on insolvency proceedings
must be interpreted as meaning that the words ‘provided that that Convention is
applicable’ imply that, before it can be concluded that the recognition and
enforcement provisions of Council Regulation (EC) No 44/2001 of 22 December
2000 on jurisdiction and the recognition and enforcement of judgments in civil
and commercial matters are applicable to judgments other than those referred to
in Article 25(1) of Regulation No 1346/2000, it is necessary to determine
whether such judgments fall outside the material scope of Regulation No
44/2001.
2.
The exception
provided for in Article 1(2)(b) of Regulation No 44/2001, read in conjunction
with Article 7(1) of Regulation No 1346/2000, must be interpreted, account
being taken of the provisions of Article 4(2)(b) of the latter regulation, as
meaning that it does not apply to an action brought by a seller based on a
reservation of title against a purchaser who is insolvent, where the asset
covered by the reservation of title is situated in the Member State of the
opening of those proceedings at the time of opening of those proceedings
against that purchaser.
1.
L’article 25,
paragraphe 2, du règlement (CE) n° 1346/2000 du Conseil, du 29 mai 2000,
relatif aux procédures d’insolvabilité, doit être interprété en ce sens que les
termes «pour autant que cette convention soit applicable» impliquent que, avant
de pouvoir conclure à l’application des règles de reconnaissance et d’exécution
prévues par le règlement (CE) n° 44/2001 du Conseil, du 22 décembre 2000,
concernant la compétence judiciaire, la reconnaissance et l’exécution des
décisions en matière civile et commerciale, aux décisions autres que celles
visées à l’article 25, paragraphe 1, du règlement n° 1346/2000, il est
nécessaire de vérifier si ces décisions ne se trouvent pas placées hors du
champ d’application matériel du règlement n° 44/2001.

2.
L’exception
prévue à l’article 1er, paragraphe 2, sous b), du règlement n° 44/2001, lu en
combinaison avec l’article 7, paragraphe 1, du règlement n° 1346/2000, doit
être interprétée, compte tenu des dispositions de l’article 4, paragraphe 2,
sous b), de ce dernier règlement, en ce sens qu’elle ne s’applique pas à une
action d’un vendeur exercée au titre d’une clause de réserve de propriété
contre un acheteur en situation de faillite lorsque le bien faisant l’objet de
cette clause se trouve dans l’État membre d’ouverture de la procédure
d’insolvabilité au moment de l’ouverture de cette procédure à l’encontre dudit
acheteur.

2010 m. sausio 21 d.
Teisingumo Teismo sprendimo byloje
MG Probud (C-444/07)[9]
santrauka
Teisminis bendradarbiavimas civilinėse
bylose / Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 /
B-kroto bylos / Valstybės narės
atsisakymas pripažinti kitos valstybės narės
kompetentingo teismo sprendimą dėl bankroto
bylos iškėlimo bei sprendimus dėl šios
bankroto bylos eigos ir užbaigimo

2005 m.
birželio 9 d. Lenkijos teismas pradėjo pagrindinę bankroto bylą Lenkijos
įmonei MG Probund, kuri turėjo buveinę Lenkijoje, tačiau per savo padalinį
atlikdavo statybos darbus Vokietijoje. 2005 m. liepos 11 d. Vokietijos teismas,
remdamasis Vokietijos muitinės prašymu, priėmė nutartį dėl 50 683,08 euro MG
Probund lėšų, esančių bendrovės banko sąskaitoje Vokietijoje, arešto, bei – kaip
apsaugos priemonę – dėl įvairių šios bendrovės reikalavimų Vokietijos verslo
partneriams įšaldymo. Dėl šio sprendimo pateiktas skundas buvo atmestas
2005 m. rugpjūčio 4 d. S-briukeno žemės teismo (L-dgericht Saarbrücken)
nutartimi, teismui nusprendus, kad bankroto bylos dėl MG Probud turto iškėlimas
netrukdo areštuoti jos turto dalių Vokietijoje. Lenkijos teismas kreipėsi į
ESTT, nes jam kilo klausimas dėl Vokietijos teismo taikomo arešto teisėtumo,
nes pagal Lenkijos teisę, kuri yra MG Probund bankrotui taikytina teisė, toks
areštas laikytinas neteisėtu.

Dėl kitos nei pagrindinės bankroto bylos
iškėlimo valstybės kompetentingų institucijų teisės taikyti areštą
bankrutuojančios įmonės turtui pagal savo nacionalinę teisę

ESTT
pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis numato dviejų
rūšių bankroto bylas. Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios
teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismo pradėta bankroto
byla yra „pagrindinė byla“, turinti universalų poveikį, nes taikoma visam
skolininko turtui, esančiam visose valstybėse narėse, kuriose taikomas
reglamentas. Jei vėliau pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės narės, kurios
teritorijoje skolininkui priklauso įmonė, kompetentingas teismas gali iškelti
bylą, ši byla laikoma „šalutine“, o jos poveikis gali apimti tik tą skolininko
turtą, kuris yra pastarosios valstybės teritorijoje[10]. Toks universalus
pagrindinės bankroto bylos poveikis turi įtakos ir bankroto administratoriaus
įgaliojimams, nes pagal Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalį
bankroto administratorius, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3
straipsnio 1 dalyje, paskiria teismas, gali vykdyti visus jam suteiktus
įgaliojimus kitoje valstybėje narėje, be kita ko, kol ten nėra iškelta kita
bankroto byla. Taigi pagrindinės bylos universalų pobūdį gali apriboti tik
šalutinės bylos iškėlimas.
Be to, pagal
Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį, jurisdikciją turinčio
teismo iškelti tokią bylą nustatymas (tiek dėl pagrindinės, tiek dėl šalutinės
bankroto bylos) lemia ir taikytinos teisės nustatymą, nes valstybės, kurioje
iškelta bankroto byla, teisė taikoma bankroto bylai ir jos padariniams. Pirmiau
nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis įvairių valstybės, kurioje
iškelta byla, teisės reglamentuojamų bylos aspektų sąrašas, tarp kurių, be kita
ko, figūruoja nuosavybė, kuri sudaro skolininko turto dalį (b punktas),
atitinkami skolininko ir bankroto administratoriaus įgaliojimai
(c punktas) bei bankroto bylų pasekmės individualių kreditorių iškeltoms
byloms (f punktas). Be to, iš kartu skaitomų Reglamento Nr. 1346/2000
16 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies išplaukia,
kad sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo vienoje valstybėje narėje
pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas
įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje ir jis be tolesnių formalumų
bet kurioje kitoje valstybėje narėje turi tokių pačių padarinių kaip ir bylą
iškėlusioje valstybėje. Pagal 25 straipsnį visi kiti nei tiesiogiai su bankroto
bylos iškėlimu susiję sprendimai taip pat pripažįstami automatiškai. Pagal
Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą
pirmumo taisyklę, vienoje valstybėje narėje iškelta bankroto byla pripažįstama
visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas iškelti bankroto
bylą įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Ši pirmumo taisyklė yra
pagrįsta tarpusavio pasitikėjimo principu (minėto sprendimo Eurofood
39 punktas[11]).
Būtent šis tarpusavio pasitikėjimas ne tik leido įgyvendinti privalomąją
jurisdikcijos sistemą, kurios turi laikytis visi teismai, patenkantys į
reglamento taikymo sritį, bet ir suteikė valstybėms narėms galimybę
abipusiškumo pagrindu atsisakyti taikyti savo vidaus teisės aktus dėl
pripažinimo ir vykdymo supaprastintos sprendimų bankroto bylose pripažinimo ir
vykdymo sistemos naudai[12]. Šiam tarpusavio
pasitikėjimo principui būdinga tai, kad valstybės narės teismas, gavęs prašymą
iškelti pagrindinę bankroto bylą, tikrina savo jurisdikciją pagal reglamento
3 straipsnio 1 dalį, t. y. ištiria, ar skolininko pagrindinių
interesų vieta yra šioje valstybėje narėje. Kitų valstybių narių teismai savo
ruožtu pripažįsta sprendimą iškelti pagrindinę bankroto bylą, neturėdami teisės
tikrinti pirmojo teismo įvertinimo dėl jo jurisdikcijos[13].
V-inant su
bankroto byla susijusių sprendimų vykdymą, ESTT pažymėjo, kad Reglamente
Nr. 1346/2000 nėra nustatyta specialių taisyklių, o jo 25 straipsnio 1
dalyje daroma nuoroda į Briuselio konvencijos 31–51 straipsniuose įtvirtintą
vykdymo sistemą, nors ir numačius, kad šioje konvencijoje numatyti atsisakymo
vykdyti pagrindai netaikomi, siekiant pakeisti juos nuosavais atsisakymo
vykdyti pagrindais. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 22 konstatuojamąją
dalį, atsisakymo pagrindų turi būti tik tiek, kiek minimaliai reikalinga, todėl
yra vos du tokie pagrindai.   Pirma, pagal
Reglamento Nr. 1346/2000 25 straipsnio 3 dalį valstybės narės neprivalo
pripažinti ar vykdyti su bankroto bylos eiga ir užbaigimu susijusių teismo
sprendimų, jei dėl jų gali būti apribota asmens laisvė ar pašto
korespondencijos slaptumas. Antra, remiantis Reglamento Nr. 1346/2000
26 straipsniu, bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje
valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo
sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai
prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams,
arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Dėl antrojo atsisakymo
pagrindo, pažymėtina, kad Briuselio konvencijos kontekste Teisingumo Teismas
jau yra patikslinęs, jog viešosios tvarkos išlyga, numatyta šios konvencijos 27
straipsnio 1 punkte, kaip kliūtimi įgyvendinti vieno iš jos pagrindinių tikslų,
t. y. sprendimų judėjimo supaprastinimą, turi būti remiamasi tik išimtiniais
atvejais[14].
Nagrinėjamoje
byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų suabejoti dėl reglamento 3 straipsnio 1
dalyje įtvirtintos prezumpcijos, kad Bendrovės pagrindine interesų vieta yra ta
valstybė, kurioje yra registruota bendrovės buveinė, tai reiškia, kad
MG Probud pagrindinių interesų vieta yra Lenkijoje.       Remiantis reglamento 1 straipsnio 1
dalimi, bankroto bylos, kurioms jis taikomas, turi atitikti keturias savybes.
Tai turi būti bendra procedūra, pagrįsta skolininko nemokumu, kuri lemia
apribojimus bent daliai pastarojo turto bei likvidatoriaus paskyrimą. Šios
procedūros išvardytos reglamento A priede, o likvidatorių sąrašas pateikiamas
jo C priede. Kadangi MG Probud pradėta bankroto byla įvardyta reglamento A
priede, pagal šio Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnį Lenkijos teismai
turi jurisdikciją pradėti pagrindinę bankroto bylą ir priimti visus sprendimus
dėl šios bylos eigos ir užbaigimo. Be to, taikant Reglamento Nr. 1346/2000
4 straipsnį, šiai bankroto bylai ir jos padariniams taikytina Lenkijos teisė.
Be to, Lenkijos teismo paskirtas bankroto administratorius, jeigu jis įvardytas
Reglamento Nr. 1346/2000 C priede, pagal aptariamo Reglamento
Nr. 1346/2000 18 straipsnį kitų valstybių narių teritorijoje gali vykdyti
visus Lenkijos teisės suteikiamus įgaliojimus ir, be kita ko, perkelti
skolininko turtą iš valstybės narės, kurioje jis yra, teritorijos. Be to,
nagrinėjamu atveju nebuvo pradėta jokia šalutinė byla ir pagrindinėje byloje
netaikytina nė viena šio reglamento 5 ir 10 straipsniuose įtvirtintų išimčių.
Dėl to Lenkijoje pradėta bankroto byla apima visus MG Probud aktyvus, įskaitant
ir esančius Vokietijoje, ir Lenkijos teisė reglamentuoja ne tik bankroto
procedūros iškėlimą, bet ir jos eigą bei užbaigimą. Šiuo požiūriu ši teisė
apibrėžia kitose valstybėse narėse esančius turto objektus bei bankroto bylos
poveikį priemonėms, kurių gali būti imtasi dėl šių turto objektų. Kadangi pagal
Lenkijos teisę po bankroto bylos iškėlimo skolininkui negalima imtis jokių
vykdymo veiksmų dėl bankrutuojančio skolininko turto, kompetentingos Vokietijos
institucijos negalėjo teisėtai pagal Vokietijos teisę imtis vykdymo priemonių
dėl Vokietijoje esančio MG Probud turto.

Dėl kitų valstybių narių teisės atsisakyti
pripažinti bei prireikus vykdyti sprendimus, susijusius su pagrindinės bankroto
bylos iškėlimu

Pagal
Reglamento Nr. 1346/2000 16 ir 17 straipsnius, Lenkijoje priimtas
sprendimas iškelti bankroto bylą turi būti automatiškai pripažįstamas visose
kitose valstybėse narėse be tolesnių formalumų ir turėti visas pagal Lenkijos
teisę numatytus padarinius. Kadangi nė vienas ESTT pateiktos bylos medžiagos
elementas neleidžia daryti išvados, kad konstatuotinas vienas šio sprendimo 32
ir 33 punktuose nurodytų atsisakymo pagrindų, Vokietijos teismas, į kurį buvo
kreiptasi, privalėjo pripažinti ne tik jurisdikciją turinčio Lenkijos teismo
priimtą sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir visus kitus su šia byla
susijusius sprendimus, ir todėl negalėjo prieštarauti šių vykdymui pagal Briuselio
konvencijos 31–51 straipsnius.

ESTT nusprendė:

2000 m.
gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, visų
pirma jo 3, 4, 16, 17 ir 25 straipsniai, aiškintinas taip, kad tokioje byloje
kaip pagrindinė, vienoje valstybėje narėje iškėlus pagrindinę bankroto bylą,
kitos valstybės narės, kurioje nebuvo iškelta šalutinė bankroto byla,
kompetentingos institucijos, paisant reglamento 25 straipsnio 3 dalyje ir 26
straipsnyje numatytų atsisakymo pagrindų, privalo pripažinti ir vykdyti visus
su šia pagrindine bankroto byla susijusius sprendimus ir todėl neturi teisės,
taikydamos šios kitos valstybės narės teisės normas, nurodyti imtis vykdymo
priemonių dėl nemokiu paskelbto skolininko turto, esančio šios kitos valstybės
narės teritorijoje, jeigu to neleidžia valstybės, kurioje iškelta byla, teisė
ir jeigu nėra įvykdomos sąlygos, keliamos norint taikyti šio reglamento 5 ir 10
straipsnius.

Council Regulation (EC) No 1346/2000 of 29 May 2000
on insolvency proceedings, in particular Articles 3, 4, 16, 17 and 25, must be
interpreted as meaning that, in a case such as that in the main action, after
the main insolvency proceedings have been opened in a Member State the
competent authorities of another Member State, in which no secondary insolvency
proceedings have been opened, are required, subject to the grounds for refusal
derived from Articles 25(3) and 26 of that regulation, to recognise and enforce
all judgments relating to the main insolvency proceedings and, therefore, are
not entitled to order, pursuant to the legislation of that other Member State,
enforcement measures relating to the assets of the debtor declared insolvent
that are situated in its territory when the legislation of the State of the
opening of proceedings does not so permit and the conditions to which
application of Articles 5 and 10 of the regulation is subject are not met.
Le règlement (CE) n° 1346/2000 du
Conseil, du 29 mai 2000, relatif aux procédures d’insolvabilité, notamment ses
articles 3, 4, 16, 17 et 25, doit être interprété en ce sens que, dans une
affaire telle que celle au principal, postérieurement à l’ouverture d’une
procédure principale d’insolvabilité dans un État membre, les autorités
compétentes d’un autre État membre, dans lequel aucune procédure secondaire
d’insolvabilité n’a été ouverte, sont tenues, sous réserve des motifs de refus
tirés des articles 25, paragraphe 3, et 26 de ce règlement, de reconnaître et
d’exécuter toutes les décisions relatives à cette procédure principale
d’insolvabilité et, partant, ne sont pas en droit d’ordonner, en application de
la législation de cet autre État membre, des mesures d’exécution portant sur
les biens du débiteur déclaré insolvable situés sur le territoire dudit autre
État membre, lorsque la législation de l’État d’ouverture ne le permet pas et
que les conditions auxquelles est soumise l’application des articles 5 et 10
dudit règlement ne sont pas remplies.



[1] Šis terminas paaiškintas ESTT 2006 m. gegužės
2 d. sprendime Eurofood IFSC
Ltd, C-341/04. ESTT šiame sprendime
nurodė, kad sprendimas iškelti bankroto bylą šios
sąvokos prasme yra skolininko nemokumu pagrįstą pareiškimą nagrinėjančio
valstybės narės teismo sprendimas iškelti Reglamento Nr. 1346/2000 A
priede numatytą bylą, kai šis sprendimas apima skolininko teisės valdyti,
naudotis ir disponuoti turtu atėmimą ir minėto reglamento C priede numatyto
likvidatoriaus paskyrimą. Šis teisės atėmimas reiškia, kad skolininkas netenka
teisės valdyti savo turtą. Tokia bankroto byla laikytina pagrindine bankroto
byla.

[2] 1968 m. Briuselio
konvenciją dėl jurisdikcijos ir užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir
vykdymo nuo 2002 m. kovo 1 d. pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos
reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų  civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo
ir vykdymo. N-s Reglamento Nr. 1346/2000 tekste yra nuorodos į
1968 m. Briuselio konvenciją, jos laikytinos tinkamomis nuorodomis į
minėtą Reglamentą Nr. 44/2001. .

[3]
2006 m. gegužės 2 d. Sprendimas Eurofood
IFSC Ltd, C-341/04, Rink. p. I-03813.
[4]
2006 m. sausio 17 d. Sprendimas Susanne
Staubitz-Schreiber, C-1/04, Rink. p.
I-00701.
[5]
2009 m. vasario 12 d. Sprendimas Seagon,
C-339/07, Rink. p. I-00767
[6]
2009 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas G- Graphics, C-292/08, Rink. p. I-08421.
[7]
Žr. 1979 m. vasario 22 d. Sprendimo Gourdain, 133/78, Rink. p. 733, 4 punktą.
[8]
Žr. 2009 m. vasario 12 d. Sprendimo Seagon, C-339/07, Rink. p. I-0000, 19
punktą.
[9]
2010 m. sausio 21 d. Sprendimas MG Probud,
C-444/07, Rink. p. I-0000.
[10]
Žr. 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Eurofood IFSC, C-341/04, Rink. p. I-3813, 28
punktą.
[11] Žr. 2006 m. gegužės 2 d.
Sprendimo Eurofood IFSC, C-341/04, Rink. p. I-3813, 39 punktą.
[12] Žr. 2006 m. gegužės 2 d.
Sprendimo Eurofood IFSC, C-341/04, Rink. p. I-3813, 40 punktas; pagal analogiją
dėl Briuselio konvencijos žr. 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Gasser, C-116/02,
Rink. p. I-14693, 72 punktą ir 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimo
Turner, C-159/02, Rink. p. I-3565, 24 punktą.
[13] Žr. 2006 m. gegužės 2 d.
Sprendimo Eurofood IFSC, C-341/04, Rink. p. I-3813, 41 ir 42 punktus.
[14] Žr. 2000 m. kovo 28 d.
Sprendimo Krombach, C-7/98, Rink. p. I-1935, 19 ir 21 punktus bei minėto
sprendimo Eurofood IFSC 62 punktą). Teismo praktiką dėl šios konvencijos 27
straipsnio 1 punkto galima taikyti aiškinant reglamento 26 straipsnį (sprendimo
Eurofood IFSC 64 punktas).
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt