|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška TPVCAPD teisinis reguliavimas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. birželio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, įsigaliojusį 2001 m. birželio 30 d. Šiuo įstatymu reglamentavus naują civilinės atsakomybės draudimo rūšį Lietuvoje buvo sukurta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema, kurios vienas iš pagrindinių tikslų – eismo įvykių metu nukentėjusių asmenų turtinių teisių ir interesų apsauga. 2004 m. kovo 5 d. įstatymas buvo pakeistas išdėstant jį nauja redakcija bei pakeičiant pavadinimą – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką įvairiais eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų turtinių teisių apsaugos aspektais. Šioje apžvalgoje pateikiama aktuali kasacinio teismo praktika dažniausiai pasitaikančiais šiuos santykius reguliuojančiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais. Atskiru transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reguliavimu nustatyta nukentėjusių asmenų teisių ir interesų apsauga išskiria šią draudimo rūšį iš kitų civilinės atsakomybės draudimo rūšių, pavyzdžiui, notarų, antstolių civilinės atsakomybės draudimo ir kt. Tokiems draudimo santykiams taikoma teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika apžvalgoje pateikiama tiek, kiek tai apima bendruosius draudimo teisės klausimus arba reikalinga atskleidžiant transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo ypatumus. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio reguliavimo šaltiniai Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisinio reguliavimo šaltiniai Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ji įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad tam tikrose veiklos srityse žalos padarymo (atsiradimo) rizika yra didesnė, ir siekdamas užtikrinti, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta veiksmingai ir laiku, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kai kitiems asmenims padarytą žalą sutarties pagrindu įsipareigoja atlyginti kitas nei žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas asmuo, t. y. nustatyti vadinamąjį draudžiamąjį žalos atlyginimo būdą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – ir TPVCAPDĮ). Šio įstatymo atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) ir Draudimo įstatymas (toliau – ir DĮ) taikomi kaip lex generalis (CK 6. 988 straipsnio 3 dalis, 6. 1018 straipsnis, TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalis). Taikydami transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančias teisės normas, teismai turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis). Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimu buvo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis (Žin. , 2004, Nr. 46-1498) ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja ir Europos Sąjungos teisė: 1. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 10); 2. 1983 m. gruodžio 30 d. antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 7 tomas, p. 3); 3. 1990 m. gegužės 14 d. trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 249); 4. 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 3 tomas, p. 331); 5. 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (OL 2005 m. L 149, p. 14). Įgyvendinant šiuos Europos Sąjungos teisės aktus jų nuostatos buvo perkeltos į TPVCAPDĮ. N-s TPVCAPDĮ nėra nuorodos, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL 2009 m. L 263, p. 11), kuria sukodifikavo ankstesniąsias penkias direktyvas. Pastarosios direktyvos panaikintos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą. Taikant bei aiškinant TPVCAPDĮ reikšminga yra ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (buvusio Europos Bendrijų Teisingumo Teismo) praktika, kurioje atskleisti įvairūs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisinio reguliavimo aspektai. Įstatymų numatytais atvejais TPVCAPD santykiai reglamentuojami poįstatyminių aktų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės), Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų S-dartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – S-dartinės draudimo sutarties sąlygos). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio reguliavimo tikslai TPVCAPD teisinio reguliavimo tikslai atskleistini pirmiausia bendrųjų draudimo teisinių santykių reguliavimo tikslų kontekste, jame išskiriant tik TPVCAPD būdingus bruožus. Civilinės atsakomybės draudimo, kaip ir kitų draudimo rūšių, tikslas yra draudėjo siekis perkelti neigiamų turtinių padarinių, kylančių dėl savo ar trečiojo asmens veiksmų, riziką draudikui, t. y. visiškai ar iš dalies išvengti savo turto (aktyvų) sumažėjimo. Šiame kontekste TPVCAPD ypatumas – įstatymų leidėjas tokiam draudimui suteikia privalomąjį pobūdį. Draudėjai negali pasirinkti, sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį ar ne. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teisiniu reguliavimu sudaręs eismo dalyvių turtinių interesų draudimo sistemą ir nustatęs privalomą dalyvavimą joje įstatymų leidėjas siekia užtikrinti šių visuomeninių santykių stabilumą. Toks siekis ir atspindi tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniuose teisės aktuose eksplicitiškai ir implicitiškai išdėstytus pagrindinius TPVCAPD teisinio reguliavimo tikslus: užtikrinti tiek žalą patyrusio trečiojo asmens nuostolių atlyginimą, tiek transporto priemonės valdytojo turtinių interesų apsaugą, kai nustatoma jo kaip transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Į šiuos teisinio reguliavimo tikslus atsižvelgtina aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. , G. B. , bylos Nr. 3K-3-382/2009). TPVCAPD teisinių santykių privalomumas pagrįstas šių santykių objekto – transporto priemonės – specifiškumu. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6. 270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, sukuria imperatyvią pareigą jos valdytojams draustis civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir laikytis tam tikrų reikalavimų jas eksploatuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D. , bylos Nr. 3K-7-300/2010). Pažymėtina, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Draudiko ir nukentėjusio asmens santykių pagrindas yra TPVCAPD sutarties, sudarytos trečiojo asmens – nukentėjusiojo – naudai, vykdymas, todėl draudiko civilinė atsakomybė gali atsirasti tik dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo (neišmokama, išmokėta pažeidžiant įstatyme ir (ar) sutartyje nustatytus terminus, ar išmokėta ne visa pagal sutartį priklausanti draudimo išmoka ir pan. ). Draudžiamasis įvykis, kuriam atsitikus draudikui kyla pareiga vykdyti sutartinius įsipareigojimus nukentėjusiojo naudai, yra tik prielaida, bet ne priežastis draudiko civilinei atsakomybei atsirasti. Įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį ir tik šių įsipareigojimų neįvykdymas arba netinkamas vykdymas yra pagrindas draudiko civilinei atsakomybei atsirasti. TPVCAPD teisinis reguliavimas išsiskiria iš kitų draudimo rūšių reguliavimo tuo, kad juo užtikrinama didesnė nukentėjusio asmens teisių apsauga. Pavyzdžiui, net ir tada, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone, nukentėjusiajam žalą atlygina Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Draudikų biuras) (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). TPVCAPDĮ taip pat nustatyta, kad draudikas už transporto priemonės valdytoją, esant jo civilinei atsakomybei atlyginti žalą, atlygina trečiajam asmeniui nuostolius net ir tais atvejais, kai pagal bendrąsias draudimo teisės normas tokios pareigos įprastai neturėtų (pvz. , transporto priemonės valdytojo tyčios ar jai pagal padarinius prilygintais atvejais). Tokiu teisiniu reguliavimu aiškiai ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui ar Draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 17, 22, 23 straipsniai). TPVCAPD atvejais netaikytinos CK 6. 1014 straipsnio nuostatos, pagal kurias draudikas yra atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, jei draudžiamasis įvykis padarytas tyčia. Padidėjusi draudikų veiklos rizika atsveriama TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinta atgręžtinio reikalavimo teise į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Taigi nukentėjusiojo teisių apsauga užtikrinama ne tik civilinės atsakomybės draudimo sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai įprastine reikšme, bet ir įstatymo pagrindu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado, naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutartis byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. N. , V. K. , bylos Nr. 3K-3-255/2010). Siekiant kaip įmanoma labiau užtikrinti nukentėjusių asmenų teisių apsaugą, kartu nepažeidžiant ir draudimo sistemoje dalyvaujančių draudikų interesų, įstatymu nustatytos draudimo sumos (TPVCAPDĮ 11 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad TPVCAPD sistemos esmė yra ta, jog, esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei, nukentėjusysis įgyja tiesioginio reikalavimo teisę draudikui. Civilinės atsakomybės draudimo atveju draudimo išmokos mokėjimo sąlyga yra draudėjo (valdytojo) pareigos atlyginti žalą (nuostolius) atsiradimas. Civilinės atsakomybės santykiuose atsakingas už padarytą žalą asmuo (draudėjas) yra skolininkas, o nukentėjusysis – kreditorius, turintis teisę reikalauti žalos (nuostolių) atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartis byloje O. V. v. UADB „PZU Lietuva“, V. K. , bylos Nr. 3K-7-115/2006). TPVCAPD teisiniam reguliavimui aktuali ir DĮ 92 straipsnio 1 dalies nuostata, kad jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudikas privalo draudėjui ar apdraustajam atlyginti jų protingas išlaidas, patirtas ginantis nuo nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimo atlyginti žalą. Išlaidos atlyginamos, net jei vėliau paaiškėja, kad reikalavimas atlyginti žalą buvo nepagrįstas. Transporto priemonės valdytojo teisių apsauga, kaip vienas TPVCAPD sistemos tikslų, užtikrinama ne tik materialinėmis teisės normomis, bet ir draudimo išmokos tvarką reglamentuojančiomis procedūrinėmis normomis. Pavyzdžiui, žalos nustatymo procedūras atlieka draudikas (Draudikų biuras), įprastai neįtraukdamas atsakingo už žalą asmens (TPVCAPDĮ 15 straipsnis). Be to, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste būtina pažymėti ir tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. , G. B. , bylos Nr. 3K-3-382/2009). Įstatyme nustatyta išimtis (TPVCAPDĮ 22 straipsnis), suteikianti teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, nepaneigia civilinės atsakomybės draudimo tikslų. Ši išimtis paremta draudėjo neteisėtais veiksmais, kurie panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Draudimo sutarties kvalifikavimas Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – sutartis. CK 6. 987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. TPVCAPD sutartis – ne gyvybės draudimo, nuostolių atlyginimo sutartis, t. y. sutartis, pagal kurią draudikas įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudimo išmoką, lygią patirtiems nuostoliams (DĮ 76 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Vis dėlto, atsižvelgiant į draudėjo pareigą visiškai atlyginti trečiajam asmeniui padarytą žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), privalomojo draudimo sutarties sudarymo faktas, minėta, draudėjui nesuteikia visiškos apsaugos, nes draudiko pareigos padengti trečiojo asmens patirtus nuostolius (sumokėti draudimo išmoką) apimtis nustatyta TPVCAPDĮ 11 straipsnyje įtvirtintomis draudimo sumomis trečiojo asmens turtui, jam pačiam kaip asmeniui ar jo neturtinei žalai atlyginti. Papildomą savo interesų apsaugą draudėjas gali gauti drausdamasis savanoriškuoju civilinės atsakomybės draudimu. TPVCAPD sutartis – rizikos sandoris (CK 6. 160 straipsnio 3 dalis). Šalys, sudarydamos šią sutartį, nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. CK 6. 160 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad rizikos sutartyse nenustatytas naudos gavimas (draudėjo nauda reiškia galimų nuostolių perkėlimą draudikui), šalių pareigos dydis (draudiko ar draudėjo pareigos dydis nukentėjusiajam priklauso nuo eismo įvykyje jam padarytos žalos dydžio) arba tai priklauso nuo tam tikro įvykio (TPVCAPD teisiniuose santykiuose – tai (eismo) draudžiamasis įvykis) buvimo ar nebuvimo. Įprastai bendruoju draudimo teisinių santykių reguliavimu nustatyta, kad aplinkybė, jog draudimo sutarties sudarymo metu draudėjui yra žinoma, kad draudžiamasis įvykis įvyks, daro draudimo sutartį negaliojančią kaip prieštaraujančią įstatyme įtvirtintai draudimo sutarties sampratai (CK 1. 80, 6. 987 straipsnis), o kai tokio įvykio draudėjas siekia jau draudimo sutarties galiojimo metu – yra pagrindas atleisti draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo (CK 6. 1014 straipsnio 1 dalis). TPVCAPD santykiuose minėtos aplinkybės neturi reikšmės sutarties galiojimui ir jos vykdymui, tačiau pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį. TPVCAPD sutarties kaip rizikos sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su TPVCAPD sutarties fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, S-dartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas). Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Pažymėtina, kad nukentėjusio asmens patirtos žalos visiško atlyginimo principas turi pirmenybę ir tais atvejais, kai draudėjas draudikui sudarant sutartį suteikė ne visą būtiną informaciją sutarčiai sudaryti (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalis). Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamus padarinius, dėl kurių ir buvo draustasi, atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas nurodė, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse[1] nustatytas pareigas. Šių pareigų vykdymas yra svarbus dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartis byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. L. , bylos Nr. 3K-3-433/2007). P-intina, kad TPVCAPD sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsakyti jos sudarymu suinteresuotam asmeniui, nes TPVCAPD sutartis yra viešoji sutartis (CK 6. 161 straipsnis). Draudiko atsisakymas sudaryti draudimo sutartį gali būti ginčijamas teismo tvarka (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis). Šios sutarties sąlygų standartizavimas ir sudarymo pareiga nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Kita vertus, tai prisijungimo būdu sudaroma sutartis, kuri tam tikrais atvejais gali būti kvalifikuojama ir vartojimo sutartimi, todėl jai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6. 193 straipsnio 4 dalis). TPVCAPD sutartis pagal sandorio šalis ir jo sudarymo tikslus tam tikrais atvejais gali būti kvalifikuojama vartojimo sutartimi (CK 1. 39 straipsnis). P-intina, kad vartojimo sutarties kvalifikavimui svarbios dvi aplinkybės: sandorio šalys ir sandorio sudarymo tikslai. Pirma, viena iš sandorio šalių turi būti tik fizinis asmuo, o kita – verslo subjektas. Antra, fizinis asmuo sudaro sandorį, siekdamas tenkinti asmeninius ar namų ūkio poreikius, bet ne profesinius ar panašaus pobūdžio poreikius (žr. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalgą; Teismų praktika 30). Tokiam kvalifikavimui vartojimo sutartimi (jei tenkinami atitinkami kriterijai) įtakos nedaro tai, kad šios draudimo rūšies sutarčiai nustatyta privaloma sudarymo tvarka bei kad šios sutartys turi būti sudaromos, atsižvelgiant į S-dartines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygas, patvirtintas Draudimo priežiūros komisijos, juolab jog pastarosios nustato tik pagrindines draudimo sutarčių nuostatas (S-dartinės draudimo sutarties sąlygų 1 punktas), taigi draudikai su draudėjais sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (S-dartinės draudimo sutarties sąlygų 3 punktas). Remiantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. , 15 sk. , 2 t. , p. 288) 1 straipsnio 2 dalimi, nesąžiningumo kontrolė netaikytina sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatoms ar principams. Pažymėtina, kad nacionalinėje teisėje nesąžiningų sąlygų kontrolės taikymo apribojimas privalomųjų teisės aktų nuostatų atžvilgiu neįtvirtintas, t. y. vartotojo teisių apsauga yra platesnė. Bendrieji teisinės valstybės principai (įstatymų privalomumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos) lemia teismo pareigą įvertinti vartojimo sutarties, parengtos pagal valstybės institucijos norminiu aktu patvirtintas standartines sąlygas, atitiktį sąžiningumo kriterijams. Taigi teismas ex officio (esant nurodytiems vartojimo sutarties kriterijams) kvalifikuoja TPVCAPD sutartį vartojimo sutartimi, vartotojo ar vartotojų teises ginančių institucijų prašymu ar savo iniciatyva sprendžia silpnesniosios šalies apsaugos poreikio ir šios apsaugos užtikrinimo klausimą, atsižvelgdamas į vartotojų apsaugos teisinį reguliavimą, įtvirtintą CK ir Vartotojų teisių apsaugos įstatyme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais teismo turi būti vertinamos pagal CK 6. 188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus (Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga; Teismų praktika 30, p. 350). TPVCAPD sutartis – rašytinė (CK 1. 73 straipsnio 1 dalies 4 punktas) atlygintinė sutartis. Tai – konsensualinė sutartis. Draudimo sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos (TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas nustatytas nukentėjusio asmens interesais, nes, net ir draudėjui laiku nesumokėjus draudimo įmokos, draudikas privalės nukentėjusiajam mokėti draudimo išmoką. Tačiau, kai draudėjas laiku nesumoka draudimo sumos ir per tą laiką įvyksta draudžiamasis įvykis, įstatymas suteikia teisę draudikui pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui dėl draudimo išmokos grąžinimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalys). TPVCAPD sutartis yra terminuota. TPVCAPDĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad paprastai draudimo sutartis sudaroma 12 mėnesių terminui, o draudikas išduoda draudėjui draudimo sutarties sudarymą ir suteikiamą draudimo apsaugą patvirtinantį draudimo liudijimą, kuriame nurodomas draudimo liudijimo galiojimo laikotarpis, ne trumpesnis kaip vienas mėnuo, už kurį sumokėta draudimo įmoka. TPVCAPD teisiniu reguliavimu nėra imperatyviai nustatyto maksimalaus sutarties sudarymo termino. Civilinio kodekso LIII skyriaus normos, reglamentuojančios draudimo teisinius santykius, taip pat nenustato maksimalaus draudimo sutarties sudarymo termino. Esant tokiam Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniam reguliavimui, nėra pagrindo pripažinti ginčijamą draudimo sutartį niekine ar prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms dėl ilgesnio kaip vienerių metų termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis byloje, UADB „B-ikums Draudimas“ v. Ž. P. , bylos Nr. 3K-3-63/2007). Draudžiamasis įvykis Draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio apibrėžtis yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš įstatyminės draudimo sutarties sampratos (CK 6. 987 straipsnis). Draudžiamasis įvykis nustatomas draudimo sutartyje arba įstatyme. Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiams būdinga tai, kad draudžiamasis įvykis yra nustatytas įstatymo. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje jis įvardijamas kaip draudžiamasis eismo įvykis – eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Aiškinant eismo įvykio sampratą turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, kurioje nustatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalį ir Saugaus eismo keliais įstatymo 2 straipsnio 11 dalį kartu su TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pasisakoma, kad draudžiamajam įvykiui yra būdingi tikėtinumo ir atsitiktinumo požymiai. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudžiamasis įvykis būtinai įvyks. I- jei bent viena šalis žino apie draudimo įvykio neišvengiamumą, draudimo sutartis prieštarauja draudžiamojo įvykio sampratai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 24 d. nutartis byloje ADB „Pleventa“ v. UAB DK „B-ic Polis“, bylos Nr. 3K-3-903/2002). Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo atveju tikėtinumas ir atsitiktinumas kaip draudžiamojo įvykio požymiai turi ypatumų. Šių santykių teisiniu reguliavimu visų pirma siekiama užtikrinti nukentėjusiojo interesų apsaugą. Dėl šios priežasties draudikas privalo mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam net ir tada, kai ši žala padaryta tyčia (pvz. , draudėjas jau sutarties sudarymo metu ketino sukelti eismo įvykį ar tyčia jį sukėlė sutarties galiojimo metu). Tačiau tokiu atveju bei kitais jam pagal padarinius prilygintais ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje išvardytais atvejais draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pavyzdžiui, pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio specifikos privalomojo civilinės atsakomybės draudimo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus, draudimo santykiuose paprastai pripažįstama nedraudžiamuoju įvykiu, tačiau civilinės atsakomybės atveju – jei padaroma žala tretiesiems asmenims eismo įvykio metu – tai pripažįstama draudžiamuoju įvykiu nepaisant to, kad draudėjas eismo įvykio metu buvo neblaivus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis byloje UAB DK „B-ic Polis“ v. B. K. , G. K. , bylos Nr. 3K-3-300/2006). Draudimo išmokos mokėjimas Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką siejama su privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties galiojimu. Šiai prievolei atsirasti reikšmės turi ne reikalavimo išmokėti draudimo išmoką (pvz. , neturtinei žalai atlyginti) ar neigiamų turtinių padarinių, kuriuos reikalaujama kompensuoti, atsiradimo momentas, bet draudžiamojo (eismo) įvykio, dėl kurio atsiranda valdytojo civilinė atsakomybė, momentas. Draudikas moka draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu draudžiamasis įvykis įvyksta draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (S-dartinių draudimo sutarties sąlygų 6 punktas). Tačiau draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui išlieka ir tais atvejais, kai žala kaip sutarties galiojimo metu įvykusio draudžiamojo įvykio padariniai atsirado po TPVCAPD sutarties pasibaigimo. Draudimo išmoka nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokama neatsižvelgiant į anksčiau pagal tą pačią draudimo sutartį išmokėtas išmokas. Draudiko pareiga mokėti išmoką taip pat nepriklauso nuo to, ar apdraustas pagal draudimo sutartį transporto priemonės valdytojas vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, taip pat nepaisant to, ar prieš sudarant draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui visą būtiną informaciją, kurios reikia draudimo sutarčiai sudaryti. Pavyzdžiui, draudėjo pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį (CK 6. 1012 straipsnio 1 dalis) nevykdymas paprastai lemia draudiko teisę sumažinti ar atsisakyti mokėti draudimo išmoką (CK 6. 1012 straipsnio 2 dalis), tačiau ši bendroji draudimo sutartims teisės norma netaikoma transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiams, kurių teisinis reguliavimas pirmenybę teikia ne atsakingo už žalą asmens ar jo civilinės atsakomybės draudiko, bet nukentėjusiojo interesų apsaugai. Tokie pažeidimai suteikia draudikui atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti sumokėtų sumų iš transporto priemonės valdytojo ar draudėjo (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės draudikas arba Draudikų biuras atleidžiami nuo išmokos mokėjimo tik TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nustatytais atvejais. Draudimo išmoka nemokama, jeigu: a) žala atsirado dėl karo veiksmų, dėl teroristinių išpuolių, esant branduolinės energijos poveikiui ar nepaprastajai padėčiai; b) žala padaryta vežamam už užmokestį kroviniui ar bagažui, esančiam kaltininko transporto priemonėje; c) žala patiriama netekus grynųjų pinigų, bižuterijos, juvelyrinių bei meno dirbinių, vertybinių popierių, dokumentų, filatelijos, numizmatikos ar panašių rinkinių arba daiktų: d) nukentėję tretieji asmenys savo noru buvo žalą padariusioje transporto priemonėje, jeigu draudikas įrodo, kad jie žinojo, jog ta transporto priemonė buvo vogta; e) nukentėję tretieji asmenys savo noru pasinaudojo žalą padariusia transporto priemone, jeigu Draudikų biuras įrodo, kad jie žinojo, jog transporto priemonė nebuvo apdrausta. Draudikų biuras taip pat atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo nukentėjusiems tretiesiems asmenims, savo noru pasinaudojusiems žalą padariusia transporto priemone, jeigu jis įrodo, kad jie žinojo, jog transporto priemonė nebuvo apdrausta. Draudiko ar Draudikų biuro mokamos išmokos apima nukentėjusių trečiųjų asmenų žalą asmeniui, taip pat žalą turtui bei neturtinę žalą, neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje imperatyviai nustatytų draudimo sumų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl kai kurių TPVCAPDĮ normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėjo, kad: – įstatymų leidėjas, nustatydamas civilinės atsakomybės draudimo teisinį reguliavimą, neprivalo nustatyti tokių draudimo sumų, kurios įvykus draudžiamajam įvykiui visais atvejais užtikrintų visišką padarytos žalos atlyginimą; – TPVCAPDĮ įtvirtintos maksimalios dėl vieno eismo įvykio padarytos žalos turtui ir asmeniui atlygintinos sumos; – įstatyme pareiga atlyginti padarytą žalą nustatyta dviem asmenims – draudikui, draudimo sutartimi įsipareigojusiam tiek, kiek nustatyta sutartyje ir teisės aktuose, ir kaltininkui (ar už jo veiksmus atsakingam kitam asmeniui), jei draudimo išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti; – TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reguliavimas, kai nustatoma civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, reiškia, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudiko mokama išmoka negali būti didesnė už įstatyme nustatytą draudimo sumą; – draudiko įsipareigojimas padengti apdraustojo padarytą žalą nereiškia, kad visais atvejais įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas įsipareigoja visiškai atlyginti padarytą žalą; – draudėjas, siekiantis, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui, atlygintų didesnę jo padarytą žalą nei įstatyme nustatyta privalomojo draudimo suma, gali savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo papildomai apdrausti savanoriškuoju draudimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarka nustatyta Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (žr. toliau). Asmenys, turintys teisę į draudimo išmoką Pasisakydamas dėl asmenų, turinčių teisę į draudimo išmoką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudimo bendrovė (draudikas), TPVCAPD sutartimi apdrausdama transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, šio veiksmais padarytą žalą įsipareigoja atlyginti sutartyje konkrečiai neindividualizuotam trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje UAB „H-a lizingas“ (šiuo metu – UAB „Swedbank lizingas“) v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-366/2009). Draudimo išmoka dėl turtui padarytos žalos mokama transporto priemonės savininkui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad TPVCAPDĮ nukentėjusiu trečiuoju asmeniu pripažįstamas asmuo, kuriam per eismo įvykį padaryta žala ir kuris Įstatymo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo (2 straipsnio 15 dalis). Įstatyme tiesiogiai neįvardyta, kad draudikas draudimo išmoką, skirtą žalai nukentėjusio trečiojo asmens turtui atlyginti, moka turto savininkui. Sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ nuostatas (2 straipsnio 15 dalis, 19 straipsnio 6 dalis ir kt. ), darytina išvada, kad kai susiduriama su poreikiu atlyginti žalą nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjęs trečiasis asmuo reiškia asmenį, kuriam turtas priklauso nuosavybės teise, t. y. turto savininką, nebent savininkas su naudotoju susitaria kitaip. Taigi transporto priemonės savininkas ir teisėtas jos valdytojas (eismo įvykio metu) gali susitarti, kad reikalavimą atlyginti žalą reikš ne transporto priemonės savininkas, o valdytojas, draudikas atitinkamai prievolę išmokėti draudimo išmoką turės įvykdyti ne savininko, o teisėto valdytojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis byloje D. P. , D. P. v. AB „Lietuvos draudimas“, M. M. , bylos Nr. 3K-3-351/2010). R-alavimo teisę į draudiką savininkas trečiajam asmeniui gali perleisti sutartimi arba ši teisė atlyginusiam žalą trečiajam asmeniui gali pereiti įstatymo pagrindu (pvz. , CK 6. 50 straipsnis). Kasacinis teismas pažymėjo, kad, nesant tokio transporto priemonės savininko ir valdytojo susitarimo, tik tuo atveju, jeigu valdytojas savo sąskaita suremontuotų teisėtai valdytą, bet ne jam nuosavybės teise priklausiusią transporto priemonę, jis taptų žalą patyrusiu asmeniu ir galėtų pretenduoti į draudimo išmokos iš draudiko gavimą. L-ingo sutarties atveju lizingo davėjas išlieka daikto savininku iki tol, kol lizingo gavėjas sumokės visą kainą (CK 6. 567 straipsnis). Draudimo išmokos sumokėjimas ne tam asmeniui, kuriam ji priklauso, pripažįstamas netinkamu prievolės įvykdymu. Tuo tarpu netinkamas prievolės įvykdymas pagal įstatymą kvalifikuojamas sutarties neįvykdymu (CK 6. 205 straipsnis). Tai neatleidžia šalies nuo pareigos prievolę įvykdyti tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis byloje UAB „H-a lizingas“ (šiuo metu – UAB „Swedbank lizingas“) v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-366/2009). Pretenzijos pateikimas S-bią reikšmę TPVCAPD draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos galiojimui turi draudiko (ar Draudikų biuro) informavimas apie draudžiamąjį įvykį kaip apie draudimo sutartimi prisiimtos rizikos atsiradimą. Informacija apie įvykį draudikui reikšminga tiek dėl jos veiklos specifikos, tiek ir užtikrinant draudiko teisės tirti draudžiamojo įvykio aplinkybes įgyvendinimą. Įstatyme nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas apie eismo įvykį turi pranešti draudikui (ar Draudikų biurui) per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis). Informavimo funkciją atlieka ir nukentėjusio asmens pateikiama pretenzija (reikalavimas) draudikui (ar Draudikų biurui) išmokėti draudimo išmoką (TPVCAPDĮ 13 straipsnis). Kartu nukentėjusio asmens pretenzijos pateikimas draudikui (ar Draudikų biurui) yra pagrindas pradėti draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo procesą. Pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalį nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – įstatymo nustatytais atvejais – Draudikų biurui ar jo atstovui. Pretenzijos pateikimo teisiniai padariniai: TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas arba Draudikų biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Praleidęs įstatyme nustatytus terminus pretenzijai pateikti nukentėjusysis ir transporto priemonės valdytojas praranda draudimo apsaugą, nebent draudikas apie draudžiamąjį įvykį buvo informuotas draudėjo arba Draudikų biuras apie eismo įvykį informuotas kaltininko ar transporto priemonės valdytojo. Tačiau šių terminų praleidimas neturi įtakos nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo deliktiniams santykiams. Pretenzijos pateikimas bet kuriam iš TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, tiek kiek jie pagal įstatymą yra privalantys mokėti draudimo išmoką, suteikia tapačią draudimo apsaugą. Pretenzija pripažįstama tinkama, nepriklausomai nuo to, kam ji pateikta (valdytojui, draudikui ar Draudikų biurui), net ir tuo atveju, jeigu atsakingas už žalos padarymą transporto priemonės valdytojas neįvykdo ar netinkamai įvykdo savo pareigą per 5 darbo dienas raštu pranešti draudikui apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas) arba pareigą per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalą pranešti Draudikų biurui (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalis). Regreso ir subrogacijos taikymas TPVCAPD teisiniuose santykiuose Subrogacijos ir regreso atribojimas yra svarbus ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui. Nuo to, ar reikalavimo teisės kreditoriui pereina subrogacijos būdu, ar jis įgyja regreso teisę, priklauso įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas bei taikytina teisė. Subrogacijos atveju naujas kreditorius įstoja į pradinio kreditoriaus vietą perimdamas jo jau egzistuojančios prievolės teises. Tokiu atveju nesikeičia nei taikytinų terminų skaičiavimo tvarka, nei taikytina teisė. Tuo tarpu regreso atveju susiklosto du prievoliniai santykiai: pirmasis pasibaigia įvykdymu ir atsiranda naujas – regresinis santykis, todėl regresinė prievolė vykdoma pagal kitas, nei pradinė prievolė, taisykles, o terminų skaičiavimas pradedamas iš naujo. Įstatymuose regreso ir subrogacijos sąvokos vartojamos įvairiomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, CK šeštosios knygos VII skyriaus pavadinime „R-alavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)“ regresas ir subrogacija pateikiami kaip sinonimai, regresu vadinamas įstatyminės cesijos (cessio legis) atvejis CK 6. 101 straipsnio 4 dalies 4 punkte ir t. t. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje regresas ir subrogacija jau išskiriami kaip savarankiški institutai[2]. Dažnai regreso sąvoka įstatyme reiškia subrogaciją, o ne regresą siaurąja jo prasme, todėl nustatant, ar nagrinėjami santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip regresas ar subrogacija, visų pirma reikia vadovautis ne gramatine įstatyme vartojamos sąvokos reikšme, bet nustatyti reglamentuojamų santykių prigimtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad subrogacijos būdu perimantis reikalavimo teisę asmuo visuomet yra trečiasis asmuo prievolės atžvilgiu (CK 6. 111 straipsnis). Regresine prievole, kaip ir subrogacija, siekiama išvengti atsakingo už žalą asmens nepagrįsto praturtėjimo. Regresinė prievolė paprastai atsiranda tada, kai įstatymas nustato, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (CK 6. 246 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais įstatymas nustato asmens pareigą atlyginti žalą, toks asmuo tampa skolininku įstatymo pagrindu. Iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė yra vykdytina pirmiau nei deliktinė (subsidiarus santykis), tai reiškia, jog nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, nepriklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis (jei nėra TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nustatytų atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo pagrindų) nukentėjusiajam yra padaryta žala. Taigi draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Įvykdžius šią prievolę, deliktiniai teisiniai santykiai tarp nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo pasibaigia (CK 6. 123 straipsnis) ir tik TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nurodytais pagrindais kyla nauja prievolė, siejanti draudiką ir atsakingą už žalą asmenį. Pažymėtina, kad atgręžtinis draudiko reikalavimo į draudėją ar apdraustąjį TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu kvalifikavimas regresiniu nesudaro pagrindo kurios nors šalies nepagrįstam praturtėjimui ar naudos gavimui iš neteisėtų veiksmų. Kadangi nukentėjusiojo reikalavimas į draudiką reikštinas ir tenkintinas prioritetiškai, bet į procesą paprastai turėtų būti traukiami tiek draudikas, tiek draudėjas, tai negalimos pakartotinio žalos atlyginimo situacijos, kai vieną prievolę kreditoriui du kartus įvykdo atskiri skolininkai. Kita vertus, regresinis reikalavimas nepažeistų principo nullus commodum capere potest de injuria sua propria, nes draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti nukentėjusiajam išmokėtas draudimo išmokas priklauso ne nuo to, perima jis nukentėjusiojo teises ar ne, o nuo to, ar yra pagrindas taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintus kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri atsiranda asmeniui įvykdžius prievolę už atsakingą už žalą asmenį. Kai toks asmuo įvykdo prievolę už skolininką, pradinė prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6. 123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, prievolė nepasibaigia tinkamu jos įvykdymu, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį kreditorių ir žalą padariusį skolininką, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis – kreditorius, kuris įgyja buvusio kreditoriaus teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (žr. , pvz. , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartį byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešoji policijos apsaugos tarnyba, UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-46/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6. 123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Jei draudiko išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 1 dalis) pagrindu atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, vairavęs techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis byloje AAS „Gjensidige B-ic“ ieškinį atsakovui G. B. , bylos Nr. 3K-3-78/2010). Nukentėjusio asmens reikalavimo teisės į valdytoją ir draudiką Pretenzijos pateikimas konkrečiam subjektui neturi įtakos reikalavimo teisių į transporto priemonės valdytoją ir draudiką prigimčiai. Nukentėjusio asmens reikalavimo teisės į atsakingą už žąlą asmenį ir draudiką atsiranda dviem savarankiškais pagrindais, atitinkamai delikto ir civilinės atsakomybės draudimo sutarties. N-s šių reikalavimų pagrindai yra savarankiški, įstatyminis reguliavimas nustato jų santykį, išskiriantį šį draudimą nuo savanoriškojo civilinės atsakomybės draudimo. Pasisakydamas dėl savanoriškojo draudimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, padaręs savo veiksmais žalą nukentėjusiajam, turi teisę reikalauti, kad šią žalą nukentėjusiajam atlygintų draudikas, tačiau draudimo sutartis negali atleisti atsakingo už žalą asmens nuo prievolės tam tikrais atvejais pačiam atlyginti padarytą turtinę žalą. Nukentėjusiojo interesai ginami tuo, kad draudimo sutartis, pareiškus atitinkamą reikalavimą draudikui, suteikia nukentėjusio asmens turtinių interesų papildomą garantiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 7 d. nutartis byloje A. S. M. v. K. B. , V. B. , bylos Nr. 3K-7-351/2002). S-iškojo civilinės atsakomybės draudimo atveju nukentėjusysis įgyja du skolininkus savarankiškais pagrindais ir gali reikšti reikalavimą tiek įvykio kaltininkui, tiek jo civilinės atsakomybės draudikui, tiek ir abiem bendrai. Toks kasacinio teismo aiškinimas grindžiamas įstatyminiu reguliavimu ir inter alia tuo, kad savanoriškojo draudimo atvejais draudimo apsauga priklauso nuo draudikų siūlomų standartinių sutarčių sąlygų, todėl gali būti ribojama nedraudžiamaisiais įvykiais, kitomis draudimo apsaugą mažinančiomis sąlygomis ir ne visada yra pakankama visiškam žalos atlyginimui. Remiantis sisteminiu TPVCAPDĮ normų ir tikslų aiškinimu darytina išvada, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. N-s nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, įstatyminis šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį ar jo teises perėmusį asmenį. TPVCAPDĮ tikslai neapsiriboja tik nukentėjusio trečiojo asmens turtinių interesų apsauga. Draudimo sutarties, kurios sudarymą įstatymų leidėjas nustatė kaip privalomą, tikslas – transporto priemonės valdytojo turto sumažėjimo rizikos dėl jo civilinės atsakomybės prieš trečiuosius asmenis perkėlimas draudikui. Šių santykių stabilumas gali būti užtikrinamas tik tada, kai pozityviosios teisės nustatytas reguliavimas suponuos realią tiek nukentėjusio trečiojo asmens teisių apsaugą (pakankamai didelės draudimo sumos; Draudikų biuro teikiama apsauga net ir tais atvejais, kai draudikui iškelta bankroto byla; draudiko mokamos draudimo išmokos tais atvejais, kai žalą sukėlusio įvykio rizika savanoriškuoju draudimu nebūtų apdrausta, įvykis nebūtų pripažįstamas draudžiamuoju ir pan. ), tiek kaltininko interesų apsaugą (tinkamas įstatyme ir draudimo sutartyje nustatytų pareigų vykdymas turi tapti prielaida išvengti tų materialinių ir procesinių apsunkinimų, kurie neišvengiamai kiltų jam neapdraudus civilinės atsakomybės). Jei nukentėjusiam trečiajam asmeniui būtų suteikta pasirinkimo laisvė, kuriam subjektui pareikšti reikalavimą, TPVCAPDĮ reguliavimu užtikrinama transporto priemonės valdytojo interesų apsauga taptų deklaratyvi ir neatitiktų privalomojo draudimo sistemoje dalyvaujančių draudėjų lūkesčių. N-s TPVCAPDĮ nuostatose nukentėjusiojo reikalavimų į transporto priemonės valdytoją ir jo draudiką santykio nėra aiškiai išreikšto, tačiau jis netiesiogiai išplaukia iš įstatymo teksto, atsižvelgiant į jo tikslus. Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei atsakingam draudikui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, jog žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudiko pareiga mokėti išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Minėta, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui pagal įstatymą yra ir tada, kai civilinė atsakomybė kilo dėl įvykių, kurie kituose panašiuose santykiuose (savanoriškojo civilinės atsakomybės draudimo ar turto draudimo) pripažintini nedraudžiamaisiais, arba tais atvejais, kai draudėjas netinkamai vykdė draudimo sutartyje įtvirtintas pareigas (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Išvadą, kad draudikas tampa pagrindiniu skolininku, esant privalomuoju draudimu užtikrintiems žalos atlyginimo santykiams, netiesiogiai leidžia daryti ir kitos įstatymo nuostatos. Pavyzdžiui, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį turintys subjektai gali pateikti pretenziją dėl išmokos tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis turi būti aiškinama taip, kad socialinio draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisė nukreipta į atsakingą draudiką, ir tik kai atsakingo draudiko nėra, – į žalą padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. M. L. , bylos Nr. 3K-3-584/2009). Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ neįtvirtina transporto priemonės valdytojo ir draudiko solidariosios prievolės skolininko (nukentėjusio asmens) atžvilgiu. CK 6. 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui nelaikytina solidariąja, nes nukentėjusysis, minėta, pirmiausia privalo reikalauti išmokėti draudimo išmoką iš draudiko, o jos nepakakus ar neišmokėjus, turi teisę reikalauti visą ar likusią dalį padengti iš atsakingo už žalą asmens. Draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė nekvalifikuotina daline, nes dalinėje prievolėje abu skolininkai yra pagrindiniai savo prievolės dalies skolininkai. Transporto priemonės valdytojo atsakomybės prieš nukentėjusįjį apimtis priklauso nuo to, ar draudiko kaip pagrindinio skolininko sutartinis įsipareigojimas išmokėti draudimo išmoką padengia visą nukentėjusio trečiojo asmens patirtą žalą. Taigi tam tikrais atvejais pagrindinis skolininkas gali būti ir vienintelis skolininkas. Toks TPVCAPDĮ tikslų ir nuostatų aiškinimas nustatant subsidiarųjį deliktinės ir sutartinės prievolių santykį, kad nukentėjusysis (ar jo reikalavimą perėmęs asmuo), įgyvendindamas savo teisę į žalos atlyginimą, pirmiausia turi kreiptis į draudiką, o ne į draudėją, nesusilpnina nukentėjusio asmens teisės į žalos atlyginimą. Pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalį, jei atsakingam draudikui ar Draudikų biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį. Nurodytas materialinis teisinis prievolių santykis turi reikšmės nustatant procesinę šalių padėtį teisme nagrinėjant ginčą. Atsakovais tokiose bylose ieškovo pasirinkimu trauktinas draudikas arba draudikas ir transporto priemonės valdytojas. Jei reikalavimas pareikštas tik transporto priemonės valdytojui, teismas pasirengimo nagrinėti bylą metu imasi priemonių, kad procesinė byloje dalyvaujančių asmenų padėtis atitiktų materialinius teisinius ginčo santykius (CPK 230 straipsnis). Paaiškėjus, kad ieškinio reikalavimo draudikui nėra pareikšto, teismas ieškovo prašymu patraukia draudiką atsakovu (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Jeigu ieškinys pareikštas tik civilinės atsakomybės draudikui, teismas savo iniciatyva turėtų transporto priemonės valdytoją į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Tokia teismo pareiga sietina su dviem tikslais: pirma, siekiama apsaugoti nukentėjusio asmens interesus, nes procese gali paaiškėti, kad draudimo išmoka yra nepakankama patirtai žalai padengti; antra, kaltininko įtraukimas į procesą, net ir patirtai žalai neviršijant draudimo išmokos, svarbus tuo, kad procese draudikui nebūtų kliudoma ginčyti draudėjo civilinės atsakomybės (CPK 266 straipsnis), be to, siekiant proceso koncentruotumo, tikslinga viename procese nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas tiek draudiko, tiek transporto priemonės valdytojo prievolių turiniui ir apimčiai. Ieškovas gali pasirinkti, kokiu procesiniu statusu – atsakovu ar trečiuoju asmeniu, į bylą traukti atsakingą už žalą asmenį. Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai pašalina draudiko atgręžtinio reikalavimo teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. , G. B. , bylos Nr. 3K-3-382/2009). Ši kasacinio teismo pozicija atspindi esminę civilinės atsakomybės draudimo savybę – draudėjas, sumokėdamas draudikui draudimo įmoką, perka draudimo apsaugą nuo savo veiksmais padarytos žalos. Įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas, už ką šis asmuo ir susimoka draudikui, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai. Tačiau TPVCAPD išsiskiria iš kitų rūšių civilinės atsakomybės draudimo tuo, kad teisiniu reguliavimu užtikrinama patikima nukentėjusių asmenų teisių apsauga, TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nustatant tik kelis atvejus, kai draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo. Tai, kad visais kitais atvejais (kurie neįvardyti TPVCAPDĮ 21 straipsnyje), kai nustatoma transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė kaip draudžiamojo įvykio padarinys, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, nereiškia, kad draudiko reikalavimas į draudėją prieštarauja civilinės atsakomybės draudimo sutarties tikslui perkelti dėl civilinės atsakomybės kilsiančių neigiamų padarinių kilimo riziką draudikui. Tam tikrais atvejais draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją yra pateisinamas, nes draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo veiksmų, kurie įprasto civilinės atsakomybės draudimo atveju būtų pagrindas atleisti draudiką nuo išmokos mokėjimo. Pavyzdžiui, tokio TPVCAPD teisinio reguliavimo ypatumas, kad draudikas, priešingai nei kitų draudimo rūšių santykiuose (CK 6. 1014 straipsnio 1 dalis), neatleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, jei draudžiamasis įvykis įvyko dėl tyčios (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Minėta, draudžiamasis įvykis turi pasižymėti tikėtinumo, atsitiktinumo požymiais, jis negali būti sukeltas tyčia ar veiksmais, kurie neišvengiamai lemia žalą kitiems asmenims arba sudaro tokios žalos kilimo tikimybę, tačiau TPVCAPDĮ šių kriterijų neišskiria kaip pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nurodyti atvejai iš esmės atitinka situacijas, kai draudžiamieji įvykiai nepasižymi tikėtinumo, atsitiktinumo kriterijais. Ši draudiko atgręžtinio reikalavimo teisė į kaltininką užtikrina draudikų veiklos stabilumą, leidžia išvengti nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logiką nenuspėjamų išlaidų bei prevenciškai riboja neatsakingą ir visuomenei žalingą transporto priemonių valdytojų elgesį. Taigi, nepaisant to, kad draudiko mokėjimo pareiga kilo dėl draudžiamojo įvykio pagal TPVCAPDĮ, tačiau įstatyme nustatytais atvejais draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į kaltininką. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalį draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia. Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikas taip pat turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas (įvykus eismo įvykiui, imtis teisės aktuose įtvirtintų pareigų dėl žalos sumažinimo, nukentėjusių sveikatos apsaugos, kompetentingų institucijų informavimo arba eismo įvykio deklaravimo, eismo įvykyje dalyvavusių asmenų bei atsakingo draudiko informavimo ir kt. ) ar padidino žalą dėl savo kaltės. Draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo šiam išmokėtą sumą ar jos dalį ir tada, kai draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Tokiais atvejais draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles. Pavyzdžiui, šiose taisyklėse grąžintinos sumos, priklausomai nuo padaryto pažeidimo, nustatytos procentais nuo draudimo išmokos[3]. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis byloje AAS „Gjensidige B-ic“ ieškinį atsakovui G. B. , bylos Nr. 3K-3-78/2010). Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas. Išmokėjęs draudimo išmoką naudos gavėjui (nukentėjusiam trečiajam asmeniui) ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę, nes apdraustasis dėl savo kaltės neįvykdė pareigų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartis byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. L. , bylos Nr. 3K-3-433/2007). Draudikų biuro sumokėtų išmokų grąžinimas Draudikų biuro teisė reikalauti, kad transporto priemonės valdytojas ar asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, įtvirtinta TPVCAPDĮ 23 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta Draudikų biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Dėl kitų TPVCAPDĮ 23 straipsnyje nustatytų Draudikų biuro išmokėtų sumų susigrąžinimo atvejų kasacinis teismas nėra pasisakęs, todėl jie šioje apžvalgoje neaptariami. Asmenys, turintys pareigą sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, yra nurodyti TPVCAPDĮ 4 straipsnyje. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau – lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką moka Draudikų biuras, jei kaltininkas, kurio tapatybė nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Taikant TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą Draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo teisės pagrindą teismų praktikoje daugiausia klausimų kildavo dėl šio reikalavimo kvalifikavimo prievolių teisės požiūriu. Atskleisdamas Draudikų biuro vaidmenį privalomojo draudimo santykiuose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiradus civilinei atsakomybei žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą transporto priemonę, ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M. , trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-198/2009). Atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D. , bylos Nr. 3K-7-300/2010). TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta Draudiko biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams koreliuoja su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. P-intina, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6. 270 straipsnis), todėl transporto priemonės valdytojas (savininkas) turi suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, valdytojas (savininkas) pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas Draudikų biuro reikalavimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies aiškinimas nesudaro pagrindo teigti, jog atsirado dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų padarinių ir kaltės laipsnio. Kita vertus, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Tokiu atveju savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6. 279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė Įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. G. ir K. B. , bylos Nr. 3K-3-325/2008). Minėta, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis taikytina taip, kad nebūtų išplėstas asmenų, atsakingų už valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą, sąrašas. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį yra nustatyta tik savininkui arba asmeniui, transporto priemonę valdančiam lizingo, išperkamosios nuomos ar panašios sutarties pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D. , bylos Nr. 3K-7-300/2010). Dėl to, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Draudikų biuro atžvilgiu tenka transporto priemonės savininkui. Draudikų biurui naudojantis reikalavimo teise į savininką TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu, aktualus transporto priemonės savininko nustatymo klausimas įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku (ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre), turi pareigą pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D. , bylos Nr. 3K-7-300/2010). Dėl to aplinkybė, kad konkretus asmuo viešajame registre įrašytas kaip transporto priemonės savininkas (valdytojas), esant ginčui, gali būti nepakankama pripažinti tokio asmens atsakomybę Draudikų biuro naudai TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad, nustatant transporto priemonės savininką pagal pareikštą Draudikų biuro reikalavimą, galimybė remtis transporto priemonių registro duomenimis ribota. Registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir nekliudo atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimą kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V. , bylos Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis byloje UAB ,,Automera“ v. G. M. , bylos Nr. 3K-7-309/2010). Atsižvelgiant į tai, tais atvejais, kai CK ar kituose įstatymuose nenustatyta nuosavybės teisių į transporto priemones perleidimo sandorių rašytinės formos ar registravimo, Draudiko biuro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovu patrauktas asmuo gali visomis įmanomomis ir leistinomis priemonėmis įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimo faktą, t. y. paneigti registro duomenis, o Draudiko biuras gali ginčyti šio atsakovo pateiktas aplinkybes kaip neįrodančias nuosavybės teisių perleidimo ar nepakankamas registro duomenims nuginčyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad toks atsakovas turi pareigą į procesą įtraukti asmenį, kuriam, jo teigimu, eismo įvykio neapdrausta transporto priemone metu buvo perėjusi nuosavybės teisė į šią transporto priemonę. Dėl to, pavyzdžiui, neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami išvadai, kad automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo, padaryti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D. , bylos Nr. 3K-7-300/2010). Socialinio draudimo išmokas mokančių subjektų sumokėtų išmokų grąžinimas TPVCAPD teisiniuose santykiuose kita subjektų, turinčių teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą, grupė – įvairūs socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai, kuriems ši pareiga nustatyta įstatymo ir susieta su eismo įvykiu. Ši mokėjimo pareiga ir teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą tokią pareigą įvykdžius nepriklauso nuo to, ar kaltininkas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę valdant transporto priemonę. Draudimo sutarties sudarymo faktas lemtų tik tinkamo atsakovo nustatymą: jei sutartis sudaryta, o draudžiamasis įvykis įvyko sutarties galiojimo metu, atsakovu trauktinas – draudikas, o jo nesant, eismo įvykio kaltininkas (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), o jei sutartis nesudaryta arba nėra atsakingojo draudiko (taip pat kai jis negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų) – eismo įvykio kaltininkas ir transporto priemonės valdytojas (CK 6. 270 straipsnis). Tokiems socialinio draudimo išmokas dėl eismo įvykio mokantiems subjektams pirmiausia priskirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, taip pat Policijos departamentas ir kiti subjektai, kuriems tokia pareiga nustatyta įstatymo. Dėl socialinio draudimo įstaigų išmokėtų sumų sugrąžinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam socialinio draudimo išmokas, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę neviršijant draudimo sumos ribų išreikalauti išmokėtas socialinio draudimo išmokas tiesiogiai iš draudiko. Iš žalą padariusio asmens galėtų būti pareikalauta atlyginti tik tuos socialinio draudimo įstaigos patirtus nuostolius, kurie viršytų draudimo sumą, t. y. tiek, kiek jiems atlyginti neužtektų draudimo sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos M-mpolės skyrius v. E. J. , UADB „B-icums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-255/2006). Pažymėtina, kad atgręžtinis išmokėtų socialinio draudimo išmokų susigrąžinimo reikalavimas neapima neturtinės žalos, todėl atsakingam draudikui TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytos išmokos neturtinei žalai padengti apimtimi lieka pareiga išmokėti draudimo išmoką, o jos nepakankant ar nesant draudiko – tokia pareiga tenka eismo įvykio kaltininkui arba transporto priemonės valdytojui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6. 290 straipsnio 1 dalies taikymą, konstatavo, kad pagal N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą privalomuoju socialiniu draudimu yra saugomi, draudžiami asmens turtiniai interesai ir įstatyme numatytais atvejais kompensuojami turtiniai asmens praradimai. Neturtinė žala nukentėjusiajam (jo šeimos nariams) neatlyginama iš draudimo atlyginimo pagal N-aimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Šią žalą privalo atlyginti už ją atsakingas asmuo pagal CK 6. 263 straipsnio 2 dalį, remiantis CK 6. 250 straipsnio 2 dalimi. Civilinės atsakomybės draudimo atveju šią žalą neviršijant rizikos atlygina draudikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis byloje V. S. , A. S. ir I. S. v. A. B. , UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-400/2007). Socialinio draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisė pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį nustatyta taip, kad ši teisė nukreipta į atsakingą draudiką, ir tik kai atsakingo draudiko nėra, – į žalą padariusį asmenį. Taigi pagal specialųjį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs regreso teisę, šią teisę į žalą padariusį asmenį gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu nėra atsakingo draudiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. M. L. , bylos Nr. 3K-3-584/2009). Taigi atsakingo draudiko ir kaltininko kaip bendraatsakovių atžvilgiu atgręžtinis reikalavimas reikštinas ir tenkintinas subsidiaria tvarka: pirmiausia – draudikui, o jo nesant ar negalint vykdyti draudimo sutarties sąlygų – žalą padariusiam asmeniui. Kita vertus, kai nesama atsakingo draudiko (pvz. , nesudaryta draudimo sutartis) arba kai draudikas negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai neturi teisės reikšti atgręžtinio reikalavimo į Draudikų biurą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, įgyvendindamas išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą, Draudikų biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. Toks Draudikų biuro teisinės padėties vertinimas ir TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką, o kai tokio nėra – į žalą padariusį asmenį, bei nuostata, jog Draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Draudikų biurą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M. , trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-198/2009). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema pripažįstama valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taikytina CK 6. 290 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Policijos departamentas prie V-aus reikalų ministerijos v. P. S. , bylos Nr. 3K-7-496/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad jeigu dėl eismo įvykio sužalotas asmuo buvo gydomas nemokamai, nukentėjusio asmens, apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu, sveikatos priežiūros išlaidos (medicinos pagalba, išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonės, kt. ) pagal Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnį apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kuriomis disponuoja ir sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę vykdo Valstybinė ligonių kasa ir teritorinės ligonių kasos Sveikatos draudimo įstatymo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių šių institucijų veiklą ir užtikrinančių sveikatos sistemos bei privalomojo sveikatos draudimo funkcionavimą, nustatyta tvarka. Sistemiškai aiškinant Sveikatos sistemos įstatymo bei Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas (pvz. , Sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas) ir atsižvelgiant į sveikatos draudimo sistemos pobūdį, t. y. kad sveikatos draudimu sukuriama sistema, garantuojanti sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudžiamajam įvykiui (pvz. , gydytojui diagnozavus sveikatos sutrikimus ir pan. ), sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą, darytina išvada, kad sveikatos draudimo įstaigų turėtos išlaidos nėra tiesiogiai siejamos su trečiųjų asmenų neteisėtais veiksmais ar žalą padariusių asmenų draudimu nuo neteisėtų veiksmų, kuriais padaroma žala asmens sveikatai, be to, valstybė sveikatos draudimu nesiekia atlyginti žalos už kitus asmenis, todėl, atlyginus sveikatos priežiūros išlaidas iš valstybės biudžeto, jos turi būtų išieškomos iš kaltųjų asmenų, kaip yra ir kitais socialinio draudimo atvejais CK 6. 290 straipsnio nustatyta tvarka. Tai, kad žalos padarymo metu sveikatos draudimas nebuvo įtrauktas į Socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas socialinio draudimo rūšis, neeliminuoja galimybės sveikatos priežiūros įstaigoms regreso tvarka išieškoti žalą, nes, vertinant situaciją civilinio delikto požiūriu sveikatos draudimo įstaigų, kaip civilinės atsakomybės subjektų, teisės ir pareigos bei išlaidų (išmokų) pobūdis žalos atlyginimo santykiuose atitinka kitų socialinio draudimo įstaigų statusą bei jų turėtų išlaidų (išmokų) pobūdį asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartis byloje Panevėžio miesto apylinkės prokuratūra ir Valstybinė ligonių kasa v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-186/2006). Pažymėtina, kad pagal CK 6. 113 straipsnį trečiasis asmuo negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Iš šios normos akivaizdu, kad naujo kreditoriaus teisė prieš skolininką įgyvendinama pagal tas pačias taisykles, kaip ir tarp pradinio kreditoriaus ir skolininko. Taigi nepriklausomai nuo to, kas ir kokiu būdu atlygino žalą už skolininką, jo reikalavimas grindžiamas deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis. Sprendžiant, ar socialinio draudimo išmokas mokančių subjektų kompensacijos CK 6. 113 straipsnio prasme neviršija kaltininkui (ar jo draudikui) tenkančią prievolę dėl delikto, atsižvelgtina į tai, ar po eismo įvykio kaltininkui (ar jo draudikui), nukentėjusiajam iš karto atlyginus padarytą žalą, socialinio draudimo įstaigos išsaugotų pareigą papildomai mokėti socialinio draudimo išmokas ar ne. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, atgręžtinio reikalavimo teisė į žalą padariusį asmenį nėra absoliuti. Šios teisės suabsoliutinimas tam tikrais atvejais (kai išmokėta vienkartinė laidojimo pašalpa didesnė nei padaryta turtinė žala) reikštų, kad atsakingam už žalos padarymą asmeniui nustatoma prievolė sumokėti sumas, kurios nėra atlyginimas už jo (CK 6. 263 straipsnio 2 dalis), jo valdomų daiktų ar kitų asmenų, dėl kurių veiksmų atsiradusią žalą jis privalo atlyginti (CK 6. 263 straipsnio 3 dalis), padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis byloje V. S. , A. S. , I. S. v. A. B. , UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-400/2007). Kitų asmenų sumokėtų išmokų grąžinimas TPVCAPD teisiniuose santykiuose taip pat galimos specifinės situacijos, kai atgręžtinis reikalavimas nukreipiamas ne į tiesioginį eismo įvykio kaltininką, bet į transporto priemonės valdytoją CK 6. 270 straipsnio prasme. Toks asmuo (transporto priemonės valdytojas), atlyginęs žalą, pats turi teisę pasinaudoti regresiniu reikalavimu į kaltininką, t. y. pareikšti atgręžtinį reikalavimą dėl jo paties patirtos žalos, kurią netiesiogiai sukėlė kaltininkas, nes pastarojo veiksmai buvo pagrindas šio asmens prievolei atlyginti žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pasisakyta, kad darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tai nereiškia, kad į darbuotoją, kaltą dėl autoavarijoje padarytos žalos, atgręžtinio reikalavimo neturi darbdavys, kuris draudikui atgręžtinio reikalavimo tvarka sumokėjo draudimo išmoką. Iš darbdavio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto nurodytu atveju draudiko išreikalauta draudimo išmokos suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai ir gali būti priteisiama, esant darbuotojo kaltei, o jeigu yra darbdavio kaltės (pvz. , dėl vairuotojo išleidimo vairuoti neblaivaus, be patikros dėl blaivumo, dėl netinkamo darbuotojų parinkimo ir silpnos kontrolės, kad jie vairuoja neblaivūs ir kt. ), tai atsižvelgiant į mišrią darbdavio ir darbuotojo kaltę, darbuotojo materialinės atsakomybės ribas, visiškos ar dalinės atsakomybės taikymo pagrindus (DK 254–255 straipsniai), atlygintinos žalos dydžio nustatymo taisykles (DK 257 straipsnis). B- ši darbuotojo atsakomybė nesudaro pagrindo draudikui tiesiogiai reikalauti pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo, kuris autoavarijos metu neblaivus vairavo transporto priemonę, valdomą draudėjo ar apdraustojo kaip didesnio pavojaus šaltinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje UADB „PZU Lietuva“ v. VĮ „Kauno miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-682/2006). Ieškinio senaties taikymas TPVCAPD Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo teises pareikšdamas ieškinį (CK 1. 124 straipsnis). Teismų praktikoje taikant ieškinio senatį daugiausia problemų kyla tais atvejais, kai reikalavimą atsakingam už žalą asmeniui ar jo draudikui reiškia nukentėjusiajam žalą atlyginę asmenys – socialinio draudimo įstaigos, draudikai ir kt. , taip pat kai draudimo išmoką išmokėjęs draudikas reiškia atgręžtinį reikalavimą transporto priemonės valdytojui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu. Pažymėtina, kad tokių praktikoje kylančių problemų priežastis yra nenuoseklus ir prieštaringas teisinis reglamentavimas. Regresą ir subrogaciją visų pirma reikšminga atskirti dėl tinkamo ieškinio senaties taikymo. Įstatymas įtvirtina skirtingas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles regresinėms prievolėms ir prievolėms, kuriose subrogacijos būdu nukentėjusį asmenį pakeičia jam žalą atlyginęs trečiasis asmuo, pvz. , transporto priemonės draudimu (kasko) automobilį apdraudęs draudikas. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1. 127 straipsnio 4 dalis). Kai kreditoriui prievolę įvykdo trečiasis asmuo subrogacijos būdu įstodamas į pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) vietą, ieškinio senaties termino pradžiai nustatyti taikoma CK 1. 128 straipsnio taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Skirtingas ieškinio senaties terminų pradžios nustatymo taisykles lemia regreso ir subrogacijos skirtumai. Regreso ir subgrogacijos atskyrimas reikšmingas ne tik ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, bet ir ieškinio senaties terminų taikymui. CK 1. 125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, o to paties straipsnio 8 dalyje – sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Siekiant nustatyti, koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas atitinkamam ginčui, pirmiausia būtina teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir nustatyti ieškinio dalyką, t. y. pagrindinis ieškinio dalykas yra labiau susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar vykdymu, ar labiau susijęs su žalos atlyginimo dėl deliktinių teisinių santykių. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu ieškinio dalykas yra susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar taikymu, reikalavimu pripažinti ja negaliojančia, ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1. 125 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis byloje ieškovo UADB „ERGO Lietuva“ v. J. K. , bylos Nr. 3K-3-352/2007). Tais atvejais, kai socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai iš atsakingo draudiko siekia prisiteisti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtas socialinio draudimo išmokas (CK 6. 290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), tarp šių šalių susiklosto ne deliktiniai santykiai, o draudimo teisiniai santykiai (CK 1. 125 straipsnio 7 dalis). Socialinio draudimo išmokas mokančių subjektų reikalavimai atsakingam draudikui tenkinami įstatymo ir TPVCAPD sutarties pagrindu. Tačiau tais atvejais, kai toks ieškovas praleidžia ieškinio senaties terminą, t. y. negali patenkinti savo reikalavimo iš pagrindinio skolininko, arba atsakingo draudiko nesama, socialinio draudimo išmokas sumokėję subjektai reikalavimą gali reikšti ir eismo įvykio kaltininkui. Toks reikalavimas grindžiamas deliktiniais santykiais, kuriems taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1. 125 straipsnio 8 dalis). R-alavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu arba kurį Draudikų biuras reiškia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu, yra regresinis. Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (CK 1. 127 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6. 123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiųjų nuostoliai. Jei draudiko išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 1 dalis) pagrindu atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, vairavęs techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Toks draudiko reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui – kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1. 125 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. G. B. , V. B. , bylos Nr. 3K-3-382/2009). Ieškinio senaties terminas negali būti tapatinamas su įstatyme nustatytais pretenziniais terminais. Pavyzdžiui, pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalį atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Šioje normoje nustatyti terminai yra nustatyti teisinio apibrėžtumo bei aiškumo tikslais ir yra reikšmingi nustatant, ar draudikas (Draudikų biuras) turi pareigą išmokėti draudimo išmoką, t. y. draudimo apsaugos galiojimą, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminai. T-ų skaičiavimas su TPVCAPD susijusiais paveldėjimo atvejais TPVCAPD teisiniams santykiams aktualūs ir specifiniai terminai, taikytini kitiems teisiniams santykiams, tiesiogiai nesusijusiems su deliktu ar sutarties vykdymu, pavyzdžiui, paveldėjimo. Praktikoje kyla klausimų, kaip skaičiuojami terminai, kai draudikas reiškia atgręžtinį reikalavimą TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu draudėjo įpėdiniams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, sprendžiant trijų mėnesių termino praleidimo kreditoriaus reikalavimams palikėjo įpėdiniams pareikšti atnaujinimo galimybę, turi būti įvertinta tai, kad reikalavimo pareikšti nebuvo galimybės iki tol, kol atsirado draudikui reikalavimo teisė. Tai, kad draudiko reikalavimo teisė nebuvo atsiradusi palikimo atsiradimo metu, nekeičia šio reikalavimo pobūdžio, nes ji kildinama iš viešosios teisės normų imperatyvo ir jau palikimo atsiradimo ir jo priėmimo momentu atsakovės turėjo žinoti, kad, draudikui sumokėjus draudimo išmoką, pastarajam įstatymo pagrindu atsiras turtinė reikalavimo teisė į palikėją ar jo įpėdinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis byloje UAB DK „B-ic Polis“ v. B. K. , G. K. , bylos Nr. 3K-3-300/2006). TPVCAPD teisiniai santykiai, kaip tokie, nepakeičia paveldėjimo teisinių santykių teisės normų taikymo, todėl, kai draudiko reikalavimo teisės į atsakingo už žalą asmens įpėdinius ir palikimo atsiradimo momentai nesutampa, teismai gali tik spręsti dėl praleisto kreditoriaus reikalavimo termino atnaujinimo (CK 5. 63 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas nurodė, kad iš CK 5. 63 straipsnio formuluotės matyti, kad įstatyme nustatyta palikėjo kreditorių teisė pareikšti reikalavimus per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios teisės normos negalima aiškinti taip, kad nurodytas terminas būtų skaičiuojamas kokia nors kitokia tvarka. Pagal CK 5. 63 straipsnio 4 dalį teismui suteikta diskrecijos teisė pratęsti praleistą trijų mėnesių terminą palikėjo kreditorių reikalavimams pareikšti, bet ne pakeisti šio termino skaičiavimo pradžią, kuri aiškiai nustatyta įstatyme (CK 5. 63 straipsnio 1 dalyje). Palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5. 63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes informacija apie palikėjo kreditorius padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Taigi CK 5. 63 straipsnyje nustatytą terminą pradėti skaičiuoti nuo palikimo atsiradimo dienos visais atvejais be jokių išimčių svarbu tam, kad paveldėjimo procesas neužsitęstų neapibrėžtą laiko tarpą, kad būtų užtikrintas tiek įpėdinių, tiek palikėjo kreditorių teisių teisinis tikrumas, civilinių teisinių santykių stabilumas bei kad įpėdinių interesai būtų apsaugoti nuo nepagrįstai ilgai uždelstų pareikšti palikėjo kreditorių reikalavimų. Dėl to, sistemiškai aiškinant paveldėjimo teisės normas, darytina išvada, kad CK 5. 63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį draudikas turi pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjo, dėl kalto draudžiamojo įvykio, įpėdiniui, turi būti skaičiuojamas nuo palikimo atsiradimo momento, bet ne nuo draudimo išmokos išmokėjimo momento. Dėl nurodytų priežasčių draudimo bendrovė, gavusi informaciją apie įvykusį draudžiamąjį įvykį ir norėdama pasinaudoti teise iš žalos padariusio asmens įpėdinių atgauti išmokėtas draudimo išmokas, turi ne vėliau kaip per tris mėnesius išsiaiškinti kaltojo asmens įpėdinius, testamento vykdytoją arba palikimo administratorių ir pareikšti jiems pretenzijas, nurodydama, kad turi (ar turės) reikalavimo teises neviršijant išmokėtų ir ateityje mokėtinų draudimo išmokų ribų (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V. , bylos Nr. 3K-7-190/2009). Civilinės atsakomybės draudimo teisinių santykių reguliavimas Europos Sąjungos teisėje Minėta, TPVCAPD teisinių santykių šaltinis yra ir Europos Sąjungos teisė. Į TPVCAPDĮ yra perkeltos penkios direktyvos: direktyva Nr. 72/166/EEB (toliau – Pirmoji direktyva), direktyva Nr. 84/5/EEB (toliau – Antroji direktyva), direktyva Nr. 90/232/EEB (toliau – Trečioji direktyva), direktyva Nr. 2000/26/EB (toliau – Ketvirtoji direktyva), direktyva Nr. 2005/14/EB (toliau – Penktoji direktyva). Taigi TPVCAPD teisiniai santykiai Europos Sąjungoje (tuometėje Europos ekonominėje bendrijoje) pradėti reguliuoti nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios. Iš tiesų, nors reguliavimo tikslas Europos Sąjungos lygmeniu buvo pagrįstas transporto priemonių ir asmenų laisvo judėjimo skatinimu tarp Sąjungai priklausančių valstybių narių, tačiau direktyvomis reguliuojami ne tik TPVCAPD teisiniai santykiai, turintys tarptautinį elementą. Pirmoji direktyva nustatė žaliųjų kortelių[4] tikrinimo kertant sienas panaikinimą ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimo dėl Europos Sąjungos teritorijoje atsiradusios žalos įvedimą visose valstybėse narėse. Kadangi privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sistema turėjo užtikrinti žalos atlyginimą nukentėjusiajam nepriklausomai nuo to, kurios valstybės narės teritorijoje žala buvo padaryta, tai draudimo sutartys, sudarytos vienoje valstybėje narėje, pripažįstamos kitoje valstybėje narėje ir be tarptautinio draudimo liudijimo (žaliosios kortelės). Vis dėlto, Pirmoji direktyva nustatė tik valstybių narių pareigą įtvirtinti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemą, bet neįtvirtino konkrečių priemonių ne tik dėl draudimo teisinių santykių, bet ir civilinės atsakomybės reguliavimo. Dėl to kitomis direktyvomis siekta harmonizuoti įvairius privalomojo civilinės atsakomybės turinio aspektus, taip sumažinant valstybių narių teisinio reguliavimo skirtumus. Antrąja direktyva buvo įtvirtintos minimalios draudimo išmokų ribos žalos asmeniui ir turtui atveju, nustatant galimybę nukentėjusiesiems taikyti didesnę apsaugą. Antrąja direktyva patikslinta atlygintinos žalos sąvoka, kuri apima tiek kūno sužalojimą, tiek ir žalą turtui. Be to, Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintas draudimas riboti nukentėjusių asmenų apsaugą plečiant atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindus (pvz. , draudimas atsižvelgti į kaltininko ir nukentėjusiųjų giminystės ryšį). Dėl to įtvirtintas vienintelis galimas draudiko atsisakymo mokėti pagrindas – nukentėjusio asmens žinojimas, kad jiems žalą padariusi transporto priemonė yra vogta (TPVCAPDĮ 21 straipsnio 2 dalis). G-ausiai Antrąja direktyva įtvirtinamas institucijų, atsakingų už žalos, padarytos nukentėjusiam trečiajam asmeniui nenustatyta ar neapdrausta transporto priemone, atlyginimą, įsteigimas. Trečiąja direktyva siekta panaikinti kai kuriuos tarp valstybių narių buvusius teisinio reguliavimo skirtumus, ypač susijusius su nukentėjusių trečiųjų asmenų apsauga. Pagal Trečiosios direktyvos 1 straipsnį civilinės atsakomybės privalomojo draudimo apsauga apima atsakomybę visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją dėl žalos, padarytos transporto priemone. Trečiosios direktyvos 1 straipsnis išplėtė privalomojo draudimo apsaugą, kurią numato Pirmosios direktyvos, patikslintos ir papildytos Antrąja direktyva, 3 straipsnio 1 dalis kitų nei vairuotojas keleivių sužalojimo atveju. Teisingumo Teismas, aiškindamas draudiko galimybę atsisakyti mokėti draudimo išmoką pagal Antrąją ir Trečiąją direktyvas, pažymėjo, kad jose nurodytos išimtys aiškintinos siaurai. Dėl to, pavyzdžiui, draudžiama išplėsti teisę Draudikų biurui nemokėti draudimo išmokos nukentėjusiems asmenims, kurie naudojosi žalą padariusia transporto priemone ir žinojo, kad valdytojo atsakomybė buvo neapdrausta (TPVCAPDĮ 21 straipsnio 4 dalis), jei transporto priemonės vairuotojas nėra atsakingas už žalą, pavyzdžiui, kai eismo įvykyje dalyvauja dvi neapdraustos transporto priemonės (Teisingumo Teismo 2008 m. vasario 21 d. Sprendimas Komisija prieš A-iją, C-211/07)[5]. Antrosios ir Trečiosios direktyvų tikslas užtikrinti, kad nukentėjusieji transporto priemonių sukeltuose eismo įvykiuose būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Bendrijos teritorijos vietą, kurioje įvyko eismo įvykis. Be to, ši apsauga turi būti užtikrinama visiems nukentėjusiems keleiviams, nebent būtų galima pasinaudoti direktyvoje įtvirtinta išimtimi. Teisingumo Teismas priminė, kad, vadovaujantis nukentėjusiųjų apsaugos tikslu, Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis draudžia draudikui pasinaudoti teisės nuostatomis arba sutarties sąlygomis tam, kad galėtų atsisakyti atlyginti eismo įvykio, kurį sukėlė apdrausta transporto priemonė, žalą nukentėjusiems tretiesiems asmenims (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. kovo 28 d. Sprendimą Ruiz B-náldez, C-129/94). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje tik pakartojama, jog ši pareiga taikoma ir draudimo poliso nuostatoms ar sąlygoms, nustatančioms, kad draudimas negalioja tam tikrais transporto priemonių naudojimo ar vairavimo atvejais (kai transporto priemonę vairuoja neįgaliotas asmuo, vairuotojo žymėjimo neturintis asmuo arba asmuo, kuris nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos reikalavimų). Nukrypstant nuo šios pareigos, minėto 2 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatoma, kad draudikas gali nemokėti žalos atlyginimo tam tikriems nukentėjusiesiems, atsižvelgiant į tai, kad jie patys sukūrė tokią situaciją (asmenys, įsėdę į transporto priemonę žinodami, kad ji buvo pavogta) (minėto sprendimo Ruiz B-náldez 21 punktas). Visais atvejais nuostata, nukrypstanti nuo Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nustatytos bendrosios taisyklės, turi būti aiškinama siaurai. B- koks kitas aiškinimas suteiktų galimybę valstybėms narėms apriboti žalos atlyginimą eismo įvykio metu nukentėjusiems tretiesiems asmenims, būtent tokios situacijos pirmiau nurodytomis direktyvomis ir buvo siekiama išvengti. Dėl to valstybės narės negali įtvirtinti tokio reguliavimo (atitinkamai draudikai negali įtraukti tokios sąlygos į draudimo sutartį), pagal kurį bendrųjų ir abstrakčių kriterijų pagrindu vien tik dėl keleivio prisidėjimo prie žalos atsiradimo jam iš privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo nebūtų garantuojamas patirtos žalos atlyginimas arba toks atlyginimas būtų neproporcingai ribojamas. Teisingumo Teismas nurodė, kad nukentėjusiajam mokamas jo patirtos žalos dydis gali būti sumažinamas tik esant išimtinėms aplinkybėms ir vertinant kiekvieną konkretų atvejį atskirai (Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 30 d. Sprendimas Candolin ir kt. , C-537/03)[6]. Šiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad Trečiąja direktyva garantuojama nukentėjusių keleivių apsauga, t. y. žalos atlyginimas, negali būti mažinama tik dėl to, kad nukentėjęs trečiasis asmuo yra eismo įvykio metu nukentėjęs transporto priemonės savininkas, kuris žalos padarymo metu transporto priemonės nevairavo. Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal Trečiąją direktyvą sąvokos „keleivis“ aiškinimui, taigi ir jo apsaugos įvykus eismo įvykiui užtikrinimui, įtakos nedaro tai, kad eismo įvykio metu keleivis važiavo tam nepritaikyta transporto priemone (pvz. , krovinine transporto priemone). Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Trečiosios direktyvos 1 straipsnį privalomasis draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo. Dėl to draudimo apsauga netaikytina tik tokiems asmenims, vežamiems keleiviams vežti nepritaikyta transporto priemone, jei jie pagal nurodytą Trečiosios direktyvos nuostatą negalėtų būti traktuojami kaip keleiviai. Direktyvų tikslams prieštarautų situacija, kurioje sąvoka „keleivis“ ir todėl draudimo apsauga neapimtų nukentėjusių asmenų, buvusių transporto priemonėje, neskirtoje jiems vežti ir tam neįrengtoje. Pagal Trečiosios direktyvos ketvirtą ir penktą konstatuojamąsias dalis šios nuostatos tikslas yra būtent panaikinti spragas, susijusias su privalomojo motorinių transporto priemonių keleivių draudimo apsauga, tam tikrose valstybėse narėse ir apsaugoti šią ypač pažeidžiamą galimų nukentėjusių kategoriją, taip pat garantuoti, jog su nukentėjusiaisiais eismo įvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kurioje valstybėje narėje eismo įvykis atsitiko. Dėl to nacionaliniai teisės aktai negali susiaurinti sąvokos „keleivis“ (Teisingumo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Farrell, C-356/05)[7]. Ketvirtąja direktyva siekta sureguliuoti būtent civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektus, turinčius tarptautinį elementą. Remiantis Ketvirtąja direktyva, nukentėjusieji užsienyje eismo įvykiuose turi teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į savo gyvenamojoje šalyje atsakingo draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams. Tokia teisė kreiptis į atsakingo draudiko atstovus suteikiama ir tais atvejais, kai kaltininko draudiko buveinė yra kitoje valstybėje nei žalą patyrusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Pagal Ketvirtosios direktyvos 4 straipsnio 4 ir 5 dalis atstovai žalos sureguliavimo reikalams renka visą žalai atlyginti būtiną informaciją ir imasi priemonių, kurios būtinos tariantis dėl žalos atlyginimo. Jie taip pat turi pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis ir visiškai patenkinti jų reikalavimus. Jie privalo gebėti žalos atlyginimo klausimus nagrinėti valstybės narės, kurioje nuolat gyvena žalą patyrusi šalis, valstybine kalba (-omis). Pagal tos pačios direktyvos 4 straipsnio 6 dalį žalą patyrusiam trečiajam asmeniui kaltininko (arba apdraustojo) draudikas ar jo atstovas per tris mėnesius nuo jam pateikto reikalavimo atlyginti žalą dienos privalo pateikti motyvuotą žalos atlyginimo pasiūlymą (kai nėra ginčo dėl kaltininko atsakomybės) arba pagrįstą atsakymą (jei kaltininko atsakomybė nenustatyta arba ginčijama) (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalis). Šio termino nesilaikymas turi būti atsvertas veiksmingomis valstybės nustatytomis sankcijomis. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos 0,04 procento delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną, Be to, praėjus šiam žalų sureguliavimo terminui arba nesant atsakingo draudiko atstovui (ir jei nekeliamas tiesioginis ieškinys atsakingam draudikui), nukentėjusysis turi teisę kreiptis į žalų atlyginimo instituciją (Lietuvoje – Draudikų biurą) pateikiant prašymą atlyginti žalą. Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą nurodė, kad jos tikslas yra ne nustatyti draudikui pagrįstą terminą žalai sureguliuoti, o, kaip matyti iš šios direktyvos aštuonioliktos konstatuojamosios dalies, užtikrinti konkrečią žalą patyrusios šalies teisę, kad jos žala būtų sureguliuota nedelsiant. Dėl to nacionalinė nuostata galima nustatyti pagrįstą trumpesnį mokėjimo terminą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 6 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino aiškinimas, kad žalą patyrusi šalis neturi jokios galimybės, net ir esant paprastoms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, reikalauti sureguliuoti jos patirtą žalą prieš pasibaigiant minėtam terminui, neatitiktų žalą patyrusios šalies apsaugos tikslo (Teisingumo Teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nutartis Autohaus Osterman, C-447/04)[8]. Remiantis Ketvirtąja direktyva, atsakingų draudikų atstovai žalų sureguliavimo reikalams, nors ir turi pakankamų įgaliojimų kitoje valstybėje narėje atstovauti draudikui prieš nukentėjusiuosus, tačiau šie atstovai nelaikytini draudiko filialu ar draudimo įmonės įstaiga, todėl, kilus ginčui, procese netrauktinas atsakovu. Vis dėlto, nukentėjusieji, patyrę žalos arba buvę sužaloti kitoje valstybėje narėje, savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje turi teisę atsakingam draudikui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Siekiant palengvinti žalos atlyginimą, valstybėse narėse steigiami informacijos centrai, kaupiantys ir teikiantys informaciją apie atsakingą draudiką, jo atstovus ir pan. Teisingumo Teismas aiškino nukentėjusio asmens teisę atsakingam draudikui pareikšti tiesioginį ieškinį žalą patyrusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisme 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) taikymo kontekste. Ketvirtosios direktyvos tekste yra aiški nuoroda į Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktą[9] bei 11 straipsnio 2 dalį. [10] Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta nukentėjusiosios šalies tiesioginio ieškinio galimybė draudikui, nukreipia į Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame galimybė kelti bylą draudikui kitoje valstybėje, nei nuolatinė jo gyvenamoji ar verslo vieta, suteikta draudėjui, apdraustajam ar naudos gavėjui šių ieškovų nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Tačiau Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalies nuoroda į to paties reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą nereiškia, kad nukentėjusysis tiesioginį ieškinį gali kelti tik draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme. Taigi Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalis išplečia galimų ieškovų sąrašą, nepriskiriant nukentėjusiosios šalies nė vienam ieškovui 9 straipsnio 1 dalies b punkto prasme (draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas). Jei nukentėjusiajai šaliai nebūtų suteikta teisės kreiptis į jos pačios nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, ji netektų apsaugos, tapačios apsaugai, kuri šiuo reglamentu suteikta kitoms ginčuose, susijusiuose su draudimu, silpnesnėmis laikomomis šalims ir todėl prieštarautų šio reglamento dvasiai. Nukentėjusio asmens teisei savo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme pareikšti tiesioginį ieškinį atsakingam kitos valstybės narės draudikui įtakos neturi tai, ar pagal nacionalinę teisę toks ieškinys kvalifikuojamas ieškiniu dėl deliktinės ar sutartinės atsakomybės (Teisingumo Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimas FBTO Schadeverzekeringen, C-463/06). [11] Vis dėlto, reikalavimo teisių perleidimo atveju, kai ieškinį pateikia nukentėjusiojo teises perėmęs subjektas, teisė pareikšti tiesioginį ieškinį atsakingam užsienio draudikui priklauso nuo to, ar ieškovas, perėmęs nukentėjusio asmens teises, taip pat gali būti laikomas silpnesniąja šalimi, dėl ko ir suteikiama bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtis. Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 3 skirsnyje įtvirtinta savarankiška teismų jurisdikcijos draudimo srityje nustatymo sistema. Šio skirsnio tikslas, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 13 konstatuojamąja dalimi, yra ginti silpnesniąją šalį palankesnėmis tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklėmis nei bendrosios taisyklės. Šių nuostatų vykdoma apsaugos funkcija reiškia, kad tam Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės neturėtų būti taikomos asmenims, dėl kurių ši apsauga nėra pagrįsta. Teisingumo Teismas konstatavo, kad socialinio draudimo įstaiga dėl išmokėtų draudimo išmokų draudiko atžvilgiu perėmusi nukentėjusiosios šalies reikalavimo teises nelaikytina silpnesniąja šalimi, nes nė vienas iš draudimo teisinių santykių profesionalų negali būti laikomas esančiu blogesnėje padėtyje nei kitas. Dėl to socialinio draudimo įstaiga, kuriai perleidžiamos tiesiogiai autoavarijoje nukentėjusiosios šalies teisės, negali remtis susijusiomis Reglamento Nr. 44/2001 9 straipsnio 1 dalies b punkto ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, siekdama valstybės narės, kurioje yra jos įsteigimo vieta, teismuose pareikšti tiesioginį ieškinį tariamai sukėlusio avariją asmens draudikui, kurio įsisteigimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. Tačiau toks tiesiogiai nukentėjusiosios šalies teisių perėmėjas, kuris pats gali būti laikomas silpnesniąja šalimi, turėtų galėti naudotis pirmiau nurodytose nuostatose apibrėžtomis specialiomis teismų jurisdikcijos taisyklėmis. Taigi taip būtų, pavyzdžiui, avarijos aukos paveldėtojų atveju (Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Vorarlberger Gebietskrankenkasse, C-347/08). [12] Penktąja direktyva patikslinamos kai kurios pirmųjų keturių direktyvų nuostatos. P-ikslinta įprastinės transporto priemonės buvimo vieta. Taip pat nustatyta, kad kai jos negalima nustatyti pagal valstybinio numerio ženklą, įprastine transporto priemonės buvimo vieta laikytina teritorija tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 dalies 4 punktas). Taip pat padidintos draudimo išmokų sumos. Antrosios direktyvos nuostatomis, siekiant užkirsti kelią sukčiavimui, valstybėms narėms leista sumažinti žalos atlyginimo įstaigų mokamų išmokų dydį arba visai jų nemokėti, jeigu žalą turtui padarė nenustatyta transporto priemonė, tačiau tai tam tikrais atvejais gali kliudyti nukentėjusiems asmenims teisėtai atlyginti žalą. G-mybė riboti žalos atlyginimą arba jo visai nemokėti remiantis tuo, kad transporto priemonė nenustatyta, pagal Penktąją direktyvą neturėtų būti taikoma, kai įstaiga bet kuriam dėl to paties įvykio, kurio metu buvo padaryta žala turtui, nukentėjusiam asmeniui išmokėjo žalos atlyginimą už didelę žalą asmeniui (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimu Sprendime Candolin, Trečioji direktyva papildoma nuostata, kad keleiviui negali būti nesuteikiama draudimo apsauga, remiantis tuo, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, kad transporto priemonės vairuotojas įvykio metu buvo paveiktas alkoholio arba kitokių kvaišalų. Be to, draudimo apsauga išplėsta ir dviratininkams, pėstiesiems ir kitiems nemotorinių priemonių valdytojams, nustatant tas pačias draudimo išmokų sumas, jei pagal nacionalinę teisę jie turi teisę į eismo įvykio padarytos žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 15 punktą nurodyti asmenys patenka į nukentėjusio trečiojo asmens sąvoką. Pagal Penktąją direktyvą tiesioginio ieškinio teisė atsakingam draudikui išplėsta visiems atvejams, susijusiems ne tik su tarptautiniu elementu, t. y. kai žala padaryta arba kaltininko transporto priemonė įregistruota ar apdrausta kitoje nei nukentėjusiosios šalies nuolatinė gyvenamoji vieta. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuria sukodifikavo ankstesniąsias penkias direktyvas. Pirmoji, Antroji, Trečioji, Ketvirtoji ir Penktoji direktyvos panaikintos, o nuorodos į jas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą. Teismai, spręsdami ginčus, nuo šiol turėtų remtis (tiesiogiai ar netiesiogiai) būtent šia naująja direktyva. Atsižvelgiant į TPVCAPD teisinius santykius Europos Sąjungoje reguliuojančių teisės aktų formą – direktyvas, išskirtinas specifinis šių normų taikymas. Bylos šalys direktyvomis, priešingai nei reglamentais, negali remtis teisminiuose ginčuose, tačiau tai nereiškia, kad nacionalinėse teisės sistemose direktyvos, kaip Bendrijos teisės normos, praranda reikšmę. Visų pirma direktyvos turi būti laiku ir tinkamai perkeltos į nacionalinę teisės sistemą. Netinkamu direktyvos nuostatų perkėlimu laikoma ne tik normos neatitiktis, bet ir direktyvos tikslams prieštaraujanti nacionalinių nuostatų (kuriose inkorporuotos direktyvų normos) taikymo praktika arba tokias teisės nuostatas aiškinanti nacionalinė jurisprudencija. Jei netinkamai ar ne laiku perkelta direktyvos nuostata yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška, privatūs asmenys (draudėjai, apdraustieji, nukentėję tretieji asmenys ir kt. ) galėtų jomis tiesiogiai remtis teismuose (priklausomai nuo reikalavimo) prieš valstybę arba viešosios teisės subjektus, kuriems valstybė suteikė plačius įgaliojimus, nes, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, tokie subjektai patenka į valstybės sąvoką[13]. TPVCAPD teisiniuose santykiuose tokiais subjektais laikytini Draudikų biuras, socialinio draudimo išmokas mokančios institucijos ir kiti viešosios teisės reguliuojami subjektai, kuriems įstatymuose įtvirtinta tvarka nustatytos teisės ir pareigos. Nepaisant to, kad draudėjai, apdraustieji ar žalą patyrę tretieji asmenys prieš kitus privačius asmenis – draudikus – negali pasinaudoti ne laiku ar netinkamai į nacionalinę teisę perkeltomis aiškiomis, tiksliomis ir besąlygiškomis direktyvos nuostatomis (horizontalaus direktyvų veikimo negalimumas) arba prieš viešuosius asmenis, kai direktyvų nuostatos nėra aiškios, tikslios ar besąlygiškos, nacionaliniai teismai bet kokiu atveju turi užtikrinti tokį nacionalinės teisės aiškinimą ir taikymą, kad jis atitiktų Europos Sąjungos teisę (netiesioginis direktyvų veikimas). Ši nacionalinių teismų pareiga nukreipta į direktyvomis siekiamo tikslo ir įtvirtintų reikalavimų pasiekimą (harmoningas teisės aiškinimas). Apibendrinamosios pastabos 1. Nukentėjusių asmenų teisių ir interesų apsauga, nustatyta specialiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reguliavimu, išskiria šią draudimo rūšį iš kitų civilinės atsakomybės draudimo rūšių. 2. TPVCAPD teisinio reguliavimo tikslai – užtikrinti tiek žalą patyrusio trečiojo asmens nuostolių atlyginimą, tiek transporto priemonės valdytojo turtinių interesų apsaugą, kai nustatoma transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Į šiuos teisinio reguliavimo tikslus atsižvelgtina aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ nuostatas. 3. Įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui kyla civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais (privalomojo civilinės atsakomybės draudimo) santykiais. 4. Draudiko civilinė atsakomybė gali atsirasti tik tada, kai jis neįvykdo ar netinkamai vykdo draudimo sutartį. 5. Nukentėjusiojo teisių apsauga užtikrinama ne tik civilinės atsakomybės draudimo sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai, bet ir įstatymo pagrindu. Atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudimo išmokos žalai atlyginti mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą ar neapdraustą transporto priemonę. 6. Apdrausdamas transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę draudėjas negali tikėtis visiškos draudimo apsaugos, nes draudiko pareigos atlyginti trečiojo asmens patirtus nuostolius (sumokėti draudimo išmoką) apimtis nustatyta TPVCAPDĮ 11 straipsnyje įtvirtintomis draudimo sumomis žalos asmeniui (tarp jos neturtinei žalai) ir žalos turtui atlyginti. 7. Transporto priemonės valdytojo prievolė atlyginti visą nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą išlieka tiek, kiek ši žala neatlyginta išmokėta draudimo išmoka. 8. TPVCAPD sutartis – rizikos sandoris (CK 6. 160 straipsnio 3 dalis). Šia sutartimi šalys susitaria dėl įvykių, kurių kilimo iš anksto negali tiksliai numatyti ir valdyti, todėl iš sutarties gaunama nauda sutarties šalims iš anksto nėra žinoma. Jeigu draudžiamasis įvykis įvyksta dėl atsakingo už žalą asmens tyčios ar kitų jai prilyginamų veiksmų, draudikas pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį įgyja regresinio reikalavimo teisę į draudėją. 9. TPVCAPD sutartis pagal sandorio šalis ir jo sudarymo tikslus tam tikrais atvejais gali būti kvalifikuojama vartojimo sutartimi (CK 1. 39 straipsnis). Vartojimo sutarties kvalifikavimui svarbios dvi aplinkybės: sandorio šalys ir sandorio sudarymo tikslai. Pirma, viena iš sandorio šalių turi būti tik fizinis asmuo, o kita – verslo subjektas. Antra, fizinis asmuo sudaro sandorį, siekdamas tenkinti asmeninius ar namų ūkio, bet ne profesinius ar panašaus pobūdžio poreikius. 10. TPVCAPD sutartis yra fiduciarinė. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai sandorio šalys turi pareigą kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimas pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atsiradimo rizikos perkėlimą. 11. Draudžiamasis įvykis TPVCAPD santykiuose – eismo įvykis. Eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. 12. Civilinės atsakomybės draudikas arba Draudikų biuras atleidžiami nuo išmokos mokėjimo nukentėjusiajam tik TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nustatytais atvejais. 13. Jeigu žala padaryta asmens turtui, teisę reikalauti draudimo išmokos turi asmuo, kuriam turtas priklauso nuosavybės teise. Ši reikalavimo teisė trečiajam asmeniui gali būti perleista įstatymo ar sutarties pagrindu. 14. Siekdamas pasinaudoti civilinės atsakomybės draudimo suteikiama apsauga nukentėjusysis pateikia pretenziją (reikalavimą). P-eikimas laikomas tinkamu, nepriklausomai nuo to, kam ji pateikta (valdytojui, draudikui ar Draudikų biurui), taip pat nepriklausomai nuo to, ar atsakingas už žalos padarymą transporto priemonės valdytojas įvykdė savo pareigą per 5 darbo dienas raštu pranešti draudikui ar Draudikų biurui apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 3 dalis). 15. Praleidęs įstatyme (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalis) nustatytus terminus pretenzijai pateikti, nukentėjusysis praranda draudimo apsaugą, nebent draudikas ar Draudikų biuras apie draudžiamąjį įvykį buvo informuotas draudėjo ar transporto priemonės valdytojo. Tačiau šie terminai netaikomi ir neturi įtakos sprendžiant ginčus, atsirandančius iš transporto priemonės valdytojo ir nukentėjusiojo deliktinių santykių (CK 6. 245 straipsnio 4 dalis). 16. Nukentėjusio asmens reikalavimo teisės į atsakingą už žalą asmenį ir draudiką atsiranda dviem savarankiškais pagrindais: delikto ir civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Šių reikalavimo teisių santykis skiriasi nuo jų santykio esant savanoriškajam draudimui. Iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė yra vykdytina pirmiau nei deliktinė prievolė. Dėl to nukentėjusysis, turėdamas dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias teises, pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo išmokos ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. 17. Atsakovais bylose dėl eismo įvykiu padarytos žalos atlyginimo ieškovo pasirinkimu trauktinas draudikas arba draudikas ir transporto priemonės valdytojas. Jei reikalavimas pareikštas tik transporto priemonės valdytojui, teismas pasirengimo nagrinėti bylą metu imasi priemonių, kad procesinė byloje dalyvaujančių asmenų padėtis atitiktų materialinius teisinius ginčo santykius (CPK 230 straipsnis). Paaiškėjus, kad ieškinio reikalavimas draudikui nėra pareikštas, teismas ieškovo prašymu patraukia draudiką atsakovu (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Jeigu ieškinys pareikštas tik civilinės atsakomybės draudikui, teismas savo iniciatyva turėtų transporto priemonės valdytoją į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). 18. Atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu kvalifikuotinas kaip regresinė prievolė. 19. Civilinės atsakomybės sąlygos taikomos ir tais atvejais, kai prašoma draudimo išmokos iš draudiko. Tai reiškia, kad reikia nustatyti ne tik draudžiamąjį įvykį, žalą padariusio asmens priešingus teisei veiksmus, bet ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir draudžiamojo įvykio. 20. Draudikų biuras, remdamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turi atgręžtinį reikalavimą į solidariuosius skolininkus: asmenį, atsakingą už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą asmenį, neįvykdžiusį pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. 21. Transporto priemonės neapdraudimas, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra specialūs, įstatymu įtvirtinti atsakomybės Draudikų biurui pagrindai. Transporto priemonės neapdraudimas kvalifikuotinas imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimu. 22. Aplinkybė, kad konkretus asmuo viešajame registre įrašytas kaip transporto priemonės savininkas (valdytojas), esant ginčui, gali būti nepakankama pripažinti tokio asmens atsakomybę Draudikų biuro naudai TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme. Registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet neužkerta kelio atsakovui įrodinėti nuosavybės teisių į transporto priemonę perleidimą kitam asmeniui. 23. Socialinio draudimo išmokas mokančių subjektų, šias sumokėjus ir siekiant jas prisiteisti, teisės pareikšti atgręžtinį reikalavimą įgyvendinimas priklauso nuo TPVCAPD sutarties sudarymo: jei sutartis sudaryta, o draudžiamasis įvykis įvyko sutarties galiojimo metu, atsakovu trauktinas draudikas, o jo nesant, eismo įvykio kaltininkas (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis), o jei sutartis nesudaryta arba nėra atsakingo draudiko (taip pat kai jis negali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų) – transporto priemonės valdytojas (CK 6. 270 straipsnis). 24. Atgręžtinis išmokėtų socialinio draudimo išmokų susigrąžinimo reikalavimas neapima neturtinės žalos. Tai nukentėjusiajam suteikia teisę TPVCAPDĮ 11 straipsnio pagrindu tokios žalos reikalauti iš draudiko, o draudimo išmokos nepakankant ar nesant draudiko – tokį reikalavimą pareikšti eismo įvykio kaltininkui arba transporto priemonės valdytojui. 25. Socialinio draudimo išmoką išmokėjusio subjekto atgręžtinis reikalavimas į atsakingą draudiką ir kaltininką pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį reiškiamas ir tenkinamas subsidiaria tvarka: pirmiausia – iš draudiko, o jo nesant ar negalint vykdyti draudimo sutarties sąlygų – iš valdytojo. 26. Socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai neturi teisės reikšti atgręžtinio reikalavimo į Draudikų biurą. 27. Nustatant, kuris ieškinio senaties terminas (CK 1. 125 straipsnio 7, 8 dalis) taikytinas atitinkamam ginčui, pirmiausia būtina kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir nustatyti ieškinio dalyką. 28. Socialinio draudimo išmokas mokančius subjektus, reiškiančius atgręžtinį reikalavimą į atsakingą draudiką pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį, saisto ne deliktiniai, o draudimo teisiniai santykiai, nes draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla iš TPVCAPD sutarties. Tokiam ginčui turėtų būti taikomas CK 1. 125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. 29. R-alavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu arba kurį Draudikų biuras reiškia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu, kvalifikuotinas regresiniu. Tokiais atvejais ieškinio senaties terminai skaičiuojami nuo pirmosios prievolės įvykdymo (pasibaigimo) momento (CK 1. 127 straipsnio 4 dalis). 30. Nukentėjusieji, patyrę žalos arba buvę sužaloti kitoje valstybėje narėje, savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje turi teisę atsakingam draudikui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Jei nukentėjusiajam nebūtų suteikta teisės kreiptis į jo paties nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, jis netektų apsaugos, tapačios apsaugai, kuri Reglamentu Nr. 44/2001 suteikta kitoms ginčuose, susijusiuose su draudimu, pripažintinomis silpnesnėmis šalims. 31. R-alavimo teisių perleidimo atveju, kai ieškinį pateikia nukentėjusiojo teises perėmęs subjektas, teisė pareikšti tiesioginį ieškinį atsakingam užsienio draudikui priklauso nuo to, ar ieškovas, perėmęs nukentėjusio asmens teises, taip pat gali būti pripažintas silpnesniąja šalimi, dėl ko ir suteikiama bendrųjų jurisdikcijos taisyklių išimtis. [1] Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės neteko galios nuo 2004 m. birželio 30 d. Kai kurios šių taisyklių nuostatos buvo perkeltos į S-dartines draudimo sutarties sąlygas bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles. Dėl to tiek, kiek nuostatos sutampa, kasacinio teismo jurisprudencija lieka aktuali. [2] Šioje apžvalgoje teisių perėjimas regreso ar subrogacijos būdu, jų neišskiriant, apibrėžiami bendru terminu „atgręžtinio reikalavimo teisė“. [3] - iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais; - iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nuslėpė eismo įvykio aplinkybes ir tai turėjo įtakos draudimo išmokos mokėjimui ir draudimo išmokos dydžiui; - iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per Įstatymo 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį; - iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nesilaikė atsakingo draudiko nurodymų, raštu duotų po eismo įvykio; - iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką; - iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu atsakingas dėl padarytos žalos valdytojas ar jo atstovas per 5 darbo dienas raštu nepranešė jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo. [4] -ji kortelė – tarptautinis transporto priemonės draudimo liudijimas, leidžiantis per žaliosios kortelės sistemai priklausančias šalis (šiuo metu sistemoje dalyvauja keturiasdešimt penkios šalys), atskirai nesidraudžiant pagal šalies, į kurią įvažiuojama, įstatymus. -sios kortelės sistema užtikrina, kad jai priklausančioje valstybėje eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui padaryta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykį sukėlęs asmuo yra toje šalyje registruotos, ar iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. [5] Europos Komisija Teisingumo Teismui pateikė ieškinį prieš A-iją dėl įsipareigojimų nevykdymo (Europos Sąjungos teisės pažeidimo), susijusio su Antrosios direktyvos 1 straipsnio 4 dalies trečiosios įtraukos (nacionaliniai draudikų biurai gali nemokėti žalos atlyginimo tokiems asmenims, kurie savo noru naudojosi nuostolį arba žalą padariusia transporto priemone, jeigu įrodyta juos žinojus, kad transporto priemonė buvo neapdrausta). Komisijos teigimu, remiantis nacionalinėmis A-ijos teisės nuostatomis, iš draudikų biuro užtikrinamos žalos atlyginimo apsaugos buvo pašalinti visi asmenys, kurie naudojosi neapdrausta transporto priemone, o ne tik tie, kurie naudojosi neapdrausta transporto priemone, kuria jiems buvo padaryta žala. Be to, nacionalinė nuostata dėl dviejų neapdraustų transporto priemonių neįtvirtino žalos atlyginimo asmenims, važiavusiems tose neapdraustose transporto priemonėse, netgi jei eismo įvykio metu jie nežinojo, kad transporto priemonė, kurioje jie važiavo, buvo neapdrausta ir netgi jei transporto priemonės vairuotojas nebuvo atsakingas už eismo įvykį. [6] Suomijos teismuose buvo nagrinėjamas draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką eismo įvykio metu žuvusiosios dukteriai. Nustatyta, kad žuvusioji, eismo įvykio kaltininkas ir transporto priemonės savininkas bei kiti asmenys prieš eismo įvykį kelias valandas kartu vartojo alkoholį ir kad vėliau jie patys įsėdo į kaltininko vairuojamą automobilį. Nacionaliniai teismai konstatavo, kad visi jie turėjo pastebėti, kad vairuotojas buvo neblaivus. Pagal nacionalinės teisės normą nė vienas iš jų negali reikalauti žalos atlyginimo iš draudimo įmonės, jeigu nėra specialaus pagrindo atlyginti žalą minėtos nuostatos prasme. Remiantis nurodyta nacionaline teisės norma, nukentėjusiajam, kuris pats yra prisidėjęs prie žalos atsiradimo, padaryta žala neatlyginama arba nevisiškai atlyginama; žalos atlyginimas gali būti apribotas arba žala gali būti neatlyginta, jeigu nukentėjusysis sąmoningai sutiko su padidėjusia eismo įvykio rizika; pagal bendruosius įstatymuose numatytos atsakomybės principus teismas gali apriboti žalos atlyginimą arba atmesti reikalavimą atlyginti žalą, jei asmuo sėdo į automobilį žinodamas, kad važiuojant bus aiškiai peržengtos įprastinės rizikos patirti žalą ribos. [7] E. Farell tapo eismo įvykio auka. Ji keliavo furgone, kurio galinė dalis nebuvo skirta ir pritaikyta keleiviams vežti. A. Whitty, šio furgono savininkas ir vairuotojas, nesuvaldė savo transporto priemonės ir atsitrenkė į sieną. Kadangi transporto priemonėje nebuvo galinių sėdynių, kelių eismo įvykio metu E. Farell sėdėjo ant sunkvežimio grindų. Nustačius, kad A. Whitty (eismo įvykio kaltininkas) nebuvo apsidraudęs, E. Farell kreipėsi į nacionalinį Draudikų biurą dėl nuostolių atlyginimo, tačiau Draudikų biuras atsisakė atlyginti E. Farell nuostolius motyvuodamas tuo, kad ši keliavo transporto priemonės dalyje, kuri nebuvo skirta keleiviams vežti ir kurioje nebuvo įrengta sėdimų vietų, todėl atsakomybė už ieškovės sužalojimą nėra atsakomybė, kurią reikėjo privalomai apdrausti ar mokėti draudimo išmoką pagal nacionalinės teisės nuostatas. A-ija ir nacionalinis Draudikų biuras laikėsi pozicijos, kad kadangi sąvoka „keleivis“ Trečiojoje direktyvoje neapibrėžta, valstybės narės turi apibrėžti, kurie iš transporto priemonėse keliaujančių asmenų laikomi keleiviais šios direktyvos požiūriu, ir, kita vertus, ši direktyva neįpareigoja valstybių narių užtikrinti privalomąjį atsakomybės už asmenų, keliaujančių transporto priemonės dalyse, kuriose neįrengtos sėdimos vietos, sužalojimo draudimą. Jų teigimu, tokį požiūrį pateisina siekis suderinti eismo saugumo teisės aktus, nes reikalavimas, kad privalomasis draudimas apimtų tokius asmenis, prilygtų apsidraudimui nuo savo pavojingo tyčinio elgesio. [8] A-ijoje įvyko eismo įvykis, susidūrus dviem A-ijoje įregistruotiems automobiliams. V-o iš šių automobilių savininkas pateikė remontuoti savo automobilį ieškovei, kuri perėmė jo teises atsakovės atžvilgiu. Pastaroji yra draudimo įmonė. Ieškovė laišku pareikalavo, kad atsakovė sumokėtų įvairias sumas, t. y. remonto, ekspertizės išlaidas, papildomų su eismo įvykiu susijusias išlaidas ir atstovavimo išlaidas. Atsakovei per nustatytą terminą nesureagavus, nacionalinis A-ijos teismas, remdamasis ieškovės pareiškimu, priėmė nurodymą sumokėti reikalaujamą sumą ir 5,5 proc. palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškovės paraginimo atlyginti žalą galutinio termino. Atsakovei sumokėjus pagrindinę sumą, nacionalinis teismas turėjo išspręsti tik bylinėjimosi išlaidų klausimą. Šis teismas priteisė bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės, sprendimą pagrįsdamas tuo, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką draudikams civilinės atsakomybės srityje nustatytas pagrįstas 10–14 kalendorinių dienų terminas sureguliuoti žalai, t. y. terminas, per kurį ieškovė gali tikėtis gauti iš draudimo įmonės žalos atlyginimą, jei reikalavimas peržiūrėtas įprastine tvarka. Teismas atmetė atsakovės pareikštą reikalavimą, pagrįstą tuo, kad nacionaliniame transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės įstatyme nustatytas trijų mėnesių terminas žalai sureguliuoti. Atsakovė pareiškė apeliacinį skundą. Ji prašė pakeisti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų. A-ijos CPK 41 ir tolesni straipsniai iš esmės nustato bylinėjimosi išlaidų priteisimo bylą laimėjusiai šaliai principą, t. y. bylą pralaimėjusi šalis privalo atlyginti bylą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pagal A-ijos CPK 45 straipsnį ieškovas, net jei jo ieškinys pagrįstas, privalo padengti atsakovo bylinėjimosi išlaidas, jei pastarasis savo elgesiu neišprovokavo ieškinio ir nedelsdamas pripažino ieškinyje pareikštas pretenzijas. Taigi, jei atsakovės teiginys, kad pagal Ketvirtosios direktyvos 4 straipsnio 6 dalį draudikui bet kuriuo atveju nustatytas trijų mėnesių terminas reikalavimui išnagrinėti, yra teisingas, pagal CPK 45 straipsnį ieškovė privalo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Priešingu atveju, jei teisingas ieškovės tvirtinimas, jog pagal pirmiau nurodytas šios direktyvos nuostatas žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti, kad jo pretenzijos būtų patenkintos anksčiau, ir nustatyti draudimo įmonei pagrįstą trumpesnį nei trijų mėnesių mokėjimo terminą, manytina, kad atsakovė išprovokavo ieškinį ir todėl privalo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Dėl to nacionalinis teismas Teisingumo Teismo ir užklausė, ar draudimo įmonė, kuriai pateiktas reikalavimas atlyginti žalą, remiantis Ketvirtąja direktyva, visada, net ir esant paprastoms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, turi trijų mėnesių terminą reikalavimui išnagrinėti, ar tai yra tik su pareikalavimu susijusi nuostata, kuri nedraudžia pareikšti ieškinį draudimo įmonei anksčiau, nustačius pagrįstą trumpesnį nei trijų mėnesių mokėjimo terminą. Pažymėtina, kad toks paklausimas buvo galimas, nes A-ijos įstatymų leidėjas, perkeldamas Ketvirtąją direktyvą į nacionalinę teisę, nusprendė vienodai traktuoti grynai nacionalines ir su direktyva susijusias aplinkybes. [9] „Draudikui, nuolat gyvenančiam ar kurio verslo vieta yra valstybėje narėje, bylą galima iškelti: <. . . > kitoje valstybėje narėje, jeigu ieškinius pateikia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas, ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose“. [10] [Reglamento Nr. 44/2001] „8, 9 ir 10 straipsniai taikomi nukentėjusiosios šalies draudikui tiesiogiai iškeltoms byloms, jeigu tokios tiesioginės bylos yra leidžiamos. [11] Vokietijos pilietis J. Odenbreit Olandijoje pateko į automobilio avariją, kurioje dalyvavo Olandijos draudiko apdraustas asmuo. Kaip nukentėjusi šalis, jis draudikui pareiškė tiesioginį ieškinį Vokietijoje, jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalimi ir 9 straipsnio 1 dalies b punktu. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus Vokietijos teismų jurisdikciją, Olandijos draudikas kasaciniu skundu kreipėsi į Vokietijos Aukščiausiąjį Teismą. Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies b punkto, susijusių su jurisdikcija nagrinėjant tiesioginius ieškinius, kuriuos nukentėjusioji šalis pareiškė draudėjui, aiškinimas Vokietijos teisės doktrinoje yra nesutarimų dalykas. Pagal vyraujančią nuomonę, tokie tiesioginiai ieškiniai nepriskirtini Reglamento Nr. 44/2001 8 ir paskesnių straipsnių prasme su draudimu susijusioms byloms, nes Vokietijos tarptautinėje privatinėje teisėje nukentėjusiosios šalies teisė pareikšti ieškinį suprantama kaip teisė, kuri priklauso deliktinei sričiai, o ne draudimo sutarčiai. Remiantis šiuo aiškinimu, Reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktas taikytinas tik draudimo byloms siaurąja prasme, ir šioje nuostatoje įtvirtinta ‚naudos gavėjo“ sąvoka neapima nukentėjusiosios šalies. Pastaroji negali tapti viena pagrindinių proceso šalių remdamasi Reglamento 11 straipsnio 2 dalimi. Šiai doktrinai prieštarauja argumentas, kad dėl Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalyje esančios nuorodos į jo 9 straipsnį nukentėjusiosios šalies nuolatinės gyvenamosios vietos teismas turi jurisdikciją nagrinėti atsakomybės draudėjui šios šalies pareikštus tiesioginius ieškinius. [12] Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo Caristine Gaukel, vairavusi Vokietijos draudiko apdraustą automobilį, ir D-a Kerti, vairavusi kitą automobilį. Dėl šio eismo įvykio D-a Kerti patyrė sužalojimų ir turėjo gydytis. A-ijos socialinio draudimo įstaiga (eismo įvykio metu nuolatinė d. Kerti gyvenamoji vieta buvo A-ijoje) suteikė paslaugas savo apdraustajai angelai Kerti. Pagal nacionalinės teisės nuostatas šiai institucijai buvo perleista D-ės Kerti reikalavimo teisė į išlaidų atlyginimą, kurių ji patyrė teikdama paslaugas apdraustosios atžvilgiu ir apie kurias laišku buvo pranešta Vokietijos draudikui. A-ijos apeliacinės instancijos teismas Teisingumo Teismui pateikė klausimą dėl Reglamento Nr. 44/2001 9 ir 11 straipsnių aiškinimo ir taikymo. A-ijos teismas nurodė tris argumentus, patvirtinančius A-ijos teismų jurisdikciją. Pirma, A-ijos socialinio draudimo įstaigą reikia laikyti nukentėjusia šalimi, nes po patirto eismo įvykio ji suteikė paslaugas D-ai Kerti. Antra, remiantis teisių perleidimu, nuo momento, kai įvyko avarija, A-ijos socialinio draudimo įstaiga perėmė visas D-os Kerti teises. Ji patenka į apdraustosios teisinę situaciją ir apeliaciniame skunde remiasi pastarosios, o ne savo pačios teisėmis. Trečia, sunkių avarijų, per kurias sužalojami asmenys, atveju tiesiogiai nukentėjusi šalis išsaugo teisę į neturtinės ir materialinės teisės atlyginimą. Dėl to ji gali pateikti ieškinį savo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme dėl tokios žalos atlyginimo. Tokiu atveju socialinio draudimo įstaigai perleidžiamos teisės į gydymo išlaidų ir galimų pensijos išmokų atlyginimą. Jeigu minėta įstaiga negali kreiptis į nacionalinius teismus, atgręžtinius reikalavimus ji turi pateikti kitų valstybių narių teismuose. Tokiomis aplinkybėmis skirtingų valstybių narių teismai turėtų priimti sprendimus toje pačioje byloje ir dėl to galėtų atsirasti vienas kitam prieštaraujantys skirtingų valstybių narių teismų sprendimai, o tai prieštarautų Reglamento Nr. 44/201 tikslams. Tačiau, to paties nacionalinio teismo nuomone, du argumentai prieštarauja A-ijos teismų jurisdikcijos pripažinimui. Pirma, Direktyvos 200/26 tikslas yra apsaugoti silpnesniąją šalį, supaprastinant ir palengvinant teisių į žalos atlyginimą įgyvendinimą kelių eismo įvykių, kuriuose yra užsienio elementas, atveju. Antra, Reglamento Nr. 44/2001 11 straipsnio 2 dalies formuluotėje nurodoma tik nukentėjusi šalis, o ne galimas teisių perėmėjas. [13] Pagal Teisingumo Teismo praktiką valstybės sąvokai priskirtinos ne tik visos viešojo administravimo institucijos, decentralizuoti valstybiniai dariniai, bet ir teisės subjektai, kuriems pavestas viešojo intereso tenkinimas ir tam tikri valdingi įgaliojimai (byla C-188/89). Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
236: Svečiai