|
TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ SUTARČIŲ TURINIO YPATUMAI (1). Juristas 2009 Nr.1
Paskelbtas: Moderator
, Įjungta: 1-6-2010
Tarptautinė komercinė sutartis-tarptautinj elementą, nulemtą sutarties šalių, dalyko ar pan., turintis dvi-šalis ar daugiašalis komercinis sandoris, sudarytas privačių arba kitų privatinių santykių srityje veikiančių subjektų. Dėl prigimties specifikos tarptautinių komercinių sutarčių turinys paprastai šiek tiek skiriasi nuo netarptautinių sutarčių. Šiame straipsnyje aptarsime tipinius tarptautinių komercinių sutarčių prigimties nulemtus klausimus, t. y. taikytiną teisę, šalių ginčų sprendimo būdą ir vietą, sutarties kalbą ir pan. Jame taip pat pateikiama rekomendacijų tarptautines ko-mercines sutartis rengiantiems ar nagrinėjantiems tei-sininkams, patarimų ir paaiškinimų asmenims, ketinantiems ar sudarantiems komercines sutartis su užsienio valstybių subjektais arba dėl užsienyje esančių daiktų, atliekamų darbų ar teikiamų paslaugų ir pan., t. y. pri-vatiems asmenims, kuriantiems tarptautinius komercinius sutartinius santykius.
Šalių galimybė pasirinkti jų sutartiniams santykiams taikytiną teisę
Daugumos valstybių tarptautinė privatinė teisė leidžia tarptautinių komercinių sutarčių šalims pasirinkti jų sutartinėms prievolėms taikytiną materialinę teisę (lot. lex conventionalis). Pasirinkta materialine teise šalys būtų įpareigotos vadovautis aiškindamos ir vykdydamos sudarytą tarptautinę komercinę sutartį ir gindamos su sutartimi susijusias pažeistas teises; spręsdamas su sutartimi susijusius šalių ginčus ja vadovautųsi ir teismas pagal proceso teisės jam suteiktus įgaliojimus.
Sutarties nuostata dėl taikytinos teisės vadinama „išlyga dėl taikytinos teisės' (angl. choice oflaul clausė). Pažymėtina, kad šalių laisvė pasirinkti jų teisiniams santykiams taikytinas materialinės teisės normas ir jos ribos nustatomos pagal šalių ginčą sprendžiančio teismo vietos valstybės teisę (lot. lex fort). Tai geriausiai galėtų iliustruoti šis kraštutinis pavyzdys: teismas valstybės, kurios tarptautinė privatinė teisė nesuteikia sutartinių santykių dalyviams teisės sudaryti susitarimą dėl jų santykiams taikytinos teisės, į sutartį įtrauktą išlygą dėl taikytinos teisės laikytų negaliojančia. Tokios valstybės teismas nustatytų šalių santykius reguliuojančią teisę pagal lex fori kolizines normas. Lex fori apima tarptautinės privatinės teisės normas, kurios pačios šalių teisinio santykio nereguliuoja, bet įtvirtina tam tikras ryšio formules, kuriomis vadovaudamasis teismas nustato vienos ar kitos valstybės materialinę teisę, reguliuojančią konkretų tarptautinį privatinį teisinį santykį ir ja vadovautųsi spręsdamas šalių ginčą. Dėl to dar derantis dėl sutarties turinio šalinis būtina iš anksto numatyti ir suderinti tarpusavyje taikytinos teisės ir ginčų sprendimo vietos klausimus, kad išlyga dėl taikytinos teisės būtų veiksminga, šalys būtų tinkamai informuotos, kokio reguliavimo jos negali pakeisti sutartimi, ir šalių susitarimas būtų taikomas visa pageidaujama apimtimi.
Šalių laisvės pasirinkti taikytiną teisę pagal Lietuvos tarptautinę privatinę teisę ribos
Jei su sutartimi susijęs ginčas būtų sprendžiamas Lietuvoje, sutartyje nurodytos išlygos dėl taikytinos teisės galiojimas būtų vertinamas ir jos taikymo apimtis nustatoma vadovaujantis Lietuvos tarptautinės privatinės teisės šaltiniais. Lietuvos Respublikos teismas, nagrinėdamas šalių susitarimą dėl taikytinos teisės, vadovausis šiais teisės aktais:
• Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (CK) ir kitais tik nacionaliniais tarptautinės privatinės teisės šaltiniais. CK 1.37 str. 1 dalyje nustatyta, kad sutartinėms prievolėms taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė. Atsižvelgiant į tai, kad tarptautinė privatinė teisė yra ne tarptautinės, bet nacionalinės teisės dalis ir į tarptautinei privatinei teisei būdingą šaltinių dvilypumą, pažymėtina, kad CK (CK 1.10-1.62 str.) ir kituose nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos taikomos tik jei nėra reikiamų sąlygų taikyti ES teisės aktų ar tarptautinių sutarčių, turinčių viršesnę teisinę galią negu CK ir kiti nacionaliniai teisės aktai (CK 1.3 str. 1-3 d., 1.13 str. 1 d.);
• 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (toliau - Reglamentas Roma I). Galimybė pačioms sutarties šalims pasirinkti taikytiną teisę įtvirtinta šio Reglamento 3 straipsnyje, šalių susitarimo dėl taikytinos teisės pasirinkimo buvimas ir galiojimas nustatomas pagal Reglamento 10, 11 ir 13 straipsnių nuostatas. Pažymėtina, kad išlyga dėl taikytinos teisės teisiškai reguliuojama kaip 1980 m. Romos konvencijoje dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ir kartu CK. ES valstybėse narėse Reglamentas Roma I iš esmės pakeitė 1980 m. Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad šis reglamentas bus taikomas tik sutartims, kurios bus sudarytos po 2009 m. gruodžio 17 d. (29 str.);
• 1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau — Romos konvencija). Si konvencija taikoma tiek, kiek jos laike ar erdvėje nepakeitė Reglamentas Roma I. Salių teisė pasirinkti jų sutartiniams santykiams taikytiną teisę įtvirtinta šios konvencijos 3 straipsnyje (reguliuojama kaip Reglamente Roma /ir CK);
• kitomis Lietuvos Respublikos sudarytomis daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (konvencijomis) ir dvišalėmis (trišalėmis) tarptautinėmis sutartimis, jei pagal jas sprendžiami atitinkami klausimai.
Pagal CK ir ES galiojantį reglamentavimą šalių laisvė pasirinkti jų sutartiniams santykiams taikytiną teisę apima:
a) šalių teisę pasirinkti skirtingą taikytiną teisę skirtingoms sutarties dalims (CK 1.37 str. 1 d., Romos konvencijos 3 str. 1 d., Reglamento Roma 1 3 str. 1 d.) ir
b) šalių teisę keisti ar atšaukti susitarimu pasirinktą taikytiną teisę (sutarčiai ar jos daliai). Reikėtų atkreipti dėmesį, kad taikytinos teisės pakeitimas
galioja atgaline tvarka, tačiau negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir nepadaro pačios sutarties negaliojančios (CK 1.37 str. 2 d., Romos konvencijos 3 str. 2 d., Reglamento Roma I 3 str. 2 d.).
Pažymėtina, kad sutarties šalys, sutartimi pasirinkdamos užsienio valstybės teisę kaip taikytiną jų tarptautiniams sutartiniams teisiniams santykiams, turėtų atsižvelgti į atitinkamuose teisės šaltiniuose nustatytus užsienio teisės taikymo apribojimus. Apribojimai nustatyti CK 1.11 str. 1 ir 2 dalyse, 1.37 str. 3 dalyje. Pagal šias nuostatas teismas netaikytų šalių susitarimu pasirinktos užsienio valstybės teisės, jei:
a) tai prieštarautų viešajai tvarkai arba
b) imperatyvioms Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, įstatymo normoms.
Panašūs apribojimai nustatyti Romos konvencijos 3 str. 3 dalyje ir Reglamento Roma 13 str. 3 dalyje. Reglamento Roma 13 str. 4 dalyje papildomai pabrėžiama imperatyvių ES teisės nuostatų, nuo kurių šalys negali nukrypti susitarime, reikšmė. Taigi, kaip ir sudarant netarptautinę komercinę sutartį, tarptautinės komercinės sutarties šalys negali išvengti imperatyvių įstatymo normų reguliavimo - jis šalims privalomas.
Sudarydamos susitarimą dėl taikytinos teisės šalys negali pažeisti bendrų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.).
Teismas, vertindamas šalių susitarimą dėl taikytinos teisės, be taikytinų nacionalinių ar tarptautinių teisės aktų vadovausis ir taikys kitus tarptautinės privatinės teisės šaltinius: teismų praktikos, padedančios atskleisti teisės aktų nuostatų esmę ir naikinančios jų reguliavimo spragas, papročių, doktrinos nuostatas.
Išlygos dėl taikytinos teisės forma
Salių susitarimui dėl taikytinos teisės paprastai keliami tie patys reikalavimai kaip ir įprastoms sutarties nuostatoms - šalių susitarimas gali būti:
a) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytas šalių sutartyje, arba
b) nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, t. y. gali būti numanomas (CK 1.37 str. 1 d., Romos konvencijos 3 str. 1 d., Reglamento Romai 3 str. 1 d.). Tačiau abiem atvejais turi būti
aiškus.
Prieš įtraukiant atitinkamas nuostatas į sutartį, patartina nustatyti tinkamus teisės šaltinius ir patikrinti, ar išlygai dėl taikytinos teisės nėra keliami kokie nors specifiniai formos ar kiti papildomi reikalavimai. Išlygos dėl taikytinos teisės formos reikalavimai paprastai nustatomi tuose pačiuose tarptautinės privatinės teisės šaltiniuose, kuriuose nustatoma ir pati šalių laisvė pasirinkti taikytiną teisę. Susitarimui dėl taikytinos teisės įprastai keliami tokie patys formos reikalavimai kaip ir pačiai tarptautinei komercinei sutarčiai. Tarptautinės privatinės teisės šaltiniuose dažniausiai nustatomos tokios sutarties formos klausimą sprendžiančios kolizinės normos, kurios būna kiek įmanoma labiau orientuotos į tarptautinės komercinės sutarties galiojimą (lot. lex validitatis).
Norint išvengti galimų sunkumų per šalių ginčą įrodinėjant susitarimo dėl taikytinos teisės buvimą, patartina jį įforminti raštu, net jei nėra privaloma susitarimo rašytinė forma. Išlyga dėl taikytinos teisės šalių pasirinkimu gali būti įtraukta į pagrindinę sutartį arba įforminta atskiru dokumentu ar dokumentais. Jei šalys nuolat palaiko glaudžius tarptautinius komercinius santykius, tokiems šalių santykiams taikytinos teisės klausimą patogu būtų išspręsti vienu visas šalių sutartis apimančiu atskiru susitarimu dėl taikytinos teisės ir, pavyzdžiui, dėl ginčų sprendimo būdo ir vietos.
Išlygos dėl taikytinos teisės turinys
Paminėtina, kad sutarties šalių laisvė pasirinkti jų sutartiniams santykiams taikytiną teisę turėtų būti aiškinama kaip laisvė pasirinkti ne tik konkrečios valstybės teisę, bet ir kitas savarankiškas elgesio taisyklių sistemas - tarptautinės prekybos, tarptautinės komercinės teisės bendruosius principus (lot. lex mercatoria), pavyzdžiui, UNIDROIT tarptautinių sutarčių principus. Įvertinus tai, kad šalių taikytinos teisės pasirinkimo laisvė apima dispozityvaus reglamentavimo keitimą (šalys susitarimu negali pakeisti imperatyvaus lex fori ar kitos su sutartimi susijusios valstybės teisinio reguliavimo), draudimas pasirinkti UNIDROIT tarptautinių sutarčių principus kaip taikytiną teisę nebūtų pakankamai pagrįstas.
Kitas svarbus dalykas, į kurį patartina atkreipti dėmesį formuluojant išlygą dėl taikytinos teisės, yra tai, kad ketinamos sudaryti kamerinės sutarties šalims sutartyje gali būti aktualu aptarti ne tik išimtinai sutartiniams prievoliniams teisiniams santykiams taikytinos teisės klausimus. Neretai su šalių sutartiniais santykiais yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję daiktiniai, atstovavimo ir pan. teisiniai santykiai, o jie savaime nelaikomi patenkančiais į sutartinių prievolių apimtį. Taigi reikėtų patikrinti, kokios yra šalių laisvės ribos esant šių rūšių tarptautiniams teisiniams santykiams, ir kiek galima pasinaudoti suteikiama laisve. Pažymėtina, kad šalių laisvė pasirinkti ne sutartiniams teisiniams santykiams taikytiną teisę dažniausiai daug labiau ribojama arba apskritai nenustatyta.
Reikėtų priminti, kad susitarimas dėl taikytinos teisės turi būti aiškus, kitaip gali būti keblu jį įgyvendinti. Toliau pateikiamas susitarimo dėl taikytinos teisės išlygos pavyzdys lietuvių ir rusų kalbomis:
„Išlyga dėl taikytinos teisės. Šiai sutarčiai, jos formai, vykdymui, visoms iš šios sutarties kylančioms prievolinėms, su kilnojamaisiais daiktais susijusioms daiktinėms ir kitoms teisėms bei sprendžiant šios Sutarties gaįiojimo klausimą ir visus salių ginčus yra taikoma [nurodyti valstybę] teisė I arba alternatyviai I taikomi UNIDROIT tarptautinių sutarčių principai (2004 m. redakcija, wwu>. unidroit. org), o tiek, kiek: a) jie minėtų Salių santykių nereguliuoja ir I arba b) ginčą sprendžiantis teisės taikymo ar kitas kompetentingas subjektas ar valdžios institucija nepripažįsta salių teisės jų santykių reguliavimui pasirinkti UNIDROIT tarptautinius sutarčių principus, taikoma [nurodyti valstybę] teisė."
,,Применимое Право, Данному договору, его форме, исполнению, обязательственным, вещным и другим правам, возникающим на основании настоящего Договора, а также решению вопроса о действии настоящего Договора и всех Споров, применяется право [nurodyti kurios valstybės] / arba alternatyviai / применяются принципы ШЯЮКОГГ международных коммерческих договоров (редакция этих принципов от 2004 г., если после заключения, во время действия настоящего договора не будет выпущена новая редакция упомянутых принципов) (www.uni-droit. org), а в том объеме, в котором (1) они упомянутых отношений между сторонами не регулируют и I или (2) спор разрешающий субъект по применению права, или другой компетентный субъект или государственная институция не признает принципы UNIDROIT международных коммерческих дого-воров, применяется право [nurodyti, kurios valstybės]."
Patarimai dėl taikytinos teisės pasirinkimo
Nepaisant to, kad šalims paprastai paliekama pačioms savo nuožiūra nuspręsti, kurios valstybės teisė yra pakankamai susijusi su jų sutartiniais teisiniais santykiais, rekomenduotina rinktis kaip tik su sutartiniais santykiais ar jų dalyku susijusios valstybės ar bent jau žinomo ar numanomo turinio ekonomiškai ir politiškai stabilios valstybės teise. Jei tarptautinės komercinės sutarties šalys nėra susipažinusios ar nepasitiki viena kitos valstybės nacionaline teise, jos gali pasirinkti trečiosios valstybės teisę. Jei šalys nepageidauja rinktis nė vienai iš jų nežinomos trečiosios valstybės teisės, galima rinktis, pavyzdžiui, UNIDROIT tarptautinių sutarčių principus. Tokiu atveju, norint išvengti spragų, patartina sutartinius santykius sutartyje reguliuoti gana išsamiai, pavyzdžiui, nustatyti konkrečią visų svarbiausių prievolių vykdymo tvarką ir terminus.
Jei sutarties šalis yra kaip komercinių teisinių santykių dalyvė veikianti valstybė, savivaldybė (jų institucijos) ar pan., paprastai šalių santykiams reguliuoti pasirenkama kitos valstybės teisė (atsižvelgiant į tai, kad viena iš šalių gali daryti tiesioginę įtaką tokios valstybės teisėkūrai) arba sutartyje nustatomi papildomi įsipareigojimai užtikrinti, kad sutarties galiojimo laiku nebūtų keičiamas tam tikras su sutartimi susijęs teisinis reguliavimas.
Teisė, taikoma sutartinėms prievolėms, šalims nepasirinkus taikytinos teisės
Sutarties šalims nepasirinkus jų sutartiniams teisinimas santykiams taikytinos teisės, kilus šalių ginčui, ji būtų nustatoma pagal šalių ginčą sprendžiančio teismo vietos valstybės teisę (lot. lexfori).
Jei šalių ginčą spręstų Lietuvos ar kitos ES valstybės narės teismas, esant visoms reikiamos sąlygoms, jis taikytiną teisę nustatytų pagal Romos konvencijos 4 straipsnyje arba Reglamento Roma I 4 straipsnyje įtvirtintas kolizinės taisykles. Teismą, be kita ko, įpareigotų šių straipsnio dalyje). Atsakymas į šį klausimą aktualus ir asmenims, sutartyje numačiusiems išlygą dėl taikytinos teisės, nes, kaip minėta, susitarimu neįmanoma išvengti imperatyvaus lex fori teisės ir imperatyvaus pagal lex fori kolizi-nes taisykles nustatytos taikytinos teisės reguliavimo.
Kiti patarimai,
susiję su taikytina teise
Derantis dėl tarptautinės sutarties turinio ir rengiant jos projektą reikėtų visais atžvilgiais įvertinti tarptautinio privatinio sutarties pobūdžio nulemtą šalių santykių specifiką. Norint sudaryti sąlygas patogiai ir sklandžiai vykdyti sutartį ir išvengti galimų šalių ginčų dėl sutarties turinio, rekomenduotina kiek įmanoma išsamiau aprašyti visas su sutartimi susijusias šalių prievoles, kad būtų aiškūs visi šalių tarpusavio įsipareigojimai, jų vykdymo terminai, sutarties vykdymo eiga ir šalių interesų gynybos priemonės. Dėl informavimo į rašytinį sutarties tekstą galima petkelti net ir tas taikytinos teisės aktų nuostatas, kurios paprastai nebūtų perkeliamos sudarant sutartį be tarptautinio elemento. Dėl to tarptautinės komercinės sutarties tekstas neretai būna išsamesnis ir informatyvesnis.
Kilus ginčui, Lietuvos ir daugelio užsienio valstybių teismai šalių pasirinktą užsienio valstybės teisę laikys ne teisės, bet fakto klausimu. Dėl to teismas nebus laikomas išmanančiu užsienio teisę - užsienio teises atžvilgiu negalioja taisyklė, kad teismas žino įstatymus (lot. jura novit curia).
Salys bus įpareigotos įrodinėti pasirinktos materialinės teisės turinį. Atkreiptinas dėmesys, kad taikytinos teisės turinys svarbus ne tik sprendžiant šalių ginčus, bet ir vykdant sutartį (galima sakyti, čia j is net svarbesnis, nes šalims tinkamai vykdant sutartį ginčui gali būti užkirstas kelias). Šiuo atžvilgiu taikytinos teisės turinys šalims svarbus tiek šalims pasirinkus taikytiną teisę, tiek tada, kai taikytina teisė nesant šalių susitarimo nustatoma pagal kolizines normas. Todėl, ypač tada, kai komerci-
nė sutartis yra tęstinė ar specifinio turinio, papildomai patartina suderinti ir sutartyje nustatyti tvarką, pagal kurią prireikus bus nustatomas taikytinos teisės turinys. Pavyzdžiui, viena šalis gali įsipareigoti nustatyta tvarka konsultuoti kitą šalį dėl jai žinomos teisės turinio, šalys gali susitarti dėl užsienio teisę išmanančių specialistų samdymo ir mokėjimo už jų darbą tvarkos ir pan.
Tęsinys kitame numeryje
__________________________________________________
Rėda PILIPAITĖ
Tarptautinių komercinių sutarčių turinio ypatumai (1)
www.paciolis.lt
|
|
6340: Svečiai
