Teismų praktika, Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus : Straipsniai, TP : Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus : Leidiniai :TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu






Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#2440: Svečiai
#2: Vartotojai
#7429: Registruoti vartotojai

# Aurimas
# brodvejus


Jūs čia svečias.
+ registracija

Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus

Paskelbtas: Moderator , Įjungta: 22-4-2009

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 54

 NUTARIMAS
Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai
išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje

2005 m. birželio 23 d.


 Vilnius

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybės konstitucinę pareigą saugoti ir globoti vaikystę, 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, taip pat Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, sprendžiant ginčus dėl vaikų išlaikymo, būtina užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus. Už šių teisių įgyvendinimą visų pirma yra atsakingi tėvai, tačiau valstybė, atsižvelgdama į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, taip pat turi užtikrinti visas sąlygas vaikui gyventi ir augti sveikam. Tais atvejais, kai vaiko tėvai neįstengia visiškai įvykdyti savo pareigos išlaikyti vaikus, konstitucinės vaiko teisių garantijos įpareigoja valstybę užtikrinti greitą būtinos finansinės paramos gavimą iš kitų šaltinių. Šios principinės nuostatos lemia ginčų dėl vaikų išlaikymo nagrinėjimo ypatumus. Civiliniame ir Civilinio proceso kodeksuose įtvirtintos teisės normos, nustatančios aktyvų teismo vaidmenį užtikrinant vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitais principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CK 1.2 straipsnis).

Teismų praktikoje kyla neaiškumų nustatant vaiko poreikių turinį, tėvų turtinę padėtį, išlaikymo formą, dydį, išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą. Be to, susiduriama su sunkumais nustatant teisiškai reikšmingus faktus, renkant įrodymus, įteikiant pranešimus, šaukimus ir kitus dokumentus, nustatant taikytiną teisę, teismingumą, kai vienas iš tėvų gyvena užsienyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 25 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

I. Išaiškinti teismams, kad:

1. Vaikų išlaikymo santykiai reglamentuojami Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų, taip pat tarptautinių sutarčių ir Europos Sąjungos teisės aktų.

1.1. Lietuvos Respublikos Konstitucija saugo pagrindines vaiko, kaip žmogaus, teises į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vystymąsi, teisę į mokslą, sveikatą. Sprendžiant ginčus dėl vaikų išlaikymo svarbios šios Konstitucijos normos: 22 straipsnio 4 dalis, garantuojanti šeimos gyvenimo, kaip privataus asmens gyvenimo sudedamosios dalies, apsaugą; 29 straipsnis, įtvirtinantis lygiateisiškumo principą; 38 straipsnis, įtvirtinantis pagrindinius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus; 39 straipsnis, įtvirtinantis valstybės paramos šeimai ir vaikų gynimo principus; 41 straipsnis, garantuojantis vaiko teisę į mokslą; 52 straipsnis, garantuojantis teisę į socialinę paramą.

1.2. Santykiams dėl tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos Šeimos teisė I skyriaus normos, apibrėžiančios šeimos teisės šaltinius (CK 3.2 straipsnis), šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 3.3 straipsnis), šeimos teisių įgyvendinimą ir gynimą (CK 3.5 straipsnis); XI skyriaus pirmojo skirsnio normos, apibrėžiančios tėvų valdžios turinį (CK 3.155 straipsnis), tėvų valdžios lygybę (CK 3.156 straipsnis), atstovavimą vaikams (CK 3.157 straipsnis), privalomą tėvų valdžios vykdymą (CK 3.159 straipsnis); XI skyriaus antrojo skirsnio normos, apibrėžiančios vaikų teises ir pareigas (CK 3.161–3.163 straipsniai); XII skyriaus pirmojo skirsnio normos, nustatančios tėvų teises ir pareigas, susijusias su jų vaikams priklausančiu turtu (CK 3.185–3.191 straipsniai); šio skyriaus antrojo skirsnio normos, nustatančios tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192–3.204, 3.208 straipsniai). Fizinio asmens ir nepilnamečio vaiko civilinį teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Civilinio kodekso antrosios knygos Asmenys pirmojo ir antrojo skirsnių normos, šių asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos ir jos nustatymo kriterijus – Civilinio kodekso antrosios knygos Asmenys ketvirtojo skirsnio normos. Šeimos narių tarpusavio išlaikymo santykiams taikytina teisė nustatoma pagal 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (CK 1.36 straipsnis).

1.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje apibrėžiamas Civilinio kodekso normų taikymas šeimos santykiams, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinama specialioji taisyklė, kad, esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Dėl to sprendžiant klausimą dėl vaikų išlaikymo po 2000 m. CK įsigaliojimo, t. y. po 2001 m. liepos 1 d., turi būti taikomos šio kodekso normos. Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad tėvai tvarko nepilnamečio vaiko turtą uzufrukto teisėmis, nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.

1.4. 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje (įsigaliojo 1992 m. kovo 1 d., Seimo ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) nustatyti pagrindiniai vaiko išlaikymo principai (3 straipsnis), kiekvieno vaiko teisė turėti gyvenimo sąlygas, kokių reikia fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi (27 straipsnio 1 dalis), didžiausia atsakomybė tėvams ir kitiems vaiką auklėjantiems asmenims už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą (27 straipsnio 2 dalis), valstybės pareiga padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti (27 straipsnio 3 dalis), užtikrinti tinkamą vaiko išlaikymą tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio (27 straipsnio 4 dalis).

1.5. Teismas, spręsdamas ginčus dėl vaikų išlaikymo, turi remtis 1995 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-865 ratifikuotos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (su išimtimis įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.) ir jos papildomų protokolų (Pirmasis protokolas įsigaliojo 1996 m. birželio 24 d., Ketvirtasis – 1995 m. birželio 20 d., Septintasis – 1995 m. rugsėjo 1 d. ir Vienuoliktasis – 1998 m. lapkričio 1 d.) nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, 8 straipsnyje – asmens teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, 14 straipsnyje – uždrausta diskriminacija, Konvencijos protokolo Nr. 7 5 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinių lygiateisiškumas ir kita.

1.6. Nepilnamečių vaikų išlaikymui taikytinas 1975 m. Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso (Seimo ratifikuota 1996 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. I-1519) 6 straipsnis, nustatantis, kad nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje. Kai pareiga išlaikyti santuokinį vaiką priklauso tam tikriems tėvo arba motinos šeimos nariams, ši pareiga taip pat taikoma ir nesantuokinio vaiko atžvilgiu.

1.7. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (1996 m. kovo 14 d. įstatymas Nr. I-1234) nustatyta: bendrosios vaiko teisių apsaugos nuostatos ir principai (4 straipsnis), tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų pareiga auklėti, prižiūrėti ir išlaikyti vaiką (21 straipsnis), pagrindinės vaiko teisės (turėti tinkamas gyvenimo sąlygas, turtinės ir socialinės teisės, teisės į gyvenamąjį būstą, teisės į valstybės paramą ir išlaikymą, poilsį ir laisvalaikį) ir laisvės (II skyrius), vaiko ir tėvų teisės ir pareigos šeimoje (III skyrius), negalios vaiko teisės (IV skyrius). Šio įstatymo X skyriuje įtvirtinta vaiko teisių apsaugos institucijų sistema.

1.8. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (1991 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. I-1489; 1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-834 redakcija) nustatytos tėvų, globėjų (rūpintojų) teisės ir pareigos švietimo srityje, mokinių teisės ir pareigos (46–47 straipsniai), reglamentuota materialinė parama (71 straipsnis) ir mokestis už švietimą (72 straipsnis); nustatytas vežiojimo, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidų paskirstymas (36 straipsnis), formalaus švietimo (pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo, profesinio mokymo ir kt.), neformalaus švietimo (ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo ir kt.) tikslai (7–15 straipsniai) ir kita.

            1.9. Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme (1998 m. gruodžio 15 d. įstatymas Nr. VIII-969) nustatyta specialiųjų poreikių asmenų ankstyvojo ir ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, papildomo ugdymo, profesinio ir aukštesniojo mokymo, aukštojo mokslo ir suaugusiųjų švietimo organizavimo pagrindai, aprūpinimas ugdymui skirta kompensacine technika ir mokymo priemonėmis (25 straipsnis), specialiųjų poreikių vaikų ir jų tėvų, globėjų (rūpintojų) teisės ir pareigos (32, 33 straipsniai).

1.10. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatyme (1990 m. rugsėjo 27 d. įstatymas Nr. I-618) apibrėžta minimalaus gyvenimo lygio sąvoka. Tai – šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius (Įstatymo 1 straipsnis).

1.11. Vyriausybės ar kitų valstybės institucijų teisės aktai šeimos santykius gali reglamentuoti tik Civilinio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais ir apimtimi (CK 3.2 straipsnio 2 dalis). Nepilnamečių vaikų išlaikymo srityje Vyriausybei pavesta nustatyti išlaikymo teikimo periodinėmis išmokomis, kasmetinio indeksavimo tvarką (CK 3.208 straipsnis) ir valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas (CK 3.204 straipsnis).

2. Teismai turi vadovautis Lietuvos Respublikoje galiojančiomis tarptautinėmis dvišalėmis (daugiašalėmis) sutartimis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose bei konvencijomis, reglamentuojančiomis taikytiną teisę, jurisdikciją, teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, teisinės pagalbos prašymų perdavimo, teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimą užsienyje, užsienyje išduotų dokumentų legalizavimą bei informacijos apie užsienio teisę gavimą. Teismai turi vadovautis konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, priimtu 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2343, atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 28 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas“ (Teismų praktika 14, 2001). Be kitų, taikytini ir šie Europos Sąjungos teisės aktai ir tarptautinės sutartys:

2.1. 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (Seimo ratifikuota 2001 m. kovo 23 d. įstatymu Nr. IX-229). Konvencijoje reglamentuojamos išlaikymo pareigoms taikomų teisės normų kolizijos, kai teismui civilinėje byloje su užsienio elementu reikia spręsti klausimą, kurios valstybės teisę taikyti. Ši Konvencija yra taikoma išlaikymo pareigoms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės pagal santuoką, įskaitant išlaikymo pareigas nesantuokiniam vaikui (Konvencijos 1 straipsnis). Konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad išlaikymo pareigas reglamentuoja asmens, turinčio teisę į išlaikymą, nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės vidaus teisė.

2.2. 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo (Seimo ratifikuota 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. IX-831). Konvencijos 1 straipsnyje numatyta, kad ši Konvencija yra taikoma susitariančiojoje valstybėje teismo arba administravimo institucijos priimtam sprendimui dėl išlaikymo pareigos, atsirandančios iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar svainystės, įskaitant išlaikymo pareigą nesantuokiniam vaikui, ir siejančios: 1) asmenį, turintį teisę į išlaikymą, ir asmenį, turintį išlaikymo pareigą; arba 2) asmenį, turintį išlaikymo pareigą, ir viešąją įstaigą, siekiančią susigrąžinti asmeniui, turinčiam teisę į išlaikymą, suteiktas išmokas. Ši Konvencija yra taikoma sprendimui ar susitarimui, kad ir kaip jie būtų apibūdinami. Ji taip pat yra taikoma sprendimui ar susitarimui, keičiančiam ankstesnį sprendimą ar susitarimą, net ir tuo atveju, jei jis yra ne susitariančiosios valstybės kilmės. Ji yra taikoma nepaisant to, išlaikymo reikalavimas yra tarptautinio ar vidaus pobūdžio, ir neatsižvelgiant į šalių nacionalinę priklausomybę ar įprastinę gyvenamąją vietą. Jei sprendimas ar susitarimas yra susijęs ne tik su išlaikymo pareiga, Konvencija galioja tik toms sprendimo ar susitarimo dalims, kurios yra susijusios su išlaikymo pareigomis (Konvencijos 2, 3 straipsniai).

2.3. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (Europos Sąjungos oficialusis leidinys, 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius; T. 4, p. 42), nustatantis Europos Sąjungos valstybės narės jurisdikcijos ir jos teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo klausimus. Reglamento 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji jurisdikcija išlaikymo byloms, nustatant, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti nurodytas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe;

2002 m. rugpjūčio 21 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1496/2002, iš dalies pakeičiantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo I priedą (3 straipsnio 2 dalyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos jurisdikcijos taisyklės) ir II priedą (kompetentingų teismų ir institucijų sąrašas) (Europos Sąjungos oficialusis leidinys, 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius; T. 6, p. 60).

2.4. 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (Europos Sąjungos oficialusis leidinys, 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius; T. 4, p. 121). Šis Reglamentas taikomas civilinėms ar komercinėms byloms, tarp jų ir išlaikymo priteisimo byloms, kai valstybės narės teismas pagal tos valstybės teisės nuostatas prašo kitos valstybės narės kompetentingo teismo surinkti įrodymus arba tiesiogiai surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje (Reglamento 1 straipsnis). Šie prašymai perduodami tiesiogiai kitos valstybės prašomajam teismui (Reglamento 2 straipsnis).

2.5. 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (Europos Sąjungos oficialusis leidinys, 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius; T. 1, p. 227). Šis Reglamentas taikomas civilinėms ir komercinėms byloms, kuriose teisminiai ar neteisminiai dokumentai turi būti perduodami iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteikti. Reglamentas netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteikti dokumentai, adresas (Reglamento 1 straipsnis). Pagal bendrąsias nuostatas teismo dokumentai įteikiami per perduodančias ir gaunančias agentūras, kurias paskiria kiekviena valstybė (Reglamento 2 straipsnis). Reglamentas taip pat numato teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimą konsuliniais arba diplomatiniais kanalais, tiesiogiai per savo diplomatinius ar konsulinius atstovus, taip pat teisminius dokumentus įteikti tiesiogiai per teismo pareigūnus, tarnautojus ar kitus valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingus asmenis (12, 13, 15 straipsniai).

3. Teisinį reglamentavimą dėl išlaikymo tiek nacionalinė, tiek tarptautinė teisė grindžia prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Konstitucijos 38, 39 straipsniai, Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), todėl teismas aiškindamas ir taikydamas teisės normas turi šiuo principu vadovautis.

Teismas, spręsdamas šios kategorijos bylas, taip pat turi vadovautis šiais teisės principais: teisingumo, sąžiningumo, protingumo, nuosavybės neliečiamumo, nesikišimo į privačius santykius, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos teisių teisminės gynybos, tėvų lygiateisiškumo ir kitais (CK 1.2, 1.5 straipsniai).

4. Tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja (CK 3.159 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad nei vaiko tėvas, nei vaiko motina, jeigu pagal įstatymą nustatyta vaiko kilmė iš jų, neturi teisės atsisakyti vykdyti savo pareigų vaikams dėl jų išlaikymo. Tėvo (motinos) atsisakymas su vaiku susijusių savo teisių ir pareigų negali sukelti teisinių pasekmių (pavyzdžiui, teismas atsisako tvirtinti sutuoktinių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kai joje neišspręstas sutuoktinių nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimas arba nurodyta, kad išlaikymo iš tėvo (motinos) ateityje nebus reikalaujama (CK 3.5 straipsnis, 3.53 straipsnio 4 dalis, CPK 541 straipsnio 1 dalis).

5. Tėvams vengiant vykdyti savo pareigas, taikomas tėvų valdžios ribojimas (CK 3.179–3.184 straipsniai) ar kita teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose, tačiau ir tokiais atvejais lieka pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.195 straipsnis) (pavyzdžiui, ATPK 181 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams, BK 164 straipsnyje – baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką).

6. Vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko iš tėvų kilme, kuri patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas (Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnis, CK 3.137 straipsnis). Vaiko kilmės iš tėvų patvirtinimas nesiejamas su vaiko gimimo įrašo padarymo data, taip pat su teismų sprendimų, nustatančių tėvystę (motinystę), įsiteisėjimo data. Vaiko kilmės patvirtinimas siejamas su jo gimimo diena ir nuo jos atsiranda su kilme susijusios vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos.

Kai vaiko kilmė iš tėvo (motinos) yra nustatyta ne šiam gimus, o esant vyresniam, tėvų ir vaikų tarpusavio teisės ir pareigos taip pat atsiranda nuo vaiko gimimo dienos, tačiau išlaikymo srityje įstatymo jos ginamos iš dalies, ribojant išlaikymo priteisimo terminą trejais metais iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis).

Išlaikymo pareiga taip pat atsiranda vaiką įvaikinus (CK 3.227 straipsnio 1 dalis). Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos, išskyrus CK 3.222 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį, kai įvaikintojai laikomi tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo (CK 3.227 straipsnis). Civilinio kodekso trečiosios knygos Šeimos teisės normų ir kitų vaiko teisių apsaugos įstatymų nenumatyta patėvio (pamotės), kuris nėra įsivaikinęs kito sutuoktinio vaikus, pareigos išlaikyti povaikius.

7. Tėvų prievolė išlaikyti vaikus baigiasi, jeigu yra įstatyme numatyti pagrindai: vaikas sulaukia pilnametystės (18 m.); nepilnametis emancipuojamas; vaikas įvaikinamas; vaikas miršta (CK 3.194 straipsnio 4 dalis).

Tuo atveju, kai vaikas dar būdamas nepilnametis tapo nedarbingas dėl neįgalumo, tėvų pareiga išlaikyti nedarbingą vaiką išlieka ir šiam sulaukus pilnametystės (CK 3.194 straipsnio 3 dalis). Priteisiant išlaikymą nepilnamečiam vaikui, kuris atitinkamos komisijos pripažintas neįgalus, nedarbingas ar iš dalies darbingas dėl neįgalumo, išlaikymo terminas gali būti nustatomas iki vaiko gyvos galvos arba iki jis taps visiškai darbingas, priklausomai nuo komisijos išvados (Invalidų socialinės integracijos įstatymo (1991 m. lapkričio 28 d. įstatymas Nr. I-2044) 3 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnis, 20 straipsnio 2 dalis (priimtas 2004 m. gegužės 11 d. įstatymas Nr. IX-2228, įsigalios 2005 m. liepos 1 d.).

8. Įstatymo imperatyvia forma nustatyta tėvų pareiga teikti išlaikymą savo vaikams. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnis). Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius, abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį.

9. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 straipsniai, CK 3.155, 3.165 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7–8, 11–14, 18 ir kiti straipsniai). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui.

10. Tėvų turtinė padėtis nustatoma atsižvelgiant į visų rūšių gaunamas pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą; pajamas iš komercinės ir ūkinės veiklos: nuompinigius, dividendus ir kt.; lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį (automobilius, vertingus kilnojamuosius daiktus, brangakmenius) ir nekilnojamąjį (gyvenamuosius namus, butus, kitus pastatus, žemę, mišką ir kt.) turtą; vertybinius popierius (akcijas, obligacijas); juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei jų turtą. Nustatant tėvų turtinę padėtį taip pat turi būti atsižvelgiama į kitus pagal įstatymą išlaikomus asmenis.

11. Nustatant proporcingumą tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad vaiko išlaikymo dydis turi atitikti protingus vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).

Nustatant proporcingumą tarp tėvų turtinės padėties turi būti nustatyta kiekvieno iš tėvų dalis išlaikymo prievolėje ir konkretus išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 3 dalis).

Išlaikymas turi būti priteisiamas ir iš tėvo (motinos), gaunančio tik minimalią mėnesio algą, senatvės pensiją ar kitokias minimalias pajamas. Sunki tėvų turtinė padėtis turi reikšmės išlaikymo dydžiui, tačiau negali būti pagrindas atleisti tėvą (motiną) nuo pareigos išlaikyti vaikus.

Teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, taip pat turi laikytis įstatyme įtvirtinto principo, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Kai tėvų turtinė padėtis yra sunki, teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius (CK 3.198 straipsnio 1 dalis).

12. Teismas gali priteisti išlaikymą šiomis formomis: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; konkrečia pinigų suma; priteisiant vaikui tam tikrą turtą (CK 3.196 straipsnio 1 dalis).

Išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad būtų maksimaliai patenkinti vaiko poreikiai, atsižvelgiant į vaiko interesus ir tėvų turtinę padėtį. Teismas savo iniciatyva gali parinkti tokią išlaikymo formą, kokia labiausiai atitinka vaiko interesus (CPK 376 straipsnio 3 dalis).

Išlaikymo formos parinkimo kriterijai yra šie: vaiko poreikiai, jo amžius, sveikatos būklė, tėvų turtinė padėtis, tėvų turto struktūra, gaunamų pajamų dydis, periodiškumas, tėvo (motinos) gebėjimas tinkamai tvarkyti turtą ir kita.

Teismas, parinkdamas išlaikymo formą, turi atsižvelgti į tai, kad išlaikymas savo prigimtimi skirtas nepilnamečių vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti: vaiko maistui, aprangai, būstui, mokslui, sveikatai, vaiko ugdymui. Išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis garantuoja nustatyto dydžio sumas vaikui išlaikyti kas mėnesį. Ši išlaikymo forma taikytina tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatines pajamas (uždarbį, pensiją, pašalpas ir kt.).

Išlaikymas konkrečia pinigų suma gali būti nustatytas tuo atveju, kai tai leidžia išlaikymą privalančio mokėti vaiko tėvo (motinos) turimos lėšos. Visas išlaikymo dydis tvirta pinigų suma nustatomas padauginus vieno mėnesio išlaikymo dydį iš mėnesių skaičiaus iki vaiko pilnametystės.

Išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai tėvas (motina) turi turto, kurį naudojant ar realizavus būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai. Teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo priteisimo šia forma, turi atsižvelgti į galimo priteisti turto rūšį, tėvo (motinos) gebėjimus tvarkyti priteistiną turtą, būsimas turto išlaikymo išlaidas, turto likvidumą ir kita. Turto vertė nustatoma remiantis verte, nustatyta pagal rinkos kainas, esančias sprendimo priėmimo metu (CK 3.4, 3.119 straipsniai). Rinkos vertė gali būti nustatoma remiantis inventorizaciniais duomenimis, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais.

Teismas gali priteisti išlaikymą ir keliomis įstatyme numatytomis išlaikymo formomis, pavyzdžiui: turtu ir periodinėmis išmokomis (CK 3.196 straipsnio 1 dalis).

13. Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda tada, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus. Už laikotarpį nuo išlaikymo neteikimo pradžios iki ieškinio pareiškimo dienos priteisiamas įsiskolinimas. Teismas negali priteisti įsiskolinimo daugiau nei už paskutinius trejus metus, skaičiuojant nuo dienos, kai pareikštas reikalavimas priteisti išlaikymą (CK 3.200 straipsnis).

Išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma ar priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Kokia forma priteisti išlaikymo įsiskolinimą, priklauso nuo ieškovo reikalavimo, tačiau įstatyme (CPK 376 straipsnio 3 dalis) leidžiama teismui nustatyti ir kitokią formą nei prašo ieškovas, jeigu tai labiau atitinka vaiko interesus.

14. Kai, teismui priėmus sprendimą ar įsakymą dėl išlaikymo priteisimo, iš esmės pasikeičia tėvų turtinė padėtis, teismas gali pagal vaiko, tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti išlaikymo dydį (CK 3.201 straipsnio 1 dalis).

Pagrindas reikalauti keisti išlaikymo dydį yra vaiko tėvo (motinos) turtinės padėties pablogėjimas ar pagerėjimas, vaiko poreikių pasikeitimas ir kita (pavyzdžiui, priėmus sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, labai pablogėja tėvo (motinos), iš kurio priteistas išlaikymas vaikui, turtinė padėtis ar gaunamos pajamos, jis tampa bedarbis, nedarbingas, šiam asmeniui gimsta vaikai kitoje santuokoje ir kita).

Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas, nuolatinė priežiūra). Prireikus teismas gali priteisti atlyginti ir būsimas vaiko gydymo išlaidas (CK 3.201 straipsnio 2 dalis). Papildomos vaiko priežiūros išlaidos priteisiamos nepriklausomai nuo to, kokia forma yra priteistas vaiko išlaikymas.

Papildomos vaiko priežiūros išlaidos tarp tėvų paskirstomos proporcingai jų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes gali būti priteista tam tikra vienkartinė pinigų suma arba tam tikros periodinės išmokos, išieškomos nustatytą laiką. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių atsirado papildomos vaiko priežiūros išlaidos, asmuo, iš kurio priteistas papildomas išlaikymas periodinėmis išmokomis, gali kreiptis į teismą dėl papildomo išlaikymo išieškojimo nutraukimo, jeigu teismo sprendimu nebuvo nustatytas tokio išieškojimo terminas.

Teismas pagal vaiko, tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo), valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį gali pakeisti teismo sprendimu nustatytą išlaikymo formą (CK 3.201 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, tėvo turtinė padėtis pasikeitė, jis tapo bedarbis, neįgalus ir panašiai, tačiau turi turto ar jį įgyja, galima reikalauti, kad išlaikymas periodinėmis išmokomis būtų pakeistas vienkartine pinigine suma ar priteisiant tam tikrą turtą).

15. CK įtvirtintas vaikų ir tėvų turto atskyrimo principas (CK 3.185 straipsnio 1 dalis), pagal kurį nepilnametis gali būti nuosavybės teisinių santykių subjektas, turto savininkas. Dėl to teismas turi priteisti išlaikymą vaikui, o ne jo įstatyminiam atstovui – tėvui (motinai) ar globėjui (rūpintojui) (CK 3.157 straipsnis, 3.272 straipsnio 1 dalis).

Teismo sprendimu ar teismo įsakymu dėl išlaikymo priteisimo teismas turi paskirti tėvą (motiną) ar globėją (rūpintoją), tvarkysiantį vaikui išlaikyti skirtas lėšas. Vaikui išlaikyti skirtų lėšų tvarkytojas turi būti nurodomas ir tada, kai vaiko išlaikymo klausimas išsprendžiamas tėvų susitarimu (CK 3.190 straipsnis).

Tėvas (motina) priteistą vaikui išlaikymą tvarko uzufrukto teise (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Vienas iš tėvų, kuris atskirtas nuo vaikų arba kurio tėvų valdžia apribota (CK 3.179–3.183 straipsniai), neturi uzufrukto teisės, nepilnamečių vaikų turtą uzufrukto teise tvarko tas iš tėvų, kuris nėra atskirtas nuo vaikų ir kurio tėvų valdžia neapribota (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Nutraukus santuoką ar patvirtinus gyvenimą skyrium, išlaikymui priteistą turtą tvarko uzufrukto teise tas iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Kai gyvenant santuokoje priteisiamas išlaikymas iš tėvo (motinos), kuris neteikia išlaikymo vaikui, uzufrukto teisė nustatoma kitam iš tėvų.

Kai vaikui yra nustatyta globa (rūpyba), išlaikymas priteisiamas vaikui, išieškomų lėšų ir (ar) turto tvarkytoju skiriamas globėjas (rūpintojas), kuris gaunamą išlaikymą tvarko CK ketvirtosios knygos normų, reglamentuojančių turto administravimą, nustatyta tvarka (CK 3.275 straipsnis, 4.236–4.252 straipsniai).

16. Vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams (CK 3.203 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas negali būti naudojamas tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo), kitų asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti. Išlaikymą teikiantis tėvas (motina) turi teisę kontroliuoti išlaikymo panaudojimą.

Kai vienas iš vaiko tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas) ar kiti asmenys panaudoja vaikui skirtą išlaikymą ne vaiko interesais (sunaudoja jį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, iššvaisto, perleidžia kitiems asmenims ir pan.), tokie asmenys privalo atlyginti vaikui padarytus nuostolius. Vaikui skirtas išlaikymas, kurį jo tėvas (motina), globėjas (rūpintojas) panaudoja ne vaiko interesams, yra išieškomas iš asmens, panaudojusio išlaikymą ne vaiko interesams, turto pagal vaiko atstovų, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį (CK 3.203 straipsnio 2 dalis). Tokie asmenys gali būti nušalinami nuo vaiko turto tvarkymo (CK 3.191 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Išlaikymą tvarkantis asmuo išlaikymui skirtas pinigų sumas ir turtą turi tvarkyti kaip apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus. Kai iš parduoto išlaikymui priteisto turto gautų lėšų ar lėšų, gautų priteisus išlaikymą vienkartine pinigų suma, įgyjamas kitas turtas, vaikas yra šio turto savininkas arba bendraturtis proporcingai jam priklausančių įdėtų lėšų daliai (CK 3.161 straipsnio 4 dalis, 4.72 straipsnis). Pavyzdžiui, įgijus nekilnojamąjį daiktą nepilnametis vaikas yra šio daikto savininkas ir sutartyje bei viešame registre privalo būti nurodytas kaip nekilnojamojo daikto savininkas arba bendraturtis.

17. Nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu (CK 3.51 straipsnis) arba pradėdami gyventi skyrium (CK 3.73 straipsnis, CK 3.76 straipsnio 4 dalis), sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant nepilnamečius vaikus. Šią sutartį tvirtina teismas (CK 3.193 straipsnio 1 dalis, CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Sutartyje tėvai privalo numatyti, kokiu būdu ir tvarka jie vykdys savo pareigas, susijusias su vaikų išlaikymu. Sutartyje turi būti nustatytas išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), išlaikymo forma (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai), išlaikymo mokėjimo terminai, pinigų pervedimo tvarka ir kita, jei išlaikymas nustatomas periodinėmis išmokomis.

Tėvų sudarytą sutartį dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo tvirtina teismas, jos sąlygos įrašomos į teismo sprendimą (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Jeigu vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos sutarties dėl vaiko išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo (CK 3.193 straipsnio 3 dalis, CPK 584 straipsnis).

Teismas, prieš tvirtindamas sutuoktinių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, privalo patikrinti, ar sutarties sąlygos dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo nepažeidžia vaikų interesų, neprieštarauja viešajai tvarkai ir panašiai. Pavyzdžiui, vaikų interesus pažeidžiančiomis pripažintinos sutarties sąlygos, darančios vaikų išlaikymą priklausomą nuo tam tikrų sąlygų, taip pat nustatančios akivaizdžiai per mažą išlaikymo dydį, atsižvelgiant į tėvo (motinos) turtinę padėtį ir vaiko poreikius (CK 3.53 straipsnio 3 dalis), panaikinančios nepilnamečių vaikų teisę likti gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje, kol jie sulauks pilnametystės (CK 3.84, 3.85 straipsniai), ir kitos.

Jeigu sutarties sąlygos dėl vaikų išlaikymo pažeidžia vaikų interesus, prieštarauja viešajai tvarkai, teismas sutarties netvirtina (CK 3.53 straipsnio 4 dalis). Kai nepilnamečių vaikų tėvai nesutaria dėl teisinių santuokos nutraukimo padarinių – nepilnamečių vaikų išlaikymo, nutraukti santuokos CK 3.51 straipsnio tvarka (bendru sutarimu) negalima.

18. Iš esmės pasikeitus tėvų turtinei padėčiai ar vaiko poreikiams buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium pasekmių sutarties sąlygų dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo pakeitimo (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.76 straipsnio 5 dalis).

Sutarties sąlygų dėl vaiko išlaikymo pakeitimo klausimus teismas sprendžia ypatingąja teisena mutatis mutandis taikydamas CPK XXXV skyriaus nuostatas (CPK 538 straipsnio 5 dalis). Tuo atveju, kai šalys nesusitaria dėl sutarties sąlygų pakeitimo, teismo sprendimu patvirtintas šalių susitarimas dėl vaiko išlaikymo dydžio ir (ar) formos pakeitimo sprendžiamas ginčo teisenos tvarka vadovaujantis CK 3.201 straipsniu.

19. Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo visais atvejais privalo būti nuspręsta santuokos nutraukimo ar sutuoktinių gyvenimo skyrium byloje, jeigu išlaikymas teismo sprendimu nėra priteistas. Jeigu tėvai nėra nutraukę santuokos ir nepatvirtintas jų gyvenimas skyrium, tačiau vienas iš tėvų ar abu nevykdo savo pareigos išlaikyti vaikus, teisę kreiptis į teismą su prašymu priteisti išlaikymą turi vienas iš vaiko tėvų, globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras (CK 3.194 straipsnio 1 dalis).

Teisę kreiptis į teismą su prašymu priteisti išlaikymą šie asmenys turi ir tada, kai vaiko tėvai nėra sudarę santuokos, taip pat reiškiant ieškinį dėl tėvystės nustatymo (CK 3.194 straipsnio 1 dalis, 3.147 straipsnio 2 dalis, CPK 392 straipsnis).

20. Nepilnametis vaikas, kai tėvai pažeidžia jo teises į išlaikymą, turi teisę jas ginti (CK 3.164 straipsnio 2 dalis, CPK 38 straipsnio 3 dalis). Vaikas iki 14 metų amžiaus turi teisę savarankiškai kreiptis gynybos į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją – rajono miesto vaiko teisių apsaugos tarnybą, kuri turi kreiptis į teismą dėl vaiko išlaikymo, nustačiusi, kad tėvai pažeidžia šias vaiko teises (CK 3.163 straipsnio 4 dalis, CK 3.194 straipsnio 1 dalis).

Nepilnamečiai nuo 14 metų turi teisę savarankiškai kreiptis į teismą dėl savo teisių ir įstatymų saugomų interesų gynybos, jeigu jų teises į išlaikymą pažeidžia tėvai (CK 3.164 straipsnio 2 dalis, 2.8 straipsnis, CPK 38 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, kai nepilnametis vaikas, sulaukęs 14 metų, savarankiškai negali įgyvendinti savo teisių dėl išlaikymo lėšų tvarkymo, jo teises gina valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras, kreipdamasis į teismą su prašymu paskirti nepilnamečiui priklausančio turto administratorių (CK 3.163 straipsnio 4 dalis, 3.185 straipsnio 3 dalis).

Kai vaikas yra pilnametis ir nedarbingas dėl neįgalumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas, ir jam būtina parama, o tėvas (motina) ar abu tėvai materialinės paramos jam neteikia, į teismą dėl išlaikymo priteisimo turi teisę kreiptis taip pat pats vaikas (CK 2.5 straipsnio 1 dalis, 3.194 straipsnio 3 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai dėl neįgalumo pobūdžio vaikas pripažintas neveiksniu (CK 2.10 straipsnis).

Materialiai išlaikyti vaiką yra abiejų vaiko tėvų pareiga. Kai abu tėvai šios pareigos nevykdo, ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareiškiamas abiem vaiko tėvams, t. y. vaiko tėvui ir motinai (CK 3.192 straipsnis).

Kai vaiko išlaikymo pareigos nevykdo vienas iš tėvų, ieškinys pareiškiamas šią pareigą nevykdančiam vaiko tėvui ar motinai, o pareigą vykdantis vaiko tėvas (ar motina) įtraukiamas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Taip pat į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, gali įstoti ar teismo iniciatyva gali būti įtraukiami kiti asmenys, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms (CPK 47 straipsnis).

21. Kai byloje yra pareiškiami keli reikalavimai, tarp jų ir reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo, kiekvienam iš jų turi būti nurodytas atskiras ieškinio pagrindas ir įrodymai, patvirtinantys jo pagrįstumą. Santuokos pripažinimo negaliojančia ar nutraukimo, sutuoktinių gyvenimo skyrium patvirtinimo bylose, kai sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, turi būti nurodytas reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo (CK 3.43 straipsnio 2 dalis, 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 2 dalis, 3.76 straipsnio 1 dalis, CPK 382 straipsnio 3 punktas, 539 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 539 straipsnio 3 dalies 3 punktas) ir šio reikalavimo faktinis pagrindas, t. y. faktinės aplinkybės, patvirtinančios reikalaujamo priteisti išlaikymo dydį ir formą bei patį reikalavimą. Jeigu ieškinio pareiškime nėra nurodyta reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo ir nėra tėvų susitarimo dėl vaikų išlaikymo, teismas turi nurodyti šį trūkumą ir priimti nutartį dėl ieškinio trūkumų pašalinimo (CPK 115 straipsnio 2 dalis).

22. Išlaikymas nepilnamečiam vaikui gali būti priteisiamas ir tada, kai tėvai gyvena kartu ir nereiškia reikalavimo dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymo, kai tėvai nėra susituokę, ir tėvas (motina) arba abu tėvai neteikia išlaikymo vaikui (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.194 straipsnio 1 dalis).

Nustačius vaiko tėvystę byloje dėl tėvystės nustatymo, klausimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo išsprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas byloje buvo pareikštas (CPK 376 straipsnis, 392 straipsnio 1 dalis).

Išlaikymas priteisiamas išsprendžiant klausimą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (CK 3.179 straipsnis, CPK 406 straipsnis), tėvų valdžios apribojimo (CK 3.180 straipsnis, 3.183 straipsnio 2 dalis, CPK 406 straipsnis).

23. Valstybė teikia išlaikymą vaikams, kai tėvų valdžia dėl vaikų išlaikymo nėra tinkamai įgyvendinama (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis, CK 3.204 straipsnis). Teismas, spręsdamas klausimą dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ir nustatęs, kad vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna išlaikymo iš asmenų, privalančių jį išlaikyti pagal įstatymą (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.236–3.237 straipsniai), praneša valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, kad ši imtųsi įstatyme įtvirtintų priemonių, jog būtų apgintos vaiko teisės (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis, Vaiko teisių konvencijos 4 straipsnis, CK 3.163 straipsnio 4 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 58–60 straipsniai). Tuo tikslu teismas priima atskirąją nutartį (CPK 299 straipsnis). Valstybė dalyvauja išlaikant vaikus teikdama socialinę paramą pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą (2003 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. IX-1675), Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą (1994 m. lapkričio 3 d. įstatymas Nr. I-621) ir kitus teisės aktus.

24. Teismas bylose dėl išlaikymo vaikui priteisimo gali taikyti šias vaiko teisių apsaugos priemones: laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CK 3.196 straipsnio 2 dalis); priverstinis konkretaus skolininko turto įkeitimas (hipoteka) (CK 3.197 straipsnis). Prireikus teismas gali taikyti ir kitas CK 3.65 straipsnyje ir CPK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismui nustačius, kad vaiko išlaikymo prievolės realiam įvykdymui užtikrinti tikslinga taikyti priverstinį įkeitimą (hipoteką), teismas gali tiek suinteresuoto asmens prašymu, tiek savo iniciatyva nustatyti priverstinį konkretaus skolininko turto įkeitimą (hipoteką) (CK 3.197 straipsnis, CK ketvirtosios knygos Daiktinė teisė XI skyrius Hipoteka ir XII skyrius Įkeitimas). Priverstinis įkeitimas (hipoteka) gali būti teismo nustatytas tiek prieš teismui priimant sprendimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo iš esmės, tiek priimant tokį sprendimą ar jį priėmus.

Siekiant užtikrinti vaiko teises į išlaikymą gali būti reiškiamas Pauliano ieškinys (actio Pauliana) (CK 6.66, 6.67 straipsniai), netiesioginis ieškinys (CK 6.68 straipsnis).

Pauliano ieškiniu siekiama apginti vaiką nuo nesąžiningų tėvo (motinos) veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės dėl išlaikymo vykdymo, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą kitiems asmenims. Tokio ieškinio tikslas – taikant restituciją sugrąžinti tėvo (motinos) turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir sugrąžinto turto sąskaita patenkinti reikalavimą dėl vaiko išlaikymo.

Netiesioginis ieškinys reiškiamas tada, kai tėvas (motina) turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos neįgyvendina siekdamas išvengti prievolės dėl vaiko išlaikymo įvykdymo.

Pauliano ieškinį, taip pat netiesioginį ieškinį gali pareikšti tėvas (motina), vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras, kai reiškiamas reikalavimas dėl vaiko išlaikymo (CK 3.194 straipsnio 1 dalis), išlaikymo formos pakeitimo (CK 3.201 straipsnis), ar reiškiant savarankišką ieškinį, kad būtų apgintos vaiko teisės gauti išlaikymą iš jį privalančių teikti asmenų.

Daikto sulaikymo teisę, kol bus patenkintas reikalavimas, gali taikyti vaiko tėvas (motina), globėjas (rūpintojas), teisėtai valdantis skolininkui priklausantį daiktą ir turintis reikalavimo teisę į daikto savininką. Daikto sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. Tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) yra įsiskolinęs vaikui dėl išlaikymo neteikimo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms (CK 4.229 straipsnis), kreditorius gali pasinaudoti daikto sulaikymo teise iki bus padengta vaiko išlaikymo įsiskolinimo suma (CK 4.229–4.235, 6.69 straipsniai).

Teismas, spręsdamas dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, taip pat gali taikyti ir kitas įstatyme numatytas priemones vaiko materialiosioms teisėms užtikrinti: teisės naudotis gyvenamąja patalpa palikimą uzufrukto teise (CK 3.71 straipsnio 1, 2 dalys, 3.234 straipsnio 5 dalis), teisės į gyvenamąją patalpą, kuri yra šeimos turtas (CK 3.36, 3.84 straipsniai), laikiną sutuoktinių teisių ribojimą (CK 3.34, 3.35 straipsniai). Uzufrukto nustatymas tėvo (motinos) būstui ar palikimas teisės į gyvenamąją patalpą, kuri yra šeimos turtas, neatleidžia tėvo (motinos) nuo pareigos teikti išlaikymą vaikui pagal CK 3.192 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintus principus.

25. Įstatymas draudžia priimti sprendimą už akių visose šeimos bylose nepriklausomai nuo to, ar tokios bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles su išimtimis, nustatytomis CPK XIX skyriuje, ar ypatingosios teisenos tvarka (CPK 375 straipsnio 1 dalis, 378 straipsnis, 443 straipsnio 9 dalis). Byla dėl išlaikymo vaikams priteisimo yra šeimos byla, nagrinėtina pagal ginčo teisenos taisykles su išimtimis, nustatytomis CPK XIX skyriuje, todėl teismas, nagrinėdamas šią bylą, neturi teisės priimti sprendimo už akių.

26. Teismas, spręsdamas, ar byla su užsienio elementu yra teisminga Lietuvos teismams ir ar priimtas byloje sprendimas bus pripažintas ir vykdomas užsienio valstybėje, kai priimtą teismo sprendimą teks pripažinti ir vykdyti užsienio valstybėje, o su ta valstybe Lietuva nėra sudariusi tarptautinės dvišalės (daugiašalės) sutarties dėl teisinės pagalbos, turi atsižvelgti į tai, ar ta valstybė nėra 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencijos dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo narė arba Europos Sąjungos narė, kuriai taikomas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo.

Teismas, spręsdamas klausimą, ar byla, kurioje yra sprendžiamas išlaikymo vaikams priteisimo klausimas, nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų jurisdikcijai, turi vadovautis CPK 784 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai, ir CPK 785 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, bei šio straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad jeigu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų bylas, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje, nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai.

27. Išlaikymo santykiams su užsienio elementu taikytina teisė nustatoma pagal 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (CK 1.36 straipsnis). Šioje Konvencijoje nustatyta taikytina teisė taikoma nepaisant abipusiškumo reikalavimų ir to, ar ji yra susitariančiosios valstybės teisė, ar ne, t. y. nepriklausomai nuo to, ar užsienio valstybė yra šios Konvencijos dalyvė (Konvencijos 3 straipsnis). Išlaikymo prievolėms taikoma asmens, turinčio teisę į išlaikymą, gyvenamosios vietos valstybės teisė. Pasikeitus asmens, turinčio teisę į išlaikymą, gyvenamajai vietai, naujos gyvenamosios vietos valstybės teisė taikoma nuo tokio pasikeitimo momento (Konvencijos 4 straipsnis). Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad Konvencijos 4 straipsnis yra bendroji kolizinė norma, kurios išimtis nustato Konvencijos 5–7 ir kiti straipsniai. Išlaikymo teisiniams santykiams taikytina arba vaiko pilietybės valstybės teisė, arba jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, atsižvelgiant į tai, kurios teisės nuostatos labiau gina vaiko interesus. Nustatant išlaikymo dydį būtina atsižvelgti į vaiko poreikius ir tėvo (motinos) turtines galimybes, nors taikytina teisė ir numatytų kitaip (Konvencijos 11 straipsnio 2 dalis).

Kai išlaikymo prievolėms taikytinos teisės klausimai reglamentuoti Lietuvos dvišalėje (daugiašalėje) tarptautinėje sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose, teismas turi taikyti dvišalėje (daugiašalėje) tarptautinėje sutartyje nustatytas kolizines normas (Konvencijos 19 straipsnis).

Teismai, taikydami 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvenciją dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, turi atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Konvencijos dėl išlaikymo pareigoms taikytinos teisės ratifikavimo 2 straipsnyje Lietuvos Respublika padarė išlygą, jog Lietuvos Respublikos valdžios institucijos taikys vidaus teisę, jei ir asmuo, turintis teisę į išlaikymą, ir asmuo, turintis išlaikymo pareigą, yra Lietuvos Respublikos piliečiai pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir jei asmens, turinčio išlaikymo pareigą, įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Įprastinė gyvenamoji vieta laikoma nuolatinė asmens gyvenamoji vieta, kuri nustatoma pagal Civilinio kodekso antrosios knygos Asmenys ketvirtojo skirsnio normas.

28. Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo klausimą, turi ištirti užsienio valstybėje esančios bylos šalies (tėvo, motinos) turtinę padėtį, surinkti įrodymus apie jų turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, visų rūšių gaunamas pajamas ir kita. Teismas šios kategorijos bylose turi padėti šalims rinkti užsienio valstybėje esančius įrodymus arba juos rinkti savo iniciatyva (CPK 376 straipsnio 1 dalis).

Įrodymai, esantys užsienio valstybėje, renkami tarptautinių dvišalių (daugiašalių) sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose nustatyta tvarka. Jeigu užsienio valstybė, kurioje reikia surinkti įrodymus, yra Europos Sąjungos narė, teismai turi taikyti 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose. Jeigu Lietuva su užsienio valstybe, kurioje reikia surinkti įrodymus, nėra sudariusi dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ir užsienio valstybė nėra Europos Sąjungos narė, tačiau yra 1970 m. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje dalyvė, tai įrodymai renkami šios Konvencijos nustatyta tvarka. Jeigu su užsienio valstybe Lietuva nėra sudariusi dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ir ši valstybė nėra Europos Sąjungos narė ir nurodytos Konvencijos dalyvė, prašymai suteikti teisinę pagalbą gali būti teikiami ir vykdomi diplomatiniais kanalais abipusiškumo pagrindu, t. y. kreipiantis į Teisingumo ministeriją, o šiai – į Užsienio reikalų ministeriją, kuri per Lietuvos diplomatines ar konsulines įstaigas kreipiasi į kompetentingas užsienio valstybės institucijas.

Tuo atveju, jei teismui nepavyksta gauti įrodymų, patikimai patvirtinančių šalies turtinę padėtį, visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

29. Teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas vaikui ir priimtas užsienio valstybėje, pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje vykdomas pagal CPK VII dalies LX skyriaus ketvirtojo–septintojo skirsnių nuostatas, taip pat pagal tarptautines sutartis bei Europos Sąjungos reglamentų normas (CPK 3 straipsnio 5 dalis, 810 straipsnio 1, 5 dalys, 818 straipsnis).

Spręsdamas užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo klausimą, teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės sudarytos tarptautinės dvišalės (daugiašalės) sutarties dėl teisinės pagalbos nuostatomis, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. rugpjūčio 21 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1496/2002, iš dalies pakeičiančiu Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo I priedą (3 straipsnio 2 dalyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos jurisdikcijos taisyklės) ir II priedą (kompetentingų teismų ir institucijų sąrašas), jei teismo sprendimas priimtas užsienio valstybėje Europos Sąjungos narėje, arba 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, jei užsienio valstybė, kurioje priimtas sprendimas, yra šios Konvencijos narė.

II. Patvirtinti Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant įstatymus, reglamentuojančius tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, apibendrinimo apžvalgą ir ją paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

SENATO PIRMININKAS                                                                                                                               VYTAUTAS GREIČIUS

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

SENATO SEKRETORIUS                                                                                                                               PRANAS KUCONIS

 

[ Gryžti į skyrių Teismų praktika | Grįžti į pagrindinį skyriaus puslapį ] Spausdinimui Siųsti straipsnį draugui
- Puslapio generavimas: 0.18719 sekundės -