|
 tadas91 |
 # 4 |
Kandidantas į intelektinius rėmėjus
|
| |
įrodinėjimo leistinumas civilinėje teisėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
(S)
2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51
Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas,
reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga
2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Civilinio proceso kodekse iš dalies kitaip reglamentuoja civilinius procesinius teisinius santykius, tarp jų ir įrodinėjimą. CPK suformuluoti nauji koncentracijos ir ekonomiškumo bei kooperacijos principai, taip pat pakitusio turinio šalių rungimosi, dispozityvumo ir kiti civilinio proceso principai lemia kitokį įrodinėjimo procesą bei normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimą ir taikymą. CPK nurodo įrodinėjimo tikslą, įrodinėjimo proceso dalyvių, tarp jų ir teismo, kitokį vaidmenį, teises ir pareigas įrodinėjimo procese. Laikantis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos bei kooperacijos principų, šalys ir bylą nagrinėjantis teismas privalo rūpintis, kad civilinė byla būtų teisingai išnagrinėta jau pirmojo teismo posėdžio metu. Iš esmės naujai reglamentuojamas šalių ir teismo vaidmuo pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. Numatyta teismo teisė priimti sprendimą už akių, teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus naujus įrodymus, jeigu tai buvo padaryta piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, ir kt.
Apibendrinimo tikslas - išsiaiškinti, ar teismai tinkamai aiškina ir taiko CPK ir kitų norminių teisės aktų normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese, nustatyti teismų daromas klaidas, proceso teisės normų pažeidimus ir pateikti teismams šių teisės normų aiškinimo ir taikymo rekomendacijas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo procesą reglamentuoja ne tik CPK, bet ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų normos, ypač daug tokių nuostatų yra Civiliniame kodekse , todėl nagrinėjant konkrečią civilinę bylą teismams privalu nustatyti visas taikytinas teisės normas ir jas tinkamai aiškinti bei taikyti.
Apibendrinimo apimtis ir statistikos duomenys
Teismų buvo paprašyta atsiųsti civilines bylas, išnagrinėtas pirmojoje instancijoje pagal 2002 m. CPK, kuriose buvo kilę neaiškumų dėl civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ar taikymo, taip pat apeliacinės instancijos teismų atitinkamose bylose priimtų nutarčių ar sprendimų nuorašus. Iš viso buvo peržiūrėta 65 civilinės bylos, 50 sprendimų ir nutarčių, teismų priimtų išnagrinėjus bylas apeliacine tvarka, taip pat peržiūrėta kasacinė praktika. Dauguma teismų pranešė, kad bylų, kuriose būtų kilę problemų dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ar taikymo, neturi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad CPK įsigaliojo palyginti neseniai ir teismų praktika kol kas nėra gausi, šiame apibendrinime analizuojamos ne tik tos problemos, susijusios su įrodinėjimu, kurios kilo teismams nagrinėjant civilines bylas, bet ir kiti klausimai, galintys iškilti ateityje, taikant naujas procesines teisės normas. Pagrindinis dėmesys apžvalgoje skiriamas įrodinėjimo proceso reguliavimo pasikeitimams. Apžvelgiant teismų praktiką nagrinėjami bendrieji įrodinėjimo klausimai, nesiekiant atskleisti atskirų įrodinėjimo priemonių ypatumų. Be to, atskirų kategorijų bylų įrodinėjimo specifika apžvelgiama tik tiek, kiek tai susiję su pagrindine problematika - įrodinėjimo civiliniame procese bendrosiomis nuostatomis.
Įrodinėjimo dalykas
Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios - nenustatytos. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą, procesinį arba kurį nors kitą civilinės bylos klausimą (CK 1.136 straipsnis, CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir kiti įstatymai). Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos.
CK 6.66 straipsnyje, pavyzdžiui, numatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, yra siejama su nustatymu viseto tokių aplinkybių: 1) sudaryti sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises; 2) skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti; 3) dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, naikindama Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 10 d. nutartį, kuriais buvo atmestas ieškovo 519-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinys atsakovams L. R., V. Z., R. V. ir Vilniaus miesto 26-ajam notarų biurui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir žalos atlyginimo, konstatavo, kad teismai netyrė ir nenustatė faktinių aplinkybių dėl ginčijamo sandorio įtakos skolininko nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. L. R., V. Z., R. V. ir kt.,bylos Nr. 3K-3-426/2004).
Atskirų kategorijų civilinėse bylose reikia įrodinėti įstatymų bei teismų praktikos nurodytas aplinkybes, iš kurių teismas daro išvadą apie materialinio teisinio pobūdžio juridinių faktų egzistavimą. Tokios aplinkybės vadinamos įrodomaisiais faktais. Pavyzdžiui, CK 3.148 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, šaliai atsisakius genetinės ekspertizės tėvystei nustatyti, teismai gali ją nustatyti remdamiesi įrodomaisiais faktais - vaiko motinos ir spėjamo tėvo bendru gyvenimu, bendru vaiko auklėjimu, išlaikymu ir kt. Įrodomieji faktai reikšmingi bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kai reikia tiksliai nustatyti sandorio dalyvių veiksmus, kurie yra ieškinio faktinis pagrindas. Pavyzdžiui, pripažįstant sandorį negaliojančiu dėl apgaulės, apgaulės faktui nustatyti yra svarbūs įrodomieji faktai: apgauto asmens amžius, profesija, sandorio dalyvių tarpusavio santykiai ir kt.
2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Civiliniam kodeksui, reikšmingi tapo teismų praktikos suformuluoti įrodomieji faktai tais atvejais, kai įstatymai ar šalių susitarimai numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, taip pat aiškinant sutartis ir kitais atvejais.
Civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės valdybos ieškinį atsakovui UAB „Leandra“ dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo ir atsakovo UAB „Leandra“ priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės valdybai dėl lėšų patalpų remontui priteisimo teismai, aiškindami šalių sudarytą 1996 m. kovo 14 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nustatė CK 6.501 straipsnyje nurodytą materialinio teisinio pobūdžio faktą - nuomotojo leidimą pagerinti išnuomotą daiktą. Teismai aiškino sutartį remdamiesi tokiais įrodomaisiais faktais: sutartyje buvo numatyta sankcija už remonto darbų neatlikimą; Vilniaus miesto savivaldybės valdyba neginčijo UAB „Leandra“ reikalavimo remonto išlaidas įskaityti į nuompinigius, tik prašė pateikti tokių išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus; nuomos sutartyje buvo numatyta, kad statybos-remonto darbų dvejų metų laikotarpiu nebus imamas nuomos mokestis, ir kt. (Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio27 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. UAB „Leandra“,bylos Nr. 2-851/2003).
Sprendžiant procesinius klausimus civilinėse bylose, reikia nustatyti CPK ir kituose įstatymuose nurodytus faktus, nuo kurių priklauso vienoks ar kitoks šių klausimų išsprendimas. Pavyzdžiui, CPK 65 ir 71 straipsniuose numatytos aplinkybės, kurioms esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą, todėl privalo nusišalinti (teisėjas yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms; teisėjas yra su šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis susijęs giminystės ar svainystės ryšiais; teisėjas pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, dalyvauja nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme arba kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, kuris buvo priimtas jam dalyvaujant, ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2004 pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovams UAB „Dvidešimt pirmojo amžiaus statyba ir technologijos“, Valstybės įmonei Registrų centrui, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolei, dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo UAB „Dvidešimt pirmojo amžiaus statyba ir technologijos“ priešieškinį ieškovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl nuostolių atlyginimo, be kitų įstatymų pažeidimų, konstatavo CPK 71 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į procesinio pobūdžio juridinį faktą - pirmosios instancijos teismo tos pačios teisėjos dalyvavimą priimant nutartį patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti civilinę bylą, nagrinėjant bylą iš naujo po ankstesnės nutarties panaikinimo apeliacine tvarka. Kolegija nurodė, kad šis procesinio pobūdžio juridinis faktas yra absoliutus teismo sprendimo, taigi ir nutarties patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti bylą, negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
CPK 293 straipsnyje numatyta, kad teismas nutraukia civilinę bylą, nustatęs šiuos procesiškai reikšmingus faktus: ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, yra nesilaikę tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti; yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį; ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė; šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino; yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas ir kt.
Iš aptartų ir kitų teisės normų bei šių normų taikymo teismų praktikos matyti, kad įrodinėjimo dalyką galima suskirstyti į trijų grupių faktines aplinkybes: a) materialinio teisinio pobūdžio juridinius faktus, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įstatymų nurodytus bei teismų praktikos suformuluotus įrodomuosius faktus, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie materialinio ar procesinio teisinio pobūdžio juridinių faktų bei kitokių svarbių aplinkybių egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridinius faktus, kuriais remdamasis teismas sprendžia procesinius klausimus.
Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje turi būti nurodomas ieškinyje, priešieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 112 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 142 straipsnio 2 dalis, 143 straipsnio 3 dalis, 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 433 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 447 straipsnis, 450 straipsnio 2, 4-6 punktai, 455 straipsnio 2, 4-6 punktai, 465, 470 straipsniai ir kt.). Teismas nustatytas faktines aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) turi nurodyti sprendime (nutartyje).
Teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo dalykas, tačiau tam tikrais atvejais įrodinėjimo dalyko civilinėje byloje sudedamąja dalimi tampa užsienio teisės normos bei šių normų aiškinimo ir taikymo aktai. Pavyzdžiui, pagal CK 1.12 straipsnio 2 dalį ginčuose iš tarptautinį elementą turinčių teisinių santykių, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, tarp jų ir tos teisės aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Esant šalių susitarimui, numatančiam užsienio teisės taikymą, užsienio teisės normų ir jų taikymo bei aiškinimo aktus turi pateikti ginčo šalys. Šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę. Jeigu šaliai, kuri remiasi užsienio teise, ar teismui nepavyksta surinkti informacijos apie taikytiną užsienio teisę, teismas taiko Lietuvos Respublikos teisę (CK 1.12 straipsnio 2, 3 dalys, CPK 808 straipsnio 2, 3 dalys).
Tinkamas įrodinėjimo dalyko nustatymas yra būtina sąlyga, siekiant greitai išnagrinėti bylą ir apginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės, įstatymo saugomi interesai yra pažeisti ar ginčijami, teises ir teisėtus interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Nenustačius svarbių bylos aplinkybių (susiaurinus įrodinėjimo dalyką), šių civilinio proceso tikslų įgyvendinti negalima. Tokie teismo sprendimai paprastai panaikinami nagrinėjant bylas apeliacine bei kasacine tvarka.
Civilinėje byloje pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui S. B. dėl santuokos nutraukimo esant atsakovo kaltei, pažeidžiant CK 3.59 straipsnį ir 3.62 straipsnio 3 dalį, ieškinyje nebuvo nurodytas reikalavimas padalyti santuokoje įgytą turtą ir to reikalavimo faktinis pagrindas. Tai lėmė Klaipėdos apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. nutarties panaikinimą, dėl to buvo užvilkintas ginčo dėl turto padalijimo tarp minėtų šalių išnagrinėjimas (Klaipėdos apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. nutartis,priimta civilinėje byloje N. B. v. S. B.,bylos Nr. 2-16/2004; Klaipėdosapygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutartis,priimta civilinėje byloje N. B. v. S. B.,bylos Nr. 3A-632/2004).
Civilinėje byloje pagal atsakovo UAB Medicinos banko pareiškimą dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo pareiškėjas nurodė, kad jis įvykdė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimą grąžinti ieškovę Z. B. į darbą ir išmokėti jai 21 145,23 Lt darbo užmokesčio civilinėje byloje pagal ieškovės Z. B. ieškinį atsakovui UAB Medicinos bankui dėl grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio priteisimo. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2003 m. kovo 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, pareiškėjas UAB Medicinos bankas kreipėsi į teismą dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. vasario 24 d. nutartimi UAB Medicinos banko pareiškimą tenkino ir įpareigojo ieškovę bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių grąžinti atsakovui jo išmokėtas sumas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės atskirąjį skundą, 2004 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir atsakovo pareiškimą atmetė, motyvuodama tuo, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimu skubiai vykdyti nukreipė tik sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą, kitos sprendimo dalies atsakovas skubiai vykdyti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB Medicinos banko kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija nurodė, kad prievolė grąžinti tai, kas buvo įvykdyta pagal panaikintą sprendimą, nesiejama su tuo, ar sprendimas buvo įsiteisėjęs, ar ne (DK 301 straipsnis, CPK 760 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimo įvykdymo atgręžimas yra draudžiamas, jeigu darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų gavėjas veikė sąžiningai. Taigi sprendžiant sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, kai darbdavys siekia susigrąžinti darbuotojui išmokėtą darbo užmokestį, būtina nustatyti, darbuotojas elgėsi sąžiningai ar nesąžiningai. Turto gavėjo sąžiningumas pagal įstatymus yra preziumuojamas. Pareiškėjas UAB Medicinos bankas pareiškime nenurodė įrodomųjų faktų, patvirtinančių ieškovės nesąžiningumą, o apeliacinės instancijos teismas netyrė tokių faktinių aplinkybių ir netinkamai aiškino bei taikė proceso ir materialinės teisės normas, nenustatęs įrodinėjimo dalyko, priėmė sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 13 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-547/2004).
Įrodinėjimo dalyką nepagrįstai išplėtus, užtęsiamas bylos išnagrinėjimas, atsiranda nereikalingos darbo sąnaudos. Abiem atvejais pažeidžiami proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo reikalavimai (CPK 7 straipsnio 1 dalis).
Įrodinėjimo priemonės
Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įrodinėjimo priemonės ir įrodymai nėra tapačios sąvokos. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatymų leidėjas, apibrėždamas įrodymų sąvoką, pažymi dvi tarpusavyje neatsiejamai susijusias įrodymų dalis: jų turinį (faktinius duomenis) ir jų formą (įrodinėjimo priemones, iš kurių gaunama byloje reikalinga informacija, bei tvarką, kurios reikia laikytis, renkant, pateikiant ir tiriant įrodymus). Teismų praktikoje vartojamas vienas žodis „įrodymai“ apima abi šias įrodymų prasmes.
CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyti „bet kokie faktiniai duomenys“ iš tikrųjų yra tik tokie duomenys, kurie yra susiję su įrodinėjimo dalyku ir gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Šie faktiniai duomenys turi būti gauti tik įstatymų nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 189-220 straipsniai). Įrodinėjimo priemonės yra nustatytos CPK. Faktinių duomenų gavimo tvarka gali būti nustatyta ne tik CPK, bet ir kitų įstatymų. Teismų praktikoje labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumui užtikrinti ir yra numatyti įrodinėjimo priemonių sąrašas, įrodymų rinkimo, pateikimo, tyrimo ir vertinimo tvarka, įrodymų ryšys su byla (sąsajumas), įrodinėjimo priemonių leistinumas. Teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymų patikimumas atsiskleidžia faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumu. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių, ar nėra įrodymų klastojimo požymių.
Su įrodymų patikimumu yra tiesiogiai susijusi įrodinėjimo priemonių įrodomoji vertė. Jeigu įrodinėjimo procese dalyvaujantys byloje asmenys pareiškia, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti jo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jeigu tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali ir savo iniciatyva skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Kadangi įrodymų suklastojimas yra susijęs su nusikalstama veika, teismas turi būti aktyvus ir ex officio reikalauti įrodymų. Jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu. Nustatęs nusikalstamos veikos požymius, apie suklastojimo faktą teismas praneša prokurorui (CPK 184 straipsnis). Jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitokių išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, lygindamas šiuose rašytiniuose įrodymuose esančius duomenis su duomenimis, gautais kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 202 straipsnis). Jeigu bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių dėl pateikto oficialaus rašytinio įrodymo tikrumo, jis turi teisę dalyvaujančio byloje asmens prašymu arba savo iniciatyva pareikalauti iš dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų, taip pat palyginti pateiktą dokumentą su kitais to asmens išduotais ar sudarytais ir patvirtintais dokumentais (CPK 203 straipsnis).
Iš apžvelgtų civilinių bylų matyti, kad teismai šias įstatymo nuostatas taiko tinkamai (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2004 m. sausio 6 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje V. D. v. T. E.,bylos Nr. B2-7/2004; ir kt.).
Teismų išvados dėl šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Tokia įrodinėjimo taisyklė yra suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus priimtose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E.,bylos Nr. 3K-3-516/2004;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys į CPK 176 straipsnio 2 dalies ir 177 straipsnio 1 dalies nuostatų nevisišką atitikimą. CPK 176 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka. Kiti įstatymai šioje normoje neminimi. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai civilinėse bylose - tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį informacija, reikalinga civilinėje byloje, gali būti nustatyta ne tik CPK normų, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Darytina išvada, kad civilinei bylai reikalinga informacija, gauta CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, galima naudotis tik tais atvejais, kai šios informacijos rinkimo, pateikimo ir tyrimo tvarka neprieštarauja ne tik CPK normų, bet ir kitų įstatymų nustatytai tvarkai. Suprantama, kitų įstatymų nustatyta tvarka neturi prieštarauti CPK normoms, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normoms (CPK 1 straipsnio 2 dalis). Įstatymų lydimaisiais aktais (Vyriausybės nutarimais, kitų valstybės institucijų norminiais aktais) galima vadovautis tik tais atvejais, kai įstatymų joms pavesta reglamentuoti įrodymų rinkimo ir pateikimo teismui tvarką. Pavyzdžiui, DK 204 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vidutinis darbo užmokestis darbuotojams garantuojamas įstatymų, kolektyvinių arba darbo sutarčių numatytais atvejais ir apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vykdydama šį įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtino Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką. Taigi darbo bylose nustatant darbuotojo vidutinį atlyginimą (darbdaviui išduodant darbuotojui vidutinio darbo užmokesčio pažymėjimą, teismui vertinant šio pažymėjimo duomenis) reikia vadovautis šia Tvarka. 2002 m. spalio 29 d. Teismo ekspertizės įstatymo Nr. IX-1161 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismo ekspertizė - tai proceso veiksmas, kuriuo teismas ar teisėjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizę ir atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teismo ekspertas atlieka jam pavestus tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte. To paties įstatymo 24 straipsnyje nurodyta, kad ekspertas teismo ekspertizės rezultatus įformina surašydamas ir pateikdamas teismui ekspertizės aktą, kuris susideda iš įžanginės ir tiriamosios dalių bei išvadų. Šios įstatymo normos yra detalizuotos 2003 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-499 patvirtintuose Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose, kuriuose išsamiai išdėstyta, kaip turi būti surašomas teismo psichiatrijos ar teismo psichologijos ekspertizės aktas.
Kai iš esmės pažeidžiama įstatymų nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ir tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais faktiniais duomenimis negalima remtis nustatant įrodinėjimo dalyką. Pavyzdžiui, negalima remtis įrodymais, neištirtais teismo posėdyje (CPK 260 straipsnis, 263 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 189 straipsnio 2 dalį negali būti apklausiami kaip liudytojai: atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje - apie aplinkybes, kurias jie sužinojo, kai jie ėjo atstovo ar gynėjo pareigas; asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių reikšmės bylai aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų; dvasininkai - apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu; medikai - apie aplinkybes, sudarančias jų profesinę paslaptį, ir kiti įstatymų nustatyti asmenys. Negali būti pripažįstami įrodymais valstybės institucijų, notarų ir kitų valstybės įgaliotų asmenų išduoti dokumentai, iš esmės neatitinkantys šiems dokumentams keliamų formos reikalavimų. Dokumentai, išduoti pažeidžiant juos išdavusių institucijų kompetencijos ribas, neturi įrodomosios galios. Specialias žinias turinčio asmens tyrimas, atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje arba ne pagal antstolio patvarkymą vykdomojoje byloje, nepaisant jo išvados tiriamojo mokslinio pobūdžio, negali būti laikomas eksperto išvada CPK 177 straipsnio 2 dalies, 212 straipsnio, 681 straipsnio 1 dalies ir 682 straipsnio prasme. Tokia išvada gali atitikti kitą CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytą įrodinėjimo priemonę - rašytinį įrodymą, jeigu joje yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės T. K. ieškinį atsakovui V. J. dėl tėvystės ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, konstatavo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas šioje byloje nepagrįstai rėmėsi ekspertų išvadomis, nes neatsižvelgė į tai, kad ekspertizės buvo atliktos pažeidžiant CPK ir kitų norminių aktų nustatytą ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarką. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatavo, kad nors ekspertų išvados ir neatitinka įstatymo reikalavimų, jos vertintinos kaip kita įrodinėjimo priemonių rūšis - rašytiniai įrodymai, nes jose yra žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. V. J.,bylos Nr. 3K-3-587/2004).
Apibendrinus galima teigti, kad įrodymais civilinėje byloje pripažintinos tik tokios įrodinėjimo priemonės, kurios atitinka visus įrodymų požymius: 1) jose yra duomenų apie faktus, kurie yra įrodinėjimo dalykas; 2) šie duomenys turi ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumas); 3) įrodinėjimo priemonės yra leistinos; 4) įrodinėjimo priemonėse esanti informacija yra gauta, pateikta, ištirta ir įvertinta įstatymų nustatyta tvarka.
Įrodymų sąsajumas
Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Pavyzdžiui, rašytinės paskolos sutarties originalas leidžia teigti, kad tarp šalių buvo paskoliniai santykiai. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia, tačiau jie yra taip pat labai reikšmingi, nes jais remiantis galima patikrinti tiesioginių įrodymų patikimumą. Pavyzdžiui, šalis gali ginčyti paskolos sutarties pasirašymą, įrodinėdama, kad sutarties sudarymo metu ji buvo išvykusi ir todėl negalėjo sutarties asmeniškai pasirašyti, ir pan. Įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius yra labai svarbus praktikai ir turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad tiesioginių įrodymų buvimas dar nereiškia, jog įrodinėjamos aplinkybės yra visiškai įrodytos, nes ir tiesioginiai įrodymai gali būti nepatikimi ir juos reikia vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, esant suklastojimo požymių, trūkstant dokumento esminių rekvizitų ir kt.).
Apžvelgus Lietuvos teismų praktiką, galima teigti, kad teismai ne visada tinkamai taiko įrodymų sąsajumo taisyklę, neretai pasitaiko, kad klaidas, susijusias su įrodymų sąsajumu, lemia teismų padarytos klaidos nustatant įrodinėjimo dalyką.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos draudimo kompanijos „HUK-COBURG, Haftpflicht-Unterstuetzungs-Kasse kraftfahrender Beamter Deutschland a. G. in Coburg“ ieškinį atsakovui I. T. dėl automobilio „Volkswagen Caravelle“ išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminų skaičiavimo taisykles reglamentuojančias materialinės teisės normas (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1, 2 dalys) ir dėl to neteisingai nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą (ieškinio senaties terminas iš tikrųjų nebuvo praleistas). Tai konstatavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Draudimo kompanija „HUK-COBURG, Haftpflicht-Unterstuetzungs-Kasse kraftfahrender Beamter Deutschland a. G. in Coburg“ v. I. T.,bylos Nr. 3K-3-551/2004). Ši apylinkės teismo klaida lėmė tai, kad byloje buvo renkami, priimami, tiriami ir vertinami įrodymai, pagrindžiantys priežasčių, dėl kurių ieškovas neva praleido ieškinio senaties terminą, svarbumą, nors iš tikrųjų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, ir įrodymai, susiję su ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumu, neturėjo būti nagrinėjami, kaip neturintys ryšio su byla.
Įrodymų sąsajumo taisyklė yra adresuojama ne tik teismui, kuris galutinai įvertina, konkretus įrodymas yra susijęs su reikšmingomis bylai aplinkybėmis ar ne, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Dalyvaujantys byloje asmenys, pirmiausia ieškovas ir atsakovas, turi rinkti ir pateikti tik tokius įrodymus, kurie turi vienokį ar kitokį ryšį su svarbiomis bylai aplinkybėmis (patvirtina ar paneigia jas). Teismas, vykdydamas savo pareigas įrodinėjimo procese, tikrina, ar įrodymus teikiantys asmenys vadovavosi CPK 180 straipsnio, nustatančio sąsajumo taisyklę, nuostatomis. Ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, jame turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir įrodymus, kurie patvirtina nurodytas aplinkybes, taip pat pridėti šiuos įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis), atsakovas atsiliepime į ieškinį ar priešieškinyje taip pat privalo nurodyti nesutikimo su ieškiniu ar savarankiško reikalavimo motyvus, juos patvirtinančius įrodymus ir pridėti įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 143 straipsnio 3 dalis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje dalyvaujantys byloje asmenys savo procesiniuose dokumentuose turi nurodyti ne tik procesinio dokumento faktinį pagrindą, bet ir įrodymus, kurie jį patvirtina, taip pat pateikti teismui visus turimus įrodymus, turinčius reikšmės bylai (CPK 111 straipsnio 2 dalies 3-5 punktai, 112, 226 straipsniai). Dalyvaujantys byloje asmenys, prašydami teismo šaukti liudytoją, privalo nurodyti turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti; negalėdami patys pateikti įrodymų ir prašydami teismą juos išreikalauti, taip pat paduodami prašymą dėl įrodymų užtikrinimo, dalyvaujantys byloje asmenys turi nurodyti ne tik negalėjimo pateikti įrodymus priežastį bei įrodymų buvimo vietą, bet ir aplinkybes, kurias prašomi išreikalauti arba užtikrinti įrodymai gali patvirtinti arba paneigti (CPK 112 straipsnio 3 punktas, 190 straipsnis, 199 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 205 straipsnis, 222 straipsnio 2 punktas). Taigi įrodymų sąsajumo taisyklę turi taikyti ne tik teismas, bet ir dalyvaujantys byloje asmenys.
Teismas vertina įrodymų sąsajumą kiekviename įrodinėjimo proceso etape - nuo civilinės bylos iškėlimo iki sprendimo ar nutarties priėmimo. CPK nurodyta ne tik teismo pareiga priimti nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), bet taip pat teismo posėdžio pirmininko bei kitų nagrinėjančių bylą teisėjų pareiga šalinti iš nagrinėjimo teisme visa tai, kas nesusiję su nagrinėjama byla (CPK 158 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas įrodymų priėmimo klausimą (paprastai civilinės bylos iškėlimo ir pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijose), teismas turi vertinti, pateikti įrodymai yra susiję su byla ar ne. Įrodymus, kurie akivaizdžiai neturi ryšio su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku, teismas turėtų atsisakyti priimti rašytine arba žodine motyvuota nutartimi (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnio 1 dalis, 290 straipsnio 1-4 dalys). Kai dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti, teismas išreikalauja įrodymus (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu išnagrinėjęs minėtą prašymą konstatuoja, kad prašomi išreikalauti įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku. Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas, nustatęs įrodinėjimo dalyką ir konstatavęs, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomų įrodymų, pagrindžiančių būtinas nustatyti byloje aplinkybes. Nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, tirdamas įrodymus, teismas dar kartą vertina kiekvieno įrodymo ryšį su įrodinėjimo dalyku. Jeigu baigiamųjų kalbų metu arba išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį teismas pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir gali pasiūlyti šalims pateikti papildomų įrodymų, pagrindžiančių nustatytinas aplinkybes, arba CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais rinkti įrodymus pats savo iniciatyva (CPK 157 straipsnio 1 dalis, 159 straipsnis, 179 straipsnis, 184 straipsnio 1 dalis, 227 straipsnio 3 dalis, 256 ir kt. straipsniai).
Darytina išvada, kad tais atvejais, kai pasirengimas civilinių bylų nagrinėjimui vyksta paruošiamųjų dokumentų būdu, teismas, nustatęs, kad šalys netinkamai suformulavo įrodinėjimo dalyką, nepateikė būtinų įrodymų, turėtų skirti parengiamąjį teismo posėdį ir įrodinėjimo dalyką patikslinti bei pasiūlymus pateikti papildomus įrodymus suformuluoti rašytinėje nutartyje. Kadangi CPK normos, reglamentuojančios pasirengimą civilinių bylų nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu, nenumato įrodinėjimo dalyko patikslinimo bei įrodymų sąsajumo patikrinimo procedūrų, tai taikytinos CPK 159 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies nuostatos, leidžiančios daryti išvadą, kad tokiais atvejais skirtinas parengiamasis teismo posėdis.
Teismas, ieškinio priėmimo ir pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme metu spręsdamas įrodymų priėmimo, išreikalavimo ir kitus klausimus, susijusius su įrodinėjimu, atlieka tik pirminį vertinimą, ar nurodyti ir pateikti bei prašomi išreikalauti įrodymai yra susiję su įrodinėjimo dalyku, todėl nereikėtų atsisakyti priimti įrodymus, jeigu kyla tik abejonės dėl jų ryšio su byla. Galutinai įrodymų sąsajumą teismas įvertina po to, kai ištiria visus byloje esančius įrodymus ir jų visetą, priimdamas teismo sprendimą (teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje) (CPK 260 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai).
Tik teisingai nustatęs, kas yra įrodinėjimo dalykas, teismas gali tinkamai taikyti įrodymų sąsajumo taisyklę, tai yra priimti tik tuos šalių pateikiamus įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismo klaida nustatant įrodinėjimo dalyką gali lemti ir neteisingas išvadas dėl įrodymų sąsajumo. Dėl to gali būti nepriimti įrodymai, iš tikrųjų susiję su įrodinėjimo dalyku, arba priimti įrodymai, kurie nėra susiję su byla.
Pažymėtina, kad įrodinėjimo dalykas, lemiantis, ar tam tikras įrodymas turi ryšį su byla, ar ne, civilinės bylos procese gali keistis, pavyzdžiui, taip atsitinka ieškovui pakeitus ieškinio pagrindą (CPK 141 straipsnis), atsakovui pateikus priešieškinį (CPK 143 straipsnis), tretiesiems asmenims pareiškus savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko (CPK 46 straipsnio 1 dalis), taip pat tais atvejais, kai bylos nagrinėjimo iš esmės metu paaiškėja, kad pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje buvo padaryta klaida nustatant įrodinėjimo dalyką (klaidingas materialinės teisės normos parinkimas, teisės normos neteisingas aiškinimas ir kt.).
Nustatyti, ar įrodymas turi ryšį su byla, yra svarbu ne tik dėl to, kad civilinė byla nebūtų perkrauta nereikalingų dokumentų ir kitų įrodymų, bet ir dėl to, kad teismas bei dalyvaujantys byloje asmenys galėtų koncentruoti dėmesį tik į tai, kas yra reikšminga nagrinėjant konkrečią civilinę bylą ir priimant sprendimą. Labai svarbu ir tai, jog įrodymų sąsajumo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimu.
Įrodymų ryšio su byla aspektu teismas turėtų atsisakyti priimti pakartotinai pateikiamą (jau priimtą) tapatų įrodymą. Toks įrodymas nesuteikia jokios naujos informacijos, reikšmingos vienoms ar kitoms bylos aplinkybėms nustatyti. Iš apibendrintų civilinių bylų matyti, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai civilinės bylos yra perkraunamos tapačių rašytinių įrodymų.
Radviliškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui VĮ Radviliškio ligoninei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo yra priimta po kelis egzempliorius tų pačių rašytinių įrodymų: įsiūtos dvi Medicinos technikos priežiūros žurnalo kopijos (b. l. 66-77, 115-127), VĮ Radviliškio ligoninės komisijos 2003 m. kovo 5 d. akto Nr. VLS-70 dėl ieškovės supažindinimo su įsakymu dėl atleidimo iš darbo dvi kopijos (b. l. 7, 20), VĮ Radviliškio ligoninės direktoriaus 2003 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-13 dėl V. K. darbo drausmės pažeidimo dvi kopijos (b. l. 6, 21), VĮ Radviliškio ligoninės direktoriaus 2002 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 41 dėl ieškovės aplaidumo darbe dvi kopijos (b. l. 8, 30) ir kt. (Radviliškio rajono apylinkės teismo civilinė byla V. K. v. VĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 2-478/2003).
Įrodinėjimo priemonių leistinumas
Kiekvienas įrodymas turi formą ir turinį. Įrodymų sąsajumas yra įrodymų turinio dalykas. Įrodinėjimo priemonių leistinumas paprastai yra susijęs su įrodymų procesine forma. Ne bet kokie faktiniai duomenys, susiję su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, gali būti įrodymai, o tik tokie, kurie atitinka įrodymų formai keliamus įstatymų reikalavimus: jie turi būti nustatyti įstatymų numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, surinkti, pateikti, ištirti ir įvertinti įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą, susijusį su įrodymų procesine forma. Šis įrodinėjimo ribojimas gali reikštis keliais būdais.
Pirma, įrodinėjama civilinėje byloje gali būti tik įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Šių priemonių sąrašas yra pateiktas CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse, išskyrus kitų įstatymų numatytas išimtis. Jokia informacija, net ir reikšminga konkrečioms bylos aplinkybėms nustatyti, negali būti įrodymas, jeigu ji gauta ne iš įstatyme numatytos įrodinėjimo priemonės.
Antra, įrodymai turi būti surinkti, pateikti, išreikalauti, ištirti ir įvertinti laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Tik įstatymo nustatyta tvarka gauta informacija gali būti leistinu įrodymu civilinėje byloje. Ši tvarka nurodyta ne tik CPK, bet ir kituose įstatymuose bei lydimuosiuose teisės aktuose.
CK 1.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys, išskyrus atvejus, kai fizinis asmuo dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti. Šis reikalavimas yra imperatyvus, todėl rašytinės formos sandoris, nepasirašytas kurios nors šalies, negali būti leistinas rašytinis įrodymas. Neturėtų būti pripažintas leistina įrodinėjimo priemone - rašytiniu įrodymu - važtaraštis, surašytas pažeidžiant 1996 m. lapkričio 19 d. Kelių transporto kodekso Nr. I-1628 29 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 1K-266 „Dėl važtaraščio rekvizitų nustatymo“ reikalavimus dėl privalomų važtaraščio rekvizitų. 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnyje nurodyti privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai. Apskaitos dokumentai, sudaryti pažeidžiant minėtame straipsnyje nurodytus reikalavimus, negalėtų būti pripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Neleidžiama civilinėje byloje remtis liudytojų parodymais, jeigu buvo iš esmės pažeista šių įrodymų gavimo ir tyrimo tvarka, pavyzdžiui, liudytojas neatvyko į teismo posėdį, bet atsiuntė rašytinius parodymus, liudytojas iki apklausos buvo teismo posėdžio salėje (CPK 192 straipsnio 1 dalis), prieš duodamas parodymus, liudytojas neprisiekė CPK 192 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ir t. t. Negali būti laikomi leistinais rašytiniais įrodymais CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepatvirtinti dokumentų nuorašai (tam tikrais atvejais tokie dokumentų nuorašai gali būti daiktiniai įrodymai).
Iš teismų praktikos matyti, kad šie reikalavimai kartais pažeidžiami.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo Š. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nutartyje rėmėsi liudytojų parodymais, gautais ne apklausiant liudytoją teismo posėdyje, o išdėstytais raštu ir įteiktais apylinkės teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios (Lazdijų rajono apylinkės teismo civilinė byla Š. B. v. Lazdijų rajono savivaldybė ir kt.,bylos Nr. 2-195-04/2003).
Neretai pasitaiko bylų, kuriose teismai, pažeisdami CPK reikalavimus, priima, tiria ir vertina bei teismo sprendimuose remiasi kaip rašytiniais įrodymais dokumentų nuorašais, kurie nėra patvirtinti CPK 114 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka (pvz., Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla A. R. v. UAB „Metalo laužas“,bylos Nr. 2-1880-08/2003; Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinė byla L. M. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 2-1720-05/2003; Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla V. K. v. K. V. ir D. V.,bylos Nr. 2-1043-11/2003; ir kt.).
CPK 177 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Šios įrodinėjimo priemonės pasižymi tam tikra specifika, nes įrodinėjimo procese naudojantis techninėmis priemonėmis gali būti pažeistos asmens neturtinės teisės ir vertybės. Šios teisės įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Konstitucijos 22 ir 24 straipsnių bei CK 2.23 straipsnio nuostatos saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą, gina asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamybę, draudžia savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą, saugo žmogaus būsto neliečiamybę, draudžia įeiti į asmens būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, ir kt. Pagal CK 2.22 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas fizinis asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra susiję su jo visuomenine veikla, tarnybine padėtimi, taip pat kai to reikalauja teisėsaugos institucijos arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Jeigu civilinės bylos šalis ginčija kitos šalies pateiktų nuotraukų, garso ar vaizdo įrašų leistinumą, motyvuodama tuo, kad jie yra padaryti pažeidžiant įstatymų ginamas asmens neturtines teises ir vertybes (neteisėtai įėjus į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtai stebint asmenį, pažeidus asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitos korespondencijos bei asmeninių užrašų konfidencialumą ir kitokiais neteisėtais veiksmais), - teismas, atsižvelgdamas į pirmiau paminėtas ir kitas įstatymų nuostatas, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti ginčijamus įrodymus, nuotraukų, garso bei vaizdo įrašų padarymo aplinkybes, ir vertinti, ar šios įrodinėjimo priemonės konkrečioje byloje gali būti pripažintos leistinomis. Šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto ir restruktūrizavimo bei kitose bylose, kuriose pagal įstatymą teismas privalo aktyviai veikti ex officio,teismas pats savo iniciatyva tiria ir vertina, ar nuotraukos bei vaizdo ar garso įrašai, esantys byloje kaip įrodinėjimo priemonės, yra padaryti nepažeidžiant įstatymų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo P. L. ieškinį atsakovui UAB „VP Market“ dėl atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas) pripažinimo neteisėtu, konstatavo, kad atsakovo pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti ieškovo veiksmai darbo vietoje, nėra leistina įrodinėjimo priemonė. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad vaizdo įrašą padarė parduotuvės, kurioje dirbo ieškovas, apsaugos darbuotojas mėgėjiška vaizdo kamera, padarė išvadą, kad tai buvo daroma slapta, operatyviniais tikslais, o tokius veiksmus gali atlikti tik kompetentingų organų darbuotojai Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje civilinėje byloje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes filmavimas buvo atliekamas atsakovui priklausančiose parduotuvės patalpose - prekybos salėje, t. y. viešoje vietoje, buvo filmuojami asmenys, darbo santykiais susiję su atsakovu ir materialiai atsakingi už atliekamą darbą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog toks filmavimas nelaikomas privataus asmens teisių pažeidimu, todėl vaizdo įraše esanti informacija turėjo būti pripažinta tinkamu įrodymu, nagrinėjant darbo pareigų pažeidimo faktą.
Trečia, įrodinėjant tam tikras konkrečios civilinės bylos aplinkybes, būtina naudoti įstatymų tiesiogiai įvardytas įrodinėjimo priemones (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Tokie atvejai nurodyti ir CPK, ir kitų įstatymų normose. Pavyzdžiui, pagal CPK 466 ir 469 straipsnių nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada; bylose dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo registruotiniems daiktams būtinas rašytinis įrodymas - duomenys iš viešojo registro (CPK 420 straipsnio 3 punktas); CK 2.118 straipsnio 1 dalyje numatyta privaloma eksperto išvada akcijų (dalių, pajų) kainai nustatyti, patenkinus ieškinį dėl priverstinio akcijų pardavimo; 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo Nr. VIII-366 2 straipsnio 8 dalyje ir 1999 m. gruodžio 23 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo Nr. VIII-1509 (2003 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-1819 redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje numatyta privaloma medicininės socialinės ekspertizės komisijos išvada darbuotojo darbingumo netekimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga procentui nustatyti; CK 3.178 straipsnyje nurodyta, kad nagrinėjant ginčus dėl vaikų - dėl vaiko vardo ir pavardės, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant, dėl vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais - privaloma valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvada; pagal CK 3.184 straipsnį valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvada privaloma bylose dėl tėvų valdžios apribojimo ir kt. Šiais ir kitais įstatymų numatytais atvejais būtinai turi būti naudojama įstatymo konkrečiai nurodyta privaloma įrodinėjimo priemonė, tačiau tai nedraudžia šių aplinkybių papildomai įrodinėti dar ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Pažymėtina, kad teismai ne visuomet teisingai taiko įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nurodančias būtinąsias įrodinėjimo priemones konkrečioms bylos aplinkybėms nustatyti.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Lazdynas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto valdybai dėl 733 050 Lt priteisimo ir atsakovo Kauno miesto valdybos priešieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, 2002 m. liepos 31 d. sprendimu, remdamasis pateiktomis specialistų išvadomis dėl atliktų statybos ir remonto darbų vertės, patenkino ieškovo reikalavimą kompensuoti jo turėtas išlaidas už Kauno miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų pagerinimo darbus. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, rėmėsi tais pačiais įrodymais ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, konstatavo, kad ieškovas, kaip juridinis asmuo (verslininkas), savo turėtas išlaidas privalėjo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis-faktūromis, kasos dokumentais ir pan. Teismai, nesiremdami būtinomis įrodinėjimo priemonėmis nustatant ieškovo turėtų išlaidų dydį, netinkamai taikė įrodinėjimo priemonių leistinumą reglamentuojančias teisės normas. Šiuo atveju Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nesivadovavo 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-544/2003).
Ketvirta, atskirais atvejais įrodinėjimo priemonių naudojimas įstatymų yra ribojamas, uždraudžiant naudoti įstatymo konkrečiai įvardytą įrodinėjimo priemonę tam tikroms bylos aplinkybėms nustatyti. Paprastai toks draudimas yra susijęs su įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymu. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Kita vertus, šis ribojimas nėra absoliutus. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (dingo per karą, gaisrą, buvo pagrobti ir t. t.); 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Minėtas aplinkybes teismai turi nustatyti ir savo išvadas netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais pagrįsti rašytinėje arba žodinėje nutartyje bei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Išimtis iš bendrosios taisyklės, draudžiančios remtis liudytojų parodymais, kai nebuvo laikytasi paprastos rašytinės sandorio formos, taip pat numatyta ir specialiojoje normoje - CK 6.831 straipsnio 4 dalyje, pagal kurios nuostatas paprastos rašytinės pasaugos sutarties formos nesilaikymas neatima iš šalių teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto saugoti ir grąžinto daikto tapatybės. Su draudimu remtis liudytojų parodymais susijusios ir paskolos sutarties ginčijimą reglamentuojančio CK 6.875 straipsnio nuostatos. Pagal CK 6.875 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai paskolos sutartis turėjo būti rašytinė (t. y. kai paskolos suma viršija du tūkstančius litų), paskolos gavėjas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, jog pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, arba kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, ir kt.
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teisės normos, nustatančios draudimus remtis tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis konkrečioms bylos aplinkybėms įrodyti, yra pažeidžiamos - netinkamai aiškinamos ir taikomos.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 4 d. sprendimu civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei L. N. dėl skolos ir palūkanų priteisimo patenkino ieškinio dalį dėl 60 000 Lt skolos priteisimo. Teismas nustatė, kad šalių buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, sutarties originalą turi ieškovas, atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad ji 60 000 Lt skolą ieškovui grąžino. Teismas apklausė atsakovės nurodytus liudytojus apie skolos grąžinimo faktą, tačiau vertindamas jų parodymus konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ji skolą ieškovui grąžino. Tokią pat išvadą, remdamasi tokiais pat motyvais, padarė ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. kovo 3 d. nutartyje, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisingą galutinį sprendimą šioje byloje, tačiau motyvai, dėl kurių teismai patenkino ieškinio dalį dėl skolos priteisimo, yra kritikuotini, nes teismai netinkamai taikė įrodinėjimo priemonių leistinumą reglamentuojančias teisės normas. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį draudžiama remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio įvykdymo faktą, kai nebuvo laikytasi paprastos rašytinės sandorio formos. Išimtiniai atvejai, kai teismas gali netaikyti šio draudimo, nurodyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje. Teismai, nagrinėdami šią civilinę bylą, šaukė į teismo posėdį liudytojus, juos apklausė, jų parodymus tyrė ir vertino, lygindami su kitais byloje priimtais įrodymais, ir jais rėmėsi teismo sprendimo ir nutarties motyvuose, tačiau netaikė CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatų, nenustatė šiose normose nurodytų aplinkybių, suteikiančių teismui teisę netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, ir jų nenurodė nei nutartyje, nei sprendime.
Kauno apygardos teismo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui T. E. dėl 160 000 Lt skolos priteisimo atsakovas ginčijo paskolos sutarties sudarymo faktą, nurodydamas, kad paskolos sutartyje esantis paskolos gavėjo parašas yra ne jo. Teismas paskyrė rašysenos ekspertizę, tačiau ekspertai negalėjo duoti vienareikšmės išvados apie atsakovo parašo tikrumą. Ir Kauno apygardos teismas, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, eksperto išvadą vertino kaip nepaneigiančią paskolos sutarties pasirašymo fakto, be to, rėmėsi kitais byloje esančiais įrodymais - liudytojų parodymais, ieškovo pajamų ir turto deklaracija - ir nustatė, kad paskolos sutartis ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta, atsakovas skolos negrąžino, todėl ieškinys dėl skolos priteisimo yra tenkintinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka pagal atsakovo T. E. kasacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismai pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, nes CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatos, draudžiančios remtis liudytojų parodymais, taikymas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nes byloje yra ir kitokių, nors ir netiesioginių, rašytinių sandorio įrodymų - ieškovo 2002 metų pajamų ir turto deklaracijoje nurodyti duomenys apie tai, kad ieškovas atsakovui paskolino 160 000 Lt. Be to, teismai įvertino ir tai, kad atsakovo paaiškinimai yra prieštaringi, priklausomi nuo eksperto atlikto rašysenos tyrimo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004).
Įrodinėjimo priemonių leistinumas paprastai yra susijęs su įrodymų procesinės formos reikalavimais, tačiau CPK yra įrodinėjimo priemonių naudojimo apribojimų, susijusių su tų įrodinėjimo priemonių turiniu. Pagal CPK 177 straipsnio 5 dalį įrodymais civilinėje byloje negali būti faktiniai duomenys, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį ir nėra išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Ši CPK norma nustato įrodinėjimo ribojimą, siejamą tik su įrodymų turiniu. Informacija, sudaranti valstybės arba tarnybos paslaptį, jau pati savaime negali būti įrodymu civilinėje byloje, nepaisant to, kokioje įrodinėjimo priemonėje ji būtų: neleidžiami nei šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimai, nei liudytojų parodymai, nei rašytiniai ar daiktiniai įrodymai, nei kitos įrodinėjimo priemonės, jeigu jose esanti informacija sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Teismas, gavęs įrodymus, kuriuose yra duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, taip pat prašymą išreikalauti tokius įrodymus dėl to, kad šalis negali jų gauti, ex officio privalo kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašydamas pranešti, ar duomenys nėra išslaptinti. Gavęs patvirtinimą, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys duomenys nėra išslaptinti, taip pat kai nėra galimybės juos išslaptinti, teismas atsisako priimti tokius įrodymus bei tenkinti prašymą dėl jų išreikalavimo(CPK 177 straipsnio 5 dalis, 1999 m. lapkričio 25 d. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas Nr. VIII-1443 (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija).
Įrodinėjimo pareigos
CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 50 straipsnyje ir 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straip |
|
| »11.02.14 - 20:01 |
 |
|
TeisėsJūs galite kurti temas.
Jūs negalite redaguoti savo pranešimus.
Jūs negalite kurti apklausas.
Jūs negalite prisegti prie pranešimo bylas.
Jūs negalite rašyti pranešimus.
Jūs negalite šalinti savo pranešimus.
Jūs negalite balsuoti.
|
|
7115: Svečiai
